Administracinė byla Nr. A-431-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02432-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.9; 14.4.6; 14.10

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ 2 punktą teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos polistirenas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Ekologinis servisas“) dėl sprendimų panaikinimo ir mokesčio sumažinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltijos pilistirenas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Kauno RAAD) 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. S12-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); teismui netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, 50 proc. sumažinti Sprendime apskaičiuotą mokestį už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį.

2.       Skunde pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo akte nustatė, jog pareiškėjas neteisingai skaičiavo ir deklaravo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir sumokėjo mažesnį mokestį. Minėtame akte nurodyta, jog įmonė 2013 metais išmetė į aplinkos orą ir nedeklaravo 22,003 t pentano, 0,916 t strireno ir 0,198 t kietųjų dalelių (C), o 2014 metais – 25,543 t pentano, 0,723 t stireno ir 0,229 t kietųjų dalelių (C), todėl už tariamai nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį nutarė mokestį skaičiuoti didesniu tarifu. Minėtas patikrinimo aktas buvo patvirtintas Skundžiamu Sprendimu. Atsakovas nustatė, kad įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 ir 5 dalis, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 14 punktu, apskaičiavo 19 497 Eur mokestį. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai vadovavosi tik 2013 metų aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos bei Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. 5/48-07 (išduotas 2007 m. gruodžio 17 d., koreguotas 2013 m. gruodžio 31 d.) (toliau – TIPK) duomenimis, kuriuose nustatyti maksimalūs teršalų išmetimo dydžiai, dėl to atsirado didelė paklaida, kadangi skaičiuoti ne pagal faktinį išmetamą į aplinkos orą teršalų kiekiai, nurodyti TIPK 13 lapo 19 lentelėje „Išmetamų į aplinkos orą teršalų kiekiai“. Pareiškėjas pateikė visus faktinius išmetamų teršalų duomenis, tačiau atsakovas jų nevertino ir mokestį už 2013–2014 metų išmetamų į aplinkos orą teršalų kiekį apskaičiavo pagal 2013 metų aplinkos oro taršos šaltinių ir išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos duomenis, t. y. 2012 metų įmonės veiklos rodiklius, kuriuose nurodyta, kiek maksimaliai leidžiama išmesti teršalų į orą. Pareiškėjas gamyboje niekada nepasiekė 4 960 t žaliavos sunaudojimo. Šias aplinkybes įrodo 2016 m. balandžio 11 d. pažyma apie sunaudotą žaliavų kiekį tonomis pagal atskirus cechus ir taršos šaltinius, kurioje akivaizdžiai matyti, kad nei 2014 metais, nei 2015 metais nebuvo sunaudota 4 960 t žaliavos.

3.       Atsakovas Kauno RAAD (pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ 2 punktą teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. 

4.       Kauno RAAD atsiliepime nurodė, kad patikrinimo metu pareiškėjas pateikė buhalterines pažymas apie 2013–2014 metais pagamintą produkciją ir sunaudotas medžiagas, 2013–2014 metų Teršalų išmetimo iš taršos šaltinių matavimų rezultatų suvestinę, Aplinkos oro taršos šaltinių ir išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaitą, atliktą pagal 2012 metų pareiškėjo veiklos duomenis. Pareiškėjas tikrinimo metu nepateikė taršos šaltinių įrenginių darbo laiko apskaitos, todėl išmetamų teršalų kiekiai apskaičiuoti naudojantis pareiškėjo Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaita, pagal kurią 2012 metais gamybai buvo sunaudota 2 237,226 t žaliavų, ir nustatyta, kad pareiškėjas išmetė į aplinkos orą 36,083 t pentano, 1,022 t stireno ir 0,323 t kietųjų dalelių (C). 2013–2014 metais padidinus gamybą, atitinkamai padidėjo išmetamų teršalų kiekiai. Pareiškėjas nevedė polistireninio putplasčio gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos, kuri reikalinga apskaičiuojant metinius teršalų kiekius. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nenurodė ir nepateikė dokumentų, kokiais būdais 2013–2014 metais apskaičiavo stireno ir pentano teršalų metinius išmetimus, nors už inventorizacijos atlikimą, ataskaitos parengimą ir, esant reikalui, jos tikslinimą bei už inventorizacijos ataskaitoje pateikiamus galutinius duomenis atsako būtent ūkinės veiklos vykdytojas. Išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaičiuojamas vidutinį vienkartinį teršalų kiekį (g/s) (iš galiojančios Inventorizacijos 2.2 lentelės) padauginus iš teršalų išsiskyrimo šaltinių darbo laiko (val.) (Įmonės darbo laiko apskaita). Apskaita vykdoma naudojant Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitos duomenis ir (arba) Teršalų, išmetamų iš stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių monitoringo duomenis ir (arba) taršos šaltinių skaičiavimus, kurie atliekami pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintas į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikas. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nepateikė įrenginių (taršos šaltinių) darbo laiko apskaitos, t. y. nevedė polistireninio putplasčio gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos (aiškino, kad nėra techninių galimybių), todėl mokestinio patikrinimo metu nebuvo galima apskaičiuoti faktiškai išmestų teršalų kiekių. Dėl šios priežasties atsakovas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, išmetamų teršalų skaičiavimą atliko pareiškėjo pasiūlytu palyginimo būdu. Pareiškėjas pateikdamas 2013 metų valstybinę statistinę ataskaitą Formą Nr. 2-Atmosfera, išmetamus teršalų kiekius deklaravo pagal dviejų inventorizacijų duomenis. Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaita yra optimalios gamybos inventorizacija, kurioje yra nurodytas faktinis sunaudotų žaliavų kiekis ir instrumentiniais matavimais nustatytas išmetamų teršalų kiekis. Inventorizuojami visi oro teršalų išsiskyrimo ir išmetimo į aplinkos orą šaltiniai bei iš jų išmetami teršalai ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį. Pasikeitus gamybos sąlygoms (padidėjus ar sumažėjus gamybai) pareiškėjas turėjo pareigą atlikti naują Inventorizaciją, kurioje turėjo būti nurodyti faktiškai gamyboje sunaudotų žaliavų kiekiai. Todėl skaičiuojant 2013 metais pareiškėjo į aplinką išmestus teršalų kiekius, 2007 metų inventorizacija nebuvo galima vadovautis. Pareiškėjas 2013–2014 metais į aplinką išmestų teršalų kiekių negalėjo vertinti pagal 2007 metų inventorizaciją dar ir dėl to, kad 2013 m. gruodžio 13 d. buvo patvirtinta Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaita pagal 2012 metų duomenis, pagal kuriuos 2013 m. gruodžio 31 d. koreguotas pareiškėjo TIPK leidimas Nr. 5/48. Leidimo 19 lentelės „Išmetamų į aplinkos orą teršalų kiekiai“ „Leidžiama išmesti t/m nuo 2013 m.“ nurodyti teršalų kiekiai yra: 36,083 t pentano, 1,022 t stireno ir 0,323 t kietųjų dalelių (C). Leidimo 21 lentelėje „Tarša į aplinkos orą“ pagal kiekvieną įrenginį nurodyta leidžiama tarša nuo 2013 m. sausio 1 d. Pareiškėjas pagal 2013 metų Inventorizaciją ir koreguotą leidimą iki 2014 m. kovo 1 d. turėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikti deklaraciją apie 2013 metų mokestinį laikotarpį. Manydamas, jog 2013 metų inventorizacijoje pateikti duomenys yra netikslūs, pareiškėjas iki atitinkamo mokestinio laikotarpio pradžios galėjo tikslinti pateiktą inventorizaciją, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Netikslumai buvo pastebėti jau pasibaigus atitinkamiems mokestiniams laikotarpiams ir kai po atlikto mokestinio patikrinimo buvo nustatyti netiksliai deklaruoti faktiškai išmesti teršalų kiekiai ir patvirtintas Sprendimas. 2007 metų Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitoje pateikti klaidingi duomenys, t. y. nurodytas klaidingas metinis sunaudotų žaliavų kiekis. Pareiškėjo elgesys rodo jo nesąžiningumą ir siekį išvengti mokesčio padidintu tarifu mokėjimo.

         

II.

 

5.       Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Kauno RAAD Sprendimą ir sumažino apskaičiuotą taršos mokestį iki 9 748,50 Eur, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: atsakovas 2015 m. gegužės 7 d. pavedimu Nr. MPV-33 atliko planinį pareiškėjo 2013 ir 2014 metų mokestinio laikotarpio mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą; atsakovas 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo akte Nr. MAKP-34 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatė, kad pareiškėjas neteisingai vykdė išmetamų teršalų apskaitą, dėl to 2013 ir 2014 metų mokestiniu laikotarpiu buvo neteisingai apskaičiuotas, deklaruotas bei sumokėtas mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių; Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėjas į aplinkos orą išmetė ir nedeklaravo bei nesumokėjo mokesčio už išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį: 2013 metais – 22,003 t pentano, 0,916 t strireno ir 0,198 t kietųjų dalelių (C), 2014 metais – 25,543 t pentano, 0,723 t stireno ir 0,229 t kietųjų dalelių (C); Atsakovas Patikrinimo akte nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 ir 5 dalis, todėl vadovaudamasis Aprašo 14 punktu, už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį apskaičiavo mokestį didesniu tarifu – 19 497 Eur.

7.       Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis teismas pažymėjo, kad atsakovas, tikrindamas 2013 ir 2014 metų mokestinių laikotarpių taršos mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą, vadovavosi palyginamuoju metodu, lygindamas 2013 metų inventorizacijos ataskaitoje nurodytus 2012 metų duomenis, kadangi Bendrovė nevedė taršos šaltinio – polistereninio putplasčo – gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos. Dėl šios priežasties mokestinio patikrinimo metu nebuvo galimybės kitaip apskaičiuoti faktiškai išmestų teršalų kiekio. Išmetamų į orą teršalų kiekiams apskaičiuoti atsakovas vertino pareiškėjo Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaitos duomenis (toliau – ir Inventorizacijos ataskaita), kuri 2013 m. gruodžio 13 d. buvo suderinta Kauno RAAD. Inventorizacijos ataskaitoje buvo nurodyta, jog Bendrovė 2012 metais gamybai sunaudojo 2 237,226 t žaliavų. Mokestinio patikrinimo metu pagal pateiktas buhalterines pažymas nustatyta, kad 2013 metais gamybai buvo sunaudota 2 612,921 t žaliavų, o 2014 metais – 3 820,861 t žaliavų. Apskaičiuoti žaliavų kiekiai atitiko pareiškėjo nurodytus žaliavų kiekius. Atsakovas sprendė, jog pareiškėjui 2013 ir 2014 metais padidinus gamybą lyginant su 2012 metais (2013 metais – 116,79 proc., 2014 metais – 170,78 proc.), atitinkamai padidėjo ir išmetamų teršalų kiekiai. Atsakovas apskaičiavo, kad pareiškėjas į aplinkos orą 2013 metais išmetė 42,141 t pentamo, 1,192 t stireno, 0,377 kietųjų dalelių, nors 2013 metais deklaravo 20,138 t pentano, 0,278 t stireno ir 0,179 kietųjų dalelių, o 2014 metais į aplinkos orą išmetė 61,626 t pentano, nors deklaravo 36,083 t, išmėtė 1,745 t stireno, nors deklaravo 1,022 t ir išmetė 0,552 t kietųjų dalelių (C), nors deklaravo 0,323 t.

8.       Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nevedė polistireninio putplasčio gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos, nenurodė ir nepateikė duomenų, kokiais būdais 2013 ir 2014 metais apskaičiavo stireno ir pentano teršalų metinius išmetamus kiekius. Pareiškėjas taip pat nevedė taršos šaltinių darbo laiko apskaitos. Nors teisės aktuose, reglamentuojančiose išmetamų teršalų kiekio apskaitą, nėra nustatytas imperatyvus reikalavimas apskaityti taršos šaltinio darbo laiką, tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių (toliau – ir Inventorizacijos taisyklės) 29.1.6 punkte nurodyta, jog inventorizacijos ataskaitos lentelės penktoje ir šeštoje skiltyse nurodomas vidutinis bendras įrenginio veikimo laikas per parą ir per visus praėjusius kalendorinius metus. Todėl išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaičiuojamas vidutinį vienkartinį teršalų kiekį (g/s) pagal galiojančios inventorizacijos ataskaitoje nurodytus taršos vienkartinių dydžių duomenis padauginus iš teršalų išsiskyrimo šaltinių darbo laiko valandų, nurodytų pagal įmonės darbo laiko apskaitą. Kadangi pareiškėjas per 2013 ir 2014 metais nevedė taršos šaltinio darbo laiko apskaitos, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas, skaičiuodamas taršos mokesčio teisingumą 2013 ir 2014 metų mokestiniais laikotarpiais, neturėjo galimybės taršos mokestį apskaičiuoti pagal faktiškai į aplinką išmetamų teršalų kiekį pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, metinius teršalų kiekius, nesant taršos šaltinio darbo laiko apskaitos duomenų, apskaičiavo pareiškėjo pasiūlytu palyginamuoju metodu, vertindamas 2013 metų išmetamų teršalų į aplinką inventorizacijos ataskaitą bei TIPK leidimo duomenis. Teismo posėdyje dalyvavusi aplinkos inžinerijos specialistė patvirtino, jog atsakovo taikytas teršalų kiekio skaičiavimo palyginamasis metodas yra leistinas ir teisingas, nes Bendrovei nevedant taršos šaltinio darbo laiko apskaitos nėra kitos galimybės tiksliau apskaičiuoti išmetamų teršalų kiekį.

9.       Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas turėjo vadovautis iki 2013 m. gruodžio 13 d. atlikta 2007 metų inventorizacijos ataskaita, suderinta 2007 m. lapkričio 29 d. Teismas pažymėjo, kad minėta ataskaita galiojo iki 2012 m. lapkričio 29 d., todėl mokesčio už aplinkos teršimą patikrinimo atlikimo metu (2015 metais) nebegaliojo ir nebuvo pagrindo ja vadovautis (Inventorizacijos taisyklių 5 p.). 

10.       Pareiškėjo 2013 metų inventorizacijos ir 2012 metų bei 2013 metų teršalų į aplinkos orą apskaitos atskaitos Formos Nr. 2 – Atmosfera duomenys buvo skirtingi, kadangi 2013 metų inventorizacijoje buvo faktiškai nurodyti maksimalūs leistini teršalų išmetimo kiekiai, o ataskaitose, pareiškėjo teigimu, faktiniai. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kokiais būdais apskaičiavo 2012 bei 2013 metų metinius išmetamų teršalų faktinius kiekius, nevesdama taršos šaltinio darbo laiko apskaitos. Teismo vertinimu, už mokesčio už aplinkos teršimą teisingą duomenų pateikimą, kaip taršos mokesčio mokėtojas, atsako pareiškėjas. Inventorizacijos taisyklių 10 punkte nustatyta, jog už inventorizacijos atlikimą, ataskaitos parengimą ir, esant reikalui, jos tikslinimą savo lėšomis atlieka bei už inventorizacijos ataskaitoje pateikiamus galutinius duomenis atsako ūkinės veiklos vykdytojas. Kadangi aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų apskaita vykdoma pagal inventorizacijos duomenis, kuri pildoma griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinko ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 480 patvirtintu Teršalų išmetimo į aplinkos orą apskaitos ir ataskaitų teikimo tvarkos aprašu (toliau – ir Ataskaitų teikimo aprašas), ir už inventorizacijos ataskaitoje pateikiamus galutinius duomenis atsako ūkinės veiklos vykdytojas,  atsakovas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis ne inventorizacijos ataskaita, o pareiškėjo nurodytomis 2012 bei 2013 metų į aplinkos orą išmestų teršalų apskaitos atskaitomis, kurių duomenys akivaizdžiai skyrėsi nuo 2013 metų inventorizacijos ataskaitos duomenų.

11.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog 2013 ir 2014 metais lyginant su 2012 metais padidinus gamybą, atitinkamai padidėjo ir išmetamų teršalų kiekiai, todėl Bendrovė į aplinkos orą išmetė ir nedeklaravo: 2013 metais – 22,003 t pentano, 0,916 t stireno ir 0,198 t kietųjų dalelių (C), o 2014 metais – 25,543 t pentano, 0,723 t stireno ir 0,229 kietųjų dalelių (C).

12.       Dėl skundžiamu Sprendimu didesniu tarifu už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuoto mokesčio – 19 497 Eur pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apskaičiuotas mokesčio dydis, t. y. pritaikyta sankcija, yra akivaizdžiai neadekvati poveikio priemonė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas 2013 metų inventorizacijos duomenyse nurodydamas teršalų kiekius dėl pakankamai sudėtingos teršalų apskaitos tvarkos akivaizdžiai suklydo nurodydamas ne faktinius, bet maksimalius TIPK leidime nurodytus teršalų kiekius, todėl teigti, jog pareiškėjas sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų teršalų kiekius, tokiu būdu išvengdamas pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą, nėra faktinio pagrindo.  

13.       Teismas vadovavosi specialistės paaiškinimais, kad tiksliausias oro taršos nustatymo būdas yra oro taršos instrumentinis matavimas, vertinant momentinius teršalų išmetimus, todėl atsakovo taikytas palyginamasis metodas laikytinas teorinio (ne faktinio) pobūdžio taršos mokesčio dydžio skaičiavimo metodu, kuris negali būti visiškai objektyvus ir tikslus, tačiau pagrįstas ir leistinas tikėtino pobūdžio teršalų kiekio skaičiavimo būdas, kuriuo vadovaujantis daugiau tikėtina, jog pareiškėjas gamyboje sunaudodamas daugiau žaliavų, santykinai išmetė didesnį teršalų kiekį. Taip pat įvertino pareiškėjo, kaip taršos mokesčio mokėtojo rūpestingą elgesį, tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, teikė dokumentus, vedė teršalų apskaitą, laiku pildė taršos mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas, bei siekdamas kuo tiksliau apskaičiuoti taršos mokestį nuo 2015 metų pradėjo vykdyti taršos šaltinių darbo laiko apskaitą. Nagrinėjamojoje byloje teismas nenustatė, kad pareiškėjas turėjo tikslą nuslėpti išmetamų į aplinką teršalų kiekius ir mokamus mokesčius bei turėti mokestinės naudos. Įvertinus pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybes, pobūdį, mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog sankcija (taršos mokestis didesniu tarifu) siekiamam tikslui pasiekti pakanka 9 748,50 Eur mokesčio.

 

III.

 

14.       Atsakovas Kauno RAAD apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

15.       Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nagrinėjant bylas aplinkosaugos srityje. Kauno RAAD pažymi, kad pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalį už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų kiekį mokestis mokamas taikant didesnį tarifą. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo tikslas yra ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Siekiami tikslai suponuoja būtinybę ypatingam teisiniam režimui, užtikrinančiam aplinkosaugos priemonių efektyvumą. Mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir sąlygoja didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą. Pareiga vykdyti teršalų išmetimo į aplinką apskaitą, deklaruoti faktiškai į aplinką išmestą teršalų kiekį bei sumokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka būtent mokesčio mokėtojui, o jam neįvykdžius pareigos tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti į aplinką išmesto teršalų kiekio, laikytina, kad jis nuslėpė taršą iš stacionarių taršos šaltinių. Teisės aktai tiesiogiai nenustato galimybės diferencijuoti dėl pareigos tinkamai deklaruoti iš stacionarių taršos šaltinių išmetamų teršalų kiekį bei apskaičiuoti mokestį neįvykdymo atsiradusias teisines pasekmes, atsižvelgiant į tai, kad subjektas nesiekė nuslėpti dalies į aplinką išmestų teršalų. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl akivaizdžios skaičiavimo klaidos. Pareiškėjas pats nesistengė tinkamai apskaityti faktinę taršą. Nagrinėjamu atveju Kauno RAAD, apskaičiuodamas mokesčio už aplinkos teršimą pagrįstumą, vadovavosi paties pareiškėjo pateiktais išmetamų teršalų apskaitos dokumentais, pagal kuriuos apskaičiavo išmestų teršalų kiekius ir taršos mokestį.

16.       Pareiškėjas UAB „Baltijos polistirenas“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartotinai dėsto skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, susijusius su neva netinkamai Kauno RAAD atliktu pareiškėjo 2013–2014 metais išmestų teršalų kiekio nustatymu, teigia, kad atsakovas nepagrįstai netyrė ir nesirėmė Bendrovės faktiškai į aplinką išmestų teršalų kiekiu. Pažymi, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kad jis savo veikloje nuolat analizuoja faktinius taršos kiekius ir audituoja taršos šaltinių išmetimų faktinius duomenis. Tarša yra susijusi su įrengimų veikla, kuri yra nepastovi, įrenginių veikimo laikas sunkiai išmatuojamas, todėl svarbiausias faktas, identifikuojantis taršą, yra sunaudojamų žaliavų kiekis. Bendrovė atsakovui pateikė duomenis apie sunaudojamos žaliavos kiekį atskiruose taršos šaltiniuose, iš kurių aiškiai matyti, kad tarša yra žymiai mažesnė, nei nurodyta inventorizacijos ataskaitose. Bendrovė visada teikė teisingas deklaracijas apie faktiškai į orą išmetamų teršalų kiekį, elgėsi sąžiningai. Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokesčius ar turėti mokestinės naudos, valstybės biudžetas žalos dėl neteisingai apskaičiuoto mokesčio nepatyrė, nes mokestis buvo sumokėtas. Nagrinėjamu atveju įvyko klaida, nesusipratimas, kurį pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad 2015 metais pradėjus vesti stacionarių taršos šaltinių darbo laiko apskaitą tapo akivaizdu, kad net sunaudojant daug didesnį žaliavų kiekį nei 2013–2014 metais ir dirbant nustatytomis valandomis, tarša nebūtų tokia, kokia konstatuota Patikrinimo akte. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad Bendrovė sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų teršalų kiekius.    

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

18.       Ginčas byloje kilo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo teisėtumo ir teisingumo.

19.       Ginčo dalykas Kauno RAAD 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. S12-37, kuriuo patvirtintas atsakovo 2015 m. spalio 5 d. patikrinimo aktas Nr. MAKP - 34 ir paskaičiuotas didesniu tarifu už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį mokestis 19 497 Eur už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2013 ir 2014 metus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybes, pobūdį, mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, nusprendė, kad sankcija (taršos mokestis didesniu tarifu) siekiamam tikslui pasiekti bus pasiekta sumažinus paskaičiuotą 19 497 Eur taršos mokestį didesniu tarifu, sumažinus šį mokestį 50 procentų iki 9 748,50 Eur.

20.       Apeliaciniame skunde atsakovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, paliekant nepakeistą paskaičiuotą 19 497 Eur taršos mokestį didesniu tarifu.

21.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso dalykas yra tik minėtos sankcijos dydžio sumažinimo teisėtumas ir pagrįstumas, nes atsakovo nustatytus pažeidimus nagrinėjamu atveju įvertino pirmosios instancijos teismas, o pareiškėjas apeliacinio skundo neteikė. Taigi, atsakovas patikrinimo akte Nr. MAKP-34 nustatė, jog pareiškėjas neteisingai vykdė išmetamų teršalų apskaitą, todėl buvo neteisingai apskaičiuotas ir deklaruotas bei sumokėtas mažesnis mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už 2013 metų ir 2014 metų mokestinius laikotarpius, nustatyta, kad pareiškėjas išmetė į aplinkos orą ir nedeklaravo bei nesumokėjo mokesčio už išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 ir 5 dalis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 14 punktu už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių - 19 497 Eur. Pareiškėjas vykdo polistireninio putplasčio ir polistireninių pakuočių gamybą, pareiškėjo vykdomai veiklia yra išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. 5/48 išduotas 2007 m. gruodžio 17 d., koreguotas 2013 m. gruodžio 31 d.

22.       Atsakovas, tikrindamas taršos mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą už 2013 ir 2014 metų mokestinius laikotarpius, vadovavosi palyginamuoju metodu, lygindamas 2013 metų inventorizacijos ataskaitoje nurodytus 2012 metų duomenis, kadangi įmonė nevedė taršos šaltinio – polistereninio putplasčo gamybos įrenginio darbo laiko apskaitos. Išmetamų teršalų į orą kiekiams apskaičiuoti atsakovas vertino pareiškėjo Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos 2013 metų ataskaitos duomenis (atsižvelgiant į žaliavų kiekius), kuri 2013 m. gruodžio 13 d. buvo suderinta Kauno RAAD.

23.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir sąlygoja didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą. Pareiga vykdyti teršalų išmetimo į aplinką apskaitą, deklaruoti faktiškai į aplinką išmestą teršalų kiekį bei sumokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka būtent mokesčio mokėtojui, o jam neįvykdžius pareigos tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti į aplinką išmesto teršalų kiekio, laikytina, kad jis nuslėpė taršą iš stacionarių taršos šaltinių.

24.       Mokesčio už aplinkos teršimą objektas pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 dalį yra išmetami į aplinką teršalai. Mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai juridiniai ir asmenys (Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas pagal faktiškai per ataskaitinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį.

25.       Ginčo byloje nėra dėl to, kad pareiškėjas per 2013 ir 2014 metų laikotarpius nevedė taršos šaltinio darbo laiko apskaitos, o atsakovas skaičiuodamas taršos mokesčio teisingumą už 2013 ir 2014 metų mokestinius laikotarpius neturėjo galimybės taršos mokesčio apskaičiuoti pagal faktiškai išmetamų teršalų į aplinką kiekį pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį.

26.       Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ir kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, metinius teršalų kiekius, nesant taršos šaltinio darbo laiko apskaitos duomenų, apskaičiavo pareiškėjo pasiūlytu palyginamuoju metodu, vertindamas 2013 metų išmetamų teršalų į aplinką inventorizacijos ataskaitą bei Leidimo duomenis.

27.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nėra jokio faktinio, nei teisinio pagrindo abejoti patikrinimo akte nustatytais teršalų išmestų į aplinką per 2013 ir 2014 metus paskaičiuotais kiekiais ir teigti, kad atsakovas neteisingai paskaičiavo pareiškėjo nedeklaruotus mokesčius už aplinkos teršimą. Taip pat pareiškėjo 2013 metų inventorizacijos ir 2012 metų bei 2013 metų teršalų į aplinkos orą apskaitos atskaitos Formos Nr. 2 – Atmosfera duomenys buvo skirtingi, kadangi 2013 metų inventorizacijoje buvo faktiškai nurodyti maksimalūs leistini teršalų išmetimo kiekiai, o ataskaitose, pareiškėjo teigimu, faktiniai. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kokiais būdais apskaičiavo teršalų 2012 bei 2013 metų metinius išmetimo faktinius kiekius, nevesdama taršos šaltinio darbo laiko apskaitos. Už teisingą duomenų, susijusių su mokesčio už aplinkos teršimą, pateikimą  atsako pareiškėjas kaip taršos mokesčio mokėtojas, (Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 6 d.).

28.       Lietuvos Respublikos mokesčio

 už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija – už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas didesniu tarifu.

29.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, apskaičiuodamas mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 14 punkte įtvirtintas nuostatas skaičiuodamas mokestį padidintu tarifu, tačiau paskaičiuotas mokesčio dydis, t. y. pritaikyta sankcija, yra akivaizdžiai neadekvati poveikio priemonė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams. Tokia išvada buvo padaryta dėl to, kad pareiškėjas apskaičiavo mokestį už aplinkos teršimą, pagal 2013 metų ataskaitos Formos Nr. 2 – Atmosfera duomenis, kurioje buvo nustatytas ir nurodytas mažesnis teršalų kiekis, nei nustatė atsakovas. Pareiškėjas skaičiavo ne maksimalius leistinus išmesti į aplinką teršalų kiekius, bet faktinius 2012 ir 2013 metų ataskaitoje Formoje Nr. 2 – Atmosfera nurodytus teršalų išmetimo kiekius, kurių nuoseklumą patvirtino 2007 metų inventorizacijos (negaliojančios) duomenys. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šią pareiškėjo poziciją, taip pat 2012 ir 2013 metų ataskaitos Formoje Nr. 2 – Atmosfera nurodytus teršalų išmestų į aplinką kiekius ir 2013 metų inventorizacijos duomenis, nustatė, kad minėti duomenys yra tarpusavyje prieštaringi ir nenuoseklūs, ir padarė prielaidą, kad pareiškėjas 2013 metų inventorizacijos duomenyse nurodydamas teršalų kiekius dėl pakankamai sudėtingos teršalų apskaitos tvarkos galimai akivaizdžiai suklydo nurodydamas ne faktinius, bet maksimalius Leidime nurodytus teršalų kiekius, todėl teigti, jog pareiškėjas sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų teršalų kiekius, tokiu būdu išvengdamas pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą, nėra faktinio pagrindo. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos išvada iš dalies sutinka.

30.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas yra padaręs kelias išvadas dėl taikyto palyginamojo metodo teisėtumo, kurios gali būti suprantamos nevienareikšmiškai. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, metinius teršalų kiekius, nesant taršos šaltinio darbo laiko apskaitos duomenų, apskaičiavo pareiškėjo pasiūlytu palyginamuoju metodu, vertindamas 2013 metų išmetamų teršalų į aplinką inventorizacijos ataskaitą bei Leidimo duomenis. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas yra padaręs išvadą, kad atsakovo taikytas palyginamasis metodas laikytinas teorinio (ne faktinio) pobūdžio taršos mokesčio dydžio skaičiavimo metodu, kuris negali būti visiškai objektyvus ir tikslus, tačiau pagrįstas ir leistinas tikėtino pobūdžio teršalų kiekio skaičiavimo būdas, kuriuo vadovaujantis daugiau tikėtina, jog pareiškėjas gamyboje, sunaudodama daugiau žaliavų, santykinai išmetė didesnį teršalų kiekį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai ir pagrįstai taikė minėtą palyginamąjį metodą, tačiau nėra pagrindo tikėtis, kad remiantis šiuo metodu buvo nustatyti visiškai tikslūs teršalų į aplinką kiekiai, o ši aplinkybė turėjo būti įvertinta skiriant sankciją.

31.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiga vykdyti teršalų išmetimo į aplinką apskaitą, deklaruoti faktiškai į aplinką išmestą teršalų kiekį bei sumokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka būtent mokesčio mokėtojui, o jam neįvykdžius pareigos tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti į aplinką išmesto teršalų kiekio, laikytina, kad jis nuslėpė taršą iš stacionarių taršos šaltinių. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta sankcija – už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas didesniu tarifu. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti termino – nuslėpė apmokestinamųjų gaminių kiekį –  turinį.

32.       Pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laiku nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinami kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas. Tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo. Tokias aplinkybes, be laiku neatliktos pareigos deklaruoti apmokestinamųjų gaminių kiekius, patvirtintų inter alia apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan.

33.       Taigi mokesčio mokėtojui neįvykdžius pareigos tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti į aplinką išmesto teršalų kiekio negali automatiškai lemti kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo, kaip taršos mokesčio mokėtojo elgesį, tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, teikė dokumentus, vedė teršalų apskaitą, laiku pildė taršos mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas, bei siekdama kuo tiksliau apskaičiuoti taršos mokestį nuo 2015 metų pradėjo vykdyti taršos šaltinių darbo laiko apskaitą. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje pagrįstai nenustatė duomenų, kad pareiškėjas turėjo tikslą nuslėpti išmetamų į aplinką teršalų kiekius ir mokamus mokesčius bei turėti mokestinės naudos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, teikdamas 2013 metų inventorizacijos ataskaitą, akivaizdžiai suklydo nurodydamas maksimalius Leidime nurodytus, o ne faktinius metų teršalų kiekius, todėl nesiekė sąmoningai nevykdyti teisės aktų, reglamentuojančių išmetamų į aplinką teršalų apskaitos ir mokesčio už taršą apskaitos imperatyvių reikalavimų. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės, apibūdinančios mokesčio mokėtojo elgesio modelį konkrečiu atveju, turėjo būti ir buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, jam sprendžiant dėl sankcijos proporcingumo ir galimybės ją sumažinti.

34.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija); teisingumo ir teisinės valstybės principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas); už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, tačiau neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (2001 m. spalio 2 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnio dydžio ekonominio poveikio priemonę, turi būti siekiama, kad ji padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis ir kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva ir nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei kad padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis; paliktos poveikio priemonės dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens daugiau, nei būtina tikslams pasiekti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.

35.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad pareiškėjo padaryto pažeidimo aplinkybės, pobūdis, mastas, vadovaujantis teisingumo, proporcingumo bei protingumo kriterijais, leidžia mažinti sankciją (taršos mokestis didesniu tarifu) ir ši sumažinta sankcija yra proporcinga siekiamam tikslui, netinkamai taikė teisės normas, ar netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

36.        Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

 

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

 

nutaria:

 

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ 2 punktą teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

 

 

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė 

 

 

Skirgailė Žalimienė