Civilinė byla Nr. e2-371-381/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00802-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs uždarosios akcinės bendrovės „Mojo lounge Vilnius“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Talismanas LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 19 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Mojo lounge Vilnius“ bankrotas nepripažintas tyčiniu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau –UAB) „Mojo lounge Vilnius“ (toliau – ir Bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Talismanas LT“. 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi Bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       Bendrovės nemokumo administratorė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Mojo lounge Vilnius“ bankrotą tyčiniu bei nustatyti, kad tyčinis bankrotas sukeltas K. R. veikimu / neveikimu, o papildomu pareiškimu taip pat prašė penkeriems metams apriboti K. R. teisę eiti viešojo ar / ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

3.       Nemokumo administratorė nurodė, kad jau nuo 2017 m. gruodžio 1 d., kai Bendrovė buvo nepajėgi atsiskaityti su savo darbuotojais ir kitais kreditoriais ir faktiškai buvo nemoki, K. R., kuris buvo įmonės vadovu nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. sausio 2 d., turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, tačiau to nepadarė, dėl to Bendrovės skolos nuosekliai didėjo. Be to, K. R., eidamas Bendrovės vadovo pareigas, buvo atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, buhalterinių dokumentų sudarymą, įskaitant kasos knygas, tačiau byloje nėra duomenų, kad minėti dokumentai būtų perduoti 2018 m. rugsėjo 28 d. naujai paskirtam vadovui V. J., kuris buvo tik fiktyvus vadovas. Administratorė taip pat nurodė, kad K. R. neperdavė jai jokių Bendrovės dokumentų, todėl negalima nustatyti Bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio, nustatyti, ar teisėtai panaudotas 2017 m. balanse apskaitytas turtas. Turto likimas nežinomas, neaišku, su kokiais kreditoriais ir kokia tvarka buvo atsiskaitoma. Nemokumo administratorės nuomone, bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu ir dėl sąmoningai blogo įmonės valdymo, nes Bendrovės vadovo ir akcininko K. R. sprendimai nulėmė tai, kad Bendrovės turtas buvo paslėptas, buvo sunaikinti ir paslėpti įmonės dokumentai, įmonės vadovu fiktyviai paskirtas V. J.. Bendrovė gavo pajamas, kurių neapskaitė, jas naudojo nesilaikydama atsiskaitymų eiliškumo, nes nebuvo atsiskaitoma su darbuotojais, jiems nebuvo mokamas darbo užmokestis, neatsiskaityta su Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), Valstybinio socialinio draudimo fondu (toliau – VSDF). Visi šie K. R. veiksmai, nemokumo administratorės įsitikinimu, rodo, kad Bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia.

4.       Suinteresuotas asmuo K. R. atsiliepime su nemokumo administratorės prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. K. R. nurodė, kad jis Bendrovės vadovu buvo nuo
2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., kai akcininkų sprendimu buvo atšauktas iš vadovo pareigų, o įmonės vadovu paskirtas V. J.. Suinteresuoto asmens teigimu, savo žinioje turėtus buhalterinės apskaitos dokumentus 2019 m. kovo 15 d. jis perdavė VMI, kuri tuo metu vykdė mokestinį tyrimą, o Bendrovės turtas liko jos patalpose, tačiau nemokumo administratorė nedėjo jokių pastangų turtui atgauti. K. R. teigimu, UAB „Mojo lounge Vilnius“ bankrotas buvo sąlygotas ekonominių priežasčių, nes pasikeitus Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymui, Bendrovė, kuri vykdė naktinio klubo veiklą penktadieniais ir šeštadieniais bei prekiavo alkoholiniais ir svaigiaisiais gėrimais, negavo tiek pajamų, kiek buvo planavusi. Bendrovei nepardavus alkoholio normų, kreditoriai nebetaikė nuolaidų, be to, naktinis klubas buvo strategiškai netinkamoje vietoje, todėl klubas nebegeneravo tiek pajamų, kad galėtų pelningai veikti ir išsilaikyti konkurencingoje rinkoje. Pasak K. R., nors Bendrovė 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo įsiskolinimą vienam iš darbuotojų, tačiau nebuvo nemoki, o nemokios įmonės statusą ji įgijo tik 2018 m. rugsėjo 30 d., kas konstatuota VMI patikrinimo metu. Kadangi tuo metu K. R. jau nebuvo įmonės vadovas, jis neturėjo jokios galimybės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Be to, vien tik prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. Suinteresuotas asmuo taip pat pabrėžė, kad UAB „Mojo lounge Vilnius“ nesudarė jokių įmonei nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių, lėmusių įmonės nemokumą. Jis kaip vadovas niekaip neprisidėjo prie įmonės bankroto, savo vadovavimo metu dėjo pastangas, kad Bendrovė dirbtų, gautų pajamas ir būtų konkurencinga rinkoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 19 d. nutartimi atmetė nemokumo administratorės pareiškimą dėl BUAB „Mojo lounge Vilnius“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir teisių eiti vadovo pareigas ar / ir būti valdymo organo nariu apribojimo K. R..

6.       Atsižvelgdamas į tai, kad su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Mojo lounge Vilnius“ iškėlimo į teismą buvo kreiptasi 2019 m. gegužės 30 d., bankroto byla įmonei buvo iškelta
2019 m. liepos 1 d., teismas padarė išvadą, kad sprendžiant klausimą dėl BUAB „Mojo lounge Vilnius“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taikytinos iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos, o tai taip pat reiškia, jog netgi tuo atveju, jei būtų pagrindas pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu, teismas negalėtų tenkinti reikalavimo nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, kadangi toks įpareigojimas teismui ĮBĮ nebuvo nustatytas.

7.       Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad vėliausiai 2017 m. gruodžio mėn. UAB „Mojo lounge Vilnius“ tikrai buvo nemoki, nes tuo metu jos pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai siekė 73 861 Eur ir viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (82 489 Eur). Registrų centro duomenimis, K. R. Bendrovės vadovu buvo nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., taigi apie tai, kad Bendrovės finansinė būklė atitiko nemokumo požymius jam negalėjo būti nežinoma. Be to, teismas sprendė, K. R. faktiškai vadovavo Bendrovei bei tvarkė jos reikalus ir po 2018 m. rugsėjo 30 d., nes dalį įmonės dokumentų jau nebūdamas įmonės vadovu VMI perdavė būtent jis. Naujai paskirtas Bendrovės vadovas V. J. nebuvo įregistruotas įmonės vadovu, be to, duomenys apie jo išsilavinimą, teistumą, buvimą dar kelių veiklos nevykdančių įmonių vadovu leidžia teigti, kad V. J. apskritai nėjo UAB „Mojo lounge Vilnius“ vadovo pareigų, nedisponavo įmonės dokumentais. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad de facto (faktiniam) vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure (teisinio) vadovo pareigos pažeidimą, o nagrinėjamu atveju K. R. po 2018 m. rugsėjo 30 d. nors faktiškai toliau vadovavo įmonei, tačiau de jure vadovu nebebuvo.

8.       Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad K. R. neteisėti veiksmai (neveikimas), jam pažeidus įmonės vadovo pareigą veikti tiek kreditorių, tiek pačios įmonės interesais ir dėl to kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, konstatuoti ir įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3546-545/2020, kuriuo iš K. R. nemokumo administratorei priteistos administravimo išlaidos. Tačiau teismas pažymėjo, kad vien įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo konstatavimas savaime negali būti pakankamas pagrindas tyčiniam bankrotui preziumuoti. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju nėra pakankamai duomenų ir juos galinčių pagrįsti įrodymų, kad tiek 2017 m. pabaigoje, tiek ir per 2018 m., kuomet K. R. de jure buvo įmonės vadovu, jis būtų sąmoningai tyčia bloginęs iš pradžių dar mokios, o vėliau ir nemokia tapusios įmonės finansinę būklę, sudaręs aiškiai ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius, priėmęs kreditorių interesus pažeidžiančius sprendimus ir pan., kas leistų įžvelgti siekį tyčia privesti įmonę prie bankroto, iš esmės pabloginti ir taip jau nemokios įmonės finansinę būklę.

9.       Teismas nustatė, kad, 2018 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, Bendrovės pradelsti įsipareigojimai padidėjo lyginant su prieš tai buvusiais metais (nuo 73 891 Eur iki 95 274,24 Eur), be to,
2018–2019 m. Bendrovės atžvilgiu buvo priimti keli teismo sprendimai ir įsakymai dėl skolų kreditoriams išieškojimo, buvo vykdomas išieškojimas VSDF ir kitų kreditorių naudai, susiformavo mokestinė nepriemoka VMI, o nuo 2018 m. birželio mėn. susiformavo įsiskolinimai darbuotojams, tačiau tuo pačiu Bendrovė stengėsi toliau vykdyti ir tęsti savo įprastą veiklą bei gauti iš jos pajamas tiek atsiskaitymams su įmonės darbuotojais ir tuometiniais kreditoriais, tiek mokestinėms prievolėms vykdyti. Per 2017–2018 m. buvo sudaromi bei toliau vykdomi jau ankščiau sudaryti sandoriai, susiję su įprastine įmonės veikla, t. y. naktinio klubo savaitgaliais veikla, renginiais, prekyba naktiniame klube alkoholiniais ir kitais gėrimais, su šios veiklos palaikymu: sudarytos bei toliau vykdytos jau ankščiau sudarytos sutartys dėl ilgalaikio didmeninio alkoholio pirkimo–pardavimo, nešiojamų kompiuterių nuomos ir kompiuterinės programinės įrangos klube, maisto atliekų tvarkymo / utilizavimo, naktinio klubo patalpų apsaugos paslaugų, patalpų kvėpinimo, kavos aparato nuomos ir kt., atsiskaitoma už veiklai vykdyti reikalingų prekių / produktų įsigijimą ir paslaugų teikimą, mokamos VSDF įmokos ir pan. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, jog tiek iki įmonės nemokumo būklės atsiradimo, tiek ir 2017 m. pabaigoje įmonėje atsiradus nemokumo požymiams, būtų sudaromi su įmonės veikla aiškiai nesusiję ir nesuderinami sandoriai, jog būtų prisiimami neprotingi, nepagrįsti, proporcingos verslo rizikos neatitinkantys finansiniai įsipareigojimai, tyčia siekiant dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, todėl sprendė, kad ĮBĮ 20 straipsnio
2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis nenustatytas.

10.       Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įvirtinto tyčinio bankroto požymio teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė nenurodė jokių konkrečių sandorių ar / ir konkrečių sprendimų (ar jų visumos), kurie buvo Bendrovei nuostolingi, ekonomiškai aiškiai įmonei nenaudingi. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nemokumo administratorė neginčijo nė vieno iš UAB „Mojo lounge Vilnius“ sudaryto sandorio nei actio Pauliana, nei jokiais kitais sandorių negaliojimo pagrindais. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą apie įmonei nenaudingų ir nuostolingų sandorių, lėmusių sąmoningą ir tyčinį įmonės privedimą prie nemokumo būklės, sudarymą, sąmoningai blogą įmonės valdymą.

11.       Teismas kaip nepagrįstus atmetė nemokumo administratorės teiginius, kad UAB „Mojo lounge Vilnius“, turėdama su darbo teisiniais santykiais susijusių įsiskolinimų įmonės darbuotojams bei mokestines ir VSDF įmokų nepriemokas, atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, tuo pažeisdama atsiskaitymų eiliškumą, sumažindamas aukštesnės eilės kreditorių savo reikalavimų patenkinimo galimybes. Teismas nurodė, kad darbo užmokesčio įsiskolinimai buvusiems Bendrovės darbuotojams iš esmės pradėjo formuotis nuo 2018 m. birželio mėn., pirmosios mokestinės nepriemokos mokėjimo terminas buvo tik 2019 m. sausio 25 d., o likusi didžioji nepriemokos dalis susiformavo už 2019 m. sausio mėn., didžioji dalis įsiskolinimo VSDF biudžetui susiformavo 2019 m. I ketvirtį. 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis, Bendrovės įsipareigojimai trečios eilės kreditoriams per visą laikotarpį iki 2018 m. rugsėjo 30 d. didėjo ir byloje nėra jokių duomenų, kad su šiais kreditoriais būtų atsiskaitoma, be kita ko, aplenkiant aukštesnės eilės kreditorius. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad 2017 m. pabaigoje, turėdama ženklių pradelstų įsiskolinimą tiekėjams, Bendrovė ir toliau vykdė savo mokestines prievoles, mokėjo VSDF įmokas bei su darbo santykiais susijusias išmokas darbuotojams ir byloje iš esmės nėra jokių įrodymų, jog Bendrovė būtų teikusi prioritetą žemesnės eilės kreditoriams ar / ir kreditoriams, kurių įsipareigojimai atsirado vėliau ar buvo mažesni.

12.       Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio teismas nurodė, kad vien dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus ir / ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo bei tyčinio bankroto buvimo. Nors nagrinėjamu atveju formaliai K. R. iš tikrųjų neperdavė nemokumo administratorei jokių įmonės dokumentų bei turto, tačiau tokią pareigą turėjo paskutinis de jure įmonės vadovas V. J.. Be to, visus turėtus bendrovės finansinės buhalterinės atskaitomybės, apskaitos ir kitus dokumentus K. R. dar iki bankroto bylos UAB „Mojo lounge Vilnius“ iškėlimo perdavė VMI, o pastaroji vėliau juos perdavė nemokumo administratorei. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, jog K. R. dispozicijoje būtų dar kokie nors kiti dokumentai ir / ar įmonės turtas, kurie galėtų būti perduoti nemokumo administratorei, kurie turėtų esminės įtakos bankroto proceso eigai. Be to, gavusi iš VMI visus jai ankščiau K. R. perduotus įmonės finansinės atskaitomybės ir kitus dokumentus bei pasitelkusi buhalterę, nemokumo administratorė nustatė, kad 2017 m. gruodžio 31 d. Bendrovės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma sudarė apie 63 926,27 Eur, kai savo paties pasirašytame įmonės balanse įmonės vadovas K. R. buvo nurodęs labai panašią pradelstų įsipareigojimų sumą – 73 861 Eur. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad nemokumo administratorė jai perduotų įmonės dokumentų pagrindu taip pat nustatė, kad 2018 m. rugsėjo
30 d. Bendrovės pradelstų įsipareigojimų suma sudarė apie 95 274,24 Eur, o šią dieną Bendrovės bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudaro 91 312,26 Eur, kas leidžia spręsti, jog Bendrovės kreditoriai yra žinomi, jų reikalavimus pagrindžiantys dokumentai egzistuoja, nebuvo ir nėra apsunkintas jų nustatymas bankroto proceso metu, dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo nei bankroto administratorei, nei teismui nekilo abejonių, bankroto byloje nebuvo kilę jokių ginčų dėl kreditorinių reikalavimų buvimo, jų dydžio ir kitų aspektų (išskyrus paties K. R. kreditorinį reikalavimą), t. y. nepriklausomai nuo to, ar bankroto byloje nemokumo administratorei buvo perduoti ne visi įmonės dokumentai ir turtas, nebuvo kliūčių kreditoriniams reikalavimams patvirtinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad aplinkybė dėl įmonės dokumentų / turto neperdavimo, kaip tyčinio bankroto požymio, negali būti laikoma nustatyta ir įrodyta.

13.       Kadangi nemokumo administratorė prašymą taikyti buvusiam BUAB „Mojo lounge Vilnius“ vadovui K. R. teisių eiti vadovo pareigas apribojimą grindė tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindė ir pareiškimą dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas sprendė, kad nepripažinus Bendrovės bankroto tyčiniu, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį prašymą dėl teisės eiti vadovo pareigas ar būti valdymo organo nariu apribojimo K. R..

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Bendrovės nemokumo administratorė UAB „Talismanas LT“ su atskiruoju skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartį ir priimti naują nutartį – patenkinti administratorės prašymą pripažinti UAB „Mojo lounge Vilnius” bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad tyčinis bankrotas sukeltas K. R. veikimu ir / ar neveikimu. Be to, administratorė prašo priteisti iš K. R. bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Nustatyti asmenį, dėl kurio veiksmų sukeltas tyčinis bankrotas, yra būtina ir tose bylose, kuriose bankroto procedūros pradėtos iki 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ.

14.2.                      K. R. yra atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimą, teisingos buhalterinės apskaitos organizavimą, turto išsaugojimą, be to, jis atsakingas už atsiskaitymą su kreditoriais laiku, finansinių ataskaitų pateikimą, tačiau K. R. neišsaugojo įmonės turto, neišsaugojo visų apskaitos dokumentų, o iš turimų dokumentų negalima nustatyti Bendrovės turto ir įsipareigojimų. K. R. taip pat siekė fiktyviai nusišalinti nuo Bendrovės valdymo ir atsakingu asmeniu – vadovu fiktyviai nurodė asmenį, kuris nevykdė direktoriaus funkcijų. Labiausiai tikėtina, kad V. J. buvo pasirinktas tam, kad sunaikintų Bendrovės dokumentus, paslėptų Bendrovės turtą ir tikrasis vadovas K. R. išvengtų atsakomybės už bendrovės turto iššvaistymą, bankroto bylos laiku iškėlimą, žalos kreditoriams padarymą

14.3.                      K. R. VMI perduoti Bendrovės dokumentai buvo pavieniai, nesusisteminti, selektyviai parinkti, iš jų negalima nustatyti, kokius sandorius Bendrovė sudarinėjo, kur yra Bendrovės turtas, kokia yra tikroji įmonės padėtis, turtas ir įsipareigojimai. Finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Byloje yra duomenys, kad Bendrovės valdymas buvo perduotas patalpų savininkams UAB „Grilis ir pramogos“, kurie realiai BUAB „Mojo lounge Vilnius“ vardu vykdė komercinę–ūkinę veiklą. K. R. negalėjo tikėtis, kad Bendrovė atsiskaitys su kreditoriais, Bendrovės skolos didėjo, taigi K. R. tyčia nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

14.4.                      Kadangi iš perduotų dokumentų negalima nustatyti, kokius sandorius sudarinėjo Bendrovė, su kuo atsiskaitinėjo, kaip naudojo savo turtą, todėl ir ginčyti, tokių sandorių administratorė negalėjo. Vien dalies dokumentų, dėl kurių administratorė negali patikrinti Bendrovės sandorių, sunaikinimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Bendrovės vadovas netinkamai vykdė savo pareigas.

14.5.                      UAB „Mojo lounge Vilnius“ turi kreditorių, kuriems skolinga, tačiau jokio savo turto neturi. Kur yra bendrovės turtas, kas jį sudarė, negalima nustatyti. Paskutinį kartą įmonė pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registro tvarkytojui už 2017 m. laikotarpį ir pagal įmonės balansą UAB „Mojo lounge Vilnius“ turėjo ilgalaikio materialaus turto už 20 471 Eur, trumpalaikio turto už 62 018 Eur, pinigai ir ekvivalentai sudarė 6 120 Eur, atsargos – 52 410 Eur, o per metus gautinos sumos – 3 488 Eur.

14.6.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiame 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendime konstatavo, kad K. R. BUAB „Mojo lounge Vilnius“ nemokumas turėjo būti žinomas ne vėliau kaip 2017 m. gruodžio 1 d., kai pradelsti įmonės įsiskolinimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir įmonė negalėjo mokėti darbo užmokesčio darbuotojams. Po šio laikotarpio iki pat bankroto bylos iškėlimo Bendrovės skolos augo, turtas išnyko. Jokių veiksmų, kad išvengtų bankroto, K. R. neatliko. Priešingai, ta aplinkybė, kad įmonė vykdė nuostolingą komercinę–ūkinę veiklą ir visą savo turtą kažkam perleido, atidavė, ar kažkas jį pasisavino, leidžia teigti, kad K. R. siekė, jog kreditoriams neliktų jokio turto, kad su jais nebūtų atsiskaityta.

14.7.                      Kadangi K. R. teigia, jog Bendrovės valdymą perėmus V. J. toliau buvo vykdoma Bendrovės veikla, vadinasi, Bendrovė gavo pajamas, kurių neapskaitė. Šias pajamas Bendrovė naudojo nesilaikydama atsiskaitymų eiliškumo, nes nebuvo atsiskaitoma su darbuotojais, jiems nemokamas darbo užmokestis, taip pat neatsiskaityta su VMI, VSDF ir pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)
6.9301 straipsnio reikalavimai.

15.       Suinteresuotas asmuo K. R. atsiliepime su nemokumo administratorės atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Atskirasis skundas turi būti atmestas vien dėl to, kad jis pateiktas ne nemokumo administratorės įgalioto asmens, tačiau nežinomo asmens A. K., kuris nėra nei teisininkas, nei advokatas, nei turi kokį įgaliojimą pateikinėti procesinius dokumentus teismui. Nors ant atskirojo skundo uždėtas neva UAB „Talismanas LT“ direktorės parašas, tačiau susisiekus telefonu su direktore, ji nežinojo apie jokius pateiktus atskiruosius skundus. Iš viešosios erdvės matyti, kad A. K. buvo panaikintas bankroto administratoriaus pažymėjimas dar 2014 m. lapkričio 24 d.

15.2.                      UAB „Mojo lounge Vilnius“ bankrotą lėmė ne K. R. veiksmai, o verslo nesėkmė. Bendrovė vykdė naktinio klubo veiklą. Naktinis klubas veikė tik dvi naktis per savaitę – penktadienio ir šeštadienio naktį. Įmonė turėjo licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais, tačiau nuo 2018 m. sausio 1 d. pasikeitus Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymui ir uždraudus alkoholio reklamą bei įvedus apribojimus asmenų, galinčių įsigyti alkoholį, amžiui, Bendrovė nebegavo tiek pajamų, kiek buvo planavusi. Kreditoriai suteikdavo naktiniam klubui išankstines nuolaidas arba išmokėdavo avansus už alkoholinių gėrimų pardavimą, tačiau Bendrovei neįvykdžius pardavimo normos, suteiktas nuolaidas ar avansus reikėjo grąžinti. Apribojus alkoholio reklamą, Bendrovė neteko galimybės pritraukti lankytojų. Be to, naktinis klubas buvo strategiškai netinkamoje vietoje. Bendrovei užsiimant išskirtinai tik naktinio klubo veikla, nebuvo jokių galimybių išsilaikyti konkurencingai rinkoje.

15.3.                      Neteisinga ir nepagrįsta laikyti asmens darbo pabaigą tuomet, kai akcininkų sprendimas yra registruojamas, todėl suinteresuoto asmens, kaip UAB „Mojo lounge Vilnius“ vadovo, paskutine darbo diena laikytina 2018 m. rugsėjo 30 d. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad suinteresuotas asmuo priėmė kokį nors sprendimą, susijusį su įmonės valdymu po nurodytos datos. Suinteresuotas asmuo po 2018 m. rugsėjo 30 d. apskritai nedalyvavo įmonės veikloje pirmiausiai dėl sveikatos būklės, o vėliau dėl to, kad kito akcininko veiksmais buvo pakeistos naktinio klubo patalpų spynos ir suinteresuotas asmuo nebuvo įleidžiamas nei nakties metu, kai veikė baras, nei kitu laiku.

15.4.                      V. J. buvo įregistruotas Juridinių asmenų registre jo paties prašymu, be to, po K. R. nušalinimo klubas toliau veikė, taigi šios aplinkybės paneigia apeliantės poziciją, kad V. J. nėjo vadovo pareigų. Suinteresuotas asmuo, neidamas vadovo pareigų, neturėjo pareigos perduoti įmonės dokumentų bankroto administratoriui, be to, jis net ir neturėjo ką perduoti, nes viską, ką turėjo savo žinioje, buvo atidavęs VMI atstovei. Tuos dokumentus, tvarkingai surištus ir sunumeruotus, tikrino VMI atstovė, kuri nenustatė, kad trūktų kokių nors konkrečių dokumentų, taip pat nebuvo nustatyta, kad jie būtų nesusisteminti, pavieniai ar selektyviai parinkti. Be to, nemokumo administratorė niekada nesikreipė į suinteresuotą asmenį, kad šis perduotų kokius nors jo žinioje esančius konkrečius dokumentus. Kokių konkrečių dokumentų neva neperdavė suinteresuotas asmuo, nenurodoma ir atskirajame skunde.

15.5.                      Teismas teisingai pažymėjo, kad iš turimų dokumentų nemokumo administratorė turi galimybę patikrinti visus Bendrovės sandorius. Kad jokios sutartys nėra sunaikintos, patvirtina ta aplinkybė, kad kreditoriniai reikalavimai susidarė pagal seniau sudarytas sutartis, kurias visas apeliantė turi savo žinioje. Nemokumo administratorė turi sutartis, banko sąskaitos išrašus, kasos knygas, kreditorių finansinius reikalavimus su jais pagrindžiančiais dokumentais, taigi šių dokumentų bankroto administratorei turėtų pakakti ginčyti neva nepagrįstus sandorius, tačiau šiuo atveju nėra ką ginčyti, nes suinteresuotas asmuo savo vadovavimo laiku nesudarė jokių nuostolingų įmonei sandorių.

15.6.                      Suinteresuotas asmuo neturi savo žinioje jokio Bendrovės turto, tačiau iš UAB „Mojo lounge Vilnius“ banko išrašų matyti, kad nemokumo administratorė turi jai perduotas debitorines skolas, kurios laikytinos įmonės turtu, yra įtrauktos į balansą, todėl paneigiamas apeliantės argumentas, kad jai nėra perduotas įmonės turtas. Šių lėšų, gautų iš debitorių, būtų užtekę daliai kreditorių reikalavimų tenkinti, jei tik nemokumo administratorė būtų ėmusis veiksmų jas išsiieškoti.

15.7.                      Nemokumo administratorė klaidina teismą, kad suinteresuotas asmuo pasitelkė trečiuosius asmenis dokumentams ir turtui sunaikinti, ir nepagrindžia šių savo teiginių jokiais įrodymais, nenurodo, nei koks turtas ar dokumentai, jos manymu, buvo sunaikinti, nei kaip prie to prisidėjo ar galėjo prisidėti tretieji asmenys, juo labiau, kad asmuo, ėjęs vadovo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo, negali apginti savęs, nes yra miręs.

15.8.                      Nors UAB „Mojo lounge Vilnius“ 2018 m. finansinė padėtis buvo sudėtinga, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad įmonės vadovas, nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąmoningai siekė dar labiau pabloginti jos finansinę padėtį ar išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Bendrovė iki K. R. vadovavimo pabaigos ir vėliau turėjo darbuotojų, vykdė veiklą, gavo pajamų, taigi bankrotą nulėmė ne tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, o verslo nesėkmė. Suinteresuoto asmens pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas niekaip nesąlygojo UAB „Mojo lounge Vilnius“ skolų ir kreditorių reikalavimų sumos padidėjimo.

15.9.                      UAB „Mojo lounge Vilnius“ nesudarė įmonei nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių, lėmusių UAB „Mojo lounge Vilnius“ nemokumą. Apeliantė iki šios dienos nėra ginčijusi nė vieno UAB „Mojo lounge Vilnius“ sandorio, todėl nelaikytina, kad suinteresuotas asmuo, eidamas vadovo pareigas, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ir / ar sudarė kokius nors neteisėtus sandorius.

15.10.                      Nemokumo administratorė nenurodo, kokios buhalterinės operacijos ir kokie ūkiniai įvykiai buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaityti. Kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti bankroto byloje, nes jie sutapo su įmonės finansiniais dokumentais. Nė vienas kreditorinis reikalavimas, išskyrus suinteresuoto asmens, nebuvo ginčijamas. VMI, atlikusi UAB „Mojo lounge Vilnius“ operatyvinį patikrinimą, nenustatė jokių buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų,c nenustatė jokios apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo fakto, taip pat nenustatė, kad būtų neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai ar vengta mokėti mokesčius. Pati apeliantė sudarė UAB „Mojo lounge Vilnius” finansines ataskaitas, kuriose nurodė turimą turtą, vadinasi, turimų dokumentų jai pakako.

15.11.                      Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakingas už tyčinį bankrotą asmuo šiuo atveju negalėtų būti nustatinėjamas, nes JANĮ 70 straipsnio 3 dalies norma negali būti taikoma su ankstesniu, ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatytu tyčinio bankroto apibrėžimu ir ĮBĮ
20 straipsnio 2 dalyje nurodytais jo požymiais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

16.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

17.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Mojo lounge Vilnius“ bankrotas nepripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį ribų.

Dėl atskirąjį skundą pateikusio asmens

18.       Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo K. R. kelia klausimą dėl atskirąjį skundą pateikusio asmens teisės teikti teismui tokį procesinį dokumentą. 

19.       Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 19 d. nutarties elektroninių ryšių priemonėmis iš bankroto administratorės UAB „Talismanas LT“ paskyros teismui pateikė A. K., šis atskirasis skundas yra pasirašytas A. K. elektroniniu parašu.

20.       CPK 111 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir dokumento surašymo data. Pagal CPK 1751 straipsnio 6 dalį elektroninės formos procesiniai dokumentai, pateikti teismui elektroninių ryšių priemonėmis asmens tapatybę patvirtinus Lietuvos Respublikos teismų įstatyme nustatytais būdais, atitinka CPK 111 straipsnyje nustatytą reikalavimą, kad procesinis dokumentas turi būti pasirašytas. Teismų įstatymo 371 straipsnio
3 dalyje yra įtvirtinta, kad proceso dalyviai turi teisę visus procesinius dokumentus ir su teismo procesu susijusią informaciją teismams teikti elektroninės formos, teisingumo ministro nustatyta tvarka naudodami elektroninių ryšių priemones. Asmenys, teikiantys procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, turi juos pasirašyti saugiu elektroniniu parašu arba savo asmens tapatybę patvirtinti kitais būdais (per elektroninės bankininkystės sistemas ir pan.), arba užsiregistruoti teismų informacinėje sistemoje. Asmens tapatybės patvirtinimo reikalavimus ir būdus nustato teisingumo ministras. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo 2 punktas nustato, kad šiame apraše procesinius dokumentus teikiantis asmuo yra asmuo, kuris, vadovaudamasis CPK nuostatomis turi teisę pateikti teismui procesinius dokumentus.

21.       Lietuvos apeliacinis teismas, siekdamas išsiaiškinti atskirojo skundo pateikimo aplinkybes, kreipėsi į BUAB „Mojo lounge Vilnius“ bankroto administratorę UAB „Talismanas LT“ dėl informacijos suteikimo. UAB „Talismanas LT“ direktorė 2021 m. vasario 24 d. rašte nurodė, kad atskirasis skundas UAB Talismanas LT“ direktorės vardu ir pavedimu į EPP sistemą buvo įkeltas UAB „Talismanas LT“ darbuotojo A. K., turinčio universitetinį teisinį išsilavinimą.

22.       CPK 56 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. K. nagrinėjamu atveju buvo įgaliotas bankroto administratorės UAB „Talismanas LT“ ir turėjo teisę pateikti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 19 d. nutarties.

 Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

23.       Suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas), kuriais įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo. Kadangi sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016), nagrinėjamoje byloje taikytinos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios bankroto pripažinimą tyčiniu, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo momentu. Taigi, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, sprendžiant dėl UAB „Mojo lounge Vilnius“ bankroto pripažinimo tyčiniu, turi būti vadovaujamasi iki 2019 m. gruodžio
31 d.  galiojusiu ĮBĮ.  

24.       ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. 

25.       Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

26.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. 

27.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, jie taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

28.       Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

29.       Paskutinį kartą įmonė pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registro tvarkytojui už 2017 m. laikotarpį. Pagal Bendrovės 2017 m. balanso duomenis Bendrovės turto vertė sudarė 82 489 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos 73 861 Eur. Pagal buhalterės V. B., atlikusios bankroto administratorės turimų UAB „Mojo lounge Vilnius“ buhalterinės apskaitos dokumentų analizę, parengtą BUAB „Mojo lounge Vilnius“ pradelstų įsipareigojimų lentelę, pradelsti Bendrovės įsipareigojimai 2017 m. gruodžio 31 d. sudarė
63 926,27 Eur. Taigi nurodyti duomenys patvirtina, kad vėliausiai 2017 m. gruodžio 31 d. UAB „Mojo lounge Vilnius“ buvo nemoki, nes tuo metu jos pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Bendrovės vadovu buvo K. R., o nuo 2018 m. spalio 1 d. Bendrovei vadovauti buvo paskirtas V. J.. Nei
K. R., nei vėliau po jo vadovavęs V. J. dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą nesikreipė, bankroto byla Bendrovei iškelta tik 2019 m. liepos 1 d. nutartimi, kai į teismą kreipėsi Bendrovės kreditorė UAB „Straujos prekybos sistemos“.

30.       Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad UAB „Mojo lounge Vilnius“ vadovai iš tiesų laiku nesikreipė dėl bankroto Bendrovei iškėlimo, bet vien ši aplinkybė negali būti savarankiškas teisinis pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimas formaliai atitinka tyčinio bankroto požymius. Tačiau kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, nes ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė, išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla sąmoningai laiku neinicijuojama (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje
Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

31.       Nagrinėjamu  atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, jog K. R., Bendrovei faktiškai esant nemokiai, būtų sąmoningai bloginęs Bendrovės finansinę padėtį, sudaręs Bendrovei aiškiai ekonomiškai nenaudingus, proporcingos verslo rizikos neatitinkančius sandorius ar priėmęs Bendrovės kreditorių interesus pažeidžiančius sprendimus.

32.       K. R. paaiškino, kad UAB „Mojo lounge Vilnius“ vykdoma naktinio klubo veikla tapo nuostolinga pasikeistus prekybos alkoholiu teisiniam reglamentavimui, kuris nulėmė sumažėjusį klubo lankytojų skaičių, sumažėjusias prekybos alkoholiniais gėrimais apimtis, be to,
K. R. teigimu, naktinis klubas buvo nepopuliarioje vietoje, kas irgi turėjo įtakos verslo nesėkmei. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Bendrovė net ir būdama nemoki toliau tęsė savo įprastinę naktinio klubo veiklą. Pažymėtina, kad pagal Bendrovės pateiktą 2017 m. pelno (nuostolių) ataskaitą UAB „Mojo lounge Vilnius“ 2017 m. dar turėjo 3 189 Eur grynojo pelno. Pagal buhalterės V. B., atlikusios bankroto administratorės turimų UAB „Mojo lounge Vilnius“ buhalterinės apskaitos dokumentų analizę, parengtą pelno (nuostolių) ataskaitą už 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį, minėtu laikotarpiu Bendrovės pardavimo pajamos sumažėjo iki 144 836 Eur (2017 m. jos buvo 226 800 Eur), kas lėmė Bendrovės veiklos nuostolingumą. Be to, Bendrovės pradelsti įsipareigojimai padidėjo iki
95 274,24 Eur (nuo 63 926,27 Eur 2017 m. gruodžio 31 d.). Šiuo metu patvirtinti kreditoriniai reikalavimai UAB „Mojo lounge Vilnius“ bankroto byloje sudaro 91 312,26 Eur.

33.       Iš Bendrovės kreditorių sąrašo bei buhalterės parengtos pradelstų įsipareigojimų lentelės matyti, kad išaugusios Bendrovės skolos sietinos su Bendrovės tiesioginės veiklos vykdymu. Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto administratorė nenurodė jokių konkrečių UAB „Mojo lounge Vilnius“ sandorių, kurie, jos nuomone, pažeidžia Bendrovės kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad įprastinės Bendrovės veiklos vykdymo metu išaugusios Bendrovės skolos kaip nors sietinos su tyčiniu siekiu išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, o ne su verslo nesėkme. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis šiuo atveju nenustatytas.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

34.       Bankroto administratorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti esant nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

35.       Kaip nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi galėtų būti vertinami tokie sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra galimai ekonomiškai įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Kaip minėta anksčiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.

36.       Tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nepakanka nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-747-450/2020). Taigi, tyčinio bankroto pagrindu laikomi ne bet kokie įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, bet sandoriai, kurie yra tiesiogiai susiję su blogu įmonės valdymu ir jos nemokumu. Todėl teismas, spręsdamas dėl sandorių ekonominio (ne)naudingumo, turėtų vertinti, ar konkretūs sandoriai lėmė įmonės nemokumą.

37.       Kaip jau minėta, bankroto administratorė nenurodė jokių konkrečių UAB „Mojo lounge Vilnius“ sandorių, kurie, jos nuomone, yra ekonomiškai nenaudingi, nuostolingi, pažeidžiantys Bendrovės kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tik prielaidomis grįsti bankroto administratorės argumentai, kad tokie sandoriai galimai buvo sudaryti, nesudaro pagrindo kaip nepagrįstas vertinti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio nebuvimo. Nepasiteisinęs sprendimas tęsti naktinio klubo veiklą, nors Bendrovės finansinė padėtis jau buvo bloga, nesant duomenų, jog tokiu sprendimu buvo kryptingai siekiama dar labiau pabloginti Bendrovės padėtį, nelaikytinas įrodančiu tyčinio bankroto sukėlimą. Vien faktas, kad Bendrovė bankrutavo ir bankroto administratorė, jos tvirtinimu, neturi visų Bendrovės dokumentų, kad galėtų patikrinti visus Bendrovės sandorius, nėra pakankamas konstatuoti, kad tam tikri bankroto administratorės nenustatyti / neįvertinti sandoriai Bendrovei buvo ne tik ekonomiškai nenaudingi, bet ir nulėmę jos nemokumą ar iš esmės pabloginę jau nemokios Bendrovės padėtį.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

38.       Bankrotas pripažįstamas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu tuo atveju, kai nustatoma, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

39.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.

40.       CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

41.       Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

42.       Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas įvertino visas minėtas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytam tyčinio bankroto požymiui konstatuoti svarbias aplinkybes bei pagrįstai sprendė, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą nebuvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė nebuvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti.

43.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatinėjo Bendrovės įsiskolinimų darbuotojams, VMI ir VSDF susidarymo laiką (įsiskolinimai buvusiems įmonės darbuotojams iš esmės pradėjo formuotis nuo 2018 m. birželio mėn., pirmosios mokestinės nepriemokos mokėjimo terminas buvo tik 2019 m. sausio 25 d., o likusi didžioji nepriemokos dalis susiformavo už 2019 m. sausio mėnesio laikotarpį, didžioji dalis įsiskolinimo VSDF biudžetui susiformavo 2019 m. I ketvirtį). Teismas taip pat vertino tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Bendrovės pradelsti įsipareigojimai trečios eilės kreditoriams nuo 2018 m. pradžios iki 2018 m. rugsėjo 30 d. didėjo, taigi su šiais kreditoriais nebuvo atsiskaitoma. Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto administratorė konkrečių atsiskaitymų, kuriais būtų pažeistas CK 6.9301 straipsnis, taip pat neįvardina. Be to, net jei ir būtų nustatyti kokie nors atsiskaitymų eiliškumo pagal CK 6.9301 straipsnį pažeidimai, taip pat turėtų būtų įrodyta, kad tokiais atsiskaitymais buvo siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, o šiuo atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos, taigi pirmosios instancijos teismo išvada nesant nustatyto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio taip pat yra pagrįsta.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio

44.       Bankroto administratorė kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių įvardina ir Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratorei. Pirmosios instancijos teismas šio tyčinio bankroto požymio egzistavimo nepripažino. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

45.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

46.       Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

47.       Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

48.       Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio
7 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Tačiau perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui gali būti įpareigoti ir kiti asmenys (ankstesnis įmonės vadovas, faktinis vadovas, savininkas ir kt.), jeigu bylos duomenys patvirtina, jog turtas ir dokumentai yra pas šiuos asmenis ir nebuvo perduoti paskutiniam de jure įmonės vadovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 2-890-381/2017).

49.       Aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, specifika pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties, esant ĮBĮ 20 straipsnio
2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo nullus commodum capere de sua injuria propria (niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje                    Nr. e3K-3-510-915/2018).

50.       Taigi ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet
kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu,
o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita
ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys
yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-510-915/2018).

51.       Nagrinėjamu atveju netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą bankroto administratorė grindžia tuo, kad jai nebuvo perduoti Bendrovės dokumentai bei turtas. K. R. iš tiesų tiesiogiai bankroto administratorei jokių dokumentų ir turto nėra perdavęs, tačiau, kaip jau minėta, pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai, nebent būtų nustatyta, kad turtas ir dokumentai yra pas ankstesnį vadovą ir nebuvo perduoti paskutiniam vadovui. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad Bendrovės dokumentai už laikotarpį, kada Bendrovei vadovavo K. R., nebuvo perduoti V. J., nes K. R. šiuos dokumentus, jau nebebūdamas Bendrovės vadovu, perdavė VMI. Jokių įrodymų, kad vėlesnius Bendrovės dokumentus ir turtą turėtų K. R., byloje nėra, tuo tarpu V. J. šiuo metu yra miręs, todėl nustatyti, kokius dokumentus turėjo minėtas asmuo, nėra galimybės. Visi K. R. VMI perduoti Bendrovės dokumentai šiuo metu yra perduoti bankroto administratorei, šių dokumentų pagrindu yra atlikta UAB „Mojo lounge Vilnius“ buhalterinės apskaitos dokumentų analizė, parengtas balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita už 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį, taip pat nustatyti bendrovės pradelsti įsipareigojimai, turtas. Kokių konkrečių dokumentų, kurie, bankroto administratorės nuomone, yra pas K. R., trūksta ir kokių duomenų ji negali nustatyti be šių dokumentų, bankroto administratorė nenurodo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankroto administratorės teiginiai, kad K. R. sunaikino Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, juos VMI perdavė selektyviai, paslėpė turtą, yra deklaratyvaus pobūdžio ir pagrįsti tik prielaidomis, kuriomis teismas negali vadovautis priimdamas sprendimą.

52.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bankroto administratorė iš VMI jai perduotų Bendrovės dokumentų nustatė tiek 2017 m. gruodžio 31 d. Bendrovės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sumą, kuri labai panaši į K. R. nurodytą sumą 2017 m. balanse, taip pat apskaičiavo 2018 m. rugsėjo 30 d. Bendrovės pradelstų įsipareigojimų sumą, kuri ženkliai nesiskiria nuo Bendrovės bankroto byloje teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, be to, Bendrovės kreditoriai yra žinomi, jų reikalavimus pagrindžiantys dokumentai egzistuoja, bankroto byloje nebuvo kilę jokių ginčų dėl kreditorinių reikalavimų buvimo, jų dydžio ir kitų aspektų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net jei bankroto administratorei ir nebuvo perduoti absoliučiai visi Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau tai nesukliudė nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, todėl tam tikrų buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas kaip ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

53.       Iš byloje esančio Bendrovės ilgalaikio turto sąrašo matyti, kad ilgalaikį Bendrovės turtą sudaro naktinio klubo įranga – televizoriai, garso aparatūra, baldai ir pan., kurio vertė dėl nusidėvėjimo 2018 m. rugsėjo 30 d. sudarė 5 277,07 Eur. Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad,
V. J. tapus Bendrovės vadovu, naktinis klubas tęsė veiklą, tai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog minėtas turtas (naktinio klubo įranga) jam buvo perduotas, taigi pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą turėjo būtent V. J., o ne K. R.. Taip pat pažymėtina, kad bankroto administratorė nenurodė, kuris konkretus turtas jai nebuvo perduotas, ar šio turto nėra Bendrovės veiklos patalpose, taip pat nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad kažkokį Bendrovės turtą vis dar turi K. R.. Be to, sutiktina su K. R. atsiliepimo argumentais, kad bankroto administratorei yra perduoti dokumentai, pagrindžiantys Bendrovės debitorines skolas, kurios taip pat laikytinos įmonės turtu, taigi teigti, kad bankroto administratorei nebuvo perduotas joks Bendrovės turtas nėra pagrindo.

54.       Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.   

55.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį dėl UAB „Mojo lounge Vilnius“ bankroto nepripažinimo tyčiniu, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies
1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Teisėjas                                                                                   Artūras Driukas