Civilinė byla Nr. e2A-822-912/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26109-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.2.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Plantas“ ieškinį atsakovui M. R. dėl teisės nemokėti kompensaciją už nekonkuravimą pripažinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė teismo pripažinti ieškovei teisę nemokėti atsakovui 3 295,80 Eur kompensacijos už nekonkuravimą. Ieškinyje nurodyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – DGK) 2019 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu: 1) pripažino atsakovo teisę į kompensaciją už nekonkuravimą nuo darbo sutarties nutraukimo (2019 m. kovo 18 d.) iki DGK sprendimo priėmimo dienos; 2) įpareigojo ieškovę vykdyti atsakovo darbo sutartyje sulygtas nekonkuravimo sąlygas nustatytais terminais ir tvarka. Ieškovė nesutinka su DGK sprendimu, nes atsakovui nepriklauso kompensacija už nekonkuravimą. DGK neteisingai traktavo darbo sutarties nutraukimo padarinius, t. y. kad, nutraukus darbo sutartį, nutrauktos sutarties sąlygos taip pat ir dėl nekonkuravimo susitarimo ir kompensacijos už nekonkuravimą. Be to, darbuotojas, neišdirbęs bendrovėje dviejų mėnesių, neįgijo patirties ir žinių, nepadidėjo jo kvalifikacija, todėl neįgijo teisės į nekonkuravimo kompensaciją.

2.       Atsiliepime į ieškinį atsakovas prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyta, kad DGK teisingai pripažino atsakovo teisę į kompensaciją. Nurodyta atsakovo teisė buvo nustatyta šalių darbo sutartyje. Joje šalys susitarė, kad ieškovė turi mokėti komeponsaciją už nekonkuravimą du metus po darbo santykių nutraukimo. Ieškovė neteisi sakydama, kad kompensacija mokama tik esant darbo santykiams, o jiems nutrūkus pasibaigia ir nebėra mokama.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimu patenkino ieškinį: 1) pripažino ieškovės teisę nemoketi atsakovui 3 295,80 Eur kompenacijos už nekonkuravimą; 2) priteisė ieškovei iš atsakovo 700 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad, kai įsiteisės šis sprendimas, netenks galios DGK 2019 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas (darbo byla Nr. APS-131-12098).

4.       Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2019 m. vasario 16 d. dirbo ieškovės įmonėje projektų vadovu. Jo darbo užmokėstus buvo 826,45 Eur. Darbo sutartyje nustatytas trijų mėnesių išbandymo terminas. Darbo sutarties 8 ir 2.4 punktuose nustatyta sulygta dėl nekonkuravo. Pagal sutarties 8.1 punktą, atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas turi specialių žinių ir gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos, darbuotojas įsipareigoja visą darbo sutarties galiojimo laiką ir 2 (dvejus) metus po darbo santykių pasibaigimo laikytis nekonkuravimo įsipareigojimo, t. y. visą nurodytą laiką darbuotojas įsipareigoja nevykdyti darbo veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla srityje, kuri yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su ventiliuojamais fasadais, įskaitant, bet neapsiribojant neužsiimti ventiliuojamų fasadų konstrukcijų, apdailos, aksesuarų, apšiltinimo, izoliacinių medžiagų, bet kokių kitų ventiliuojamų fasadų sudedamųjų dalių gamyba, montavimu, pardavimu, tiekimu, platinimu, tarpininkavimu, projektavimu, apkrovų skaičiavimu ir kitais veiksmais, atliekamais su ventiliuojamais fasadais Lietuvos Respublikoje ir už Lietuvos Respublikos ribų, taip pat srityje, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su medienos apdirbimu, įskaitant, bet neapsiribojant medienos gaminių gamyba, prekyba, tiekimu, platinimu, tarpininkavimu ir kitais veiksmais Lietuvos Respublikoje ir užjos ribų.

5.       Šalių darbo sutarties 8.2 punkte  nustatyta, kad darbuotojui draudžiama darbo ar profesinė veikla šioje darbo sutartyje pirmiau nurodytose srityse ir nurodytoje teritorijoje: dirbti pas darbdavio konkurentus, dirbti pas darbdavio užsakovus, klientus, tiekėjus, kitus kontrahentus, su kuriais darbdavys dirbo arba derėjosi darbo santykių metu ir per paskutinius 2 (dvejus) metus nuo darbo santykių pasibaigimo, nepriklausomai nuo to, ar darbdavys su šiais asmenimis buvo sudaręs žodines arba rašytines sutartis, taip pat nepriklausomai nuo to, ar darbdavį su nurodytais asmenimis sieja arba siejo ilgalaikiai, trumpalaikiai ar vienkartinio pobūdžio santykiai; asmeniškai ar per kitus asmenis (šeimos narius, giminaičius, kitus fizinius, juridinius asmenis, jų verslus) steigti įmonę, verslą, taip pat dalyvauti jau įkurtoje įmonėje, versle, (per)vilioti darbdavio esamus klientus ir (ar) potencialius klientus ir (ar) kitais būdais siekti kartu su jais užsiimti bendra verslo veikla; siūlyti kitiems darbuotojams pereiti dirbti pas kitą darbdavį ir (ar) pradėti verslą, kuris yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su šioje darbo sutartyje aukščiau nurodytomis sritimis, kuriose galioja nekonkuravimo įsipareigojimas.

6.       Vadovaujantis sarbo sutarties 8.3 punktu, darbuotojas, pažeidęs nekonkuravimo įsipareigojimą, įsipareigoja grąžinti darbdaviui visą iš jo gautą nekonkuravimo kompensaciją, atlyginti padarytą žalą ir sumokėti baudą, kuri yra lygi vidutiniam nekonkuravimo kompensacijos dydžiui, padaugintam ir trijų. Darbo sutarties 2.4 ir 2.5 punktuose nustatyta, kad nekonkuravimo laikotarpiu ieškovui mokama 826,45 Eur nekonkuravimo kompensacija, ir ji mokama kartu su darbo užmokesčiu.

7.       Ieškovės direktorius 2019 m. kovo 18 d. raštu pateikė atsakovui pasiūlymą nutraukti darbo sutartį nuo 2019 m. kovo 19 d. ir išmokėti priklausantį darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas (Darbo kodekso (toliau – DK) 54 straipsnio 2 dalis). Nuo darbo santykių pradžios buvo praėję pusantro mėnesio. Darbdavys nusprendė, kad darbuotojas neatitiko darbdavio lūkesčių. Pasiūlyme nenurodyta, kad, nutraukus darbo sutartį, lieka galioti nekonkuravimo susitarimas. Darbuotojas sutiko su darbdavio pasiūlymu, raštu užrašė „Sutinku“. Tai atitinka DK 54 straipsnio 3 dalį. Atsakovas nenurodė ieškovei jokių sąlygų, taip pat ir dėl nekonkuravimo susitarimo turinio. Ieškovės direktoriaus 2019 m. kovo 18 d. įsakymu nutraukta šalių darbo sutartis, atsakovas iš darbo atleistas nuo 2019 m. kovo 19 d. DK 54 straipsnio pagrindu.

8.       Atsakovas po mėnesio, t. y. 2019 m. balandžio 18 d., elektroniniu laišku paklausė ieškovės, ar gali įsidarbinti UAB ,,Koelner Vilnius“, kuri prekiauja panašiais dalykais, ar atsakovui netaikomas nekonkuravimo susitarimas. Ieškovė tą pačią dieną elektroniu laišku atsakė, kad atsakovas gali būti ramus, jam nekils jokių problemų, nes sutartis skirta ilgai dirbantiems žmonėms.

9.       Atsakovas neįsidarbino UAB ,,Koelner Vilnius“. Jis nuo 2019 m. gegužės 28 d. pradėjo dirbti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios veikla yra garažo ir kiemo vartų gamyba ir montavimas, plieninių vidaus, lauko ir priešgaisrinių durų, vartų automatikos, greitaeigių, priešgaisrinių vartų, rampų įrangos pardavimas (duomenys iš interneto tinklapio: „https://www.google.com/search?client=firefox-b-e&q=UAB+%2C%2CIdomus%22“).

10.       Atsakovas 2019 m. birželio 5 d. pateikė ieškovei pretenziją ir pareikalavo išmokėti skolą už nekonkuravimo susitarimą nuo darbo santykių pabaigos, taip pat mokėti kompensaciją iki sueis dvejų metų terminas nuo darbo santykių pabaigos. Ieškovė 2019 m. birželio 14 d. raštu atsisakė tenkinti atsakovo reikalavimus. Pastarasis 2019 m. birželio 21 d. kreipėsi į DGK. Ši 2019 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu patenkino atsakovo reikalavimus ir priteisė jam iš ieškovės 3 295,80 Eur kompensaciją už nekonkuravimą, paskaičiuotą nuo darbo sutarties nutraukimo iki DGK sprendimo priėmimo dienos. Taip pat DGK įpareigojo ieškovę vykdyti su atsakovu sudarytos darbo sutarties sąlygas dėl nekonkuravimo. Atsakovė nesutiko su  DGK sprendimu, todėl 2019 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į teismą.

11.       Teimsmas nurodė, kad nekonkuravimo susitarimai reglamentuojami DK 38 straipsnyje. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, kad susitarimo dėl nekonkuravimo tikslas – apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos; kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui numatyta už jam taikomus jo teisių suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2008). Teismas taip pat akcentavo kasacinio teismo išaiškinimą, kad, taikant darbo teisės normas, vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai – turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2010). Draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 35 straipsnis).

12.       Atsakovas, dirbdamas ieškovės įmonėje labai trumpą laiką (daugiau negu vieną mėnesį), nesugebėjo įgyti specialių žinių ar gebėjimų, dėl kurių galima riboti darbuotojo įsidarbinimą. Atsakovas neįrodinėjo, kad turėjo žinių, gebėjimų ar kvalifikacijos, prieš įsidarbindamas ieškovės įmonėje. Atsakovas neįrodė ir neįrodinėjo, kad darbinosi panašia, kaip ieškovės, veikla užsiimančiose įmonėse (išskyrus vieną atvejį, kurio buvęs darbdavys neribojo ir dėl kurio atsakovas nenuėjo į pokalbį dėl darbo). Atsakovas neįrodė, kad jam kas nors siūlė darbintis ir kad dėl jis atsisakė tokių pasiūlymų dėl nekokuravimo susitarimo su ieškove. Taip pat atsakovas neįrodė, kad galėjo ieškovės įmonėje įgytas pritaikyti žinias ir kompetenciją pritaikyti konkuruojančioje įmonėje ar pradėjęs vykdyti savarankišką veiklą. Ieškovė neutrukdė viso to daryti atsakovui. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo teiginiai, jog jis nemėgino darbintis, laikėsi susitarimo dėl nekonkuravimo, bijojo sankcijų, yra deklaratyvūs, hipotetiniai ir formalūs, nes atsakovė nedraudė ieškovui ieškoti naujo darbo. Teismas sprendė, kad, susitarimą dėl nekonkuravimo įforminus atskirame darbo sutarties punkte, bet ne atskirame susitarime ir suderinus bendrą valią dėl darbo sutarties nutraukimo, nutraukta visa darbo sutartis. Dėl to nustojo galioti taip pat ir darbo sutarties punktas dėl nekonkuravimo. Darbo sutarties nutraukimo metu darbuotojas nepateikė pastabų dėl nekonkuravimo sąlygos. Šalys, nutraukdamos darbo sutartį, atskirai neaptarė, kad lieka galioti susitarimas dėl nekonkuravimo. Teismas sprendė, kad darbdavys neturi pareigos mokėti buvusio darbuotojo prašomų išmokų, atsisakydamas tai daryti, nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir šalių susitarimo, elgiasi sąžiningai ir teisingai.

13.       Teismas sumažino ieškovės prašomų priteisti 1 226 Eur bylinėijmosi išlaidų dydį iki 700 Eur, atsižvelgęs į tai, kad byla nesudėtinga, jos apimtis nedidelė, advokatės darbo vieta Vilniuje, byla išnagrinėta pirmame teismo posėdyje, nebuvo poreikio rinkti naujų įrodymų, formuoti kitos negu DGK teikta nesutikimo su darbuotojo reikalaimais pozicijos, be to, darbuotojas yra silpnesnė ginčo šalis (teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 8 punktai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1.                      Atsakovas nurodė, šalys, pasirašydamos darbo sutartį, susitarė, kad susitarimas dėl nekonkuravimo vykdytinas dvejus metus po darbo sutarties nutraukimo. Toks susitarimas šalims tapo privalomas (DK 33 straipsnio 3 dalis).

14.2.                      Susitarimo apimtis galėtų būti keičiama tik atskiru šalių susitarimu (DK 33 straipsnio 3 dalis). Atsakovas yra silpnesnioji darbo sutarties šalis. Tokios pozicijos laikėsi taip pat ir ieškovė, t. y. naujajame DK nenustatyta galimybių (išimčių) darbdaviui savo iniciatyva vienašališkai nutraukti tokį susitarimą (žr. ieškinio 32 punktą). Atsakovas darbo sutartį sudarė pagal ieškovės pasiūlytas sąlygas.

14.3.                      Ieškovo iniciatyva parengtas pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo abiejų šalių susitarimu. Pasiūlyme nebuvo jokių sąlygų dėl nekonkuravimo negaliojimo. Atsakovui net negalėjo kilti abejonių, kad, nenurodžius sąlygų dėl nekonkuravimo įsipareigojimo galiojimo (negaliojimo), nutraukus darbo sutartį susitarimas dėl nekonkuravimo galėjo nutrūkti.

14.4.                      Teismas neįvertino to, kad ieškovės pozicijos keitėsi vykstant šalių ginčui. Atsakydama į atsakovo pretenziją, ginčui atsidūrus DGK, taip pat persikėlus į teismą (ieškinyje), ieškovė laikėsi pozicijos, kad nekonkuravimo susitarima galioja dvejus metus šalims nutraukus darbo sutartį. Tik 2019 m. spalio 28 d. teismo posėdyje ieškovas pakeitė poziciją ir vertino, kad, nutraukus sutartį, pasibaigė ir susitarimai dėl nekonkuravimo, nes atsakovas išdirbo tik vieną mėnesį – nesuteikęs ieškovei jokios naudos, todėl sutartis nutrūko visa apimtimi.

14.5.                      Atsakovas laikosi pozicijos, kad pasiūlyme nutraukti darbo utartį nenurodžius jokių aplinkybių dėl nekonkuravimo galiojimo (negaliojimo), nekonkuravimo susitarimas galioja iki šiol. Toks sutarties aiškinimas atitinka DK 6 straipsnio 2 dalį, pagal kurią darbo sutarties sąlygas, dėl kurių kyla abejonių, reikia aiškinti darbuotojų naudai.

14.6.                      Teismo teiginiai, kad atsakovas, dirbdamas ieškovės įmonėje, neįgijo specialių žinių, gebėjimų, taip patkad šalys nesudarė nekonkuravimo susitarimo, kaip atskirp dokumneto, todėl, nutraukus darbo sutartį, nutrūko taip pat ir nekonkuravimo susitarimas, yra neteisingos prielaidos.

14.7.                      Pagal DK 38 straipsnio 2 dalį, nekonkuravimo susitarimą galima sudaryti ne su bet kuriuo darbuotoju, bet tik su turinčiu specialiųjų žinių ar gebėjimų (DK 38 straipsnio 2 dalis). Susitarimas dėl nekonkuravimo sudarytas dėl priežasčių, kad atsakovas jau iki darbo sutarties sudarymo dienos, turėjo specialių žinių ir gebėjimų, kurie galėjo būti pritaikyti konkuruojančioje su ieškove įmonėje.

14.8.                      Šalių darbo sutartyje nenustatyta termino, kiek darbuotojui reikėtų vykdyti darbo funkcijas ieškovės įmonėje, kad nekonkuravimo susitarimas pradėtų galioti. Dėl to nepagrįstos teismo abejones, kad atsakovas ieškovo įmonėje neišdirbo bandomojo laikotarpio. Nei DK, nei kitame teisė akte nenustatyta, kad papildomos darbo sutarties sąlygos galiojimas galėtų būti saistomas tam tikru terminu.

14.9.                      Įvertinusi atsakovo kompetenciją, žinias ir gebėjimus, ieškovė įtraukė į darbo sutartį papildomą darbo sutarties sąlygą, matydama, kad tai kelia grėsmę ieškovės verslui. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nekėlė abejonių dėl atsakovo žinių ir gebėjimų, todėl atsakovas neturėjo pareigos įrodyti, kad turi specialių žinių irgebėjimų.

14.10.                      Susitarimo dėl nekonkuravimo klausimą sureguliavus DK 38 straipsnyje, tokiems susitarimams nebegali būti civilinės teisės normos taikomos (DK 33 straipsnio 5 dalis). Įsigaliojus naujojo DK normoms, nekonkuravimo susitarimas su darbdaviu tapo papildoma darbo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys laisvos susitarti sudarydamos pagrindinę darbo sutartį (DK 33 straipsnio 1 dalis). Bylos šalys būtent tai padarė.

14.11.                      Atsakovui neaišku, kodėl, neaptarus sąlygų dėl nekonkuravimo susitarimo galiojimo (negaliojimo), šalių valia buvo nutraukti nekonkuravimo susitarimą. Teismas nenurodė šią poziciją pagrindžiančių argumentų.

15.       Atsiliepime ieškovė prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.                      Atsakovas nesąžiningai teigia, kad nesuprato, jog, nutraukiant darbo sutartį, taip pat nutrūko ir susitarimas dėl nekonkuravimo. Iš šalių elgesio matyti, kad abi šalys suprato, kad, nutraukus darbo sutartį, nustojo galioti nekonkuravimo susitarimas. Ieškovės direktorius 2019 m. kovo 18 d. raštu pasiūlė atsakovui nutraukti darbo sutartį nuo kitos dienos ir išmokėti priklausantį darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Pasiūlyme nenurodyta, kad, nutraukus darbo sutartį, lieka galioti nekonkuravimo susitarimas. Atsakovas sutiko su tokiu pasiūlymu, nekėlė jokių sąlygų dėl nekonkuravimo susitarimo. Ieškovė taip pat nesiūlė atsakovui nekonkuravimo mokesčio. Taigi abi šalys susitarė, kad ieškovė atsakovui išmokės tik likusią atlyginimo dalį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tad šalys atsisakė nekonkuravimo mokesio.

15.2.                      Tai, kad atsakovas nemanė, jog turi teisę į kompensaciją ir kad jis turi pareigą nekonkuruoti, matyti iš atsakovo elgesio po darbo sutarties nutraukimo. Po mėnesio atsakovas kreipėsi į darbdavį, teiravosi ne dėl nekonkuravimo mokesčio, bet dėl kito klausimo, t. y. ar gali įsidarbinti konkuruojančioje įmonėje. Jeigu būtų manęs, kad galioja nekonkuravimo susitarimas, atsakovas nebūtų uždavęs tokio klausimo, nes jam būtų savaime aišku, jog negalima įsidarbinti.

15.3.                      Pagal DK 38 straipsnio 5 dalį, darbuotojas turi teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, kai darbdavys daugiau kaip du mėnesius vėluoja sumokėti nekonkuravimo kompensaciją ar jos dalį. Atsakovas iš ieškovės kompensacijos už nekonkuravimą pareikalavimo 2019 m. birželio 5 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po darbo santykių pabaigos. Tai turi būti vertinama kaip atsakovo nesąžiningumas.

15.4.                      Ieškovė 2019 m. balandžio 18 d. atsakyme (elektroniniame laiške) atsakovui nurodė, kad  negalioja nekonkuravimo sąlyga, nes parašė, jog „dėl to sulygstama su ilgiau dirbančiais asmenimis“. Jeigu to, kad nekonuravimo susitarimas negalioja, atsakovas nesuprato darbo sutarties nutraukimo metu, tai šis faktas jam tapo akivaizdus, gavus nurodytą ieškovės atsakymą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancuijos teismo išvada, kad šalys darbo sutartį nutraukė visa apimtimi, taip pat ir sutarties sąlygas dėl nekonkuravimo, ieškovės nuomone, yra pagrįsta.

15.5.                      Atsakovas klaidingai vertina nekonkuravimo susitarimą, jį laiko nenutraukiama sutartimi, pagal kurią darbdavys turi prievolę mokėti nekonukravimo komepnsaciją netgi tuo atveju, jeigu jam net nebereikalingas nekonkuravimo susitarimas, t. y. jeigu darbdavys atsisako paslaugos ir neberibojama darbuotojo konstitucinė teisė laisvai apsispręsti ir pasirinkti bet kokį darbą. Nekonkuravimo sąlyga atsiranda darbdavio interesu. Kompensacija mokama būtent darbdavio interesams apsaugoti ir teisinių santykių pusiausvyrai sukurti. Jei darbdavys tokio intereso nebeturi, tai netenka prasmės kompensacijos klausimas. DK nenustatyta reikalavimo darbdaviui sumokėti už visą sutarties laikotarpį, jei darbdavys nebenori būti apsaugotas.

15.6.                      Sutartyje ir įstatyme nenustatyta, kokį terminą darbuotojas turi išdirbti, kad nekonkuravimo susitarimas įgytų reikšmę. Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad atsakovas neišdirbo išbandymo laikotarpio. Atsakovas netiko ieškovei. Jis neįgijo specialių žinių ar gebėjimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl darbuotojo teisės kompensaciją už nekonkuravimą, kai nekonkuravimo susitarimas nustatytas darbo sutartyje, o darbo sutartis nutraukta šalių susitarimu nepasinaigus išbandymo laikotarpiui.

17.       Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

18.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylos šalys 2019 m. vasario 16 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas pradėjo dirbti ieškovės įmonėje projektų vadovu. Darbo sutartyje nustatytas trijų mėnesių išbandymo terminas. Darbo sutarties 8 ir 2.4 punktuose nustatyta sulygta dėl nekonkuravo. Pagal nurodytas darbo sutarties sąkygas, darbuotojas įsipareigojo visą darbo ieškovės įmonėje ir dvejus metus po darbo santykių pabaigos nekonkuruoti su ieškove, pažeidęs nekonkuravimo susitarimą, grąžinti sumokėti baudą, lygią vidutiniam kompensacijos už nekonkuravimą dydžiui padaugintam iš trijų, o ieškovė įsipareigojo nekonkuravimo laikotarpiu mokėti 826,45 Eur nekomkuravimo kompensaciją (mokamą kartu su darbo užmokesčiu) (darbo sutarties 8.1–8.3, 2.4, 2.5 punktai).

19.       Ieškovės direktorius 2019 m. kovo 18 d. raštu pateikė atsakovui pasiūlymą nutraukti darbo sutartį nuo 2019 m. kovo 19 d. ir išmokėti priklausantį darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Darbuotojas sutiko su darbdavio pasiūlymu, raštu užrašė „Sutinku“. Ieškovės direktoriaus 2019 m. kovo 18 d. įsakymu nutraukta šalių darbo sutartis, atsakovas iš darbo atleistas nuo 2019 m. kovo 19 d. DK 54 straipsnio pagrindu.

20.       Atsakovas 2019 m. balandžio 18 d. elektroniniu laišku paklausė ieškovės, ar gali įsidarbinti kitoje įmonėje, ar atsakovui netaikomas nekonkuravimo susitarimas. Ieškovė tą pačią dieną elektroniu laišku atsakė, kad atsakovas gali būti ramus, jam nekils jokių problemų, nes sutartis skirta ilgai dirbantiems žmonėms. Atsakovas neįsidarbino nurodytoje įmonėje. Jis nuo 2019 m. gegužės 28 d. pradėjo dirbti dar kitoje įmonėje.

21.       Atsakovas 2019 m. birželio 5 d. pateikė ieškovei pretenziją ir pareikalavo išmokėti skolą už nekonkuravimo susitarimą nuo darbo santykių pabaigos, taip pat mokėti kompensaciją iki sueis dvejų metų terminas nuo darbo santykių pabaigos. Ieškovė 2019 m. birželio 14 d. raštu atsisakė tenkinti atsakovo reikalavimus. Pastarasis 2019 m. birželio 21 d. kreipėsi į DGK. Ši 2019 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu patenkino atsakovo reikalavimus ir priteisė jam iš ieškovės 3 295,80 Eur kompensaciją už nekonkuravimą, paskaičiuotą nuo darbo sutarties nutraukimo (2019 m. kovo 18 d.) iki DGK sprendimo priėmimo dienos. Taip pat DGK įpareigojo ieškovę vykdyti su atsakovu sudarytos darbo sutarties sąlygas dėl nekonkuravimo. Atsakovė nesutiko su DGK sprendimu, 2019 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į teismą.

Dėl bylos šalių nekonkuravimo susitarimo kvalifikavimo

22.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad bylos šalims 2019 m. kovo 19 d. nutraukus darbo sutartį, pasibaugė taip pat ir sutartyje įrašytas susitarimas dėl nekonkuravimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytas apelianto argumentas nepagrįstas dėl tokių priežasčių.

23.       Susitarimas dėl nekonkuravimo yra papildoma darbo sutarties sąlyga (DK 33 straipsnio 3 dalis). Pagal DK 38 straipsnio 1 dalį, darbo sutarties šalys gali sulygti dėl to, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla. Šis susitarimas gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Pasibaigus darbo sutarčiai, šis susitarimas galioja ne ilgiau kaip dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo. Pagal DK 33 straipsnio 5 dalį, šalys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl šiame kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos.

24.       Bylos šalių darbo sutartis pasibaigė šalių susitarimu, darbdaviui pasiūlius ir darbuotojui sutikus nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu (DK 54 straipsnis). Pagal DK 54 straipsnio 2 dalį, pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). Darbo sutarties nutraukimo sąlygos gali būti ribojamos tam tikrą veiklą reglamentuojančiais įstatymais. Ieškovės vadovo 2019 m. kovo 18 d. pasiūlyme nutraukti darbo sutartį įrašyta, kad siūloma išmokėti priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Nutraukdamos darbo sutartį, šalys neaptarė susitarimo dėl nekonkuravimo likimo, t. y. jis nustoja galioti ar toliau galioja. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje kilusiam šalių ginčui spręsti reikšmingas šalių elgesys darbo sutarties galiojimo metu, taip pat ir nutraukus darbo sutartį. Pažymėtina, kad Lietuvos darbo teisėje galioja turinio prieš formą principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016).

25.       Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovės darbovietėje į darbą priimtas 2019 m. vasario 16 d. nustačius trijų mėnesių išbandymo laikotarpį. Darbo sutartyje įrašyta papildoma sutarties sąlyga – susitarimas dėl nekonkuravimo (darbo sutarties 8.1–8.3, 2.4, 2.5 punktai). Pagal nurodytą susitarimą atsakovas įsipareigojo nekonkuruoti visą darbo laiką ir dvejus metus po darbo santykių pabaigos. Ieškovė atitinkamai įsipareigojo mokėti atsakovui kompensaciją už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi. Taigi šalių nekonkuravimo susitarimas atitiko CK 38 straipsnio nuostatas. Vis dėlto abi darbo sutarties šalys nesilaikė nurodyto nekonkuravimo susitarimo.

26.       Pirmiau nurodytą išvadą pagrindžia tai, kad ieškovė nemokėjo atsakovui kompensacijos už nekonkuravimą visą darbo ieškovės darbovietėje laikotarpį (nuo 2019 m. vasario 16 d. iki 2019 m. kovo 19 d.). Be to, šalys tardamosios dėl darbo sutarties nutraukimo bendru sutarimu, taip pat nekėlė klausimo dėl kompensacijos už nekonkuravimą pasibaigus darbo sutarčiai mokėjimo. Šalių darbo sutartis nutraukta nepasibaigus išbandymo laikotarpiu, nepaisant to, kad sutartis nutraukta bendru sutarimu. Po sutarties nutraukimo praėjus mėnesiui, šalys elektroniniu paštu aptarė šį klausimą. Atsakovas 2019 m. balandžio 18 d. elektroniniu laišku paklausė ieškovės, ar gali įsidarbinti kitoje įmonėje, ar atsakovui netaikomas nekonkuravimo susitarimas. Ieškovė tą pačią dieną elektroniniu laišku atsakė, kad atsakovas gali būti ramus, jam nekils jokių problemų, nes sutartis skirta ilgai dirbantiems žmonėms. Atsakovas tuo metu nereikalavo, kad ieškovė laikytųsi darbo sutarties 2.4 ir 2.5 punktų ir mokėtų atsakovui kompensaciją už nekonkuravimą. Atsakovas iš ieškovės kompensacijos už nekonkuravimą pareikalavimo 2019 m. birželio 5 d. – po daugiau negu dviejų mėnesių po darbo santykių pabaigos. Aptartų šalių veiksmų ir elgesio turinys įrodo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas nekreipė dėmesio į darbo sutartyje įrašytą susitarimą dėl nekonkuravimo ir šios papildomos darbo sutarties sąlygos iš esmės netaikė.

27.       Ieškovė 2019 m. balandžio 18 d. atsakyme elektroniniu laišku atsakovė atsakovui, kad jam netaiko nekonkuravimo susitarimo. Nurodytas įrodymas įrodo, kad abi šalys atsisakė aptariamos darbo sutarties sąlygos dėl nekonkuravimo, todėl šis susitarimas negalioja šalis nutraukus darbo sutartį. Šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo remtis darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies doktrina ir šalių darbo sutarties sąlygą dėl nekonkuravimo aiškinti priešingai. Taip pat nagrinėjamoje byloje nepagrįsta susitarimą dėl nekonkuravimo aiškinti prie sutarties prisijungusios šalies (atsakovo) naudai ir sutartį parengusios šalies (ieškovės) nenaudai. Aptariamą darbo sutarties sąlygą aiškinant pagal nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles būtų įtvirtintas nesąžiningumas, pažeisti protingumo ir teisingumo principai. Taip pat tai neatitiktų šalių santykio turinio prieš formą principo.

28.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas. Kiti šalių argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako. Dėl visų šioje nutartyje išvardytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius darbo teisės normas, kuriose reglamentuotas susitarimo dėl nekonkuravimo institutas, taip pat vadovautasi kasacinio teismo praktika, formuojama šios kategorijos bylose, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29.       Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija sutinka su visais kitais pirmosios instancijos teismo motyvais, jų nekartodama mano, kad sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti.

30.       Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Įvertinusi bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, teisinių paslaugų pobūdį, procesinių dokumentų turinį, atsižvelgusi į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės prašomų priteisti 580,80 Eur išlaidų advokato pagalbai dydis per didelis, todėl mažintinas iki 400 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98, 325 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti atsakovo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimo.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei UAB „Plantas“ (kodas 300041943) iš atsakovo M. R. Eur (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.