Civilinė byla Nr.2A-273-259/2011
(Proceso Nr.
2-05-3-06607-2010-2)
Pirmos instancijos
teismo teisėja Diana Labokaitė
(S)
Procesinio dokumento
kategorija 11.9.3, 11.9.13, 121.15, 121.21

KAUNO
APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 28 d.
Kaunas
Kauno
apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus,
Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Ingai Kalkauskaitei, dalyvaujant ieškovui A. G., atsakovo AB „Autrolis“ atstovui advokatui Žilvinui
Kalinauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka
išnagrinėjo ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno
miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.
2-11423-638/2010 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui AB
„Autrolis“ dėl atleidimo iš darbo datos pakeitimo ir
n u s t a t ė:
Ieškovas
A. G. ieškiniu (b.l.3-4) prašė pakeisti jo atleidimo iš
darbo datą ir pripažinti, jog jis buvo atleistas iš darbo Kauno troleibusų
parke 1993 m. gruodžio 27 d., laikant, kad jo darbo stažas Kauno troleibusų
parke yra nuo 1992-10-16 iki 1993-12-27, t. y. 1 metai 2 mėnesiai ir 10 dienų. Kauno
miesto apylinkės teismas 2010-09-27 sprendimu (b.l.39-41) ieškinį atmetė,
priteisė iš ieškovo 12,50 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas
nustatė, kad ieškovas Kauno troleibusų parke pradėjo dirbti 1992-10-16 (b.l.10).
1993-11-04 parašė pareiškimą būti atleistas iš darbo nuo 1993-11-10 (b.l.30).
Ieškovas 1993-10-09 susirgo ir buvo nedarbingas iki 1993-12-22 (b.l.9), grįžęs
po ligos, pateikė darbovietei nedarbingumo lapelį. Atsakovas atleido ieškovą iš
darbo 1993-11-10 ir tokią atleidimo iš darbo dieną pažymėjo ieškovo darbo
knygelėje (b.l.6, 29). Iš VSDFV Kauno skyriaus rašto (b.l.26-27) teismas
nustatė, jog į valstybinės socialinio draudimo pensijos papildomos dalies
paskaičiavimą įeina asmens valstybinio socialinio draudimo stažas, įgytas
dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994-01-01. Jei
būtų patenkintas ieškinys, ieškovo socialinio draudimo stažą iki 1994-01-01
sudarytų ne 28,8111 metai, o 28,9417 metai ir atitinkamai prognozuojamos
pensijos dydis būtų ne 852,37 Lt, o 853,46 Lt (b.l.26-27). Teismas nustatė, jog
aktualios Darbo sutarties įstatymo (toliau – DSĮ) redakcijos (galiojusios 1993 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais) 29 str. 4 d. numatė, kad darbdavio iniciatyva neleidžiama
darbuotojų atleisti iš darbo jų laikinojo
nedarbingumo laikotarpiu (išskyrus atleidimą pagal šio straipsnio 1 ir 4 punktus),
taip pat darbuotojų atostogų metu (išskyrus atleidimą pagal šio straipsnio 1
punktą). Jeigu darbo sutartis
nutraukta pažeidžiant šią nuostatą, jos nutraukimo diena laikoma kita po
atostogų ar kita po nedarbingumo pasibaigimo darbo diena. Iš bylos
aplinkybių teismas nustatė, jog ieškovo darbo sutartis buvo nutraukta
1993-11-10, nes taip prašė pats ieškovas. Darbo sutarties nutraukimas tą dieną,
kurią pats ieškovas nurodė savo pareiškime, nepažeidė DSĮ 29 str. 4 d., nes atleidimas
iš darbo nebuvo sąlygotas darbdavio iniciatyvos. Todėl teismas atmetė ieškovo
argumentus, kad atsakovas žinojo apie ieškovo nedarbingumą ir mokėjo
nedarbingumo išmoką, todėl privalėjo nutraukti darbo sutartį tik nedarbingumui
pasibaigus. Teismo vertinimu, ieškovo nuomonė, jog jo darbo sutartis pasibaigė
1993-12-22, neturi reikšmės, nes pats ieškovas prašė būti atleistas 1993-11-10
ir vėliau savo prašymo nekeitė. Teismas nurodė, jog ieškovui turėjo būti
žinomos tuo metu galiojusio darbo santykius reglamentuojančio DSĮ nuostatos dėl
atleidimo iš darbo laikino nedarbingumo atveju. Todėl teismas pripažino, jog ieškovas
veikė savo paties rizika. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pats ieškovas
teismo posėdžio metu pripažino, jog pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo
parašė savo noru, nes jam ten atsibodo dirbti (b.l.35). Teismo vertinimu, tokia
ieškovo pozicija patvirtina, jog ankstesnė darbo sutarties nutraukimo data
(1993-11-10) tenkino ieškovą ir nepažeidė jo interesų. Todėl teismas konstatavo,
jog nesant pažeistos ieškovo teisės, nėra pagrindo tenkinti ieškinį.
Apeliaciniu
skundu (b.l.42) ieškovas A. G. su teismo sprendimu nesutiko,
prašė
teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują
sprendimą - ieškinį tenkinti, dėl šių motyvų:
1) teismas konstatavo, jog jei ieškinys būtų patenkintas, ieškovo
socialinio draudimo stažą iki 1994-01-01 sudarytų ne 28,8111 metai, o 28,9417
metai ir atitinkamai prognozuojamos pensijos dydis būtų ne 852,37 Lt, o 853,46
Lt. Todėl teismo išvada, jog atsakovo teisės, nepakeitus atleidimo iš atsakovo
bendrovės datos, nėra pažeidžiamos, yra visiškai nepagrįsta. Neteisingas
valstybinio socialinio draudimo stažo nustatymas lemia reikšmingas ir
ilgalaikes pasekmes ieškovui, kadangi ateityje padidėjus kintamiems socialinių
išmokų dydį lemiantiems rodikliams, ieškovas patirtų nepagrįstą ir
neproporcingą žalą. Tuo iš esmės būtų pažeistos jo teisės, interesai bei
teisėti lūkesčiai į teisingą socialinę apsaugą;
2) teismo išvados, kad atsakovas pagrįstai atleido ieškovą jo laikino nedarbingumo
metu, kad tai atitiko ieškovo valią ir ieškovas neva veikė savo rizika, yra
prieštaringos ir visiškai nepagrįstos. Atleidus ieškovą iš darbo 1993 m., ieškovas
kreipėsi į atsakovą, prašydamas nurodyti, kada pasibaigė jo darbiniai santykiai
su atsakovu ir ar laikinas nedarbingumas įtrauktas į jo darbo stažą. Atsakovas,
atsakydamas į ieškovo prašymą, 1993-12-30 pateikė pažymą, jog 1993-11-09 iki
1993-12-22 ieškovui buvo išduotas nedarbingumo lapelis (b.l.9). Iš pažymos
turinio ieškovui susidarė visiškai pagrįstas įspūdis, kad laikotarpis nuo
1993-11-09 iki 1993-12-22 buvo įskaičiuotas į jo socialinio draudimo stažą.
Tai, kad atsakovas suklaidino ieškovą ir ieškovo socialinio draudimo stažas yra
nepagrįstai sutrumpintas, paaiškėjo artėjant senatvės pensijos paskyrimo laikui.
Su įsakymu apie atleidimą iš darbo ieškovas supažindintas nebuvo. Atsakovo
teiginiai, kad ieškovo neatvykimas į darbą 1993-11-10 be pateisinamos
priežasties buvo tinkamai įformintas, tik nėra išlikę atitinkami įrodymai,
vertintinas kritiškai, kadangi jį paneigia aplinkybė, jog pasibaigus laikinam
nedarbingumui, atsakovas iš ieškovo priėmė nedarbingumo pažymėjimą. Todėl
teismo išvada, kad visą laiką iki kreipimosi į teismą ieškovas žinojo ar net
turėjo žinoti, jog yra atleistas 1993-11-09, o ne 1993-12-30, yra visiškai
negrįsta.
Atsiliepime į
ieškovo apeliacinį skundą (b.l.45-46) atsakovas AB „Autrolis“ prašė ieškovo
apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo
atsakovui bylinėjimosi išlaidas, dėl šių
motyvų: darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo santykius yra valinis aktas.
Kiekvienas asmuo savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai. Iš DSĮ
28 str. (DK 127 str.) turinio analizės darytina išvada, kad darbuotojas,
ketinantis nutraukti neterminuotą darbo sutartį, privalo raštu įspėti apie tai
darbdavį, savo pareiškime nurodydamas pageidaujamą atleidimo iš darbo datą.
Darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau
kaip per tris kalendorines dienas nuo jo padavimo dienos. Po to jis gali
atšaukti pareiškimą tik darbdaviui sutikus. Byloje nėra duomenų jog ieškovas
kreipėsi į atsakovą dėl darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo, taip pat
nėra duomenų, jog atsakovas būtų tenkinęs tokį prašymą ir pakeitęs ieškovo atleidimo
datą, nurodytą 1993-10-04 pareiškime. Ieškovas neginčija, jog jis nesikreipė į atsakovą
dėl darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas
su ieškovu darbo santykius nutraukė nuo 1993-11-10. DSĮ 29 str. 4 d. nuostatos
negalėjo būti taikomos šiuo atveju, kadangi darbo santykiai su ieškovu buvo
nutraukti ne atsakovo, o ieškovo iniciatyva. Be to, LAT taip pat yra suformavęs
praktiką dėl DK 131 str. taikymo: DK 131 str. 1 d. (draudimas įspėti ir
atleisti darbuotoją jo laikino nedarbingumo laikotarpiu arba atostogų metu)
taikoma tada, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, ir netaikoma,
kai darbo sutartis pasibaigia kitais pagrindais, kaip ir šiuo atveju - nutraukiant
darbo sutartį darbuotojo pareiškimu (LAT 2004-06-23 nutartis civ. byloje
Nr. 3K-3-391/2004).
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Išnagrinėjus
bylą teisme yra nustatyta, jog ieškovas Kauno troleibusų parke pradėjo dirbti
1992-10-16 (b.l.10). 1993-11-04 parašė pareiškimą būti atleistas iš darbo nuo
1993-11-10 (b.l.30). Ieškovas 1993-10-09 susirgo ir buvo nedarbingas iki
1993-12-22 (b.l.9), grįžęs po ligos, pateikė darbovietei nedarbingumo lapelį.
Atsakovas atleido ieškovą iš darbo 1993-11-10 ir tokią atleidimo iš darbo dieną
pažymėjo ieškovo darbo knygelėje (b.l.6, 29).
Ieškovas
A. G. ieškiniu (b.l.3-4) prašė pakeisti jo atleidimo iš
darbo datą ir pripažinti, jog jis buvo atleistas iš darbo Kauno troleibusų
parke 1993 m. gruodžio 27 d., laikant, kad jo darbo stažas Kauno troleibusų
parke yra nuo 1992-10-16 iki 1993-12-27, t. y. 1 metai 2 mėnesiai ir 10 dienų. Kauno
miesto apylinkės teismas 2010-09-27 sprendimu (b.l.39-41) ieškinį atmetė tuo
pagrindu, jog tuo metu galiojusios Darbo sutarties nuostatos nebuvo pažeistos, nes
atleidimas iš darbo nebuvo sąlygotas darbdavio iniciatyvos, ieškovas pareiškimu
pats prašė jį atleisti nuo 1993-11-10.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad Kauno miesto
apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka 2010 09 27 teismo sprendime
teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentavusias
darbuotojų atleidimo iš darbo pagrindus ir procedūras, taip pat tinkamai
aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas,
įrodymų vertinimo procedūras, dėl ko buvo teisingai išspręsta byla, teismo
sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybėms byloje. Dėl to
skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o
apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad ieškovo atleidimo iš darbo metu galiojo Darbo sutarties
Įstatymas. Šio Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies nuostatose buvo įtvirtinta, jog Darbdavio
iniciatyva neleidžiama darbuotojų atleisti iš darbo jų laikinojo nedarbingumo
laikotarpiu (išskyrus atleidimą pagal minėto straipsnio 1 ir 4 punktus - kai
įmonė likviduojama, įsiteisėja teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą
arba kai kreditorių susirinkimas priima nutarimą įmonės bankroto procedūras
vykdyti ne teismo tvarka ir kai darbuotojas dėl laikinojo nedarbingumo
neatvyksta į darbą daugiau kaip šimtą dvidešimt kalendorinių dienų iš eilės
arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt kalendorinių dienų per paskutiniuosius
dvylika mėnesių). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas prašė iš darbo jį
atleisti savo noru nuo 1993-11-10 (b.l.30). Esant šiam atleidimo iš darbo
pagrindui, negali būti taikomos galiojusio Darbo sutarties įstatymo 29
straipsnio 4 dalies nuostatos, nes ieškovas iš darbo buvo atleistas ne
Darbdavio iniciatyva. Atsakovas nagrinėjamu atveju nepažeidė ieškovo teisių ir
įstatymo saugomų interesų, nes jo veiksmai atitiko tuo metu galiojusio Darbo
sutarties įstatymo reikalavimus atleidžiant darbuotoją iš darbo.
Teisėjų
kolegija laiko, kad ieškovui apie atleidimo iš darbo datą buvo žinoma jo atleidimo
iš darbo dieną, kadangi buvo padarytas atitinkamas įrašas tuomet buvusioje
Darbo knygelėje (b.l 6). Ieškovas atleidimo iš darbo datos įstatymo nustatytu
terminu ir būdu neginčijo, todėl ieškovo pozicija byloje ir apeliacinio skundo
motyvai, jog jis iki kreipimosi į teismą nežinojo ar
net negalėjo žinoti, jog yra atleistas 1993-11-10, o ne 1993-12-30, yra
visiškai negrįsti.
Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir
išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą
ir neįrodytą (LR CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka,
taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų
(LR CPK 329 str. 2, 3 dalys).
Kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331
straipsniu,
n u t a r i
a :
apeliacinį
skundą atmesti.
Kauno miesto
apylinkės teismo 2010-09-27 sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkas Arvydas
Žibas
Algimantas
Kukalis