Civilinė byla Nr. e2A-507-589/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06159-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.4.5.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Elma“ bei suinteresuoto asmens R. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-507-734/2020 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Elma“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims – Valstybės įmonei Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybės įmonei Registrų centras, R. T., uždarajai akcinei bendrovei „Sevalga“, E. B., J. L..

Apeliacinės

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Elma“ (toliau – ir pareiškėja) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad UAB „Elma“ 2011 m. gruodžio 28 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 11110 nuosavybės teise įgijo ir priėmė žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame pastate ((duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), esančias patalpas, pastato kadastrinių matavimų byloje plane pažymėtas indeksais 1-2, 1-4, 1-5, 1-6.

2.       Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 28 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 11110, pagrindu įgijo 750/1200 žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Nuo valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, žemės sklypas priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise pareiškėjai ir Lietuvos Respublikai. Šiame žemės sklype esančiame pastate, pareiškėjai ir kitiems asmenims priklauso patalpos nurodytos nekilnojamojo turto registre. Į pastate esančias patalpas, galiojančiame kadastrinių matavimų bylos 1981 m. balandžio 10 d. plane pažymėtas indeksais 1-2 (plotas 3,33 kv. m), 1-4 (plotas 1,86 kv. m), 1-5 (plotas 10,80 kv. m), 1-6 (plotas 3,56 kv. m), fizinių bei juridinių asmenų teisės neįregistruotos.

3.       Pažymėjo, kad pareiškėja nuo jai nuosavybės teise priklausančių patalpų pastate įsigijimo iki šiol faktiškai naudojasi šiomis patalpomis, šios patalpos yra prie pareiškėjai nuosavybės teise priklausančios pagalbinės paskirties patalpos. Pareiškėja kreipėsi į valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Registrų centrą, prašydama įregistruoti šias patalpas pareiškėjos nuosavybe Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.395 straipsnio 1 dalies pagrindu. VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti patalpas pareiškėjos vardu, nes pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių šių patalpų suformavimą ir pareiškėjos nuosavybės teisių į patalpas atsiradimą. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir VĮ Turto banką, kad šios patalpos būtų pripažintos bešeimininkiu turtu. Vilniaus miesto savivaldybė ir VĮ Turto bankas procedūrų dėl patalpų pripažinimo bešeimininkėmis neinicijavo.

4.       Akcentavo, kad vadovaujantis CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2011 m. gruodžio 28 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties Nr. 11110 pagrindu įsigijusi nuosavybės teise žemės sklypo dalį, pareiškėja priėmė patalpas, esančias pastate, kuris yra žemės sklype, priklausančiame pareiškėjai ir valstybei. Įstatymai nenustato jokios atskiros tvarkos objektų, esančių žemės sklype, nuosavybės teisių perėjimui įforminti, kai žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje nėra šalių aptartas nuosavybės teisių perleidimas į patalpas, pareiškėja neturi galimybės gauti jokių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į patalpas ir tokiu būdu įteisinti nuosavybės teisę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjos UAB „Elma“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad UAB „Elma“ 2011 m. gruodžio 28 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 11110 nuosavybės teise įgijo ir priėmė žemės sklype (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančiame pastate (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), esančias patalpas, pastato kadastrinių matavimų bylos plane pažymėtas indeksais 1-2,1-4,1-5,1-6, nustatymo. Patenkino Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublika nuosavybės teise valdo pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančias patalpas, galiojančiame kadastrinių matavimų bylos 1981 m. balandžio 10 d. plane pažymėtas indeksais 1-2 (3,33 kv. m ploto), 1-4 (1,86 kv. m ploto), 1-5 (10,80 kv. m ploto), 1-6 (3,56 kv. m ploto), 1-7 (1,98 kv. m ploto), 1-10 (1,24 kv. m ploto), 1-12 (0,63 kv. m ploto). Priteisė iš pareiškėjos UAB „Elma“ suinteresuoto asmens R. T. naudai 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai 45,07 Eur pašto išlaidų.

6.       Teismas nustatė, kad patalpos (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), galiojančiame kadastrinių matavimų bylos 1981 m. balandžio 10 d. plane pažymėtos indeksais 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-10, 1-12 nėra registruotos ir jų jokia valstybės ar savivaldybės institucija patikėjimo teise nevaldo, duomenų apie patalpų perdavimą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, patalpų privatizavimą nėra, taip pat nėra duomenų, kad šias patalpas nuosavybėn būtų įgiję kiti asmenys UAB „Elma“, R. T., UAB „Sevalga“, E. B., J. L., pastato, kuriame yra patalpos, statybos metai (1968 m.), todėl darė išvadą, kad pastatas buvo sukurtas valstybės lėšomis ir nuosavybės teise priklausė valstybei.

7.       Taip pat nustatė, kad pareiškėja ir kiti asmenys tapo šiame pastate dalies patalpų savininkais. Pareiškėjos šiuo metu nuosavybės teise valdomos patalpos, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo suformuotos padalijimo būdu, pertvarkius 711,47 kv. m (anksčiau 713,69 kv. m) ploto patalpą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuosavybės teises į 713,69 kv. m negyvenamąsias patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo 1998 m. sausio 19 d. Turto pardavimo iš varžytinių akto pagrindu. Ankstesnė 713,69 kv. m negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė buvo UAB „Žemės riešutas“, kuri įsteigta Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka reorganizavus valstybinę įmonę „Žemės riešutas“. Iš šių nustatytų aplinkybių taip pat sprendė, kad pareiškėja ginčo patalpų, kadastro duomenų byloje komplektuojamame 1981 m. balandžio 10 d. parengtame plane pažymėtų indeksais 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-10, 1-12, nėra įgijusi.

8.       Nustatė ir tai, kad suinteresuotųjų asmenų R. T., UAB „Sevalga“, E. B., J. L. nuosavybės teise valdomos 516,21 kv. m (anksčiau 518,80 kv. m) ploto negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirmą kartą tuometinėje registravimo įstaigoje (valstybinės įmonės Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filiale) buvo įregistruotos 1997 m. gegužės 6 d. Pradinė 518,80 kv. m ploto negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė buvo UAB „Vilniaus daržovės“, kuri įsteigta Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka reorganizavus VĮ „Vilniaus daržovės“. Ginčo patalpų, plane pažymėtų indeksais 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-10, 1-12, šių asmenų nuosavybėje nėra. Suinteresuotas asmuo R. T. VĮ Registrų centro teritoriniam padaliniui buvo pateikęs 2019 m. spalio 24 d. prašymą pakeisti 516,21 kv. m ploto negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre, atlikus patalpų kapitalinį remontą, prijungiant ginčo patalpas prie R. T. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centras šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad R. T. nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo nuosavybės teises į šias patalpas. Ar yra pagrindas pripažinti R. T. nuosavybės teisės įgijimą pagal įgijamąją senatį, teismas nepasisakė, kadangi tokio reikalavimo minėtas asmuo nepareiškė, o naudojimosi patalpomis faktas neapsprendžia asmens nuosavybės teisės į šias patalpas atsiradimo, nesukuria tokiam asmeniui savininko teisių ar pareigų, nes tokio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo nenumato įstatymas (CK 4.47 straipsnis).

9.       Pažymėjo, kad pastatas, kuriame yra ginčo patalpos, pastatytas 1968 metais. Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). 1990 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktas numatė, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus.

10.       Pažymėjo ir tai, kad VĮ Turto bankas, kurią atstovauja Lietuvos Respubliką, pareiškus savarankišką reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, pareiškėja atsisakė savo reikalavimo, prašydama leisti atsiimti pareiškimą, tačiau dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų suinteresuotas asmuo R. T. su šiuo pareiškimu nesutiko, prašydamas išnagrinėti šios pareiškėjos pareiškimą, jo netenkinti ir priteisti iš pareiškėjos suinteresuoto asmens naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 ir 98 straipsniais, 443 straipsnio 6 dalimi, teismas iš pareiškėjos priteisė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų R. T. naudai.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

11.       Pareiškėja UAB „Elma“ apeliaciniame skunde prašo 2020 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje, kuria iš pareiškėjos UAB „Elma“ suinteresuoto asmens R. T. naudai priteista 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, suinteresuoto asmens R. T. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš UAB „Elma“ atmesti.

12.       Mano, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, turėjo įvertinti tai, kad šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo bei vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgti į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

13.       Nurodo, kad į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą kreipėsi dėl to, kad išsprendus tokių patalpų teisinį statusą, iš esmės būtų išspręsta jau daugelį metų egzistuojanti neapibrėžta situacija, kuomet bet kokie tretieji asmenys naudojo ginčo patalpas savo nuožiūra, kitų pastate esančių patalpų savininkai iš esmės negalėjo spręsti jokių klausimų, susijusių su bendrų pastato plotų naudojimu, komunalinių mokesčių mokėjimu, paskirstymu ir t. t. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, suinteresuotais asmenimis nurodė tik tiesiogiai su byla susijusius asmenis – valstybę ir savivaldybę, kurie galėtų turėti materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Suinteresuotas asmuo R. T. į bylą įtrauktas suinteresuotu asmeniu teismo iniciatyva. Pareiškėja atsižvelgė ir į tai, kad jokių asmenų nuosavybės teisės į ginčo patalpas niekuomet nebuvo registruotos ir iki kreipimosi į teismą pareiškėja atliko visus būtinus veiksmus, siekiant nustatyti ar valstybė, savivaldybė neturi daiktinių teisių į patalpas, ar neturi teisinio intereso šias patalpas apskaityti, kaip valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą, t. y. visomis įmanomomis priemonėmis siekė išvengti ginčo ir esamą situaciją išspręsti nesikreipiant į teismą. Pareiškėjos elgesys prašant nutraukti bylą pagal pareiškėjos pateiktą pareiškimą dėl to, kad VĮ Turto bankas iš esmės pakeitė anksčiau buvusią poziciją ir valstybė siekia būti patalpų savininke bei pareiškėja su tuo sutinka, laikytinas sąžiningu, užtikrinančiu ne tik teisingą, bet ir operatyvų procesą. Teismo sprendimas nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl bylos nutraukimo teismo sprendimo priėmimo metu, apribojo pareiškėjos galimybes pasirinkti teisinę poziciją dėl bylos eigos. Nėra jokios pareiškėjos kaltės dėl to, kad suinteresuotas asmuo R. T. patyrė bylinėjimosi išlaidas.

14.       Pareiškėjos nuomone, suinteresuoto asmens R. T. kitoks suinteresuotumas bylos baigtimi nei pareiškėjo, negali būti pagrindas priteisti iš pareiškėjos suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Suinteresuoto asmens tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir teismo posėdžio metu pakartotinai nurodytos aplinkybės ir argumentai, nesant pareikštam materialiam reikalavimui, iš esmės buvo nenagrinėtini ir jokios įtakos bylos baigčiai neturėjo ir negalėjo turėti. Pažymi, jog valstybei pareiškus tapatų reikalavimą, suinteresuotas asmuo su tokiu valstybės reikalavimu taip pat nesutiko. Būtent suinteresuotas asmuo R. T. veikė prieš operatyvų ir teisingą procesą ir šie jo veiksmai pripažintini nesąžiningais. Valstybei pareiškus iš esmės tapatų reikalavimą pareiškėjos pareikštam reikalavimui, tik tarp šių dviejų bylos šalių susiformavo procesiniai santykiai, paremti skirtingu bylos suinteresuotumu ir priešingais interesais. Valstybei neprieštaraujant pareiškėjo prašymui dėl bylos nutraukimo, šis prašymas turėjo būti tenkintas neatsižvelgiant į suinteresuoto asmens R. T. nuomonę.

15.       Atkreipė dėmesį ir į tai, kad suinteresuotas asmuo R. T. teikė atsiliepimą ne tik į pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bet ir valstybės pareiškimą bei tai, kad civilinėje byloje buvo nagrinėti du pareiškimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir advokatas atstovavo suinteresuotą asmenį reikšdamas poziciją teismo posėdžiuose dėl abiejų pareiškimų, nesant nuorodos apie tai, kad teismo priteistos sumos dalis – 800 Eur buvo advokatui sumokėta tik už atsiliepimo į pareiškėjos pareiškimą, o 400 Eur tik už atstovavimą pirmoje instancijoje, nagrinėjant išimtinai tik pareiškėjos pareiškimą, teismo sprendimo dalis dėl 1 200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų priteisimo išimtinai tik iš pareiškėjos neatitinka ne tik bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, bet ir teisingumo, protingumo principų.

16.       Suinteresuotas asmuo R. T. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti 2020 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto bankas, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti, likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17.       Mano, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįsigilino į visus byloje pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė bylos esmės, o savo sprendimą grindė vien tik prielaidomis.

18.       Nurodo, kad toks teismo sprendimas prieštarauja tiek kasacinio teismo praktikai, tiek CPK nuostatoms, reglamentuojančioms pastato valdymo fakto nustatymą ypatingos teisenos tvarka. Teismas nepagrindė ir neįrodė nei vienos iš keturių sąlygų, būtinų valdymo faktui nustatyti. Byloje nėra duomenų nei apie šio statinio projektą, išduotą statybos leidimą, dokumentų patvirtinančių statybos užbaigimą ir pridavimą ir pan. Vienintelis faktas, kuo rėmėsi teismas, tai pastato inventorizacinėje byloje nurodyti pastato statybos metai (1968 m.). Tačiau tuo laikotarpiu buvo ne vien tik valstybinė nuosavybė, tačiau ir kooperatinė ir daugelis prekybos įmonių bei pastatų (kaip ir šis) priklausė kooperatinėms bendrovėms. Todėl byloje nėra surinkta įrodymų, kad šis pastatas buvo pastatytas valstybės, o tuo pačiu nėra ir pirmos iš sąlygų pastato valdymo nuosavybės teise faktui patvirtinti.

19.       Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ir antrą sąlygą pastato valdymo nuosavybės teise faktui patvirtinti, t. y. nėra jokių įrodymų, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę. Teismas savo sprendime konstatuoja, kad pradinės šio pastato dalių savininkės buvo UAB „Žemės riešutas“ ir UAB „Vilniaus daržovės“, kurios buvo įsteigtos Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka reorganizavus valstybines įmones į uždarąsias akcines bendroves. Tai yra visiškas absurdas jau vien dėl to, kad tokia įmonė kaip UAB „Žemės riešutas“ niekada nebuvo šio pastato dalies savininkė ir ji niekaip nėra susijusi su ginčo patalpomis, o apskritai tokios įmonės juridinių asmenų registre nėra ir nebuvo. Šio pastato dalies savininkė buvo UAB „Lazdynų riešutas“ ir UAB „Vilniaus daržovės“. Tai tik patvirtina aplinkybę, kad teismas šioje byloje neanalizavo ir nesirėmė byloje esančiais įrodymais, o tik pacitavo bei perrašė pareiškėjos VĮ Turto banko pareiškimo turinį, tačiau visiškai nesigilino į byloje esamus įrodymus. Nors valstybę šioje byloje atstovavo kelios institucijos, tačiau nei viena iš jų nesugebėjo pateikti įrodymų, kad šių įmonių privatizavimo dokumentai buvo, tačiau yra dingę. Mano, kad tai, kad dalis patalpų nebuvo įregistruotos UAB „Lazdynų riešutas“ ar UAB „Vilniaus daržovės“ vardu tuometiniame Respublikiniame inventorizaciniame biure, nėra pagrindo teigti kad šios patalpos nebuvo privatizuotos.

20.       Pažymi, kad teismas nesiaiškino ir neanalizavo ir kitų dviejų sąlygų, reikalingų pastato valdymo nuosavybės teise faktui patvirtinti, t. y. ar nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka ir ar šis nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Visi įmonių privatizavimo dokumentai yra saugomi atitinkamų valstybinių ar savivaldybių archyvuose ir juos galima gauti, tačiau šio klausimo teismas nekėlė ir nesprendė, nors, suinteresuotas asmuo R. T. tai nurodė savo atsiliepime į pareiškėjo VĮ Turto banko pareiškimą.

21.       Mano, kad teismas, priimtas tokį spendimą, visiškai neatskleidė šios bylos esmės, ir nesiaiškino tų aplinkybių, kurios yra nurodytos suformuotoje šių kategorijų bylų kasacinio teismo praktikoje.

22.       Nepritaria teismo padarytai išvadai, kad šias patalpas nuosavybės teise valdo valstybė, nors valstybė nei pati, nei patikėjimo teise per kitus asmenis niekada šiomis patalpomis nesinaudojo, už jas nemokėjo jokių mokesčių ar rinkliavų, šiomis patalpomis nesirūpino ir jų neadministravo. Ir apskritai šioje byloje nėra nei vieno konkretaus įrodymo, patvirtinančio, kad su šiomis ginčo patalpomis kokiu nors faktiniu ar teisiniu pagrindu būtų susijusi valstybė ar jos įgaliota institucija.

23.       Atsiliepimu į suinteresuoto asmens R. T. apeliacinį skundą UAB „Elma“ prašo suinteresuoto asmens R. T. apeliacinį skundą atmesti ir 2020 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto teismo sprendimo dalį, kurią tenkintas pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, palikti nepakeistą, priteisti iš suinteresuoto asmens R. T. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

24.       Nurodo, kad teismas prielaidą, jog ginčo patalpos priklauso valstybei, tinkamai motyvavo ir pagrindė, tuo pačiu nustatė visas sąlygas, kurioms esant konstatuotinas juridinę reikšmę turinčio fakto egzistavimas. Priešingos išvados nėra galimos, kadangi tokiu atveju tektų konstatuoti, jog visas pastatas, tame tarpe ir pastate esančios kitos – ne ginčo patalpos, kurios priklauso pareiškėjui UAB „Elma“ ir suinteresuotiems asmenims, yra pastatytos ir įformintos teisėtai, tuo tarpu ginčo patalpos yra pastatytos ir įformintos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Suinteresuoto asmens argumentai dėl jo nuomininkų ir ginčo patalpų naudojimo, nesant pareikštam reikalavimui, šioje byloje nėra aktualūs ir nenagrinėtini.

25.       Atsiliepime į pareiškėjos UAB „Elma“ apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo R. T. prašo apelianto UAB „Elma“ apeliacinį skundą dėl 2020 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo panaikinimo iš dalies atmesti kaip nepagrįstą.

26.       Nurodo, kad nors ir nereiškė savarankiško reikalavimo, tačiau turėjo ir turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi UAB „Elma“ pareiškimas buvo akivaizdžiai nepagrįstas, tai pažeidė jo teisėtus interesus, todėl jis buvo priverstas samdytis advokatą ir ginti savo interesus teisime, įrodinėjant tokio pareiškimo nepagrįstumą. Kadangi jis yra pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturtis, o ginčo patalpos patenka į jo valdomas ir naudojamas patalpas, todėl teismo sprendimas šioje byloje ir jo baigtis tiesiogiai liečia jo teises ir pareigas. Taigi pareiškėjos UAB „Elma“ ir suinteresuoto asmens R. T. interesai bei pozicijos šioje byloje buvo iš esmės skirtingi, todėl teismas, iš pareiškėjos UAB „Elma“ suinteresuoto asmens naudai priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, tai padarė teisėtai ir pagrįstai.

27.       Pažymi, jog prašymas dėl 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismui buvo pateiktas 2019 m. lapkričio 5 d., kuomet teisme buvo nagrinėjamas tik pareiškėjos UAB „Elma“ pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir VĮ Turto bankas savarankiškų reikalavimų šioje byloje dar nebuvo teismui pateikęs. Pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, pareiškimą teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateikė 2019 m. lapkričio 26 d., todėl akivaizdu, kad patyrė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidas tik dėl pareiškėjos UAB „Elma“ pateikto teismui nepagrįsto pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Suinteresuotas asmuo R. T. teismo nereikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų suruošiant atsiliepimą į Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą.

28.       Atsiliepime į suinteresuoto asmens R. T. apeliacinį skundą Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, prašo apelianto R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalies panaikinimo atmesti.

29.       Nurodo, kad tokio pobūdžio visuomeninės paskirties pastatas, kokiu yra pastatas Architektų g. 11, Vilniuje, galėjo būti pastatytas tik valstybės lėšomis ir jo sukūrimo (pastatymo) metu negalėjo būti asmeninė (privati) nuosavybė. Apeliantas neįrodinėjo, kad jis nuosavybės teisę į ginčo patalpas įgijo kažkokiu kitu būdu, todėl nesupranta, kuo skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus. Argumentas dėl ginčo patalpų naudojimo ir administravimo jokios reikšmės neturi. Apeliantas neginčijo ir pastato, kurio dalis jam pačiam priklauso nuosavybės teise, statybos teisėtumo. Pažymi, kad kadangi pastatas statytas valstybės lėšomis, tačiau vėliau dalis jame esančių patalpų buvo privatizuotos ir net po privatizavimo perleistos sandorių pagrindu kitiems privatiems asmenims, net ir pastato statybą patvirtinančių dokumentų pagrindu valstybės nuosavybės teisė į šį turtą Nekilnojamojo turto registre šiuo metu negalėtų būti įregistruota (kaip tai įprastai daroma sukūrus naują daiktą), o kitų valstybės nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų valstybę atstovaujantis VĮ Turto bankas neturi.

30.       Atsiliepime į pareiškėjos UAB „Elma“ apeliacinį skundą Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, prašo apeliantės UAB „Elma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalies panaikinimo nagrinėti teismo nuožiūra.

31.       Nurodo, kad iš esmės pritaria UAB „Elma“ apeliacinio skundo argumentams, kad teismui priėmus sprendimą, kuriuo byla išspręsta suinteresuoto asmens R. T. nenaudai, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti atlyginamos, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad tiek patenkinus UAB „Elma“ apeliacinį skundą, tiek jį atmetus ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tai neturės įtakos valstybės ar VĮ Turto banko teisėms ir pareigoms.

32.       Atsiliepime į suinteresuoto asmens R. T. apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apelianto R. T. apeliacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus ir nagrinėjamam ginčui aktualias teisės aktų nuostatas.

33.       Nurodo, kad pastatas, kuriame yra ginčo patalpos, pastatytas 1968 metais. Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Kadangi teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad ginčo patalpas nuosavybės teise būtų įgiję šiame pastate turintys nuosavybę suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys, nėra duomenų, kad šios patalpos būtų buvę privatizuotos, darytina išvada, kad ginčo patalpos kaip buvo valstybės nuosavybė nuo pastato pastatymo momento, taip ir šiuo metu yra valstybės nuosavybė. Apelianto R. T. argumentas dėl ginčo patalpų naudojimo ir administravimo jokios reikšmės neturi.

Apeliacinės

k o n s t a t u o j a :

I. V. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatyta.

35.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei suinteresuoto asmens prašymas dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinių skundų argumentus.

36.       Byloje nustatyta, kad pareiškėja UAB „Elma“ kreipėsi į teismą pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad UAB „Elma“ 2011 m. gruodžio 28 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 11110 nuosavybės teise įgijo ir priėmė žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), esančias patalpas, pastato kadastrinių matavimų bylos plane pažymėtas indeksais 1-2, 1-4, 1-5, 1-6. Nagrinėjant bylą teisme, suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais, Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, taip pat padavė pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublika nuosavybės teise valdo pastate (duomenys neskelbtini), (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančias patalpas, galiojančiame kadastrinių matavimų bylos 1981 m. balandžio 10 d. plane pažymėtas indeksais 1-2 (plotas 3,33 kv. m), 1-4 (plotas 1,86 kv. m), 1-5 (plotas 10,80 kv. m), 1-6 (plotas 3,56 kv. m), 1-7 (plotas 1,98 kv. m), 1-10 (plotas 1,24 kv. m), 1-12 (plotas 0,63 kv. m).

37.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą, konstatavęs, kad ginčo patalpos nuo pastato sukūrimo iki šiol priklauso valstybei. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad pastatas, kuriame yra ginčo patalpos, pastatytas 1968 m., o pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir tai, kad ginčo patalpos nėra registruotos ir jų jokia valstybės ar savivaldybės institucija patikėjimo teise nevaldo, duomenų apie patalpų perdavimą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, apie patalpų privatizavimą ir šių patalpų įgijimą kitų asmenų nuosavybėn irgi nėra. Atmetęs pareiškėjos UAB „Elma“ pareiškimą, pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė iš pareiškėjos UAB „Elma“ suinteresuoto asmens R. T. naudai 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

38.       Apeliantas R. T., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkintas suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimas, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė bylos esmės, o savo sprendimą grindė vien tik prielaidomis. Apelianto teigimu, byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad šis pastatas buvo pastatytas valstybės, neišsiaiškinta ir neanalizuota, ar egzistuoja kitos sąlygos, reikalingos patalpų valdymo nuosavybės teise faktui patvirtinti.

39.       CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pastato ir (ar) žemės sklypo valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti reikia įrodyti šias aplinkybes: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009, 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).

40.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013 ir kt.).

41.       Apeliacinės

42.       Apeliacinės

43.       Apeliacinės

44.       Apeliacinės

45.       Nepagrįstai apeliantas R. T. skunde nurodo ir tai, kad UAB „Žemės riešutas“, priešingai nei UAB „Lazdynų riešutas“, niekada nebuvo šio pastato dalies savininkė ir ji niekaip nėra susijusi su ginčo patalpomis. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų su istorija nustatyta, kad įrašas apie UAB „Žemės riešutas“ įregistruotą nuosavybės teisę į negyvenamasias patalpas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), galiojo laikotarpiu 1997 m. birželio 9 d. iki 1998 m. kovo 13 d. Apelianto nurodomos UAB „Lazdynų riešutas“ nuosavybės teisės buvo registruotos į kitas negyvenamasias patalpas, esančias Architektų g. 11, Vilniuje, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi tiek UAB „Žemės riešutas“, tiek UAB „Lazdynų riešutas“ tam tikrais laikotarpiais buvo pastato, kuriame yra ginčo patalpos, savininkės.

46.       Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dalyje dėl juridinę reišmę turinčio fakto nustatymo ir keisti ar panaikinti toje dalyje priimtą sprendimą R. T. apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

47.       Apeliantė UAB „Elma“, apeliacinį skundą teikdama tik dėl teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, argumentuoja, kad suinteresuoto asmens R. T. kitoks suinteresuotumas bylos baigtimi nei pareiškėjos UAB „Elma“, negali būti pagrindas priteisti iš pareiškėjos UAB „Elma“ suinteresuoto asmens R. T. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės UAB „Elma“ argumentus laiko pagrįstais.

48.       Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Šioje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidos ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

49.       Nagrinėjamoje byloje tiek pareiškėjos UAB „Elma“, tiek suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, tiek suinteresuoto asmens R. T., kuris byloje nereiškė savarankiškų reikalavimų, interesai yra priešingi. Suinteresuotas asmuo R. T. atsiliepimuose į pareiškimus prašė atmesti tiek pareiškėjos UAB „Elma“, tiek suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu tenkinus suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimą, byla išspręsta ne tik pareiškėjos UAB „Elma“, bet suinteresuoto asmens R. T. nenaudai, todėl jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepaskirstytinos, o paliktinos kiekvienai jų. Dėl nurodyto apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš pareiškėjos UAB „Elma“ suinteresuoto asmens R. T. naudai priteisė 1 200 Eur advokato pagalbos išlaidų, todėl yra pagrindas šioje dalyje skundžiamą sprendimą pakeisti.

50.       Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

51.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

52.       Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, pagal CPK 88 straipsnį išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos visa apimtimi pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi, kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009 ir kt.).

53.       Nagrinėjamu atveju atmetus suinteresuoto asmens R. T. apeliacinį skundą, o pareiškėjos UAB „Elma“ apeliacinį skundą tenkinus, priteistinos apeliacinės instancijos teisme UAB „Elma“ turėtos 27 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidos bei 367 Eur apeliacinio skundo parengimo išlaidos, kurių dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 8.10 punkto nuostatų (CPK 93 straipsnis). Tačiau UAB „Elma“ turėtos 300 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidos, nors jos ir neviršija rekomenduotino dydžio, tačiau atsižvelgiant į ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus bei į tai, kad suinteresuotas asmuo R. T. apeliacinį skundą padavė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, pareiškimas, nepripažįstamos būtinomis ir pagrįstomis šiuo konkrečiu atveju (šioje byloje), todėl jos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Patenkinti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublika nuosavybės teise valdo pastate (duomenys neskelbtini), (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančias patalpas, galiojančiame kadastrinių matavimų bylos 1981 m. balandžio 10 d. plane pažymėtas indeksais 1-2 (plotas 3,33 kv. m), 1-4 (plotas 1,86 kv. m), 1-5 (plotas 10,80 kv. m), 1-6 (plotas 3,56 kv. m), 1-7 (plotas 1,98 kv. m), 1-10 (plotas 1,24 kv. m), 1-12 (plotas 0,63 kv. m).

Atmesti pareiškėjo UAB „Elma“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad UAB „Elma“ (įmonės kodas: 120347956) 2011 m. gruodžio 28 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 11110 nuosavybės teise įgijo ir priėmė žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), esančias patalpas, pastato kadastrinių matavimų bylos plane pažymėtas indeksais 1-2, 1-4, 1-5, 1-6.

Suinteresuoto asmens R. T. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo UAB „Elma“ 45,07 Eur pašto išlaidų valstybės naudai, lėšas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660“.

Priteisti iš R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „Elma“, juridinio asmens kodas 120347956, naudai 394 Eur (trijų šimtų devyniasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos

Teisėja                                        Rita Dambrauskaitė