Civilinė byla Nr. 2S-847-553/2013

Teisminio proceso Nr. 2-49-3-01166-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 119.1; 122.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Ukmergės šiluma“ ir atsakovo A. A. atskiruosius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-02-05 nutarties, priimtos civilinėje byloje išnagrinėjus ieškovo UAB „Ukmergės šiluma“ ieškinį atsakovui A. A. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėja, išnagrinėjusi atskiruosius skundus,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. A. 1 588,03 Lt nesumokėtą skolą už šildymą, 57,36 Lt delspinigius, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad nuo 2010-09-29 pradėjo tiekti šilumos energiją, karšto vandens bei šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros paslaugas atsakovo butui. Atsakovui buvo išrašyti mokėjimo pranešimai už šildymą ir šilumos palaikymą vonios kambaryje esančiame gyvatuke. Atsakovas nuo 2010-09-29 iki 2012-06-30 apmokėjo 1 613,17 Lt sumą. Per visą laikotarpį nuo 2010-09-29 iki 2012-06-30 už atsakovui suteiktas paslaugas liko 1 588,03 Lt įsiskolinimas. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad su atsakovu nėra sudaryta sutartis dėl šilumos, karšto vandens tiekimo, šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros, tačiau tai neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti ieškovui už teikiamas šilumos paslaugas, kadangi tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo- pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad iš ieškovo pateikto priskaitymų ir mokėjimų sąrašo matyti, kad ieškovas skaičiuoja mokėtinas sumas už atsakovui netgi nesuteiktas paslaugas ir už tuos mėnesius, t. y. nuo 2011-06-27, kuomet atsakovas jau nebesinaudojo ieškovo teikiamomis paslaugomis, nes buvo įsirengęs autonominį šildymą. Atsakovas taip pat nesutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe, kad jiems apmokėjęs 1 613,17 Lt. sumą už suteiktas paslaugas nuo 2010-09-29. Atsakovas nurodė, kad ieškovo teikiamų paslaugų atsisakė ir jau nuo 2011-06-27, jam priklausantis butas bei vanduo šildomi naudojantis elektros energija, kad šios aplinkybės ieškovui taip pat yra žinomos. Atsakovas ir jo atstovai teismo posėdžio metu prašė ieškinį palikti nenagrinėtu, kadangi ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatyto išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2013-02-05 nutartimi nutarė ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą, priteisti atsakovui iš ieškovo 1 500,00 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, reikalavimo dalį dėl 1 000,00 Lt priteisimo, atmesti. Teismas nustatė, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad atsakovo butas šildomas iš centralizuotų sistemų (centrinis šildymas). Atsakovo gyvenamajam butui šilumos energiją tiekia ieškovas UAB „Ukmergės šiluma“ nuo 2010-09-28 d., Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 13-1069 pagrindu, kuriuo pavesta UAB „Ukmergės šiluma“ pradėti tiekti šildymą ir karštą vandenį Ukmergės rajono gyventojams, tame tarpe ir atsakovo butui, esančiam Žiedo g. 5-21, Ukmergės mieste. Su atsakovu šilumos butui tiekimo bei atsiskaitymo už šilumos tiekimą rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau, tarp ieškovo ir atsakovo yra susiklostę prievoliniai teisiniai (šilumos tiekimo – vartojimo) santykiai. Byloje kilo ginčas ne tik dėl skolos priteisimo už šilumos energiją atsakovui atsijungus nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos už laikotarpį nuo 2010 spalio mėn. iki 2012 birželio mėn., už kurį skola sudaro 1 645,39 Lt., bet ir dėl to, ar minėto gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, dėl taikytino šilumos paskirstymo metodo. Teismas vertino, jog šis ginčas patenka į ginčų sritį, kurių išsprendimui Energetikos įstatymo 34 straipsnis 2 dalis numato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnyje kreipimosi į vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančią instituciją terminai nėra nustatyti, privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka dar galima pasinaudoti, todėl teismas nutarė ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą. Teismas nutarė sumažinti atsakovo prašomas priteisti 2 500 Lt atstovavimo išlaidas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo reikalaujama priteisti suma yra mažesnė už atsakovo prašomas priteisti išlaidas, bei vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais.

3. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Ukmergės šiluma“ prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-02-05 nutartį ir priimti naują sprendimą – perduoti civilę bylą nagrinėti iš esmės Ukmergės rajono apylinkės teismui. Nurodo, kad:

1. Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir nepagrįstai sprendė, kad ieškinys pareikštas dėl apmokėjimo už šilumą bendro naudojimo patalpoms. Ieškovas suformavo ieškinio dalyką ir pagrindą, atsakovas priešieškinio nepareiškė, taigi ieškovas apibrėžė šios bylos nagrinėjimo ribas. Teismas skundžiamos nutarties argumentais siekia „pritempti“ byloje nagrinėtino ginčo ribas iki Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nurodyto pagrindo. Teismas nurodė, kad šioje byloje turi būti nagrinėjama ir dėl taikytino šilumos paskirstymo metodo, tačiau šio argumento niekaip nemotyvavo, nenurodė, kodėl išplečiamos ieškinyje nurodytos ginčo ribos.

2. Teismas Energetikos įstatymo 34 straipsnio normų nepagrįstai sistemiškai neaiškino ir netaikė kartu su Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio normomis. Šioje byloje ginčas vyksta dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, t. y. sutartinių pareigų tarp atsakovo (vartotojo) ir ieškovo (šilumos tiekėjo, pardavėjo). Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčas šioje byloje nepatenka į Energetikos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo ikiteismine tvarka Valstybinėje energetikos inspekcijoje galimų spręsti ginčų turinį. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-01-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-732/2013 nurodė, kad Valstybinei energetikos inspekcijai nėra priskirta spręsti vartotojų klausimų, susijusių su įsiskolinimais už pateiktą šilumą ar kitą energiją.

3. Teismas nesilaikė reikalavimo, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Šiuo atveju tai būtų Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-01-31 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-69-675/2012, kurį ieškovas nurodė teismui.

4. Teismo priteista atsakovui išlaidų suma yra nepagrįsta, neteisinga ir nesąžininga. Teismas nemotyvavo, kodėl skundžiama nutartimi ieškovui nepriteisė bylinėjimosi išlaidų už suteiktas advokato paslaugas.

Atskiruoju skundu atsakovas A. A. prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-02-05 nutartį dalyje dėl atsisakymo priteisti visas atsakovo patirtas teismo išlaidas ir priimti papildomą sprendimą (nutartį) priteisti atsakovo naudai visas šias išlaidas (2 500 Lt) iš ieškovo. Taip pat atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dalyke dėl teismo atsisakymo skirti ieškovui baudą ir priimti papildomą sprendimą (nutartį) skirti ieškovei baudą iki 20 000 Lt už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis už visiškai nepagrįsto ieškinio pareiškimą. Nurodo, kad:

1. Dėl visiškai nepagrįsto ieškinio padavimo yra kaltas tik ieškovas, kuris ir turi prisiimti visą riziką dėl teismo išlaidų priteisimo, palikus ieškinį nenagrinėtą arba pralaimėjus bylą. Atsakovas neturi nukentėti dėl ieškovo neteisėtų veiksmų kreipiantis į teismą. Teismas nenurodė jokių kitų motyvų, kodėl atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo parengimą yra galimai nepagrįstos, neteisėtos, perteklinės.

2. Teismas ieškovui nepagrįstai neskyrė baudos iki 20 000 Lt už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovo atskirąjį skundą. Pažymi, kad ieškovo iš teismo gavo tik pranešimą dėl ieškovo atskirojo skundo, tačiau paties skundo negavo, todėl pateikia atsiliepimą pagal ieškovo argumentus, išsakytus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Be kita ko, atsakovas nurodo, kad:

1. Ieškovo ieškinys paliktinas nenagrinėtu, nes analogiškose bylose taip nusprendė kiti apylinkių teismai atsakovo nurodytose civilinėse bylose. Apygardų teismai (civilės bylos Nr. 2S-69-154/20113, 2S-481-436/2013, 2S-254-798/2013) nusprendė, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka yra privaloma ir taikytina vartotojų ir energetikos įmonių ginčuose dėl apmokėjimo už šilumos energiją pažeidimų, tiekimo, apskaitos, paskirstymo, šildymo būdo pakeitimo ir kitų klausimų.

2. Šilumos ūkio įstatymas reglamentuoja ne privalomą, o pasirinktinę skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką. Šilumos ūkio įstatymas neturi viršenybės Energetikos įstatymo atžvilgiu.

3. Ieškovas gali klaidinti teismą nurodydamas, kad jo ieškinys yra pareikštas tik dėl šildymo būdo pakeitimo pripažinimo neteisėtu ir tariamo įsiskolinimo už šildymo paslaugas. Teisme nagrinėjamo ginčo ribas nustato ne vien ieškovo ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-68/2011). Ieškovas kreipėsi į teismą dėl įsiskolinimo už atsakovo buto centralizuotą šildymą, tačiau atsakovas neigia, kad jo butas buvo centralizuotai šildomas ir tvirtina, kad ši šiluma buvo suvartota jo kaimynų butuose, todėl šis ginčas apima ne tik šilumos tiekimo, nutraukimo ir apmokėjimo už šilumos energiją pažeidimus (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis), bet ir šilumos paskirstymo metodikų klausimus (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalis). Faktiškai ieškovas įrodinėja, kad atsakovas „neteisėtai“ atjungdamas savo buto patalpas nuo centralizuoto šildymo, įvykdė šilumos tiekimo nutraukimo ir apmokėjimo už šilusio energiją pažeidimus.

4. Ieškovas neįrodė, kad atsakovo butas yra šildomas centralizuotai.

5. Ieškovo argumentai dėl Valstybinės energetikos inspekcijos ir Valstybinės kainų ir energetikos komisijos teisinių ir realių galimybių išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šalių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), todėl pasisako tik dėl atskirųjų skundų argumentų.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju reikia atsakyti į pagrindinį klausimą, ar tarp šalių kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas UAB „Ukmergės energija“ kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą su ieškinio reikalavimu priteisti iš atsakovo A. A. 1 588,03 Lt nesumokėtą skolą už šildymą, susidariusią per laikotarpį nuo 2010-09-29 iki 2012-06-30, 57,36 Lt delspinigius, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas savarankiškų reikalavimų byloje nepareiškė, tačiau ieškinio nepagrįstumą, kaip vienu iš pagrindinių argumentų, grindžia tuo, jog nuo 2011-06-27 atsakovas jau nebesinaudojo ieškovo teikiamomis paslaugomis, nes yra įsirengęs autonominį šildymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad byloje kilo ginčas ne tik dėl skolos priteisimo už šilumos energiją atsakovui atsijungus nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, bet ir dėl to, ar minėto gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, dėl taikytino šilumos paskirstymo metodo, todėl teismas vertino, jog šis ginčas patenka į ginčų sritį, kurių išsprendimui Energetikos įstatymo 34 straipsnis 2 dalis numato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėta pirmosios instancijos teismo pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.

Kaip teisingai nurodė atsakovas, nagrinėjamo ginčo ribas nustato ne vien ieškovo ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Todėl šiuo atveju siekiant įvertinti, ar byloje pareikštas ieškovo reikalavimas dėl įsiskolinimo už tiektą šildymą priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas, svarbiausia yra nustatyti, ar atsakovas, kaip jis teigia, iš tikrųjų nebevartoja ieškovo tiekiamos šilumos energijos, nes yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto šildymo, o aplinkybės, ar gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, bei tai, koks nagrinėjamu atveju turi būti taikomas šilumos paskirstymo metodas, yra išvestinės. Pasisakant dėl Valstybinės energetikos inspekcijos (toliau – Inspekcija) ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) kompetencijos išnagrinėti šioje byloje kilusį ginčą, pažymėtina, kad pagal Energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 34 straipsnio 2 dalį (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012-06-30 iki 2013-07-01) Inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Inspekcijos veiklos tikslas – yra vykdyti valstybinę energetikos kontrolę (EĮ 9 straipsnio 1 dalis). Nei EĮ 9 straipsnio 3 dalis, kurioje detalizuotos Inspekcijos funkcijos, nei Inspekcijos nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011-03-15 įsakymu Nr. 1-63 (su pakeitimais)) 12.1 – 12.12 punktai, detalizuojantys inspekcijos ir (ar) jos įgaliotų valstybės tarnautojų teises atliekant minėtas įstatymų pavestas funkcijas, neįtvirtina Inspekcijos teisės duoti privalomus nurodymus šilumos tiekėjui ar vartotojui dėl mokesčių už šilumos energiją mokėjimo nutraukimo ar įpareigojimo juos sumokėti. Tačiau pagal EĮ 9 straipsnio 3 dalies 5 punktą Inspekcija yra įgaliota kontroliuoti, kaip laikomasi specialiųjų reikalavimų įrengiant ir rekonstruojant energetikos įrenginius, taip pat energetikos įrenginių atitiktį nustatytiems reikalavimams ir tinkamumą naudoti, o pagal Inspekcijos nuostatų 12 punktą Inspekcija ir (ar) jos įgalioti valstybės tarnautojai, atlikdami pavestas funkcijas, turi teisę: tikrinti, ar energetikos statiniai ir energetikos įrenginiai atitinka teisės aktų reikalavimus (12.1 p.); fiziniams ir juridiniams asmenims duoti privalomus nurodymus dėl energijos išteklių ar energijos perdavimo, paskirstymo, laikymo, tiekimo, vartojimo, energetikos objektų ir įrenginių įrengimo, eksploatavimo bei tinklų apsaugos teisės aktų pažeidimo (12.2 p.); nustačiusi energetikos įrenginių, naudojamų asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti, techninės saugos trūkumus, apie tai raštu informuoti kompetentingas institucijas (12.6 p.); nustatyta tvarka tikrinti, ar montuojami ir rekonstruojami energetikos įrenginiai atitinka projektus, ar tinkamai įvykdyti statinio projekto sprendimai, kurie lemia statinio atitiktį esminiams reikalavimams, ir teisės aktuose (normatyviniuose dokumentuose) nustatyti statinių saugos ir paskirties reikalavimai, bei duoti nurodymus pašalinti pastebėtus nukrypimus (12.7 p.). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka yra įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos (Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 8 skirsnis (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012-07-05 iki 2013-01-30)), kai šilumos pirkimo-pardavimo sutartis nutraukiama vartotojo iniciatyva, pakeičiant vartotojo buto šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas) (ŠŪĮ 29 straipsnio 1 dalis). Tačiau, kaip minėta, šioje byloje nei ieškovas, nei atsakovas nepareiškė savarankiško reikalavimo pripažinti ne/teisėtu atsakovo atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, todėl šioje dalyje nėra pagrindo palikti ieškinį nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal EĮ 34 straipsnio 3 dalį Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Komisijos veiklos tikslas – reguliuoti energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlikti valstybinę energetikos priežiūrą (EĮ 8 straipsnio 1 dalis). EĮ 8 straipsnio 9 dalis, kurioje reglamentuotos Komisijos funkcijos, bei Komisijos nuostatų (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-07 nutarimu Nr. 1747 (su pakeitimais)) 10.1 – 10.41 punktai, detalizuojantys Komisijos vykdomas funkcijas, nustato, kad Komisija, be kita ko, vykdo valstybės reguliuojamų kainų ir kainų viršutinių ribų nustatymą bei kontroliuoja, kaip taikomos valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai. Taigi nagrinėjamos bylos atveju pagal ieškovo pareikštą reikalavimą ir atsakovo atsikirtimus į jį Komisija galėtų įvertinti, ar ieškovo prašoma priteisti skola už šildymą, t. y. kainą už tiektą prekę (šilumos energiją (EĮ 2 straipsnio 12 punktas)) atitinka teisės aktų dėl valstybės reguliuojamų šilumos energijos kainų ir tarifų taikymo reikalavimus, tačiau ji negalėtų įpareigoti vartotojo (atsakovo) šią kainą sumokėti įmonei (ieškovui), kadangi šį ginčą inicijuoja šilumos energijos tiekimo įmonė, o ne vartotojas, nes įmonė reikalauja iš vartotojo priteisti skolą, o pagal EĮ 34 straipsnio 3 dalį Komisija nagrinėja vartotojų ar energetikos įmonių skundus dėl energetikos įmonių taikomų kainų ir tarifų, o ne dėl energetikos įmonės reikalavimo priteisti skolą iš vartotojo už tiektą šilumos energiją. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagal byloje pareikštus reikalavimus šioje byloje nagrinėjamas ginčas negali būti visa apimtimi išnagrinėtas išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, todėl skundžiama nutartis yra naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012; 2013-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013), todėl minėta praktika privalu vadovautis sprendžiant šioje byloje tarp šalių kilusį ginčą (CPK 4 straipsnis). Be to, tiek Inspekcija, tiek Komisija į šią bylą teismo iniciatyva gali būti įtrauktos kaip institucijos, duodančios išvadą byloje (CPK 49 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad byla yra grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirtųjų skundų argumentų.

Teismas, vadovaudamasis CPK 336 – 339 straipsniais,

n u t a r ė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-02-05 nutartį panaikinti ir civilinę bylą perduoti Ukmergės rajono apylinkės teismui nagrinėti.

Teisėja                                                                                    Aldona Tilindienė