Pranešėjas
Algirdas Gaputis Baudž. byla
Nr.1A-16-350/2007
Teisėja
Nijolė Bražiūnienė Procesinio
sprendimo kategorija:
2.4.6.3,
2.4.6.3.1
(S)

N U O S P R E N D
I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 25 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų
Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,
sekretoriaujant
Onutei Astrauskienei,
dalyvaujant
prokurorui Vytautui Sabaliauskui,
gynėjams
advokatams Vytautui Kupcikevičiui, Jonui Milčiui
nuteistiesiems
R. U., A. Ž.,
viešame teismo
posėdyje teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistųjų A. Ž. ir R. U. apeliacinius skundus dėl 2006 m. spalio 23 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:
A.
Ž. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės
atėmimu 3 metams.
Vadovaujantis
BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto
apylinkės teismo 2006 09 14 nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnė
bausmės iš dalies pridedant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė
laisvės atėmimas keturiems metams šešiems mėnesiams.
R. U. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 178 str.
2 d. laisvės atėmimu trejiems metams .
Priteista iš A. Ž. ir R. U. solidariai 16 Lt UAB
„Alreta“ turtinei žalai atlyginti ir po 7,50 Lt proceso išlaidų valstybei.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
bylą,
n u s t a t ė :
R.
U. ir A. Ž. nuteisti už tai, kad jie 2006 m. gegužės 16 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini),
Rokiškyje, veikdami bendrininkų grupėje, sulaužydami įėjimo durų spynos
atraktą, įsibrovė į gyvenamąjį namą, priklausantį R. Š.,
iš kur pagrobė R. Š. priklausančią auksinę grandinėlę 780
lt vertės; UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius:
nešiojamąjį kompiuterį FUJITSU Amilo M7440G PM – 3499 Lt vertės, pelę SAMSUNG
Optical mice OMD3CH – 29 Lt vertės, vaizdo kamerą SONY DCR-HC 17 E – 1399 Lt
vertės, vaizdo kasetę SONY DVM-60PR – 16 Lt vertės, kabelį BANDRIDGE CL44002X –
19,99 Lt vertės, krepšį UNOMAT 3666 DIGI COM 50 – 39 Lt vertės, tuo padarydami
UAB (duomenys neskelbtini)–
5001,99 Lt žalą.
Apeliaciniu
skundu nuteistasis A. Ž. prašo sušvelninti Rokiškio
rajono apylinkės teismo 2006-10-23 nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo
bausmę. Apeliantas nurodo, kad prisipažįsta ir gailisi įvykdęs nusikalstamą
veiką. 2005-07-28 išleistas iš įkalinimo įstaigos įsidarbino. Darbdavys
sužinojęs apie teistumą jį atleido. Gyvena su O. L., kuri
niekur nedirba bei augina mažametį vaiką, todėl dėl pinigų trukumo įvykdė šią
nusikalstamą veiką. Nori gyventi dorą bei pilnavertį gyvenimą su mylimu žmogumi
bei sūnumi. Apeliantas taip pat žada atlyginti padarytą žalą iš įkalinimo
įstaigoje uždirbtų pinigų.
Apeliaciniu
skundu nuteistasis R. U. prašo jo atžvilgiu
panaikinti apkaltinamąjį apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį
nuosprendį. Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas ir
nepagrįstas: dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų baudžiamojo proceso įstatymų
pažeidimų renkant įrodymus; dėl padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų
vertinant įrodymus ir to pasekoje padarytų išvadų, kurios neatitinka bylos
aplinkybių. Teigia, kad nekaltas šio nusikaltimo padarymu, nes į nusikaltimo
vietą važiavo paprašytas A. Ž. palaikyti draugiją
kelionėje į Rokiškį. Kokiu tikslu važiavo A. Ž. į Rokiškį
jis nežinojo, pats į R. Š. gyvenamąjį namą įsibrovęs
nebuvo ir iš to namo jokių daiktų nepagrobė. Jo kaltė teismo nuosprendyje
grindžiama tik pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą surinktais, galimai
suklastotais, todėl neleistinais įrodymais. Kadangi nekeliantys abejonių
įrodymai jo kaltės visiškai nepagrindžia, tai pirmosios instancijos teismo
nuosprendyje padarytos išvados apie jo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje,
neatitinka bylos aplinkybių, nes šios išvados padarytos pažeidžiant BPK 20 str.
5 d. nuostatas.
Apie jo
kaltumą teismas motyvuoja tik specialisto išvadomis apie tai, kad įvykio vietos
apžiūros metu nukentėjusiosios R. Š. gyvenamajame name
buvo rasti ir paimti biologiniai pėdsakai nuo mobilaus ryšio telefono
“Motorola” dėžutės priklauso jam, o ant vieno popieriaus lapo įvykio vietoje
buvo rastas jo bato kulnu paliktas pėdsakas. Nurodo, kad apžiūrėjus įvykio
vietą, buvo konstatuota: “…..daugiau pėdsakų, tinkamų asmens identifikavimui,
namo viduje nenustatyta”. Po šio konkretaus įrašo apie kitų pėdsakų nebuvimą,
protokole stebimas akivaizdžiai kitu metu ar kita rašymo priemone padarytas
prierašas: “nuo mobilaus ryšio telefono dėžutės pirmame namo aukšte, nuimti
biologiniai pėdsakai”. Šio taisymo aptarimo su įvykio vietos apžiūros dalyvių
parašais protokole nėra, kaip nėra ir jokios būtinos informacijos apie šių
pėdsakų paėmimo sąlygas ir būdą. Taip pat nurodo, kad atspausdinus dokumentą,
t.y. paskirti užduotį specialistui ištirti įvykio vietos apžiūros metu paimtus
pėdsakus, jame nėra jokių duomenų apie neva paimtus biologinius pėdsakus,
tačiau jau po dokumento atspausdinimo, jame ranka įterpta nuoroda apie neva
paimtus biologinius pėdsakus. Šis intarpas – akivaizdus surašyto dokumento
taisymas, kuris neaptartas. Neaišku, kuriuo metu tas intarpas padarytas, tačiau
akivaizdu, kad žymiai vėliau, nei buvo atlikta įvykio vietos apžiūra ir po to
surašyta užduotis atlikti objektų tyrimą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą,
galima teigti, kad apžiūrint įvykio vietą ir duodant užduotį atlikti objektų
tyrimą jokie biologiniai pėdsakai iš įvykio vietos nuo telefono dėžutės nebuvo
paimti. Sulaikytas ir pristatytas į Rokiškio raj. PK buvo dar tuomet, kai
tyrėjai neturėjo jokių faktinių duomenų apie jo galimą dalyvavimą
nusikalstamoje veikoje bei po sulaikymo tyrėjams atsirado būtinumas sulaikymą
pateisinti – atrasti jį kaltinančių duomenų.
Skunde taip
pat nurodo, kad jo kaltę be specialisto išvados apie įvykio vietoje rastą
biologinį pėdsaką patvirtina dar viena specialisto išvada, t.y. įvykio vietoje
buvo rastas jo avėto batelio kulno pėdsakas, tačiau nurodo, kad šis įrodymas
yra neleistinas, nes specialisto išvada yra neinformatyvi ir tinkamai
nemotyvuota. Specialisto išvadoje teigiama, kad lyginant jo batelių pėdsakus su
įvykio vietoje rastais pėdsakais, šie pėdsakai sutampa pagal bendruosius ir
individualiuosius požymius, tačiau specialisto išvados aprašomojoje dalyje nėra
išvardinti ir aprašyti individualūs pėdsakų požymiai. Dėl to išvada apie
pėdsakų identifikavimą nėra pagrįsta, todėl kelia abejonių.
Esant tokiems
faktiniams duomenims, kurie buvo surinkti nesilaikant įstatymo reikalavimų,
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos faktinius duomenis laikė
patikimais įrodymais jo kaltei pagrįsti, nes šiems įrodymams suteikė iš anksto
nustatytą galią, pats jų netikrinęs. Taip teismas pasielgė neatsižvelgęs netgi
į tai, kad jokie kiti įrodymai jo kaltumo nepatvirtino. Jo manymu toks įrodymų
vertinimas negalimas, nes pažeidžia BPK 20 str. 5 d..
Teismo
posėdyje nuteistieji A. Ž. ir R. U. bei
jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo skundus
atmesti.
Apeliaciniai
skundai tenkintini.
Pirmos
instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad R. U. kaltė
įrodyta, nepatvirtinta byloje surinktais įrodymais.
Apkaltinamasis
nuosprendis gali būti priimtas tik tuomet, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir
besąlygiškai yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos
teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis
negali būti grindžiamas prielaidomis. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo,
jeigu jų negalima pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai.
Apylinkės teismas,
priimdamas R. U. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį,
išdėstė nuteistųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadas tačiau jų
neanalizavo ir neatskleidė tarpusavio ryšio, nenurodė motyvų, kodėl atmetė R. U. teisinančius įrodymus, nenurodė, kokie konkrečiai
įrodymai patvirtina nuteistojo kaltę ir tai paveikė teisingo ir pagrįsto
nuosprendžio priėmimą.
Nuteistasis R. U. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė dalyvavęs
darant nusikaltimą. Jis nurodė, kad kartu su nuteistuoju A. Ž.
važiavo į Rokiškį, palaikyti kelionėje kompaniją. Kokiu tikslu A. Ž. važiavo į Rokiškį jis nežinojo. Rokiškyje jis liko
automobilyje, o A. Ž. kažkur nuėjo bei grįžo po 15-20
minučių. Paskambinus R. Ž. draugui, jie nuvažiavo į
Pasvalį. Kur jis Pasvalyje persėdo į kitą automobilį bei buvo sulaikytas
policijos pareigūnų. Jokioje vagystėje jis nedalyvavo bei negali paaiškinti,
kaip specialistas atrado jo pėdsakus nukentėjusiosios name.
Iš teismo nuosprendyje
išdėstytų įrodymų galima spręsti, kad priimdamas R. U. atžvilgiu
apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu pirminiais
nuteistojo A. Ž. parodymais bei specialisto išvadomis.
Ikiteisminio tyrimo
metu pirminėje apklausoje A. Ž. nurodė, kad jis paprašė R. U., jog šis pavaikščiotų prie Parko g. (duomenys neskelbtini) namo ir
pasaugotų, kad niekas neateitų, neatvažiuotų, tačiau apklausus papildomai šių
parodymų atsisakė ir parodė, kad jis susimaišė sakydamas, kad R.
U. paprašė prie namo pavaikščioti ir pasaugoti, nes jam yra iškelta ne
viena byla. (T.2, b.l. 35-36). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad
teisme jis taip pat neigė nuteistojo R. U. dalyvavimą
darant nusikaltimą ir nurodė, kad R. U. pasiliko sėdėti
automobilyje, o jis vienas nuėjo į gyvenamąjį namą vogti. (T.2, b.l. 147).Tai
atitinka R. U. parodymus. Be to, A. Ž.,
duodamas pirminius parodymus, jog nusikaltimo padaryme R. U. dalyvavo
neparodė, jog pastarasis buvo įėjęs į apvagiamą butą ir buvo šio nusikaltimo
vykdytojas.
Nukentėjusioji R. Š. bei liudytojas A. Š. nurodo tik
vagystės faktą, tačiau faktinės šio nusikaltimo aplinkybės jiems nežinomos.
Apylinkės teismas
priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. U. atžvilgiu, jo
kaltę grindė specialisto išvadomis.
2006-05-25 Nr. 27 specialisto
išvadoje teigiama, kad lyginant R. U. batelių pėdsakus su
įvykio vietoje rastais pėdsakais, šie pėdsakai sutampa pagal bendruosius
požymius ir individualius požymius – nusidėvėjimą, mechaninius pažeidimus.
Tačiau specialisto išvados aprašomojoje dalyje nėra išvardinti ir aprašyti
jokie individualūs pėdsakų požymiai, o tik abstrakčiai kaip individualūs
požymiai paminėti: nusidėvėjimas, mechaniniai pažeidimai, tačiau nei kuri
batelių vieta yra specifiškai nusidėvėjusi, nei kurioje vietoje bei kokiu būdu
batelis yra mechanikai pažeistas ir būtent tai kelia abejonių, dėl išvados
pagrįstumo. Taip pat kelia abejonių ir specialisto išvadoje nurodytos išvados,
nes pirmoje pastraipoje nurodyta, kad avalynės pėdsakas rastas ant tyrimui
pateikto objekto Nr. 3 (Žiūr. Foto Nr. 6) konkrečios avalynės identifikavimui
netinka, o jau antroje pastraipoje nurodyta, kad avalynės pado puspadžio
pėdsakas rastas ant objekto Nr. 3 (Žiūr. Foto Nr. 6) galėjo būti paliktas
pateiktu tyrimui R. U. kairės kojos sportiniu bateliu arba
kitu tokio pat dydžio ir turinčiu tokį pat pado raštą kairės kojos sportiniu
bateliu. Iš išdėstyto neaišku ar objektas Nr. 3 yra identifikavimui
netinkamas, ar jis galėjo būti paliktas R. U. pateikta
avalyne ar kito asmens. Iš to darytina išvada, kad ši specialisto išvada yra
neobjektyvi ir kelianti abejones.
Apeliacinės instancijos
teisme buvo paskirta pakartotinė trasologinė ekspertizė siekiant išsiaiškinti
2005-05-23 Nr. 83/S-5621 specialisto išvadoje esančius neaiškumus ar
identifikuojant konkrečią avalynę pagal įvykio vietoje rastus pėdsakus, savo
išvadas specialistas grindė nustatytas individualiais ar bendraisiais pėdsakų
požymiais. Iš ekspertizės akto 2007-03-30 Nr. 11-443 (07) išvados matyti,
avalynės pėdsakai užfiksuoti ant objekto 1 (popieriaus lapas – dokumentas) ir
objekto 5 (vokas Nr. 3) tinkami avalynės grupinės priklausomybės nustatymui.
Jie palikti bato padu, turinčiu tokį pat reljefinį raštą kaip ir tyrimui
pateikto R. U. dešinės kojos bato kulnu (objektas 1) bei R. U. dešinės kojos bato puspadžiu (objektas 5). Tačiau
nustatyti, ar šie pėdsakai palikti tyrimui pateiktu R. U. dešinės
kojos bato padu, negalima, nes avalynę individualizuojančių požymių nėra. Tokie
pėdsakai gali būti palikti ir kitų tokio pat bei artimo dydžių batų su tokiais
pat reljefiniais raštais padais.
Tai reiškia, kad tokia
išvada galėtų būti R. U. kaltės įrodymu tik kitų įrodymų
viseto kontekste, tačiau byloje jokių patikimų R. U. kaltės
įrodymų nėra. Be to, nors įvykio vietos apžiūros metu buvo fotografuojama ir
prie įvykio vietos apžiūros protokolo yra pridėta fotolentelė (T.1 b.l. 9-22),
tačiau popieriaus lapai, ant kurių rasti avalynės pėdsakai, įvykio vietoje
nebuvo nufotografuoti ir, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, kolegijai
kyla abejonių, kad popieriaus lapai su avalynės, kurios padas yra tokio pat
rašto kaip ir paimtos R. U. avalynės, aplamai buvo paimti
įvykio vietoje.
Pirmos instancijos
teismas priimdamas R. U. atžvilgiu apkaltinamąjį
nuosprendį rėmėsi ir biologinio tyrimo specialisto išvada 2006-05-26 Nr. 4260,
kurioje kategoriškai nurodyta, jog žmogaus biologiniai pėdsakai, rasti ant tirti
pateikto tampono su nuoplova nuo mobilaus telefono “Motorola” dėžutės, paimta
apžiūrint įvykio vietą (duomenys
neskelbtini)Rokiškyje, priklauso R. U., yra ne
mažesnė nei 99, 999999999999 % . Ši specialisto išvada yra pagrįsta, tačiau
teismui kelia rimtų abejonių pateikto tyrimui objekto, t.y. nuo mobilaus ryšio
telefono dėžutės biologinio pėdsako paėmimo faktas įvykio vietos apžiūros metu.
Iš byloje esančios 2006
05 16 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad baigus įvykio vietos,
esančios (duomenys neskelbtini),
Rokiškyje apžiūrą nurodyta, kad daugiau pėdsakų tinkamų asmens identifikavimui
apžiūrint namo vidų nenustatyta, tačiau po šio sakinio yra papildomas įrašas
apie tai, kad nuo mobilaus ryšio telefono dėžutės pirmame, namo aukšte, nuimti
biologiniai pėdsakai, kuris akivaizdžiai yra prirašytas kitoje aplinkoje. Toks
papildomos informacijos įrašymas į įvykio vietos apžiūros protokolą niekaip
neaptartas. Tokia telefono dėžutė taip pat neužfiksuota ir fotolentelėje prie
įvykio vietos apžiūros protokolo esančiuose nuotraukose, nors spynos šerdis,
ant kuriuos buvo rastas A. Ž. biologinis pėdsakas, yra
užfiksuota nuotraukoje Nr.5.
Apeliacinės instancijos
teisme liudytojas A. P., surašęs įvykio vietos apžiūros
protokolą parodė, kad jis pamiršo įrašyti paimtą biologinį pėdsaką nuo mobilaus
ryšio telefono dėžutės įvykio vietos apžiūros metu, tačiau priminus
specialistui įvykio vietoje, jį užrašė įrašydamas papildomą įrašą. Liudytojas V. B., dalyvavęs kaip specialistas apžiūrint įvykio vietą,
patvirtino A. P. parodymus.Tačiau nukentėjusioji R. Š. nurodė, kad svetainės kambaryje stovėjusioje komodoje
buvo trys mobilaus ryšio telefono dėžutės, kurios visos buvo specialisto
apdorotos dažais, tokie parodymai prieštarauja liudytojo V. B.
parodymams, kad jis nuo mobilaus ryšio telefono dėžutės nuėmė tik biologinį
pėdsaką ir jų neapdorojo daktiloskopiniais milteliais.
Be to, abejonę, kad
biologinis R. U. pėdsakas buvo paimtas įvykio vietoje,
stiprina ir užduoties atlikti objektų tyrimą protokolas (T.1, b.l. 29). Šis
dokumentas atspausdintas, tačiau jau po dokumento atspausdinimo ir vėl yra
ranka įterpta nuoroda apie paimtus biologinius pėdsakus nuo mobilaus ryšio
telefono “Motorola” dėžutės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta
liudytoja E. D., surašiusi šią užduotį, parodė, kad ji
apžiūrint įvykio vietą nedalyvavo, tačiau jai po apžiūros buvo pateikti visi
įvykio vietoje paimti daiktai. Surašydama užduotį ji per klaidą neįrašė, kad
buvo nuimti biologiniai pėdsakai nuo telefono dėžutės, nors šie pėdsakai
užduoties surašymo metu jai jau buvo pateikti. Kodėl ji tai pamiršo užrašyti į
užduotį ir vėliau tai padarė į spausdintą tekstą prirašydama ranka, paaiškinti
negalėjo.
Be to, kelia abejonių
ir užduoties surašymo laikas. Joje nurodyta, kad užduotis surašyta 2006-05-16,
t.y. tą pačią dieną, kai buvo atlikta įvykio vietos apžiūra ir sulaikytas R. U.. Kaip paaiškino E. D., užduotį ji
surašė po to, kai buvo paimti R. U. ir A.
Ž. biologiniai pavyzdžiai lyginamajam tyrimui. Tačiau, kaip matyti iš
pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolų, šie pavyzdžiai buvo imami
2006-05-16 nuo 23.40 iki 23.55 val. Esant šiai aplinkybei mažai tikėtina, kad
užduotis galėjo būti surašyta per likusias penkias tos dienos minutes.
Todėl aukščiau
išdėstytos aplinkybės verčia rimtai abejoti, kad R. U. biologiniai
pėdsakai buvo rasti ir paimti įvykio vietoje.
Kitų įrodymų,
patvirtinančių R. U. dalyvavimą darant nusikaltimą nėra.
Išnaudojus visas galimybes pašalinti byloje esančius prieštaravimus nėra
galimybės.
Esant tokioms aplinkybėms,
įrodymų leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad R. U. padarė
veiką dėl kurios jis gali būti pripažįstamas kaltu nepakanka, dėl esančių
prieštaringų įrodymų kyla pagrįstos abejonės dėl R. U. dalyvavimo
darant nusikaltimą, kurios vertinamos kaltinamojo naudai ir jis išteisintinas,
nenustačius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str.5 d. 2 p.).
A. Ž. už
šio nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmė paskirta pagrįstai,
nepažeidžiant LR BK 54, 61 str. nuostatų, šios bausmės paskyrimas teismo
nuosprendyje motyvuotas. Tačiau neįrodžius R. U. dalyvavimo
nusikaltimo padaryme fakto, iš nuosprendžio pašalintina aplinkybė, jog A. Ž. šį nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, kuri buvo
įvardinta kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl jam paskirtoji bausmė
švelnintina.
Be to, apylinkės
teismas, skirdamas A. Ž. galutinę subendrintą bausmę
netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konkrečiai BK 63 ir 64 straipsnių
normas. Nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas, A. Ž. padarė
būdamas padaręs daugiau nusikalstamų veikų, tačiau prieš priimant nuosprendį,
kuriuo jis už šių veikų padarymą vėliau nuteistas bei lygtinio paleidimo iš
laisvės atėmimo vietos už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas metu. Taigi,
šiuo atveju, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, apylinkės teismas privalėjo
pirmiausia vadovaujantis BK 63 str. 9 d. paskirtąją bausmę bendrinti su
2006-09-14 nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis
(t.y. taip, kaip numatyta BK 63 str. 1 d., o ne su šiuo nuosprendžiu paskirta
galutine subendrinta bausme, kaip šiuo atveju apylinkės teismas padarė), po to
šią bausmę BK 64 str. pagrindu bendrinti su 2003-10-13 nuosprendžiu paskirta ir
neatlikta bausme ir taip nustatyti galutinę subendrintą bausmę.
Nustatant galutinės
subendrintos bausmės A. Ž. dydį, atsižvelgiama į tai, kad
prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, apylinkės teismas pridėjo tik
nežymią dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl jam, nors ir
sumažinus nuosprendžiu paskirtos už nusikaltimą bausmės dydį, ženkliau mažinti
galutinę subendrintą bausmę nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 1 p.,
n u s p
r e n d ė :
2006-10-23
Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl R. U. nuteisimo
pagal LR BK 178 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. U. pagal BK 178 str. 2 d. išteisinti, nenustačius, kad jis
dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.(BPK 303 str.5 d. 2 p.).
Kardomąją
priemonę –suėmimą R. U. panaikinti ir jį iš suėmimo tuoj
pat paleisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. U. priteistas žalos atlyginimas UAB (duomenys neskelbtini)bei proceso
išlaidos valstybei.
Pašalinti iš
nuosprendžio A. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad
jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.
A. Ž. pagal LR BK 178 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo
bausmę sumažinti iki dvejų metų keturių mėnesių. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d.,
4 d., 9 d., šią bausmę subendrinti iš dalies sudedant su 2006-09-14 Panevėžio
miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtomis ir LR BK 63 str. 5 d. 1 p.
pagrindu subendrintomis bausmėmis ir paskirti subendrintą bausmę laisvės
atėmimą trejiems metams vienuolikai mėnesių. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d.,
3 d. šią bausmę subendrinti su 2003-10-13 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta
bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę- laisvės atėmimą ketveriems
metams penkiems mėnesiams.
Likusioje
dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkas Algirdas
Gaputis
Teisėjai Bronė
Vidzėnienė
Sigito
Bagdonavičiaus