Civilinė byla Nr. 2-525-510/2013

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01004-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

21.4.1.2; 50.10; 116.4;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Ramūnas Mitkus, sekretoriaujant Agnei Diržniauskaitei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokato padėjėjui A. Damušiui, atsakovo atstovui T. K., teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios G. N. įmonės ieškinį atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

              n u s t a t ė:

                Ieškovas bankrutuojanti G. N. įmonė ieškinyje nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2009-09-07 nutartimi įmonei iškėlė bankroto bylą. Ieškovo bankroto administratorius nustatė, jog ieškovas 2008-04-17 su atsakovu „Swedbank lizingas“, UAB sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas atsakovui pardavė šį (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą: 80/100 dalių administracinio pastato, kurio bendras plotas 1994,73 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlį, kurio bendras plotas 58,55 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 82/100 dalis remonto dirbtuvių, kurių bendras plotas 5144,38 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 64/100 dalis kitų statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu turtas atsakovui buvo perleistas už 1 000 000 Lt, įskaitant PVM. Turto rinkos vertė 2007-12-27 buvo 15 624 200 Lt. Tai patvirtina pačiam atsakovui priimtino turto vertintojo UAB korporacijos „Matininkai“ parengta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 08-01-11-0042. Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu turtas buvo perleistas už 15 kartų mažesnę kainą nei turto rinkos vertė. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas buvo siejamas su tarp šalių 2008-04-03 sudaryta lizingo sutartimi Nr. LT071766. Remiantis lizingo sutarties priedo Nr. 5 1.1. p., 1.2. p., 1.3. p., 3. p., 4. p., 7. p., lizingo sutarties paskirtis buvo dalinai finansuoti ieškovo vykdomą turto rekonstrukciją, t. y. atsakovas lizingo sutartimi įsipareigojo neviršydamas 7 000 000 Lt sumos (įskaitant pagal pirkimo–pardavimo sutartį mokėtiną turto kainą) dalinai finansuoti turto rekonstrukcijos darbų atlikimą. Turto rekonstrukcijos dalinis finansavimas lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu turėjo būti vykdomas tam tikrais etapais. Lizingo sutartis buvo atsakovo vienašališkai nutraukta 2009-08-12. Lizingo sutarties pagrindu buvo suteiktas dalinis finansavimas turto rekonstrukcijos darbams: 2008-05-06 turto vertė pagal lizingo sutartį padidinta 1 090 914 Lt; 2008-05-14 turto vertė padidinta 1 914 148 Lt; 2008-06-05 turto vertė pagal padidinta 2 306 609,41 Lt; 2008-07-09 turto vertė padidinta 686 321,95 Lt. Taigi galutinė turto vertė pagal lizingo sutartį (įskaitant pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsakovo įmonei sumokėtą turto kainą – 1 000 000 Lt) sudarė 6 997 994,05 Lt. Šio ieškinio kontekste akcentuotinas akivaizdus turto pirkimo–pardavimo kainos ir turto rinkos vertės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu skirtumas. Be to, lizingo sutarties galiojimo metu į turtą įmonė investavo apie 10 000 000 Lt nuosavų lėšų, o taip pat į turtą buvo investuota apie 7 000 000 Lt, kuriuos įmonė gavo lizingo sutarties pagrindu. Turtas lizingo sutarties galiojimo metu buvo iš esmės pagerintas ir tokiu būdu taip pat buvo iš esmės padidinta turto rinkos vertė ir šie veiksmai didžiąja dalimi buvo atlikti ieškovo resursų pagrindu. Taigi į turtą po turto rinkos vertės nustatymo 2007-12-27 ir lizingo sutarties bei pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo buvo investuota dar apie 17 000 000 Lt, kurie objektyviai lėmė naujos turto teisinės ir fizinės kokybės sukūrimą, o tuo pačiu ir vertės padidėjimą. Tokie įmonės veiksmai yra absoliučiai nesuderinami su pelno siekimu ir iš esmės tokiam įmonės tikslui prieštarauja, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas prieštaravo ir prieštarauja įmonės tikslams. Negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu jis įsigijo turtą daug mažesne negu rinkos kaina. Įmonės balansas patvirtina, jog 2007-12-31 įmonė turėjo turto, kurio balansinė vertė sudarė 73 440 591 Lt, o per vienerius mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 39 263 873 Lt, t. y. daugiau negu pusę į balansą įrašyto turto vertės. Tai patvirtina, jog pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu įmonės finansinė padėtis buvo bloga ir ši aplinkybė objektyviai negalėjo būti nežinoma atsakovui. Darytina išvada, jog pirkimo–pardavimo sutartis pažeidė įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus, todėl yra visos būtinosios sąlygos pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.82 straipsnio pagrindu. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 6.225 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Pirkimo–pardavimo sutartis iš esmės pažeidžia bendruosius teisės principus (teisingumą, protingumą ir sąžiningumą), nes tokie sutarties dalyvių veiksmai, kai turtas perleidžiamas už daugiau nei 15 kartų už turto rinkos vertę žemesnę kainą, negali būti laikomi normalia verslo praktika, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl darytina išvada, jog yra visos būtinosios faktinės ir teisinės sąlygos konstatuoti pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimą ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia tiek CK 1.82 straipsnio 1 dalies ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindais, turėtų būti taikoma abišalė restitucija. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia G. N. įmonės ir atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB 2008-04-17 sudarytą Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti abišalę restituciją – G. N. įmonei iš atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB priteisti šį (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą: 80/100 dalių administracinio pastato, kurio bendras plotas 1994,73 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlį, kurio bendras plotas 58,55 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 82/100 dalis remonto dirbtuvių, kurių bendras plotas 5144,38 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);  64/100 dalis kitų statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB iš G. N. įmonės priteisti nurodyto turto kainą – 1 000 000 Lt įskaitant PVM.

              Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį patenkinti ieškinyje išdėstytais motyvais.

              Atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovui nevykdant įsipareigojimų pagal lizingo sutartį, 2009-08-12 pranešimu Nr. 01-30-4741 lizingo sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Ieškovas pasirašydamas lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartis aiškiai suvokė ir žinojo tai, kad atsakovui įgijus nuosavybės teisę į turtą, ieškovui bus sumokėta 1 000 000 Lt dydžio suma ir vėlesniu finansavimu bus suteiktas papildomas ne didesnis kaip 6 000 000 Lt dydžio finansavimas, tačiau faktiniu turto naudotoju ir valdytoju liks ieškovas. Tikrasis pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslas buvo ne turto realizavimas, o finansavimo gavimas išliekant galimybei per lizingo sutartyje numatytą terminą turtą dalimis išsipirkti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad lingvistiškai aiškinant CK 6.397 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, jog įstatyme nenustatyta draudimo parduoti nekilnojamąjį daiktą už žemesnę negu rinkos arba net ir 1 Lt kainą, taip pat nėra nuostatų, kurios įpareigotų šalis laikytis tam tikrų kainos nustatymo kriterijų. Aptariama CK 6.397 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti sistemiškai aiškinama su CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarčių laivės principu. Turtas buvo naudojamas išimtinai ieškovo komercinei veiklai vykdyti, todėl pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslas buvo ne turto realizavimas, o finansavimo gavimas. Nagrinėjamu atveju nėra sąlygų, kurios leistų pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį. Ieškovas visiškai nepagrįstai teigia, kad pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pirkimo–pardavimo sutarties kaina nėra ir negali būti laikoma atsakovo nesąžiningumą įrodančia aplinkybe.

              Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais.

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas G. N. įmonė ir atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB 2008-04-17 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (1 t., b. l. 18–26), pagal kurią ieškovas atsakovui pardavė šį (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą: 80/100 dalių administracinio pastato, kurio bendras plotas 1994,73 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlį, kurio bendras plotas 58,55 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 82/100 dalis remonto dirbtuvių, kurių bendras plotas 5144,38 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 64/100 dalis kitų statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1. p. numatyta, kad aukščiau aptartas turtas atsakovui parduotas už 1 000 000 Lt su PVM (1 t., b. l. 20). UAB Korporacija „Matininkai“ 2008-01-14 nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 08-01-11-0042 (1) (1 t., b. l. 47–63) konstatavo, kad ginčo turto rinkos vertė 2007-12-27 buvo 15 624 200 Lt.

Prieš pasirašydamos ginčijamą pirkimo pardavimo sutartį, šalys 2008-04-03 sudarė lizingo sutartį Nr. LT071766 (1 t., b. l. 79–93). Šios lizingo sutarties priede Nr. 5 šalys susitarė, kad atsakovas iš dalies finansuos ginčo turto rekonstrukciją, investuodamas ne daugiau kaip 6 mln. litų (lizingo sutarties priedo Nr. 5 4.1 p., 1 t., b. l. 98), o su turto įsigijimo kainą (1 mln. litų) bendra neišpirkto turto vertė negali viršyti 7 mln. litų (lizingo sutarties priedo Nr. 5 7 p., 1 t., b. l. 99). Lizingo sutarties pagrindu atsakovo suteiktas finansavimas buvo įformintas šalių susitarimais dėl turto vertės didinimo, įmokų grafikais ir priėmimo perdavimo aktais, kuriuose konstatuota, kad: 2008-05-06 turto vertė padidinta 1 090 914 Lt (1 t., b. l. 105–110); 2008-05-14 turto vertė padidinta 1 914 148 Lt (1 t., b. l. 112–117); 2008-06-05 turto vertė pagal padidinta 2 306 609,41 Lt (1 t., b. l. 118–123); 2008-07-09 turto vertė padidinta 686 321,95 Lt (1 t., b. l. 124–129). Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas, įskaitant turto įsigijimo kainą – 1 000 000 Lt, suteikė ieškovui 6 997 994,05 Lt finansavimą.

Kauno apygardos teismas ieškovui G. N. įmonei 2009-09-07 nutartimi (1 t., b. l. 14–15) įmonei iškėlė bankroto bylą. Lizingo sutartį atsakovas vienašališkai nutraukė 2009-08-12 (1 t., b. l. 101–103). Ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre liko registruotas atsakovo vardu nuosavybės teise (1 t., b. l. 27–32). 

Liudytoju apklaustas G. N. įmonės savininkas G. N. parodė, kad 2007 m. sausio mėnesio pradžioje įmonė nuosavomis lėšomis nusipirko ginčo turtą kaip automobilių turgų, kurį sudarė nuomos teisė į 10 ha valstybinės žemės, asfalto ir žvyro danga, apie 4500 kv. m gamybinių patalpų ir 600–700 kv. m. administracinių patalpų. Liudytojo teigimu, įmonė visą turtą įsigijo už 12 mln. litų, nupirkdama įmonių, kurioms priklausė ginčo turtas, akcijas, o vėliau, prijungus tas įmones prie G. N. įmonės, visas turtas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ieškovo nuosavybės teisėmis. Liudytojas taip pat parodė, kad bankui atsisakius suteikti paskolą ginčo turto rekonstrukcijai, tam, kad lizingo bendrovė gautų tvirtas garantijas, buvo pasiūlyta už 1 mln. parduoti ginčo turtą ir gauti finansavimą. Liudytojas patvirtintino, kad iš lizingo bendrovės gavo apie 7 mln. litų finansavimą, o pati įmonė be minėtų 12 mln. litų, iki 2008 m. vidurio išleido dar apie 6 mln. litų savo lėšų turtui pagerinti. Šiuos liudytojo parodymus iš esmės patvirtina kita bylos medžiaga. Tai, jog, G. N. įmonė sumokėjo 11,8 mln. litų už įmonių, turėjusių automobilių turgų sudariusį turtą, akcijas, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (4 t., b. l. 101–111). Tarp šalių nėra ginčo, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 p. numatyta 1 000 000 Lt su PVM kaina neatitiko tikrosios turto rinkos vertės. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tikrasis pirkimo pardavimo–sutarties tikslas buvo ne turto realizavimas, o finansavimo gavimas išliekant galimybei per lizingo sutartyje numatytą terminą turtą dalimis išsipirkti. UAB Korporacija „Matininkai“ 2008-01-14 nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 08-01-11-0042 (1) (1 t., b. l. 47–63) nustatė, kad ginčo turto rinkos vertė 2007-12-27 buvo 15 624 200 Lt. Be to, šioje byloje buvo paskirta turto vertės nustatymo ekspertizė (3 t., b. l. 194–195). Ekspertizę atlikęs ekspertas S. R. 2013-03-08 ekspertizės akte konstatavo, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną (2008-04-17) visų pastatų ir statinių rinkos vertė buvo 4 070 500 Lt (810000+10900+1839000+5400+14200+1390000). Ekspertas S. R., atsakydamas į teismo užduotą klausimą dėl dabartinės turto vertės, ekspertizės akte pažymėjo, kad negali atsakyti į klausimą dėl kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertės, nes neatlikti jos nauji kadastriniai matavimai. Pažymėtina, kad ekspertas nustatė, jog ginčijamo sandorio sudarymo dieną vien šios aikštelės rinkos vertė buvo 1 390 000 Lt, o teismo posėdžio metu ekspertas patvirtino, kad aikštelė naujai įrengta, padidėjęs jos plotas, todėl preliminariai jos vertė gali būti padidėjusi net ir kartais. Šie įrodymai patvirtina liudytojo G. N. teiginius, kad 1 mln. Lt kainą atsakovas pasiūlė kaip simbolinį įvertinimą tam, kad turtas pereitų banko nuosavybėn.

Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina ir liudytojo G. N. teiginį, kad turtas buvo buvo pagerintas ne tik lėšomis, gautomis iš atsakovo pagal pirkimo–pardavimo ir lizingo sutartis, bet ir papildomomis santykinai didelėmis įmonės lėšomis (liudytojo teigimu apie 6 mln. litų). Ieškovas į bylą pateikė turto pagerinimo dokumentus (1 t., b. l. 65 – 3 t., b. l. 135). Iš šių dokumentų matyti, kad didelės apimties turto pagerinimo darbai ieškovo lėšomis buvo atliekami dar iki lizingo sutarties sudarymo. Šalių pasirašytame 2008 m. gegužės 6 d. susitarime dėl sutarties priedo Nr. 5 (1 t., b. l. 111) nurodyta, kad D. N. įmonė 2008-02-19 yra sudariusi su UAB „Marsata“ statybos rangos sutartį, kurioje numatyta statybos kaina 10 478 939 Lt, o taip pat sudariusi ir kitas rangos sutartis su kitomis įmonėmis.

Liudytoju apklaustas buvęs atsakovo darbuotojas P. P. paliudijo, kad  buvo atsakingas už to regiono klientų, tarp jų ir už G. N. įmonės, finansavimo klausimus, jo darbas buvo labiau susijęs su lizingo projektais, tačiau jis padėdavo spręsti ir kitus bankinius klausimus. Liudytojas P. P. patvirtino, kad paskola įmonei nebuvo suteikta, nes įmonė turėjo didelį įsipareigojimų portfelį, o lizingo atveju turtas atsakovui turėjo būti kaip saugos garantas, leidžiantis suteikti didesnį finansavimą.

ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas (2008-05-22 redakcija, galiojusi ieškinio padavimo metu) numatė, kad administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Ieškovas prašė pripažinti 2008-04-17 pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas) ir CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu (juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo ir lizingo sandoriai yra sudaryti per trumpą laiko tarpą tarp tų pačių šalių, jie yra susiję su tuo pačiu dalyku, todėl šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepimo į ieškinį motyvu, jog tikrasis pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslas buvo ne turto realizavimas, o finansavimo gavimas išliekant galimybei per lizingo sutartyje numatytą terminą turtą dalimis išsipirkti.

Teismas nesutinka su ieškovo ieškinio argumentu, kad ginčijama 2008-04-17 pirkimo pardavimo sutartis yra juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris (CK 1.82 straipsnio 1 dalies). Pirkimo–pardavimo ir lizingo sandoriais ieškovas siekė gauti finansavimą tam, kad pagerinti įmonės turtą, naudojamą pelnui gauti. Jeigu ieškovas nebūtų bankrutavęs ir būtų įvykdęs visus sutartinius įsipareigojimus, pagal ginčijamos 2008-04-17 pirkimo–pardavimo sutarties 6.4 p. nuosavybės teisė į ginčo turtą būtų perduota ieškovui. Tačiau teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad ginčijama 2008-04-17 pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu.

CK 1.2 straipsnio 1 dalis numato, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 2 dalis). Kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.158 straipsnio 2 dalis). CK 6.225 straipsnio 1 dalis numato, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad civilinių santykių subjektai yra varžomi ne tik tiesiogiai įstatyme įtvirtintų elgesio laisvės apribojimų, bet ir teisės principų. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji teisės principai įpareigoja įgyvendinant civilines teises ir atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Civiliniai santykiai turi būti tvarkomi nepažeidžiant jų reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 1.2 straipsnyje, inter alia subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir kt. Civilinių teisių įgyvendinimas pažeidžiant imperatyviuosius teisės principus gali būti pagrindu konstatuoti teisės subjekto veiksmų neteisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010).

Aukščiau išvardinti bylos įrodymai patvirtina, kad ginčijamoje 2008-04-17 pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta pirkimo–pardavimo kaina buvo žymiai mažesnė negu turto rinkos vertė. Vertinant pirkimo–pardavimo ir lizingo sutartis kartu, pažymėtina, kad iš viso pirkimo–pardavimo sutartimi įgyto turto pagerinimui atsakovas suteikė 6 997 994,05 Lt finansavimą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad A. N. įmonė išleido 11,8 mln. turto įsigijimui, o taip pat išleido turto pagerinimui dar apie 6 mln. litų savo lėšų. Taigi šiam turtui įsigyti ir pagerinti, įskaitant ir atsakovo suteiktą finansavimą,  iš viso buvo išleista apie 25 mln. litų. Ginčijamos 2008-04-17 pirkimo–pardavimo sutarties 6.4 p numatyta, kad ieškovui visiškai atsiskaičius su atsakovu, nuosavybės teisė turėjo būti perduota ieškovui. Iškėlus ieškovui bankroto bylą, atsakovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir pirkimo–pardavimo sutarties 6.4 p. nebuvo įvykdytas. Sutarties laisvės principas leidžia šalims laisva valia nustatyti sandorio kainą, tačiau nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad sudarant ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, ją vertinat kartu su lizingo sutartimi, buvo iš esmės pažeisti CK 1.2 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principai ir dėl to buvo pažeisti ne tik ieškovo, kaip sandorio šalies, bet ir viešieji interesai, susiję su visų bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių apsauga (CK 6.225 straipsnio 1 dalis). Šių principų pažeidimas pasireiškė tuo, jog pagal abiejų sutarčių sąlygas, ieškovui bankrutavus, atsakovo nuosavybėje liko turtas, kuriam įsigyti ir pagerinti buvo išleista maždaug 3,5 karto didesnė suma, negu atsakovo suteiktas finansavimas. Kaip matyti iš 2007-12-31 A. N. įmonės balanso, 2007 metų pabaigoje per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 39,3 mln. litų, visos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 72,6 mln. litų, o balansinė turto vertė – 73,4 mln. litų. Liudytojas P. P. patvirtino, kad atsakovui buvo žinoma, jog G. N. įmonė turėjo didelį įsipareigojimų portfelį. Kaip minėta, UAB Korporacija „Matininkai“ 2008-01-14 nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 08-01-11-0042 (1) (1 t., b. l. 47–63) nustatė, kad ginčo turto rinkos vertė 2007-12-27 buvo 15 624 200 Lt. Ši ataskaita atsakovui turėjo būti žinoma, nes ji buvo skirta patekti AB bankui „Hansabankas“. Įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, atsakovas negali būti laikomas sąžininga sandorio šalimi.

              Remiantis išdėstytais motyvais, ieškovo G. N. įmonės ir atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB 2008-04-17 sudaryta Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 6.225 straipsnio 1 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Iš G. N. įmonės bankroto administratoriaus patektų duomenų (4 t., b. l. 49–52) matyti, kad bankrutavusios G. N. įmonės bei jos savininko G. N. kreditorių patvirtinti reikalavimai patvirtinti finansiniai reikalavimai sudaro 30.2 mln. litų, iš jų – 7,1 mln. VĮ Turto banko, VSDFV Marijampolės skyriaus ir Marijampolės savivaldybės administracijos finansiniai reikalavimai, o bankroto procese gauta tik 2,4 mln. litų. Iš administratoriaus patektų duomenų akivaizdu, jog įmonės turimo turto neužteks kreditorių finansiniams  reikalavimams patenkinti.

Tam, kad būtų apginti bankrutavusios G. N. įmonės kreditorių interesai, visas minėta sutartimi perleistas turtas grąžintinas ieškovo nuosavybėn, o atsakovas turi teisę pareikšti savo patikslintą finansinį reikalavimą G. N. įmonės bankroto byloje Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

              Kadangi ieškinys tenkinamas, iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovui, kurias sudaro 13000 Lt ekspertizės išlaidos (3 t., b. l. 198, 4 t., b. l. 47) (CPK 93 straipsnis). Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl ieškovo reikalavimus patenkinus visiškai, iš valstybei iš atsakovo priteistinas 43290 Lt žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta maksimali indeksuota suma).

              Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro mažiau nei 10 Lt (1 t., b. l. 3), todėl jos iš atsakovo valstybei  nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

              Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 268–270 straipsniais, teismas

              n u s p r e n d ž i a:

              Ieškinį patenkinti.

              Pripažinti ieškovo G. N. įmonės ir atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB 2008-04-17 sudarytą Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia.

              Taikant restituciją, grąžinti ieškovo bankrutavusios G. N. įmonės nuosavybėn šį (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą:

              - 80/100 dalių administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 

              - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

              -  82/100 dalis remonto dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

              - kitus statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

              - kitus statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 

              - 64/100 dalis kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

              Priteisti ieškovui bankrutavusiai G. N. įmonei iš atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB  13000 Lt (trylikos tūkstančių litų) bylinėjimosi išlaidas. 

              Priteisti valstybei iš atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB  43290 Lt (keturiasdešimt trijų tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt litų) žyminį mokestį. 

              Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas                                                        Ramūnas Mitkus