(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „buhalteriai.lt“ skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „S6P“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „buhalteriai.lt“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. vasario 3 d. nutarimą Nr. 3R-(2.13-1.E) (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „S6P“ kreipėsi su skundu į Inspekciją, nurodydamas, kad 2020 m. spalio 29 d. UAB „S6P“ elektroniniu pašto adresu s6p.info@gmail.com gavo reklaminio pobūdžio laišką iš pareiškėjo, kuriame jam pasiūlyta kreiptis dėl buhalterinės apskaitos paslaugų. UAB „S6P“ skunde pažymėjo, kad jis nesuteikė pareiškėjui sutikimo siųsti jam reklaminio pobūdžio pasiūlymus, pati UAB „S6P“ neseniai 2020 m. spalio 27 d. buvo įsteigta, dar nepradėjo vykdyti veiklos, todėl pati niekur viešai neskelbė savo kontaktų.

              Pareiškėjas, atsakydamas į Inspekcijos raštą 2020 m. lapkričio 18 d. dėl informacijos pateikimo Nr. 2R-5773(2.13.) nurodė, kad darbuotoja E. V. apie UAB „S6P“ ir jos kontaktinius duomenis, sužinojo iš viešos informacijos internete. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų informaciniame 2020-10-28 leidinyje Nr.202-302 registro (https://www.registrucentras.lt/jar/infleid/download.do?oid=195062). Minėtame leidinyje buvo paskelbta informacija apie naujai įsteigtus juridinius asmenis, tarp jų ir UAB „S6P“. Taip pat trečiojo suinteresuoto asmens kontaktiniai duomenys, buvo paskelbti internetiniame puslapyje https://abalt.lt/imone/305649586, kuriame, pareiškėjo supratimu, pats trečiasis suinteresuotas asmuo ir registravosi, siekdamas komercinių, bendradarbiavimo versle tikslų. Portale www.abalt.lt skelbiama, kad šioje sistemoje pateikiami sprendimai padeda rasti patikimų potencialių partnerių, didinti pardavimo potencialą ir kt. (https://abalt.lt/atviru-duomenu-sistema-abalt). Taip pat pareiškėjo kontaktai matomi Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazėje, įvedus vien įmonės pavadinimą puslapyje https://www.vmi.lt/cms/informacija-apie-mokesciu-moketojus.

            Pareiškėjo vertinimu, pati UAB „S6P“ save išviešino verslo, bendradarbiavimo su partneriais tikslais, kadangi paskelbė apie save portale www.abalt.lt, kuris skelbia, kad šiame portale pateikiami sprendimai padeda rasti patikimų potencialių partnerių, didinti pardavimo potencialą ir kt. Todėl pareiškėjo darbuotoja E. V., radusi viešą informaciją, kurią trečiasis suinteresuotas asmuo išviešino verslo, bendradarbiavimo su partneriais tikslais, turėjo teisę išsiųsti UAB „S6P“ 2020 m. spalio 29 d. elektroninį pranešimą su pasiūlymu bendradarbiauti. E. V. manė, kad nieko neteisėto neatliko, nes pirminis sutikimas informacijai iš trečiojo suinteresuoto asmens buvo išreikštas, o esant norui tokios informacijos (pasiūlymų) daugiau negauti, UAB „S6P“ galėjo apie tai pareiškėjui pareikšti nesutikimą.

            Pareiškėjo manymu, Inspekcija priėmė nepagrįstą Sprendimą. Atsakovas aiškindamas šios normos pažeidimą nepagrįstai rėmėsi teisės normomis, kurios nėra taikomos juridiniams asmenims, netinkamai nustatė ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes ir netinkamai jas įvertino.

            Pažymi, jog Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas (toliau – ir ERĮ) buvo priimtas siekiant įgyvendinti 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (toliau – ir Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB. Inspekcija, priimdama ginčijamą sprendimą ir aiškindama bei taikydama ERĮ 69 str. 1 d., nepagrįstai rėmėsi ne šios direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių nuostatomis, bet teisės normomis, kurios nėra taikomis juridiniams asmenims, t.y. 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR) tikslais ir normomis.

            Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių 13 straipsnio (neprašyti pranešimai) 1 dalyje nurodyta, kad naudoti automatinio skambinimo ir ryšių sistemas be žmogaus įsiterpimo (skambinimo automatus), faksimilinius aparatus (faksus) ar elektroninį paštą tiesioginės rinkodaros tikslais gali būti leidžiama tik gavus išankstinį abonentų ar naudotojų sutikimą. Direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi tinkamų priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad tiesioginės rinkodaros tikslais siunčiami neprašyti pranešimai būtų draudžiami tais atvejais, kurie nenurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, jeigu nėra gauta atitinkamų abonentų ar naudotojų sutikimo arba jeigu abonentai ar naudotojai nepageidauja jų gauti – šių galimybių pasirinkimas turi būtų numatytas nacionalinės teisės aktuose, atsižvelgiant į tai, kad abi galimybės abonentui ar paslaugos gavėjui turi būti nemokamos.

              Direktyvos 13 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad 1 ir 3 dalys taikomos abonentams, kurie yra fiziniai asmenys, o valstybės narės taip pat užtikrina, kad laikantis Bendrijos teisės ir taikomų nacionalinės teisės aktų būtų pakankamai apsaugoti teisėti abonentų, kurie nėra fiziniai asmenys, interesai, susiję su neprašytais pranešimais.

              Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad Direktyvos Preambulės 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų abonentai gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys; ši direktyva, papildydama Direktyvą 95/46/EB, siekia apsaugoti fizinių asmenų pagrindines teises ir ypač jų teisę į privatumą, taip pat ir teisėtus juridinių asmenų interesus; ši direktyva neįpareigoja valstybių narių išplėsti Direktyvos 95/46/EB taikymą apsaugant teisėtus juridinių asmenų interesus, kuriuos užtikrina atitinkami Bendrijos ir nacionalinės teisės, o Preambulės 17 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje abonento ar naudotojo, ir fizinio, ir juridinio asmens, sutikimas turėtų būti apibrėžiamas taip, kaip ir duomenų subjekto sutikimas buvo apibrėžtas ir patikslintas Direktyvoje 95/46/EB. Sutikimas gali būti duotas bet kuriuo tinkamu būdu, specialiu ir pakankamai informatyviu, leidžiančiu naudotojui laisvai išreikšti savo valią, įskaitant ir atitinkamame interneto tinklavietės langelyje dedamą varnelę aktai.

             Pažymi, kad panašiomis į šį ginčą faktinėmis aplinkybėmis bylą yra nagrinėjęs iš Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-143/2014, kur aiškindamas ERĮ 69 str. 1 d. nuostatos turinį dėl reikalavimo rinkodaros sutikimui, juridinių asmenų interesų apsaugos ginčo atveju rėmėsi būtent Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių paminėtomis nuostatomis.

             Be to, ir pats ERĮ atskirai išskiria vartotoją (ERĮ 3 straipsnio 69 dalis), kuriuo gali būti tik fizinis asmuo. Reguliavimas vartotojo atžvilgiu yra specifinis, kadangi jis laikomas silpnesniu subjektu santykyje su verslininku, nei verslininkas santykyje su kitu verslininku. Atitinkamai skiriasi ir reikalavimai duomenų apsaugai, jų tvarkymui ir pan. Inspekcija nepagrįstai skundžiamame sprendime rėmėsi BDAR 4 str. 11 d. normomis dėl fizinio asmens sutikimo duomenų tvarkymui, šiuos reikalavimus prilygindama juridiniams asmenims. Pažymi, kad BDAR juridinių asmenų duomenų apsaugos apskritai nereguliuoja ir ginčo atveju kilęs klausimas ne dėl asmens sutikimo dėl jo (kaip fizinio ar juridinio asmens) duomenų tvarkymo, bet elektroninių ryšių paslaugų panaudojimo siunčiant el. pranešimą rinkodaros tikslu. Taigi atitinkamų ERĮ įstatymo nuostatų taikymo bei taip pat aiškinimo prasme neturėtų būti daroma visiška lygybė tarp fizinio asmens sutikimo jo kaip asmens duomenų tvarkymui (ar rinkodarai) ir juridinio asmens sutikimo, išreiškiamo rinkodarai, nes juridiniai asmenys veikia viešai ir jiems taikomi kiti reikalavimai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (46 straipnis) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 str. verslininkų santykiai grindžiami privačios nuosavybės teise ir ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, valstybė remia vismuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Verslo santykiai yra lankstūs, o ūkinė (verslinė iniciatyva) neturėtų būti nepagrįstai ribojama remiantis ir CK 2.74, 2.75 straipsnių nuostatomis. Tuo tarpu ADA skundžiamame sprendime juridinio asmens sutikimui dėl rinkodaros tiesiogiai taikė teisės normas, nustatančias griežčiausius reikalavimus fizinio asmens sutikimui dėl asmens duomenų tvarkymo.

            Aiškinant ERĮ 69 str. reikšmingos Direktyvos dėl privatumo ir elektroninių ryšių nuostatos ir tikslai. Šios nuostatos netapatina fizinio asmens ir juridinio asmens rinkodaros pranešimų siuntimo klausimais, juridiniams asmenims numatydamos ne tokius griežtus reikalavimus. Todėl ERĮ 69 str. turinys neturi būti taikomas ir aiškinamas pagal griežtus reikalavimus, taikomus kai pranešimai siunčiami fiziniam asmeniui (vartotojui).

            Pareiškėjas taip pat nenori sutikti ir su Inspekcijos vertinimu, kad jis „tvarkė“ trečiojo suinteresuoto asmens duomenis. Nurodo, jog pareiškėja trečiojo suinteresuoto asmens duomenų netvarkė ir neturėjo tikslo jų kaip nors tvarkyti, jis tik išsiuntė abstrakčiai išreikštą pasiūlymą dėl jo teikiamų buhalterinės apskaitos paslaugų ir galimo bendradarbiavimo šiuo klausimu. Tai buvo tik vienkartinis veiksmas remiantis paties trečiojo suinteresuoto asmens išviešintais kontaktais, kas turi būti vertinama kaip jo sutikimas gauti rinkodaros pasiūlymą.

              Pareiškėjas nesutinka, kad tai buvo tiesioginė rinkodara – pareiškėjas nesiūlė konkrečių paslaugų, tai buvo apibendrintas pasiūlymas dėl bendradarbiavimo. Pareiškėjas teiktų buhalterines paslaugas, jei naujai įsteigtam trečiajam suinteresuotam asmeniui būtų įdomu, jis tuo susidomėtų ir dėl to būtų susitarta konkrečiai. Arba trečiasis suinteresuotas asmuo būtų išreiškęs valią pareiškėjui, kad jis panaikina sutikimą (informacijos konkrečiai iš pareiškėjos gauti nepageidauja), išreikštą per minėtą specialių www.abalt.lt portalą.

            Akcentuoja, jog trečiojo suinteresuoto asmens sutikimas rinkodaros pasiūlymams buvo išreikštas, jo el. pašto adresas paskelbtas viešai su tikslu bendradarbiauti, ieškoti potencialių verslo partnerių. Valinius veiksmus el. pašto adreso išviešinimui www.abalt.lt puslapyje yra atlikęs pats trečiasis suinteresuotas asmuo. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo darbuotoja E. V., esant paminėtai viešai informacijai, kai pati įmonė save išviešino verslo, bendradarbiavimo su partneriais tikslais, išsiuntė UAB „S6P“ 2020 m. spalio 29 d. el. pranešimą su jame nurodyta informacija nieko blogo nenorėdamas ir nemanydamas, ką nors pažeidžiantis.

             Pareiškėjo manymu, ERĮ 69 str. turi būti taikomas sistemiškai, ypatingai kai santykis yra kilęs tarp juridinių asmenų rinkodaros klausimais.                

             Pareiškėjo manymu, ginčo atveju turėtų būti akcentuojamas būtent ERĮ 69 straipsnio 2 dalies reikšmė juridinių asmenų rinkodaros santykyje, siekiant apsaugoti juridinio asmens interesus nepageidaujant rinkodaros pranešimų ir nepažeidžiant jų interesų apsaugos. Esant trečiojo asmens išreikštam sutikimui per www.abalt.lt portalą gauti rinkodaros informaciją, jis turi teisę tokį savo sutikimą panaikinti (apskritai išimti savo kontaktus iš www.abalt.lt ar parašyti konkrečiam interesantui, kuris jam el. pranešimą atsiuntė, kad jo pranešimų nepageidauja). Gavus pakartotinį pranešimą, tokia situaciją galėtų būti vertinama kaip pažeidžianti juridinio asmens interesus, priešingu atveju to nėra.

Atsakovė Inspekcija pateikė teismui atsiliepimą į skundą, su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad BDAR preambulės 173 punkte nurodyta, kad šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems su pagrindinių teisių ir laisvių apsauga susijusiems klausimams, kuriems negalioja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) nustatytos konkrečios prievolės, kuriomis siekiama to paties tikslo, įskaitant duomenų valdytojo prievoles ir fizinių asmenų teises.

Pažymi, jog Europos duomenų apsaugos valdyba Nuomonėje 5/2019 dėl E. privatumo direktyvos ir BDAR sąveikos, visų pirma kiek tai susiję su duomenų apsaugos institucijų kompetencija, užduotimis ir įgaliojimais, priimtoje 2019 m. kovo 12 d., nurodė, kad yra daug pavyzdžių, kai duomenų tvarkymo veikla patenka ir į E. privatumo direktyvos, ir į BDAR taikymo sritį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) jurisprudencija patvirtina, kad duomenų tvarkymas gali patekti ir į E. privatumo direktyvos, ir į BDAR materialinę taikymo sritį. ESTT 2018 m. birželio 5 d. sprendime C- 210/16 Wirtschaftsakademie taikė Direktyvą 95/46/EB nepaisant to, kad pagrindinis duomenų tvarkymas taip pat apėmė duomenų tvarkymo operacijas, patenkančias į E. privatumo direktyvos materialinę taikymo sritį. Šioje nuomonėje taip pat nurodyta, kad tam tikrose E. privatumo direktyvos nuostatose „smulkiau išaiškinamos“ BDAR nuostatos, susijusios su asmens duomenų tvarkymu elektroninių ryšių sektoriuje. Pagal principą lex specialis derogate legi generali specialiosios nuostatos turi viršenybę prieš bendrąsias normas tais atvejais, kai jomis siekiama konkrečiai reglamentuoti. Tais atvejais, kai E. privatumo direktyvoje „smulkiau išaiškinamos“ (t. y. sukonkretinamos) BDAR normos, (specialiosios) E. Privatumo direktyvos nuostatos kaip lex specialis turi viršenybę prieš (bendresnes) BDAR nuostatas. Vis dėlto, kiekvienam asmens duomenų tvarkymui, kuris konkrečiai nereglamentuojamas E. privatumo direktyvoje (arba kuriam E. privatumo direktyvoje nėra „specialiosios normos“), taikomos BDAR nuostatos. Inspekcija pažymi, kad tais atvejais, kai yra tik siunčiami tiesioginės rinkodaros pranešimai, tokiam pranešimų siutimui ir asmens duomenų naudojimui siunčiant šiuos pranešimus, yra taikomas ERĮ.

Inspekcija skundžiamame Sprendime nurodė, kad ERĮ 3 straipsnio 85 dalis numato, kad šio įstatymo devintajame skirsnyje vartojamos sąvokos, neapibrėžtos šiame įstatyme, suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (toliau – ir ADTAĮ). Vadovaujantis minėta ERĮ 3 straipsnio 85 dalimi, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nuo Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo Nr. XIII-1426 įsigaliojimo Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose pateiktos nuorodos į BDAR, ir, kai taikoma, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, tiesioginės rinkodaros ir sutikimo, minimų ERĮ 69 straipsnio 1 dalyje, sąvokoms aiškinti yra taikomas ADTAĮ ir BDAR.

Akcentuoja, jog priešingai nei nurodo pareiškėja, Inspekcija skundžiamą sprendimą, BDAR ir ADTAĮ taikė tik tiek, kiek tai buvo susiję su tiesioginės rinkodaros ir sutikimo sąvokų aiškinimu, bei reikalavimų sutikimo galiojimui taikymu.

Pažymi, kad nors teisingai pareiškėja nurodo, kad BDAR netaikomas juridinių asmenų duomenų tvarkymui, tačiau ERĮ devinto skirsnio nuostatos taikomos taip pat ir juridinių asmenų atžvilgiu. Nurodo, jog ERĮ 69 straipsnio 1 dalis yra taikoma ir juridinių asmenų atžvilgiu. Taigi, ERĮ 69 straipsnyje nustatyti draudimai yra taikomi ir juridinių asmenų duomenų atžvilgiu.

Inspekcija priimtame Sprendime nustatė, kad pareiškėja iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) išsiuntė UAB „S6P“ elektroninio pašto adresu s6p.info@gmail.com elektroninį pranešimą, kuriame buvo siūlomos buhalterinės apskaitos paslaugos, todėl darė išvadą, kad pareiškėja, 2020 m. spalio 29 d. pateikdama UAB „S6P“ tiesioginės rinkodaros pasiūlymą neturint išankstinio UAB „S6P“ sutikimo, pažeidė ERĮ 69 straipsnio 1 dalį.

Pažymi, kad Inspekcijos skundžiamas sprendimas buvo priimtas ne dėl BDAR, bet dėl ERĮ pažeidimo, atitinkamai nuspręsta ir taikyti ne BDAR, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 83 straipsnyje numatytą administracinę atsakomybę.

Nurodo, jog pareiškėjo argumentas dėl nepagrįsto BDAR taikymo sutikimo aiškinimui yra nepagrįstas.

Pažymi, jog pareiškėjas UAB „S6P“ siūlė buhalterines paslaugas, todėl Inspekcijos nuomone, elektroninio laiško turinys atitiko tiesioginės rinkodaros sąvoką.

Inspekcija nesutinka su pareiškėjo teigimu dėl viešoje erdvėje (minėtu atveju interneto svetainėje www.abalt.lt) paskelbto kontaktinio elektroninio pašto adreso naudojimo tiesioginės rinkodaros tikslu teisėtumo. Toks duomenų paskelbimas savaime nereiškia duomenų subjekto sutikimo minėtus kontaktinius duomenis naudoti tiesioginės rinkodaros tikslais. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2018 m. gegužės 25 d. taikomas BDAR, sutikimas turi atitikti jame nustatytus reikalavimus.

             Inspekcija mano, kad ištyrus ir įvertinus visus skundo Inspekcijai medžiagoje surinktus įrodymus, vadovaujantis BDAR, ADTAĮ ir ERĮ nuostatomis, priėmė motyvuotą, teisėtą ir teisingą Sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „S6P“ pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

              Nurodo, jog VĮ Registrų centras savo informaciniuose leidiniuose skelbia visų Lietuvoje naujai įsteigtų juridinių asmenų duomenis. Ši aplinkybė nepriklauso nei nuo UAB „S6P“, nei nuo bet kurios kitos steigiamos bendrovės steigėjų valios. Šiuo atveju UAB „S6P“ kontaktinius duomenis skelbė ne pati bendrovė, o registrų tvarkytojas, t. y. VĮ Registrų centras savo iniciatyva. Pažymi, kad tai nesuteikia teisės bendrovės kontaktinių duomenų naudoti tiesioginės rinkodaros tikslais.

              Pažymi, kad UAB „S6P“ www.abalt.lt svetainėje niekada nesiregistravo, savo duomenų ten neskelbė ir apskritai apie aplinkybę, jog jos duomenys yra patalpinti minėtoje svetainėje, sužinojo tik iš Sprendimo, kuriame Inspekcija pacitavo dalį pareiškėjos argumentų, kuriais ji siekė išvengti atsakomybės už savo darbuotojos neteisėtą veiką.

            Pažymi, jog UAB „Okredo“, valdanti www.abalt.lt internetinę svetainę, pati savo iniciatyva surenka atviruosius duomenis apie įsteigtus juridinius asmenis iš oficialių bei patvirtintų šaltinių, bet ne iš pačių įmonių, juos apdoroja, susistemina bei patalpina savo svetainėje. Be to, internetinėje svetainėje labai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad bendrovės net neturi galimybės atsisakyti jų duomenų skelbimo www.abalt.lt svetainėje, todėl pareiškėjo teiginiai, jog UAB „S6P“ registravosi minėtoje svetainėje ir pats ten skelbė savo kontaktinius duomenis, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka realybės.

              Lietuvos Respublikos valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - VMI) duomenų bazėje skelbia duomenis apie bendroves ir trečiasis suinteresuotas asmuo neturi galimybės atsisakyti duomenų skelbimo.

             Nesutinka, kad UAB „S6P“ galėjo apie nenorą daugiau gauti tiesioginės rinkodaros pasiūlymų pareikšti nesutikimą pareiškėjui, kadangi nesuvokia, kodėl turėjo atlikti papildomus veiksmus ir reikšti kažkokį nesutikimą, kai jokia forma nebuvo davusi pareiškėjui jokio sutikimo dėl tiesioginės rinkodaros.

              Pažymi, jog pareiškėjo darbuotojos neteisėtai siųstame tiesioginės rinkodaros laiške buvo labai aiškiai ir nedviprasmiškai siūlomos konkrečios paslaugos, taip pat buvo pateikiama kita įvairi informacija, skatinanti naudotis pareiškėjos paslaugomis.

               Pareiškėjo teiginys, kad jo darbuotoja E. V. nieko blogo nenorėjo ir nemanė, jog ką nors pažeidžia, yra niekinės ir niekaip nepanaikina pareiškėjo neteisėtų veiksmų.

               Akcentuoja, jog pareiškėjo teiginiai, kuriuos jis pateikia kaip faktus, neatitinka realybės, t. y., anot trečiojo suinteresuoto asmens, yra įžūlus melas, todėl pareiškėjo ar jo darbuotojos veiksmai, siunčiant tiesioginės rinkodaros pasiūlymą UAB „S6P“ elektroninio pašto adresu, buvo neteisėti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

            Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 3R-(2.13-1.E), kuriuo Inspekcija pripažino pareiškėją pateikus tiesioginės rinkodaros pasiūlymą trečiajam suinteresuotam asmeniui, neturėdama išankstinio jo sutikimo, ir tuo pažeidė ERĮ 69 straipsnio 1 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

 Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 12 d. Inspekcija gavo trečiojo suinteresuoto asmens UAB „S6P“ 2020 m. lapkričio 11 d. skundą, kuriame nurodoma, jog 2020 m. spalio 29 d. UAB „S6P“ elektroniniu pašto adresu s6p.info@,gmail.com gavo reklaminio pobūdžio laišką iš pareiškėjo buhalteriai.lt UAB, kuriame siūloma įsigyti buhalterinės apskaitos paslaugas. Skunde akcentavo, kad UAB „S6P“ nesuteikė įmonei išankstinio sutikimo dėl tiesioginės rinkodaros. Be to, pažymėjo, jog UAB „S6P“ neseniai įsikūrė (2020 m. spalio 27 d.) ir dar nepradėjo vykdyti veiklos, todėl pati bendrovė niekur neviešino savo kontaktų.

Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 26 d. rašte Inspekcijai nurodė, kad pareiškėjo darbuotoja E. V. apie UAB „S6P“ ir jos kontaktinius duomenis, sužinojo iš viešos informacijos internete Lietuvos Respublikos juridinių asmenų informaciniame 2020 m. spalio 28 d. leidinyje. Minėtame leidinyje buvo paskelbta informacija apie naujai įsteigtus juridinius asmenis, tarp jų ir UAB „S6P“. Taip pat pareiškėjo kontaktiniai duomenys, buvo paskelbti internetiniame puslapyje https://abalt.lt/imone/305649586. kuriame, pareiškėjo vertinimu, pats trečiasis suinteresuotas asmuo ir registravosi, siekdamas komercinių, bendradarbiavimo versle tikslų. Portale www.abalt.lt skelbiama, kad šioje sistemoje pateikiami sprendimai padeda rasti patikimų potencialių partnerių, didinti pardavimo potencialą ir kt. Taip pat pareiškėjo kontaktai matomi Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazėje, įvedus vien įmonės pavadinimą. Be to, pažymėjo, jog bendrovės darbuotoja E. V., radusi viešą informaciją, kad pati įmonė išviešino save verslo, bendradarbiavimo su partneriais tikslais, išsiuntė UAB „S6P“ 2020 m. spalio 29 d. elektroninį pranešimą su pasiūlymu bendradarbiauti. E. V. manė, kad nieko neteisėto neatliko, nes pirminis sutikimas informacijai iš paslaugų tiekėjų, verslo partnerių buvo išreikštas, o esant norui tokios informacijos (pasiūlymų) daugiau negauti, UAB „S6P“ galėjo ir gali apie tai įmonei pareikšti nesutikimą taip, kaip įtvirtinta ERĮ 69 straipsnio 2 dalyje. E. V. išsiuntė trečiajam suinteresuotama asmeniui tik vieną 2020 m. spalio 29 d. elektroninį pranešimą UAB „S6P“ elektroniniu paštu S6P.info@gmail.com, daugiau pranešimų siųsti neketino.

            Ginčijamu sprendimu Inspekcija nustatė, kad pareiškėja iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) išsiuntė UAB „S6P“ elektroninio pašto adresu s6p.info@gmail.com elektroninį pranešimą, kuriame buvo siūlomos buhalterinės apskaitos paslaugos, todėl pripažino trečiojo suinteresuoto asmens UAB „S6P“ skundą dėl 2020 m. spalio 29 d. elektroninio pranešimo siuntimo tiesioginės rinkodaros tikslu pagrįstu ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 83 straipsnio 1 dalimi, nusprendė už ERĮ 69 straipsnio 1 dalies pažeidimą įmonės darbuotojai E. V., 2020 m. spalio 29 d. siuntusiai elektroninį laišką ir siūliusiai buhalterinės apskaitos paslaugą, surašyti administracinio nusižengimo protokolą.

BDAR preambulės 173 punkte nurodyta, kad šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems su pagrindinių teisių ir laisvių apsauga susijusiems klausimams, kuriems negalioja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) nustatytos konkrečios prievolės, kuriomis siekiama to paties tikslo, įskaitant duomenų valdytojo prievoles ir fizinių asmenų teises.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja ERĮ, kurio 12 straipsnio 5 dalyje apibrėžiant Inspekcijos kompetenciją yra nustatyta, kad: Inspekcija prižiūri, kaip vykdomos šio įstatymo devintojo skirsnio (61–70 str.), išskyrus šio įstatymo 61 straipsnio 5 dalį, 64 straipsnio 7 dalį ir 68 straipsnio 2 dalį, nuostatos, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka nagrinėja skundus dėl duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos, atlieka šio įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (1 p.); yra atsakinga už tiesiogiai taikomų Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių šio įstatymo devintojo skirsnio, išskyrus šio įstatymo 61 straipsnio 5 dalį, 64 straipsnio 7 dalį ir 68 straipsnio 2 dalį, reguliavimo dalyką, nuostatų vykdymo priežiūrą (3 p.).

Pažymėtina, jog šių nuostatų lingvistinis aiškinimas leidžia teigti, kad Inspekcijai pavedama prižiūrėti, kaip laikomasi viso ERĮ devintojo skirsnio, išskyrus konkrečias šiame skirsnyje esančias nuostatas (61 str. 5 d., 64 str. 7 d. ir 68 str. 2 d.), reikalavimų. Minėtomis teisės normomis Inspekcijos įgaliojimai nėra diferencijuojami priklausomai nuo to, kokiam subjektui – fiziniam ar juridiniam asmeniui yra taikomos Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant Elektroninių ryšių įstatymo devintojo skirsnio nuostatų taikymo tam tikram subjektų ratui klausimą nėra pagrindo vadovautis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, nes šių teisės aktų reguliuojamų teisinių santykių prigimtis nėra tapati. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad Elektroninių ryšių įstatymo 12 straipsnio 5 dalies 1 punktas, darydamas nuorodą į Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, nurodo procedūrinį aspektą, t. y. pažymi, kad Inspekcija šiame įstatyme nustatyta tvarka įgyvendina jai suteiktus įgalinimus.

ERĮ 3 straipsnio 85 dalis numato, kad šio įstatymo devintajame skirsnyje vartojamos sąvokos, neapibrėžtos šiame įstatyme, suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos ADTAĮ. Vadovaujantis minėta ERĮ 3 straipsnio 85 dalimi, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nuo Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo Nr. XIII-1426 įsigaliojimo Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose pateiktos nuorodos į BDAR, ir, kai taikoma, ADTA, tiesioginės rinkodaros ir sutikimo, minimų ERĮ 69 straipsnio 1 dalyje, sąvokoms aiškinti yra taikomas ADTAĮ ir BDAR.

Vadovaujantis ERĮ 69 straipsnio 1 dalimi, naudoti elektroninių ryšių paslaugas, įskaitant elektroninio pašto pranešimų siuntimą, tiesioginės rinkodaros tikslu leidžiama tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas minėtą įstatymą, be kita ko, siekė įgyvendinti įvairius Europos Sąjungos teisės aktus, įskaitant 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), kurios 13 straipsnio (neprašyti pranešimai) 1 dalyje nurodyta, kad naudoti automatinio skambinimo ir ryšių sistemas be žmogaus įsiterpimo (skambinimo automatus), faksimilinius aparatus (faksus) ar elektroninį paštą tiesioginės rinkodaros tikslais gali būti leidžiama tik gavus išankstinį abonentų ar naudotojų sutikimą. Direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi tinkamų priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad tiesioginės rinkodaros tikslais siunčiami neprašyti pranešimai būtų draudžiami tais atvejais, kurie nenurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, jeigu nėra gauta atitinkamų abonentų ar naudotojų sutikimo arba jeigu abonentai ar naudotojai nepageidauja jų gauti – šių galimybių pasirinkimas turi būtų numatytas nacionalinės teisės aktuose, atsižvelgiant į tai, kad abi galimybės abonentui ar paslaugos gavėjui turi būti nemokamos. Direktyvos 13 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad 1 ir 3 dalys taikomos abonentams, kurie yra fiziniai asmenys, o valstybės narės taip pat užtikrina, kad laikantis Bendrijos teisės ir taikomų nacionalinės teisės aktų būtų pakankamai apsaugoti teisėti abonentų, kurie nėra fiziniai asmenys, interesai, susiję su neprašytais pranešimais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Direktyvos Preambulės 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų abonentai gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys, o Preambulės 17 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje abonento ar naudotojo, ir fizinio, ir juridinio asmens, sutikimas turėtų būti apibrėžiamas taip, kaip ir duomenų subjekto sutikimas buvo apibrėžtas ir patikslintas Direktyvoje 95/46/EB (šiuo metu – BDAR 4 str. 11 d.). Sutikimas gali būti duotas bet kuriuo tinkamu būdu, specialiu ir pakankamai informatyviu, leidžiančiu naudotojui laisvai išreikšti savo valią, įskaitant ir atitinkamame interneto tinklavietės langelyje dedamą varnelę aktai.
               Iš minėtų Direktyvos 2002/58/EB nuostatų matyti, kad joje nurodytais atvejais Direktyvos normos susijusios ir su fizinių, ir su juridinių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga, o Direktyvos 13 straipsnio 5 dalis valstybėms narėms, kiek tai susiję su neprašytais pranešimais, įtvirtina pareigą priimti nacionalinės teisės normas, užtikrinančias ir juridinių asmenų interesų apsaugą. Taigi, ERĮ 69 straipsnio 1 dalimi buvo siekiama įgyvendinti Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnio nuostatas, o nustatydamas teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas teisės normų nediferencijavo pagal subjektus ir visų, tiek fizinių, tiek juridinių, asmenų atžvilgiu nustatė tokį patį teisinį reguliavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-143/2014).

Taigi, iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo, matyti, jog ERĮ priskiria Inspekcijos kompetencijai nagrinėti juridinių asmenų skundų, susijusių su jų atžvilgiu atliekamais tiesioginės rinkodaros veiksmais, taip pat juridinio asmens sutikimas gauti tiesioginės rinkodaros pasiūlymus nevertintinas pagal BDAR 4 straipsnio 11 punktą.

 Nagrinėjamu atveju sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, būtina įvertinti, ar pareiškėjas atliko tiesioginės rinkodaros veiksmus, taip pat, jei tokie veiksmai buvo atlikti, nustatyti, ar pareiškėjas iš kito ūkio subjekto - trečiojo suinteresuoto asmens buvo gavęs išankstinį tiesioginės rinkodaros tikslais duotą sutikimą, atitinkantį BDAR 4 straipsnio 11 dalies, pagal kurią duomenų subjekto sutikimas – bet koks laisva valia duotas, konkretus ir nedviprasmiškas tinkamai informuoto duomenų subjekto valios išreiškimas pareiškimu arba vienareikšmiais veiksmais, kuriais jis sutinka, kad būtų tvarkomi su juo susiję asmens duomenys, reikalavimus.

  Pažymėtina, jog ERĮ 69 straipsnio 1 dalyje ar kitose jo nuostatose nėra įtvirtinta tiesioginės rinkodaros sąvoka, tačiau ERĮ 3 straipsnio 85 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo devintajame skirsnyje vartojamos sąvokos, neapibrėžtos šiame įstatyme, suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme. Pastarojo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tiesioginė rinkodara laikoma veikla, kurios tikslas paštu, telefonu arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tiesiogine rinkodara laikomi pranešimai bet kokiomis priemonėmis (įskaitant, bet neapsiribojant elektroniniu paštu) apie bet kokią reklamos ar rinkodaros medžiagą, kurie yra siunčiami paties rinkodaros vykdytojo ar jo vardu ir yra nukreipti į atitinkamus asmenis (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020).

 Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 29 d. iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) išsiuntė UAB „S6P“ elektroninio pašto adresu s6p.info@gmail.com elektroninį pranešimą, kuriame buvo siūlomos trečiajam suinteresuotam asmeniui buhalterinės apskaitos paslaugas. Todėl pareiškėjos 2020 m. spalio 29 d. atliktų veiksmų nėra pagrindo nelaikyti tiesiogine rinkodara Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Vadinasi, šiems veiksmams buvo būtinas išankstinis BDAR 4 straipsnio 11 punkto reikalavimus atitinkantis ūkio subjekto, į kurį kreipėsi pareiškėjas, sutikimas.

Nagrinėjamu atveju atmestini pareiškėjo argumentai, esą tokiu sutikimu turi būti laikomas kontaktinių duomenų, be kita ko, elektroninio pašto adreso s6p.info@gmail.com viešas paskelbimas internetiniuose tinklalapiuose bei VĮ Registrų centro informaciniuose leidiniuose. Tačiau šiuo atveju viešų juridinių asmenų registrų tvarkytojo - VĮ Registrų centro bei Valstybinės mokesčių inspekcijos internetiniuose tinklalapiuose nurodyti, be kita ko, trečiojo suinteresuoto asmens duomenys talpinami ne tikslu gauti bendrovėms tiesioginės rinkodaros pasiūlymus. Be to, kaip minėta, sutikimas gauti informaciją tiesioginės rinkodaros tikslais negali būti numanomas, todėl asmens, prieš elektroniniu paštu pateikiant jam tam tikrą komercinį pasiūlymą, pirmiausiai, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atsiklausiama dėl jo elektroninio pašto adreso naudojimo konkrečiu tiesioginės rinkodaros tikslu ir tik gavus aiškų sutikimą tokius veiksmus vėliau atlikti. Pareiškėjas, 2020 m. spalio 29 d. prieš elektroniniu paštu s6p.info@gmail.com teikdamas informaciją tiesioginės rinkodaros tikslu tokio sutikimo negavo, todėl Inspekcija skundžiamu Sprendimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė ERĮ 69 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.). Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo netenkino ginčijamo Sprendimo turinys nesudaro pagrindo Sprendimo pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas teismo prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad skundas atmetamas kaip nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Pareiškėjas skunde išdėstė ir daugiau argumentų dėl ginčijamo Sprendimo nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą, priimtą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011, ir kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „buhalteriai.lt“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                                                                                                          Gitana Butrimaitė

                                                                                                           Egidija Puzinskaitė

                                                                                                           Eglė Žulytė-Janulionienė