Civilinė byla Nr. 2-576/2006

                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija 126.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. spalio 12 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vinco Versecko ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo likviduojamos dėl bankroto akcinės bendrovės ,,Sunonis“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Versluva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria pakeistas administratorius akcinės bendrovės ,,Sunonis“ bankroto byloje.  

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

              Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 20 d. nutartimi iškėlė AB ,,Sunonis“ bankroto bylą, o įmonės administratoriumi paskyrė UAB ,,Versluva“ (t. 1, b. l. 141). Teismas 2005 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi patvirtino minėtos bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą (t. 1, b. l. 175), o 2006 m. kovo 21 d. nutartimi pripažino AB ,,Sunonis“ bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti dėl bankroto (t. 3, b. l. 26).

Kreditoriai UAB ,,Liresta“ ir UAB ,,Elektroninis sargas“ 2006 m. birželio 9 d. kreipėsi į teismą su prašymu pakeisti minėtos bankrutuojančios bendrovės administratorių ir paskirti administratoriumi Adą Danilevičienę (t. 3, b. l. 102). Nurodė, kad teismo paskirtas administratorius UAB ,,Versluva“ netinkamai vykdo savo pareigas, nes nepatikrino bendrovės sandorių (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 str. 3 d. 8 p.), nors įmonės akcininkas A. K. pateikė administratoriui informaciją apie abejotinus sandorius, netyrė Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 2002 m. gruodžio 12 d. akte nustatytų pažeidimų (t. 2, b. l. 40-97) bei pažeidė mažesnių kreditorių interesus. 

              Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartimi prašymą patenkino. Nurodė, kad bankroto byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad LAB ,,Sunonis“ bankroto administratorius ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas nustatyti įmonės bankroto priežastis, išieškoti įmonės debitorių skolas, patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip trisdešimt šešių mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nors vien iš minėtame Revizijų departamento akte nurodytų faktų akivaizdu, kad nurodytu laikotarpiu buvo sudaryti sandoriai, kurie turėjo neigiamą įtaką įmonės mokumui. Teismas pažymėjo, jog tai, kad atliekami ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose, tokios bylos nagrinėjamos teismuose bei baudžiamosiose bylose nagrinėjami civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo, neatleidžia įmonės bankroto administratoriaus nuo ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punkte nurodytos pareigos vykdymo. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl bankroto administratoriaus UAB ,,Versluva“ vykdomų bankroto procedūrų skaidrumo, dėl tinkamo administratoriaus pareigų vykdymo, kad kreditoriai turi pagrindą nepasitikėti administratoriumi, todėl atstatydino UAB ,,Versluva“ ir administratoriumi paskyrė A. Danilevičienę.

Atskiruoju skundu administratorius UAB ,,Versluva“ prašo panaikinti šią teismo nutartį ir LAB ,,Sunonis“ administratoriumi palikti jį. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas neturėjo pagrindo nagrinėti kreditorių pateikto prašymo, nes pagal ĮBĮ 23 straipsnio 13 punktą kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo turi teisę tik kreditorių susirinkimas, šis susirinkimas turi įgalioti kreditorių, kuris vykdys susirinkimo nutarimą ir atstovaus kitiems kreditoriams teisme sprendžiant klausimą dėl administratoriaus pakeitimo. Atskiri kreditoriai gali skųsti administratoriaus veiksmus kreditorių susirinkimui, siūlyti jį pakeisti. Tik nesutikdami su šio susirinkimo nutarimais dėl skundų, gali kreiptis į teismą.
2. Pareiškėjų kreditorių UAB ,,Liresta“ ir UAB ,,Elektroninis sargas“ prašymų tenkinimas prieštarauja įstatymo reikalavimams bei bendriems teisės principams, nes prašymo pateikimo dieną UAB ,,Liresta“ finansinis reikalavimas sudarė tik 7,08 procentus, o UAB ,,Elektroninis sargas“ – 3,69 procentus visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų, šios dalys vėliau dar sumažėjo iki atitinkamai 4,05 ir 2,1 procentų, o visi kiti kreditoriai, kurių teismo patvirtintų finansinių reikalavimų bendra suma sudaro beveik 94 procentus, neturėjo administratoriui jokių nusiskundimų dėl bankroto procedūros metu atliekamų procedūrų. Be to, nė vienas iš pareiškėjų bankroto procedūros metu nepareiškė nei kreditorių susirinkimui, nei kreditorių komitetui jokių nusiskundimų administratoriaus darbu, nesikreipė į administratorių dėl informacijos apie įmonės bankroto eigą bei atliktus veiksmus pateikimo, nesidomėjo procesu. Be to, pareiškėjas kreditorius UAB ,,Liresta“ yra atsakovo LAB ,,Sunonis“ debitorius ir administratorius ėmėsi veiksmų dėl skolos išieškojimo su antstolių pagalba.
3. Pareiškėjai gina ne savo ir kitų kreditorių interesus, bet vieno bankrutavusios įmonės akcininko A. K., kuris nėra bankroto proceso dalyvis, asmeninius interesus. Nėra jokios administratoriaus kaltės, kad pareiškėjų finansiniai reikalavimai bankroto byloje gali būti nepatenkinti, nes pažymas apie priteistų sumų išieškojimo negalimumą jie jau buvo gavę iš antstolio iki bankroto bylos skolininkui iškėlimo.
4. Teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo ir bankroto administratoriaus paskyrimo, bei vėliau per visą bankroto procesą neturėjo jokių pretenzijų dėl UAB ,,Versluva“ kandidatūros, todėl neaišku, kodėl dabar, kai praktiškai visi būtini bankroto procedūros veiksmai atlikti, kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimai įvykdyti, o įmonė turi likviduojamos dėl bankroto įmonės statusą, teismui iškilo abejonių dėl administratoriaus darbo skaidrumo bei sklandumo. Tai kelia abejonių teisėjo objektyvumu ir nešališkumu.
5. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad administratorius neįvertino Revizijos departamento revizijos akto bei akcininko A. K. pareiškimų. Pirma, nepatvirtintos minėto akto kopijos teismas negali vertinti kaip įrodymo, tokio pobūdžio dokumentai nėra įteikiami įmonei, o saugomi atitinkamos teisėsaugos institucijos ikiteisminio tyrimo byloje. Dėl šių aplinkybių ir administratorius negalėjo vadovautis šio dokumento kopija. Antra, administratorius patikrino sandorius, sudarytus per įstatymo nustatytą laikotarpį, apie tai ne kartą buvo informuoti kreditoriai. Be to, Revizijos departamento akte nurodomi sandoriai buvo sudaryti anksčiau nei pagal įstatymą administratoriui privaloma tikrinti, nes bankroto bylą nagrinėjantis teismas nenustatė tyčinio bankroto požymių. Visi akte nurodyti faktai ir aplinkybės buvo tikrinami teisėsaugos institucijų ir atliekami ikiteisminiai tyrimai, tačiau dauguma bylų yra nutrauktos. Vilniaus rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje buvęs įmonės vadovas kaltinamas turto pasisavinimu, žalos įmonei padarymu bei dokumentų klastojimu, administratorius dalyvauja šioje byloje, teikia įrodymus. Administratorius mano, jog tai ekonomiškai naudingiausias kelias, nes bylinėjimasis civiline tvarka, nesant nuosprendžio baudžiamojoje byloje, neduotų teigiamų rezultatų. Be to, pagal administratoriaus pareiškimą Vilniaus rajono PK pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl buvusių AB ,,Sunonis“ buhalterių veiksmų ir tęsiamas prieš tai pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl buvusių įmonės vadovų. Todėl nepagrįsti teismo teiginiai, jog administratorius pasyvus ir nuo bankroto proceso pradžios nevykdo pareigų.
6. Nepagrįstas teismo teiginys, jog nebuvo dirbama su įmonės debitoriais, nes ataskaita ir informacija apie debitorinius įsiskolinimus teismui būtų pateikta kartu su medžiaga apie eilinį kreditorių komiteto posėdį, po komiteto nutarimų įvykdymo. Teismas 2006 m. kovo 21 d. nutartyje dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia teigiamai įvertino iki tol atliktus administratoriaus veiksmus.
7. Pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl administratoriaus netinkamo darbo bei motyvų dėl jo pakeitimo, o pridėjo tik pačių pareiškėjų neteisėtai patvirtintas bendrovės akcininko A. K. pareiškimų kopijas (t. 3, b. l. 108). Be to, visus šio asmens pareiškimus įvertino Vilniaus apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas ir atmetė. Jo skundai ir pareiškimai dėl įmonės akcijų bei veiklos buvo nagrinėjami nuo 1995 metų įvairiose teisėsaugos, valstybės institucijose bei teismuose. Analogiškus skundus šis asmuo pateikė ne tik administratoriui, bet ir kitiems kreditoriams - Vilniaus apskrities VMI, ,,Sodrai“, tai yra apie juos žino ir visi kiti kreditoriai, tačiau jiems nepritaria.             

Atsiliepimu pareiškėjas UAB ,,Liresta“ prašo teismo nutartį palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad pareiškėjai nesilaikė išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, kad turėjo teisę tik skųsti kreditorių komiteto nutarimus, reikšti nepasitenkinimą administratoriumi rašydami skundus kreditorių komitetui ir pan. Pagal CPK 22 straipsnio nuostatas išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta tik įstatymu, o apeliantas nenurodo, kokia įstatymo norma grindžia šį argumentą dėl išankstinės ginčų sprendimo tvarkos nesilaikymo. Be to, pagal ĮBĮ 11 straipsnio aštuntąją dalį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką bankrutuojančios įmonės administratoriaus pakeitimo klausimą gali spręsti ir pats teismas savo iniciatyva. 
2. Byloje esantys duomenys įrodo, kad administratorius netinkamai vykdė ĮBĮ jam pavestas funkcijas ir taip pažeidė kreditorių interesus. Pirma, teismo 2005 m. gegužės 20 d. nutartimi administratoriui pavesta ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą (t. 1, b. l. 141), tačiau tai buvo padaryta tik 2005 m. rugsėjo 23 d., tai yra praėjus daugiau nei 15 dienų (t. 2, b. l. 183). Antra, administratorius neinformavo kreditorių apie akcininko A. K. nurodytas aplinkybes, patvirtinančias žalos įmonei padarymo faktą (t. 2, b. l.164). Kreditoriai, gavę tokią informaciją, būtų pareikalavę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo arba šis klausimas bent jau būtų aptartas posėdžių metu. Trečia, administratorius privalėjo kreiptis į teismą ginčydamas tiek A. K., tiek revizijos akte nurodytus sandorius (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.), tačiau to nepadarė. Ketvirta, administratorius pažeidė ĮBĮ 23 straipsnio nuostatas, nes vienasmeniškai nusprendė dėl A. K. skundų pagrįstumo, nors pagal nurodytą normą tik kreditorių komitetui suteikiama teisė nagrinėti gautus skundus. Penkta, administratorius pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 10 punktą, nes sudarė ir pateikė tvirtinti teismui įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą, neatitinkantį įmonės finansinės apskaitos dokumentų, teisme neginčijo nepagrįstų kreditorių reikalavimų. Šešta, A. K. iniciatyva iškeltose baudžiamosiose bylose Nr. 57-1-2236-03 bei Nr. 57-1-1061-02 vykęs ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl to, kad administratorius nepalaikė kaltinimo ir neįstojo į procesą kaip nukentėjęs asmuo, nors baudžiamojoje byloje Nr. 57-1-2236-03 esanti Finansinių nusikaltimų tarnybos 2004 m. spalio 1 d. specialisto išvada fiksuoja 1 147 760 Lt žalos AB ,,Sunonis“ padarymą.     
3. Nepagrįstas apelianto motyvas, kad Revizijos departamento akte nurodyti sandoriai sudaryti anksčiau negu pagal įstatymą administratoriui privaloma tikrinti. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktą administratoriaus pareiga yra patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip trisdešimt šešių mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo.
4. Apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, kad pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl žalos AB ,,Sunonis“ padarymo.     

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias svarstomam klausimui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, ir, pakeisdamas likviduojamos bendrovės administratorių, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Kaip žinoma, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnyje, apibrėžiančiame bankrutuojančios įmonės administratoriaus funkcijas (teises ir pareigas), taip pat ĮBĮ 30 straipsnio ketvirtojoje dalyje bei 31 straipsnyje, reglamentuojančiuose bendrovės administratoriaus jau kaip šios bendrovės likvidatoriaus funkcijas, nustatyta, kad tai yra teismo paskirtas asmuo, ĮBĮ nustatyta tvarka valdantis, naudojantis bankrutuojančios įmonės turtą, bankuose esančias lėšas ir jomis disponuojantis, taip pat privalantis užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovaujantis įmonės ūkinei komercinei veiklai. Esminis šio asmens veiklos požymis yra tai, kad, organizuodamas ir atlikdamas būtinus bankroto proceso darbus, jis privalo ginti tiek visų kreditorių, tiek bankrutuojančios įmonės interesus. Šių asmenų veiklos principai yra įtvirtinti ir Ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtintose Verslo administratorių etikos taisyklėse, kuriose, be kitko, nustatyta, kad bankroto administratorius privalo veikti tokiu būdu, kad garbingai ir profesionaliai vykdomas įmonės bankroto procesas atitiktų bendruosius šalies ekonominės raidos interesus, o įmonių bankroto procese atsirandantys partnerystės santykiai būtų grindžiami garbės, moralės, sąžinės ir nešališkumo principais. Taigi daugiausia nuo šio fizinio ar juridinio asmens, kuris turi plačius įgalinimus įmonės bankroto procese, taip pat likviduojant įmonę, veiksmų priklauso tinkama visų kreditorių ir pačios įmonės teisėtų interesų apsauga bei bankroto procedūrų vykdymo sklandumas ir skaidrumas. Remiantis ĮBĮ 11 straipsnio antrąja dalimi, teismui suteikta diskrecijos teisė spręsti klausimą, kuris asmuo turi būti paskirtas administratoriumi, teismas taip pat sprendžia ir šio asmens pakeitimo klausimą. Tačiau akivaizdu, kad tiek skiriant administratorių, tiek nagrinėjant klausimą dėl jo pakeitimo teismui yra privalomos aukščiau nurodytos bankroto procedūras reglamentuojančių aktų nuostatos. Pažymėtina ir tai, jog bankroto procedūros stadija neriboja teismo teisės ir pareigos spręsti klausimą dėl bankroto administratoriaus tinkamumo vykdyti savo funkcijas. Tokia įstatymo nuostata yra pagrįsta viešu suinteresuotumu bankroto procedūrų skaidrumu bei teisėtumu. Tai, kad bendrovė yra likviduojama, nereiškia, jog negali būti svarstomas klausimas dėl bankroto administratoriaus pakeitimo.

Apeliantas teisingai nurodo, jog minėtame įstatyme nėra normos, kuri atskiram kreditoriui suteiktų teisę inicijuoti teismo paskirto administratoriaus atstatydinimą. Pagal ĮBĮ 23 straipsnio 13 punktą teisę reikalauti atstatydinti šį asmenį turi kreditorių susirinkimas, o atskiri kreditoriai tokią teisę gali įgyvendinti per kreditorių susirinkimą, jame inicijuodami šį klausimą bei apskųsdami teismui kreditorių susirinkimo nutarimus, kuriais atsisakoma kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad bankroto procese, kaip ir darbo, šeimos bei ypatingosios teisenos bylose, teismas turi būti daug aktyvesnis nei kitų kategorijų bylose, todėl teismui suteiktos kur kas didesnės galimybės veikti bylos aplinkybių nustatymą. Pažymėtina ir tai, kad ĮBĮ normos, reglamentuojančios bankroto procedūras yra viešosios teisės normos. Taigi pirmosios instancijos teismas, turėdamas duomenų, kad įmonės administratorius nėra pakankamai aktyvus, ar iškilus pagrįstoms abejonėms dėl administratoriaus tinkamumo, turi teisę spręsti klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo (ĮBĮ 11 str. 8 d.). Taigi bankroto proceso esmei bei paskirčiai prieštarautų tokia situacija, kai teismas, turėdamas duomenų apie administratoriaus netinkamumą, atsisakytų nagrinėti ir spręsti klausimą dėl šio asmens pakeitimo. Remdamasi šiais motyvais teisėjų kolegija atmeta apelianto LAB ,,Sunonis“ administratoriaus UAB ,,Versluva“ atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, ėmęs svarstyti ir išsprendęs šį klausimą, viršijo savo kompetencijos ribas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka esminę reikšmę turi klausimas, ar pagrįstos teismo išvados apie administratoriaus UAB ,,Versluva“ netinkamumą.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo argumentais, tvirtina, kad bendrovės kreditoriai, kuriems priklauso didžioji kreditorinių reikalavimų dalis, nereiškia nepasitikėjimo bendrovės administratoriumi, o šį klausimą keliantiems kreditoriams UAB ,,Liresta“ ir UAB ,,Elektroninis sargas“ priklauso labai nedidelė šių reikalavimų dalis. Be to, teigia, kad šie kreditoriai bankroto proceso metu nei kreditorių susirinkimui, nei kreditorių komitetui nereiškė pretenzijų dėl administratoriaus neveikimo. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą. Visų pirma nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad administratorius būtų informavęs kreditorių susirinkimą ar kreditorių komitetą apie valstybės institucijų konstatuotus konkrečius bendrovei atstovavusių akcininkų bei bendrovės administracijos vadovų neteisėtus veiksmus priimant sprendimus bei sudarant sandorius dėl bendrovės turto perleidimo, nors, kaip minėta, bankroto byla iškelta dar 2005 m. gegužės 20 d. nutartimi. O iš bylos medžiagos matyti, kad administratoriui tokie faktai buvo žinomi. Antra, byloje nėra įrodymų, kad minimoje baudžiamojoje byloje ar ikiteisminio tyrimo metu asmenims, kuriems yra pateikti atitinkami kaltinimai ar dėl kurių yra atliekamas tyrimas, būtų pareikšti civiliniai ieškiniai. Trečia, baudžiamojo proceso tvarka atliekami tyrimai bei nagrinėjamos bylos nekliudo reikšti ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Ketvirta, ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punkte yra nurodyta, kad administratorius privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip trisdešimt šešių mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau ši norma nedraudžia administratoriui tikrinti teisėtumą sandorių, sudarytų daugiau nei prieš trisdešimt šešis mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto skunde nurodyti teiginiai, jog administratorius negalėjęs vadovautis valstybės institucijų dokumentų kopijomis, kad minimi sandoriai sudaryti anksčiau nei pagal ĮBĮ normas administratoriui yra privaloma juos patikrinti, kad nesant nuosprendžio Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje bei nesibaigus ikiteisminiam tyrimui Vilniaus rajono PK dėl buvusių bendrovės vadovų veiksmų ekonomiškai nenaudinga bylinėtis civiline tvarka, kad kreditorius UAB ,,Liresta“ yra LAB ,,Sunonis“ debitorius, o abu minimi kreditoriai nagrinėjamu atveju iš esmės išreiškia bendrovės akcininko A. K. poziciją, kad teismai yra konstatavę, jog bendrovės akcininkas A. K. nėra bankroto byloje dalyvaujantis asmuo ir tuo pagrindu yra atsisakę nagrinėti jo skundus, - nepaneigia teismo išvadų apie netinkamą administratoriaus darbą tikrinant buvusių bendrovės vadovų sudarytų sandorių teisėtumą (CPK 185 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, jog administratoriaus pakeitimas po to, kai bendrovė buvo pripažinta bankrutavusia ir priimta nutartis ją likviduoti, leidžia abejoti teismo objektyvumu bei nešališkumu. Byloje surinkta medžiaga bei šioje nutartyje išdėstyti argumentai paneigia šį teiginį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi likviduojamos dėl bankroto AB ,,Sunonis“ administratoriaus UAB ,,Versluva“ atskirąjį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta ar pakeista skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra, todėl šis atskirasis skundas atmetamas, o teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmu punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                       Virginija Čekanauskaitė 

                                                                                                                                       Vincas Verseckas            

                                                                                                                     Vigintas Višinskis