Administracinė byla Nr. A-569-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07324-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. M., H. K., M. S., G. Z., E. M. (E. M.), S. Š., T. A. (T. A.), Č. A. (Č. A.) skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjai D. M., H. K., M. S., G. Z., E. M. (E. M.), S. Š., T. A. (T. A.), Č. A. (Č. A.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1?7), prašydami: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A33(l)-5908-(4.31), kuriuo, atsakant į pareiškėjų prašymus dėl adresų suteikimo, paaiškinta, kad adresų suteikti negali, nes Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-124 sudaryta darbo grupė spręsti klausimus dėl žemės sklypų suteikimo individuliai statybai teisėtumo ir pagrįstumo (I t., b. l. 10); 2) įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suteikti adresus žemės sklypams, kurie NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VJ-(14.48.2.)-267 buvo paskirti toliau nurodytiems asmenims, t. y.: žemės sklypui Nr. 107B, kuris NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 buvo patvirtintas E. M. ir S. Š.; žemės sklypui Nr. 3, kuris NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 buvo patvirtintas J. A.; žemės sklypui Nr. 12, kuris NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 buvo patvirtintas I. M. ir Z. M.; žemės sklypui Nr. 2, kuris NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 buvo patvirtintas G. G. ir F. M.; 3) priteisti pareiškėjų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, todėl kad neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, priimtas atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai peržengiant teisės aktais nustatytas kompetencijos ribas. Teisės aktai numato, kad tam, jog žemės sklypui būtų suteiktas adresas, toks žemės sklypas turi atitikti 2 alternatyvius reikalavimus: tokio žemės sklypo naudojimo paskirtis turi leisti pastatų statybą arba teritorijų planavimo dokumentu turi būti leidžiama statyba.

Pažymėjo, kad visiems pareiškėjams buvo paskirti žemės sklypai, suprojektuoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Vadinasi, pareiškėjams paskirtų žemės sklypų planai, vadovaujantis Detaliųjų planų rengimo taisyklių 4.1 punktu, yra prilyginami detaliesiems planams. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 48V(-(14.48.2)-212 buvo patvirtinti atskiri žemės sklypai, siūlytini piliečiams neatlygintinai nuosavybėn, individualiai statybai. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48Vj-(14.48.2)-267 pagrindu atskiri žemės sklypai individualiai statybai buvo paskirti konkrečiai pareiškėjams. Taigi, ginčo žemės sklypų paskirtis leidžia pastatų statybą, nes jie buvo suformuoti individualiai statybai (vienbučių ir dvibučių namų statybai). Vilniaus rajono savivaldybės administracija neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procedūros teisėtumą ir pagrįstumą, nes neturi kompetencijos šioje srityje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. NŽT priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus rajono savivaldybės administracija neturi pagrindo vertinti adresų suteikimo procedūros metu.

Teigė, jog skundžiamu sprendimu atsakovas visiškai ignoravo Nacionalinės žemės tarnybos prie Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212, kuriuo buvo patvirtinti siūlytini piliečiams neatlygintinai žemės sklypai individualiai statybai; taip pat Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. 48VJ-(!4.48.2)-267, kuriuo buvo paskirti konkretūs žemės sklypai pareiškėjams bei nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus. Be to, skundžiamas atsakovo sprendimas nėra pagrįstas jokiomis teisės normomis.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 76-80) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas tiek teisės aktais, tiek faktinėmis aplinkybėmis, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Pareiškėjai kelis kartus buvo informuoti apie adresų nesuteikimo priežastis: 2013 m. gegužės 29 d. atsakymais, kuriuose nurodoma, jog atsakovas kreipsis į kitas valstybės institucijas, siekdamas gauti informacijos, ar pareiškėjų parengti žemės sklypų planai nepažeidžia galiojančių teisės aktų reikalavimų; 2013 m. spalio 29 d. sprendimu, kuriame nurodoma, jog buvo gauta informacija apie procedūrų neteisėtumą, apie tai, jog sprendimus priėmusi institucija nagrinėja jų pagrįstumą, todėl šiandien atsakovas, turėdamas informacijos iš NŽT apie sprendimų neteisėtumą, negali pareiškėjų sklypams suteikti adresų.

Pažymėjo, jog pareiškėjų reikalavimas įpareigoti administraciją suteikti adresus sklypams yra grindžiamas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267, tačiau šio įsakymo įgyvendinimas pačios NŽT buvo sustabdytas (NŽT raštas Nr. 1SD-(7.3)-2667), todėl pareiškėjų argumentas, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija ignoravo šį įsakymą, yra nepagrįstas, neatitinkantis faktinės situacijos. Atsakovas niekuomet nevertino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisėtumo. Vilniaus rajono savivaldybės administracija vertino, ar adresų keitimas šiems žemės sklypams nepažeis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pagal Adresų formavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092, 4.1. punktą, adresų objektais yra tie žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus. Vilniaus rajono savivaldybės administracija tokiais detaliaisiais planais laikė ir patvirtintus generalinius planus, kurie, esant poreikiui, turėtų būti keičiami tokia pat tvarka, kaip ir detalieji planai (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 7 d.). Siekdamas įsitikinti, ar pozicija yra teisinga, kreipėsi su užklausimais į kitas valstybės institucijas, o gauti atsakymai tik patvirtino atsakovo nuomonę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu (II t., b. l. 70-74) pareiškėjų skundą patenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A33(l)-5908-(4.31). Įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suteikti adresus žemės sklypams, kurie pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VJ-(14.48.2.)-267 patvirtintą sąrašą, Nacionalinės žemės tarnybos sprendimus buvo paskirti ir patvirtinti pareiškėjams: žemės sklypas Nr. 107B – E. M. ir S. Š.; žemės sklypas Nr. 3 – J. A.; žemės sklypas Nr. 12 – I. M. ir Z. M.; žemės sklypas Nr. 2 – G. G. ir F. M.. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjų vardu į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją prašymais (I t., b. l. 82, 96, 107122-123, 146-147,167-168, 179, 195-196) dėl adresų suteikimo dar 2013 m. balandžio 12 d., 2013 m. spalio 8 d. kreipėsi G. Z.. Prie prašymų pareiškėja pridėdavo NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 su papildymais, sąrašus, įgaliojimus, sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo, sklypų planus (I t., b. l. 83-94, 97-105, 108-120, 124-144, 148-165, 169-177, 180-193, 197-201; II t., b. l. 3-6). Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2013 m. gegužės 29 d. raštais (I t., b. l. 95, 103, 178) informavo pareiškėją, kad su raštais kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, Teisingumo ministeriją ir Aplinkos ministeriją dėl UAB „Arlitanus“ atliktų žemės sklypų individualiai statybai projektavimo darbų, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir atitinkamų gyvenamųjų vietovių planų atitikimo. Tik gavusi atsakymus iš minėtų ministerijų, Vilniaus rajono savivaldybė galės atlikti tolimesnius veiksmus dėl prašymų suteikti žemės sklypams adresus. Tačiau atsakovas tik 2013 m. birželio 21 d. raštu kreipėsi į Aplinkos ministeriją ir Teisingumo ministeriją, prašydamas pateikti nuomonę, ar nekyla prieštaravimų tarp Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo (II t., b. l. 8-9). Gavęs atsakymus (II t., b. l. 10-11, 12-16, 18-19) iš Aplinkos ministerijos (2013 m. rugpjūčio 1 d.), 2013 m. spalio 3 d. iš NŽT, atsakovas 2013 m. spalio 28 d. parengė atsakymus (I t., b. l. 121, 145, 166, 194) G. Z., kuriuose paaiškino, kad žemės sklypams adresų suteikti negali, nes NŽT direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-124 sudaryta darbo grupė spręsti klausimus dėl žemės sklypų suteikimo individuliai statybai teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija, gavusi pareiškėjos G. Z. 2013 m. balandžio 12 d. prašymą dėl adresų suteikimo, privalėjo pradėti atitinkamą administravimo procedūrą. Jos metu paaiškėjus, kad trūksta kokių nors dokumentų, vadovaujantis minėtais teisės principais, Vilniaus rajono savivaldybės administracija turėjo paprašyti papildomos informacijos iš pareiškėjų, o ne kelti abejones dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 teisėtumo ir pagrįstumo. Duomenų, kad pareiškėjų vardu G. Z. ginčo klausimu nebendradarbiavo su Vilniaus rajono savivaldybės administracija, nagrinėjamu atveju nėra. Atvirkščiai – pareiškėja buvo aktyvi, nuosekliai siekė, kad suteiktiems žemės sklypams būtų suteikti adresai. Atsakovas priešingai, po 2013 m. balandžio 12 d. prašymo gavimo, administracinės procedūros nepradėjo, praėjus daugiau nei vienam mėnesiui 2013 m. gegužės 29 d. raštu informavo pareiškėją, kad kreipėsi į Teisingumo, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas dėl UAB „Arlitanus“ atliktų žemės sklypų individualiai statybai projektavimo darbų, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir atitinkamų gyvenamųjų vietovių planų atitikimo. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybės administracija aktyvių veiksmų ėmėsi tik 2013 m. birželio 21 d., kai raštu kreipėsi į šias ministerijas. Tiek Aplinkos ministerija, tiek NŽT konkrečios nuomonės adresų suteikimo klausimu atsakovui nesuteikė. Tik po pakartotinų pareiškėjos 2013 m. spalio 8 d. prašymų (I t., b. l. 122-123, 146-147) Vilniaus rajono savivaldybės administracija, nenagrinėdama adresų suteikimo klausimų, tiesiog formaliai informavo pareiškėją, kad žemės sklypams adresų suteikti negali, nes NŽT direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-124 sudaryta darbo grupė spręsti klausimus dėl žemės sklypų suteikimo individuliai statybai teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgus į šias aplinkybes, matyti, kad atsakovas pažeidžia pagrindinę viešosios atsakomybės sąlygą – valstybės valdžios institucijos neteisėtas neveikimas, pasireiškęs Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punkto, Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 straipsnio ir 9 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

Iš Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 straipsnio, 9 straipsnio 3 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2029 patvirtintų adresų formavimo taisyklių 4.1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintų Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos taisyklių 3-7 punktų, Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų detaliųjų planų rengimo taisyklių nuostatų matyti, kad adresas žemės sklypui suteikiamas, jei jis skirtas individuliai statybai, teritorijų planavimo dokumentu leidžiama statyba, taip pat žemės sklypai su juose esančiais statiniais, kaip taisyklė, sudaro vieną ir tą patį adresų objektą, kuris individualizuojamas pagal konkrečią gyvenamąją vietovę, šios vietovės gatvę ir t.t.

Iš NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 (I t., b. l. 83), pateikto sąrašo (I t., b. l. 84), NŽT sprendimų (I t., b. l. 162-165) aiškiai matyti, kad pagal teritorijų planavimo dokumentus atkuriant nuosavybės teises, žemės sklypai pareiškėjams suteikti individuliai statybai pagal pridedamą sąrašą: žemės sklypas Nr. 107B – E. M. ir S. Š.; žemės sklypas Nr. 2 – G. G. ir F. M.; žemės sklypas Nr. 3 – J. A.; žemės sklypas Nr. 12 – I. M. ir Z. M.. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad šiems žemės sklypams adresas šiuo metu nėra suteiktas, tai patvirtina tiek pareiškėjai, tiek atsakovas. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267, NŽT sprendimai yra galiojantys, dėl jų ginčo teismuose nėra, todėl jais abejoti atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija vilkino administravimo procedūrą, nesivadovavo gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.), ginčo sprendimo nepagrindė objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, prašymas išnagrinėtas abstrakčiai, nėra aiškus ir argumentuotas. Dėl šių priežasčių Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. spendimas Nr. A33(1)-5908-(4.31), kuriuo G. Z. atsisakyta suteikti adresus žemės sklypams, panaikintas ir vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punktu, Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 straipsnio ir 9 straipsnio 3 dalies nuostatomis, poįstatyminiais teisės aktais, gero administravimo principu, atsakovas įpareigotas pareiškėjų žemės sklypams suteikti adresus per vieną mėnesį.

Kadangi pareiškėjai nepateikė bylinėjimosi išlaidų pagrindimo, todėl jų prašymas priteisti jų atlyginimą netenkintas.

III.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti suteikti adresus žemės sklypams, kurie pareiškėjams buvo suteikti individualiai statybai. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovą suteikti adresus sklypams grindžiamas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267. Tačiau šio įsakymo įgyvendinimas pačios NŽT buvo sustabdytas (NŽT raštas Nr. 1SD-(7.3)-2667). Todėl argumentas, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija ignoravo šį įsakymą, yra nepagrįstas, neatitinkantis faktinės situacijos. Atsakovas niekuomet nevertino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisėtumo. Jis vertino, ar adresų suteikimas šiems žemės sklypams nepažeis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pagal Adresų formavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092, 4.1. punktą adresų objektais yra tie žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus. Vilniaus rajono savivaldybės administracija tokiais detaliaisiais planais laikė ir patvirtintus generalinius planus, kurie, esant poreikiui, turėtų būti keičiami tokia pat tvarka, kaip ir detalieji planai (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 7 d.). Siekdamas įsitikinti, ar jo pozicija yra teisinga, atsakovas kreipėsi su užklausimais į kitas valstybės institucijas. Gauti atsakymai tik patvirtino jo nuomonę.
2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, gavęs 2013 m. balandžio 12 d. prašymą, nepradėjo administracinės procedūros, tuo pažeisdamas viešojo administravimo principus. Vilniaus rajono savivaldybės administracija nuolat kreipdavosi į įvairias institucijas su klausimu, ar gali suteikti sklypams adresus, jeigu toks adresų suteikimas prieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams. Pareiškėjų prašymai buvo nagrinėjami įvertinus gautus išaiškinimus, apie kuriuos išsamiai pasisakė į bylą pateiktame atsiliepime. Be to, pareiškėjai buvo informuoti apie faktines adresų nesuteikimo priežastis, t. y. 1) 2013 m. gegužės 29 d. atsakymais, kuriuose nurodoma, jog atsakovas kreipsis į kitas valstybės institucijas, siekdamas gauti informacijos, ar pareiškėjų parengti žemės sklypų planai nepažeidžia galiojančių teisės aktų reikalavimų; 2) 2013 m. spalio 29 d. sprendimu, kuriame nurodoma, jog buvo gauta informacija apie procedūrų neteisėtumą, apie tai, jog sprendimus priėmusi institucija nagrinėja jų pagrįstumą, todėl šiandien atsakovas, turėdamas informacijos iš NŽT apie sprendimų neteisėtumą, negali pareiškėjų sklypams suteikti adresų.
3. Iš Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir jo preambulės („Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai“) matyti, kad jame yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybė tarnyba, mokesčiai ir kt. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teises normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl, kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-774/2010). Skundžiamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas faktiniais duomenimis, jame yra aiškiai nurodyta apskundimo tvarka, jis yra pasirašytas. Skundžiamą sprendimą reikėtų vertinti sistemiškai, prieš tai pareiškėjams siųstų atsakymų kontekste.
4. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog dėl minėtų NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymų teisėtumo ginčų teisme nėra. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso skyrius padavė pareiškimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (bylos Nr. 1-8776-815/2014) kuriame prašo iš dalies panaikinti minėtus įsakymus. Neatmetama galimybė, jog tokių pareiškimų bus dar daugiau, nes NŽT sudaryta grupė dar nebaigė savo darbo.

Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 104-107) prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovo jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Visiems pareiškėjams konkretūs sklypai buvo suteikti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-01-28 įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212 bei Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267, nurodant jų numerius. Pareiškėjų atžvilgiu buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, parengti žemės sklypų planai. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267 dalys, susijusios su pareiškėjais, nėra nuginčytos ar ginčijamos teisme. Tokių duomenų į bylą atsakovas nepateikė ir nepateikia kartu su apeliaciniu skundu. Atsakovo pateikta informacija, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. 1-8776-815/2014 pagal Vilniaus prokuratūros skundą dėl administracinių aktų panaikinimo J. M. atžvilgiu, nėra susijusi su nagrinėjama byla: (i) žemės sklypo suteikimas J. M. nėra susijęs su pareiškėjais ir jų keliamais reikalavimais; (ii) apie tokios bylos iškėlimą nebuvo žinoma nei nagrinėjant bylą, nei priimant sprendimą. Atsakovo argumentas, kad neatmetama galimybė, jog tokių pareiškimų bus dar daugiau, nes Nacionalinės žemės tarnybos sudaryta grupė dar nebaigė savo darbo, atmestinas, nes ginčo akto priėmimo metu tokių pareiškimų nebuvo; argumentas grindžiamas prielaida, o ne faktu; taip pat net ir tuo atveju, jeigu panašaus pobūdžio skundai būtų pateikti ir pareiškėjų atžvilgiu, panaikinus nuosavybės teisių įregistravimo pagrindą, suteikti adresai pareiškėjams suteiktų žemės sklypų atžvilgiu neturės jokios teisinės reikšmės, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus.
2. Sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad skundžiamame sprendime tik formaliai nurodyta, jog adresų žemės sklypams suteikti atsakovas negali dėl sudarytos darbo grupės, tačiau nenurodo teisinio pagrindimo, bei aiškiai nepasisako dėl adresų nesuteikimo būtent pareiškėjų prašomiems sklypams. Skundžiamas atsakovo sprendimas nėra pagrįstas jokiomis teisės normomis. Adresų suteikimo tvarką reguliuoja minėtos Adresų formavimo taisyklės, tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu visiškai nenurodė jokios aktualios teisės normos, kurios pagrindu priėmė skundžiamą sprendimą. Skundžiamas sprendimas nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis: pareiškėjams nėra paaiškinta, dėl kokių faktinių pagrindų jiems paskirtiems žemės sklypams negali būti suteikti adresai. Todėl darytina išvada, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija neišnagrinėjo pareiškėjų prašymų individualiai, nepateikė faktinių argumentų ir teisinių pagrindų pagal adresų suteikimo taisykles reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.
3. Net ir pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas nenurodo konkretaus ir aiškaus teisinio pagrindo, dėl kurio jis atsisako suteikti adresus žemės sklypams, apsiribodamas paaiškinimu, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino, ar adresų suteikimas nepažeis galiojančių teisės aktų. Todėl net ir įvertinus apeliacinio skundo argumentus, teismas pagrįstai sprendė, kad 2013 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. A33(1)-5908(4.31) yra formalus ir nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o pareiškėjų prašymas išnagrinėtas abstrakčiai, nėra aiškus ir argumentuotas. Nei viename iš byloje esančių rašytinių įrodymų – Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos raštuose, nėra nurodyta, kad pareiškėjams suteiktiems žemės sklypams yra pagrindas nesuteikti adresų. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus rajono savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo vertinti pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisėtumo ir pagrįstumo ir kelti dėl abejones dėl priimtų Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų. Nagrinėjamu atveju, Vilniaus rajono savivaldybės administracija, gavusi pareiškėjų prašymus dėl adresų suteikimo, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 dalimi bei Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2029 patvirtintų adresų formavimo taisyklių 4.1. punktu, turėjo pareigą suteikti pareiškėjams skirtiems žemės sklypams adresus, nes adresų objektai yra žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus. Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintomis Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis (galiojusiomis ginčo akto priėmimo metu) žemės reformos metu formuojant natūra grąžinamus žemės sklypus, Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Visiems pareiškėjams nagrinėjamu atveju buvo paskirti žemės sklypai, suprojektuoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Vadinasi, pareiškėjams paskirtų žemės sklypų planai, vadovaujantis Detaliųjų planų rengimo taisyklių 4.1 punktu, yra prilyginami detaliesiems planams. Atsižvelgiant į tai, kad visiems pareiškėjams paskirti žemės sklypai atkuriant nuosavybės teise, leidžia pastatų statybą (suformuoti individualiai statybai), sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjų atžvilgiu nėra nuginčyti teisme, Vilniaus rajono savivaldybės administracija savo kompetencijos ribose turi suteikti sklypams adresus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Bylos ginčas yra dėl adresų suteikimo žemės sklypams.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo bei patikslina.

Ginčo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punktu buvo nustatyta, kad adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą, pobūdį) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, pastatams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų suteikimas gatvėms, savivaldybės teritorijose esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2387 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.). Šis teisės aktas yra aukštesnės teisinės galios ir detaliau reglamentuoja adresų suteikimo tvarką nei iki jo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintos Adresų formavimo taisyklės, pagal kurių 4.1 punktą adresų objektai yra žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus, taip pat sodininkų bendrijų žemės sklypai, neužstatyti pastatais.

Žemės sklypai buvo suteikti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VJ-(14.48.2.)-267: E. M. ir S. Š. žemės sklypas Nr. 107B; J. A. žemės sklypas Nr. 3; I. M. ir Z. M. žemės sklypas Nr. 12; G. G. ir F. M. žemės sklypas Nr. 2. Suteikti sklypai pažymėti projekto numeriais ir 2013 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. 48VJ-(14.48.2.)-267 nurodyta sklypų paskirtis – individuali statyba. Ginčo žemės sklypai pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punktą yra adreso objektai ir pagal paskirtį juose leidžiama pastatų statyba, todėl pagal pareiškėjų prašymą minėtiems žemės sklypams turi būti suteikti adresai.

Žemės sklypų suteikimo pareiškėjams teisėtumas teismine tvarka nėra paneigtas, todėl atsakovo keliamos abejonės dėl žemės sklypų suteikimo teisėtumo negalėjo būti pagrindu atsisakyti tenkinti pareiškėjų prašymą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad atsakovo atsisakymas suteikti adresus sklypams yra neteisėtas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė