Baudžiamoji byla Nr. 1A-133-635/2023

                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24794-2021-4

                     Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1;

                     2.4.6.1. 

                                                                                                                                                                          (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 4 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. L. paskirta galutinė 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2023 m. sausio 29 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. 

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista solidariai iš A. L. ir V. O. civilinio ieškovo (Duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos naudai 673,69 Eur (šeši šimtai septyniasdešimt trys eurai 69 cnt) nukentėjusiojo V. M. gydymo išlaidų atlyginimas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. O. apeliacinio skundo nepateikė.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       A. L. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y. 2021-07-21, apie 21.43 val., (Duomenys neskelbtini), prie automobilių stovėjimo aikštelės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrai su V. O. (V. O.), tyčia ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu smogė V. M. į galvos sritį jį pargriaudamas, po ko V. O. ne mažiau kaip du kartus smogė nukentėjusiam į galvos sritį, ko pasėkoje V. M. buvo padaryti šie kūno sužalojimai: poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, dešiniame skruoste, muštinė žaizda pakaušio srityje, galvos smegenų sukrėtimas, nosikaulių, nosies šaknies ir nosies pertvaros skeveldrinis lūžis, kaktinio ančio priekinės sienelės lūžis, priekinių, vidinių ir išorinių sienelių lūžiai, dešinės akiduobės dugno, išorinės ir vidinės sienelių lūžis, kairės akiduobės išorinės ir vidinės sienelių lūžis, skeveldrinis abipus etmoidalinių celių lūžis, akytosios akytkaulio plokštelės lūžis (kaukolės pamato priekinė dauba), pleištakaulio abiejų pusių pleištinių ataugų abiejų plokštelių lūžiai. Tokiu būdu A. L. bendrais veiksmais su V. O. nukentėjusiajam V. M. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. (toliau – apeliantas) prašo skirti švelnesnę bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1.                      Apeliantas teigia, jog skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta per griežta bausmė. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis (A. L.) padarė bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui. Teigia, kad jo ir kitų asmenų neblaivumas nebuvo nustatytas. Viskas įvyko spontaniškai, jokio susitarimo tarp jo ir V. O. nebuvo.

3.       Prokurorė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.  

4.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. L. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikavimo neginčija, tik nesutinka su paskirtos bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių nustatymu ir kelia švelnesnės bausmės skyrimo klausimą. Apygardos teismas neturi pagrindo manyti, jog apeliantas nubaustas per griežtai.

5.       Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Baudžiamasis įstatymas reglamentuoja, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, detaliai išanalizuoja kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai).

6.       Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

7.        BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.  Aptariama nusikalstama veika yra tyčinis materialiosios sudėties nusikaltimas (BK 15 straipsnis). Tyčia gali būti apibrėžta (konkretizuota) ir neapibrėžta (nekonkretizuota). Neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia yra tada, kai kaltininkas darydamas veiką suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius. 

8.       Atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis (A. L.) padarė bendrininkų grupėje. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. L. sunkiai sutrikdė V. M. sveikatą. Ši nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe.

9.       Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Būtinas bendrininkavimo (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą.

10.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. L. tyčia ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu smogė V. M. į galvos sritį jį pargriaunant, po ko V. O. tyčia ne mažiau kaip du kartus smogė nukentėjusiam į galvos sritį. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. L. ir V. O. sudavė nukentėjusiajam smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. Tai patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad V. M. poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, dešiniame skruoste, muštinė žaizda pakaušio srityje, galvos smegenų sukrėtimas, nosikaulių, nosies šaknies ir nosies pertvaros skeveldrinis lūžis, kaktinio ančio priekinės sienelės lūžis, priekinių, vidinių ir išorinių sienelių lūžiai, dešinės akiduobės dugno, išorinės ir vidinės sienelių lūžis, kairės akiduobės išorinės ir vidinės sienelių lūžis, skeveldrinis abipus etmoidalinių celių lūžis, akytosios akytkaulio plokštelės lūžis (kaukolės pamato priekinė dauba), pleištakaulio abiejų pusių pleištinių ataugų abiejų plokštelių lūžiai padaryti mažiausiai 3 trauminiais poveikiais. Nustatyti sužalojimai, remiantis SSMNT 6.6.1 punktu (dėl kaukolės pamato kaulų lūžio) visumoje kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Iš nustatytų įvykio aplinkybių (smurto pobūdžio, jo intensyvumo, sužalojimų lokalizacijos) teismas padarė išvadą, kad A. L. ir V. O. veikė kaip bendrininkai – jie matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, ir nesiekė jų nutraukti, o sutiko su tokiu kito elgesiu, jo padariniais; abu nuteistieji suprato smurto pavojingumą ir suvokė jų padarinius. Nuteistųjų A. L.ir V. O. susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais – V. O., matydamas A. L. smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, jiems pritarė, pats prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo, suduodamas nukentėjusiajam į galvos sritį. Kadangi abu nuteistieji suprato, kad bendrai naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, kad gali jį sužaloti ir juos tenkino bet kokio pobūdžio atsiradę padariniai, t. y. veikė neapibrėžta tyčia, jųdviejų veiksmai, atsižvelgus į kilusius padarinius, teismų teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, numatantį atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui.

11.       Apygardos teismas konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio išvados, jog A. L. yra nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo bendravykdytojas, yra teisingos, nes nuteistųjų A. L. ir V. O. naudoto smurto pobūdis ir intensyvumas, veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams patvirtina ir susitarimą veikti bendrai, ir tyčią, apimančią ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą. 

12.       Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat ginčija aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui, nes jo ir kitų asmenų neblaivumas nebuvo nustatytas. Tokie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma ir tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ar girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2009, 2K-465/2011, 802K-504/2013, 2K-492/2014). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais. 

13.       Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad nuteistasis iš anksto būtų planavęs prieš nukentėjusįjį naudoti fizinį smurtą – jo veiksmai nebuvo suplanuoti (A. L. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kaltę pripažįsta visiškai. Tą dieną, po darbo susitikę su draugais, pažįstamais išgėrinėjo alų ir nei iš šio nei iš to, visiškai girtas, kažkoks nepažįstamas asmuo pribėgęs įbėgo pas juos į ratą ir trenkė V. O. į veido sritį ir atsisukęs jam norėjo trenkti. A. L. tai pamatęs tam vyriškiui trenkė pirmas) ir tam įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo metu. Kartu nagrinėjamų apelianto argumentų kontekste pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog pats nuteistasis savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vartojo alkoholį, gėrė alų, galimai ir kitus stipriuosius alkoholinius gėrimus, teisme nurodė, kad išgėrinėjo alų. Tokius A. L. parodymus patvirtina nuteistojo V. O. parodymai. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje esančių ištirtų ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įvertintų įrodymų visuma, teisingai nustatė, kad nuteistasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šių veikų padarymui, ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apygardos teismas konstatuoja, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos šioje baudžiamojoje byloje pritaikytos tinkamai.

14.       Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog bausmės skyrimo klausimas A. L. yra išsamiai motyvuotas, įvertinta bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, yra teistas  už analogišką smurtinį sunkų nusikaltimą bei transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, pagristai pripažino ir įvertino jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas ir turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai), baustas administracine tvarka, todėl visiškai pagrįstai spręsta, kad A. L. linkęs nusikalsti, o ankstesnės bausmės, nesustabdė jo nuo nusikalstamų veikų darymo, jis ir toliau elgiasi nusikalstamai, ankstesnės bausmės teigiamos įtakos A. L. nepadarė, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis neparodė noro taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio normų, toliau vykdė nusikalstamas veikas. Taip pat skundžiamame nuosprendyje įvertinta, jog nuteistasis kaltę pripažino, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. L. bausmę, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) bei, pagrįstai parinko jam griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, taikytos BK 641 straipsnio nuostatos, dėl ko bausmė nuteistajam dar sumažinta trečdaliu, todėl švelninti apeliantui paskirtą bausmę nėra pagrindo.

15.       Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant nustatytų trijų atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir esant vienai nuteistojo atsakomybę švelninančiai aplinkybei, paskyrė nuteistajam gerokai mažesnę bausmę nei inkriminuoto straipsnio sankcijos vidurkis. Taigi 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių kontekste, nėra per griežta ar neproporcinga atliktiems neteisėtiems veiksmams bausmė. Byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė.  Kaip minėta, A. L. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas ne pirmą kartą, taip pat ne kartą baustas administracine tvarka, kas patvirtina, jog ankstesnės bausmės jo nuo nusikalstamų veikų darymo nesulaiko. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas atsižvelgė į visas nuteistajam skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas.

16.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. L. paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ji tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančias aplinkybes, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje esančių ištirtų ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įvertintų įrodymų visuma, teisingai ir pagrįstai nustatė, kad nuteistasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šių veikų padarymui, ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, todėl nėra jokio pagrindo ją švelninti. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326

straipsnio 1 dalies 1 punktu,

   nutaria:

                nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

                Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.