Administracinė byla Nr. I-2084-189/2012
Proceso Nr. 3-61-3-01169-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija 16.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,
sekretoriaujant Daliai Kalantienei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas skunde (b. l. 1-4) nurodė, jog iki 2010 m. kovo 15 d. dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės pareigūnu.
Paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėn. 1 d. iki 2008 m. gruodžio mėn. 31 d. atsakovas apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas, Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 d., kuriame yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Todėl minėtu laikotarpiu pareiškėjui buvo neišmokėta už 2006 metus 290,53 Lt, už 2007 m. 514,92 Lt, už 2008 m. 255, 91 Lt priemokų ir priedų.
Pažymėjo, jog dėl Įstatymo 23 str. 2 d. taikymo, pareiškėjui, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą buvo neišmokėtos uždirbtos priemokos ir teisėtai apskaičiuoti priedai. Taip pat pažymėjo, jog pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.
Nurodė, jog 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame buvo pripažinta, kad „Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teise gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl mano, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrius, apskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį, nepagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. nuostatas, dėl ko pareiškėjui buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pažeidžiant teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimo (b. l. 19-21) argumentais nurodė, jog Vilniaus apskrities VPK apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. Pažymėjo, jog apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, todėl Vilniaus apskrities VPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės.
Nurodė, jog kadangi Vilniaus apskrities VPK pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti priteistina tik iš Lietuvos valstybės. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus apskrities VPK skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus apskrities VPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskrities VPK, o Vyriausybės kompetencijai. Tuo remiantis mano, kad, tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pažymėdami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-75-1285/2009, nurodė, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neišmokėtos darbo užmokesčio sumos – 1061,36 Lt nurodė, jog pareiškėjo skundo dalyje už 2006 metus bei 2007 m. sausio ir kovo mėnesius pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ir kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2010 metų balandžio 24 d., todėl per laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 24 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., viso pareiškėjui yra nuskaičiuota 616,37 Lt. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundo argumentais neprašė atnaujinti kreipimosi į teismą senaties termino ir nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 14-16) argumentais nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2010 m. balandžio 24 d., t.y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo. Atsakovas šiuo atveju sprendimus priėmė ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo ir pareiškėjas šių atsakovo veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas.
Atsiliepimo argumentus grįsdami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005, pažymėjo, jog tokio pobūdžio reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Vilniaus apskrities VPK, o ne atsakovui, Lietuvos valstybei.
Pažymėjo, kad pareiškėjo prašomai priteisti daliai lėšų už 2006, 2007 metus, t.y. nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2007 m. balandžio 23 d. yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trijų metų senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo skundo teismui padavimo dienos. Teigia, kad šioje skundo dalyje pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl dėl šio pareiškėjo reikalavimo prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir šioje dalyje skundą atmesti. Taip pat pažymėjo, kad jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka priteistina, tokiu atveju prašė teismo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, nes policijos įstaigos neturi lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2012-01-25 nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą netinkamai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą (ABTĮ 81 str., 143 str.).
Atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo už laikotarpį nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.
Pažymėtina, jog atsižvelgiant į atsakovo atsiliepimo argumentus (pareiškėjui per laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 24 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. viso nuskaičiuota 616,37 Lt), byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo prašomų priteisti sumų nurodytų Suvestiniame atsiskaitymo lapelyje už 2008 metus (I ket. 06 m., 2 ket. 06 m., 3 ket. 06 m.). Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato finansų skyriaus 2012-03-23 raštas Nr. 10-S-6177 dėl informacijos pateikimo (b. l. 86), kuriame nurodyta, jog priskaičius priemokų sumas už 2006 metus buvo pritaikytas ir 2006 metų darbo užmokesčio 70 proc. ribojimas.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010) konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjo išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.
Pažymėtina, jog kaip nurodė pirmosios instancijos teismas 2010-09-24 sprendime pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskrities VPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu turi būti darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Su šia sprendimo argumentacija yra sutikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-01-25 nutartyje, todėl nagrinėjamu atveju teismas šiuo aspektu plačiau nepasisakys.
Atsakovas teikdamas, jog atsakovu šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pažymi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-75-1285/2009. Pažymėtina, kad minėtoje nutartyje išdėstytais išaiškinimais vadovautis negalima, nes ši nutartis buvo priimta sprendžiant klausimą dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Savo ruožtu teisėjas yra teisminės valdžios dalis, Lietuvos Respublikos vardu vykdantis teisingumą (Konstitucijos 5 str. 1 d., 109 str. 1 d.). Vykdydami teisingumą teisėjai yra nepriklausomi (Konstitucijos 109 str. 2 d.), inter alia nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų (Teismų įstatymo 3 str. 3 d.). Konstitucijoje įtvirtinta specifinė teismo funkcija, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas lemia ir ypatingą teisėjo, kaip teisminės valdžios dalies, teisinį statusą. Teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikytinas teisėjams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010).
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Todėl atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882‑790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Trejų metų terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.
Kaip matyti iš byloje esančių Suvestinių atsiskaitymo lapelių (b. l. 5-9, 23-27) apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu už 2006 m. kovo, balandžio, gruodžio mėn., pareiškėjui buvo neišmokėta 290 Lt, pareiškėjui už 2007 m. sausio, kovo – gegužės, liepos - rugsėjo mėn. nebuvo išmokėta 514,92 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. nebuvo išmokėta 255,91 Lt dydžio darbo užmokesčio dalys, kurios susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo. Viso pareiškėjui nebuvo išmokėta – 1061,36 Lt.
Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2010 m. balandžio 28 d., todėl pritaikius Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio iki 2010 m. balandžio mėn. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjas reikalavimų dalyje už 2006 metus ir 2007 m. sausio ir kovo mėnesius yra praleidęs senaties terminą, todėl pareiškėjo prašoma 1061,36 Lt suma mažintina iki 616,37 Lt (2007 m. balandžio –gegužės mėn., liepos – rugsėjo mėn. 2008 m.).
Atsakovas sprendimo vykdymą prašė atidėti vieneriems metams. Prašymą motyvavo sunkia turtine padėtimi. Įvertinus darbo užmokesčio nepriemokos reikalavimo senumą (nepriemoka susidariusi 2006-2008 metais), priteistinos sumos dydį, spręstina, jog sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Todėl atsakovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams netenkinamas. Be to, atsakovas byloje nėra pateikęs įrodymų, pagrindžiančių sprendimo vykdymo atidėjimo pagrindą bylos nagrinėjimo laikotarpiu.
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo A. T. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui, iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 616,37 Lt (šešis šimtus šešiolika litų, 37 ct.) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Bronius Januška