Civilinė byla Nr. e2A-100-933/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00091-2021-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.8.10; 2.6.11.4.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AXIS Tech“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AXIS Tech“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus kogeneracinei jėgainei dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „RAFAKO S. A.“.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AXIS Tech“, patikslinusi ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės UAB Vilniaus kogeneracinės jėgainės 1 718 932,95 Eur ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad subrangovės teisiniu statusu dalyvavo valstybinės reikšmės Vilniaus biokuro ir atliekų jėgainės statybos bei susijusių darbų projekte, vykdomame perkančiosios organizacijos (atsakovės, užsakovės) ir generalinės rangovės Lenkijos Respublikos įmonės „RAFAKO S. A.“. Projekto vykdymo metu generalinė rangovė susidūrė su mokumo problemomis, yra restruktūrizuojama. Užsakovė nutraukė 2016 m. rugsėjo 29 d. Rangos sutartį, pagal kurią generalinis rangovas įsipareigojo atlikti biokuro katilinės ir biokuro deginimo sistemos statybos darbus (toliau – Rangos sutartis), ir neatsiskaitė už subrangovės atliktus darbus nei su generaline rangove, nei su subrangove. Užsakovė uždarė statybvietę ir neleidžia subrangovei atsiimti jos pristatytas, tačiau statybos darbų rezultatu dar netapusias, subrangovei nuosavybės teise priklausančias statybines medžiagas. Ieškovė reikalauja 1 102 957,82 Eur skolos už darbus, kurie buvo faktiškai atlikti užsakovės objekte, yra tinkamos kokybės, tačiau nebuvo perduoti (priimti). Šių darbų rezultatas užfiksuotas 2020 m. spalio 22 d. antstolio V. M. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir atliktų darbų aktuose. Objekte taip pat liko ieškovei nuosavybės teise priklausančios bei statybos darbams dar nepanaudotos medžiagos – metalo konstrukcijos, kurių vertė 194 625,4 Eur, ir fasado plokštės, kurių vertė 235 467,38 Eur. Vykdydama Subrangos sutartį, ieškovė pagamino specialiai (individualiai) darbams skirtą įrangą, kurios vertė – 185 882,35 Eur.
3. Ieškovė paaiškino, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos Nr. 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, (toliau – Direktyva), nuostatas subrangovo statusą turinti ieškovė gali tiesiogiai užsakovei pareikšti reikalavimus dėl atsiskaitymo. Jeigu minėtu pagrindu teisės tiesiogiai reikšti reikalavimą užsakovei teismas nepripažintų, tokią teisę ieškovė yra įgijusi dėl faktiškai tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusių rangos teisinių santykių – pagal Subrangos sutarties sąlygas, dėl faktinio bendradarbiavimo, dėl to, kad užsakovė savinasi ieškovės statybines medžiagas. Jeigu ieškovei teisė reikšti tiesioginį reikalavimą dėl atsiskaitymo nebūtų pripažinta nei vienu iš nurodytų pagrindų, užsakovės (atsakovės) aplaidus bei teisėtus lūkesčius pažeidžiantis elgesys pripažintinas neteisėtu, o ieškovės už atliktus darbus bei pristatytas medžiagas negautas atlygis – ieškovės nuostoliais. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad Direktyvos nuostatos netaikomos, tarp subrangovo ir užsakovės nesusiklostė faktiniai rangos santykiai, užsakovei neturėtų būti taikoma civilinė atsakomybė, ieškovė jos teises prašo apginti taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „AXIS Tech“ atsakovei UAB Vilniaus kogeneracinei jėgainei 2 094,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad viešojo pirkimo procedūrų vykdymo ir Rangos sutarties sudarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) redakcija nenumatė perkančiajai organizacijai galimybės ir pareigos tiesiogiai atsiskaityti su subrangovais. Direktyvos nuostatos perkeltos į nacionalinę teisę nuo 2017 m. liepos 1 d. VPĮ buvo padildytas 88 straipsniu, kurio 2 dalis nustatė perkančiosios organizacijos pareigą pirkimo dokumentuose nustatyti tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybę ir tokio atsiskaitymo tvarką, kurioje, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyta teisė tiekėjui prieštarauti nepagrįstiems mokėjimams. VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyti išimtiniai atvejai, kai pirkimo sutartis jos galiojimo laikotarpiu gali būti keičiama, kai pati perkančioji organizacija prisiima tiekėjo įsipareigojimus dėl subtiekėjų, neatliekant naujos pirkimo procedūros pagal šį įstatymą. Toks sutarties pakeitimas galimas, jeigu pirkimo dokumentuose buvo nustatyta tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybė, kaip nustatyta VPĮ 88 straipsnio 2 dalyje. Teismas nurodė, kad atsiskaitymas su subrangove (ieškove) reikštų įstatymo draudžiamą esminį viešojo pirkimo sutarties keitimą, nes tokia atsiskaitymo galimybė nebuvo numatyta viešojo pirkimo dokumentuose.
6. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) praktiką, asmenys gindami savo teises gali tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis, jeigu valstybė neįgyvendino arba nepakankamai įgyvendino direktyvą, kai direktyvos nuostatos yra pakankamai aiškios, apibrėžtos ir besąlyginės (jose tiesiogiai nurodomos pareigos). Nagrinėjamu atveju Direktyvos nuostatos nėra imperatyvaus pobūdžio, jų įgyvendinimas reikalavo perkėlimo į nacionalinės teisės aktus: Direktyvose nustatyta, kad pirkimo dokumentuose perkančioji organizacija gali prašyti arba valstybė narė gali būti įpareigota konkurso dalyvio prašyti pasiūlyme nurodyti visas sutarties dalis, kurias ji ketina subrangos sutartimi pavesti atlikti trečiosioms šalims, ir visus siūlomus subrangovus. Valstybės narės gali nustatyti, kad subrangovo prašymu ir jeigu tai įmanoma dėl sutarties pobūdžio, perkančioji organizacija tiesiogiai subrangovui pervestų mokėtinas sumas ekonominės veiklos vykdytojui. Pirkimo dokumentuose gali būti atitinkami mechanizmai, kuriuos taikydamas pagrindinis rangovas galėtų prieštarauti nepagristiems mokėjimams. Tokio mokėjimų būdo tvarka nustatoma pirkimo dokumentuose. Kaip nacionalinėje teisėje, taip ir Direktyvose tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybė (imperatyvo numatyti tokią galimybę pirkimo dokumentuose viešojo pirkimo procedūrų vykdymo metu nebuvo, todėl ir viešojo pirkimo sutartis turi būti vykdoma pagal iki Direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę galiojusį reglamentavimą, pagal paskelbtas pirkimo ir sudarytos sutarties sąlygas) visų pirma gali būti nustatyta pirkimo dokumentuose, ko nagrinėjamoje situacijoje nebuvo ir su tokiomis pirkimo sąlygomis pirkime dalyvavę tiekėjai (tarp jų trečiasis asmuo) sutiko. Nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pasirašyta trišalė sutartis.
7. Teismas pažymėjo, kad svarbu ir tai, jog šiuo atveju nebuvo susitarta ir dėl atsiskaitymo su subtiekėjais mechanizmo. Rangos sutartyje buvo numatytas atsiskaitymas su Rangovu už tam tikrus etapus, o ne už konkrečius darbus. Viešojo pirkimo sutartyje susitarta dėl fiksuotos kainos, į kurią įskaičiuotos visos tiekėjo sąnaudos ir išlaidos. Atsiskaityti su ieškove atsakovė neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tokią išvadą patvirtina ir Viešųjų pirkimų tarnybos išaiškinimas.
8. Teismas nurodė, kad už tinkamą Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą atsako ne privatūs subjektai, o nacionalinės valdžios institucijos, todėl atmetė ieškovės argumentus dėl Direktyvos neįgyvendinimo laiku, spręsdamas dėl atsakovei pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Teismas nurodė, kad nėra teisės reguliavimo spragos, ginčo teisinių santykių reglamentavimas yra pakankamai aiškus, todėl vadovautis ieškovės nurodyta užsienio valstybių teise ir teismų praktika pagrindo.
9. Teismas, pasisakydamas dėl faktinių šalių santykių, pažymėjo, kad tarp atsakovės ir trečiojo asmens buvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis, kurios sąlygų keitimas yra imperatyviai reglamentuojamas VPĮ. Šalių faktiniai santykiai negali pakeisti viešojo pirkimo sutarties sąlygų, todėl net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad, sutrikus atsiskaitymams su generaline rangove, atsakovė sudarė pagrindą ieškovei manyti, jog su ja bus atsiskaityta tiesiogiai, tokie faktiniai santykiai nesukeltų teisinių pasekmių, nes šiuo atveju tiesioginis atsiskaitymas su subrangove būtų pripažintas esminiu viešojo pirkimo sutarties keitimu, kas prieštarautų imperatyvioms teisės normoms. Ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės, kad atsakovė bendravo su subrangovais, turėjo interesą užbaigti projektą ir imtis visų būtinų veiksmų tolimesniam jo įgyvendinimui, neįrodo, kad atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškove tiesiogiai. Pateiktuose įrodymuose nėra atsakovės išreikšto įsipareigojimo tiesiogiai atsiskaityti su subrangove. Generalinei rangovei vėluojant atsiskaityti su subrangovais, ieškovė šią problemą sprendė ne tiesioginio atsiskaitymo su subrangovais būdu, o pagal sutarties sąlygas atsiskaitydama su generaline rangove pagal jos pasiektas / FIDIC inžinieriaus patvirtintas darbų gaires / etapus. Vien atsakovės komunikavimo su subrangovais faktas neįrodo, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodytos Subrangos sutarties nuostatos neįrodo šalių faktinių santykių, nes atsakovė nėra šios sutarties šalimi. Nei viešojo pirkimo dokumentuose, nei Rangos sutartyje nėra numatyta tiesioginio atsiskaitymo su subrangove. To nenumato ir ieškovės nurodytas Rangos sutarties specialiųjų sąlygų 4.4 B punktas. Iš Subrangos sutarties sąlygų ir priedų matyti, kad ieškovė buvo susipažinusi su viešojo pirkimo sąlygomis, atsakovės ir trečiojo asmens atsiskaitymo pagal Rangos sutartį tvarka, todėl negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl kitos atsiskaitymo tvarkos, neatitinkančios viešojo pirkimo sąlygų.
11. Teismas ieškovės nurodytą aplinkybę, kad atsakovė pasisavino ieškovės statybines medžiagas, kurios liko ieškovės statybvietėje, pripažino neįrodyta, nes pagal Rangos sutarties 7.7 punktą kiekvienas gamyklos įrenginys ir medžiagos tampa užsakovės nuosavybe, kai jis pristatomas į statybvietę. Tarp šalių nėra ginčo, kad statybinės medžiagos buvo pristatytos į atsakovės statybvietę ieškovei vykdant Subrangos sutartį, kuri buvo skirta Rangos sutartyje numatytiems darbams atlikti. Teismas pažymėjo, kad ieškovė turi galimybę reikšti reikalavimus generalinei rangovei dėl apmokėjimo už statybines medžiagas Subrangos sutarties pagrindu.
12. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės civilinės deliktinės atsakomybės, nurodė, kad jau konstatuota, jog atsakovės veiksmai nesąlygojo ieškovės teisėto lūkesčio gauti tiesioginį atsiskaitymą, tiesioginis atsiskaitymas prieštarautų imperatyvioms VPĮ normoms, svarstymai apie atsakovės atsiskaitymą su subrangovais negalėjo sukurti ieškovei teisėtų lūkesčių dėl tiesioginio atsiskaitymo, šalys nesudarė būtino trišalio susitarimo dėl tiesioginio atsiskaitymo su ieškove, dėl to atsakovė negali būti atsakinga už ieškovės priimtus sprendimus tęsti darbus. Darbai buvo atlikti, medžiagos pristatytos atsakovei Rangos sutarties pagrindu, o ieškovė darbus atliko, medžiagas pristatė, įrangą pagamino Subrangos sutarties pagrindu, todėl įgijo reikalavimo teisę į kitą Subrangos sutarties šalį – generalinę rangovę. Nenustatyti nei atsakovės neteisėti veiksmai, nei priežastinis ryšis dėl ieškovės patirtų nuostolių. Teismas pažymėjo, kad jei atsakovė ir neatsiskaitė už atliktus darbus, ji turės atsakyti generalinei rangovei, su kuria buvo sudariusi Rangos sutartį dėl atitinkamų darbų atlikimo, o ne ieškovei.
13. Teismas, pasisakydamas dėl nepagrįsto praturtėjimo, nusprendė, kad nurodytus darbus, medžiagas atsakovė gavo Rangos sutarties pagrindu, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas. Atsiskaitymas už atliktus darbus tarp viešojo pirkimo santykių dalyvių galimas tik sutartyje numatytais pagrindais ir tvarka, todėl faktas, kad generalinė rangovė neatsiskaitė su ieškove Subrangos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais negali būti traktuojamas kaip atsakovės nepagrįstas, neteisėtas praturtėjimas ieškovės sąskaita. Ieškovė turi galimybę ginti savo teises kita tvarka, reiškiant ieškinį generalinei rangovei, dalyvauti trečiojo asmens restruktūrizavimo byloje, todėl ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, reikšti ieškinį nepagrįsto praturtėjimo pagrindu.
14. Teismas dėl įrangos teigė, kad ieškovės reikalavimas, susijęs su skolos (žalos) priteisimu dėl jos pagamintos įrangos, negali būti patenkintas dėl tų pačių motyvų, dėl kurių atmestas reikalavimas, susijęs su atliktais darbais ir pristatytomis statybinėmis medžiagomis. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neneigė, jog ši įranga nėra atsakovės dispozicijoje. Atsakovė nebuvo sudariusi sutarties su ieškove dėl tokios įrangos pagaminimo, jai tokia įranga nebuvo perduota, todėl atsakovė negali būti atsakinga už ieškovės nuostolius, susijusius su tokios įrangos pagaminimu.
15. Teismas nurodė, kad ieškovės minima aplinkybė, jog generalinė rangovė neperėmė ieškovės atliktų darbų, negali būti panaudota prieš atsakovę, nes atsakovė nėra Subrangos sutarties šalis ir neprisiėmė prievolės atsakyti už trečiąjį asmenį dėl prievolių vykdymo pagal Subrangos sutartį. Tokią išvadą patvirtina Rangos sutarties sąlygos (Konkrečių sąlygų 14.1 punktas, FIDIC Geltonosios knygos 4.4 punktas) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.650 straipsnis.
16. Ieškovė nesutiko keisti atsakovę, todėl ieškinys atmestas kaip pareikštas netinkamai atsakovei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 45 straipsnis. Ieškovė ne tik turi teisę reikšti reikalavimą generalinei rangovei, bet ir aktyviai naudojasi tokia savo teise: trečiojo asmens „RAFAKO S. A.“ restruktūrizavimo byloje buvo tenkinamas ieškovės kreditorinis reikalavimas, jai buvo paskirtos 1 565 266 „RAFAKO S. A.“ akcijos, dėl ko ieškovė sumažino šioje byloje pareikštus reikalavimus. Ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas – ieškovė reiškia reikalavimus skirtingais savarankiškais pagrindais, kurių taikymas yra tarpusavyje prieštaringas – papildomai patvirtina ieškovės reikalavimų nepagrįstumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
17. Ieškovė UAB „AXIS Tech“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
17.1. Teismas neįvertino aplinkybės, kad užsakovė už ieškovės atliktus darbus, pristatytas medžiagas nėra atsiskaičiusi nei su ieškove, nei su generaline rangove. Ieškovės atlikti darbai neperduoti generalinei rangovei, todėl ši darbų dalis objektyviai negalėjo būti įtraukta į užsakovės ir generalinės rangovės tarpusavio santykius dėl apmokėjimo pagal Rangos sutartį. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo išreikalauti Rangos sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, jas pagrindžiančius atliktų darbų aktus, Rangos sutarties pagrindu atsakovės atliktų mokėjimų kopijas, kurie būtų patvirtinę, kad užsakovė už ieškovės atliktus darbus neatsiskaitė nei su ieškove, nei su generaline rangove. Atsakovės vengimas pateikti įrodymus apie atsiskaitymą pripažintinas aplinkybe, patvirtinančia, kad užsakovė už ieškovės atliktus darbus ir į objektą pristatytas medžiagas neatsiskaitė nei su ieškove, nei su generaline rangove (contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija). Generalinė rangovė užsakovei siūlė pereiti į tiesioginius santykius su subrangovais.
17.2. Teismas, neįvardindamas konkrečios VPĮ normos, nepagrįstai nurodė, kad užsakovei tiesiogiai atsiskaitant su ieškove būtų pažeistas VPĮ reguliavimas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad tiesioginis atsiskaitymas tarp ieškovės ir užsakovės reikštų esminį Rangos (viešojo pirkimo) sutarties pakeitimą. Rangos sutartis buvo nutraukta 2020 m. spalio 6 d. Užsakovė ieškovės atliktus darbus, pristatytas medžiagas turėjo po Rangos sutarties nutraukimo. Tiesioginis atsakovės atsiskaitymas su ieškove nereikštų esminio Rangos sutarties pakeitimo, nes darbų kaina išliktų ta pati, būtų atsiskaityta už darbus, dėl kurių sudaryta Rangos sutartis. Ginčo laikotarpiu VPĮ 88 straipsnio 2 dalis numatė perkančiosioms organizacijoms pareigą nustatyti tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybę ir tokio atsiskaitymo tvarką, jei tai leidžiama dėl pirkimo sutarties pobūdžio. Užsakovei atsiskaitant tiesiogiai su subrangove nebūtų pažeisti viešųjų pirkimų tikslai bei principai. Teismas neteisingai nurodė, kad Viešųjų pirkimų tarnybos išvada patvirtina, jog tiesioginis atsiskaitymas tarp užsakovės ir ieškovės yra negalimas. Išvadoje nurodoma, kad tiesioginis atsiskaitymas negalimas tik tuomet, kai užsakovė yra atsiskaičiusi su generaline rangove. Tiek VPĮ 88 straipsnio 2 dalies, tiek Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo (toliau – PĮ) 96 straipsnio 2 dalies komentaruose yra nurodoma, kad net ir tuo atveju, jeigu viešojo pirkimo sutartyje aiškiai nėra nustatyta tiesioginio atsiskaitymo galimybė, tiesioginiai mokėjimai galimi.
17.3. Direktyvos 71 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės narės gali nustatyti, jog subrangovo prašymu (jeigu tai įmanoma dėl sutarties pobūdžio), perkančioji organizacija tiesiogiai subrangovui pervestų mokėtinas sumas už suteiktas paslaugas, patiektas prekes arba atliktus darbus. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-652-790/2020 yra išaiškinęs, kad tiesioginio atsiskaitymo galimybė nustatyta siekiant užtikrinti subtiekėjų teisę gauti atlyginimą už atliktus darbus nepriklausomai nuo generalinio rangovo veiksmų, jo finansinės padėties ir pan. Direktyva turėjo būti įgyvendinta iki 2016 m. balandžio 18 d. Rangos sutartis buvo sudaryta 2016 m. rugsėjo 29 d. Lietuva laiku neperkėlė Direktyvos nuostatų. Direktyvos 71 straipsnio 3 dalis nacionaliniu lygmeniu buvo įgyvendinta tik 2017 m. liepos 1 d. Vadovaujantis ETT praktika, tai, jog valstybės narės turi diskreciją pasirinkti, ar tinkama direktyvos norma bus perkelta į nacionalinę teisę, ar ne – nedraudžia pripažinti, kad direktyvos nuostata yra aiški, konkreti ir besąlyginė. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Direktyvos nuostatos negali būti naudojamos prieš atsakovę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje Nr. AC-38-1 nurodyta, kad jei ne laiku perkelta direktyvos nuostata yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlyginė, privatūs asmenys <...> galėtų jomis tiesiogiai remtis teismuose prieš perkančiąją organizaciją, kaip prieš valstybę.
17.4. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai subrangovą ir užsakovą sieja numanomi (faktiniai) sutartiniai santykiai, subrangovas gali reikalauti, kad už atliktus darbus atsiskaitytų užsakovas. Užsienio šalių įstatymai taip pat numato, kad užsakovas privalo atsiskaityti su subrangovu už darbus, jeigu generalinis rangovas su juo neatsiskaito.
17.5. Faktinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės buvimą patvirtina Subrangos sutarties nuostatos, ieškovės ir atsakovės bendradarbiavimas bei komunikacija. Generalinei rangovei susidūrus su mokumo problemomis, užsakovė bendradarbiavo su subrangovais bei jų prašymu sprendė šias problemas. Sustabdžius darbus projekte, užsakovė tiesiogiai ne kartą kreipėsi į subrangovę bei prašė tiesiogiai ją vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Numanomą subrangovės ir užsakovės rangos teisinį santykį patvirtina ir tai, kad užsakovė pasisavino subrangovės objekte paliktas statybines medžiagas. Medžiagų buvimas atsakovės objekte yra užfiksuotas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Pati atsakovė atsikirtimus į reikalavimus grindžia Rangos sutarties nuostatomis, taigi iš esmės pripažįsta, kad tarp šalių susiklostė glaudūs santykiai, atitinkantys rangos santykius.
17.6. Egzistuoja visos sąlygos kilti atsakovės civilinei atsakomybei. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė užsakovės teisėto lūkesčio, kad problemos dėl generalinės rangovės atsiskaitymo su subrangovais bus sprendžiamos įsitraukiant užsakovei, neįgyvendinimu. Užsakovė neužtikrino tinkamo projekto įgyvendinimo ir priežiūros, neužtikrino, kad atitinkamų darbų techninės specifikacijos būtų suderintos konfidencialiai ir atskirai su projekto rangovais, todėl generalinė rangovė turėjo vykdyti daugiau darbų nei buvo suplanuota, o vėliau nebegalėjo vykdyti Rangos sutarties. Rangos sutartis buvo nutraukta nesistengiant jos išsaugoti. Užsakovė dėl neteisėtų veiksmų gavo mažiausiai 1 533 050,60 Eur naudą. Ieškovė darbams atlikti buvo pasitelkusi savo subrangoves UAB „Klaipėdos monolitas“, UAB „Nordec“, UAB „Lankuva“, su kuriomis negali atsiskaityti. Jei atsakovė būtų savo pareigas vykdžiusi tinkamai, atsakovė nebūtų ieškovės sąskaita gavusi naudos, o ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių. Ieškovės patirtas 1 533 050,60 Eur finansinis praradimas gali būti kvalifikuojamas kaip žala, kilusi dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.
17.7. Ieškovės patirtas finansinis praradimas gali būti vertintinas ir kaip nepagrįstas atsakovės praturtėjimas. Dėl generalinio rangovo mokumo problemų darbai ir medžiagos nebuvo perduoti pagal procedūras generaliniam rangovui, o pastarasis šių neperdavė atsakovei. Tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo egzistuoja priežastinis ryšys. Ieškovės ir atsakovės nesieja tarpusavio santykiai ir nėra teisinio pagrindo, dėl kurio atsakovė gavo ieškovės atliktų darbų rezultatą bei medžiagas neatlygintinai.
17.8. Teismas nepagrįstai nepriteisė 185 882,35 Eur už ieškovės objekto darbams atlikti individualiai pagamintą įrangą. Ieškovė neturi galimybės panaudoti pagamintos įrangos kitiems tikslams, todėl sutinka ją perduoti atsakovei. Atsakovė turi atsiskaityti su ieškove už pagamintą įrangą pagal Direktyvos nuostatas arba dėl to, kad tarp ieškovės ir atsakovės faktiškai susiklostė rangos teisiniai santykiai.
17.9. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys pareikštas netinkamai atsakovei, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus turėtų atsakyti generalinė rangovė. Ieškovė įrodinėjo, kad būtent atsakovė turi savarankišką pareigą ieškovei sumokėti patikslintame ieškinyje nurodytą sumą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės nurodyti skirtingi teisiniai pagrindai vienas kitam prieštarauja. Ieškovė neturi galimybių savo pažeistas teises ginti generalinės rangovės restruktūrizavimo byloje. Teismo nurodytas ieškovės kreditorinis reikalavimas generalinės rangovės restruktūrizavimo byloje buvo pareikštas be pačios ieškovės valios.
18. Atsakovė UAB Vilniaus kogeneracinė jėgainė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
18.1. Rangos sutartyje įtvirtintas reguliavimas bei atsiskaitymo mechanizmas, kuriuo vadovaudamasi atsakovė atsiskaitydavo su generaline rangove, pasižymi tuo, kad atsiskaitoma būdavo už pasiektus atskirus darbų etapus / gaires, su sąlyga, jog nepriklausomas FIDIC inžinierius prieš tai patvirtindavo, kad generalinė rangovė yra atlikusi tam etapui pagal sutartį priskirtus darbus ir atsakovė turi sutartinį pagrindą sumokėti už konkretų pasiektą etapą / gairę iš anksto sutartimi nustatytą sumą (Rangos sutarties 14.2–14.7 straipsniai). Pagal Rangos sutarties atsiskaitymo mechanizmą, Rangos sutarties pagrindu generalinei rangovei mokėtinos sumos apėmė ir visas generalinės rangovės patiriamas sąnaudas bei išlaidas, įskaitant ir visas generalinės rangovės subrangovams mokėtinas sumas (Rangos sutarties 4.11 punktas). Subrangovų darbai sudarė generalinės rangovės darbų dalį.
18.2. Bendras Subrangos sutartyje išimtinai tik generalinės rangovės ir ieškovės sulygtas ir įtvirtintas sutartinis atlygis – 9 737 280 Eur – numatytas už Subrangos sutarties dalyko įvykdymą pagal Subrangos sutarties 3 priede nurodytas sąlygas ir terminus. Atsakovei nebuvo žinoma, koks buvo generalinės rangovės ir pasitelktų subrangovų sudarytų susitarimų turinys. Atsakovė negali būti laikoma atsakinga už netinkamą generalinės rangovės veikimą ir Subrangos sutarties pagrindu kilusių prievolių nevykdymą. Atsakovė Rangos sutartį nutraukė teisėtai. Visi atlikti atsiskaitymai su generaline rangove vyko pagal Rangos sutartyje nustatytas procedūras. Po Rangos sutarties nutraukimo atsakovė bendradarbiavo su generaline rangove ir subrangove, sudarė sąlygas ieškovei atsiimti priklausančią įrangą, sutiko, kad būtų užfiksuoti subrangovės atlikti, užbaigti ir neužbaigti darbai bei pristatyta įranga, skirta jėgainės funkcionavimui. Ieškovė su generaline rangove yra atsiskaičiusi pagal Rangos sutartį. Tai konstatuota ir Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto Arbitražo rūmų tribunolo sprendimu.
18.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019 yra išaiškinęs, kad subrangovo veiksmai negali būti laikomi kaip sukuriantys tiesioginius sutartinius santykius tarp užsakovo ir subrangovo, nes tokiu aiškinimu būtų paneigta užsakovo, rangovo ir subrangovo santykių esmė. Neegzistuoja nei sutartiniai, nei deliktiniai santykiai, o ieškovės elgesys sudaro pagrindą manyti, kad ieškovė ieško būdų pagrįsti ieškinio reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismų praktikoje įsitvirtinusi prancūziškos tradicijos taisyklė non cumul des responsabilités contractuelle et délictuelle reiškia sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų sutapties draudimą.
18.4. Ieškovės reikalavimai yra kilę iš sutartinių ieškovės ir generalinės rangovės teisinių santykių, susiję su generalinės rangovės prievolės tinkamai atsiskaityti už pagal Subrangos sutartį atliktus / vykdytus darbus nevykdymu. Ieškovei teismas ne kartą išaiškino, kad tuo atveju, jei ieškinys bus reiškiamas netinkamai atsakovei, ieškinys bus atmestas. Ieškovės ieškinys ir apeliacinis skundas grindžiamas Jungtinių Amerikos Valstijų precedentais nepatvirtina ieškinio pagrįstumo. Ginčui išspręsti taikoma Lietuvos teisė. Teismas pagrįstai sprendė, kad vien komunikavimo su subrangovais faktas negali įrodyti, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai. Subrangos sutarties nuostatos neįrodo tiesioginių ieškovės ir atsakovės santykių, nes atsakovė nebuvo Subrangos sutarties šalimi, negalėjo daryti įtakos susitarimo turiniui. Nebuvo sudaryta trišalių susitarimų. Nebuvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis. CK 6.650 straipsnio 4 dalis nustato, kad, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu. Teismų praktikoje sprendžiant dėl rangos sutarties pažeidimo gali tik jos šalys, kiti asmenys – tik tuo atveju, jeigu reikalavimo teisę turintis asmuo jiems ją perleido (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-701/2017 18 punktas ir kt.).
18.5. Ieškovė, būdama atidi ir protinga verslininkė, turėjo suprasti, kad viešųjų pirkimų būdu sudarytoje Rangos sutartyje nebuvo numatyta tiesioginio atsiskaitymo su subrangovais galimybė. Visi darbai buvo perduodamai kaip generalinės rangovės darbai. Ataskaitoje generalinė rangovė pažymėdavo, kad prisiima atsakomybę, jog subrangovų darbai atitinka Rangos sutartyje nurodytus reikalavimus. Atsakovė ieškovės nurodomuose raštuose neišreiškė pozicijos ar prašymo, kad ieškovė tiesiogiai jai vykdytų darbus, tik informavo, jog imasi priemonių, kad projektas būtų įgyvendintas ir prašė pateikti informaciją apie darbų apimtis. Buvo prašoma pateikti informaciją apie subrangovų paliktus statybos įrankius ir įrangą statybvietėje, siekiant išspręsti grąžinimo klausimus.
18.6. Rangos sutarties 7.7 punkte įvirtinta, kad kiekvienas gamyklos įrenginys ir medžiaga tampa užsakovės nuosavybe nuo vienos iš aplinkybių, kuri įvyksta anksčiau, atsiradimo momento: i) kai jis pristatomas į statybvietę; ii) kai rangovas gauna apmokėjimą / įgyja teisę į apmokėjimą pagal Geltonosios knygos 8.10 punktą. Geltonosios knygos komentare, aiškinant 7.7 punkto sąlygą, nurodyta, kad subrangos sutarčių nuostatos, susijusios su nuosavybės į medžiagas ir įrenginius perėjimo momentu, turi visiškai atitikti rangos sutarties nuostatas, o jeigu rangovas negali užtikrinti nuosavybės perėjimo užsakovui, tokiu atveju tai būtų laikoma sutarties pažeidimu. Ieškovė visas projektui įgyvendinti medžiagas valdo nuosavybės teise esant teisėtam pagrindui – Rangos sutarčiai.
18.7. Ieškovė patvirtina faktą, kad Rangos sutarties pakeitimas nebuvo galimas šalims nutraukus sutartį, vadinasi, net tiesioginis Direktyvos taikymas nebūtų galimas esant nutrauktai Rangos sutarčiai. Atsakovės ir generalinės rangovės atsiskaitymo klausimai negali turėti įtakos ginčui, nes reikalavimą galėtų kelti tik sutarties kontrahentas, ką generalinė rangovė padarė arbitražo proceso tvarka. Atsakovė yra atsiskaičiusi su generaline rangove ir tą patvirtina dalinis Arbitražo sprendimas, kuriuo nuspręsta, kad generalinė rangovė neturi teisės į atsiskaitymą pagal Rangos sutartį. Atsakovė negali būti dvigubai atsakinga už tų pačių darbų apmokėjimą skirtingiems subjektams.
18.8. Ieškovė nurodo, kad Direktyvos nuostatos, reguliuojančios subtiekimą ir tiesioginį atsiskaitymą, perkeltos į Lietuvos teisę tik 2017 m. liepos 7 d., todėl ieškovė supranta ir pripažįsta, kad pagal Pirkimo vykdymo ir Rangos sutarties sudarymo metu galiojusį viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą atsakovė neturėjo teisinio pagrindo ar įpareigojimo Rangos sutartyje nustatyti įsipareigojimų perėmimo subtiekėjų atžvilgiu galimybės. Nepaisant to, kada Direktyvos nuostatos buvo perkeltos, iki šios datos pradėti viešieji pirkimai turėjo būti tęsiami ir baigiami pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą, kaip tai numatyta VPĮ pakeitimo įstatymo Nr. I-1491 4 straipsnio 7 dalyje ir PĮ 114 straipsnio 5 dalyje. Tiesioginis teisių ir pareigų perėmimas (ypač esant nutrauktai Rangos sutarčiai) tiek atsakovės, tiek Viešųjų pirkimų tarnybos bei kitų kontroliuojančių institucijų vertinimu, nėra galimas. Tokią poziciją Viešųjų pirkimų tarnyba yra skelbusi viešai, pateikusi atsakovei raštu ir patvirtinusi 2020 m. gruodžio 29 d. pateikdama informaciją Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetui. ETT sprendime Nr. C-91/92 yra pažymėjęs, kad nustačius netinkamą Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą valstybėje narėje, asmenys teisme gali remtis direktyva prieš Europos Sąjungos šalį. Tačiau asmuo negali remtis arba kelti ieškinio kitam asmeniui, remdamasis tiesioginiu direktyvos poveikiu, jeigu ji nebuvo perkelta į nacionalinę teisę. Ieškovė nepagrįstai bando perkelti valstybės valdžios institucijų atsakomybę atsakovei.
18.9. Direktyvos nuostatos negali būti taikomos tiesiogiai, nes neatitinka ETT praktikoje nustatytų to sąlygų. ETT 1974 m. gruodžio 4 d. sprendime byloje Nr. 41/74 suformuota Direktyvos tiesioginio taikymo sąlyga: ar Direktyvos nuostata nustato pareigą, kuriai netaikoma jokia išimtis ar sąlyga ir kurios pobūdis nereikalauja, kad Bendrijos institucijos arba valstybės narės priimtų aktus. ETT byloje Nr. 301/82 išaiškino, kad asmenys, gindami savo teises, gali tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis, jeigu valstybė neįgyvendino arba nepakankamai įgyvendino direktyvą, kai direktyvos nuostatos yra pakankamai aiškios, apibrėžtos ir besąlyginės (jose tiesiogiai nurodomos pareigos). Nagrinėjamu atveju Direktyvos nuostatos aptartų sąlygų netenkina, nes nuostatos suformuotos kaip sąlyginės, suteikiančios valstybėms narėms nacionalinėje teisėje nustatyti su subtiekimu ir tiesioginiu atsiskaitymu susijusius instrumentus bei savarankiškai nustatyti tokių įsipareigojimų apimtį.
18.10. VPĮ komentaro autoriai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, jog vienintelė aplinkybė, kad perkančioji organizacija į viešojo pirkimo sąlygas neperkėlė atitinkamos privalomos VPĮ normos, nesuponuoja vertinimo, jog toks reguliavimas tiekėjams netaikytinas, tačiau bet kokiu atveju visos šalys – perkančioji organizacija, tiekėjas ir jo subrangovas(ai) turi pasirašyti bendrą susitarimą dėl tiesioginio mokėjimo tvarkos subrangovams. VPĮ 88 straipsnio 2 dalies komentare taip pat pažymima, kad tiesioginis atsiskaitymas su subtiekėjais turi būti įtvirtintas iš anksto pirkimo dokumentuose, o šios galimybės negalima nustatyti jau pasirašius viešojo pirkimo sutartį (jei tai nebuvo įtvirtinta pirkimo sąlygose, įskaitant pirkimo sutarties projektą), kadangi toks pirkimo sutarties pakeitimas būtų laikomas esminiu pagal VPĮ 89 straipsnio 4 dalį.
18.11. Teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovė negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kuris prieštarautų VPĮ nuostatoms. Ieškovė nebuvo Rangos sutarties šalimi, todėl ji nepagrįstai teigia, kad Pirkimo dokumentai ir abi projekto Rangos sutartys nebuvo suderintos. Tokiais teiginiais ji gina ne savo, o generalinės rangovės interesus. Pagal civilinio proceso taisykles ieškovė gali ginti tik savo pažeistas teises. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė nesiekė išsaugoti Rangos sutarties. Arbitražas 2022 m. rugpjūčio 5 d. sprendime konstatavo, kad generalinė rangovė neturėjo nutraukti sutarties, o atsakovė Rangos sutartį nutraukė esant teisėtam pagrindui. Tai, kad atsakovė pasinaudojo garantija pagal Rangos sutartį, nesudaro pagrindo subrangovams reikšti atsakovės atžvilgiu nepagrįstų pretenzijų dėl tokios garantijos panaudojimo. Ieškovės nurodyta žala yra generalinės rangovės skola ieškovei. Ieškovė, sumažinusi reikalavimą, siekia nuostolių, kurie nėra atsiradę, atlyginimo. Nėra priežastinio ryšio, nes atsakovė negali atsakyti už generalinės rangovės veiksmus.
18.12. Ieškovė nenurodė argumentų, kodėl teismo išvados, kad nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, yra neteisingos. Ieškovė tik perrašė patikslinto ieškinio argumentus. Nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas todėl, kad ieškovė gina savo teises kitais būdais, o atsakovė yra įgijusi turtą teisėtu pagrindu – esant sutarčiai tarp atsakovės ir generalinės rangovės.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. CPK 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
21. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės (subrangovės) ieškinys atsakovei (užsakovei) dėl skolos už atliktus darbus, statybos darbams dar nepanaudotas medžiagas, atvežtas į statybvietę, specialiai objekto darbams pagamintą kitur nepanaudotiną įrangą priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.
22. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas nagrinėjant teismo sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes ir pagal byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą nagrinėdamas tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-103-585/2021 10 punktas).
23. Įvertinant tai, kad ieškovė ieškinį grindė skirtingais teisiniais pagrindais, pažymėtina, jog materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus bylos šalių ginčas, kvalifikavimas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019). Teismas, įgyvendindamas šią savo pareigą, nėra saistomas šalių pateiktu ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimu – teismas savo nuožiūra parenka įstatymą, kuris turi būti taikomas sprendžiant šalių ginčą (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto, nors bylos šalių teikiamas teisinis kvalifikavimas ir neturi lemiančios įtakos teismui parenkant patį įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, šalys, įgyvendindamos jų procesiniam teisiniam statusui priskirtas teises ir pareigas, atlieka veiksmus, kurie turi esminę reikšmę teismui kvalifikuojant ginčo materialųjį teisinį santykį: bylos šalys suformuluoja savo reikalavimus ir atsikirtimus, atitinkamai nurodo faktines aplinkybes jiems pagrįsti, o šių elementų visuma apibrėžia patį ginčą, kurį teismas privalo teisiškai kvalifikuoti. Teismas ginčo apibrėžties aspektu, kitaip negu įstatymo ginčui spręsti parinkimo aspektu, yra saistomas pirmiau įvardytų bylos šalių procesinių veiksmų rezultato, t. y. teismas neturi teisės savo iniciatyva formuluoti ar keisti šalių reikalavimus ir atsikirtimus, taip pat ir reikalavimų bei atsikirtimų faktinį pagrindą (nebent įstatymas suteikia tokias teises).
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių
24. Atsakovė (užsakovė), įvykdžiusi viešojo pirkimo procedūras, 2016 m. rugsėjo 29 d. sudarė Rangos sutartį su trečiuoju asmeniu dėl kogeneracinės jėgainės Vilniuje (atliekas deginančio kogeneracinio įrenginio ir biokurą deginančio kogeneracinio įrenginio) statybos darbų. Rangos sutarties 2 punktu sutarties šalys susitarė, kad Rangos sutarties sąlygas sudaro Bendrosios sutarties sąlygos („Bendrosios sąlygos“ – „Rangovo projektuojamu? statybos ir inžineriniu? darbu?, elektros ir mechanikos įrenginiu? projektavimo ir statybos bei įrangos sutarties sąlygos“, paskelbtos FIDIC (Fe?de?ration Internationale des Inge?nieurs-Conseils) (1999 m. leidimas anglu? kalba)) ir Konkrečiosios sutarties sąlygos.
25. Konkrečių sutarties sąlygų 4.4 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu įstatymai nenumato kitaip, subrangovai neturi teisės kelti užsakovui jokiu? piniginiu? reikalavimu?, susijusiu? su kiekvieno jų su rangovu sudarytu? sutarc?iu? pažeidimais.
26. Trečiasis asmuo 2016 m. lapkričio 25 d. su UAB „Kauno dujotiekio statyba“ sudarė Subrangos sutartį Nr. UZ/GR1/0001/16/AS, pagal kurią UAB „Kauno dujotiekio statyba“ įsipareigojo atlikti dalį darbų pagal Rangos sutartį.
27. 2017 m. trečiasis asmuo (generalinė rangovė) ir jungtinės veiklos partnerės (UAB „Kauno dujotiekio statyba“ ir ieškovė UAB „AXIS Tech“ (UAB „Axis Technologies“) sudarė susitarimą prie Subrangos sutarties Priedas Nr. 1, kuriuo šalys susitarė, kad darbus pagal Subrangos sutartį vykdys jungtinės veiklos partnerės UAB „Kauno dujotiekio statyba“ ir ieškovė (konsorciumo vadovė). 2018 m. balandžio 25 d. raštu ieškovė informavo trečiąjį asmenį, kad, iškėlus bankroto bylą UAB „Kauno dujotiekio statyba“, ieškovė perėmė visas pastarosios teises ir pareigas pagal Subrangos sutartį.
28. Subrangos sutarties 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad dalinės sąskaitos faktūros ir galutinė sąskaita faktūra išrašomos kas mėnesį, gavus abiejų Subrangos sutarties šalių atstovų pasirašytus Priėmimo protokolus ir remiantis Subrangovo atliktu kiekio tyrimu, kuriuo patvirtinamas susitarimo dalyko dalies tinkamas užbaigimas. Trečiojo asmens projekto vadovas turi teisę priimti ir pasirašyti minėtus protokolus.
29. 2020 m. spalio 5 d. raštu trečiasis asmuo informavo atsakovę, kad nutraukia Rangos sutartį su atsakove (sutarties nutraukimas įsigalioja praėjus 28 dienoms po pranešimo apie jį) dėl negalimumo ją vykdyti, nes aplinkybės, kuriomis ją buvo raginama vykdyti, vykdymą daro kitokiu nei buvo įsipareigota. 2020 m. spalio 6 d. raštu atsakovė informavo trečiąjį asmenį, kad, vadovaudamasi Rangos sutarties nuostatomis, nuo 2020 m. spalio 6 d. nutraukia Rangos sutartį su trečiuoju asmeniu (generaline rangove). Šiame rašte atsakovė taip pat nurodė, jog 2020 m. rugsėjo 11 d. elektroniniu laišku jai buvo pranešta, kad trečiajam asmeniui iškelta restruktūrizavimo byla, tokia informacija skelbiama ir trečiojo asmens svetainėje.
30. Ginčas tarp trečiojo asmens ir atsakovės dėl atsiskaitymo pagal Rangos sutartį nagrinėjamas Stokholmo prekybos rūmų arbitraže.
31. 2020 m. rugsėjo 8 d. raštais ieškovė informavo trečiąjį asmenį ir atsakovę, kad nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. dėl trečiojo asmens neatliekamų mokėjimų stabdo darbų vykdymą.
32. 2020 m. gruodžio 8 d. trečiasis asmuo pranešė, kad nutraukia Subrangos sutartį ir paprašė nutraukti Subrangos sutarties vykdymą pagal nutrauktos dalies apimtį, išskyrus įsipareigojimus pagal pateiktą garantiją, susijusią su įvykdytu ir patikrintu sutarties dalyku.
33. 2020 m. spalio 14 d. raštu, skirtu subrangovams, ieškovė pažymėjo, kad yra pasiruošusi užbaigti projektą, imasi būtinų veiksmų, įgyvendinti projektą ir paprašė pateikti pagrįstą informaciją apie darbų apimtis dalyvaujant projekte, nurodant atliktus ir perduotus, atliktus ir neperduotus darbus trečiajam asmeniui, nepradėtus darbus pagal sutartį su trečiuoju asmeniu ar su trečiojo asmens subrangovu. Taip pat atsakovė paprašė perduoti parengtų dokumentų sąrašą, visus turimus statybos dokumentus (aktus, statybos žurnalus, gamintojo dokumentaciją ir kt.).
34. 2020 m. spalio 16 d. atsakovė raštu visiems trečiojo asmens subrangovams prašė pateikti sąrašą subrangovams priklausančių įrankių, medžiagų, produktų ir kito turto, kuris laikinai skirtas statybos darbams atlikti ir paliktas statybvietėje, kartu pateikiant nuosavybę patvirtinančius dokumentus.
35. 2020 m. lapkričio 18 d. raštu ieškovė informavo atsakovę, kad atsakovei perduotų darbų vertė –3 565 362,43 Eur, neperduotų ir neapmokėtų darbų vertė sudaro 1 092 466,57 Eur, į statybvietę atvežtų medžiagų vertė – 365 737,11 Eur. Ieškovės manymu, darbai yra atsakovės dispozicijoje, ji nebuvo įsipareigojusi darbų atlikti neatlygintinai, todėl atsakovei kyla pareiga už atliktus ir neperduotus darbus atsiskaityti, taip pat sumokėti už medžiagas, kurios netapo atsakovės nuosavybe.
36. 2020 m. gruodžio 17 d. raštu atsakovė informavo, kad ieškovės ir atsakovės nesiejo sutartiniai santykiai, aplinkybė, kad trečiasis asmuo neatsiskaitė su ieškove, nereiškia, kad atsakovė už atliktus darbus neatsiskaitė su trečiuoju asmeniu. Atsakovė pažymėjo, kad trečiasis asmuo darbus perduodavo ne darbų perdavimo etapais, o po visiško jų užbaigimo. Kadangi nėra pateikti statybos dokumentai, atsakovei nėra tiksliai žinoma, kiek darbų yra atlikta, kiek ieškovė atliko darbų ir neperdavė trečiajam asmeniui. Dėl pateiktų medžiagų, atsakovė pažymėjo, jog pagal Rangos sutartį kiekvienas jėgainės elementas ar medžiagos tampa atsakovės nuosavybe nuo jų atgabenimo į statybvietę.
37. Viešųjų pirkimų tarnyba 2020 m. gruodžio rašte Nr. 4S-(1.11E) nurodė, kad susidariusi situacija dėl įmonės „RAFAKO S. A.“ atsiskaitymų su rangovais už atliktus darbus, vykdant Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybą, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į tai, ar sutartyje buvo nustatyta tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybė ir tokio atsiskaitymo tvarka. Jeigu sutartyje tiesioginis atsiskaitymas su subtiekėjais nebuvo numatytas ir nėra trišalio susitarimo dėl tiesioginio apmokėjimo, o užsakovė (atsakovė) už visus tinkamai atliktus darbus pagal sutartį yra atsiskaičiusi su generaline rangove (trečiuoju asmeniu), tokiu atveju nėra pagrindo reikalauti, kad užsakovė dar ir įvykdytų generalinės rangovės pareigas subrangovams.
38. 2021 m. kovo 9 d. raštu atsakovė paprašė, kad ieškovė pateiktų informaciją, ar yra pateikusi kreditorinį reikalavimą trečiojo asmens restruktūrizavimo byloje, ar reikalavimas patvirtintas, kokio dydžio ir kokia tvarka numatomas tenkinti. Ieškovė prašomos informacijos nepateikė.
39. 2022 m. sausio 19 d. trečiasis asmuo (vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nutartimi nustatytą įpareigojimą pateikti rašytinius įrodymus apie trečiojo asmens restruktūrizavimo procese ieškovės reiškiamus reikalavimus ir kt.) pateikė Glivicų apygardos teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį, kuria nuspręsta patvirtinti trečiojo asmens „RAFAKO S.A.“ kreditorių priimtą susitarimą, bei duomenis apie tai, kad ieškovė UAB „AXIS Tech“ yra įtraukta kaip kreditorė trečiojo asmens restruktūrizavimo procese su 15 728 159,45 PLN (3 565 362,44 Eur) finansiniu reikalavimu.
40. 2022 m. vasario 3 d. ieškovė, atsižvelgdama į trečiojo asmens pateiktus duomenis, prašė priimti UAB „AXIS Tech“ pranešimą dėl pareikšto ieškinio dalies atsiėmimo ir palikti UAB „AXIS Tech“ ieškinio dalį dėl 3 565 362,44 Eur sumos priteisimo nenagrinėtą.
41. 2022 m. vasario 11 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriame byloje pareikšto reikalavimo dydis sumažėjo nuo 5 284 295,39 Eur iki 1 718 932,95 Eur.
Dėl ginčo esmės
42. Jeigu užsakovo ir rangovo sutartis nedraudžia ir tokio draudimo nenustatyta atitinkamus santykius reglamentuojančiose teisės normose, rangovas turi teisę pasitelkti subrangovą prisiimtoms pagal sutartį su užsakovu prievolėms vykdyti. Bendrosios tokių santykių reguliavimo taisyklės nustatytos CK 6.650 straipsnyje.
43. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje rangovo ir subrangovo tarpusavio santykius pažymima, kad subrangovas atsakingas generaliniam rangovui už tinkamą prievolių įvykdymą. Jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu (CK 6.650 straipsnio 4 dalis). Ši įprasta rangos sutartiniuose santykiuose tarpusavio atsiskaitymo prievolių schema reiškia, kad generalinis rangovas tuo pat metu yra kreditorius ir skolininkas, kaip su užsakovu, lygiai taip pat ir su subrangovu. Dėl šios priežasties jis atsako subrangovui už užsakovo veiksmus (praktikoje dažniausiai tai pavėluotų atsiskaitymų atvejai) ir kartu užsakovui – už subrangovo veiksmus, t. y už netinkamą prievolių įvykdymą ar jų neįvykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012).
44. Galima sutartinių santykių kombinacija, kai užsakovas turi tiesioginį reikalavimą subrangovui, o subrangovas – užsakovui, kai toks pareigų ir teisių pasiskirstymas nustatytas tiek generalinės rangos, tiek subrangos sutartyje. Toks susitarimas nėra teisių perleidimas, dėl to pagal sutartis kiekvienai iš šalių išlieka atsakomybė sutarties kontrahentui, t. y. užsakovui, generaliniam rangovui ir subrangovui yra galimybė pasirinkti, kam pareikšti reikalavimus – sutarties kontrahentui ar asmeniui, nurodytam sutartyje. Pažymėtina, kad kuri nors iš rangos sutarties šalių pagal sutartį gali įgyti reikalavimo teisę pasirinktinai į kurį nors asmenį, t. y. užsakovą, generalinį rangovą ar subrangovą, jeigu sudaroma trišalė sutartis, pagal kurią visoms šalims paskirstomos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2011; 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-701/2021 21 punktas).
45. Kitas teismų praktikoje pripažįstamas subrangovo reikalavimo teisių į atliktų darbų apmokėjimą nukreipimo ne į generalinį rangovą, o į užsakovą atvejis yra tas, kad kai kreditorius (generalinis rangovas) perleidžia subrangovui reikalavimo teisę į skolininką (užsakovą), ieškovas (subrangovas), remdamasis reikalavimo perleidimo sutartimi, turi teisę kreiptis su ieškiniu į teismą ir prašyti išieškoti skolą tiesiogiai iš užsakovo, todėl šiuo atveju CK 6.650 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas, jei įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, subrangovui reikšti ieškinį užsakovui dėl piniginių reikalavimų, susijusių su sudarytomis sutartimis, vykdymo (pažeidimo) netaikomas; ieškovas reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu veikia ne kaip subrangovas, o kaip rangovo teisių perėmėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2006; 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-701/2021 22 punktas).
46. Nagrinėjamu atveju tarp byloje dalyvaujančių asmenų susiklostė sutartiniai statybos rangos teisiniai santykiai – atsakovė UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ yra užsakovė, trečiasis asmuo „RAFAKO S. A.“ – generalinė rangovė, o ieškovė UAB „AXIS Tech“ – trečiojo asmens darbams įvykdyti pasitelkta subrangovė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad trišalė sutartis nesudaryta; reikalavimo perleidimo sutarties byloje nėra; Rangos sutartis sudaryta viešųjų pirkimų būdu 2016 m. rugsėjo 29 d.
47. Viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose, kitaip nei civiliniuose teisiniuose santykiuose, sutarčių laisvės principas yra ribojamas. Rangos sutarties sudarymo metu galiojusi VPĮ redakcija nenumatė perkančiajai organizacijai galimybės ir pareigos tiesiogiai atsiskaityti su subrangovais. Pagal tuo metu galiojusios VPĮ redakcijos 18 straipsnio 8 dalį pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negalėjo būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti VPĮ 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai ir kai tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams buvo gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija). Nuo 2017 m. gegužės 2 d., be kita ko, įgyvendinant 2014 m. vasario 26 d. Europos parlemento ir Tarybos direktyvą Nr. 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų taikymo, VPĮ pakeitimo įstatymu išdėstytas nauja redakcija, kurioje sutikimų davimas viešųjų pirkimų sutartis pakeisti nebepriskirtas VPT kompetencijai pagal VPĮ 95 straipsnį. 2017 m. gegužės 2 d. VPĮ pakeitimo įstatymo 7 priedo 4 straipsnio 8 punkte įtvirtinta, kad iki 2017 m. birželio 30 d. sudarytos pirkimo sutartys ir preliminariosios sutartys keičiamos vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto VPĮ 89 straipsnio nuostatomis.
48. Pagal VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto c papunktį, pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis jos galiojimo laikotarpiu gali būti keičiama neatliekant naujos pirkimo procedūros pagal šį įstatymą, kai pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties šalis, su kuria perkančioji organizacija sudarė sutartį, pakeičiama nauja sutarties šalimi tuo atveju, kai pati perkančioji organizacija prisiima tiekėjo įsipareigojimus dėl subtiekėjų. Toks sutarties pakeitimas galimas, jeigu pirkimo dokumentuose buvo nustatyta tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybė, kaip nustatyta VPĮ 88 straipsnio 2 dalyje.
49. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, vertinant VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 4 punkto c papunkčio nuostatas, vienintelis atvejis, kai perkančioji organizacija gali prisiimti tiekėjo įsipareigojimus subtiekėjams, – tik tiesioginio atsiskaitymo tikslais. Tačiau tokia tiesioginio atsiskaitymo galimybė nereiškia tiekėjo prievolės atsiskaityti su subtiekėju per se (savaime) pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-701/2021 29–32 punktus).
50. Tiesioginio atsiskaitymo su tiekėjais tvarka reglamentuota VPĮ 88 straipsnio 2 dalyje kuri numato, kad tuo atveju, kai tai leidžiama dėl pirkimo sutarties pobūdžio, perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose turi nustatyti tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybę ir tokio atsiskaitymo tvarką, kurioje, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyta teisė tiekėjui prieštarauti nepagrįstiems mokėjimams. Perkančioji organizacija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodytos informacijos gavimo raštu informuoja subtiekėjus apie tokią tiesioginio atsiskaitymo galimybę, o subtiekėjas, norėdamas pasinaudoti tokia galimybe, raštu pateikia prašymą perkančiajai organizacijai. Tais atvejais, kai subtiekėjas išreiškia norą pasinaudoti tiesioginio atsiskaitymo galimybe, turi būti sudaroma trišalė sutartis tarp perkančiosios organizacijos, pirkimo sutartį sudariusio tiekėjo ir jo subtiekėjo, kurioje aprašoma tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėju tvarka, atsižvelgiant į pirkimo dokumentuose ir subtiekimo sutartyje nustatytus reikalavimus.
51. Teisės doktrinoje nurodoma, kad įstatymo nuostatas aiškinant kaip perkančiosios organizacijos pareigą iš anksto viešojo pirkimo dokumentuose nustatyti tiesioginio atsiskaitymo su subrangovais galimybę, aptariamo imperatyvo nesilaikymas bet kokiu atveju neturėtų būti aiškinamas tiekėjų (subrangovų) nenaudai. Kasacinio teismo konstatuota, kad vienintelė aplinkybė, kad perkančioji organizacija į viešojo pirkimo sąlygas neperkėlė atitinkamos privalomos VPĮ normos, nesuponuoja vertinimo, jog toks reguliavimas tiekėjams netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-469/2019). <...> Šią komentaro autorių poziciją pagrindžia ir tai, kad bet kokiu atveju visos šalys – perkančioji organizacija, tiekėjas ir jo subrangovas (-ai) turi pasirašyti bendrą susitarimą dėl tiesioginio mokėjimo tvarkos subrangovams. Taigi, be šio trišalio susitarimo subrangovams vis tiek nebūtų atliekami mokėjimai iš perkančiosios organizacijos (Ž. Bilūnaitė ir kt. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo komentaras. Vilnius (2020), 959–960 lapai).
52. Nagrinėjamoje byloje, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas ne kartą teisingai pažymėjo, kad nei Rangos sutartyje, nei Subrangos sutartyje nėra įtvirtintų nuostatų, pagal kurias užsakovė (atsakovė) turėtų / galėtų tiesiogiai atsiskaityti su subrangovais (apeliante), būtų aptarta tokia atsiskaitymo tvarka. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šių Sutarčių sąlygos būtų pripažintos negaliojančiomis. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys būtų inicijavę trišalės sutarties dėl tiesioginio atsiskaitymo sudarymą ir pasirašymą. Šalys neginčija, kad tokia sutartis nebuvo sudaryta. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagal šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes atsakovė neturi teisinio pagrindo atsiskaityti su ieškove (apeliante) nei už atliktus, generalinei rangovei neperduotus darbus, nei statybos darbams dar nepanaudotas medžiagas, atvežtas į statybvietę, nei už specialiai objekto darbams pagamintą kitur nepanaudotiną įrangą.
53. Nuosavybę į medžiagas ir darbus atsakovė įgijo pagal Rangos sutartį. Rangos sutarties 7.7 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas įrangos vienetas ir visos medžiagos, atitinkamai laikantis šalies įstatymų, turi tapti užsakovės nuosavybe, nesulaikoma ir neįkeičiama žemiau nurodytu metu, priklausomai nuo to, kuris įvyks anksčiau: a) kai yra pristatyti į statybvietę; b) kai generalinis rangovas įgyja teisę į įrangos ir medžiagų vertės apmokėjimą pagal 8.10 punktą. Subrangos sutarties 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad subrangovė pareiškia, jog susipažino su 2015 m. birželio 1 d. „RAFAKO“ Bendrųjų pirkimo sąlygų 1-uoju leidimu, kuris skelbiamas „RAFAKO“ interneto svetainėje http://www.rafako.com.pl/dla-dostawcow ir yra 4 Susitarimo priedas (toliau – BPS), sutartimi, susitarimo priedais, taip pat žino rangovei pagal sutarti? keliamu? reikalavimu? turini?, sutinka su visomis sutarties nuostatomis ir įsipareigoja jų laikytis pagal subrangovui patikėtą darbu? apimti?. Taigi ieškovė (apeliantė) Subrangos sutartimi taip pat buvo įsipareigojusi veikti pagal Rangos sutarties sąlygas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė gali savo pažeistas teises ginti kitais būdais, pavyzdžiui, reikšdama ieškinį generalinei rangovei, dalyvaujant trečiojo asmens restruktūrizavimo procese ir pan.
54. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-652-790/2020, kurioje išaiškinta, jog tiesioginio atsiskaitymo galimybė nustatyta siekiant užtikrinti subtiekėjų teisę gauti atlyginimą už atliktus darbus nepriklausomai nuo generalinio rangovo veiksmų, jo finansinės padėties ir pan. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paminėtoje byloje šalys buvo sudariusios trišalę sutartį dėl tiesioginio atsiskaitymo su subrangovu. Kadangi skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės, nėra pagrindo remtis paminėtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais.
55. Kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantė taip pat teigia, kad teisme ji gali tiesiogiai remtis Direktyvos 71 straipsnio 3 dalies nuostata, kaip aiškia, konkrečia ir besąlygine. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Direktyvos nuostatos aptartų sąlygų netenkina.
56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Direktyvos 71 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog valstybės narės gali nustatyti, kad subrangovo prašymu ir jeigu tai įmanoma dėl sutarties pobūdžio, perkančioji organizacija tiesiogiai subrangovui pervestų mokėtinas sumas už ekonominės veiklos vykdytojui, kuriam skirta viešųjų pirkimų sutartis (pagrindiniam rangovui) suteiktas paslaugas, patiektas prekes arba atliktus darbus. Tokios priemonės, be kita ko, gali būti atitinkami mechanizmai, kuriuos taikydamas pagrindinis rangovas galėtų prieštarauti nepagrįstiems mokėjimams. To mokėjimo būdo tvarka nustatoma pirkimo dokumentuose. Taigi aptartos nuostatos suformuotos kaip sąlyginės, suteikiančios valstybėms narėms nacionalinėje teisėje nusistatyti su subtiekimu ir tiesioginiu atsiskaitymu susijusius instrumentus bei tokių įsipareigojimų apimtį. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad net jeigu Direktyvos nuostatos ir buvo pavėluotai perkeltos į nacionalinę teisę, atsakomybė dėl valstybės veiksmų negali būti taikytina šaliai. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tam, jog šalis galėtų pasinaudoti tokia galimybe, turi būti sudaroma trišalė sutartis tarp perkančiosios organizacijos, pirkimo sutartį sudariusio tiekėjo ir jo subtiekėjo, kurioje būtų aptarta tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėju tvarka, atsižvelgiant į pirkimo dokumentuose ir subtiekimo sutartyje nustatytus reikalavimus. To šiuo atveju padaryta nebuvo. Skundžiamame sprendime taip pat teisingai nurodyta, kad teisinis reglamentavimas yra aiškus, todėl remtis apeliantės prašomais užsienio šalių įstatymais ir teismų praktika nėra pagrindo.
57. Teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstą atmeta apeliantės argumentą, kad šiuo atveju taikytinas teisės doktrinoje pateikiamas išaiškinimas, jog tais atvejais, kai subrangovą ir užsakovą sieja numanomi (faktiniai) sutartiniai santykiai, subrangovas gali reikalauti, kad už atliktus darbus atsiskaitytų užsakovas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad konkliudentiniais veiksmais negali būti pakeista sutartis, kurios pakeitimo sąlygos ir pagrindai imperatyviai reglamentuoti įstatymo. Kai šių reikalavimų nesilaikoma, nėra pagrindo pripažinti, kad perkančiosios organizacijos konkliudentiniais veiksmais (pvz., priimtos ir apmokėtos tiekėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros) buvo pritarta šalių sutarties pakeitimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013). Subjektyvūs apeliantės lūkesčiai negali būti ginami.
58. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės. Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė preziumuojama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022 35 punktą). Civilinio proceso šalis, prašydama taikyti deliktinę atsakomybę, turi pareigą įrodyti kitos civilinio proceso šalies veiksmų neteisėtumą (CPK 178 straipsnis). Ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadų dalį, kuria konstatuotas sąlygų deliktinei civilinei atsakomybei taikyti nebuvimas, apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, ar atsakovė laikėsi Rangos sutartyje numatytų pareigų, be kita ko, ir tinkamai atsiskaityti su trečiuoju asmeniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodomos aplinkybės nėra susijusios su šios bylos ginčo reikalavimais. Kaip jau minėta, ginčas tarp atsakovės ir trečiojo asmens nagrinėjamas arbitražo teisme. Darbai buvo atlikti, medžiagos pristatytos atsakovei Rangos sutarties pagrindu, o apeliantė darbus atliko, medžiagas pristatė, įrangą pagamino Subrangos sutarties pagrindu, todėl apeliantė įgijo reikalavimo teisę į kitą Subrangos sutarties šalį – trečiąjį asmenį. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apeliantės nurodomas aplinkybes, kad atsakovė suteikė pagrįstų lūkesčių, jog su apeliante atsakovė atsiskaitys. Šiuo atveju nenustatyti nei atsakovės neteisėti veiksmai, nei priežastinis ryšys dėl apeliantės patirtų nuostolių, taigi nėra sąlygų atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei taikyti, kuri taikoma tik tuo atveju, kai įrodomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246-6.249 straipsniai).
59. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016 67 punktą). Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą. Šios aplinkybės bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsakovė nurodytus darbus bei medžiagas gavo Rangos sutarties pagrindu, todėl šiuo atveju nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas. Pažymėtina, kad apeliantė skunde nepagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto netaikymo neteisingi (CK 6.242 straipsnis). Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, nepatvirtina teismo sprendimo nepagrįstumo.
60. Civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas reikalavimas). Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės (atvejai, kai šalys civiliniame procese nėra atitinkamų materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės, yra tada, kai, pavyzdžiui, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ieškinys pagal CPK 49 straipsnį pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-378/ 2021, 21 punktas).
61. Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas) arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Teismui sprendžiant klausimą dėl konkretaus asmens procesinės padėties – ieškovo ar atsakovo – tinkamumo, būtina nustatyti ir įvertinti, iš kokio materialiojo teisinio santykio yra kilęs ginčas, kas yra to materialiojo teisinio santykio tiesioginiai subjektai, kuris subjektas turi reikalavimo teisę ir kuris – pareigą pagal ją atsakyti. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi reikalavimo teisės (netinkamas ieškovas) ir (ar) pareigos pagal ją atsakyti (netinkamas atsakovas), nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą ieškovą ir (ar) atsakovą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-701/2019, 27 punktas).
62. Šioje nutartyje jau ne kartą buvo konstatuota, kad atsakovė neturi pagrindo atsakyti pagal byloje jai pareikštus reikalavimus, todėl teisėjų kolegija, nekartodama šios nutarties argumentų, atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, kad pirmosios instancijos išvada dėl to, jog apeliantė pareiškė ieškinį netinkamai atsakovei, neteisinga.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
63. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92, par. 59–60).
64. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau, konstatuoja, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, padarė proceso ir (ar) materialinės teisės normų pažeidimus, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Todėl apeliantės skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
65. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, procesinis sprendimas priimamas atsakovės naudai, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovei šios patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
66. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, jei tokios bus patirtos, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė dokumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Gintaras Pečiulis
Irmantas Šulcas
Alma Urbanavičienė