Civilinė byla Nr. e3K-3-99-381/2024 

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00778-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.1

 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. balandžio 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens užsienio bendrovės (kreditorės) „Hubbard SAS“ ir atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Isa Balt“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutarties, kuria patvirtintas uždarosios akcinės bendrovės „Grigaliunas Holdings“ finansinis reikalavimas, peržiūrėjimo atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Isa Balt“ bankroto byloje, tretieji asmenys užsienio bendrovė „Hubbard SAS“, akcininkai uždaroji akcinė bendrovė „Lys Invest“ ir G. S. (G. S.).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudimą visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, kai bendrovė turi neįvykdytų prievolių, aiškinimo ir taikymo.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-862-392/2023 iškėlė bankroto bylą atsakovei UAB „Isa Balt“. Pareiškėja atsakovės bankroto byloje pateikė prašymą patvirtinti 2 318 873,70 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 1 786 286,82 Eur paskirtų, bet neišmokėtų dividendų ir 532 586,88 Eur palūkanų.

3.       Reikalavimą dėl neišmokėtų dividendų pareiškėja grindė 2013 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2016 m. balandžio 19 d. ir 2017 m. balandžio 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais ir 2022 m. rugpjūčio 18 d. akcininkų reikalavimo teisių perleidimo sutartimis. Pareiškėja nurodė, kad sprendimai galioja, ieškiniai dėl sprendimų ginčijimo administratoriaus nebuvo reiškiami, atsakovė akcininkams priimant sprendimus paskirti ir išmokėti dividendus neturėjo pradelstų prievolių, kreditorės „Hubbard SAS“ neapmokėtų sąskaitų terminai yra nuo 2017 m. birželio 13 d., o paskutinis akcininkų sprendimas išmokėti dividendus priimtas 2017 m. balandžio 19 d. Akcininkų 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo priėmimo metu buvusių keturių kreditorės „Hubbard SAS“ sąskaitų faktūrų vykdytini įsipareigojimai buvo padengti tuojau pat po sprendimo (dar net nepradėjus faktiškai mokėti dividendų), todėl neliko kreditorės teisių pažeidimo. Pareiškėja prašė teismo taikyti ieškinio senatį, nurodydama, kad vienintelės kreditorės „Hubbard SAS“ teisė, kurią teismas, pripažindamas akcininkų sprendimus neteisėtais, gintų, laikytina išnykusia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.131 straipsnio 1 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis). Be to, akcininkų sprendimų priėmimo metu egzistavo atsakovės ir kreditorės „Hubbard SAS“ vadovų susitarimai dėl sąskaitų faktūrų apmokėjimo grafikų, kuriais buvo pakeista atsiskaitymo su kreditore tvarka.

4.       Atsakovės nemokumo administratorius ir kreditorė „Hubbard SAS“ (toliau – ir trečiasis asmuo, kreditorė) su pareiškėjos reikalavimu nesutiko, nurodė, kad atsakovė turėjo neįvykdytų prievolių, kurių terminai buvo suėję, ir neturi reikšmės šalių susitarimai dėl pradelstų sumų padengimo grafiko, todėl ji negalėjo mokėti dividendų ginčo laikotarpiu. 2013 m. balandžio 3 d. egzistavusi atsakovės pradelstų įsipareigojimų kreditorei „Hubbard SAS“ suma (25 915 Eur ir 292 865 JAV doleriai) negali būti laikoma mažareikšme. Be to, atsakovė, laiku neišmokėjusi paskirtų dividendų, turėjo pradelstų įsipareigojimų akcininkams.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos 2 318 873,70 Eur finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje.

6.       Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad byloje turėjo būti reiškiamas nemokumo administratoriaus arba kreditorės priešieškinis dėl atsakovės akcininkų sprendimų skirti dividendus pripažinimo negaliojančiais. Teismas pažymėjo, kad byloje sprendžiama ne dėl juridinio asmens akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, o dėl kreditorės pareikšto reikalavimo skolininkės bankroto byloje patvirtinimo, todėl neturi teisinės reikšmės pareiškėjos argumentai dėl ieškinio senaties taikymo.

7.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto sąlygos, t. y. dėl paskirtų ir neišmokėtų dividendų dalies pagal keturis (2013 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2016 m. balandžio 19 d. ir 2017 m. balandžio 19 d.) atsakovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus.

8.       Teismas nurodė, kad 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo dėl dividendų neteisėtumas grindžiamas keturiais galimai pradelstais mokėjimais kreditorei „Hubbard SAS“, kurie buvo įvykdyti nedelsiant po šio akcininkų susirinkimo. Teismas nustatė, kad kreditorės „Hubbard SAS“ ir atsakovės 2007 m. sausio 21 d. sudarytoje platinimo sutartyje atsiskaitymų už prekes atidėjimas buvo įprasta šalių verslo praktika. Teismas vertino, kad 2013 m. balandžio 3 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimą skirti dividendus atsakovės vykdytinos prievolės buvo padengtos iš karto po šio sprendimo priėmimo, t. y. 2013 m. balandžio 4 ir 8 dienomis. Reikšminga, jog pirmoji dalis dividendų pagal 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą buvo išmokėti 2013 m. balandžio 17 d., t. y. po prievolių kreditorei „Hubbard SAS“ įvykdymo.

9.       Vadovaudamasis specialistų atlikta 2013 m. vasario 8 d. atsakovės verslo vertės skaičiavimo (finansine) analize, teismas nustatė, kad po 2013 m. balandžio 3 d. akcininkų sprendimo skirti dividendus atsakovė turėjo pakankamai lėšų ir turto veiklai vykdyti – atsakovės verslo vertė tą dieną sudarė beveik 40 mln. Eur, todėl padarė išvadą, kad kreditorės pateiktos keturios sąskaitos neturi reikšmės vertinant 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą paskirstyti dividendus. Teismas sutiko su pareiškėja, kad atsakovės nepaskirstytojo pelno rodiklis apima finansinių metų ir ankstesnių metų uždirbtą pelną, kuris, nepaisant finansiniais metais patirtų nuostolių, vis tiek gali būti teigiamas, kadangi ankstesniais finansiniais metais buvo sukaupta turto.

10.       Teismas sutiko su pareiškėja, kad situacija, kai prieš skirstant naujus dividendus yra susidaręs ankstesnių metų neišmokėtų dividendų likutis, savaime nepažeidžia ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinto dividendų skirstymo ribojimo, kurio tikslas – prioritetinė trečiųjų asmenų (kreditorių), bet ne akcininkų, apsauga. Juridinio asmens akcininkai, nusprendę finansiniais metais skirstyti dividendus, kai nėra visiškai išmokėti ankstesniais metais paskirti dividendai, priimdami tokį sprendimą patvirtina, jog terminas ankstesniais metais paskirtiems dividendams sumokėti nėra pradelstas ir sprendimo dėl dividendų paskyrimo priėmimo dieną yra pratęsiamas. Nors anksčiau paskirti dividendai nebuvo visiškai sumokėti, po 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo paskirstyti dividendus atsakovė vis tiek turėjo pakankamai lėšų (turto) veiklai vykdyti.

11.       Teismas vertino, kad, akcininkams priimant sprendimus skirti dividendus, kreditorės „Hubbard SAS“ ir atsakovės atstovai buvo susitarę dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo grafikų, pakeitusių atsiskaitymo pagal tiekimo sutartį tvarką. Šį susitarimą patvirtina 2014 m. balandžio 28 d., 2016 m. balandžio 12 d. ir 2017 m. vasario 3 d. posėdžių protokolai, kuriuose susitarta patvirtintais savaitiniais sąskaitų apmokėjimo grafikais sumokėti ne tik atitinkamo susitikimo su kreditore „Hubbard SAS“ dieną jau egzistavusius mokėjimus, bet ir būsimus, kuriuos kreditorė pateiks po susitarimo. Kreditorė pripažino, kad 2014  m. ir 2016–2017 metais buvo sudaryti susitarimai dėl mokėjimo grafikų sumokėti tiek jau išrašytas, tiek ir po susitarimo naujai išrašomas PVM sąskaitas faktūras. Mokėjimo grafikai atsakovės akcininkų susirinkimų dienomis buvo vykdomi tinkamai. Po mokėjimo grafikų sudarymo kreditorė neturėjo teisės reikalauti iš atsakovės sumokėti už prekes anksčiau nei grafikuose nustatyti terminai. Esant hipotetinei situacijai, jeigu kreditorė „Hubbard SAS“ kreiptųsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovės, mokėjimai, kurių terminai pagal grafikus dar nesuėję, teismine tvarka nebūtų priteisiami.

12.       Teismas atkreipė dėmesį, kad prekių apmokėjimo atidėjimo ir skolų mokėjimo atidėjimo grafikų sudarymo praktika šalių santykiuose buvo įprasta, sisteminga ir tęsėsi ketverius metus. Visą šį laikotarpį kreditorė nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo. Prancūzijos Reno komercinio teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendime konstatuota, kad už prekes atsakovė atsiskaitydavo pagal suderintus grafikus ir kreditorė „Hubbard SAS“ tik 2018 m. gegužės 18 d. vienašališkai nutraukė platinimo sutartį. Šalys buvo verslo partnerės daugiau nei dvidešimt metų, kreditorė yra buvusi atsakovės akcininkė. Taigi, kreditorei „Hubbard SAS“ buvo gerai žinoma šalių verslo specifika. Atsakovės finansinės atskaitomybės rinkiniai buvo viešinami kiekvienais metais įstatymo nustatyta tvarka, didelę verslo patirtį turinčiai kreditorei „Hubbard SAS“ buvo pasiekiami, todėl ji apie atsakovės sprendimus skirti dividendus turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau, nei deklaruoja.

13.       Teismas nurodė, kad ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto paskirtis yra užtikrinti, jog nebūtų neįvykdytų kreditorių prievolių, kurios būtų atsiradusios ir pradelstos sprendimo skirti ir sumokėti dividendus priėmimo dieną. Nagrinėjamu atveju teismas tokių prievolių nenustatė. Kreditorės neapmokėtų sąskaitų terminai yra nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2019 m. vasario 15 d., o paskutinis sprendimas sumokėti dividendus buvo priimtas 2017 m. balandžio 19 d.

14.       Teismas konstatavo, kad 2015 m. balandžio 20 d., 2016 m. balandžio 19 d. ir 2017 m. balandžio 19 d. atsakovės visuotinio akcininkų susirinkimų sprendimų priėmimo metu nebuvo pradelstų mokėtinų prievolių kreditorei, nes atsakovė buvo susitarusi su kreditore dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo grafikų pakeitimo ir naujų mokėjimo grafikų buvo laikomasi. Atsakovės įsipareigojimai kreditorei nebuvo pradelsti, o 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo dėl dividendų skyrimo metu egzistavę keturi pradelsti mokėjimai buvo padengti nedelsiant po šio susirinkimo (formalus pradelsimas). Teismas konstatavo, kad nebuvo pažeistų kreditorės teisių, kurios pagal ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktą turėtų būti ginamos.

15.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjos, atsakovės ir trečiojo asmens atskiruosius skundus, 2023 m. spalio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. nutartį paliko iš esmės nepakeistą. Iš nutarties motyvuojamosios dalies pašalino 87, 88 ir 90 punktus.

16.       Kolegija nustatė, kad atsakovė buvo įregistruota 1993 m. gruodžio 28 d.; nuo 1996 m. gegužės 24 d. iki 2022 m. rugpjūčio 9 d. direktoriaus pareigas ėjo G. G.. Iš ataskaitinių akcininkų susirinkimų, įvykusių 2013 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2016 m. balandžio 19 d., 2017 m. balandžio 19 d., protokolų kolegija nustatė, kad atsakovės akcininkai buvo: UAB „Grigaliunas Holdings“ (turėjo 10 149 vnt. paprastųjų vardinių akcijų), Rusijos Federacijos pilietis G. S. (turėjo 4683 vnt. paprastųjų vardinių akcijų) ir UAB „Lys Invest“ (turėjo 4683 vnt. paprastųjų vardinių akcijų). UAB „Grigaliunas Holdings“ nuo 2013 m. kovo 26 d. vadovas yra S. G. ir nuo 2013 m. kovo 26 d. akcininkas (ir valdybos pirmininkas) yra G. G.. Atsakovės akcininkų sprendimų skirti dividendus priėmimo metu vadovas ir atsakovės akcininkės UAB „Grigaliunas Holdings“ savininkas buvo G. G..

17.       Kolegija taip pat nustatė, kad 2013 m. balandžio 3 d. atsakovės ataskaitinis akcininkų susirinkimas patvirtino 2012 m. atsakovės pelno (nuostolių) paskirstymą, įskaitant 3 475 440,22 Eur dividendų. 2015 m. balandžio 20 d. – 2 000 000 Eur dividendų; 2016 m. balandžio 19 d. – 200 000 Eur dividendų; 2017 m. balandžio 19 d. – 230 000 Eur dividendų. Keturiais akcininkų nutarimais buvo paskirta 5 905 440,22 Eur dividendų, išmokėta – 4 119 153,40 Eur dividendų. Pareiškėjai neišmokėti dividendai sudaro 1 786 286,82 Eur.

18.       Prancūzijos Reno komercinis teismas 2020 m. kovo 10 d. sprendimu priteisė ieškovei „Hubbard SAS“ iš atsakovės 2 218 485,34 Eur skolą pagal išrašytas 24 PVM sąskaitas faktūras. Paryžiaus apeliacinis teismas 2022 m. kovo 23 d. sprendimu Prancūzijos Reno komercinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

19.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. liepos 19 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą pagal vadovo G. G. 2022 m. birželio 15 d. pareiškimą ir pateiktus 2022 m. birželio 14 d. finansinius duomenis (bendrovės turto vertė sudarė 5 327 703 Eur, o įsipareigojimai – 4 322 720 Eur) ir paskyrė nemokumo administratorių Marką Binderį (Mark Binder). Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtintas antros eilės (didžiausios) kreditorės „Hubbard SAS“ 2 488 001,25 Eur reikalavimas.

20.       Pasisakydama dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo, kolegija nurodė, kad 2013 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2016 m. balandžio 19 d. bei 2017 m. balandžio 19 d. atsakovės ataskaitinis akcininkų susirinkimas priėmė nutarimus dėl pelno paskirstymo, todėl pareiškėja gali reikalauti iš atsakovės neišmokėtų dividendų. Pareiškėja nėra praleidusi bendrojo dešimties metų senaties termino, taip pat nėra praleidusi specialiojo termino, įtvirtinto Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 44 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjos reikalavimas pateiktas 2022 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-331-933/2023 konstatuota, kad kreditorių reikalavimai atsakovės bankroto byloje turėjo būti pateikti iki 2022 m. rugpjūčio 27 d.

21.       Kolegija nustatė, kad pirmojo 2013 m. balandžio 3 d. atsakovės akcininkų susirinkimo sprendimo dėl pelno paskirstymo priėmimo metu atsakovės pradelsti mokėjimai kreditorei „Hubbard SAS“ sudarė 292 865 JAV dolerius ir 25 915 Eur. Šis įsiskolinimas sumokėtas 2013 m. balandžio 4 ir 8 dienomis, t. y. iki atsakovė turėjo pradėti mokėti (2013 m. gegužės 3 d.) paskirtus dividendus už 2012 m. Kolegija pažymėjo, kad priimant šį sprendimą atsakovė turėjo turto (40 mln. Eur), kurio pakako kreditorės reikalavimui (292 865 JAV doleriai ir 25 915 Eur) patenkinti ir dividendams (3 475 440,22 Eur) mokėti. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorės teisės ir interesai nebuvo pažeisti.

22.       Antrojo 2015 m. balandžio 20 d. atsakovės akcininkų susirinkimo sprendimo dėl pelno paskirstymo priėmimo metu atsakovės pradelsti mokėjimai kreditorei sudarė 1 815 715,76 JAV dolerio ir 10 223,50 Eur. Iki aptariamo sprendimo priėmimo kreditorės ir atsakovės 2014 m. balandžio 28 d. posėdžio protokolu buvo patvirtintas susitarimas dėl savaitinių periodinių sumų pagal išrašomas PVM sąskaitas faktūras mokėjimo ir 4,7 mln. dolerių skolos mokėjimo pagal iki 2014 m. balandžio 28 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

23.       Trečiojo 2016 m. balandžio 19 d. atsakovės akcininkų susirinkimo sprendimo dėl pelno paskirstymo priėmimo metu atsakovės pradelsti mokėjimai kreditorei sudarė 1 602 285,52 Eur. Iki šio sprendimo priėmimo kreditorės ir atsakovės 2016 m. balandžio 12 d. posėdžio protokolu buvo patvirtintas susitarimas dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo grafiko terminų, apibrėžiančių savaitines periodines 90 000 Eur įmokas pagal išrašomas PVM sąskaitas faktūras, bei 4,09 mln. Eur skolos dengimo pagal iki 2016 m. balandžio 12 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

24.       Ketvirtojo 2017 m. balandžio 19 d. atsakovės akcininkų susirinkimo sprendimo dėl pelno paskirstymo priėmimo metu atsakovės pradelsti mokėjimai kreditorei sudarė 1 411 192,82 Eur. Iki šio sprendimo priėmimo kreditorės ir atsakovės 2017 m. vasario 3 d. posėdžio protokolu buvo patvirtintas šalių susitarimas dėl einamųjų mokėjimų pagal išrašomas PVM sąskaitas faktūras mokėjimo ir 3,5 mln. Eur skolos mokėjimo pagal iki 2017 m. vasario 3  d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

25.       Kolegija sutiko su kreditore, kad atsakovės akcininkams išmokėtų 2 620 239,89 Eur dividendų pakako visai jos skolai padengti, tačiau pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog kreditorė 2015–2017 metais reikalavo iš atsakovės įvykdyti visą prievolę. Byloje yra įrodymai, kad šalys buvo susitarusios dėl neapmokėtų ir mokėtinų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo pagal grafike nustatytus terminus. Vadovaudamasi savaitinių įmokų balanso lentelės duomenimis, kolegija nustatė, kad sprendimų dėl pelno paskirstymo priėmimo ir dividendų mokėjimo metu pagal šalių sulygtus mokėjimo grafikus atsakovė tinkamai ir nustatytais terminais vykdė prievoles kreditorei pagal anksčiau (buvusias) išrašytas ir naujai išrašomas PVM sąskaitas faktūras, o 2015 m. balandžio 20 d. ir 2016 m. balandžio 19 d. akcininkų susirinkimų metu buvo mokėjimų permokos, atitinkamai 93 328,94 Eur ir 21 936 Eur. Kreditorei neįvykdyta prievolė (skola) susidarė po paskutinio 2017 m. balandžio 19 d. atsakovės akcininkų susirinkimo sprendimo paskirstyti pelną priėmimo (nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2019 m. vasario 15 d.).

26.       Kolegija nenustatė, kad šalių susitarimai, įforminti 2014 m., 2016 m. ir 2017 m. posėdžio protokolais, negalioja. CK 6.33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prievolė su atidedamuoju terminu yra nevykdytina tol, kol nesuėjo atitinkamas terminas. Periodinis mokėjimas yra atidedamosios prievolės išraiškos forma. Kolegija nusprendė, kad PVM sąskaitos faktūros, kuriose po susitarimų sudarymo toliau buvo įrašomi pirminiai šalių sutarti mokėjimo terminai (50 proc. avansu ir likusi dalis – per 90 dienų po pristatymo), nėra sutartis ir remiantis ja negalima nustatyti šalių santykio pobūdžio, juolab kad byloje nustatyta, jog ankstesni ir einamieji mokėjimai toliau buvo vykdomi pagal šalių sulygtą grafiką.

27.       Kolegija pripažino nepagrįstu atsakovės argumentą, kad įsiteisėjusiuose Prancūzijos Respublikos teismų sprendimuose konstatuota, jog nuo 2014 m. atsakovė nuolat ir nepertraukiamai turėjo pradelstų įsipareigojimų. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-306-467/2023 pažymėta, jog Prancūzijos Respublikos teismų sprendimuose padarytos abstrakčios išvados dėl atsakovės 2014 m. pavėluotų apmokėti sąskaitų, todėl jos neturi prejudicinės galios byloje sprendžiant dėl (ne)pradelsimo fakto nustatymo. Kitų kreditorių – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, UAB „BTT Group“ – reikalavimai atsirado 2022 m., todėl nepatenka į ginčo laikotarpį. Priešingų įrodymų byloje nėra.

28.       Kolegija padarė išvadą, kad atsakovės akcininkų sprendimai paskirstyti pelną priimti nepažeidus imperatyvių teisės normų. Visų atsakovės sprendimų skirti dividendus priėmimo metu pirmiausia buvo atsižvelgiama į kreditorės interesus, kadangi buvo siekiama su ja atsiskaityti, ir sprendimai išmokėti dividendus nebuvo vykdomi iš karto, be to, dividendai nebuvo visiškai išmokėti. 2015 m. balandžio 20 d. akcininkų susirinkimo sprendimo paskirti dividendus priėmimo metu buvo neišmokėta 1 320 630,24 Eur dividendų, 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo skirti dividendus priėmimo metu buvo neišmokėta 2 446 384,24 Eur dividendų, 2017 m. balandžio 10 d. – 1 573 586,82 Eur dividendų. Neišmokėti dividendai buvo įtraukti į atsakovės balansą kaip įsipareigojimai ir dėl to pateko į vertinamo nuosavo kapitalo apimtį.

29.       Kolegija nurodė, kad nagrinėjamos bylos dalykas nėra atsakovės vadovo civilinė atsakomybė, susijusi su finansinės apskaitos vedimu, pateiktų finansinių duomenų teisingumu, todėl šiuo aspektu nepasisakė. Kolegija pabrėžė, kad, sprendžiant dėl ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto sąlygos taikymo, neturi būti vertinama juridinio asmens valdomo turto padėtis, įsiskolinimo kreditoriams laipsnis, nemokumo situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-695/2015). Šia nutartimi nemokumo administratoriui neužkertamas kelias kitomis teisinėmis priemonėmis ginti atsakovės ir jos kreditorių galbūt pažeistas teises.

30.       Kolegija tenkino pareiškėjos prašymą ir iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies pašalino 87, 88 ir 90 punktus, kuriuose teismas nurodė, kad papildomi procesai dėl akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais nėra būtini. Byloje sprendžiama ne dėl juridinio asmens akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, o dėl kreditorės pareikšto reikalavimo skolininkės bankroto byloje patvirtinimo, todėl neturi teisinės reikšmės pareiškėjos argumentai dėl ieškinio senaties taikymo.

31.       Kolegija nurodė, kad byloje nėra pareikšto savarankiško reikalavimo dėl atsakovės akcininkų susirinkimo sprendimų paskirstyti pelną pripažinimo negaliojančiais ir sumokėtų dividendų grąžinimo atsakovei. Teismas savo iniciatyva gali pripažinti nemokumo administratoriaus ir suinteresuoto asmens kvestionuojamus akcininkų susirinkimo sprendimus paskirstyti pelną niekiniais, jeigu nustato akivaizdų jų negaliojimo pagrindą. Šiuo atveju imperatyvių teisės normų (ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto) pažeidimo nenustatyta.

32.       Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėja, kad egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti atsakovės nemokumo administratoriaus ir kreditorės prieštaravimus, kadangi yra pasibaigęs reikalavimo dėl akcininkų susirinkimo priimtų sprendimų paskirstyti pelną ginčijimo ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatytas senaties terminas. 

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

 

33.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1.                      Teismai netinkamai taikė ir aiškino ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintą imperatyviąją nuostatą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtino faktą, kad atsakovė negalėjo priimti sprendimų skirti ir išmokėti dividendus, nes turėjo pradelstų įsipareigojimų tiek trečiajam asmeniui, tiek ir savo akcininkams. Byloje buvo nustatyta, kad 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo priėmimo metu atsakovė turėjo pradelstų įsipareigojimų trečiajam asmeniui (292 865 JAV doleriai ir 25 915 Eur). Teismai nusprendė, kad ši aplinkybė nebuvo kliūtimi priimti sprendimą paskirti ir sumokėti dividendus, nes pradelsti įsipareigojimai yra mažareikšmiai; tokie įsipareigojimai buvo padengti iki išmokant sprendimu paskirtus dividendus. Tačiau ABĮ nėra įtvirtinta jokių išimčių, kurių pagrindu turėtų būti vertinamas pradelsto įsipareigojimo dydis ar jo vykdymo klausimas po sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kad atsakovės pradelsti mokėjimai trečiajam asmeniui buvo mažareikšmiai ir atsakovė turėjo turto, kurio pakako trečiojo asmens reikalavimui patenkinti ir paskirtiems dividendams sumokėti, ir dėl to trečiojo asmens interesai nebuvo pažeisti, neatitinka ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo. Nėra pareigos priimant sprendimą dėl dividendų paskirstymo tikrinti, ar bendrovė, turinti pradelstų įsipareigojimų, galėtų juos vykdyti. Vertinama tik tai, ar tokių įsipareigojimų yra.

33.2.                      Teismai neįvertino argumentų, kad atsakovė neturėjo realaus turto, iš kurio galėtų atsiskaityti tiek su kreditoriais, tiek išmokėti paskirtus dividendus; neatsižvelgė į tai, kad trečiojo asmens atsakovei 2017 m. išrašytos sąskaitos buvo išrašytos prieš pat 2017 m. balandžio 19  d. akcininkų sprendimo priėmimą. Nepaisant fakto, kad sąskaitų apmokėjimo terminas nustatytas atitinkamai 2017 m. birželio–liepos mėnesiais, akcininkams neabejotinai buvo ir turėjo būti žinoma apie tai, kad atsakovė turi ir artimu metu privalės vykdyti reikšmingus finansinius įsipareigojimus. Dėl to prioritetiškai turėjo būti vertinama, ar atsakovė turės galimybę įvykdyti šiuos įsipareigojimus. Reikšminga ir tai, kad 2017 metų sąskaitos suėjus terminui taip ir nebuvo apmokėtos ir jose nustatyti reikalavimai buvo patvirtinti kaip trečiojo asmens finansinis reikalavimas. Neturėtų būti pateisinamos situacijos, kai, bendrovei formaliai neturint pradelstų įsipareigojimų ar tokius laikinai suvaldžius, yra priimami sprendimai paskirstyti dividendus, o netrukus po jų priėmimo atsiranda skolų, kurių bendrovė neturi galimybės laiku sumokėti.

33.3.                      Kolegija neįvertino argumentų, kad neišmokėti dividendai suponuoja įsipareigojimų neįvykdymą laiku, todėl negalėjo būti laikomi nepažeidžiančiais ABĮ 59 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo vėlesni sprendimai paskirstyti dividendus. Atsakovės akcininkai, žinodami, kad atsakovė neatsiskaito su trečiuoju asmeniu ir yra sudariusi skolos dengimo grafiką, kad nėra išmokėjusi didelės sprendimais paskirstytų dividendų dalies, priima naujus sprendimus paskirstyti dividendus, taip didindami atsakovės turimus finansinius įsipareigojimus ir keldami nemokumo grėsmę. Paskirstytų dividendų neišmokėjimas vertintinas kaip turimų pradelstų įsipareigojimų turėjimas plačiąja prasme. Toks faktas laikytinas kliūtimi ABĮ 59 straipsnio 6 dalies prasme priimti naujus sprendimus dėl dividendų paskirstymo. Kolegija nepagrįstai neįvertino ir fakto, kad 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo paskirstyti dividendus priėmimas ir šio sprendimo nevykdymas lėmė atsakovės finansinių įsipareigojimų atsiradimą. Tokia situacija tapo kliūtimi priimti bet kokius kitus sprendimus paskirstyti dividendus ateityje.

33.4.                      Kolegija netinkamai vertino atsakovės ir trečiojo asmens sudarytus susitarimus, nepagrįstai nusprendė, kad buvo sudaryti susitarimai, atitinkantys sandorio su atidedamąja sąlyga turinį. Būtent šių susitarimų sudarymas patvirtino, kad atsakovė sprendimų išmokėti dividendus priėmimo metu turėjo pradelstų įsipareigojimų, tik jų vykdymas buvo sureguliuotas tarpusavyje nustatant papildomus terminus skolai grąžinti. Tokių susitarimų sudarymas negalėjo būti vertinamas kaip naujų mokėjimo terminų nustatymas. Pradelsto įsipareigojimo išdėstymas, atliekant mokėjimus pagal konkrečius terminus, negali pakeisti pačios skolos vertinimo fakto.

33.5.                      Kolegija pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, spręsdama dėl atsakovės pradelstų skolų sprendimų išmokėti dividendus priėmimo metu. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtino, kad pareiškėja yra pripažinusi atsakovės turimų įsipareigojimų pradelsimą 2013 m. balandžio 3 d. akcininkų sprendimo priėmimo metu; trečiojo asmens ir atsakovės sudaryti mokėjimo grafikai patvirtino faktinį bendrovės įsiskolinimą trečiajam asmeniui; kiekvieno sprendimo priėmimo metu atsakovė turėjo pradelstų įsipareigojimų. Kolegija nenurodė argumentų, kodėl įrodymai vertintini kaip patvirtinantys priešingą teismo išvadą. Byloje liko nepaneigta rašytiniais įrodymais pagrįsta pozicija, kad tokiais susitarimais buvo išdėstytas realių pradelstų įsipareigojimų vykdymas, tačiau nepanaikinant pačios prievolės. Toks įrodymų vertinimas neatitinka įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo reikalavimų, todėl negali būti laikomas pagrįstu.

33.6.                      Kolegija nevertino skundo argumentų, susijusių su prejudicijos taikymu. Kolegija apsiribojo vertinimu, kad ankstesniuose teismų sprendimuose ir Prancūzijos Respublikos teismų sprendimuose padarytos išvados yra abstrakčios, todėl neturi prejudicinės reikšmės. Prancūzijos Reno komercinio teismo ir Paryžiaus apeliacinio teismo sprendimais buvo konstatuotas nuolatinis, nepertraukiamas atsakovės įsipareigojimų trečiajam asmeniui nevykdymas ir kad pradelsti įsipareigojimai iki pat sutartinių santykių nutraukimo tik didėjo. Pareiškėja šių aplinkybių byloje nepaneigė.

33.7.                      Kolegijos išvada, kad prieštaravimai dėl reikalavimo tvirtinimo pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą atsakovės akcininkų sprendimams ginčyti, prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams – jeigu bankroto administratorius byloje įmonės ir jos kreditorių interesais reiškia reikalavimą dėl žalos, padarytos remiantis visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu akcininkams neteisėtai išmokėjus dividendus, atlyginimo, tokiais atvejais nėra pagrindo reikšti savarankišką reikalavimą dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, kuriuo nuspręsta išmokėti akcininkams dividendus, panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-381/2023). Paaiškėjus dividendų skyrimo ar sumokėjimo neteisėtumui, akcininkui netaikoma jokia teisinė apsauga nuo reikalavimo grąžinti neteisėtus dividendus. Nesutikimas su reiškiamo finansinio reikalavimo tvirtinimu neprivalo būti reiškiamas ginčijant sprendimus, iš kurių yra kildinama reikalavimo teisė.

34.       Kasaciniu skundu trečiasis asmuo užsienio bendrovė „Hubbard SAS“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą ir pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

38.1.                      Kolegija, nustačiusi, kad 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo skirti dividendus priėmimo metu atsakovė turėjo 292 865 JAV dolerių ir 25 915 Eur pradelstų prievolių, tačiau šio fakto nepripažinusi pakankamu ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto imperatyvo pažeidimui konstatuoti, netinkamai aiškino ir taikė šią įstatymo nuostatą. Nei įstatymas, nei kasacinio teismo praktika nenustato išimčių iš šios imperatyvios taisyklės. Sprendimas dėl dividendų akcininkams skyrimo negalėjo būti priimtas, jeigu to sprendimo priėmimo dieną atsakovė turėjo pradelstų prievolių. Vien to teismui turėjo pakakti konstatuoti, kad 2013 m. balandžio 3 d. sprendimas skirti dividendus buvo priimtas pažeidžiant imperatyvų ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktą. Be to, teismas, spręsdamas dėl ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo, nepagrįstai vertino atsakovės valdomo turto padėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-695/2015 nurodoma, kad ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata nereikalauja įsiskolinimų pagal pradelstas prievoles sieti su įsiskolinimo kreditoriams laipsniu ar įmonės valdomo turto apimtimi. Ja nereikalaujama, kad dėl sprendimo skirti ir išmokėti dividendus susidarytų, galėtų susidaryti ar būtų aiškiai numatoma nemokumo situacija.

38.2.                      Kolegija netinkamai vertino 2014 m. balandžio 28 d., 2016 m. balandžio 12 d. ir 2017 m. vasario 3 d. posėdžio protokoluose užfiksuotus šalių susitarimus dėl pradelstų sąskaitų savaitinių apmokėjimo grafikų, netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys tokiu būdu pakeitė atsiskaitymo tvarką pagal tiekimo sutartį. Šalys skirtingai aiškino savo ketinimus sudarydamos mokėjimo grafikus, todėl kolegija turėjo taikyti sutarčių aiškinimo taisykles ir prioritetą teikti pažodiniam susitarimų teksto aiškinimui. Analogiški šalims protingi asmenys, esant tokiai vartojamai terminijai, kalbant apie pradelstas skolas ir tolesnėse sąskaitose nurodomus pirminius apmokėjimo terminus, tokiomis pat aplinkybėmis šalių susitarimus aiškintų taip, kad buvo tariamasi dėl pradelstos skolos dengimo, o ne tiekimo sutartyje nurodytų sąskaitų apmokėjimo terminų pakeitimo. Prievolės įvykdymo terminas (jo suėjimas, pradelsimas, keitimas) ir šalių susitarimas dėl skolos, atsiradusios jau po prievolių įvykdymo terminų praleidimo, padengimo grafiko yra skirtingos kategorijos. Šalims susitarus dėl pradelstos skolos dengimo grafiko, pati prievolė netampa nepradelsta. Mokėjimo grafikai buvo sutarti esant faktiniam atsakovės įsiskolinimui kreditorei ir buvo skirti tam įsiskolinimui mažinti. Nėra jokių įrodymų, kad sutartais grafikais šalys būtų pakeitusios tarpusavio atsiskaitymo sąlygas. Byloje esančios medžiagos pakako konstatuoti, kad akcininkams priimant sprendimus skirti dividendus atsakovė turėjo kreditorei neįvykdytų prievolių, kurių terminai buvo suėję, todėl pareiškėjos reikalavimas, kildinamas iš neteisėtai paskirtų dividendų, turėjo būti netvirtinamas.

38.3.                      Kolegija nepagrįstai nevertino atsakovės akcininkų ir vadovo nesąžiningumo. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėja yra buvusio atsakovės vadovo G. G. kontroliuojamas asmuo (G. G. yra vienintelis pareiškėjos akcininkas ir valdybos pirmininkas). Visuotiniams akcininkų susirinkimams pirmininkavo atsakovės vadovo pareigas tuo metu ėjęs G. G., todėl akcininkai turėjo žinoti faktą, kad sprendimų paskirti dividendus priėmimo metu atsakovė turėjo didelių pradelstų skolų kreditorei. Byloje buvo nustatyta, kad kreditorė nebuvo informuota apie atsakovės akcininkams skiriamus ir mokamus dividendus. Atsakovė teigė, kad neturi galimybių padengti pradelsto įsiskolinimo, todėl derėjosi dėl jo išdėstymo pagal sutartą grafiką. Tačiau tuo metu bendrovės akcininkai pasiskirdavo (ir išsimokėdavo) dideles dividendų sumas. Lietuvos apeliacinis teismas 2023  m. kovo 21 d. nutartyje nurodė įvertinti, ar yra pagrindas nepriteisti dividendų, kaip nesąžiningai reikalaujamų kitų bendrovės kreditorių atžvilgiu. Tačiau bylos aplinkybės sąžiningumo aspektu nebuvo įvertintos.

38.4.                      Kolegija, nurodžiusi, kad byloje nėra pareikšto savarankiško reikalavimo dėl akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir sumokėtų dividendų grąžinimo bendrovei, ir sutikusi su pareiškėja, kad egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti atsakovės ir kreditorės prieštaravimus, nes yra pasibaigęs senaties terminas reikalavimui dėl akcininkų sprendimų ginčijimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimo nagrinėjimas yra ginčo teisenos tvarka nagrinėjamas ieškinys ir atskiri procesai nėra būtini, o priešingai – būtų savitiksliai bei pertekliniai. Pagal kasacinio teismo praktiką, bankroto byloje nagrinėjant pagrindinį ieškinio reikalavimą nėra būtina reikšti reikalavimą panaikinti juridinį pagrindą, iš kurio tas reikalavimas kildinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-381/2023; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023). Byloje sprendžiamas ne visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais klausimas, o pareikšto kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo klausimas, todėl neturi teisinės reikšmės argumentai dėl ieškinio senaties taikymo. Apie priimtus sprendimus skirti dividendus tiek kreditorė, tiek ir nemokumo administratorius sužinojo tik pareiškėjai pateikus prašymą tvirtinti kreditoriaus reikalavimą atsakovės bankroto byloje.

38.5.                      Kolegija nepasisakė dėl argumentų, kad sprendimų priėmimo metu atsakovė turėjo pradelstų prievolių ir bendrovės akcininkams. Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu paskirti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams ir bendrovė turi išmokėti paskirtus dividendus ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sprendimo paskirstyti pelną priėmimo dienos. Neišmokėjus visos paskirtų dividendų sumos per įstatyme nustatytą terminą, bendrovės prievolė išmokėti dividendus akcininkams tampa pradelsta. Pareiškėjos pateiktoje dividendų mokėjimų suvestinėje buvo matyti, kad 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo paskirti dividendus dieną dar egzistavo 1 320 630,24 Eur akcininkams paskirtų ir neišmokėtų dividendų, 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo dieną toks likutis sudarė 2 446 384,24 Eur, o 2017 m. balandžio 10 d. – 1 573 586,82 Eur.

2.                      Pareiškėja atsiliepimais į atsakovės ir trečiojo asmens kasacinius skundus prašo juos atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:

39.1.                      Teismai tinkamai aiškino ir taikė ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktą ir pagrįstai nusprendė, kad nebuvo pažeisti kreditorės interesai. Byloje nėra ginčo, kad 2013 m. balandžio 3 d. akcininkų sprendimo priėmimo metu bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų, tačiau taip pat nėra ginčo, kad iš karto po akcininkų sprendimo, dar iki pirmos dalies dividendų sumokėjimo, prievolės buvo įvykdytos. Akcininkams priimant sprendimą susidariusi skola buvo labai trumpalaikė, neturėjo įtakos kreditorės interesams, todėl nagrinėjamoje byloje nėra teismo gintinos kreditorės pažeistos teisės. Išnykusio ir nesamo pažeidimo gynyba negalima teisme, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad neigiamų teisinių pasekmių dėl pavėluoto skolos sumokėjimo kreditorė nepatyrė.

39.2.                      Teismai tinkamai kvalifikavo susitarimus dėl mokėjimo grafikų ir pagrįstai nusprendė, kad akcininkų sprendimai nepažeidė ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad susitarimai patvirtina, jog priimant sprendimus bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų, kadangi šalys susitarimais tarėsi dėl jau esamų įsipareigojimų padengimo, tačiau nebuvo keičiami apmokėjimo terminai. Teismai nustatė, kad susitarimais dėl sąskaitų faktūrų apmokėjimų periodinio grafiko buvo pakeista ne tik atsiskaitymo su kreditore tvarka dėl susidariusio įsiskolinimo, bet ir būsimi bendrovės įsipareigojimai. Teismai taip pat nustatė, jog kreditorė pripažino, kad mokėjimo grafikais buvo sutarta dengti po susitarimo naujai išrašomas sąskaitas ir kad mokėjimo grafikai priimant sprendimus buvo vykdomi tinkamai. Teismai padarė teisingą išvadą, kad susitarimai dėl išrašytų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo grafike nustatytais periodiniais terminais yra sandoriai su atidedamuoju terminu. Siekiant nustatyti, ar yra pradelstų atsakovės skolų, turi būti vertinamos ne sąskaitos faktūros, o tai, kaip susirinkimo dieną buvo vykdomas sutartas periodinis grafikas. Be to, CK 1.123 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta prezumpcija, kad terminas nustatytas skolininko naudai, todėl susitarimai dėl sąskaitų apmokėjimo periodinio grafiko turi būti aiškinami pareiškėjos naudai.

39.3.                       Nepagrįsti kreditorės argumentai, kad gali būti pratęsiamas tik toks terminas, kuris nėra suėjęs. Sutarties vykdymo terminai dažniausiai nustatomi šalių susitarimu pagal sutartis, tačiau juos nustačiusios šalys abipusiu sutarimu gali terminus pakeisti juos pratęsdamos. Šalys tą gali daryti net ir prievolei esant pažeistai (CK 6.156 straipsnis). Kaip toks susitarimas bus pavadintas, nėra svarbu, tikslinga nustatyti, ar pagal susitarimo turinį sutarta pakeisti prievolių pagal sąskaitas faktūras vykdymo sąlygas. Jeigu susitarime nustatyta, kad visos (tiek senos, tiek naujos) prievolės pagal sąskaitas turi būti vykdomos pagal periodinių mokėjimų grafiką, tai reiškia, kad prievolių pagal sąskaitas vykdymo sąlygos (įskaitant jos įvykdymo terminą) yra pakeistos periodinėmis įmokomis. Neigti šį faktą reikštų neigti paties susitarimo sudarymą bei jo teisinę reikšmę.

39.4.                      Teismai tinkamai kvalifikavo susitarimus dėl mokėjimo grafikų ir sutarčių aiškinimo taisyklių nepažeidė. Kreditorės argumentas, kad susitarimus reikia aiškinti taikant lingvistinį sutarčių aiškinimo metodą, nebuvo nurodytas pirmosios instancijos teisme, todėl šie argumentai kasacinio teismo turi būti atmesti. Kita vertus, teismai, įvertinę visas faktines aplinkybes ir nustatę tikruosius šalių ketinimus, padarė pagrįstą išvadą, kad minėtais susitarimais buvo pakeista atsiskaitymo su kreditore tvarka. Posėdžių protokolais buvo pasiekti susitarimai dėl periodinio mokėjimo grafikų; mokėjimo grafikais susitarta dėl naujų savaitinių periodinių sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminų; susitarimais sutarta grafiko atidedamaisiais terminais dengiamų sąskaitų faktūrų suma apima tiek senas, tiek naujas sąskaitas faktūras (t. y. visą prievolę).

39.5.                      Nepagrįsti atsakovės ir kreditorės argumentai dėl akcininkams neišmokėtų dividendų ir pažeisto ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad akcininkai yra raštu atidėję dividendų išmokėjimą ir nelaiko, jog yra pažeistos jų teisės. Įvertinant tai, kad akcininkai nelaiko, jog jų teisės yra pažeistos, dividendų išmokėjimas buvo pratęstas, nėra pagrindo konstatuoti ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimo. Šios normos tikslas yra ne akcininkų, bet trečiųjų asmenų (kreditorių) apsauga, todėl suinteresuoti asmenys negali priverstinai ginti akcininkų teisių, kurios nėra pažeistos.

39.6.                      Bendrovės vadovo nesąžiningumo klausimą trečiasis asmuo pradėjo kelti tik apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kad nebūtų sudaręs susitarimų dėl periodinio mokėjimo grafiko, jeigu būtų žinojęs apie atsakovės akcininkams skiriamus ir mokamus dividendus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovės vadovo sąžiningumo vertinimas nėra šios bylos ginčo dalykas. Trečiasis asmuo nėra pareiškęs ieškinio nei dėl atsakovės vadovo neteisėtų veiksmų, nei dėl susitarimų dėl mokėjimo grafikų pripažinimo negaliojančiais, todėl vadovo sąžiningumas nėra vertinamas. 

39.7.                      Teismai objektyviai ir visapusiškai įvertino surinktus įrodymus ir nustatė, kad sprendimais nebuvo pažeistos kreditorės teisės ir interesai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog, vertinant 2013 m. balandžio 3 d. akcininkų sprendimo teisėtumą, esminę reikšmę turi tai, kad vykdytinos prievolės buvo padengtos iš karto po priimto sprendimo, taip pat nustatė, kad atsakovė po 2013 m. balandžio 3 d. akcininkų sprendimo turėjo pakankamai lėšų savo veiklai vykdyti. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai vertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kad kolegija nevertino atsakovės atskirajame skunde nurodytų motyvų, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad kolegija netinkamai kvalifikavo posėdžių protokoluose fiksuotus susitarimus dėl mokėjimo grafikų. Atsakovė nedetalizuoja, kokie konkrečiai įrodymai ar nustatytos faktinės aplinkybės kolegijos buvo vertinti netinkamai, o šią poziciją grindžia abstraktaus pobūdžio, nemotyvuotais teiginiais. Posėdžių protokolais buvo pasiekti susitarimai dėl periodinio mokėjimo grafikų; mokėjimo grafikais susitarta dėl naujų savaitinių periodinių kreditorės sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminų; susitarimais sutarta grafiko terminais dengiamų sąskaitų faktūrų suma apima tiek senas, tiek naujas sąskaitas faktūras; šalių elgesys ginčo laikotarpiu taip pat rodo sprendimą pakeisti prievolių vykdymo terminus periodinėmis įmokomis. Šios aplinkybės leido apeliacinės instancijos teismui prieiti prie pagrįstos išvados, kad šalys susitarė dėl sandorių su atidedamuoju terminu.

39.8.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Prancūzijos teismų sprendimų pateikti išaiškinimai neturi prejudicinės galios. Prancūzijos teismuose buvo sprendžiama dėl atsakovės skolos, susidariusios gerokai vėliau, nei buvo priimti akcininkų sprendimai, priteisimo ir Prancūzijos teismai nenustatinėjo, kada atsakovės prievolė buvo pradelsta šioje byloje aktualiu laikotarpiu (2013–2017 m.), taip pat to, ar prievolė buvo pradelsta dividendų paskyrimo momentu. Be to, Prancūzijos teismai atkreipė dėmesį ir į tai, kad tarp šalių nuo 2014 m. buvo sudaromi mokėjimo grafikai, šių buvo laikomasi, tačiau jų detaliau teisine prasme neanalizavo, nes tai buvo ne tos bylos įrodinėjimo dalykas. Teismai pagrįstai nusprendė, kad Prancūzijos teismų sprendimuose pateikti išaiškinimai yra abstraktūs ir neaktualūs šiai bylai.

39.9.                      Kolegija pagrįstai nusprendė, kad byloje turėjo būti reiškiamas savarankiškas reikalavimas dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir kad yra suėjęs ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sprendimų panaikinimo pareikšti. Teismai savo iniciatyva, be pareikšto priešieškinio, sprendimus pripažinti negaliojančiais galėjo tik tuo atveju, jei šie sprendimai būtų akivaizdžiai neteisėti, t. y. teismui sprendimų neteisėtumo klausimas nekeltų jokių abejonių ir tam nereikėtų atlikti teisminio tyrimo, rinkti ir vertinti įrodymų. Jeigu sandorio neteisėtumo faktas nėra akivaizdus, tokiu atveju teismas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus gali tirti tik tuo atveju, jeigu yra kitos šalies reikalavimas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, tačiau toks reikalavimas turi būti pareikštas ieškinio ar priešieškinio forma. Šioje byloje nėra akivaizdaus sprendimų negaliojimo fakto, kadangi, suinteresuotiems asmenims prieštaraujant finansinio reikalavimo tvirtinimui, nurodant, jog sprendimai yra negaliojantys, būtina atlikti tyrimą dėl šių sprendimų negaliojimo. Atsakovės nurodyta kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju netaikytina dėl ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) neatitikimo, be to, nurodytos nutartys nepaneigia aptartos kasacinio teismo suformuluotos akivaizdaus negaliojimo fakto taisyklės taikymo šioje byloje.

39.10.                      Kolegija pagrįstai nusprendė, kad atsakovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą (ABĮ 19 straipsnio 10 dalis). Atsakovei, siekiančiai nuginčyti sprendimus, kuriems ginčyti senaties terminas yra pasibaigęs iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. anksčiau, negu prasideda laikotarpis, per kurį sudarytų sandorių teisėtumą įstatymas įpareigoja administratorių patikrinti, senaties terminas skaičiuotinas ne nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, o pagal bendrąsias CK taisykles, nevertinant, kad administratoriui pasibaigusio senaties termino eiga atsinaujina ir prasideda nuo jo paskyrimo. Atsakovei nenurodžius svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio terminą, siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir šalių interesų pusiausvyrą, senatis buvo taikoma pagrįstai. Nors trečiasis asmuo deklaruoja, kad jis apie sprendimus sužinojo tik pareiškėjai pateikus prašymą tvirtinti finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, tačiau dividendų paskyrimo bei jų išmokėjimo faktas buvo išviešintas tinkamai. Trečiasis asmuo yra didelę verslo patirtį turintis koncernas, kuris pats įstatymų nustatyta tvarka tvirtina finansinės atskaitomybės dokumentus, sprendžia klausimus dėl uždirbto pelno skirstymo; neturėjo prielaidos manyti, kad atsakovė per visą partnerystės laikotarpį (daugiau nei 20 m.) nėra sukaupusi pelno, kurį galėtų paskirstyti metų gale; nuo ginčijamų sprendimų priėmimo dienos yra praėjęs neproporcingai ilgas laiko tarpas, t. y. daugiau nei 10, 8, 7 ir 6 metai, o senaties terminas – 30 dienų.

3.                      Atsakovė atsiliepimu į trečiojo asmens kasacinį skundą prašo jį tenkinti – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

40.1.                       ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintas imperatyvus reguliavimas buvo aiškinamas ir taikomas netinkamai. Nesant ginčo dėl to, kad 2013 m. balandžio 3 d. sprendimas paskirti dividendus buvo priimtas atsakovei turint pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, ši aplinkybė buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad toks akcininkų sprendimas buvo neteisėtas. Kitų sprendimų priėmimo metu egzistavę atsakovės ir kreditorės sudaryti susitarimai dėl papildomo laiko pradelstiems įsipareigojimams vykdyti suteikimo nepagrįstai laikyti susitarimais, kuriais buvo pratęsti ne skolos grąžinimo, bet turimų įsipareigojimų vykdymo terminai. Kiekvieno iš akcininkų sprendimų priėmimo metu pradelstų ir vykdytinų, įskaitant pagal konkretų grafiką, prievolių atsakovė neabejotinai turėjo.

40.2.                       Teismai netinkamai vertino susitarimus dėl mokėjimo grafikų, lėmusius ir netinkamą išvadą, kad, priimant 2015–2017 sprendimus, atsakovė neturėjo pradelstų mokėjimų. Atsakovė nuolat turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditorei, tik jų mokėjimas abipusiu šalių susitarimu buvo vykdomas sudarant pradelstų įsipareigojimų mokėjimo grafikus. Tokie susitarimai negali būti laikomi panaikinančiais esamą prievolę ar nustatančiais naujus prievolės mokėjimo terminus. Kad sudarius susitarimus kreditorė iki šiuose grafikuose nustatyto termino pabaigos neturėjo teisės reikalauti įvykdyti įsipareigojimą, reiškia tik tai, kad šio pobūdžio reikalavimui buvo nustatytas naujas terminas, bet ne tai, kad pradelsta skola tapo nauju, ne skoliniu, įsipareigojimu. Pati reikalavimo kilmė ir pobūdis sudarius tokius grafikus nepasikeitė.

40.3.                       Pradelstais įsipareigojimais yra laikytina ir 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu paskirtų dividendų neišmokėjimas, lemiantis tai, kad iki kol šis sprendimas nėra įvykdytas, laikytina, jog atsakovė turi pradelstų įsipareigojimų savo akcininkams, tapusiems atsakovės kreditoriais. Tokia situacija tapo kliūtimi priimti bet kokius kitus (naujus) sprendimus paskirstyti dividendus ateityje.

40.4.                       Pareiškėjos kaip akcininkės (kartu ir kitų akcininkų) elgesys priimant sprendimus paskirti dividendus privalėjo būti vertinamas ir sąžiningumo aspektu, pareiškėjai neabejotinai žinant apie turimus neįvykdytus įsipareigojimus kreditorei. Lietuvos apeliacinis teismas dar 2023 m. kovo 21 d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad yra reikalinga įvertinti, ar nėra pagrindo netvirtinti reikalavimo dėl šio reikalavimo nesąžiningumo, tačiau teismai su sąžiningumo vertinimu susijusių aspektų nenagrinėjo.

4.                      Kitų atsiliepimų į kasacinius skundus įstatymų nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl procesinės gynimosi formos nemokumo administratoriui ginčijant finansinio reikalavimo, kildinamo iš visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais paskirtų, bet nesumokėtų dividendų, pagrįstumą atsakovės bankroto byloje

 

5.                      Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos, kuri yra atsakovės akcininkė, 2 318 873,70 Eur reikalavimo bankroto byloje pagrįstumo. Pareiškėja prašė patvirtinti finansinį reikalavimą, kilusį iš 2013 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2016 m. balandžio 19 d. ir 2017 m. balandžio 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais paskirtų, bet neišmokėtų dividendų ir 2022 m. rugpjūčio 18 d. akcininkų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių. Reikalavimą sudaro 1 786 286,82 Eur neišmokėtų dividendų ir 532 586,88 Eur palūkanų. Nemokumo administratorius ir kreditorė pareiškėjos reikalavimo nepagrįstumą įrodinėjo ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintų aplinkybių, draudžiančių akcininkams priimti sprendimus skirti ir išmokėti dividendus, buvimu.

6.                      Pareiškėjos teigimu, administratorius privalėjo reikšti priešieškinį, kadangi, vertinant finansinio reikalavimo pagrįstumą, sprendžiama dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų galiojimo, be to, reikalavimui dėl visuotinio akcininkų susirinkimo priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais taikytina ieškinio senatis.

7.                      Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad savarankiški procesai dėl akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais nėra būtini, nes byloje sprendžiamas ne akcininkų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, o kreditorės reikalavimo pagrįstumo klausimas. Teismas nurodė, kad tokioje situacijoje pareiškėjos argumentai dėl ieškinio senaties taikymo neturi teisinės reikšmės.

8.                      Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai. Jis nurodė, kad egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti nemokumo administratoriaus ir kreditorės „Hubbard SAS“ prieštaravimus, kadangi yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl akcininkų susirinkimo priimtų sprendimų pareikšti, taip pat panaikino teismo nutarties motyvuojamosios dalies punktus, kuriais teismas nusprendė, kad papildomi procesai akcininkų susirinkimo sprendimus pripažinti negaliojančiais nėra būtini.

9.                      Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar nemokumo administratorius, nesutikdamas su pareiškėjos finansiniu reikalavimu bankroto byloje, kildinamu iš bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo priimtų sprendimų skirti ir išmokėti dividendus, privalėjo reikšti priešieškinį dėl šių sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir ar tokiu atveju taikytinas ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatytas 30 dienų ieškinio senaties terminas.

10.                      Įstatymas nustato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio procesines priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį. Šios atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės įgyvendinamos atsakovui pateikiant atsiliepimą (CPK 142 straipsnis) ir (arba) pareiškiant priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Atsikirtimais į ieškinį atsakovas pateikia argumentus, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai gali būti materialiojo ar procesinio teisinio pobūdžio. Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimais atsakovas nurodo faktines aplinkybes, argumentus, paaiškinimus, kuriais siekia paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-313/2023, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

11.                      Įstatyme nenurodyta, kada atsakovas turi gintis nuo jam pareikšto reikalavimo priešieškiniu, o kada jis gali pasinaudoti atsikirtimais. Gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės pasirinkimą lemia materialieji teisiniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas, bei rezultatas, kurio siekia atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį. Tais atvejais, kai atsakovas siekia savarankiškų materialiųjų reikalavimų patenkinimo, tokius reikalavimus jis turi suformuluoti priešieškinyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 23 punktą; 2023 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-378/2023 33 punktą).

12.                      Priešieškinis savo esme yra atsakovo pareiškiamas ieškinys (reikalavimas) ieškovui pastarojo pradėtoje civilinėje byloje, siekiant atsakovui apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo. Priešieškinis turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su ieškovo pareikštu reikalavimu, kurio tenkinimas gali lemti, jog bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio, atsiras galimybė įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą arba jeigu kartu nagrinėjant ieškinį ir priešieškinį dėl jų tarpusavio ryšio bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus (CPK 143 straipsnis). Atsakovo teisė pareikšti priešieškinį yra civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, įtvirtintų CPK 7 straipsnyje, išraiška, užtikrinanti galimybę greičiau ir teisingai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2023, 61 punktas).

13.                      Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-381/2023, 19 punktas). Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė patvirtinti jos finansinį reikalavimą, kildinamą iš visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais paskirtų, bet nesumokėtų dividendų. Nemokumo administratorius ir kreditorė „Hubbard SAS“ įrodinėjo, kad akcininkų susirinkimo sprendimai negalėjo būti priimti, nes juos priimant atsakovė turėjo pradelstų įsipareigojimų tiek kreditorei „Hubbard SAS“, tiek ir patiems akcininkams. Taigi šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. ar visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimus skirti dividendus buvo ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, draudžiančios tokius sprendimus priimti, nustatymas bei jų teisinis vertinimas.

14.                      Nemokumo administratoriaus procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad jo materialusis teisinis interesas šioje byloje yra paneigti pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumą, t. y. kad atsakovės bankroto byloje nebūtų patvirtintas, jo nuomone, nepagrįstas finansinis reikalavimas. Savarankiškų materialiųjų teisinių reikalavimų dėl akcininkų susirinkimo sprendimų teisėtumo administratorius nereiškia.

15.                      Teisėjų kolegijos nuomone, nors ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintų aplinkybių konstatavimas yra susijęs su visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų teisėtumu, tačiau, įvertinus tai, kad nemokumo administratorius įmonės valdymą perima tik nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, nėra pagrindo konstatuoti, kad pagal kilusio ginčo pobūdį administratorius, siekdamas, kad jo argumentai dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti dividendus nepagrįstumo būtų išnagrinėti, privalėjo pareikšti savarankišką reikalavimą pripažinti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus negaliojančiais.

16.                      Tai, kad akcininkui reikalaujant priteisti dividendus yra tikrinamas tokios prievolės atsiradimo teisinis pagrindas ir jei nustatoma, kad įsipareigojimas akcininkams, kaip prievolės atsiradimo pagrindas, prieštaravo įstatyme įtvirtintam imperatyvui, tai jis pripažintinas neteisėtu, patvirtina kasacinio teismo praktika. Vienoje iš bylų, kurioje buvo nagrinėjamas akcininkų ieškinys dėl dividendų priteisimo, kasacinis teismas nurodė, kad akcinės bendrovės sprendimas dėl dividendų paskelbimo ir išmokėjimo yra akcijų savininko veiksmas, su kuriuo ABĮ sieja civilines teisines pasekmes (CK 1.136 straipsnio 2 dalis 6 punktas), t. y. atsiranda įsipareigojimas akcininkui. Toks akcijų savininko veiksmas yra teisinę reikšmę turintis juridinis faktas ir jis yra akcinės bendrovės prievolės atsiradimo pagrindas, nes prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Akcininkas, reikalaujantis priteisti dividendus, reikalauja įvykdyti prievolę. Teismas, spręsdamas dėl tokio reikalavimo, turi patikrinti, ar prievolė galioja, ar ji nenuginčyta. Jeigu įsipareigojimas akcininkams, kaip prievolės atsiradimo pagrindas, prieštaravo įstatymo imperatyvui, jis pripažintinas neteisėtu. Jeigu akcininkas reikalauja priteisti dividendus, paskirtus akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu, o teisme nustatyta, kad egzistavo bent viena iš ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, tai teismas turi pagrindą nepriteisti dividendų, kaip nesąžiningai reikalaujamų kitų bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jei akcininkas, įmonei bankrutuojant, siekia prisiteisti dividendus, dėl kurių skyrimo ir išmokėjimo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant ABĮ imperatyvųjį draudimą, tai teismas turi teisę atsisakyti ginti akcininko teisę į dividendus ir jų nepriteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-695/2015).

17.                      Be to, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, net ir bylose, kuriose bankroto administratorius reiškia reikalavimą atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro akcininkams neteisėtai išmokėta dividendų suma, reikalavimas panaikinti akcininkų sprendimą išmokėti dividendus vertinamas kaip savitikslis, nesukuriantis jokių kitokių savarankiškų materialiųjų teisinių padarinių, nei juos sukelia pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Pagrindiniu ieškinio reikalavimu tokioje situacijoje pripažintinas reikalavimas atlyginti įmonei padarytą žalą, kuri susidarė neteisėtai išmokėjus akcininkams dividendus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-381/2023, 36 punktas). 

18.                      Pagal ABĮ 14 straipsnio 6 dalį, akcininkas turi grąžinti bendrovei dividendą, taip pat bet kokią kitą išmoką, susijusią su akcininko turtinių teisių įgyvendinimu, jeigu jie buvo išmokėti pažeidžiant ABĮ imperatyvias normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti. ABĮ 60 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad akcininkui išmokėtą dividendą bendrovė gali išieškoti, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas yra paskirtas ir (arba) išmokėtas neteisėtai. Šiose normose akcininkams išmokėtų dividendų išieškojimas yra siejamas su jų neteisėtu paskyrimu ir akcininko žinojimu apie tokių aplinkybių buvimą. Reikalavimo atskirai nuginčyti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, kuriuo paskirti dividendai, įstatymas taip pat nenustato. Dėl to darytina išvada, kad, byloje sprendžiant reikalavimo, kildinamo iš paskirtų dividendų, pagrįstumo klausimą ir bylos nagrinėjimo dalyką sudarant aplinkybėms dėl sprendimų (ne)teisėtumo, nėra teisinio pagrindo reikšti savarankišką reikalavimą dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu, kadangi toks reikalavimas nesukeltų savarankiškų materialiųjų teisinių padarinių.

19.                      Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus ir į tai, kad į bylos nagrinėjimo ribas patenka aplinkybių, įtvirtintų ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte, tyrimas ir vertinimas, teismas, išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad priimant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus paskirti (išmokėti) dividendus egzistavo ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, turėtų teisinį pagrindą konstatuoti pareiškėjos reikalavimo nepagrįstumą, arba priešingai – nustatęs, kad visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimus paskirti dividendus nebuvo ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodytų aplinkybių, reikalavimą pripažinti pagrįstu. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, kad, nesant akivaizdžių akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų ir nesant administratoriaus priešieškinio dėl tokių sprendimų pripažinimo negaliojančiais, ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintų aplinkybių tyrimas ir vertinimas nėra galimas.

20.                      Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, byloje sprendžiant buvusio bendrovės akcininko (akcininkų) įmonės bankroto byloje pareikšto finansinio reikalavimo, kildinamo iš bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais paskirtų dividendų, pagrįstumo klausimą, nemokumo administratorius neprivalo reikšti savarankiško reikalavimo (priešieškinio) dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų, kuriais paskirti dividendai, nuginčijimo, o gintis nuo tokio finansinio reikalavimo gali atsiliepime į jį pateiktais atsikirtimais.

21.                      Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, pagal savo procesinę padėtį byloje paprastai dalyvauja kaip atsakovas. Ieškinio senatis taikoma tik dėl tų reikalavimų, kurie nukreipti prieš prašančios taikyti ieškinio senatį ginčo šalies interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 37 punktas).

22.                      Nagrinėjamoje byloje materialiuosius teisinius reikalavimus pareiškimo forma, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas yra nagrinėjamas bankroto byloje, yra pareiškusi pareiškėja. Jie nukreipti prieš atsakovę. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas taikyti ieškinio senatį yra vienas iš šalies, besiginančios nuo pareikšto reikalavimo, gynybos būdų (materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimas), o nemokumo administratorius savarankiškų materialiųjų teisinių reikalavimų nereiškia, tik ginasi nuo pareiškėjos pareikšto reikalavimo bankroto byloje, šiame teisiniame ginče šalis, galinti pasinaudoti ieškinio senaties institutu, yra nemokumo administratorius, o ne pareiškėja. Tokiu atveju administratoriaus atsiliepime išdėstytiems argumentams dėl pareiškėjos reikalavimo nepagrįstumo nėra teisinio pagrindo pareiškėjos prašymu taikyti ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatytą 30 dienų ieškinio senaties terminą. Dėl šių priežasčių teisiškai nepagrįsta pripažintina apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo ir savarankiško pagrindo atmesti atsakovės ir trečiojo asmens prieštaravimus dėl pareiškėjos prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą.

23.                      Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: nemokumo administratorius, nesutikdamas su akcininko pareikštu finansiniu reikalavimu, kildinamu iš bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais paskirtų, bet neišmokėtų dividendų, neprivalo reikšti priešieškinio dėl šių sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir tokiu atveju pareiškėjo prašymu netaikytinas ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatytas 30 dienų ieškinio senaties terminas.

 

Dėl ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo, kai visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimą skirti dividendus bendrovė turėjo neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, kurių vykdymo terminai suėję, tačiau prievolės kreditoriams buvo įvykdytos iki akcininkams išmokant dividendus

 

24.                      Pagal ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktą (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1798 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. kovo 1 d.), visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo, kad ABĮ 59 straipsnio 6 dalis yra imperatyvioji įstatymo nuostata, kurioje aiškiai įtvirtintas draudimas visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti sprendimus skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo.

25.                      Teismų nustatyta, kad atsakovės akcininkai 2013 m. balandžio 3 d. priėmė nutarimą, kuriuo paskirstė 3 475 440,22 Eur dividendų. Priimant šį sprendimą atsakovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditorei „Hubbard SAS“ (292 865 JAV dolerius ir 25 915 Eur). Skola kreditorei buvo visiškai sumokėta 2013 m. balandžio 4 d. ir 8 d. Dividendų dalis pagal 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą akcininkams buvo sumokėta 2013 m. balandžio 17 d., t. y. tuomet, kai vykdytinos prievolės kreditorei buvo padengtos. Teismai, papildomai įvertinę, kad atsakovė tuo metu turėjo pakankamai turto kreditorės reikalavimui patenkinti ir dividendams mokėti, o skolą sumokėjo per penkias dienas nuo sprendimo priėmimo, konstatavo, kad kreditorės interesai nebuvo pažeisti, ir nenustatė ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimo.

26.                      Kasaciniuose skunduose įrodinėjamas netinkamas ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymas. Atsakovės ir trečiojo asmens teigimu, 2013 m. balandžio 3 d. sprendimas negalėjo būti priimtas, nes atsakovė nurodytą dieną turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditorei „Hubbard SAS“ (292 865 JAV dolerius ir 25 915 Eur), o ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nėra įtvirtinta papildomų kriterijų dėl pradelstos skolos dydžio ar jos sumokėjimo po sprendimo priėmimo ar iki dividendų sumokėjimo.

27.                      Taigi kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar konstatuotinas ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimas, kai visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimą skirti dividendus akcininkams bendrovė turėjo neįvykdytų prievolių, kurių vykdymo terminai suėję, tačiau prievolės yra įvykdytos po sprendimo priėmimo, prieš išmokant paskirtus dividendus akcininkams.

28.                      Viena iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą užtikrina kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso, kaip vienos iš teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo formų, tikslas – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Bylos nagrinėjimo metu pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, ar teisminės gynybos prašančio asmens teisės ar įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti, o jei taip – kokiais teisiniais būdais jie gali ir turi būti apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-313/2021, 22 punktas). Tiek teisė į teisminę gynybą, tiek ir konkrečios įstatyme nustatytos civiliniame procese dalyvaujantiems asmenims suteikiamos procesinės teisės turi būti naudojamos pagal nurodytą paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, įgyvendinus teisę į teisminę gynybą, turi būti pasiektas materialusis teisinis efektas – sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos, todėl teismo procesas negali būti vykdomas kaip formali procedūrinė priemonė, nesukurianti jokių teisinių padarinių jo šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-1075/2023, 27 punktas).

29.                      Vienas iš civilinio proceso tikslų yra tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas ir priimant sprendimus, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teisės neįmanoma taikyti neaiškinant jos turinio. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas, vykdydamas jam priskirtą konstitucinę teisingumo vykdymo funkciją, aiškina ir taiko teisę konkrečiu atveju kiekvienoje konkrečioje byloje spręsdamas konkretų ginčą. Tai, kaip teismas išaiškina teisę prieš ją pritaikydamas, tampa turiniu, kuris lemia atitinkamus teisinius padarinius. Taigi, teismas aiškina ir taiko teisę ne abstrakčiai ar hipotetiškai, bet kiekvienoje konkrečioje byloje nagrinėdamas ir spręsdamas klausimus dėl asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 13 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30.                      Sprendžiant, ar, išmokant bendrovės akcininkams dividendų dalį visuotinio akcininkų susirinkimo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo pagrindu, buvo pažeista imperatyvioji teisės norma ir dėl to turi būti ginama pažeista kreditorės subjektinė materialioji teisė, būtina išaiškinti ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintos nuostatos paskirtį ir tikslus.

31.                      Teisėjų kolegijos nuomone, ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto norma, draudžianti skirti ir išmokėti dividendus, kai „bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo“, neturėtų būti aiškinama pasitelkiant vien lingvistinį aiškinimo metodą. Ši norma aiškintina, visų pirma, taikant teleologinį (įstatymo tikslo) ir įstatymų leidėjo ketinimų metodą. Šios normos tikslas nėra draudimas savaime skirti ir išmokėti dividendus, kai bendrovė tokio sprendimo priėmimo metu turi neįvykdytų prievolių, šios normos esminis tikslas – kreditorių teisių apsauga.

32.                      Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant teisę, pasitelkiami ir negriežtosios teisės šaltiniai (angl. soft law) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022). Nagrinėjamu atveju, aiškinant kreditorių teisių apsaugos turinį bendrovei skirstant dividendus, atsižvelgtina į Europos modelinio bendrovių akto (EMCA – European Model Company Act) (Andersen, P. K., et al. European Model Companies Act (EMCA). First edition, 2017. Nordic & European Company Law. LSN Research Paper Series, No. 16–26) 7.02 skyriaus 2 dalį, kurioje nustatyta, kad dividendų akcininkams „paskirstymas negali būti atliekamas, jei po paskirstymo bendrovė negalėtų sumokėti savo skolų, kurių mokėjimo terminas sueina įprastinėmis verslo sąlygomis“ (angl. Distribution may not be made if the company after the distribution would not be able to pay its debts as they become due in the usual course of business). Šio straipsnio komentare nurodyta, kad turi būti vertinama ne tik tai, ar bendrovė negali toliau mokėti savo mokėtinų skolų iš karto po paskirstymo, bet ir tai, ar bendrovė artimiausioje ateityje po paskirstymo – daugeliu atvejų po kelių mėnesių ir retai ilgiau nei pusę metų – negalės toliau mokėti savo mokėtinų skolų. Analogiškai ir Jungtinių Amerikos Valstijų modelinio verslo bendrovių akto (MBCA – Model Business Corporation Act) (American Bar Association Corporate Laws Committee. Model Business Corporation Act) 6.40 paragrafo c dalies 1 punkte įtvirtinta, kad „paskirstymas negali būti vykdomas, jei jį įvykdžius bendrovė negalėtų sumokėti savo skolų, kurių mokėjimo terminas sueina įprastinėmis verslo sąlygomis“ (angl. no distribution may be made if, after giving it effect the corporation would not be able to pay its debts as they become due in the usual course of business).

33.                      Savo esme analizuojama teisės norma yra bendrovės mokumo testas, reiškiantis tai, ar bendrovė netaps nemoki ir (ar) galės toliau vykdyti veiklą, išmokėjus akcininkams paskirtus dividendus. Mokumo testą Akcinių bendrovių įstatyme tiksliau atspindėjo iki 2012 m. kovo 1 d. galiojusi ABĮ 60 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcija – „visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemoki“, taip pat ją aiškinanti ankstesnė kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2009; 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014). Tačiau esminė galiojusios ir šiuo metu galiojančios normos paskirtis – užtikrinti bendrovės kreditorių teisių apsaugą – nepakito. Priešingai, ankstesniame reguliavime nustatyto draudimo pažeidimui konstatuoti buvo būtina aiškintis ir vertinti sudėtingas aplinkybes, susijusias su bendrovės valdomo turto vertės ir jos įsipareigojimų kreditoriams santykiu dividendų skyrimo ir (arba) išmokėjimo momentu. Nuo 2012 m. kovo 1 d. įstatymų leidėjas, siekdamas padidinti kreditorių interesų apsaugą, ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytą draudimą dar labiau sugriežtino, susiedamas jį su bendrovės pradelstų prievolių neįvykdymu sprendimo skirti ir išmokėti dividendus priėmimo momentu. Taip buvo palengvintas kreditorių teisių pažeidimo įrodinėjimas, nes, sprendžiant dėl ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto sąlygos taikymo, neturi būti vertinama juridinio asmens valdomo turto padėtis, įsiskolinimo kreditoriams laipsnis, nemokumo situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-695/2015).

34.                      Kitas testas – balanso testas, kuriuo nustatomas tam tikrų įmonės balanse (finansinėje atskaitomybėje) nurodytų duomenų ir (ar) įstatinio kapitalo santykis, yra įtvirtintas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/1132 dėl tam tikrų bendrovių teisės aspektų (kodifikuota redakcija) 56 straipsnio 1 dalyje ir atitinkamai ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 3 punkte. Pagal šią teisės nuostatą, visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis arba išmokėjus dividendus taptų mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą. ES bendrovių teisė nereikalauja taikyti mokumo testo, tačiau dauguma ES valstybių narių mokumo testą taiko vietoj balanso testo ar kartu su juo. Kadangi ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 3 punkte įtvirtintas kriterijus, kurį nustačius draudžiama skirti ir išmokėti dividendus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, jis plačiau neanalizuojamas.

35.                      Taigi, atsižvelgiant į nurodytus ES ir negriežtosios bendrovių teisės šaltinius, draudimo išmokėti dividendus reguliavimo ABĮ istorinę raidą, ankstesnę kasacinio teismo praktiką, šiuo metu galiojančiame ir nagrinėjamoje byloje taikomame ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytas draudimas neturėtų būti aiškinamas tokiu būdu, kad bet kokios neįvykdytos prievolės buvimas, visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimą skirti dividendus ar bendrovei išmokant dividendus, reikštų sprendimo skirti dividendus ar juos išmokėti neteisėtumą. Vis dėlto esminis akcentas, aiškinant šią teisės nuostatą, turėtų būti skiriamas ne tik ir ne tiek aplinkybei, ar dividendų skyrimo ar išmokėjimo metu buvo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, nustatyti, bet faktui, jog po dividendų paskirstymo bendrovė negali sumokėti savo skolų kreditoriams, konstatuoti. Todėl byloje nustatytą aplinkybę, kad dividendų skyrimo ar išmokėjimo metu buvo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, galima pripažinti prezumpcija, jog dividendų skyrimas ir išmokėjimas akcininkams lėmė vėlesnį neatsiskaitymą su kreditoriais, tačiau ši įstatyme nustatyta prezumpcija suinteresuotų asmenų (dividendus gavusių akcininkų) gali būti nuginčyta.

36.                      Tai reiškia, jog ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintas reglamentavimas nėra savitikslis, juo siekiama garantuoti bendrovės kreditorių pirmumo teisę gauti prievolės įvykdymą prieš akcininko teisę gauti dividendus ir užtikrinti, kad akcininkų sprendimai skirti ir išmokėti dividendus būtų priimami tik tuomet, kai bendrovė yra įvykdžiusi savo prievoles kreditoriams, ypač tais atvejais, kai prievolių vykdymo terminai yra suėję. Šis reglamentavimas sukuria kreditoriui pagrįstą lūkestį, kad jo skolininkas (bendrovė), turėdamas vykdytinų įsipareigojimų, nepriims sprendimų skirti akcininkams dividendus tol, kol su juo nebus atsiskaityta. Tačiau normos aiškinimas, kad visais atvejais akcininkų sprendimas išmokėti dividendus ir dividendų išmokėjimas akcininkams yra neteisėtas, jei akcininkų sprendimo išmokėti dividendus priėmimo dieną buvo pradelstų įsipareigojimų, nepaisant jų dydžio, prievolės vykdymo termino pažeidimo trukmės, prievolės kreditoriams įvykdymo fakto iki dividendų išmokėjimo akcininkams, būtų formalus ir neatitiktų tikrosios normos prasmės ir paskirties. Verslo subjektų ūkinė komercinė veikla neretai yra labai dinamiška, todėl kartais gali būti sudėtinga ar net neįmanoma akcininkų sprendimo išmokėti dividendus priėmimo dieną sukontroliuoti visų prievolių, ypač vienkartinių, nedidelių, vykdymo terminų.

37.                      Darytina išvada, kad ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimas konstatuotinas įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, įskaitant tai, ar akcininkų sprendimo išmokėti dividendus priėmimo ir (arba) dividendų akcininkams išmokėjimo momentas lėmė kreditoriaus subjektinių teisių pažeidimą. Nustačius, kad pradelsta prievolė kreditoriui buvo įvykdyta po visuotinio akcininkų sprendimo paskirti dividendus        , bet dar iki faktiškai išmokant dalį dividendų akcininkams, tokiu būdu ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytas pažeidimas pašalintas, šios normos tikslas apsaugoti kreditoriaus interesus įgyvendintas, dėl to neliko pagrindo pripažinti, kad akcininkams dividendai buvo paskirti ir išmokėti neteisėtai. Formalus įstatymo normų taikymas neatitiktų teismo pareigos vykdyti teisingumą. Jei tokioje situacijoje kreditorius imtųsi ginti savo tariamai pažeistą teisę – ginčyti sprendimą išmokėti dividendus ir juos išmokėti, toks reikalavimas turėtų būti atmestas kaip pareikštas asmens, neturinčio pažeistos materialiosios subjektinės reikalavimo teisės (CPK 5 straipsnis).

38.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytas draudimas yra siejamas su kreditorių teisių ir interesų užtikrinimu, konstatuoja, kad nors 2013 m. balandžio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo priėmimo metu formaliai egzistavo ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintos aplinkybės, tačiau nustačius, kad, iki atsakovei akcininkams išmokant paskirtus dividendus, prievolė kreditorei buvo įvykdyta, t. y. ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytas pažeidimas buvo pašalintas, nėra pagrindo konstatuoti kreditorės subjektinės teisės pažeidimo. Pritartina teismų išvadai, kad, 2013 m. balandžio 3 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimą skirti dividendus, nekonstatuotinas ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimas. Aplinkybės, ar 2013 m. balandžio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu paskirtų dividendų išmokėjimo akcininkams metu bendrovė galėjo mokėti skolas kreditoriams, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tokiais argumentais atsakovė BUAB „Isa Balt“ ir trečiasis asmuo bendrovė „Hubbard SAS“ nuo pareiškėjos finansinio reikalavimo nesigynė, be to, teismai nustatė byloje aplinkybes, jog po 2013 m. balandžio 3 d. akcininkų sprendimo skirti dividendus atsakovė turėjo pakankamai lėšų ir turto veiklai vykdyti – atsakovės verslo vertė tą dieną sudarė beveik 40 mln. Eur, o prievolių kreditorei „Hubbard SAS“ vykdymo terminai buvo pradelsti tik nuo 2017 m. birželio 13 d.

 

Dėl ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo, kai visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimus skirti dividendus šalys buvo sudariusios susitarimą dėl pradelstų ir naujai atsiradusių prievolių vykdymo pagal mokėjimo grafikus

 

39.                      Nemokumo administratorius ir kreditorė, nesutikdami su pareiškėjos reikalavimu, įrodinėjo, kad 2015–2017 m. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų skirti dividendus priėmimo metu bendrovė turėjo pradelstų prievolių kreditorei „Hubbard SAS“ pagal jų sudarytą tiekimo sutartį. Pareiškėja teigė, kad šalių susitarimais buvo pakeisti prievolių įvykdymo terminai, todėl priimant sprendimus pradelstų prievolių nebuvo. Kreditorė ir atsakovė siekė pagrįsti, kad jokie susitarimai, kuriais būtų pakeisti pradinių įsipareigojimų vykdymo terminai, nebuvo sudaryti. Tarp atsakovės ir trečiojo asmens sudarytais susitarimais buvo sudaryta galimybė grąžinti pradelstą skolą per papildomai nustatytą terminą. Tokiais susitarimais buvo patvirtinta, kad bendrovė turi pradelstų įsipareigojimų. Šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai leidžia spręsti, kad šalys skirtingai aiškina susitarimų dėl pradelstų ir naujai atsiradusių prievolių vykdymo pagal mokėjimo grafikus sudarymo padarinius.

40.                      Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. balandžio 20 d. atsakovės visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimą dėl pelno paskirstymo atsakovė turėjo 1 815 715,76 JAV dolerio ir 10 223,50 Eur pradelstų mokėjimų kreditorei „Hubbard SAS“, 2016 m. balandžio 19 d. – 1 602 285,52 Eur, o 2017 m. balandžio 19 d. – 1 411 192,82 Eur. Tačiau kolegija taip pat nustatė, kad iki 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dėl pelno paskirstymo priėmimo kreditorės ir atsakovės 2014 m. balandžio 28 d. posėdžio protokolu buvo patvirtintas susitarimas dėl savaitinių periodinių sumų pagal išrašomas PVM sąskaitas faktūras mokėjimo ir 4,7 mln. dolerių skolos mokėjimo pagal iki 2014 m. balandžio 28 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Iki 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo priėmimo šalių 2016 m. balandžio 12 d. posėdžio protokolu buvo patvirtintas susitarimas dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminų (grafiko), apibrėžiančių savaitines periodines 90 000 Eur įmokas pagal išrašomas PVM sąskaitas faktūras, bei 4,09 mln. eurų skolos dengimo pagal iki 2016 m. balandžio 12 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Iki 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo priėmimo šalių 2017 m. vasario 3 d. posėdžio protokolu buvo patvirtintas susitarimas dėl einamųjų mokėjimų pagal išrašomas PVM sąskaitas faktūras mokėjimo ir 3,5 mln. eurų skolos mokėjimo pagal iki 2017 m. vasario 3 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

41.                      Nustačiusi, kad šalys buvo susitarusios dėl neapmokėtų ir mokėtinų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo pagal grafike nustatytus terminus ir kad atsakovė sutarto mokėjimo grafiko laikėsi, o skola kreditorei susidarė po paskutinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl pelno paskirstymo priėmimo (nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2019 m. vasario 15 d.), teisėjų kolegija konstatavo, kad akcininkų sprendimai dėl pelno paskirstymo priimti nepažeidus imperatyviųjų teisės normų, nes, pagal CK 6.33 straipsnio 2 dalį, prievolė su atidedamuoju terminu yra nevykdytina tol, kol nesuėjo atitinkamas terminas.

42.                      Kasaciniuose skunduose keliamas klausimas, ar, bendrovei su kreditore sudarius susitarimą dėl pradelstų prievolių mokėjimo pagal sudarytus mokėjimo grafikus, laikytina, kad tokiu susitarimu buvo pakeisti prievolių įvykdymo terminai ir prievolės tapo nepradelstos.

43.                      CK 6.1 straipsnyje įtvirtinta prievolės samprata, pagal kurią prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.

44.                      Pagal CK 6.33 straipsnio 1 dalį, terminuotos prievolės gali būti su atidedamuoju ir su naikinamuoju terminu. Prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės. Šiuo atveju negalima reikalauti ją įvykdyti tol, kol nesuėjo terminas, tačiau to, kas buvo įvykdyta savanoriškai ir neklystant iki termino pabaigos, negalima reikalauti grąžinti (CK 6.33 straipsnio 2 dalis).

45.                      Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolė laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu laikomasi jos vykdymo principų, nustatytų CK 6.38 straipsnyje, t. y. jei prievolė vykdoma tinkamam kreditoriui, tinkamo skolininko, nustatytoje vietoje, nustatytu būdu, laiku ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 36 punktas).

46.                      Prievolių įvykdymo terminą galima apibrėžti kaip laikotarpį, per kurį įpareigotasis asmuo privalo atlikti veiksmus, sudarančius jo įsipareigojimų pagal prievolę turinį. Prievolių vykdymo terminai dažniausiai nustatomi šalių susitarimu sudarant sutartis, tačiau terminus nustačiusios šalys abipusiu sutarimu gali juos pakeisti, pavyzdžiui, pratęsti skolos grąžinimo terminą. Pagal CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktą, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Laikoma, kad skolininkas praleido terminą, jeigu jis prievolės neįvykdo per nustatytą terminą (CK 6.260 straipsnio 1 dalis). Praleidęs prievolės įvykdymo terminą skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius ir už atsitiktinai atsiradusį po termino praleidimo negalimumą įvykdyti prievolę (CK 6.260 straipsnio 2 dalis). Tačiau pasibaigus prievolės įvykdymo terminui taikyti civilinę atsakomybę galima ne visais atvejais.

47.                      CK 6.209 straipsnyje reglamentuojamas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Paprastai teise nustatyti papildomą terminą prievolei įvykdyti kreditorius naudojasi tais atvejais, kai yra suinteresuotas išsaugoti sutartinius santykius su skolininku, gauti prievolės įvykdymą, nors ir vėliau, nei buvo nustatytas įvykdymo terminas, taip pat kai pagal įstatymą ar šalių susitarimą bei prievolės pobūdį termino praleidimas nėra pripažįstamas esminiu prievolės pažeidimu. Tais atvejais, kai prievolės įvykdymo terminas kreditoriaus valia yra nukeliamas tolesniam laikui, laikytina, kad yra nustatytas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti.

48.                      CK 6.209 straipsnio tikslas yra leisti šalims išsaugoti sutartį, nors ir praleistas jos įvykdymo terminas. Nukentėjusiai šaliai suteikiama teisė sudaryti kitai šaliai, praleidusiai įvykdymo terminus, galimybę įvykdyti sutartį. Taigi ši teisės norma nustato nukentėjusios šalies teisę, bet ne pareigą. Nukentėjusi šalis, nusprendusi nustatyti kitai šaliai papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, turi šią teisę įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 63 punktą).

49.                      Pagal CK 6.209 straipsnio 2 dalį, nustačiusi papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, nukentėjusi šalis gali šiam terminui sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti atlyginti nuostolius, tačiau ji negali taikyti kitų gynimosi būdų. Taigi, jei yra nustatytas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti, kreditorius per nustatytą terminą negali nutraukti sutarties, kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo ar reikalauti įvykdyti prievolę natūra. Jeigu esant pradelstai prievolei šalys nustato papildomą terminą jai įvykdyti, nėra laikoma, kad prievolė yra pradelsta, kadangi prievolės įvykdymo terminai yra nukeliami į ateitį. Taigi, kol papildomi prievolės įvykdymo terminai nėra suėję, nėra pagrindo konstatuoti esant vykdytiną prievolę. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius neturi teisės reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę tol, kol nesuėjo prievolės įvykdymo terminas (CK 6.33 straipsnio 2 dalis), laikytina, kad tokia prievolė nėra vykdytina.

50.                      Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnis). Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis).

51.                      Nors atsakovė teigia, kad jos ir trečiojo asmens sudaryti susitarimai negalėjo būti vertinami kaip naujų mokėjimo terminų nustatymas, o pradelsto įsipareigojimo išdėstymas, vykdant mokėjimus pagal konkrečius terminus, negali pakeisti pačios skolos vertinimo fakto, tačiau, pabrėžtina, pati atsakovė pripažįsta, jog pradelstų įsipareigojimų vykdymas buvo sureguliuotas tarpusavyje nustatant papildomus terminus skolai grąžinti. Taigi šalys, nors ir skirtingai aiškina susitarimų dėl pradelstų ir naujai atsiradusių prievolių vykdymo pagal mokėjimo grafikus sudarymo padarinius, iš esmės pripažįsta, kad mokėjimo grafikais buvo pratęsti prievolių vykdymo terminai, o pats atsakovės prievolės trečiajam asmeniui egzistavimo faktas byloje nėra ginčijamas. ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktas teisinius padarinius, t. y. negalėjimą priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, sieja ne su prievolės buvimo faktu, bet su prievolės vykdymo termino pasibaigimo faktu – bendrovės neįvykdytomis prievolėmis, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo. Nagrinėjamo ginčo atveju, šalims susitarus dėl esamos skolos ir būsimų sąskaitų mokėjimo tvarkos, laikytina, kad pradelstoms atsakovės skoloms buvo nustatyti papildomi prievolių įvykdymo terminai. Tarp šalių nesant ginčo, kad atsakovė tinkamai vykdė įsipareigojimus pagal šalių sudarytus susitarimus, nėra pagrindo pripažinti, kad 2015–2017 m. atsakovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų skirti ir sumokėti dividendus priėmimo metu atsakovė turėjo prievolių, kurių įvykdymo terminai buvo suėję.

52.                      Remdamasi pateiktais išaiškinimais dėl papildomo prievolės įvykdymo termino reikšmės, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismai, nustatę, kad šalių susitarimu buvo nustatyti papildomi atsakovės prievolių įvykdymo terminai, kad tų terminų atsakovė laikėsi, padarė pagrįstą išvadą, kad 2015–2017 m. atsakovė visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimus neturėjo neįvykdytų prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję. Teismai, vertindami ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo sąlygų buvimą, jį tinkamai aiškino ir taikė. Nenustačius aplinkybės, jog sprendimų paskirti bei išmokėti dividendus priėmimo 2015–2017 m. metu bendrovė išorės kreditoriams turėjo neįvykdytų prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję, nėra pagrindo preziumuoti, kad paskiriant ir išmokant dividendus nurodytuoju laikotarpiu bendrovė negalėjo mokėti skolų kreditoriams.

 

Dėl ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo, kai visuotiniam akcininkų susirinkimui priimant sprendimus skirti dividendus bendrovė turėjo akcininkams neįvykdytų prievolių, atsiradusių iš anksčiau paskirtų, bet neišmokėtų dividendų

 

53.                      Byloje nustatyta, kad 2013 m. balandžio 3 d. atsakovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu buvo paskirta 3 475 440,22 Eur dividendų; 2015 m. balandžio 20 d. – 2 000 000 Eur dividendų; 2016 m. balandžio 19 d.– 200 000 Eur dividendų; 2017 m. balandžio 19 d. – 230 000 Eur dividendų. Keturiais akcininkų sprendimais iš viso buvo paskirta 5 905 440,22 Eur dividendų, išmokėta – 4 119 153,40 Eur dividendų. Pareiškėjos reikalavimą sudaro 1 786 286,82 Eur neišmokėtų dividendų (5 905 440,22 Eur – 4 119 153,40 Eur). Byloje taip pat nustatyta, kad 2015–2017 m. sprendimų skirti dividendus priėmimo metu bendrovė akcininkams nebuvo išmokėjusi ankstesniais sprendimais paskirtų dividendų dalies. 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo paskirti dividendus priėmimo metu buvo neišmokėta 1 320 630,24 Eur dividendų, 2016 m. balandžio 19 d. – 2 446 384,24 Eur dividendų, 2017 m. balandžio 10 d. – 1 573 586,82 Eur dividendų.

54.                      Administratorius ir kreditorė teigė, kad, laiku neišmokėjus dividendų, akcininkai tapo bendrovės kreditoriais, todėl bendrovė turėjo pradelstų prievolių ir pagal ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktą negalėjo priimtų kitų sprendimų dėl dividendų skyrimo. Pareiškėja nurodė, kad akcininkai nelaiko, jog jų teisės buvo pažeistos, dividendų išmokėjimas buvo pratęstas, todėl nėra pagrindo konstatuoti ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimo. Be to, ši norma skirta kreditorių, o ne akcininkų teisėms ginti.

55.                      Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjos pozicija ir nurodė, kad akcininkai, nusprendę finansiniais metais skirstyti dividendus, nors nėra išmokėti visi ankstesniais metais paskirti dividendai, priimdami tokį sprendimą patvirtina, jog terminas ankstesniais metais paskirtiems dividendams išmokėti nėra pradelstas, o jis sprendimo priėmimo dieną yra pratęsiamas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad visų (keturių) atsakovės sprendimų skirti dividendus priėmimo metu dominavo kreditorės interesai, buvo siekiama su ja atsiskaityti, sprendimai išmokėti dividendus nebuvo vykdomi iš karto, be to, dividendai nebuvo visiškai išmokėti.

56.                      Taigi, kasaciniuose skunduose keliamas dar vienas teisės aiškinimo klausimas – ar bendrovės prievolė akcininkams, kilusi iš laiku neišmokėtų dividendų, nėra laikytina kliūtimi priimti naujus sprendimus skirti ir išmokėti dividendus, atsižvelgiant į ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytą draudimą.

57.                      Akcininko (bendrovės dalyvio) teises ir pareigas apibrėžia Akcinių bendrovių įstatymas. Akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Esant toms pačioms aplinkybėms visi tos pačios klasės akcijų savininkai turi vienodas teises ir pareigas (ABĮ 3 straipsnis). Viena iš ABĮ 15 straipsnyje įtvirtintų akcininkų turtinių teisių – teisė gauti bendrovės pelno dalį (dividendą). Dividendas – akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei (ABĮ 60 straipsnio 1 dalis). Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu paskirti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams. Akcininkas turi teisę dividendą išreikalauti iš bendrovės kaip jos kreditorius. Akcininkui išmokėtą dividendą bendrovė gali išieškoti, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas yra paskirtas ir (arba) išmokėtas neteisėtai (ABĮ 60 straipsnio 2 dalis).

58.                      Pagal ABĮ 60 straipsnio 5 dalį, bendrovė turi išmokėti paskirtus dividendus ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sprendimo paskirstyti pelną arba sprendimo skirti dividendus už trumpesnį negu finansiniai metai laikotarpį priėmimo dienos. Dividendus mokėti avansu draudžiama.

59.                      Kadangi dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams, jie turi teisę reikalauti dividendų iš bendrovės kaip jos kreditoriai. Tarp akcininko ir bendrovės susiklosto prievoliniai teisiniai santykiai. Šioje situacijoje bendrovė yra skolininkė, o akcininkas yra kreditorius. Todėl, neišmokėjusi akcininkams paskirtų dividendų per įstatyme nustatytą terminą, bendrovė turi pradelstų prievolių, kurių terminai yra suėję, nes akcininkas tampa bendrovės kreditoriumi ir gali kreiptis į teismą dėl dividendų išreikalavimo iš bendrovės.

60.                      Įstatyme nustatytas terminas, per kurį bendrovė turi sumokėti paskirtus dividendus, yra skirtas akcininko interesų apsaugai, jo teisės į paskirtus dividendus įgyvendinimo apibrėžtumui. Taip pat jis skirtas ir pačiai bendrovei drausminti, skatina ją prievoles vykdyti laiku. Be to, kai bendrovė yra skolinga akcininkui nesumokėtų dividendų sumą, akcininkas turi teisę reikalauti palūkanų dėl laiku neišmokėtų dividendų, o tai didina bendrovės finansinius įsipareigojimus. Tokia situacija taip pat neigiamai veikia išorės kreditorių interesus bendrovei tapus nemokiai.

61.                      Aplinkybė, jog akcininkai nereikalavo dividendų priteisimo teismo tvarka, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad bendrovės prievolės akcininkams nebuvo pradelstos ir kad akcininkai netapo bendrovės kreditoriais. Pažymėtina, kad ABĮ 60 straipsnio 5 dalyje nustatytas terminas yra imperatyvus, todėl šalių susitarimu negali būti pakeičiamas, nustatant, kad toks terminas nėra taikomas ar yra pratęsiamas. Dėl šių priežasčių teisiškai nepagrįstais pripažintini pareiškėjos argumentai ir teismų išvada, kad, esant neišmokėtai dividendų daliai pagal ankstesnius visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus ir priimant naujus sprendimus skirti dividendus, laikytina, jog tokiu atveju bendrovės prievolių įvykdymas yra pratęsiamas, todėl nėra pradelstas.

62.                      Pareiškėja pagrįstai atsiliepimuose į kasacinius skundus teigia, jog ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintos normos tikslas yra ne akcininkų, bet trečiųjų asmenų (išorės kreditorių) apsauga. Tačiau toks normos aiškinimas nereiškia, kad, reikalaudama bendrovės įsipareigojimus akcininkams išmokėti dividendus pripažinti pradelstais, kreditorė priverstinai gina akcininkų teises, kurios, jų manymu, nėra pažeistos. Priešingai, šiuo atveju kreditorė siekia apginti ne akcininkų, bet savo teisę gauti reikalavimo patenkinimą anksčiau už akcininkų reikalavimus gauti dividendus. Minėta, jog įmonė, paskelbusi dividendus, tampa įsipareigojusi akcininkams ir akcininkai tampa įmonės kreditoriais. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu neįvykdžiusi pradelstų įsipareigojimų akcininkams išmokėti paskelbtus dividendus bendrovė už naujus finansinius metus vėl paskiria akcininkams dividendus, įmonės neįvykdyti įsipareigojimai akcininkams didėja ir akcininkai pretenduoja gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įmonės turto, kaip ir kiti kreditoriai, taigi išorės kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą atitinkamai mažėja. Todėl neatitiktų normos paskirties ir įmonės kreditorių interesų ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto toks aiškinimas, kad negalima skirti ir išmokėti naujų dividendų tuomet, kai yra neįvykdytos pradelstos prievolės tik kitiems kreditoriams, bet ne patiems akcininkams. Toks akcininkų elgesys, kelerius metus iš eilės skelbiant dividendus ir jų neišmokant, kai yra ilgalaikių įsipareigojimų kreditoriams, nors ir nepradelstų, kreditoriams pratęsus prievolių vykdymo terminus, gali būti vertinamas ir kaip paslėptas būdas dominuoti įmonės kreditorių susirinkime, įmonei tapus nemokiai, taip pat pretenduoti į reikalavimų patenkinimą iš įmonės turto kartu su kitais kreditoriais. Dividendams paskirstoma ta įmonės pelno dalis, kuri lieka atsiskaičius su kreditoriais, taigi ir su akcininkais, tapusiais kreditoriais dėl paskirtų dividendų neišmokėjimo.

63.                      Teismai byloje nenustatė aplinkybės, kad šalių (akcininkų ir bendrovės) susitarimu prievolė buvo pakeista (CK 6.141 straipsnis), dėl ko įsipareigojimas akcininkams išmokėti dividendus pasibaigtų ir atsirastų bendrovės kita, nepradelsta, prievolė akcininkams, pvz., paskola, t. t. Bendrovės įsipareigojimas akcininkams išmokėti dividendus negali būti tapatinamas su paskolos įsipareigojimu, nes paskolos teisiniams santykiams būdinga tai, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus (arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus), o paskolos gavėjas įsipareigoja tokią pat pinigų sumą ar kitus paskolintus daiktus paskolos davėjui grąžinti, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1–2 dalys). Nagrinėjamu atveju pareiškėja bendrovei jokios pinigų sumos neperdavė, priešingai, bendrovė paskelbė dividendus ir taip prisiėmė įsipareigojimą akcininkams. Aplinkybė, kad akcininkai nereikalavo susirinkimo nutarimu paskelbtų dividendų išmokėjimo iki kito akcininkų susirinkimo nutarimo skelbti dividendus, nereiškia, kad bendrovės įsipareigojimas akcininkams tapo paskolos ar kitos rūšies prievoliniais teisiniais santykiais, taip pat kad bendrovės prievolė, jos neįvykdžius per įstatyme nustatytą terminą (CK 6.35 straipsnio 1 dalis), tapo nepradelsta.

64.                      Sprendimas išmokėti akcininkams dividendus susijęs su bendrovės stabilia ir pelninga veikla ir pelno dalies perdavimu jos dalyviui, kai ta pelno dalis nėra panaudojama bendrovės veikloje. Vienas iš įmonės stabilumo vertinimo kriterijų – jos galėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Pajėgumas atsiskaityti su kreditoriais turi būti vertinamas ne tik dividendų išmokėjimo momentu, bet ir nukreiptas į ateitį, t. y. ar išmokėjus dividendus liks reali galimybė padengti bendrovės įsipareigojimus kreditoriams. Taigi dividendai skiriami tuomet, kai bendrovė turi atliekamo pelno ir gali juos paskyrusi sumokėti. Paskyrus, bet neišmokėjus dividendų, kyla pagrįstų abejonių dėl bendrovės realios finansinės padėties ir jos galimybės paskirstyti pelną. Todėl situacija, kai bendrovė laiku neišmoka paskirtų dividendų ir priima naujus sprendimus, kuriais skirsto pelną, turėtų būti vertinama kaip atitinkanti ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytą draudimą akcininkams priimti sprendimus dėl naujų dividendų skyrimo ir išmokėjimo, jeigu tai lemia negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Tokių sprendimų dėl dividendų skyrimo priėmimo ir išmokėjimo pateisinimas neatitiktų tikrosios dividendų paskirties ir jų paskyrimo pagrindo – skirti dividendus, kai bendrovė veikia stabiliai ir turi realias finansines galimybes paskirstyti pelną.

65.                      Aptariamu teisės klausimu jau pradėtoje formuoti kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad akcinės bendrovės sprendimas dėl dividendų paskelbimo ir išmokėjimo yra akcinės bendrovės prievolės atsiradimo pagrindas. Akcininkas, reikalaujantis priteisti dividendus, reikalauja įvykdyti prievolę. Po sprendimo skirti ir išmokėti dividendus priėmimo akcininkai patys tampa bendrovės kreditoriais, tačiau pirmenybė yra teikiama bendrovės kreditoriaus teisei gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bendrovės prieš bendrovės akcininko turtinę teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-695/2015).

66.                      Įvertinant tai, kad 2015–2017 m. sprendimų paskirti ir išmokėti dividendus priėmimo metu bendrovė buvo neišmokėjusi ankstesniais sprendimais paskirtų dividendų dalies, pripažintina, kad bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų akcininkams, kurie taip pat laikytini bendrovės kreditoriais. Teismai byloje nustatė, kad jau nuo 2014 metų bendrovė turėjo pradelstų prievolių kreditorei „Hubbard SAS“. Nors 2014 m. balandžio 28 d., 2016 m. balandžio 12 d. ir 2017 m. vasario 3 d. susitarimais buvo nustatyti papildomi prievolių šiai kreditorei vykdymo terminai ir atsakovė jų laikėsi, tačiau kartu akcininkai naujais sprendimais skyrė ir iš dalies mokėjo sau dividendus, o jau nuo 2017 m. birželio 13 d. prievolių vykdymo kreditorei „Hubbard SAS“ terminai tapo pradelsti. Galiausiai su šia kreditore nebuvo visiškai atsiskaityta, nes bendrovei buvo iškelta nemokumo byla (žr. nutarties 19 punktą). Tokioje situacijoje bendrovės akcininkai negalėjo priimti naujų sprendimų paskirstyti pelną, todėl pareiškėjos reikalavimo dalis, kuri kildinama iš 2015–2017 m. visuotinio akcininkų susirinkimo priimtų sprendimų paskirti dividendus, pripažintina nepagrįsta. Kaip minėta (72 punkte), preziumuojama, kad dividendų skyrimas ir išmokėjimas akcininkams, kai jau yra pradelstų įmonės įsipareigojimų, lėmė vėlesnį neatsiskaitymą su kreditoriais. Tokiu atveju pirmenybė turi būti teikiama bendrovės kreditoriaus teisei gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bendrovės, bet ne bendrovės akcininko turtinei teisei gauti dividendus.

67.                      Pareiškėja savo finansinį reikalavimą grindė 2013 m. balandžio 3 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2016 m. balandžio 19 d. ir 2017 m. balandžio 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais paskirti dividendus, kurių dalis nebuvo išmokėta, ir 2022 m. rugpjūčio 18 d. akcininkų reikalavimo teisių perleidimo sutartimis. Pareiškėjos reikalavimą sudaro 1 786 286,82 Eur neišmokėtų dividendų ir 532 586,88 Eur palūkanų sumos. Minėta, kad keturiais akcininkų sprendimais iš viso buvo paskirta 5 905 440,22 Eur dividendų, išmokėta – 4 119 153,40 Eur dividendų, 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu buvo paskirta 3 475 440,22 Eur dividendų. Kadangi išmokėta dividendų dalis (4 119 153,40 Eur) yra didesnė, nei pareiškėjai priklausanti pagal 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą (3 475 440,22 Eur), ir pareiškėja neturi teisės į dividendus, paskirtus 2015–2017 m. sprendimais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pareiškėjos reikalavimą pripažinti pagrįstu ir jį patvirtinti.

68.                      Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktą, netinkamai teisiškai kvalifikavo byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias, kad 2015–2017 m. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų priėmimo metu atsakovė turėjo pradelstų prievolių savo akcininkams, įgijusiems bendrovės kreditorių statusą, kurių vykdymo terminai buvo suėję iki sprendimų priėmimo. Šios materialiosios teisės normos netinkamas aiškinimas ir taikymas nulėmė neteisingą teismų išvadą ir sprendimą patvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą. Dėl netinkamo materialiosios teisės normos aiškinimo ir taikymo yra pagrindas panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjos prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

69.                      Kiti kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

70.                      Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kasacinius skundus patenkinus, atsakovė ir trečiasis asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų visų instancijų teismuose, atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

71.                      CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

72.                      Pagal kasacinio teismo praktiką, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017, 15 punktas). Ne visos advokatui ar advokato padėjėjui už teisinę pagalbą civilinėje byloje faktiškai sumokėtos sumos gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir turi būti atlyginamos. Kai byloje dalyvaujančio asmens patirtos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytus maksimalius rekomenduojamus priteisti išlaidų dydžius, nesant pagrindo nukrypti nuo šių dydžių, asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintinas iš dalies, paprastai sumažinant atlygintinas bylinėjimosi išlaidas iki nurodyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-969/2023, 75 punktas).

73.                      Spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023, 60 punktas).

74.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje sprendžiant dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra pagrindas atsižvelgti į tarp šalių kilusį sudėtingą teisinį ginčą ir kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 29 punktas). Trečiojo asmens ir atsakovės pateiktus procesinius dokumentus pagal jų turinį yra pagrindas prilyginti ginčą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka šalių teikiamiems procesiniams dokumentams (atsiliepimams, apeliaciniams skundams, atsiliepimams į apeliacinius skundus ir kt.). 

75.                      Trečiasis asmuo „Hubard SAS“ prašė priteisti iš pareiškėjos 9100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kuris susidarė bylą nagrinėjant du kartus pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme. Grįsdamas savo prašymą, trečiasis asmuo pateikė 2023 m. vasario 8 d., balandžio 17 d., gegužės 25 d. ir birželio 12 d. sąskaitas už teisinę pagalbą, suteiktų teisinių paslaugų aprašymą ir sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus.

76.                      Trečiasis asmuo pagal 2023 m. vasario 8 d. sąskaitą prašė priteisti 600 Eur už suteiktas 3 val. konsultacijas dėl bylos strategijos ir įrodymų rinkimo bei 1000 Eur už 2023 m. sausio 23 d. pozicijos (atsiliepimo) į pareiškėjos reikalavimą parengimą.

77.                      Apskaičiuojant trečiajam asmeniui priteistiną sumą už suteiktas 3 valandų teisines konsultacijas taikytinas Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) 8.19 punkte nustatytas 0,1 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2022 m. trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 1799 Eur, todėl didžiausia priteistina suma už vieną konsultacijų teikimo valandą sudarytų 179,90 Eur (1799 Eur x 0,1). Tokiu atveju bendra trečiajam asmeniui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma už suteiktas 3 valandų konsultacijas sudarytų 540 Eur (3x179,90 Eur), todėl prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už konsultacijas mažintina nuo 600 Eur iki 540 Eur.

78.                      Trečiojo asmens prašomas priteisti 1000 Eur išlaidų už 2023 m. sausio 23 d. pozicijos (atsiliepimo) į pareiškėjos reikalavimą parengimą atlyginimas, atsižvelgiant į šios nutarties 111 punkte nurodytus argumentus, neviršija Rekomendacijų 8.2. punkte nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šio procesinio dokumento parengimą, todėl priteistinas trečiajam asmeniui iš pareiškėjos.

79.                      Trečiasis asmuo pagal 2023 m. balandžio 17 d. sąskaitą prašė priteisti 3800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurį sudaro 800 Eur už 2023 m. vasario 23 d. atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas, 1000 Eur už 5 valandų konsultacijas dėl bylos strategijos ir įrodymų rinkimo, 600 Eur už 2023 m. balandžio 6 d. papildomų argumentų parengimą ir duomenų pateikimą, 1000 Eur už pasirengimą 2023 m. balandžio 18 d. teismo posėdžiui (3 val.) ir atstovavimą jame (2 val.).

80.                      Trečiojo asmens patirtos 800 Eur išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, atsižvelgiant į šios nutarties 111 punkte nurodytus argumentus, neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šio procesinio dokumento parengimą, todėl jų atlyginimas priteistinas trečiajam asmeniui iš pareiškėjos.

81.                      Apskaičiuojant trečiajam asmeniui priteistiną sumą už suteiktas 5 valandų teisines konsultacijas taikytinas Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytas 0,1 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2022 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 1900,30 Eur, todėl didžiausia priteistina suma už vieną konsultacijų teikimo valandą būtų 190,03 Eur (1900,30 Eur x 0,1). Tokiu atveju bendra trečiajam asmeniui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma už teiktas 5 valandų konsultacijas sudarytų 950 Eur (5 x 190,03 Eur), todėl prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už konsultacijas mažintina nuo 1000 Eur iki 950 Eur.  

82.                      Trečiojo asmens prašomo priteisti 600 Eur už 2023 m. balandžio 6 d. papildomų argumentų parengimą ir duomenų pateikimą atlyginimas neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šio procesinio dokumento parengimą, todėl priteistinas trečiajam asmeniui iš pareiškėjos.

83.                      Atkreiptinas dėmesys, kad į prašomą priteisti 3800 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą (2023 m. balandžio 17 d. sąskaita AD-202304-01) yra įtrauktos 400 Eur išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą civilinėje byloje Nr. e2-331-933/2023, kurios nėra patirtos nagrinėjamoje byloje, todėl trečiajam asmeniui neatlygintinos ir šia dalimi mažintinas trečiajam asmeniui priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

84.                      Trečiasis asmuo pagal 2023 m. gegužės 25 d. sąskaitą už teisinę pagalbą prašė priteisti 2900 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau teisinių paslaugų detalizacijoje nurodyta 800 Eur didesnė suma, nei nurodyta sąskaitoje. Atsižvelgdama į tai, kad trečiasis asmuo prašo priteisti pagal šią sąskaitą 2900 Eur ir būtent tokią sumą yra sumokėjęs advokatui, teisėjų kolegija, apskaičiuodama pagal šią sąskaitą trečiajam asmeniui priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, dalies paslaugų, kurių vertė didesnė nei prašoma atlyginti, į apskaičiavimą neįtraukia (700 Eur baigiamosios kalbos parengimo išlaidų), taip pat vertina, kad už prašymą dėl įrodymų rinkimo ir pateikimo teismui prašoma priteisti ne 600, o 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

85.                      Trečiasis asmuo pagal 2023 m. balandžio 17 d., gegužės 25 d. ir birželio 12 d. sąskaitas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už pasirengimą teismo posėdžiams ir atstovavimą juose: 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už pasirengimą 2023 m. balandžio 18 d. teismo posėdžiui (3 val.) ir atstovavimą jame (2 val.), 1000 Eur už pasirengimą 2023 m. gegužės 23 d. teismo posėdžiui (1 val.) ir atstovavimą jame (4 val.), 400 Eur už atstovavimą 2023 m. gegužės 24 d. teismo posėdyje (2 val.), 1000 Eur už pasirengimą 2023 m. gegužės 29 d. teismo posėdžiui (2 val.) ir atstovavimą jame (3 val.), 800 Eur už pasirengimą 2023 m. birželio 14 d. teismo posėdžiui (1,5 val.) ir atstovavimą jame (2,5 val.). Iš viso už 21 valandos pasirengimą teismo posėdžiams ir atstovavimą juose trečiasis asmuo prašo priteisti 4200 Eur.

86.                      Apskaičiuojant trečiajam asmeniui priteistiną sumą už pasirengimą teismo posėdžiams ir atstovavimą juose, taikytinas Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytas 0,1 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2022 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 1900,30 Eur, todėl didžiausia priteistina suma už pasirengimo teismo posėdžiams ir atstovavimo teisme valandą būtų 190,03 Eur (1900,03 Eur x 0,1). Tokiu atveju bendra trečiajam asmeniui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma už pasirengimą teismo posėdžiams ir atstovavimą juose sudarytų 3991 Eur (21 x 190,03), todėl prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už pasirengimą teismo posėdžiams ir atstovavimą juose mažintina nuo 4200 Eur iki 3991 Eur.

87.                      Trečiasis asmuo pagal 2023 m. gegužės 25 d. sąskaitą už teisinę pagalbą prašo priteisti 500 Eur (nutarties 121 punktas) už įrodymų rinkimą ir pateikimą teismui. Tokiu atveju taikytinas Rekomendacijų 8.17 punkte nustatytas 0,1 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2022 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 1900,30 Eur, todėl didžiausia priteistina suma už tokio dokumento pateikimą teismui yra 190 Eur (1900,03 Eur x 0,1), todėl prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už įrodymų rinkimą ir pateikimą teismui mažintina nuo 500 Eur iki 190 Eur.

88.                      Bendra trečiajam asmeniui iš pareiškėjos priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, kuri patirta bylą nagrinėjant du kartus pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, mažintina nuo 9100 Eur iki 8071 Eur.

89.                      Trečiasis asmuo taip pat prašė priteisti 55 Eur žyminio mokesčio ir 1200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atskirojo skundo parengimą apeliacinės instancijos teismui. Nors trečiojo asmens procesinis dokumentas yra įvardytas kaip atskirasis skundas, tačiau, kaip jau minėta šios nutarties 111 punkte, trečiojo asmens pateiktą atskirąjį skundą pagal jo turinį yra pagrindas prilyginti apeliaciniam skundui ir, sprendžiant dėl priteistinų išlaidų atlyginimo dydžio, atsižvelgti į Rekomendacijų 8.10 punktą. Trečiojo asmens prašomos atlyginti išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, priteistinų už apeliacinį skundą, todėl jų atlyginimas priteistinas trečiajam asmeniui iš pareiškėjos.

90.                      Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme trečiasis asmuo prašė priteisti iš pareiškėjos 2055 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal 2023 m. gruodžio 18 d. sąskaitą, kurį sudaro 55 Eur žyminis mokestis ir 2000 Eur advokato paslaugoms apmokėti. Prašomas priteisti išlaidų atlyginimas advokato paslaugoms apmokėti neviršija Rekomendacijų 8.13 punkte įtvirtinto maksimalaus atlygintino atstovavimo išlaidų dydžio už tokio procesinio dokumento parengimą, todėl priteistinas trečiajam asmeniui iš pareiškėjos (CPK 93, 98 straipsniai). Bendra trečiajam asmeniui iš pareiškėjos priteistina suma visų instancijų teismuose sudaro 11 271 Eur. 

91.                      Trečiasis asmuo pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį už atskirąjį skundą ir kasacinį skundą sumokėjo po 55 Eur žyminio mokesčio. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktu, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami įsiteisėjus teismo nutarčiai tenkinti atskirąjį skundą bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Nustatęs šiame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva (CPK 87 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens kasacinis skundas buvo patenkintas ir teismų procesiniai sprendimai panaikinti, jam grąžintinas tiek už atskirąjį skundą, tiek už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

92.                      Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė pagal 2023 m. gegužės 29 d. sąskaitą ir suteiktų paslaugų ataskaitą prašė priteisti iš pareiškėjos 6523,92 Eur su PVM bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Suteiktų paslaugų ataskaitoje paslaugų įkainiai nurodyti be PVM, todėl, vertinant didžiausią galimą priteistino išlaidų atlyginimo dydį, į suteiktų paslaugų įkainius įtrauktinas 21 proc. PVM.

93.                      Atsakovė yra pateikusi sąskaitas faktūras už suteiktas teisines paslaugas, suteiktų paslaugų ataskaitas, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių advokato suteiktų paslaugų apmokėjimą. Atsižvelgiant į pasikeitusią kasacinio teismo praktiką vertinant atstovavimo išlaidų realumo kriterijų, kurioje nurodoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti šalies pareigą teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies, CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 102 punktas), taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra bankrutuojanti bendrovė ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas bus apmokamas iš bankroto administravimui skirtų lėšų, atsakovei priteistinas iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už suteiktas advokato teisines paslaugas. 

94.                      Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atstovavimo išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, o teismui nurodytu terminu yra pateikiamas dokumentas, patvirtinantis šalies susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, nustatant jai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydį pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas, nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą, t. y. nuo šios datos skaičiuojamas užpraėjęs ketvirtis, kurio metu galiojęs šalies ūkio vidutinis darbo užmokestis yra aktualus nustatant atlygintiną atstovavimo išlaidų dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 105 punktas).

95.                      Atsakovė prašo priteisti 100 Eur už prašymo dėl EPP prieigos suteikimo parengimą ir pateikimą teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios paslaugos negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas.

96.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodytos 1452 Eur išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga ir teisinių argumentų įvertinimą priskirtinos prie 1694 Eur rašytinių paaiškinimų parengimo išlaidų. Tokiu atveju laikytina, kad atsakovė prašo priteisti 3146 Eur bylinėjimosi išlaidų už rašytinių paaiškinimų parengimą. Nors atsakovės procesinis dokumentas yra įvardytas kaip rašytiniai paaiškinimai, tačiau, kaip jau minėta šios nutarties 111 punkte, sprendžiant dėl didžiausios galimos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos už pateiktą procesinį dokumentą, atsižvelgiama į Rekomendacijų 8.2 punktą (atsiliepimas į ieškinį). Prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šio procesinio dokumento parengimą, todėl priteistinas atsakovei iš pareiškėjos.

97.                      Atsakovė prašo priteisti 363 Eur už prašymo dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą parengimą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytos didžiausios priteistinos sumos už šio procesinio dokumento parengimą, todėl jų atlyginimas priteistinas atsakovei iš pareiškėjos.

98.                      Atsakovė taip pat prašo priteisti 695,75 Eur už pasirengimą 2023 m. balandžio 18 d. teismo posėdžiui (4 val.) ir atstovavimą jame (2 val.); 776,42 Eur už pasirengimą 2023 m. gegužės 23  d. teismo posėdžiui (2 val.) ir atstovavimą jame (4 val.), 544,50 Eur už pasirengimą 2023 m. gegužės 24 d. teismo posėdžiui (2 val.) ir atstovavimą jame (2 val.), 877,25 Eur už pasirengimą 2023 m. gegužės 29 d. teismo posėdžiui (4 val.) ir atstovavimą jame (3 val.). Iš viso atsakovė prašo priteisti 2893,92 Eur už 23 val. pasirengimo teismo posėdžiams ir atstovavimo juose. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose (8.19 punkte) nustatytų didžiausių priteistinų dydžių, todėl 2894 Eur priteistinos atsakovei iš pareiškėjos. Iš viso atsakovei iš pareiškėjos pirmosios instancijos teisme priteistinas 6403 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

99.                      Antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė pateikė 2023 m. rugsėjo 29 d. išrašytą sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas, suteiktų paslaugų aprašymą ir prašė priteisti iš pareiškėjos 3993 Eur su PVM bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurį sudarė 176 Eur už susipažinimą su teismo nutartimi ir teisinių argumentų parengimą, 3000 Eur už atskirojo skundo parengimą ir 126 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo parengimą. Pažymėtina, kad teisinių paslaugų ataskaitoje paslaugų įkainiai nurodyti be PVM, todėl, vertinant didžiausią galimą priteistinų išlaidų dydį, į suteiktų paslaugų įkainius įtrauktinas 21 proc. PVM.

100.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodytos 176 Eur išlaidos priskirtinos prie atskirojo skundo parengimo išlaidų. Tokiu atveju laikytina, kad atsakovė prašo priteisti 3842,96 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už atskirojo skundo parengimą. Kaip minėta šios nutarties 111 punkte, atsakovės pateiktą atskirąjį skundą pagal jo turinį yra pagrindas prilyginti apeliaciniam skundui ir sprendžiant dėl priteistinų išlaidų dydžio atsižvelgti į Rekomendacijų 8.10 punktą. Apskaičiuojant atsakovei priteistiną sumą už atskirojo skundo, prilyginamo apeliaciniam skundui, parengimą, taikytinas Rekomendacijų 8.10 punkte nustatytas 1,7 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2023 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 2110,30 Eur, todėl didžiausia priteistina suma už šio procesinio dokumento parengimą yra 3588 Eur (2110,3 Eur x 1,7). Tokiu atveju atsakovei mažintina prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma iki Rekomendacijose nustatytos didžiausios už tokio procesinio dokumento parengimą nurodytos sumos – 3588 Eur. 

101.                      Atsakovei nepriteistinas 126 Eur išlaidų atlyginimas už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą, kadangi tokios paslaugos negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis ir yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas.

102.                      Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme atsakovė pagal 2023 m. lapkričio 30 d. sąskaitą prašė priteisti iš pareiškėjos 8500,24 Eur su PVM bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurį sudaro 1024,99 Eur už bylos medžiagos ir teismo sprendimų analizę, teismų praktikos apžvalgą ir kasacinio skundo argumentų identifikavimą, 4000 Eur už kasacinio skundo parengimą ir 2000 Eur už atsiliepimo į trečiojo asmens kasacinį skundą parengimą. Pažymėtina, kad teisinių paslaugų ataskaitoje paslaugų įkainiai nurodyti be PVM, todėl vertinant didžiausią galimą priteistiną išlaidų atlyginimo dydį, į suteiktų paslaugų įkainius įtrauktinas 21 proc. PVM.

103.                      Teisėjų kolegija atsakovės 1024,99 Eur nurodytų išlaidų nevertina kaip savarankiškų ir jas priskiria prie kasacinio skundo parengimo išlaidų. Tokiu atveju laikytina, kad atsakovė prašo priteisti 6080,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už kasacinio skundo parengimą. Apskaičiuojant atsakovei priteistiną sumą už kasacinio skundo parengimą, taikytinas Rekomendacijų 8.13 punkte nustatytas 2,2 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2023 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 2110,30 Eur, todėl atsakovei priteistina suma už kasacinio skundo parengimą sudaro 4643 Eur (2110,30 Eur x 2,2). Atsakovės prašomas priteisti išlaidų už kasacinio skundo parengimą atlyginimas viršija Rekomendacijose nurodytą didžiausią galimą priteisti sumą už tokio procesinio dokumento parengimą, todėl mažintinas iki 4643 Eur. 

104.                      Atsakovės prašomas priteisti 2420 Eur išlaidų už atsiliepimo į trečiojo asmens kasacinį skundą parengimą atlyginimas neviršija Rekomendacijų 8.14 punkte įtvirtintų dydžių, todėl priteistinas atsakovei iš pareiškėjos. 

105.                      Tokiu atveju atsakovei iš pareiškėjos priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas kasaciniame teisme sudaro 7063 Eur. Iš viso atsakovei iš pareiškėjos priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas visų instancijų teismuose sudaro 17 054 Eur.

106.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 20 d. pažymoje apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nurodyta, kad šioje byloje patirta 10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kasacinius skundus patenkinus, o pareiškėjos reikalavimą atmetus, šių išlaidų atlyginimas priteistinas valstybei iš pareiškėjos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 10 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Grigaliunas Holdings“ prašymo patvirtinti 2 318 873,70 Eur finansinį reikalavimą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Isa Balt“ bankroto byloje.

Priteisti trečiajam asmeniui užsienio bendrovei „Hubbard SAS“ (j. a. k. 305609398) iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Grigaliunas Holdings“ (j. a. k. 303028673) 11 271 (vienuolika tūkstančių du šimtus septyniasdešimt vieną) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo visų instancijų teismuose.

Priteisti atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Isa Balt“ (j. a. k. 111470543) iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Grigaliunas Holdings“ (j. a. k. 303028673) 17 054 (septyniolika tūkstančių penkiasdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo visų instancijų teismuose.

Grąžinti trečiajam asmeniui užsienio bendrovei „Hubbard SAS“ (j. a. k. 305609398) 2023 m. rugsėjo 1 d. sumokėtą 55 (penkiasdešimt penkių) Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą ir 2023 m. gruodžio 15 d. sumokėtą 55 (penkiasdešimt penkių) Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi.

Priteisti valstybei iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Grigaliunas Holdings“ (j. a. k. 303028673) 10 (dešimt) Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Artūras Driukas

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             Algirdas Taminskas

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             Dalia Vasarienė