Civilinė byla Nr. 2-332-330/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02713-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 122.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „POSŪKIS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-75-450/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „POSŪKIS“ ieškinį atsakovui Seesam Insuranse AS, veikiančiam per Seesam Insuranse AS Lietuvos filialą, dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „STATYBŲ IR INVESTICIJŲ DRAUDIMAS“ .

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „POSŪKIS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Seesam Insurance AS 152 333 Lt (44 118,69 Eur) draudimo išmoką, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas. 

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui UAB „POSŪKIS“ iš atsakovo Seesam Insurance AS, veikiančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, 54 735,19 Lt (15 852,41 Eur) draudimo išmoką, 11 021,18 Lt (3 191,95 Eur) bylinėjimosi išlaidų bei 6 procentų dydžio metines palūkanas. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje ieškovo ieškinio reikalavimai atmesti, ir ieškinį patenkinti pilnai. Apeliacinis skundas priimtas ir išsiųstas nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ieškovas 2014 m. spalio 1 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Ieškovas prašė išduoti vykdomąjį raštą dėl apeliaciniu skundu neapskųstos teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo dalies. Ieškovo nuomone, apeliaciniu skundu neapskųsta teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkintas ieškinys, įsiteisėjo. 

2014 m. spalio 7 d. buvo priimta Vilniaus apygardos teismo teisėjo rezoliucija „Neišduoti vykdomojo rašto, kadangi byla su apeliaciniu skundu išsiųsta nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui“.

Ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl teisėjo 2014 m. spalio 7 d. rezoliucijos. Atskirajame skunde  ieškovas prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo teisėjo 2014 m. spalio 7 d. rezoliuciją, ieškovo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo išspręsti iš naujo ir jį patenkinti.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

   Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi ieškovo UAB „POSŪKIS“
atskirąjį skundą dėl teisėjo 2014 m. spalio 7 d. rezoliucijos atsisakė priimti ir grąžino jį pateikusiam asmeniui.

    Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teisėjo 2014 m. spalio 7 d. rezoliucija, kuria atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą, yra neskundžiama, kadangi neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog prašymas išduoti vykdomąjį raštą negali būti patenkintas, kadangi teismo sprendimas neįsiteisėjo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas atskirąjį skundą pateikė  praleidęs apskundimo terminą.

III. Atskirojo skundo argumentai

   Ieškovas UAB „POSŪKIS“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti ieškovo atskirojo skundo dėl teisėjo 2014 m. spalio 7 d. rezoliucijos priėmimo klausimą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.              Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisėjo rezoliucija dėl vykdomojo rašto išdavimo yra apeliacijos objektas, todėl atsisakymas išduoti vykdomąjį raštą taip pat yra skundžiamas.

2.              Pirmosios instancijos teismas turėjo išduoti vykdomąjį raštą, kadangi neapskųstoji teismo sprendimo dalis įsiteisėjo. Neapskųsta teismo sprendimo dalis yra savarankiška. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas išduoti vykdomąjį raštą prieštarauja kasacinio teismo praktikai.

3.   Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl termino skundui paduoti praleidimo. Prašymas išduoti vykdomąjį raštą buvo pateiktas per elektroninių paslaugų portalą. Po teisėjo rezoliucijos priėmimo ieškovas nebuvo nedelsiant informuotas apie klausimo išsprendimą. Elektroniniu būdu teisėjo rezoliucija buvo gauta tik 2014 m. lapkričio 27 d.

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

   Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, jog apskųstąja pirmosios instancijos teismo nutartimi atsisakyta priimti atskirąjį skundą dėl teisėjo rezoliucijos vykdomojo rašto išdavimo klausimu. Apskųstosios nutarties motyvų analizė sudaro pagrindą išvadai, jog atskirąjį skundą atsisakyta priimti remiantis tuo, kad apeliacinis procesas dėl teisėjo rezoliucijos yra negalimas, t. y. kad teisėjo rezoliucija neskundžiama. Taigi nagrinėjamu atveju vertintina, ar pirmosios instancijos teismo teisėjo 2014 m. spalio 7 d. priimta rezoliucija gali būti apeliacijos objektu.

Minėta, jog pirmosios instancijos teismas prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo išsprendė rezoliucija. Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą civilinio proceso kodekse  numatytais atvejais procesinius klausimus teisėjas gali išspręsti rezoliucija. Išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą. Kartu teisėjas nurodo savo vardą ir pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašo. Teisėjo rezoliucija neskundžiama (CPK 290 straipsnio 5 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal nurodytą proceso įstatymo nuostatą teisėjo rezoliucija atskiri procesiniai klausimai gali būti išspręsti tik šiame įstatyme numatytais atvejais, o vykdomojo rašto išdavimo tvarką reguliuojančios teisės normos (CPK 646 straipsnis) nenumato galimybės prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo išspręsti rezoliucija, tokia pirmosios instancijos teismo pasirinkta procesinio sprendimo forma laikytina neteisėta. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo išspręsti tą klausimą priimdamas rašytinę nutartį (CPK 290 straipsnio 1, 4 dalys). Visgi, šis procesinių teisės normų pažeidimas neturi reikšmės apskųstosios teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą, teisėtumui, t. y. teisinei išvadai, jog atsisakymas išduoti vykdomąjį raštą, kaip teismo procesinis sprendimas, negali būti apeliacinio nagrinėjimo objektu.

CPK 612 straipsnyje numatyta, jog vykdymo procese teismo priimtos nutartys gali būti skundžiamos atskiraisiais skundais tik CPK konkrečiai numatytais atvejais. Tokia taisyklė skiriasi nuo ne vykdymo procese priimtų teismo nutarčių apskundimo atskiraisiais skundais taisyklių, nustatytų CPK 334 straipsnio 1 dalyje. Pastarosios taisyklės vykdymo procese netaikytinos.

Teisę prašyti išduoti vykdomąjį raštą turi save išieškotoju laikantis asmuo (CPK 646 straipsnio 1 dalis). Analizuojamu atveju išieškotoju save laiko ieškovas (apeliantas). CPK 646 straipsnis, reglamentuojantis vykdomojo rašto išdavimo tvarką, neįtvirtina teisės apskųsti teismo nutartį dėl atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis (atsižvelgiant į ankstesnėje šios apeliacinio teismo nutarties dalyje padarytą išvadą, jog ieškovo prašymas turėjo būti išspręstas teismo rašytine nutartimi, o ne teisėjo rezoliucija), kuria atsisakyta išduoti ieškovui vykdomąjį raštą, nėra apskundimo objektas, o tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atskirąjį skundą (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-485/2014).

Į esminius atskirojo skundo klausimus atsakyta. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, jog apskųstas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas negali būti apeliacijos objektas, kiti atskirojo skundo argumentai, kuriais akcentuojamas, be kita ko, ir pirmosios instancijos teismo kito procesinio sprendimo (atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą) ar teismo išvados dėl termino atskirajam skundui paduoti praleidimo nepagrįstumas, tampa neaktualūs. Dėl šios priežasties apeliacinis teismas jų nevertina. Priėjus prie išvados, jog teismo nutartis dėl atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą negali būti apeliacijos objektu (išskyrus CPK 646 straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį), apeliacinis teismas neturi pagrindo vertinti tokio procesinio sprendimo teisėtumo.

Nors pirmosios instancijos teismas pasirinko netinkamą ieškovo (apelianto) prašymo išduoti vykdomąjį raštą išsprendimo procesinę formą, ši aplinkybė nelėmė apskųstosios nutarties neteisėtumo. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Gintaras Pečiulis