Civilinė byla Nr. 2A-96-241/2015

Proceso Nr. 2-55-3-03547-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

28.3.1.; 42.8.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stateta“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TELE2“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stateta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „TELE2“ dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 1 153 254,75 Lt kompensaciją, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. vasario 1 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė Tele2 paslaugų platinimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo sudaryti atsakovo vardu paslaugų teikimo sutartis su klientais ir parduoti mobiliuosius telefonus, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Pagal sutarties reikalavimus ieškovas atsakovo paslaugas platina specialiai tam skirtuose prekybos taškuose, salonas įrengiamas iš anksto salono atidarymą suderinus su atsakovu, paprastai salonai įrengiami ieškovo lėšomis. Iki ginčo su atsakovu dėl prekybos salonų uždarymo pradžios ieškovo prekybos salonų tinklas apėmė 19 prekybos salonų, tarp jų ir ginčo objektu tapusius prekybos salonus, esančius Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje ir Vilniaus Akropolyje (prekybos taškai Nr. 1.57 ir Nr. 1.10).  Atsakovas 2009 m. kovo 13 d. pateikė ieškovui reikalavimus uždaryti keturis ieškovo prekybos salonus. Pagrindinis nurodomas motyvas dėl salonų uždarymo – atsakovo veiklos reorganizavimas. Ieškovas atsakovo reikalavimu nutraukė veiklą pagal sutartį trijuose prekybos taškuose. Kadangi tarp šalių yra susiklostę komerciniai atstovavimo santykiai, todėl nutraukus sutartis ieškovas pagal CK 2.167 straipsnį turi teisę į kompensaciją. Minėtai teisei atsirasti tenkinamos visos keturios įstatyme numatytos sąlygos: sutartis dėl ieškovo veiklos prekybos taškuose yra pasibaigusi; sutartis nereglamentuoja ieškovo nuostolių atlyginimo klausimo jai pasibaigus; atsakovas turi naudos iš dalykinių ryšių su ieškovo surastais klientais ir dėl ieškovo veiklos žymiai padidėjo atsakovo veiklos mastas. Ieškovo apyvarta minėtuose taškuose sudaro apie 36 procentus visos ieškovo apyvartos iš atsakovo atstovavimo pagal sutartį. Per praėjusius metus ieškovas atsakovo vardu ginčo prekybos taškuose sudarė 7 879 naujų sutarčių su nauju numeriu, pratęsė 10 520 sutarčių ir suteikė papildomų paslaugų, už kurias gavo 1 152 291 Lt atlyginimą. Ieškovo veiklos nutraukimas pagal sutartį minėtuose prekybos taškuose turi ypač didelę neigiamą reikšmę ieškovui. Ieškovas nuo pat atsakovo atstovavimo veiklos pradžios sąžiningai ir rūpestingai vykdė visus savo įsipareigojimus atsakovui, buvo lojalus ir veikė išimtinai atsakovo interesais, todėl tik maksimalios kompensacijos sumos sumokėjimas ieškovui atitiktų teisingumo principą. Ieškovui mokėtina didžiausia pagal CK 2.167 straipsnio 3 dalį priklausanti kompensacijos suma, lygi vidutiniam metiniam ieškovo atlyginimui už veiklą atitinkamuose prekybos taškuose – 1 153 254,75 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 500 000 Lt kompensacijos,  6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, įvertinęs šalių sudarytos sutarties turinį, ją kvalifikavo kaip komercinio atstovavimo sutartį. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad platindamas atsakovo prekes ir paslaugas ieškovas negalėjo veikti visiškai savarankiškai, tačiau teismo nuomone, šios sutartyje numatytos atsakovo kaip atstovaujamojo asmens teisės įtakoti ieškovo kaip platintojo veiklą atliekant funkcijas pagal sutartį nepanaikina jo kaip atstovo savarankiškumo kaip jis apibrėžiamas 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos Direktyvoje dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (toliau – Direktyva) ir CK 2.152 straipsnio 1 dalyje. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad prekybos agentais laikytini tik fiziniai asmenys. Teismas pažymėjo, kad CK 2.152 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prekybos agentu negali būti juridinio asmens organas, o ne atskiras juridinis asmuo. Teismas atkreipė dėmesį, jog Teisingumo Teismas dėl juridinio asmens galimybės vykdyti prekybos agento veiklą tiesiogiai nėra pasisakęs, tačiau šio teismo jurisprudencijoje yra bylų, kuriose juridiniai asmenys veikė kaip prekybos agentai (2000 m. liepos 13 d. sprendimas Centrosteel, C-456/98, Rink. p. I-6007; 2004 m. vasario 10 d. nutartis Mavrona, C-85/03, Rink. p. I-1573; 2006 m. kovo 19 d. sprendimas Poseidon Chartering, C-3/04, Rink. p. I-2505). Nurodyti sprendimai teismui leido daryti išvadą, kad Direktyvos 1 straipsnio 2 dalis, pagal kurią turi būti aiškinama CK 2.152 straipsnio 1 dalis, nekliudo prekybos agentu būti ir juridiniam asmeniui, o aplinkybė, jog prekybos agentas yra juridinis asmuo, nesudaro prielaidų teigti, kad esant komercinio atstovavimo santykiams jis yra lygiavertė su atstovaujamuoju ar stipresnė už prekybos agentą – fizinį asmenį, santykių šalis. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, jog Direktyva siekiama apginti agentą kaip silpnesniąją pusę, tačiau  nesutiko su aiškinimu, kad agento silpnumas yra tame, jog jis yra fizinis asmuo. Teismas nurodė, kad agentas laikytinas silpnesniąja puse būtent dėl to, kad jis savo veikloje yra labai priklausomas nuo atstovaujamojo valios, jo diktuojamų procedūrų, sandorius sudaro atstovaujamojo vardu ir jo naudai, gaudamas tik atitinkamą sutartimi sulygtą atlyginimą ir kad tai yra jo vienintelė arba pagrindinė ūkinė veikla. Teismas pabrėžė, kad tai, ką atsakovas nurodo aplinkybėmis, paneigiančiomis prekybos agento nepriklausomumą, įstatymo leidėjas yra įvardijęs kaip atstovaujamojo būtinus įsipareigojimus agento atžvilgiu, sudarančius komercinio atstovavimo santykių turinį. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, vadovavosi Teisingumo Teismo išaiškinimais dėl kompensacijos, kuri prekybos agentui turi būti sumokėta pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, dydžio bei Direktyvos 17 straipsnyje nustatytais kompensacijos apskaičiavimo kriterijais. Teismas nustatė, kad šalių sutartis sudaryta neribotam laikui, tačiau nesutiko su atsakovo teiginiu, jog CK 2.167 straipsnio 1 dalyje bei Direktyvos 17 straipsnyje prekybos agentui  numatyta teisė į kompensaciją atsiranda tik nutraukus terminuotą sutartį anksčiau termino. Teismas sprendė, kad nutraukus sutartį agentas turi teisę į kompensaciją nepriklausomai nuo sutarties trukmės pobūdžio, nes CK 2.167 straipsnio 1 dalis numato, jog pasibaigus prekybos agento ir atstovaujamojo sutarčiai, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šalys nesusitarė, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą pagal šio straipsnio 6 dalį. Iš ieškovo pateikto šalių susirašinėjimo bei atsakovo raštų dėl sutarties dalies galiojimo nutraukimo teismas nustatė, jog pagrindine sutarties dalies nutraukimo priežastimi atsakovas įvardijo pasikeitusią ekonominę situaciją Lietuvoje ir atsakovo vykdomą verslo reorganizaciją, bet ieškovo kaltės neįrodinėjo. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad buvo nutraukta ne visa sutartis, bet jos dalis, neturi reikšmės, nes atsakovui nutraukus sutartį dėl prekybos taškų, kurie sudarė 36 procentus iš atstovavimo gaunamų pajamų, sukėlė ieškovui nuostolius. Teismas konstatavo, kad ieškovo teisė į kompensaciją yra ne be sąlyginė, bet priklauso nuo CK 2.167 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Teismas nurodė, kad CK 2.167 straipsnio 5 dalis numato atvejus, kai prekybos agentas netenka teisės į kompensaciją, tačiau pažymėjo, kad nei vienos iš nurodyto straipsnio dalyje aplinkybių egzistavimo atsakovas byloje neįrodė. Vadovaujantis Europos Bendrijų Komisijos 1996 m. liepos 23 d. ataskaitoje dėl 1986 m. gruodžio 18 d. Direktyvos 17 straipsnio taikymo suvienodinimo pateiktomis rekomendacijomis byloje buvo paskirta ekspertizė. Teismas pažymėjo, kad darydamas pirmojo etapo paskaičiavimus ekspertas nustatė naujų klientų skaičių, tačiau neįtraukė pratęstų su senais klientais sutarčių skaičiaus, nurodydamas, jog šie pratęsimai neįtrauktini (išvadų l.6), kadangi klientų apsisprendimą pratęsti ar ne pratęsti sutartį lemia atsakovo reputacija ir teikiamų paslaugų kokybė, o ne ieškovo pastangos. Su tokia eksperto nuomone teismas nesutiko, nes toks iš sutarčių pratęsimo gaunamo atlyginimo neįtraukimas į pirmojo etapo paskaičiavimus neatitinka Komisijos rekomendacijų. Teismas sutiko su ieškovo į bylą pateikto nepriklausomo eksperto išvadose išsakyta nuomone, jog pats atsakovas, nustatydamas atitinkamą atlyginimą ieškovui už sutarčių su senaisiais klientais pratęsimą, pripažino, jog ieškovo pastangos ir šiuo atveju teikė jam naudą, jis jomis naudojosi, o ieškovas gavo atitinkamą atlyginimą už sutarčių pratęsimą, kuris įskaičiuotinas pirmajame ekspertizės etape. Teismas pritarė nepriklausomo eksperto išsakytai minčiai, jog atsakovas, manydamas, kad ieškovo vaidmuo pratęsiant sutartis yra nereikšmingas, būtų siūlęs jam atlyginimą tik už naujų klientų pritraukimą. Teismas pritarė nepriklausomo eksperto išvadai, jog ateityje gautina atsakovo nauda taip pat skaičiuotina ir nuo iš pratęstų sutarčių gautų sumų. Teismas atsižvelgė, jog antruoju etapu pagal rekomendacijas gauta kompensacijos suma taisoma atsižvelgiant į teisingumo principą – vertinant ar prekybos agentas atstovauja kitiems atstovaujamiesiems; lyginant prekybos agento gauto atlyginimo dydį su jo indėliu į naujų sutarčių sudarymą ir senųjų pratęsimą, vertinant atstovaujamojo apyvartos sumažėjimą ir panašiai. Teismas, vadovaudamasis teisingumo principu, atsižvelgė į tai, kad buvo nutrauktos ne visos sutartys, bet dalis sutarties, iš kurios gaunamos atsakovo pajamos atlyginimo forma sudarė 36 procentus. Teismas sprendė, jog tai leidžia prekybos agentui lengviau perorientuoti savo veiklą, o tokia ir yra kompensacijos prasmė. Mažindamas kompensacijos sumą teismas įvertino, kad be komercinio atstovavimo ieškovas verčiasi ir kitokia veikla. Teismas, atsižvelgdamas į abiejų ekspertų išvadų trūkumus, sprendė, jog teisinga kompensacija yra 500 000 Lt, kuri yra daugiau nei per pusę mažesnė nei maksimali byloje nustatyta 1 153 738 Lt kompensacijos suma.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kadangi byloje iškilo specifinių Direktyvoje naudojamų sąvokų: „savarankiškai dirbantis tarpininkas“, „įgaliojimas derėtis“, „didelė nauda iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado atstovas ar su kuriais dėl atstovo veiklos žymiai padidėjo atstovaujamojo verslo mastas“, aiškinimo klausimai, kurie nebuvo išnagrinėti sprendime ir kuriuos išnagrinėti būtina, prašo teismo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą dėl šių Direktyvos aiškinimo klausimų: 1) ar Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga „savarankiškai dirbantis tarpininkas“ reiškia, kad prekybos agentui turi būti suteikta teisė savarankiškai (be atstovaujamojo nurodymo ar pritarimo) priimti verslo sprendimus, susijusius su vykdoma prekybos agento veikla; 2) ar Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje numatytą įgaliojimą derėtis, kaip būtiną prekybos agento požymį, atitinka situacija, kai sandorius atstovaujamojo vardu sudarantis asmuo neturi teisės nei keisti sudaromų sandorių sąlygų, nei savo nuožiūra taikyti kitų pardavimą skatinančių priemonių; 3) ar pagal Direktyvos 17 straipsnio 2 dalies (a) punkto nuostatas teisė į kompensaciją egzistuoja tuo atveju, kai nauda iš atstovo atstovaujamojo vardu sudarytų sandorių atstovaujamajam tęsis ne ilgiau nei iki šių sandorių galiojimo termino pabaigos, o už šių sandorių sudarymą atstovui jau yra atlyginta; 4) ar pagal Direktyvos 17 straipsnio 2 dalies (a) punkto nuostatas teisė į kompensaciją egzistuoja tuo atveju, kai sutartis nėra nutraukiama, o daromas tik dalinis sutarties pakeitimas (dalies prekybos vietų uždarymas). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių yra susiklostę komercinio atstovavimo santykiai. Ieškovo ir atsakovo sutartis pagal savo esmę yra kvalifikuotina kaip sutartis dėl atlygintinų administravimo paslaugų teikimo.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, yra taikomos CK 2 knygos XII skyriuje apsauginės nuostatos; neatsižvelgė, kad Direktyvos pagrindinis tikslas yra apsaugoti savarankiškai dirbančius (nepriklausomus) prekybos agentus – fizinius asmenis, kurie nėra apsaugoti pagal darbo teisės normas ir kuriems nėra užtikrinamos tokios socialinės garantijos kaip išeitinė kompensacija nutraukus darbo santykius.

3. Ieškovo pagal šalių pasirašytą sutartį atsakovui teikiamos paslaugos nėra ieškovo pagrindinė veikla. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuolatinis verslo administravimo paslaugų teikimas atsakovui yra jo pagrindinė veikla. Teismas, motyvuodamas, jog prekybos agento veikla ieškovui buvo pagrindinė, nurodė, kad ieškovas atstovavo atsakovui devyniolikoje salonų, tačiau netyrė ir nevertino šio salonų skaičiaus santykio su ieškovo naudojamais resursais vykdant kitas jo veiklas. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010, dėl CK 2.152 straipsnio 1 dalies numatytos pagrindinės veiklos sąlygos aiškinimo.

4. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovą galima laikyti nepriklausomu prekybos agentu Direktyvos ir CK 2 knygos XII skyriaus prasme. Nepriklausomumo sąlyga reiškia ne tik atskirą teisinį subjektiškumą, bet ir galimybę prekybos agentui savarankiškai priimti verslo sprendimus, susijusius su vykdoma prekybos agento veikla. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo argumentų dėl nepriklausomumo kriterijaus aiškinimo doktrinoje ir dėl jų sprendime nepasisakė. Ieškovas, vykdydamas veiklą pagal šią sutartį, nėra nepriklausomas – neturi sprendimų priėmimo laisvės; derybinių galių; teikia paslaugas pagal detaliai atsakovo apibrėžtus standartus ir procedūras; ieškovui nesuteikta teisė pačiam priimti sprendimus dėl verslo plėtros ar siaurinimo; atsakovas kontroliuoja ieškovo darbuotojus; organizuoja ir apmoka prekių ir paslaugų marketingą ir reklamą; prisiima didžiąją dalį platinimo išlaidų.

5. Teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad ieškovas neturėjo įgaliojimų derėtis su potencialiais klientais.

6. Sprendime nepagrįstai akcentuojama sutarties 3.6 punkto formuluotė, kurioje yra numatyta, kad prekybos salonuose platintojo darbuotojai veikia komercinio atstovavimo pagrindu: sudaro paslaugų teikimo sutartis TELE2 vardu, teikia informaciją bei konsultuoja klientus apie TELE2 teikiamas paslaugas. Minėtas sutarties punktas vienintelis mini komercinio atstovavimo sąvoką ir jame nurodoma, kad komercinio atstovavimo pagrindu veikia ne ieškovas, o jo darbuotojai.

7. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turi teisę į kompensaciją pagal CK 2.167 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi sutartis nėra pasibaigusi. Teismas nepagrįstai trijų iš devyniolikos prekybos salonų uždarymą prilygino sutarties nutraukimui ir atitinkamai nepagrįstai laikė, kad ieškovas turi teisę į kompensaciją CK 2.167 straipsnio prasme. Pavienių prekybos salonų uždarymas nėra sutarties nutraukimas/pasibaigimas, o tik ieškovo veiklos ribų pakeitimas. Sutartis nereglamentuoja konkrečios ieškovo veiklos apimties, todėl ieškovo veiklos apimtis jos galiojimo laikotarpiu keitėsi. Draudimo daryti tokius pakeitimus nenumato nei teisės aktai, nei šalių sudaryta sutartis.

8. Ieškovas neturi teisės į kompensaciją, nes atsakovas nėra gavęs esminės naudos iš dalykinių ryšių su ieškovo surastais klientais. Aplinkybė, kad ieškovas atsakovo vardu sudarė sutartis su klientais, kurie ir toliau naudojasi atsakovo paslaugomis, per se neatitinka CK 2.167 straipsnio 2 dalyje numatyto „esminės naudos“ kriterijaus.

9. Kompensacijos mokėjimas ieškovui neatitiktų teisingumo principo, kadangi ieškovas neveikė kaip prekybos agentas, o tik teikė tam tikras verslo administravimo paslaugas atsakovui; už naudą, kurią atsakovas gaus iš ieškovui teikiant paslaugas sudarytų sutarčių, ieškovui pagal sutartį yra visiškai atsilyginta, iš uždarytų salonų atsakovas gaus naudą ne ilgiau kaip ieškovo sudarytų terminuotų sutarčių likusieji laikotarpiai, kadangi vėlesni sutarčių pratęsimai daugiausiai priklauso nuo operatoriaus teikiamų paslaugų, jų kokybės, tarifų ir kitų faktorių, kurių ieškovas negali kontroliuoti.

10. Ieškovas ginčo salonuose paslaugas teikė neefektyviai. Ginčo salonų valdymą perėmusios naujos įmonės veikė daug efektyviau už ieškovą, nepaisant blogėjančios rinkos situacijos dėl ekonominės krizės. Pagal CK 2.167 straipsnio 5 dalies 2 punktą ieškovas ir dėl šios priežasties neturi teisės į kompensaciją.

11. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir argumentus dėl kompensacijos dydžio apskaičiavimo ir nepagrįstai priteisė ieškovui itin didelę kompensacijos sumą. Teismas nepagrįstai nesivadovavo ekspertizės išvada ir nepagrįstai atsižvelgė į ieškovo pateikto nepriklausomo eksperto išvadas, neįvertino atsakovo argumentų, kodėl minėtu vertinimu negalima remtis priimant sprendimą. Teismas neįvertino, kad ieškovo pateiktas vertinimas yra nepatikimas įrodymas: parengtas išmintinai tik vienos ginčo šalies užsakymu ir su ja suderinus, vertinime nenurodyta, kas parengė vertinimą ir kas prisiima atsakomybę už vertinime nurodytus teiginius; nei UAB „Investicijų partneris“, nei vertinimą pasirašiusi J. P. nėra įtraukti į teismo ekspertų sąrašą, nėra davę eksperto priesaikos ir neturi reikiamos kvalifikacijos atsakyti į byloje pateiktus ekspertizei klausimus.

12. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pirmajame kompensacijos apskaičiavimo etape ieškovui priteistina kompensacija turi būti skaičiuojama ir nuo sutarčių pratęsimų. Ekspertizės išvadoje buvo konstatuota, kad atsakovo klientai, kurie ginčo salonuose tik pratęsė sudarytas sutartis, ekonominiu požiūriu negali būti laikomi ieškovo naujai surastais klientais ar tokiems prilyginami.

13. Teismas pripažino būtinybę antrajame kompensacijos apskaičiavimo etape taikyti teisingumo principą, tačiau jį taikė netinkamai. Teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į tai, kad buvo nutraukta ne visų prekybos salonų veikla bei į tai, kad ieškovas verčiasi ir kita veikla nei paslaugų teikimas atsakovui ir nevertino kitų svarbių aplinkybių. Teismas nepagrįstai nevertino ekspertizės išvadoje nustatyto ir išsamia ekonomine analize pagrįsto pardavimo galios paskirstymo tarp šalių, kaip reikšmingo kriterijaus teisingo kompensacijos dydžio apskaičiavimui.

14. Ieškovui priteista 500 000 Lt kompensacija yra nepagrįstai didelė palyginus su ieškovo įprastinės veiklos rezultatais. Ieškovo grynasis pelnas iš visų jo vykdomų veiklų 2008 m. buvo 596 207 Lt, o 2009 m. 121 361 Lt. Tai rodo, kad priteista kompensacija beveik lygi ieškovo 2008 m. pelnui ir keturis kartus viršija ieškovo 2009 m. pelną, taigi yra neproporcingai ir neprotingai didelė.

Ieškovas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą ir prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Atsakovo teiginiai, jog teismas nepagrįstai konstatavo tarp šalių susiklosčius komercinio atstovavimo santykiams, yra nepagrįsti. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2462-823/2013, bei šia nutartimi patvirtintu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje  Nr. 2-1017-541/2013, yra nustatyta aplinkybė, kad UAB „Stateta“ pagal sutartį veikė kaip atsakovo prekybos agentas, todėl aplinkybė, kad pagal šalių sudarytą sutartį susiklostė komercinio atstovavimo santykiai, laikytina įrodyta ir nagrinėjamoje byloje nebegali būti kvestionuojama (prejudicinis faktas). Analogiško pobūdžio teisinius santykius tarp atsakovo ir kitų jo prekybos agentų yra pripažinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2011 ir 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

2. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog prekybos agentu gali būti tik fizinis asmuo. Nei komercinį atstovavimą reglamentuojančiame CK XII skyriuje nei Direktyvoje nėra numatyta jokių nuostatų, kurios prekybos agentą apibrėžtų tik kaip fizinį asmenį ar numatytų, kad juridiniams asmenims nėra taikomos komercinio atstovavimo instituto normos, skirtos apsaugoti prekybos agentą sutarties nutraukimo atveju. ESTT yra pateikęs ne vieną prejudicinį sprendimą bylose, kuriose prekybos agentais buvo juridiniai asmenys ir minėtais atvejais ESTT nė karto neužsiminė, kad tokios situacijos prieštarautų ES teisei (Byla C-381/98 Ingmar GB Ltd v Eaton Leonard Technologies Ine; C-456/98 Centrosteel Sri v Adipol GmbH; C-85/03 Mavrona & Sia OE v Delta Etairia Symmetochon AE).

3. Teismas tinkamai įvertino aplinkybes, kad ieškovas veikė kaip atsakovo prekybos agentas iš viso devyniolikoje prekybos salonų, kai tuo tarpu prekyba degalais 2008 metais vertėsi tik vienoje Marijampolės rajone esančioje degalinėje; nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bet priešingai – ja vadovavosi. Aplinkybė, kad ieškovui prekybos agento veikla nėra vienintelė, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas negali būti pripažįstamas prekybos agentu, kadangi nei CK nei Direktyvos nuostatos nenumato, kad prekybos agentais pripažįstami tik tie asmenys, kurie nesiverčia jokia kita, tik komercinio atstovavimo veikla, taip pat nenumato draudimų prekybos agentui vykdyti ir kitą veiklą.

4. Atsakovo pateikiamas prekybos agento nepriklausomumo sąlygos aiškinimas prieštarauja komercinio atstovavimo santykių esmei ir šalių tarpusavio pareigų turiniui. CK nuostatos pagrindžia, kad komercinio atstovavimo atveju prekybos agento nepriklausomumas negali būti aiškinamas kaip reikalavimas, kad prekybos agentas turėtų teisę vienašališkai ir visiškai nepriklausomai nuo atstovaujamojo valios spręsti dėl esminę reikšmę atstovaujamajam ir jo verslui turinčių sąlygų, t. y. atstovaujamojo vardu parduodamų prekių ir paslaugų pardavimo procedūrų, kainų, reklamos ir prekybos vietų.

5. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovas neįgijo teisės į kompensaciją dėl to, kad ne visi salonai buvo uždaryti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad sutarties nutraukimas ginčo salonų atžvilgiu, kurie sudarė trisdešimt šešis procentus ieškovo iš komercinio atstovavimo gaunamų pajamų, sudaro pagrindą ieškovui priteisti CK 2.167 straipsnio 2 dalyje numatytą kompensaciją už sutarties nutraukimą ginčo salonų atžvilgiu. Atsakovo pateikiamas CK 2.167 straipsnyje numatytų sąlygų aiškinimas neatitinka pagrindinio Direktyvos ir ją įgyvendinančių CK nuostatų tikslo apsaugoti prekybos agentą, kaip silpnesnę komercinio atstovavimo santykių šalį.

6. Atsakovas nepagrįstai ginčija ieškovo teisę į kompensaciją, teigdamas, jog sutartis ginčo salonų atžvilgiu nutraukta dėl prekybos agento kaltės. Atsakovas neįrodinėjo aplinkybės, kad sutartis minėtų salonų atžvilgiu buvo nutraukta remiantis ieškovo kalte (padarytu pažeidimu). Be to, nei viename atsakovo ieškovui siųstame pranešime nėra nurodoma, kad Sutartis nutraukiama dėl ieškovo kaltės ar neefektyvaus darbo, priešingai, pats atsakovas kaip sutarties nutraukimo ir ginčo salonų uždarymo priežastį nurodo pasikeitusią ekonominę situaciją Lietuvoje ir būtinybę reorganizuoti tinklą, taip pat remiasi sutartinėmis nuostatomis, numatančiomis sutarties nutraukimą be kaltės.

7. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas vadovavosi ieškovo pateiktu nepriklausomo eksperto vertinimu. Aplinkybė, jog teismas nesutiko su teismo paskirto eksperto nuomone, kad į pirmojo etapo skaičiavimus neturi būti įtraukiami iš sutarčių pratęsimų gauti komisiniai (prekybos agento atlyginimas) bei minėtas sumas nusprendė įtraukti į kompensacijos pirmo etapo skaičiavimus, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas vadovavosi ieškovo pateiktu nepriklausomo eksperto vertinimu. Tai, kad teismas papildomai nurodė sutinkantis ar pritariantis nepriklausomo eksperto nuomonei, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas vadovavosi nepriklausomo eksperto išvadomis. Teismui nustačius teismo paskirtos ekspertizės išvados trūkumus (komisinio atlyginimo sumų už sutarčių pratęsimus neįtraukimas) bei byloje nustačius, kad teismo paskirti ekspertai neįvertino atsakovo vykdytos tiesioginio marketingo funkcijos ir jos įtakos sudarant naujas sutartis ir sutarčių pratęsimus, teismas pagrįstai priteisė didesnę kompensacijos sumą negu buvo apskaičiavęs teismo paskirtas ekspertas savo išvadoje.

8. Teismas pagrįstai sprendė, kad pirmajame etape skaičiuojant kompensaciją turi būti atsižvelgiama tiek į ieškovo gautą atlyginimą už naujas sutartis su klientais, tiek už sutarčių pratęsimus. Byloje nustatytos aplinkybės paneigia atsakovo argumentus, kad ieškovas prekybos salonuose atlikto tik techninio pobūdžio funkcijas. Ieškovas vykdė aktyvią klientų paiešką ir tiesioginio marketingo funkcijas, bei vykdydamas šią veiklą žymiai išplėtė atsakovui naujų klientų ratą bei atsakovo verslo mastą su esamais klientais. Pasirašant sutarčių pratęsimus yra didinamas atsakovo verslo mastas su esamais klientais, kadangi prekybos agento pastangų dėka, klientai yra įtikinami likti esamame mobiliojo ryšio tinkle, įsigyti naują telefoną, pakeisti esamą sutarties planą ir pan. Taigi teismas pagrįstai sprendė, kad atsižvelgiant į Komisijos rekomendacijas dėl kompensacijos apskaičiavimo, atliekant skaičiavimus pirmajame etape turi būti įtraukiami prekybos agento komisiniai (atlyginimas) tiek už naujas sutartis, tiek už sutarčių pratęsimus, ir tik antrajame etape (taikant teisingumo principą) spręstina, ar kompensacijos dydis turi būti koreguojamas pagal prekybos agento ir atstovaujamojo indėlį pritraukiant ar išsaugant klientus.

9. Ekspertas, atsakydamas į pirmą teismo suformuotą klausimą apie atsakovo gautas pajamas iš verslo su ieškovo surastais klientais, nurodė, kad galiojant sutarčiai ieškovas atsakovo vardu sudarė 19 363 terminuotų (įskaitant pratęsimus) sutarčių ir 3 721 neterminuotų sutarčių. Pagal šias sutartis atsakovas gavo 20 951 095 Lt pajamų, todėl akivaizdu, kad atsakovas turėjo esminės naudos iš ieškovo surastų naujų bei suaktyvintų ar sugebėtų išlaikyti atsakovo klientų. Atitinkamai teismo paskirtam ekspertui nustačius, kad metinis klientų migracijos koeficientas lygus 5,59 procentams, akivaizdu, kad atsakovui dėl klientų migracijos prarandant tik 5,59 procentus klientų per metus, atsakovas iš ieškovo surastų klientų gavo naudą po ginčo salonų uždarymo ne tik teismo eksperto nustatytu vidutiniškai 1,33 metų laikotarpiu, bet ir šiol gauna naudą. Atsakovas šių ieškovo teiginių nepaneigė.

10. Teismas nurodė motyvus, kodėl nesutinka su teismo paskirto eksperto siūloma ieškovui priteisti kompensacijos suma, bei pagrindė priteisiamos kompensacijos dydį, todėl pagrįstai nesivadovauta eksperto siūlomu pardavimo galios skaičiavimu ir siūlomu teisingumo principo taikymu pagal apskaičiuotą pardavimo galią. Teismas pagrįstai nevertino ieškovo faktiškai patirtų nuostolių dėl ginčo salonų veiklos nutraukimo, kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškė reikalavimą dėl CK 2.167 straipsnio 2 dalyje numatytos kompensacijos priteisimo, o ne dėl nuostolių atlyginimo.

11. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismo priteista kompensacija yra neprotingai didelė. Nei CK, nei Direktyvoje ar Komisijos pateiktose rekomendacijose nėra numatyta, kad priteistinos kompensacijos dydis turi būti nustatomas įvertinus prekybos agento grynąjį pelną. Teismas, remdamasis teisingumo principu, priteisė daugiau nei 50 procentų mažesnę kompensaciją nei įstatyme numatyta maksimali kompensacijos suma.

12. Nagrinėjamoje byloje nekyla Direktyvos aiškinimo poreikis, todėl atsakovo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo turėtų būti atmestas.

Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies atmestas ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinį ir priteisti ieškovui iš atsakovo 1 153 254,75 Lt kompensaciją bei 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Spręsdamas dėl ieškovui priteistinos kompensacijos dydžio teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 2.167 straipsnį bei netinkamai taikė jame įtvirtintą teisingumo principą, nukrypo nuo Teisingumo Teismo suformuotos praktikos dėl prekybos agentui mokėtinos kompensacijos dydžio bei kompensacijos apskaičiavimo principų, tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų ir aplinkybių, pagrindžiančių maksimalios 1 153 738 Lt kompensacijos, apskaičiuotos pagal CK 2.167 straipsnio 3 dalį, priteisimą.

2. Teismas tinkamai neįvertino atsakovo iš verslo su prekybos agento (ieškovo) pritrauktais klientais gautos naudos, nepagrįstai sprendė, kad ieškovo į bylą pateiktas J. P. vertinimas turi trūkumų dėl to, kad skaičiuojant atsakovo gautiną naudą, nurodomos tik atsakovo gautinos pajamos, neatsižvelgiant į išlaidas. Nei CK 2.167 straipsnyje, nei Direktyvos 17 straipsnyje nėra nustatyta, kad vertinant atstovaujamojo gautiną naudą turi būti žiūrima į atstovaujamojo gaunamą pelną, todėl turi būti vertinama visa atsakovo iš komercinio atstovavimo santykių su ieškovu gaunama nauda, bet ne pelnas.

3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog skaičiuojant ieškovui priteistiną kompensaciją, reikia atsižvelgti į ieškovo išlaidas, t. y. skaičiuoti tik ieškovo prarastą pelną. CK 6.217 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, kad maksimali prekybos agentui mokėtina kompensacijos suma yra vidutinė metinė agento atlyginimo suma. Sistemiškai aiškinant CK 2.167 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, darytina išvada, kad apskaičiuojant prekybos agentui priteistinos kompensacijos dydį turi būti skaičiuojama prekybos agento dėl atstovavimo santykių nutraukimo prarasto komisinio atlyginimo suma.

4. Pagal ieškovo pateiktus skaičiavimus visas ieškovo per paskutinius dvylika veiklos vykdymo ginčo salonuose mėnesių gautas komisinis atlyginimas sudaro 1 119 579 Lt. Atsakovas neįrodinėjo, kad ieškovas už sutarčių pratęsimus ar naujas sutartis gavo mažesnio dydžio komisinį atlyginimą.

5. Teismas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą kompensacijos dydį iki 500 000 Lt. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios pateisintų tokį žymų pirmame etape apskaičiuotos kompensacijos mažinimą. Toks žymus kompensacijos mažinimas galėtų būti pateisinamas tik nustačius, kad dėl ginčo salonų uždarymo didžiąją dalimi yra kaltas ieškovas, tačiau byloje tokių duomenų nėra.

6. Teismas nepagrįstai sprendė, jog aplinkybė, kad ieškovas vykdo kitą veiklą, yra pagrindas mažinti apskaičiuotą kompensaciją. Ieškovas negali nukentėti ir gauti mažesnę kompensaciją iš atsakovo vien todėl, kad veikdamas apdairiai ir atsakingai bei siekdamas sumažinti savo bankroto riziką, vertėsi ne vien komercinio atstovavimo veikla.

7. Teismas neįvertino aplinkybės, kad komerciniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė dar nuo 2001 m.; ginčo salonų atidarymui patalpas surado ir pasiūlė ieškovas; kad ieškovas aktyviai vykdė tiesioginio marketingo funkcijas nuolatos ieškodamas atsakovui naujų klientų ir siūlydamas esamiems ar buvusiems atsakovo klientams pratęsti ar atnaujinti sutartis su atsakovu. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo mažinti kompensaciją.

8. Teismas nepagrįstai sprendė, jog teisinga kompensacija ieškovui būtų 500 000 Lt. Byloje tinkamai atlikus skaičiavimus pagal Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus ir Komisijos rekomendacijas dėl kompensacijos apskaičiavimo, pirmajame etape gaunama kompensacijos suma, žymiai viršija 2.167 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą maksimalią kompensacijos sumą. Net teismui nusprendus, jog egzistuoja tam tikros aplinkybės, dėl kurių antrame kompensacijos skaičiavimo etape būtų teisinga koreguoti pirmame etape apskaičiuotą kompensaciją, nėra pagrindo kompensaciją mažinti daugiau nei iki CK 2.167 straipsnio 3 dalyje numatytos maksimalios kompensacijos sumos.

Atsakovas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1.Ieškovas netinkamai apibūdina ne tik teisės į kompensaciją atsiradimo sąlygas, bet ir trijų kompensacijos apskaičiavimo etapų esmę bei pagrindinius skaičiavimo principus ir dėl to daro neteisingą išvadą dėl jam priteistinos kompensacijos dydžio. Skaičiuojant kompensaciją neturi būti įtraukiami sutarčių su senaisiais klientais pratęsimai.

2. Ieškovas nepagrindė sąlygos, kad atsakovas po sutarties nutraukimo iš ieškovo surastų naujų klientų arba žymios verslo apimties su senaisiais klientais padidinimo gavo didelę naudą.

3. Uždarius ginčo salonus ieškovas neprarado atlygio už jo nurodomus klientus, o atsakovas negavo esminės naudos, už kurią jis dar nebūtų sumokėjęs ieškovui sutartyje numatyto atlygio.

4. Konkreti atsakovo pajamų iš ieškovo per pastaruosius 12 mėnesių iki salonų uždarymo pritrauktų klientų bei pirmaisiais 5 metais po salonų veiklos nutraukimo suma pagal Direktyvą ir Rekomendacijas neturi ryšio su kompensacijos apskaičiavimu.

5. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad skaičiuojant kompensaciją neturi būti atsižvelgiama į ieškovo išlaidas, o skaičiuojamas tik jo prarastas atlyginimas. Ieškovo pateikiamas jo „negautų pajamų“ skaičiavimas, laikantis prielaidos, kad ginčo salonai būtų veikę dar bent 5 metus, yra nepagrįstas ir neatitinka ekspertizės išvadoje pateikto argumentuoto šio laikotarpio įvertinimo. Skaičiuojant besitęsiančią naudą iš agento sutarties galiojimo metu pritrauktų klientų bei klientų, su kuriais jis žymiai padidino verslo apimtį, imamas pastarųjų 12 mėnesių agento gautas komisinis atlyginimas ir jis koreguojamas atsižvelgiant į gautinos naudos trukmę bei kitus aukščiau jau įvardintus kriterijus, tačiau jokiu būdu nėra vertinamas agento negautų pajamų dydis už visą gautinos naudos periodą.

6. Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad dėl sutarties nutraukimo ginčo salonuose nėra ieškovo kaltės. Priešingai, atsakovas ne kartą savo procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose yra nurodęs, kad ieškovas ginčo salonuose veikė neefektyviai ir tai buvo priežastis nutraukti jo veiklą šiuose salonuose.

7. Ieškovo teiginio, kad ginčui aktualūs sutartiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė nuo 2001 metų, nepatvirtina byloje esantys įrodymai; ieškovas yra neteisus, teigdamas, jog teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad patalpas ginčo salonams surado ir pasiūlė ieškovas; ieškovo teiginys, kad ieškovo svarus indėlis į atsakovo verslo masto ir klientų skaičiaus išaugimą, naujų klientų paiešką bei atsakovo prekių ir paslaugų platinimą yra paties atsakovo pripažintas faktas, neatitinka tikrovės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės 

Byloje nustatyta, kad 2008 m. vasario 1 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė Tele2 paslaugų platinimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo sudaryti atsakovo vardu paslaugų teikimo sutartis su klientais ir parduoti mobiliuosius telefonus, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas (1 t., 14-23, 24, 25, 26-29 b. l.). Pagal sutarties reikalavimus ieškovas atsakovo paslaugas platina specialiai tam skirtuose prekybos taškuose, salonas įrengiamas iš anksto salono atidarymą suderinus su atsakovu, paprastai salonai įrengiami ieškovo lėšomis. Iki ginčo su atsakovu dėl prekybos salonų uždarymo pradžios ieškovo prekybos salonų tinklas apėmė 19 prekybos salonų, tarp jų ir ginčo objektu tapusius prekybos salonus, esančius Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje ir Vilniaus Akropolyje (prekybos taškai Nr. 1.57 ir Nr. 1.10) (1 t., 30 b. l.). Ieškovas nuo 2008 rugpjūčio 1 d. nuomojosi iš trečiųjų asmenų patalpas veiklos pagal su atsakovu sudarytą sutartį vykdymui (1 t., 88-112, 130-138 b. l.). UAB „Akropolis“ 2007 m. kovo 7 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, kuria ieškovas išsinuomojo prekybos centre „Vilniaus Akropolis“ esančias patalpas Tele2 produktams platinti (1 t., 31-67 b. l.). Šias patalpas nuo 2008 m. vasario 1 d. ieškovas subnuomos pagrindu nuomojosi iš atsakovo (1 t., 140-143 b. l.). Atsakovas 2009 m. kovo 13 d. pateikė ieškovui reikalavimus uždaryti keturis ieškovo prekybos salonus, motyvuodamas atsakovo veiklos reorganizavimu (1 t., 144, 145, 146 b. l.). Tarp šalių vyko susirašinėjimas ir derybos dėl veiklos nurodytuose prekybos taškuose nutraukimo (1 t., 147, 148, 149-150, 151, 152, 153, 154-156, 157, 158-159, 160, 161, 162, 163-165, 166, 167, 168-169, 170, 171, 172, 173 b. l.). Ieškovas atsakovo reikalavimu nutraukė veiklą pagal sutartį trijuose prekybos taškuose: 2009 m. balandžio 17 d. – prekybos taške, esančiame VCUP, 2009 m. balandžio 30 d. – prekybos taške Nr. 1.57 ir 2009 m. birželio 30 d. – prekybos taške Nr. 1.10.

Tarp šalių kilo teisminis ginčas dėl susiklosčiusių santykių tiesinio kvalifikavimo, ieškovo teisės į CK 2.167 straipsnyje numatytą kompensaciją ir jos dydžio nustatymo.

2012 m. sausio 27 d. nutartimi teismas paskyrė ekonominę ekspertizę galimos kompensacijos dydžiui, atitinkančiam EB Komisijos 1996 m. liepos 23 d. ataskaitos rekomendacijas bei Direktyvos 17 straipsnio 2 dalį, nustatyti (5 t., 23-26 b. l.).

Dėl atsakovo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą dėl 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos Direktyvos „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo“ (86/653/EEB) (toliau – Direktyva) aiškinimo klausimų: 1) ar Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga „savarankiškai dirbantis tarpininkas“ reiškia, kad prekybos agentui turi būti suteikta teisė savarankiškai (be atstovaujamojo nurodymo ar pritarimo) priimti verslo sprendimus, susijusius su vykdoma prekybos agento veikla; 2) ar Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje numatytą įgaliojimą derėtis, kaip būtiną prekybos agento požymį, atitinka situacija, kai sandorius atstovaujamojo vardu sudarantis asmuo neturi teisės nei keisti sudaromų sandorių sąlygų, nei savo nuožiūra taikyti kitų pardavimą skatinančių priemonių; 3) ar pagal Direktyvos 17 straipsnio 2 dalies (a) punkto nuostatas teisė į kompensaciją egzistuoja tuo atveju, kai nauda iš atstovo atstovaujamojo vardu sudarytų sandorių atstovaujamajam tęsis ne ilgiau nei iki šių sandorių galiojimo termino pabaigos, o už šių sandorių sudarymą atstovui jau yra atlyginta; 4) ar pagal Direktyvos 17 straipsnio 2 dalies (a) punkto nuostatas teisė į kompensaciją egzistuoja tuo atveju, kai sutartis nėra nutraukiama, o daromas tik dalinis sutarties pakeitimas (dalies prekybos vietų uždarymas).

Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Pagal sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį direktyva nėra tiesioginio taikymo aktas, todėl jos nuostatos sprendžiant ieškovo ir atsakovo ginčą gali veikti tik netiesiogiai per teismų pareigą nacionalinę teisę aiškinti pagal šią Direktyvą. Direktyvos nuostatos, dėl kurių išaiškinimo atsakovas prašo kreiptis į ESTT, yra perkeltos į nacionalinę teisę – CK XII skyrių. Atsakovas neįrodinėja Direktyvos netinkamo perkėlimo į nacionalinę teisę aplinkybės, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Direktyvos aiškinimo, taip pat dėl prekybos agento sampratos bei ieškovo teisės į kompensaciją sąlygų buvimo, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo tenkinti atsakovo prašymą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

CK 2.152 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Doktrinoje nurodoma, kad prekybos agento institutas sudaro vieną iš alternatyvių galimybių verslo subjektui rinktis konkrečiu atveju norimą verslo organizavimo formą. Šalia galimybių steigti filialų tinklą, kurti didmeninės ir mažmeninės prekybos tinklą, sudaryti komiso sutartis verslo subjektas turi ir galimybę susitarti su prekybos agentu, kuris sudarys reikiamus sandorius atstovaujamojo verslo subjekto vardu (Civilinė teisė. Bendroji dalis. Vadovėlis. Justitia, Vilnius, 2009, p. 415). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad komercinio atstovavimo tikslas yra juridiniai veiksmai – sandorių sudarymas, taip pat kitos paslaugos – partnerių paieška, sutarčių rengimas ir pan. Be to, komercinis atstovavimas yra profesinė veikla (verslas), abi šalys, tiek atstovaujamasis, tiek ir prekybos agentas yra verslininkai, šiai veiklai būdingas tęstinumas ir nuolatinis pobūdis, nors komercinio atstovavimo sutartis gali būti sudaroma ir apibrėžtam terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2014).

Atsakovas kvestionuoja teismo išvadas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavo komercinio atstovavimo santykiais ir teigia, kad tarp šalių yra susiklostę atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai – ieškovas teikė atsakovo verslo administravimo paslaugas. Atsakovo nuomone, ginčo teisiniai santykiai neatitinka kelių sąlygų, būtinų CK 2 knygos XII skyriaus normų dėl komercinio atstovavimo taikymui – paslaugų atsakovui teikimas nėra ieškovo pagrindinė veikla; ieškovas negali būti laikomas nepriklausomu asmeniu CK 2.153 straipsnio prasme; ieškovas neturi įgaliojimo derėtis su klientais; šalių santykiai ekonominiu požiūriu neatitinka komercinio atstovavimo santykių.

Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Pagal CK 2.152 straipsnio 1 dalį prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui būtina atskleisti tikrąjį sutarties turinį, todėl reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Šalių sudarytos sutarties 2 dalyje numatyta, kad sutarties objektas – šalių bendradarbiavimas ieškovui platinant atsakovo paslaugas: sudarant paslaugų teikimo sutartis su klientais, parduodant prekes. Sutarties 3.6 punkte numatyta, kad paslaugų teikimo sutartys sudaromos atsakovo vardu. Tokios sutarties nuostatos patvirtina, kad ieškovas vykdė esminę prekybos agento funkciją – nuolat už atlyginimą sudarinėjo atsakovo siūlomų paslaugų ar prekių atsakovo vardu sutartis. Būtent ši ieškovo vykdoma veikla – sutarčių atsakovo vardu sudarymas – leidžia šalių sudarytą sutartį atriboti nuo atlygintinų paslaugų teikimo sutarties ir atmesti atsakovo argumentus dėl tarp šalių susiklosčiusių atlygintinų paslaugų teikimo teisinių santykių.

Negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, yra taikomos CK 2 knygos XII skyriuje įtvirtintos apsauginės nuostatos, kadangi Direktyvos tikslas skirtas apsaugoti savarankiškai dirbančius asmenis prekybos agentus – fizinius asmenis, kurie nėra apsaugoti darbo teisės normas ir kuriems nėra užtikrinamos socialinės garantijos kaip išeitinė kompensacija nutraukus darbo santykius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Direktyvos nuostatos, kuriose įtvirtinta prekybos agento samprata, perkeltos į CK 2.152 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo. Šiame straipsnyje nėra numatyta ribojimo nepriklausomam juridiniam asmeniui būti prekybos agentu, jeigu jis atitinka kitus CK 2.152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinus reikalavimus. Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prekybos agentas – savarankiškai dirbantis tarpininkas. Taigi, nei Direktyvoje, nei CK nėra įtvirtinto ribojimo juridiniam asmeniui veikti kaip prekybos agentui ir jo teisiniam  statusui taikyti CK 2 knygos XII skyriaus nuostatas. Teisės doktrinoje taip pat nurodoma, kad prekybos agentu gali būti tiek juridinis, tiek fizinis asmuo (Civilinė teisė. Bendroji dalis. Vadovėlis. Justitia, Vilnius, 2009, p. 416), o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-176/2010 ir 3K-3-184/2011 atsakovo su kitais juridiniais asmenimis sudarytoms atitinkamoms sutartims buvo taikomos komercinio atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos. Šios aplinkybės paneigia atsakovo argumentus, kad CK 2 knygos XII skyriuje įtvirtintos apsauginės nuostatos negali būti taikomos juridiniams asmeniui.

Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas atitinka CK 2.152 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nepriklausomumo bei pagrindinės veiklos kriterijus, o darydamas išvadą, jog atsakovo naudai ieškovo vykdoma veikla laikytina pagrindine, nukrypo nuo šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas šiems atsakovo argumentams nepritaria. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindinės veiklos reikalavimo, yra pažymėjęs, kad vien pajamų dalis visoje ūkinėje veikloje nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad prekybos agento komercinio atstovavimo veikla visoje ūkinėje veikloje yra ne pagrindinė; pagrindinės veiklos komerciniame atstovavime kriterijus vertintinas ne tik gautų pajamų dalimi visoje ūkinėje veikloje, bet ir laiko, žmogiškųjų išteklių sąnaudomis, veiklai reikalingu erdvės naudojimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo atidaręs devyniolika prekybos salonų, kuriuose nuolat už atlyginimą sudarydavo sutartis su klientais atsakovo vardu ir atsakovo sąskaita. Aplinkybė, kad ieškovas užsiėmė ne tik šia, bet ir kitomis veiklomis, ieškovo atitikties pagrindinės veiklos kriterijui nepaneigia. Atsakovo nurodomi 2008 metų duomenys iš finansinių ataskaitų aiškinamojo rašto apie ieškovo veiklos pajamas (3 t., 206-216 b. l.) nėra vienintelis kriterijus, kuriuo vadovaujantis nustatoma atitiktis pagrindinės veiklos reikalavimui. Nors aiškinamajame rašte nurodyta, kad pajamos iš kuro pardavimo siekia 36 804 100 Lt, o iš ryšio priemonių – 11 804 398 Lt, svarbu įvertinti ir iš šių veiklų gautą pelną. Toje pačioje lentelėje (3 t., 222 b. l.) nurodyta, kad pelnas iš kuro pardavimo sudaro 4,9 procentus, o iš ryšio priemonių pardavimo – 32,6 procentus. Įvertinus tai, kad ieškovas atstovavo atsakovui devyniolikoje prekybos vietų, kuriuose dirbo jo samdomi darbuotojai, nuomojosi šiai veiklai patalpas, organizavo darbuotojų mokymus, iš šios veiklos gaunamas pelnas sudarė didžiausią dalį iš visų ieškovo vykdytų veiklų gaunamo pelno, minėti rodikliai leidžia daryti išvadą, kad ieškovo vykdoma veikla pagal su atsakovu sudarytą sutartį atitiko pagrindinės veiklos kriterijų.

CK 2.152 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo. Atsakovas teigia, kad ieškovas neatitiko nepriklausomumo reikalavimo, nes neturėjo galimybės savarankiškai priimti verslo sprendimų, susijusių su vykdoma prekybos agento veikla – ieškovas neturėjo derybinių galių, paslaugas teikė pagal atsakovo detaliai apibrėžtus standartus ir procedūras, neturėjo teisės priimti sprendimų dėl verslo plėtros ar siaurinimo; atsakovas prisiėmė didžiąją dalį platinimo išlaidų, apmokėjo prekių ir paslaugų marketingą ir reklamą, kontroliavo ieškovo darbuotojus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas netinkamai aiškina ieškovo, kaip prekybos agento, nepriklausomumo kriterijų ir jį nepagrįstai išplečia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad CK 2.152 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nepriklausomumo kriterijus turi būti suprantas kaip prekybos agento atskiras teisinis subjektiškumas. Tai reiškia, kad prekybos agentas teisine prasme yra atskiras subjektas, tai nėra atstovaujamojo asmens organai ir asmenys, turintys juridinio asmens teises ir pareigas, taip pat partneriai, veikiantys pagal jungtinės veiklos sutartį. Doktrinoje nurodoma, kad prekybos agento nepriklausomumas visų pirma reiškia, kad tarp atstovaujamojo ir prekybos agento (jeigu jis fizinis asmuo) negali būti darbo santykių, kad prekybos agentas (jeigu jis juridinis asmuo) negali būti sudedamoji organizacinė atstovaujamojo dalis. Prekybos agento veiklos nepriklausomumas reiškia, kad prekybos agentas laisvai vykdo savo veiklą, o būtent laisvai nustato savo darbo (veiklos) laiką, laisvai sprendžia dėl užsiėmimo tokia veikla trukmės, laisvai nustato savo veiklos vykdymo taisykles, išskyrus tas, kurias nurodo prekybos agento ir atstovaujamojo sudaryta sutartis (Civilinė teisė. Bendroji dalis. Vadovėlis. Justitia, Vilnius, 2009, p. 416). Atsakovo nurodyti požymiai, kuriuos jis įvardina kaip ieškovo savarankiškumo nebuvimą, yra komercinio atstovavimo sutarties požymiai, kadangi prekybos agentas vykdo visus atstovaujamojo pavedimus ir protingumo kriterijus atitinkančias instrukcijas (CK 2.156 str. 1 p.), o atstovaujamasis aprūpina prekybos agentą reikiamais dokumentais ir informacija, suteikia agentui informaciją, būtiną komercinio atstovavimo sutarčiai vykdyti (CK 2.157 str. 1, 5 p.). Tai, kad atsakovas prisiėmė didžiąją dalį platinimo išlaidų ieškovo savarankiškumo nepanaikina, nes sutarčių sudarymas atsakovo sąskaita įtvirtintas kaip vienas iš ieškovo pagal komercinio atstovavimo sutartį vykdomos veiklos požymių.

Atsakovo teigimu, teismas neįvertino atsakovo argumentų, kad ieškovas neturėjo įgaliojimų derėtis su potencialiais klientais. Atsakovo manymu, situacija, kai sandorius atstovaujamojo vardu sudarantis asmuo neturi teisės nei keisti sudaromų sandorių sąlygų, nei savo nuožiūra taikyti kitų pardavimą skatinančių priemonių, neatitinka Direktyvos 1 straipsnio 2 dalies ir CK 2.152 straipsnio 1 dalyje numatyto įgaliojimo derėtis, kaip būtino prekybos agento požymio. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad derėjimasis dėl prekių pardavimo yra esminis ir būtinas komercinio atstovavimo santykių požymis, o sutarties sudarymas atstovaujamojo vardu – tik papildantis požymis. CK 2.152 straipsnio 1 dalyje prekybos agento veikla apibrėžta taip: nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Jungtuku „ar“ sujungti prekybos agento veiklą nusakantys veiksmai yra lygiaverčiai ir nė vienas iš jų nėra papildantis prekybos agento veiklos pobūdį. Taigi asmuo, kuris nuolat už atlyginimą tarpininkauja atstovaujamajam sudarant sutartis ir atitinka kitus kriterijus, laikytinas prekybos agentu. Lygiai taip pat asmuo, kuris nuolat už atlyginimą sudaro sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita taip pat laikytinas prekybos agentu. Ieškovas nuolat už atlyginimą sudarinėdavo sutartis atsakovo vardu ir atsakovo sąskaita, tokia ieškovo vykdyta veikla atitinka prekybos agento vykdomos veiklos turinį. Tai, kad ieškovas neturėjo teisės keisti sutarčių sąlygų, jo savarankiškumo nepaneigia, kadangi pagal CK 2.162 straipsnio 1 dalį prekybos agentas keisti sutarties sąlygas turi teisę tik tuo atveju, jeigu ši jo teisė yra specialiai aptarta komercinio atstovavimo sutartyje ar atskirame įgaliojime. Ieškovas veikė savo sąskaita ir prisiėmė verslo bei nuostolių atsiradimo riziką, samdė darbuotojus, mokėjo jiems darbo užmokestį, kėlė darbuotojų kvalifikaciją, nuomojosi patalpas ir mokėjo nuomos mokestį, ieškovo pelnas priklausė nuo pardavimų rezultatų, todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškovo nepriklausomumo nebuvimo CK 2.152 straipsnio 1 dalies prasme.

Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai akcentavo sutarties 3.6 punkto formuluotę, kurioje numatyta, kad prekybos salonuose platintojo darbuotojai veikia komercinio atstovavimo pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios sutarties sąlygos paminėjimas teismo sprendime nepaneigia teismo padarytos išvados dėl tarp šalių susiklosčiusių komercinio atstovavimo teisinių santykių teisingumo. Iš teismo sprendimo turinio darytina išvada, kad teismas tarp šalių susiklosčiusių teisnių santykių pobūdį nustatė ne tik iš atsakovo nurodytos vienintelės sutarties sąlygos formuluotės, bet atsižvelgė į šalių sutartinių santykių turinį, jo pobūdį, įvertino sutartines šalių teises ir pareigas bei nustatė, kad ginčo santykiai atitinka CK 2 knygos XII skyriuje įtvirtintus komercinio atstovavimo teisinių santykių požymius.

Atsakovo argumentai, kad ekspertizės išvados leidžia spręsti apie tarp šalių susiklosčiusių santykių neatitikimą komercinio atstovavimo santykiams ekonominiu požiūriu, nepagrįsti. Pažymėtina, kad ekspertas nesprendė šalių teisinių santykių kvalifikavimo klausimo, ši prerogatyva yra išimtinai suteikta teismo kompetencijai.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip komercinio atstovavo teisinius santykius ir šalių ginčui išspręsti pagrįstai taikė CK 2 knygos XII skyriuje įtvirtintas šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tarp nagrinėjamos bylos šalių ir pagal tą pačią 2008 m. vasario 1 d. sutartį Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1017-541/2013 pagal UAB „Stateta“ ieškinį UAB „Tele 2“ dėl ieškovo atsakovui permokėtų baudų priteisimo. Šioje byloje atsakovas taip pat kėlė šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendime įvertino atsakovo argumentus dėl ieškovo neatitikimo pagrindinės ūkinės veiklos ir nepriklausomumo kriterijams, pripažino juos nepagrįstais ir konstatavo, kad šalis siejo komercinio atstovavimo teisiniai santykiai. Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs šį ginčą, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2462-823/2013, nurodė, jog pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nagrinėjamos bylos šalis siejančių komercinio atstovavimo teisinių santykių. Šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl joje padarytos išvados atsakovas kasacine tvarka neskundė. Taigi aplinkybė, kad ginčo šalis pagal 2008 m. vasario 1 d. paslaugų platinimo sutartį siejo komercinio atstovavimo teisiniai santykiai, yra taip pat nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Dėl ieškovo teisės į kompensaciją

Atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo ieškovo teisę į CK 2.167 straipsnyje numatytą kompensaciją, kadangi nėra visų šiame straipsnyje įtvirtintų specialių sąlygų visumos. CK 2.167 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad pasibaigus prekybos agento ir atstovaujamojo sutarčiai, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šalys nesusitarė, kad, pasibaigus sutarčiai, prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą pagal šio straipsnio 6 dalį. Atsisakymas nuo teisės į kompensaciją ar nuostolių atlyginimą negalioja. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prekybos agentas turi teisę į kompensaciją, jeigu: 1) po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas ar su kuriais dėl prekybos agento žymiai padidėjo atstovaujamojo verslo mastas; ir 2) atsižvelgiant į visas aplinkybes, kompensacijos mokėjimas atitiktų teisingumo principą.

Atsakovas teigia, kad ieškovas neturi teisės į kompensaciją, kadangi šalių sudaryta sutartis nebuvo pasibaigusi. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad teisę į kompensaciją ieškovas įgytų tik tuomet, jei tarp šalių sudaryta sutartis būtų visiškai nutraukta ir tarp šalių susiklostę civiliniai teisiniai santykiai pasibaigtų. Tarp šalių susiklosčiusių santykių specifiškumą lėmė ieškovo veiklos vykdymas atskiruose prekybos salonuose tam tikrose prekybos vietose. Ieškovas atstovavo atsakovui devyniolikoje prekybos salonų įvairiuose Lietuvos miestuose. Tai, kad šalys buvo pasirašiusios vieną sutartį, kurioje reglamentuotos bendrosios šalių teisės ir pareigos, atsakomybė bei kitos sutarties sąlygos, o ieškovo veikla atskiruose salonuose buvo įforminama sutarties priedais, nepaneigia aplinkybės, kad ieškovui vykdant veiklą kiekviename iš salonų jis veikė komercinio atstovavimo sutarties pagrindu ir atitinkamoje vietoje vykdomą veiklą galima prilyginti atskirai sutarčiai. Atitinkamame salone vykdydamas veiklą ieškovas gaudavo atlyginimą būtent už tame salone suteiktas paslaugas, jų kiekį ir pobūdį. Atsakovas pranešimais informavo ieškovą apie sutarties priedų dėl veiklos vykdymo tam tikrose prekybos vietose nutraukimą. Atsakovas nutraukė trijų sutarties priedų galiojimą dėl trijų prekybos vykdymo vietų, tai reiškia, kad atsakovas nutraukė su ieškovu komercinio atstovavimo santykius nurodytuose prekybos taškuose ir ieškovas neturi galimybės šiuose taškuose toliau atstovauti atsakovui sudarydamas jo vardu sutartis bei nebeturės teisės į atlyginimo gavimą. Aplinkybė, kad šalys nebuvo įforminusios atstovavimo santykių konkrečiuose prekybos vietose atskiromis sutartimis, nepaneigia fakto, kad santykiai konkrečiuose prekybos taškuose pasibaigė, o tai atitinka CK 2.167 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos dėl sutarties pasibaigimo tenkinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant dėl ieškovui priteistinos kompensacijos dydžio yra vertinama tik ieškovo vykdyta veikla ir iš jos gautas atlyginimas būtent tose prekybos vietose, kuriose atsakovas nutraukė sutartį su ieškovu. Ieškovo ir atsakovo komercinio atstovavimo santykių kitose prekybos vietose tęstinumas nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovo teisės į kompensaciją nebuvimą atsakovui nutraukus komercinio atstovavimo santykius trijose prekybos vietose. Ieškovas teisus, kad aiškinant CK 2.167 straipsnį taip, kaip jį aiškina atsakovas, atsakovui būtų sudarytos prielaidos piktnaudžiauti ir išvengti teisingos kompensacijos mokėjimo prekybos agentui palaipsniui uždarant prekybos agento prekybos salonus, paliekant tik mažas pajamas generuojančius salonus.

Minėta, kad prekybos agento teisės į kompensaciją sąlygos yra įtvirtintos CK 2.167 straipsnio 2 dalyje. Prekybos agentas turi teisę į kompensaciją, jeigu nustatoma, jog po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas ar su kuriais dėl prekybos agento žymiai padidėjo atstovaujamojo verslo mastas ir  atsižvelgiant į visas aplinkybes, kompensacijos mokėjimas atitiktų teisingumo principą. Atsakovas teigia, kad jis negavo esminės naudos iš dalykinių ryšių su ieškovo surastais klientais, todėl, pasak atsakovo, aplinkybė, kad ieškovas atsakovo vardu sudarė sutartis su klientais, neatitinka CK 2.167 straipsnio 2 dalyje numatyto „esminės naudos“ kriterijaus.

Teismo paskirtos ekspertizės metu nustatyta, kad galiojant 2008 m. vasario 1 d. paslaugų platinimo sutarčiai ieškovas atsakovo vardu sudarė 19 363 terminuotas (įskaitant pratęsimus) bei     3 721 neterminuotą sutartis. Pagal šias sutartis atsakovas gavo 20 951 095 Lt pajamų. Taigi vien sutarties galiojimo metu atsakovas gavo 20 951 095 Lt, o atsižvelgiant į tai, kad vidutiniškai visos sudarytos sutartys tęsiasi maždaug dvidešimt keturis mėnesius (4 t., 37 b. l.) ir kad klientai už paslaugas moka įmokas, akivaizdu, kad iš daugiau nei dvidešimties tūkstančių sudarytų sutarčių atsakovas ir po sutarties su ieškovu nutraukimo iš ieškovo atsakovo vardu sudarytų sutarčių gaus reikšmingą naudą. Ekspertizės metu taip pat nustatyta, kad per paskutinius sutarties metus ieškovas atsakovo vardu sudarė 9 623 sutartis su naujais klientais. Tai reiškia, kad atsakovo naujų klientų skaičius padidėjo. Po sutarties nutraukimo ir pasibaigus naujoms sutartims atsakovui liks naujų klientų kontaktai, kuriuos jis galės naudoti savo versle siekdamas sutarčių pratęsimo. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad po sutarčių nutraukimo atsakovas iš ieškovo sudarytų sutarčių naudą gaus vidutiniškai 1,33 metus ir tai sudarys 5 447 285 Lt pelno. Šie rodikliai leidžia daryti išvadą, kad po sutarties nutraukimo atsakovas turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado ieškovas, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad kompensacijos mokėjimui nėra nustatyta atsakovo esminė nauda iš ieškovo sudarytų sutarčių.

Atsakovo teigimu kompensacijos ieškovui mokėjimas neatitinka ir teisingumo principo, kadangi ieškovas neveikė kaip prekybos agentas, o tik teikė tam tikras verslo administravimo paslaugas atsakovui; už naudą, kurią atsakovas gaus iš ieškovui teikiant paslaugas sudarytų sutarčių, ieškovui pagal sutartį jau yra visiškai atsilyginta; iš uždarytų salonų atsakovas gaus naudą ne ilgiau kaip ieškovo sudarytų terminuotų sutarčių likusieji laikotarpiai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovui trijose prekybos vietose nutraukus komercinio atstovavimo santykius, iš kurių ieškovas gaudavo net 36 procentus visų ieškovo iš atstovavimo gaunamų pajamų, sudaro pagrindą kompensacijos mokėjimui. Kokio dydžio kompensacija laikytina protinga ir teisinga, teisėjų kolegija pasisakys vertindama apeliantų argumentus dėl priteistos kompensacijos dydžio.

Atsakovas teigia, kad ieškovas neturi teisės į kompensaciją ir pagal CK 2.167 straipsnio 5 dalies 2 punktą. Šioje normoje įtvirtinta, kad prekybos agentas neturi teisės į kompensaciją, jeigu sutartis nutraukta atstovaujamojo iniciatyva dėl prekybos agento kaltės. Pranešimuose dėl sutarties priedų nutraukimo atsakovas nenurodė, kad komercinio atstovavimo teisiniai santykiai su ieškovu nutraukiami nurodytuose prekybos taškuose ieškovui pažeidus sutartį. Priešingai, atsakovas nurodė, kad sutarčių nutraukimą lėmė ekonominės situacijos Lietuvoje pasikeitimas ir atsakovo paslaugų prekybos tinklo reorganizavimo poreikis. Šios faktinės aplinkybės paneigia atsakovo teiginių apie ieškovo teisės į kompensaciją nebuvimą pagal CK 2.167 straipsnio 5 dalies 2 punktą pagrįstumą.

Dėl ieškovui mokėtinos kompensaciją dydžio ir įrodymų vertinimo

Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 500 000 Lt kompensaciją už atsakovo trijose prekybos vietose nutrauktus komercinio atstovavimo teisinius santykius. Šalys nesutaria dėl ieškovui priteistos kompensacijos dydžio. Ieškovo manymu, teismas priteisė per mažą kompensaciją ir prašo priteisti visą jo prašytą maksimalios kompensacijos sumą – 1 153 254,75 Lt jos nemažinant, o atsakovas įrodinėja, kad ieškovui priteista kompensacijos suma yra per didelė, teismas neįvertino atsakovo nurodytų reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą žymiai sumažinti kompensacijos sumą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad CK 2.167 straipsnyje nėra įtvirtintas prekybos agentui priteistinos kompensacijos apskaičiavimo metodas. CK 2.167 straipsnio 3 dalyje nurodytas tik maksimalios kompensacijos sumos apskaičiavimo būdas – vidutinė metinė prekybos agento atlyginimo suma, apskaičiuota už visą sutarties galiojimo laikotarpį, jeigu sutartis galiojo ne ilgiau kaip penkerius metus. Jeigu sutartis galiojo ilgiau nei penkerius metus, skaičiuojamas paskutinių penkerių metų vidutinis metinis atlyginimas. Direktyvoje kompensacijos apskaičiavimo būdas taip pat nėra reglamentuotas, tačiau 1996 m. liepos 23 d. Europos Bendrijos Komisijos ataskaitoje dėl Tarybos Direktyvos (86/653/EEB) 17 straipsnio taikymo yra pateikiami išaiškinimai (toliau – Rekomendacijos arba Komisijos rekomendacijos) apie veiksmingą kompensacijos apskaičiavimą. Juose nurodyta, kad pirmuoju etapu nustatoma naujų klientų skaičius ir padidėjusi verslo su senaisiais klientais apimtis; toliau apskaičiuojama bendroji komisinių suma per atstovavimo sutarties pastarųjų dvylika mėnesių; tuomet įvertinama būsima galima atstovaujamojo naudos gavimo iš verslo sandorių su naujais klientais bei tokiais senais klientais, su kuriais verslo sandorių žymiai padidėjo, trukmė, kuri apskaičiuojama metais; tada turi būti įvertinamas vadinamasis „migracijos koeficientas“ (apskaičiuojant tikėtiną iš sutarčių pasitrauksiančių klientų procentą); gautas skaičius mažinamas atimant vidutinę palūkanų normą per visą naudos galiojimo laiką. Antrame etape gauta suma įvertinama atsižvelgiant į teisingumo principą, o trečiame etape palyginama su maksimalia kompensacijos suma. Pirmosios instancijos teismas nurodytais išaiškinimais vadovavosi ir 2012 m. liepos 20 d. nutartimi paskyrė ekonominę ekspertizę galimos kompensacijos dydžiui pagal EB Komisijos 1996 m. liepos 23 d. ataskaitos rekomendacijas paskaičiuoti (5 t., 23-26 b. l.). Ekspertizės metu nustatyta, kad maksimali ieškovui priteistina kompensacijos suma pagal CK 2.167 straipsnio 3 dalį sudaro 1 153 738 Lt, o kompensacijos suma po antrojo Rekomendacijose nurodyto skaičiavimo etapo yra 116 997 Lt. Ekspertizės išvadoje pateiktu skaičiavimu pirmosios instancijos teismas nesivadovavo, nurodęs, jog ekspertas nepagrįstai į skaičiavimus neįtraukė ieškovo su senais klientais pratęstų sutarčių skaičiaus.

Atsakovo manymu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su kompensacijos dydžio apskaičiavimu, nepagrįstai nesivadovavo ekspertizės išvada ir nepagrįstai vadovavosi nepatikimu įrodymų – ieškovo pateikta UAB „Investicijų partneris“ 2013 m. spalio 21 d. išvada. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismo paskirtos ekspertizės metu skaičiuojant ieškovo negautą atlygį, į skaičiavimus ekspertas įtraukė tik ieškovo su naujais klientais sudarytų sutarčių skaičių ir už šią paslaugą ieškovui sumokėtą komisinį atlyginimą. Teismas su tokiu eksperto skaičiavimu nesutiko, nurodydamas, jog iš sutarčių pratęsimo gaunamo atlyginimo neįtraukimas į pirmojo etapo paskaičiavimus neatitinka Komisijos Rekomendacijų. Atsakovas neteisus, teigdamas, kad pagal Rekomendacijas pirmiausia turi būti nustatytas prekybos agento pritrauktų naujų klientų ir klientų, su kuriais dėl prekybos agento žymiai padidėjo atstovaujamojo verslo mastas, skaičius. Tokia atsakovo nurodoma sąlyga Rekomendacijose nenustatyta. CK 2.167 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prekybos agentui kompensacijos mokėjimo prielaidos, o ne kompensacijos skaičiavimo tvarka. Jau ankščiau apeliacinės instancijos teismas atsakovo argumentus, kad po sutarties nutraukimo atsakovas neturėjo esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado ieškovas, pripažino nepagrįstais. Minėta, kad pagal Rekomendacijas, apskaičiuojant prekybos agentui mokėtiną kompensaciją, pirmame etape nustatomas naujų klientų skaičius ir padidėjusi verslo su senaisiais klientais apimtis. Padidėjusi verslo su senaisiais klientais apimtis būtent ir reiškia, kad nustatomas ir su senais klientais pratęstų sutarčių skaičius. Rekomendacijose nurodyta, kad toliau apskaičiuojama bendroji komisinių suma per atstovavimo sutarties pastarųjų dvylika mėnesių. Kadangi ekspertas, skaičiuodamas ieškovo komisinį atlyginimą, gautą per pastaruosius dvylika mėnesių, pratęstų sutarčių skaičiaus ir už jį gauto atlygio neįtraukė į bendrą atlyginimo sumą, teismas pagrįstai eksperto pateiktu skaičiavimu nesivadovavo, kadangi jau šiame etape ekspertas netiksliai nustatė ieškovo per paskutinius dvylika mėnesių gautą bendrą komisinių sumą. Taigi teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skaičiuojant ieškovo negautą atlygį turi būti atsižvelgiama tiek į naujų, tiek į sutartį pratęsusių klientų skaičių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo eksperto paskaičiuota pirmame etape gauta suma, kurią skaičiuojant nebuvo įtrauktas ieškovui už sutarčių pratęsimus mokamas komisinis atlygis. Ieškovo gautas atlyginimas iš sutarčių su senaisiais klientais pratęsimo parodo, kad iš sutarčių pratęsimų gautas komisinis uždarbis (680 839 Lt) yra didesnis už atlygį, gautą iš naujų sudarytų sutarčių (438 737 Lt), vadinasi, tai buvo reikšminga ieškovo vykdytos veiklos dalis.

Pagal CPK 218 straipsnį, eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su nurodytu eksperto paskaičiavimu, savo nesutikimą motyvavo ir pritarė ieškovo pateiktoje UAB „Investicijų partneris“ išvadoje pareikštai nuomonei, kad skaičiuojant ieškovo negautą atlygį turėtų būti įtrauktas ir su senaisiais klientais pratęstų sutarčių skaičius bei už šią paslaugą ieškovui sumokėtas atlyginimo dydis. Tai, kad teismas nesutiko su teismo eksperto skaičiavimais ir pritarė UAB „Investicijų partneris“ nuomonei dėl sutarčių pratęsimo skaičiaus ir atlyginimo už jas įtraukimo į ieškovo negauto atlygio skaičiavimą, nereiškia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai vadovavosi ieškovo pateikta išvada.

Atsakovas kvestionuoja UAB „Investicijų partneris“ išvados dėl kompensacijos apskaičiavimo įrodomąją galią, teigdamas, kad ji parengta vienos šalies užsakymu, joje nenurodyta, kas prisiima atsakomybę už nurodytus teiginius, vertinimą pasirašiusi J. P. nėra įtraukta į teismo ekspertų sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovo į bylą pateikta išvada nėra prilyginama teismo paskirtos ekspertizės išvadai, tačiau teismui nėra draudimo įvertinti ieškovo pateiktoje išvadoje pareikštą nuomonę. Spręsdamas dėl ieškovui priteistinos kompensacijos dydžio, teismas nesivadovavo UAB „Investicijų partneris“ pateiktais skaičiavimais.

Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad vadovaujasi Komisijos rekomendacijomis dėl kompensacijos skaičiavimo, ir nurodęs, kad ekspertas, skaičiuodamas ieškovo gautą komisinį atlyginimą už pastaruosius dvylika sutarties galiojimo mėnesių nepagrįstai neįtraukė su senais klientais pratęstų sutarčių skaičiaus, nenustatė ieškovo gauto komisinio atlyginimo už pastaruosius dvylika sutarties galiojimo mėnesių kartu su įtrauktais sutarčių su senaisiais klientais pratęsimais ir ieškovo už šias sutartis gautu komisiniu atlyginimu. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo pateiktu skaičiavimu, kad jo per paskutinius dvylika mėnesių gautas komisinis atlyginimas kartu su sutarčių pratęsimais sudaro 1 119 576 Lt. Ši suma susidaro iš 438 737 Lt komisinio atlyginimo už naujus klientus (ji sutampa su teismo ekspertizės akte pateiktais skaičiavimais) ir 680 839 Lt komisinio atlygio už sutarties pratęsimus (5 t., 145, 151 b. l.). Prieš taikant teisingumo principą reikia nustatyti, kokia ieškovui priteistinos kompensacijos suma gaunama taikant pirmojo etapo skaičiavimus. Teismas ekspertui buvo uždavęs klausimus dėl sutarties galiojimo metu vidutinės komerciniams sandoriams taikytos palūkanų normos, dėl migracijos koeficiento ir dėl atstovaujamojo naudos iš ieškovo sudarytų sutarčių trukmės. Ekspertas nurodė, kad taikė 8 procentų palūkanų normą; kad migracijos koeficientas yra 5,59 procentai, o vidutinė atsakovo iš ieškovo sudarytų sutarčių naudos gavimo trukmė – 1,33 metai. Ekspertas pabrėžė, kad atsakovas naudą gaus ne ilgiau nei ieškovo sudarytų sutarčių likusieji laikotarpiai. Pasak ieškovo, atsakovas naudą gaus ilgiau nei penkerius metus. Tokiems ieškovo skaičiavimams teisėjų kolegija nepritaria. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Investicijų partneris“ pateikti skaičiavimai apie atsakovo gautiną naudą yra siejami su situacija, jei sutartys su ieškovu nebūtų nutrauktos. UAB „Investicijų partneris“ išvadoje nurodoma, kad ieškovas būtų dėjęs pastangas naujų klientų paieškoms ir senų klientų išlaikymui ir tokie ieškovo veiksmai iš esmės užtikrintų ne mažesnius nei per pastaruosius metus pasiektus rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Rekomendacijas yra vertinama vidutinė atstovaujamojo naudos trukmė nutraukus sutartis. Po ieškovo sudarytų sutarčių pasibaigimo, jeigu jos būtų pratęsiamos, tai atliktų ne ieškovas, o kitas prekybos agentas, todėl hipotetiškai skaičiuoti atsakovo gautiną naudą, atsižvelgiant į tai, kas būtų, jeigu sutartis nebūtų nutraukta, nėra teisinga. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija vadovaujasi teismo eksperto pateiktais skaičiavimais, kad atsakovo vidutinė naudos trukmė po sutarčių su ieškovu nutraukimo yra 1,33 metai. Taigi ieškovo kompensacijos suma pagal su senaisiais klientais pratęstas sutartis, atsižvelgiant į migracijos koeficientą, palūkanų normą ir naudos trukmę, yra 701 917 Lt, o bendra kompensacijos suma (naujos sutartys ir sutarčių pratęsimai) po pirmojo skaičiavimo etapo sudaro 1 152 667 Lt. Antrajame skaičiavimo etape, atsižvelgiant į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, vertinamas kompensacijos dydis teisingumo principo kontekste.

Minėta, kad nei nacionalinėje teisėje, nei Europos Sąjungos teisės aktuose nėra įtvirtintos imperatyvios nuostatos, nustatančios kompensacijos apskaičiavimo tvarką. EB Komisijos pateikti išaiškinimai yra rekomendacinio pobūdžio, todėl esminės aplinkybės, susijusios su kompensacijos skaičiavimu, yra maksimalios CK 2.167 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kompensacijos sumos neviršijimas ir kompensacijos dydžio atitikimas teisingumo principui. Spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, teismas turi įvertinti visas byloje reikšmingas aplinkybes ir nustatyti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus atitinkančią kompensacijos sumą, kuria būtų pasiekti tokios kompensacijos prekybos agentui mokėjimo tikslai.

Atsakovas teigia, jog teismas antrame etape netinkamai taikė teisingumo kriterijų ir nepagrįstai atsižvelgė tik į tai, kad buvo nutraukta ne visų prekybos salonų veikla bei į tai, kad ieškovas verčiasi kita veikla. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai nevertino ekspertizės išvadoje nustatyto pardavimo galios paskirstymo tarp šalių kaip reikšmingo teisingam kompensacijos dydžiui apskaičiuoti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad taikant teisingumo principą pirmame etape ieškovui apskaičiuota kompensacijos suma turėtų būti mažinama atsižvelgiant į pardavimo galios pasiskirstymą tarp agento ir atstovaujamojo ir ieškovui priteisiama tik dvidešimt procentų pirmame etape paskaičiuotos kompensacijos sumos. Ekspertas nustatė, kad vidutinės ieškovo išlaidos vieno kliento pritraukimui yra 91 Lt, o atsakovo – 362 Lt, todėl proporcingai šių kaštų santykiui mažino pirmame etape apskaičiuoto atlyginimo dydį 80 procentų ir sprendė, kad ieškovo komisinis atlyginimas sudaro 116 997 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, pardavimo galios tarp šalių pasiskirstymas gali būti vienas iš kriterijų, į kuriuos galima atsižvelgti mažinant maksimalios kompensacijos sumą, tačiau neturėtų būti taikomos nurodytos proporcijos, kadangi pardavimo galios pasiskirstymas iš esmės jau yra įvertintas nustatant ieškovui mokėtino atlyginimo dydį – ieškovas gauna vienkartinį atlygį už sudarytą ar pratęstą sutartį, kai atsakovas po sudarytos sutarties kelis metus kas mėnesį gauna tam tikrą sutarties mokestį iš klientų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepritaria atsakovo argumentams, kad  kompensacijos suma turėtų būti sumažinta iki dvidešimties procentų.

Atsakovas kvestionuoja ieškovo indėlį į sutarčių sudarymą ir teigia, kad negalima daryti išvados, jog ieškovas „surado“ esamus atsakovo klientus, kurie užsuko į saloną pratęsti sutarties; kad kliento apsisprendimą pratęsti sutartį lemia ankstesnio paslaugų gavimo laikotarpiu sukurta paslaugų tiekėjo reputacija ir suteiktų paslaugų kokybė, už kurią atsako atsakovas. Vadovaujantis tokia atsakovo logika lygiai taip pat galima būtų teigti, jog ieškovui nereikėtų skaičiuoti komisinio atlyginimo ir už sutarčių su naujais klientais sudarymą, kadangi ir tokių klientų apsisprendimą sudaryti sutartį su atsakovu lėmė išimtinai atsakovo reputacija. Toks susiklosčiusios situacijos aiškinimas neatitiktų komercinio atstovavimo santykių esmės ir ieškovui mokamos kompensacijos tikslų. Ieškovas, siūlydamas atsakovo paslaugas, neįtakoja paslaugų kokybės, sutartys sudaromos ne su ieškovu, o su atsakovu, atsakovas, sudarydamas sutartis per tarpininką, pasirinko tokią verslo įgyvendinimo formą, o už ieškovo suteiktas paslaugas, atsižvelgiant į suteiktų paslaugų pobūdį ir kiekį, jam moka atlyginimą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovo argumentais, kad apsisprendimą sudaryti sutartis ar jas pratęsti lemia atsakovo reputacija, jo teikiamų paslaugų kokybė ir siūlomų produktų konkurencingumas, tačiau šios aplinkybės nepaneigia ieškovo teisės į kompensaciją, kadangi komercinio atstovavimo teisinių santykių esmės yra ta, kad ieškovas platina ne savo, o atsakovo produktą, jo kokybės neįtakoja ir apsisprendimą sudaryti sutartis didžiąja dalimi lemia atsakovo reputacija. Tačiau šios aplinkybės reikšmingos mažinant kompensacijos sumą, o teismas kompensacijos sumą mažino, maksimalios sumos nepriteisė.

Atsakovas taip pat nurodo, kad priteista kompensacija yra neprotingai didelė, kadangi beveik lygi 2008 metais ieškovo grynajam pelnui, o 2009 metų grynąjį pelną viršija keturis kartu, todėl priteista kompensacija yra nepagrįstai didelė lyginant ją su įprastinės ieškovo veiklos rezultatais. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai nurodo šiuos ieškovo veiklos rodiklius, kadangi priteistinos kompensacijos dydis nėra siejamas su ieškovo grynuoju pelnu.

Teisėjų kolegijos nuomone, nors teismas ir neatsižvelgė į pardavimo galios tarp šalių pasiskirstymą, tačiau priteistos kompensacijos mažinti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Atsakovo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą nepriteisti ieškovui maksimalios kompensacijos sumos, tačiau nesuteikia pagrindo mažinti teismo nustatytą kompensacijos sumą.

Ieškovo teigimu, teismas antrame kompensacijos skaičiavimo etape, vadovaudamasis teisingumo principu, nepagrįstai priteistinos kompensacijos sumą sumažino iki 500 000 Lt. Pasak ieškovo, teismas neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių, tinkamai neatliko skaičiavimų pagal etapus, todėl nepagrįstai sumažino ieškovui priteistiną kompensaciją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovo pateikiami skaičiavimai apie atsakovo iš ieškovo sudarytų sutarčių iki 2014 metų gautinas pajamas neturi įtakos skaičiuotinos kompensacijos dydžiui, kadangi kompensacijos maksimalus dydis yra ribojamas vidutine metine prekybos agento atlyginimo suma, apskaičiuota už visą sutarties galiojimo laikotarpį. Ji nėra siejama su atsakovo gautomis pajamomis ar pelnu. Taigi ieškovo nurodyti skaičiavimai, kad atsakovas iki 2014 metų iš ieškovo sudarytų sutarčių gavo 60 mln. pajamų arba 27 mln. grynojo pelno nelemia maksimalios kompensacijos ieškovui priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovo gautinas pajamas ieškovas nepagrįstai skaičiuoja penkeriems ateinantiems metams nuo sutarčių nutraukimo ir dar ilgesniam laikotarpiui. Minėta, kad pirmajame etape skaičiuojant kompensacijos sumą yra atsižvelgiama į atsakovo naudos trukmę po sutarčių nutraukimo, tačiau nevertinama, kokią naudą atsakovas būtų gavęs, jei sutartys nebūtų nutrauktos, t. y. vertinama hipotetinė situacija, kad ieškovas toliau vykdytų veiklą, ieškotų klientų ir pan. Ieškovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad taikant teisingumo kriterijų ir sprendžiant dėl kompensacijos dydžio svarbu įvertinti ieškovo išlaidas. Ieškovo manymu, toks kriterijus neturi būti taikomas skaičiuojant teisingą kompensacijos sumą, kadangi net CK 2.167 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas maksimalios kompensacijos sumos apskaičiavimas nėra siejamas su ieškovo negautu pelnu. Ieškovas teigia, kad sistemiškai aiškinant CK 2.167 straipsnio 3 dalį prekybos agentui priteistinos kompensacijos dydis turi būti skaičiuojamas prekybos agento dėl atstovavimo santykių nutraukimo prarasto komisinio atlyginimo suma. Nors Rekomendacijose nėra nurodyta, jog kompensacija siejama su ieškovo pelnu, priešingai jos maksimalus dydis ribojamas vidutine vienerių metų kompensacijos suma, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl teisingos kompensacijos ieškovui priteisimo vienas iš kriterijų, leidžiančių mažinti maksimalios kompensacijos sumą, gali būti ir aplinkybė, kad kompensacijos suma skaičiuojama neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas veiklos nurodytose prekybos vietose nebevykdys, jam nereikės mokėti darbo užmokesčio darbuotojams, nereikės mokėti patalpų nuomos mokesčio ir turėti kitų su vykdyta veikla susijusių išlaidų. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad aplinkybė, jog nebevykdydamas veiklos ieškovas nepatirs išlaidų, sudaro pagrindą mažinti ieškovui priteistiną kompensaciją.

Teisėjų kolegija pritaria ieškovo argumentams, kad kompensacija nėra prilyginama ieškovo patirtų nuostolių atlyginimui ir negali būti su jais tapatinama, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteistinos kompensacijos sumos nesiejo su ieškovo patirtais nuostoliais, kadangi tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas vertino, kokio dydžio kompensacijos suma nagrinėjamu atveju būtų protinga ir teisinga. Taigi nuspręsti, kokio dydžio kompensacija ginčo atveju yra teisinga ir sąžininga diskrecijos teisę turi teismas, atsižvelgdamas į nebaigtinį kriterijų sąrašą, kurie leidžia nustatyti teisingos, protingos ir sąžiningos kompensacijos dydį.

Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad per penkerius metus nuo ginčo salonų uždarymo ieškovas prarado nuo 3 mln. iki 4,7 mln. litų komisinio atlyginimo. Su klientais sudarytos sutartys buvo neterminuotos, todėl ieškovas be teisinio pagrindo skaičiuoja negauto komisinio atlyginimo dydį už penkerius metus po sutarčių nutraukimo. Jeigu šalių sudarytos sutartys būtų terminuotos, tai ieškovas turėtų pagrįstą lūkestį iš vykdytos veiklos sutartyje nustatytą terminą gauti komisinį atlyginimą. Šiuo atveju sutartys buvo neterminuotos, ieškovas neturėjo pagrįstų lūkesčių tam tikrą laiką vykdyti atstovavimo veiklą ir gauti už tai atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovu, kad priteistiną kompensacijos dydį teismas nepagrįstai mažino, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas vykdė ir kitą veiklą. Ieškovo manymu, jis negali nukentėti dėl to, kad savo apdairiais veiksmais siekdamas sumažinti savo bankroto riziką vertėsi ne vien komercinio atstovavimo veikla. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kompensacijos tikslas sutarties nutraukimo atveju yra sumažinti ieškovui dėl sutarties nutraukimo atsiradusius neigiamus padarinius. Ieškovui dėl sutarties nutraukimo atsiradę neigiami padariniai buvo mažesni dėl kitos ieškovo vykdytos veiklos, todėl ši aplinkybė leido teismui sumažinti priteistinos kompensacijos dydį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo nurodytos aplinkybės dėl šalių komercinio atstovavimo teisinių santykių nuo 2001 metų susiklostymo, ieškovo pasiūlymo ginčo salonų patalpas įrengti tam tikruose prekybos centruose ir nuomos sutarčių su prekybos centro vadovais sudarymo bei tiesioginio marketingo funkcijų vykdymo, nesuteikia pagrindo didinti teismo priteistą kompensacijos sumą. Ieškovas buvo suinteresuotas iš vykdomos veiklos gauti kuo didesnį atlyginimą, dėl to siekė kuo patrauklesnėse prekybos vietose vykdyti komercinio atstovavimo veiklą, todėl ši aplinkybė patvirtina tinkamą atstovavimo sutarties vykdymą, o ne teisę į didesnės kompensacijos priteisimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo didinti teismo priteistą kompensacijos sumą.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, teisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovo teisės į kompensaciją buvimo bei laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių teisingai įvertino ieškovui priteistinos kompensacijos dydį, todėl patenkindamas ieškinį iš dalies priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmetus, jų su apeliacinių skundų rengimu susijusios bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, tačiau šalys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į priešingos šalies apeliacinį skundą rengimu, atlyginimą. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 4 545,56 Lt, o atsakovas – 8 918,12 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą (7 t., 1-2, 11-13 b. l.). Abiejų šalių prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktuose įtvirtintus maksimalius dydžius, todėl mažintinos iki maksimalios 434,43 Eur (1 500 Lt) sumos. Tokiu atveju kiekvienai šaliai iš kitos šalies būtų priteisiama ta pati bylinėjimosi išlaidų suma, todėl, vadovaujantis ekonomiškumo principu, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidos šalims neatlygintinos (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                     Danutė Gasiūnienė    

Dalia Kačinskienė

Alvydas Poškus