Baudžiamoji
byla Nr. 2K-269/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.1.1.5.3;
1.1.3.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. balandžio 27
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos,
Albino Sirvydžio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. ir nuteisto juridinio asmens UAB „S.“ atstovo
advokato Raimundo Lideikos kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos
teismo 2009 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį nuteisti: D. L. – 30 MGL dydžio (3750
Lt) bauda, juridinis asmuo UAB „S.“ – 50 MGL dydžio (6250 Lt) bauda.
D. L. ir juridinis asmuo UAB „S.“ dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio
1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skundžiama ir
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
lapkričio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo D. L., juridinio
asmens – UAB ,,S.“ atstovo apeliaciniai skundai atmesti.
Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas A. G.,
tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
D. L. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1
dalį už tai, kad 2006 m. rugsėjo 19 d., nenustatytą valandą, žinomai suklastotą
tikrą dokumentą – priedą prie lizingo sutarties Nr. (duomenys
neskelbtini) – UAB „Hansa lizingas“ pabaigos aktą, su jame įrašytomis
tikrovę neatitinkančiomis žiniomis, kad UAB „S.“ tinkamai ir visiškai sumokėjo
visas numatytas įmokas ir kad UAB „Hansa lizingas“ perleidžia UAB „S.“
nuosavybės teisę į automobilį „Lexus RX330“ (kėbulo Nr. (duomenys
neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), panaudojo,
pateikdamas VĮ „Regitra“, esančiai Panevėžyje, Pramonės g. 12.
Juridinis asmuo UAB „S.“ nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1
dalį už tai, kad panaudojo suklastotą tikrą dokumentą: juridinio asmens UAB „S.“
(įregistruota 2002 m. vasario 26 d. Panevėžio miesto savivaldybėje, Panevėžyje,
Savanorių a. 12, įregistravimo Nr. (duomenys neskelbtini), įmonės
kodas (duomenys neskelbtini)) direktorius D. L.,
turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti
juridinio asmens veiklą, veikdamas bendrovės vardu ir jos naudai, pagal UAB „S.“
įstatus bei pagal 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių
įstatymo Nr. IX-1889 37 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, panaudojo
žinomai suklastotą tikrą dokumentą – priedą prie lizingo sutarties Nr. (duomenys
neskelbtini) – UAB „Hansa lizingas“ pabaigos aktą su jame įrašytomis
tikrovę neatitinkančiomis žiniomis, kad UAB „S.“ tinkamai ir visiškai sumokėjo
visas numatytas įmokas ir kad lizingo bendrovė perleidžia UAB „S.“ nuosavybės
teisę į automobilį „Lexus RX330“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini))
2006 m. rugsėjo 19 d., pateikdamas VĮ „Regitra“, esančiai Panevėžyje, Pramonės
g. 12.
Kasaciniu
skundu nuteistasis D. L. prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo
apeliacinis skundas, ir šią dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 22 d. nuosprendžio
dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo
apeliacinis skundas, ir BK 37 straipsnio pagrindu jį nuo baudžiamosios
atsakomybės atleisti, baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius
nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – be pagrindo
nepritaikė BK 37 straipsnio, neteisingai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 6
dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį, BK 54 straipsnio
2 dalies 1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 320
straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų, nes nepatikrino
bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ne dėl visų esminių skundo
argumentų išdėstė motyvuotas išvadas, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Apeliacinis teismas
įtikinamai neargumentavo, kad būtinai reikia bausti juridinį asmenį – įmonę –
ir tada, kai nuteistasis fizinis asmuo yra vienintelis tos įmonės akcininkas ir
vienasmenis valdymo organas – direktorius. Apeliacinis teismas neatkreipė
dėmesio į tai, kad pagal CK 2.45 straipsnį bei 2.87 straipsnio 7 dalį jis, D. L., kaip vienintelis juridinio asmens UAB „S.“ dalyvis,
privalės, įvykdžius nuosprendį, atlyginti iš UAB „S.“ išieškotą baudą kaip šios
patirtą žalą dėl jo veiksmų. Jis, kasatorius, patirs dvigubą nubaudimą, kurio
materialinė išraiška bus paskirtų jam, kaip fiziniam ir juridiniam asmeniui, baudų
suma. Be to, teismai neišdėstė motyvų, kodėl juridiniam asmeniui skyrė daug
didesnę baudą nei fiziniam asmeniui.
Nuteistasis
dar nurodo, kad teismai neatkreipė dėmesio į nusikalstamos veikos, numatytos BK
300 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo laipsnį, nors tai privalėjo nustatyti
pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Kasatoriaus nuomone, ši veika yra
mažareikšmė, nes jis 2006 m. rugsėjo 19 d. pabaigos akto neklastojo, jį
pateikdamas VĮ „Regitra“ veikė kaip UAB „Hansa lizingas“ atstovas, neturėjo
savanaudiškų motyvų, veika padaryta nebendrininkaujant. Kasatorius mano, kad
jeigu VĮ „Regitra“ būtų preciziškai laikiusis Vidaus reikalų ministro 2001 m.
gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų ir veikos metu galiojusių Kelių
transporto priemonių registravimo taisyklių 74.1 punkto reikalavimų, tai vien
pagal pabaigos aktą jokių automobilio duomenų keitimo – išregistravimo iš UAB „Hansa
lizingas“ nuosavybės ir įregistravimo UAB „S.“ vardu bei išregistravimo nebūtų
atlikusi. VĮ „Regitra“ veikla dėl pabaigos akto pateikimo ir įvykusio automobilio
nuosavybės perregistravimo jokių sutrikdymų nepatyrė, nes ši situacija automobilio
nuosavybės teisės santykių dalyvius tenkino, VĮ „Regitra“ nebuvo prašoma
registraciją atnaujinti, todėl BK 300 straipsnyje saugomas objektas – valdymo
tvarka ir valdymo subjekto veikla – nebuvo pažeistas ir sutrikdytas. Po to, kai
buvo išduotas pabaigos aktas, UAB „Hansa lizingas“ toliau siuntė PVM sąskaitas-faktūras
įmonei „S.“, kuri jas nuolat apmokėdavo. 2007 m. lapkričio 22 d. UAB
„Hansa lizingas“ raštas Nr. 3796 patvirtina, kad 2007 m. lapkričio 13 d. UAB
„S.“ pervedė visą likutinę automobilio „Lexus RX330“ vertę, t. y. visiškai
atsiskaitė pagal lizingo sutartį. UAB „Hansa lizingas“ jokių pretenzijų dėl
atsiskaitymų neturi, situacija šiai bendrovei buvo finansiškai naudinga, tai
konstatuota ir nuosprendyje. Dėl suklastoto dokumento pateikimo niekam jokios
žalos nepadaryta. Iš šių nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių
visumos matyti, kad jo, D. L., veikos pavojingumo
laipsnis buvo minimalus ir ji pripažintina mažareikšme.
Kasaciniu
skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“
atstovas advokatas R. Lideika prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas juridinio asmens
UAB „S.“ atstovo
apeliacinis skundas, ir šią dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 22 d. nuosprendžio
dalį, kuria juridinis asmuo UAB „S.“ pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį,
bei Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria
atmestas juridinio asmens atstovo apeliacinis skundas, ir, pritaikius BK 37
straipsnį, UAB „S.“
nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius
nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas,
nemotyvuotai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą, dėl to neteisingai
nustatė veikos pavojingumo laipsnį, be pagrindo netaikė BK 37 straipsnio. Apeliacinis
teismas padarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių
pažeidimų, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ne
dėl visų esminių skundo argumentų išdėstė motyvuotas išvadas. UAB „S.“ atstovo
apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas, kad nuosprendyje nenustatytos
pagal BK 20 straipsnio 2 dalį visos būtinosios juridinio asmens atsakomybei
kilti sąlygos, teismas neįvertino, ar nusikalstama veika buvo tik savarankiškas
bendrovės direktoriaus D. L. poelgis ar natūralus
rezultatas, kurį lėmė „nusikalstama“ bendrovės veiklos strategija. Taigi
apeliaciniu skundu buvo ginčijamas nepagrįstas BK 20 straipsnio 2 dalies taikymas
ir nepakankama teisinė argumentacija dėl šios normos taikymo. Iš nuosprendžio
matyti, kad UAB „S.“ nuteista,
nes jos direktorius esą veikė jos naudai, nors argumentuotai nenurodyta, kaip
ta nauda reiškėsi, nenustatyta, kad įmonės direktorius veikė jos interesais. Iš
nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, jog padėtis, kai po pabaigos akto
išrašymo ir likutinės vertės nesumokėjimo kiekviena iš sutarties šalių
nereiškia viena kitai jokių pretenzijų ir tęsia anksčiau sudarytos sutarties
sąlygų vykdymą, rodo, kad tokie civiliniai santykiai buvo priimtini abiem
šalims bei UAB „Hansa lizingas“, juo labiau kad sutarties vykdymas lizingo
bendrovei buvo naudingas finansine prasme. Lieka neaišku, ar tai buvo naudinga
ir UAB „S.“.
Kasatorius nurodo, kad
nuosprendžio teiginys, jog D. L., veikdamas bendrovės
naudai, pateikė pabaigos aktą su įrašytomis neatitinkančiomis tikrovę žiniomis
ir siekė, kad automobilis būtų perregistruotas UAB „S.“ nuosavybėn, yra
abejotinas. Nauda pagal byloje nustatytas aplinkybes negali būti suprantama
kaip automobilio perregistravimas bendrovės vardu, nes galutinis direktoriaus
siekis nebuvo perregistruoti automobilį UAB „S.“ vardu – šis tą pačią
dieną buvo išregistruotas. Taigi būtinasis pagal BK 20 straipsnio 2 dalį naudos
juridiniam asmeniui požymis nebuvo aiškiai nustatytas. Apeliacinės instancijos
teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalį, šios bylos dalies nepatikrino
ir naudos požymio nenustatė.
Kasatorius taip pat pažymi,
kad teismai ignoravo aplinkybę, jog pagal pabaigos akto 3 punktą UAB
„S.“, kaip lizingo
bendrovės klientui, buvo pavesta atstovauti lizingo bendrovei turto registre
išregistruojant automobilį „Lexus RX330“ ir atliekant visus su tuo susijusius veiksmus.
Taigi D. L., veikdamas kaip „Hansa lizingas“ įgaliotos UAB
„S.“ direktorius ir
pateikdamas pabaigos aktą registro tvarkytojui dėl automobilio nuosavybės
išregistravimo, veikė atstovaujamos UAB „Hansa lizingas“ vardu ir naudai.
Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė galėjo suvaidinti esminį vaidmenį, teismams
taikant BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas ir sprendžiant, ar UAB
„S.“ gali atsakyti už
savo direktoriaus veiksmus, kuriuos šis atliko, vykdydamas kitos bendrovės
pavedimą, ir ar yra pagrindas traukti baudžiamojon atsakomybėn, nes pagal CK
6.756 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą pavedimo sutarties sampratą įgaliotinis
veikia įgaliotojo vardu.
Kasatorius taip pat nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė ir į argumentą, ar galima tuo
pačiu nuosprendžiu nuteisiant įmonės vadovą ir pačią įmonę jų veikas išdėstyti
skirtingai ir ar tai neprieštarauja BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatai
„juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas veikas“. Nuosprendžio
aprašomojoje dalyje, aprašant D. L. veiką, nenustatyta,
kad D. L. veikė UAB „S.“ vardu ir šios naudai,
kad turėjo teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti
juridinio asmens veiklą.
Nuteistojo
juridinio asmens UAB „S.“
atstovas, be to, nurodo, kad teismai nepagrįstai nesvarstė, ar nusikalstama
veika – žinomai tikro suklastoto dokumento panaudojimas – pagal BK 37 straipsnį
nėra mažareikšmė. Nors teismas, skirdamas bausmes, vadovavosi BK 54 straipsnio
2 dalimi, tačiau teismų sprendimuose neišdėstyti motyvai dėl nusikalstamos
veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, pavojingumo laipsnio. Šios veikos
objektas yra normali subjektų, užtikrinančių valdymo tvarką, veikla. Todėl
teismai turėjo svarstyti, ar panaudojant pabaigos aktą su neatitinkančiais
tikrovės įrašais, buvo apsunkinta VĮ „Regitra“ veikla. Kasatorius pažymi, kad
teismai nepagrįstai sureikšmino tą aplinkybę, jog pabaigos aktas buvo pateiktas
valstybinei institucijai. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 3,
4, 6 dalis valstybės įmonė nepriskiriama prie valstybės institucijų – ji
laikoma kitu viešojo administravimo subjektu. 2005 m. lapkričio 28 d. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių
transporto priemonių registro nuostatų 9.2 punktą VĮ „Regitra“ yra registro
tvarkymo įstaiga; pagal 14.1, 14.8, 14.9 punktus jos teritorinių skyrių
funkcijos, be kita ko, yra transporto priemonių įregistravimas,
išregistravimas, netikslių registro duomenų keitimas. Valstybinė įmonė negali
peržiūrėti asmenų sudarytų civilinių sandorių, jų ginčyti, o transporto
priemonės įregistravimas ar išregistravimas registre nėra nuosavybės teisės
atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas.
Kasatorius teigia, kad
teismai nesiaiškino 2006 m. rugsėjo 19 d. (automobilio „Lexus RX330“ registro
duomenų keitimo ir išregistravimo diena) galiojusių transporto priemonių registro
taisyklių ir to, kokia tvarka vykdomi duomenų keitimas ir išregistravimas.
Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintos
Kelių transporto priemonių registravimo duomenų taisyklės (toliau –Taisyklės) nustato
skirtingus reikalavimus dokumentams, kuriuos reikia pateikti VĮ „Regitra“ ir
kurių pagrindu yra atliekamas registracijos duomenų keitimas priklausomai nuo
to, kas dėl to kreipėsi. Kadangi D. L. pagal pabaigos
akto 3 punktą atstovavo ir UAB „Hansa lizingas“ ir kaip direktorius įmonei „S.“,
laikytina, kad jis veikė ir buvusio, ir naujo transporto priemonių valdytojų
vardu. Iš Taisyklių 74 punkto matyti, kad jokio transporto priemonės įgijimo
dokumento VĮ „Regitra“ pateikti nereikėjo. 2006 m. rugsėjo 19 d. D. L. pateiktas pabaigos aktas buvo Taisyklių 74.3 punkte
nurodytas dokumentas, kurį D. L. pateikė UAB „Hansa
lizingas“ interesais kaip dokumentą, patvirtinantį jo teisę atstovauti lizingo
bendrovei. D. L. pateiktas
pabaigos aktas nebuvo pagrindas pakeisti automobilio „Lexus RX330“ registracijos
duomenis – tam reikia užpildyti ir VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus
patvirtintos formos bendrą prašymą. Iš byloje esančių VĮ „Regitra“ Panevėžio
filialo pateiktų duomenų matyti, kad joks prašymas nebuvo pildytas. Nesant
užpildytam prašymui automobilio iš UAB „Hansa lizingas“ nuosavybės apskritai
nebuvo pagrindo išregistruoti, tačiau tai, kodėl VĮ „Regitra“ tą atliko, byloje
nebuvo tirta ir nustatyta.
Kasatorius pažymi, kad pabaigos
akto pateikimas VĮ „Regitra“ jos darbo visiškai nesutrikdė, niekas nesikreipė
dėl duomenų panaikinimo ar pakeitimo, nes nuosavybės teisinių santykių dalyvius
visiškai tenkino esama padėtis. Kai buvo išduotas pabaigos aktas, UAB „Hansa
lizingas“ toliau siuntė PVM sąskaitas-faktūras UAB „S.“, kuri šias apmokėdavo,
o 2007 m. lapkričio 13 d. visiškai atsiskaitė pagal lizingo sutartį. UAB
„Hansa lizingas“ jokių pretenzijų dėl piniginių lėšų neturi. D.
L. pats dokumento neklastojo, pabaigos aktą pateikė VĮ „Regitra“
atstovaudamas ir kitai įmonei, kurios darbuotojas ir suklastojo tikrą
dokumentą, jis neturėjo jokių savanaudiškų motyvų, pabaigos akto neužteko automobiliui
išregistruoti iš lizingo bendrovės nuosavybės, tačiau šis buvo išregistruotas,
VĮ „Regitra“ nesilaikant Taisyklių 74.1 punkto reikalavimų; nuosavybės teisinių
santykių dalyvius susiklosčiusi padėtis tenkino, todėl net jei direktorius D. L. ir panaudojo suklastotą dokumentą, tai tokios jo
veikos pavojingumo laipsnis yra nežymus ir ji pripažintina mažareikšme.
Atsiliepimu į nuteistojo D. L. ir nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“
kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Regimantas
Žukauskas prašo juos atmesti. Prokuroras nurodo, kad neatitinka bylos medžiagos
juridinio asmens UAB „S.“ atstovo argumentas, jog apeliacinės instancijos
teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y.
nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumento, kad D. L. veikė savarankiškai, suklastotą
dokumentą panaudojo savo asmeniniais, o ne juridinio asmens interesais ir
naudai. Apeliacinis teismas, atmesdamas skundą, pagrįstai nurodė, kad D. L. , būdamas UAB „S.“ direktorius ir
turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu, pateikė VĮ „Regitra“
žinomai suklastotą tikrą dokumentą – priedą prie lizingo sutarties – pabaigos
aktą su jame įrašytomis tikrovės neatitinkančiomis žiniomis, kurio pagrindu UAB
„S.“, o ne D. L., įgijo nuosavybės teisę į automobilį „Lexus
RX330“. Iš karto po to, kai automobilis buvo užregistruotas kaip UAB „S.“
nuosavybė, jis buvo parduotas, o gauti pinigai pervesti į bendrovės sąskaitą.
Taigi ši bendrovė, o ne D. L., kaip fizinis asmuo, gavo
pajamų. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai tinkamai aiškino ir taikė BK
20 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes byloje surinktais įrodymais buvo
nustatyta, kad D. L., eidamas vadovaujančias pareigas ir
turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu ir jo naudai (būdamas
tinkamas nusikalstamos veikos subjektas), žinomai suklastotą tikrą dokumentą
pateikė VĮ „Regitra“ veikdamas ne savo vardu ir ne asmeniniais tikslais, o UAB
„S.“ vardu ir naudai.
Prokuroras, be
to, nurodo, kad nepagrįstas D. L. kasacinio skundo
argumentas, jog juridiniam asmeniui sumokėjus nuosprendžiu paskirtą baudą,
tokia pinigų suma sumažės ir vieninteliam UAB „S.“ akcininkui – D. L. – tenkanti pelno ar kito turto dalis, o tai tolygu
dvigubam nubaudimui už tą patį nusikaltimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime nurodė, kad principas non bis in idem
reiškia, jog draudžiama bausti tą patį asmenį antrą kartą už tą pačią
nusikalstamą veiką, tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia galimybės už
tą pačią veiką baudžiamojon atsakomybėn patraukti du ar daugiau asmenų, kurių
kaltė įrodyta. Prokuroras pažymi, kad šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn
patraukti fizinis asmuo D. L. ir juridinis asmuo UAB „S.“,
kaip baudžiamosios atsakomybės subjektai, negali būti tapatinami. Nors
nuteistasis D. L. yra vienintelis UAB „S.“ akcininkas,
tačiau akcinių bendrovių turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam
akcininkui yra svetimas, nes akcinės bendrovės akcijų turėtojai turi nuosavybės
teisę tik į bendrovės akcijas, o ne į jos turtą.
Prokuroras dar nurodo,
kad atmestini kasacinių skundų argumentai, susiję su BK 37 straipsnio taikymu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacine tvarka D. L. ir juridinio asmens atstovas klausimo dėl BK 37
straipsnio taikymo nekėlė, todėl kasacinių skundų argumentai, remiantis BPK 367
straipsnio 3 dalimi, turi būti palikti nenagrinėti. Kita vertus, taikyti BK 37
straipsnio nuostatas ir pripažinti veiką mažareikšme nėra teisinio pagrindo,
nes nuteistasis D.
L., veikdamas
juridinio asmens naudai ir jo interesais, tyčia, sąmoningai panaudojo
suklastotą dokumentą, tai padarė dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas kuo
pelningiau parduoti automobilį, kurio UAB „S.“ negalėjo teisėtai parduoti.
Nuteistojo D. L., nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo advokato R. Lideikos
kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr.
X-1236 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) kasacine tvarka apskųsti
įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo
nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Nuteistieji D. L. ir juridinio asmens UAB „S.“ atstovas advokatas R. Lideika
kasaciniuose skunduose teigia,
kad teismai neteisingai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą, be
pagrindo nepritaikė BK 37 straipsnio, t. y. nepripažino nuteistųjų padarytos nusikalstamos
veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, mažareikšme.
Šie kasatorių
teiginiai yra nauji argumentai,
nes jie nebuvo išdėstyti nuteistųjų D. L. ir juridinio
asmens UAB „S.“ atstovo apeliaciniuose skunduose ir
nagrinėjami Lietuvos apeliacinio teismo. Dėl to šie kasatorių skundų argumentai,
vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, paliekami nenagrinėti, nes
pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir
yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Dėl BK 20
straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies, BPK 320 straipsnio 3 dalies
taikymo
BK 300
straipsnio 1 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija,
galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d.) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už
netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro
ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą
ar realizavimą. D. L. ir juridinis asmuo UAB „S.“
nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimą.
Kasatorius D. L. kasaciniame skunde iš esmės neginčija
nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių
buvimo jo veiksmuose. Jis teigia, kad pabaigos aktą pateikė VĮ „Regitra“
veikdamas kaip UAB „Hansa lizingas“ atstovas, viešojo administravimo subjekto
veikla nebuvo sutrikdyta, nes teisinių santykių dalyvius ši situacija tenkino. Kasatorius
UAB „S.“ atstovas advokatas R. Lideika kasaciniame skunde tvirtina, kad teismai
netinkamai pritaikė BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai nuteisė
juridinį asmenį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Kasatorius juridinio asmens
atstovas teigia, kad UAB „S.“ atstovo apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog nuosprendyje
nenustatytos pagal BK 20 straipsnio 2 dalį visos būtinos juridinio asmens
atsakomybei kilti sąlygos, teismas neįvertino, ar nusikalstama veika buvo
savarankiškas UAB „S.“
direktoriaus D. L. poelgis ar natūralus
rezultatas, kurį lėmė „nusikalstama“ bendrovės veiklos strategija, tačiau
apeliacinės instancijos teismas šių argumentų tinkamai neišnagrinėjo, taip
pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3, 5 dalis.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad
nuteistasis D. L. pagrįstai nuteistas pagal BK 300
straipsnio 1 dalį. Teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus
įrodymus, nuosprendyje konstatavo, kad D. L. suprato, jog
panaudoja pateikdamas VĮ „Regitra“ dokumentą – priedą
prie lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) – UAB „Hansa lizingas“
pabaigos aktą – žinodamas, kad jame įrašyti tikrovės neatitinkantys
duomenys (kad UAB „S.“ tinkamai ir visiškai sumokėjo visas lizingo sutartyje numatytas
įmokas UAB „Hansa lizingas“, o ši perleidžia UAB „S.“ nuosavybės teisę į
automobilį „Lexus RX330“), siekdamas, kad automobilis „Lexus RX330“ būtų perregistruotas UAB „S.“ vardu kaip jo nuosavybė, ir
norėjo taip veikti. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame
posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl D. L. kaltės
– nuteistojo A. G., liudytojų R. P.,
R. E. parodymai, rašytiniai bylos įrodymai, motyvai,
kuriais vadovaudamasis teismas atmetė D. L. teiginį, kad
jis neskaitė jo pasirašyto akto, nesuprato, jog VĮ „Regitra“ pateikia
suklastotą dokumentą.
Juridinio
asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos yra nustatytos BK 20 straipsnyje. Pagal
šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas,
už kurių padarymą Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio
asmens atsakomybė. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė iškyla
tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina
vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba
priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo
nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas
individualiai ar juridinio asmens vardu. Taigi yra dvi esminės juridinio asmens
patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygų grupės: viena susijusi su subjekto,
kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir
juridinį asmenį, specifiniais požymiais, o kita apibūdina pačią veiką, jos
padarymo tikslą bei motyvą (ji padaryta individualiai ar juridinio asmens vardu
ir siekiant įgyvendinti juridinio asmens interesus ar naudos jam). Naudos
požymis paprastai yra aiškinamas kaip susijęs su materialinės naudos
užtikrinimu, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (ne materialinių)
juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Šis požymis padeda kvalifikuoti veiką ir
leidžia nustatyti, kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti
vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš tokios veikos
juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai
juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais. Juridiniam
asmeniui baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar
juridinis asmuo gavo naudos ar ne. Paprastai asmuo atsako pagal baudžiamąjį
įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2
straipsnio 3 dalis). Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens,
veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Juridinio asmens
kaltumas turi būti įrodytas BPK nustatyta tvarka.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai juridinį
asmenį UAB „S.“ pripažino kaltu pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1
dalį, o apeliacinės instancijos teismas nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“
atstovo apeliacinį skundą išnagrinėjo, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso
kodekso normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.
Priešingai
kasatoriaus – juridinio asmens atstovo – tvirtinimui, pirmosios instancijos
teismas nustatė visas BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, kurioms
esant už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas turi atsakyti ir
juridinis asmuo. Byloje nustatyta, jog nusikalstamą veiką – žinomai suklastoto
tikro dokumento panaudojimą – padarė D. L., kuris veikos
metu buvo UAB „S.“ direktorius, pagal šios bendrovės įstatų 5.1, 7.7, 7.9
punktus turintis teisę juridinio asmens vardu priimti sprendimus bei
kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Taigi buvo nustatyti D. L. kaip fizinio asmens specifiniai požymiai, kurie yra
viena iš privalomų sąlygų norint patraukti juridinį asmenį baudžiamojon
atsakomybėn. Taip pat teismas nustatė ir kitą būtiną sąlygą, apibūdinančią
pačią veiką: D. L. veikė UAB „S.“ vardu ir veika buvo
padaryta šios bendrovės naudai. Atmestinas kasatoriaus – juridinio asmens
atstovo – argumentas, kad nors UAB „S.“ nuteista, nes jo direktorius veikė jos
naudai, nuosprendyje argumentuotai nenurodyta, kokia buvo ši nauda. Nuosprendyje
nurodyta, kad D. L., suprasdamas, jog UAB „S.“,
neturėdama pabaigos akto, negalės perregistruoti automobilio bendrovės vardu ir
jį parduoti, kreipėsi į A. G. (UAB „Hansa lizingas
Panevėžio atstovybės vadovas), prašydamas sudaryti galimybę parduoti
automobilį, nors už jį nebuvo sumokėtos visos numatytos įmokos. Taigi iš nuosprendyje
išdėstytų argumentų spręstina, kad nauda reiškėsi materialine išraiška, nes UAB
„S.“ nuosavybėn neteisėtai, nesumokant turto išsipirkimo įmokos, perėjo
automobilis „Lexus RX330“ ir ši bendrovė galėjo parduoti automobilį, taip
gaudama materialinę naudą. Kadangi teismas nustatė, kad D. L.
veikė bendrovės naudai, todėl nuosprendyje išdėstytų argumentų dėl
alternatyvaus įstatyme numatyto požymio – veikimo juridinio asmens interesais –,
priešingai kasatoriaus tvirtinimui, ir neturėjo būti. Kasatorių nurodytos
aplinkybės, kad dėl automobilio nuosavybės perregistravimo VĮ „Regitra“ jokių
sutrikdymų nepatyrė, o abu teisinių santykių dalyvius tokia situacija tenkino,
neturi reikšmės sprendžiant juridinio asmens atsakomybės klausimą. BK 300
straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl nusikaltimo
baigtumui pakanka pačios veikos atlikimo, padariniai į nusikaltimo sudėtį
neįeina. Ta aplinkybė, kad D. L., pateikdamas pabaigos
aktą VĮ „Regitra“, veikė kaip UAB „Hansa lizingas“ atstovas, taip pat neturi
reikšmės. Taigi teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes D. L. nusikalstamų veiksmų ryšys su juridiniu asmeniu – UAB
„S.“ – yra pakankamas kilti ir juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei.
Atmestinas ir
kitas juridinio asmens atstovo tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas
nevertino, ar nusikalstama veika buvo savarankiškas UAB „S.“ direktoriaus D. L. poelgis ar
natūralus rezultatas, kurį lėmė „nusikalstama“ bendrovės veiklos strategija. D. L. UAB „S.“ ėjo vadovaujančias pareigas, kurios suteikė
galimybę teikti kitiems juridinio asmens darbuotojams privalomus nurodymus bei
formuoti juridinio asmens ar jo struktūrinės dalies veiklos kryptis. Taigi jo
veiksmai vertinami kaip pačios bendrovės atlikti veiksmai.
Juridinio
asmens atstovas taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į
apeliaciniame skunde pateiktą argumentą, jog teismas, nuteisdamas fizinį ir
juridinį asmenis, nuosprendyje skirtingai aprašė jų padarytas nusikalstamas
veikas ir tai prieštarauja BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatai „juridinis asmuo
atsako už fizinio asmens padarytas veikas“. Nors apeliacinės instancijos teismo
sprendime ir nepasisakyta šiuo klausimu, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad
D. L. dėl to nuosprendžio
apeliacine tvarka neskundė, jis neneigė, kad veikė UAB „S.“ naudai, pateikė
pabaigos aktą VĮ „Regitra“ ir kitų teismo nustatytų aplinkybių. Kadangi minėtas
argumentas nelaikytinas esminiu, todėl nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad
neatsakius į jį buvo iš esmės pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis.
Teisėjų kolegija
neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo
nuteistojo juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo argumentų dėl
nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo juridinio asmens veikoje, nes
apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl šių argumentų yra išdėstyti
pakankami motyvai, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3,
5 dalių reikalavimų.
Dėl BK 2
straipsnio 6 dalies taikymo
Nuteistasis D. L. teigia, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 2
straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį,
kuriose įtvirtintas draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą
principas. Kasatorius teigia, kad, remiantis CK 2.87 straipsnio 4 dalies norma,
įvykdžius nuosprendį, jis privalės atlyginti UAB „S.“ išieškotą baudą kaip
bendrovės patirtą žalą dėl jo veiksmų, taip jis patirs dvigubą nubaudimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo D. L. ir
nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“
atstovo apeliaciniuose skunduose taip pat buvo teigiama, kad pirmosios
instancijos teismas, nuteisdamas D. L. ir juridinį asmenį
UAB „S.“, pažeidė dvigubo nubaudimo negalimumo principą, nes UAB „S.“ sumokėjus
teismo paskirtą baudą faktiškai nukentės ir D. L., kaip
vienintelis šios bendrovės akcininkas, nes sumažės jam tenkanti bendrovės pelno
ar kito turto dalis.
Apeliacinės
instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009
m. birželio 8 d. nutarime išdėstytais išaiškinimais, šiuos argumentus atmetė,
pažymėdamas, kad šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti skirtingi
subjektai – fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Nors nuteistasis D.
L. yra vienintelis UAB „S.“ akcininkas, tačiau akcinių bendrovių turtas yra
griežtai atskirtas nuo akcininkų turto, t. y. akcinės bendrovės turtas jos
akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, nes akcinės
bendrovės akcininkai turi nuosavybės teisę tik į bendrovės akcijas, o ne į jos
turtą. Teisėjų kolegija pritaria šioms išvadoms.
Pagal UAB ,,S.”
įstatų 1.2 punktą UAB „S.“ yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis
juridinis asmuo, kurio kapitalas padalytas į akcijas; akcininkai pagal bendrovės
prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas; pagal 4.3
punktą akcijos – tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko
(akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, teisę gauti dividendą, teisę į
dalį bendrovės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas
teises.
Akcijų
turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę
bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 4 punktas).
Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime nagrinėjo BK
20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, nenustatydamas prieštaravimų
Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad konstitucinis principas non
bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei
priešingą veiką — už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą,
kuris nėra nusikaltimas; šis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo
apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn,
nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies
(t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą,
pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba pagrindinę ir papildomąją
administracinę nuobaudą; šis konstitucinis principas nepaneigia galimybės už tą
pačią nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn patraukti du ar daugiau
asmenų, kurių kaltė yra įrodyta.
Teisėjų
kolegijos nuomone, traukiant baudžiamojon atsakomybėn akcinę bendrovę, jos
akcininkų eventualiai netiesiogiai patiriama turtinė žala, atsirandanti
civilinių teisinių akcininkų ir bendrovės santykių kontekste, nelaikytina
nubaudimu baudžiamąja teisine prasme. Šiuo atveju juridinio asmens elgesys, dėl
kurio jam pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, civilinės teisės prasme yra vienas
iš veiksnių, turinčių reikšmės finansinei bendrovės situacijai, taigi ir
akcininkų iš bendrovės gaunamai realiai ar potencialiai naudai. Tačiau tokie
civiliniai teisiniai padariniai yra už baudžiamojo įstatymo taikymo srities
ribų. Tokią poziciją iš esmės patvirtina ir minėta bendra Konstitucinio
Teismo išvada, pagal kurią BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl juridinio
asmens baudžiamosios atsakomybės neprieštarauja konstituciniam non bis in
idem principui. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad nuteisus už
nusikalstamą veiką juridinį asmenį ir fizinį asmenį, kuris yra to juridinio
asmens akcininkas, yra pažeidžiamas non bis in idem principas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. L. ir nuteistojo juridinio asmens UAB
„S.“ atstovo advokato
Raimundo Lideikos kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai
Valerijus Čiučiulka
Albinas Sirvydis
Viktoras Aidukas