Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-273-259-2011].doc
Bylos nr.: 2A-273-259/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Autrolis 132715138 atsakovas
Kategorijos:
BYLOS DĖL DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ
Bylos dėl individualių darbo santykių
Bylos, susijusios su darbo sutarties pasibaigimu bei nutraukimu
DARBO TEISINIAI SANTYKIAI
Individualūs darbo santykiai
Darbo sutartis:
Darbo sutarties pasibaigimo pagrindai ir tvarka:
Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu
Kiti klausimai, susiję su darbo sutarties pasibaigimu (nutraukimu)
CIVILINIS PROCESAS
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Apeliacinis procesas:
Apeliacinis bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr.2A-273-259/2011

(Proceso Nr. 2-05-3-06607-2010-2)

Pirmos instancijos teismo teisėja Diana Labokaitė

 (S)

Procesinio dokumento kategorija 11.9.3, 11.9.13, 121.15, 121.21

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 28 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus, Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Ingai Kalkauskaitei, dalyvaujant ieškovui A. G., atsakovo AB „Autrolis“ atstovui advokatui Žilvinui Kalinauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11423-638/2010 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui AB „Autrolis“ dėl atleidimo iš darbo datos pakeitimo ir

            n u s t a t ė:

Ieškovas A. G. ieškiniu (b.l.3-4) prašė pakeisti jo atleidimo iš darbo datą ir pripažinti, jog jis buvo atleistas iš darbo Kauno troleibusų parke 1993 m. gruodžio 27 d., laikant, kad jo darbo stažas Kauno troleibusų parke yra nuo 1992-10-16 iki 1993-12-27, t. y. 1 metai 2 mėnesiai ir 10 dienų. Kauno miesto apylinkės teismas 2010-09-27 sprendimu (b.l.39-41) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 12,50 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad ieškovas Kauno troleibusų parke pradėjo dirbti 1992-10-16 (b.l.10). 1993-11-04 parašė pareiškimą būti atleistas iš darbo nuo 1993-11-10 (b.l.30). Ieškovas 1993-10-09 susirgo ir buvo nedarbingas iki 1993-12-22 (b.l.9), grįžęs po ligos, pateikė darbovietei nedarbingumo lapelį. Atsakovas atleido ieškovą iš darbo 1993-11-10 ir tokią atleidimo iš darbo dieną pažymėjo ieškovo darbo knygelėje (b.l.6, 29). Iš VSDFV Kauno skyriaus rašto (b.l.26-27) teismas nustatė, jog į valstybinės socialinio draudimo pensijos papildomos dalies paskaičiavimą įeina asmens valstybinio socialinio draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994-01-01. Jei būtų patenkintas ieškinys, ieškovo socialinio draudimo stažą iki 1994-01-01 sudarytų  ne 28,8111 metai, o 28,9417 metai ir atitinkamai prognozuojamos pensijos dydis būtų ne 852,37 Lt, o 853,46 Lt (b.l.26-27). Teismas nustatė, jog aktualios Darbo sutarties įstatymo (toliau – DSĮ) redakcijos (galiojusios 1993 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais) 29 str. 4 d. numatė, kad darbdavio iniciatyva neleidžiama darbuotojų atleisti iš darbo jų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (išskyrus atleidimą pagal šio straipsnio 1 ir 4 punktus), taip pat darbuotojų atostogų metu (išskyrus atleidimą pagal šio straipsnio 1 punktą). Jeigu darbo sutartis nutraukta pažeidžiant šią nuostatą, jos nutraukimo diena laikoma kita po atostogų ar kita po nedarbingumo pasibaigimo darbo diena. Iš bylos aplinkybių teismas nustatė, jog ieškovo darbo sutartis buvo nutraukta 1993-11-10, nes taip prašė pats ieškovas. Darbo sutarties nutraukimas tą dieną, kurią pats ieškovas nurodė savo pareiškime, nepažeidė DSĮ 29 str. 4 d., nes atleidimas iš darbo nebuvo sąlygotas darbdavio iniciatyvos. Todėl teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas žinojo apie ieškovo nedarbingumą ir mokėjo nedarbingumo išmoką, todėl privalėjo nutraukti darbo sutartį tik nedarbingumui pasibaigus. Teismo vertinimu, ieškovo nuomonė, jog jo darbo sutartis pasibaigė 1993-12-22, neturi reikšmės, nes pats ieškovas prašė būti atleistas 1993-11-10 ir vėliau savo prašymo nekeitė. Teismas nurodė, jog ieškovui turėjo būti žinomos tuo metu galiojusio darbo santykius reglamentuojančio DSĮ nuostatos dėl atleidimo iš darbo laikino nedarbingumo atveju. Todėl teismas pripažino, jog ieškovas veikė savo paties rizika. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pats ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, jog pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo parašė savo noru, nes jam ten atsibodo dirbti (b.l.35). Teismo vertinimu, tokia ieškovo pozicija patvirtina, jog ankstesnė darbo sutarties nutraukimo data (1993-11-10) tenkino ieškovą ir nepažeidė jo interesų. Todėl teismas konstatavo, jog nesant pažeistos ieškovo teisės, nėra pagrindo tenkinti ieškinį.

Apeliaciniu skundu (b.l.42) ieškovas A. G. su teismo sprendimu nesutiko, prašė

teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, dėl šių motyvų:

1) teismas konstatavo, jog jei ieškinys būtų patenkintas, ieškovo socialinio draudimo stažą iki 1994-01-01 sudarytų ne 28,8111 metai, o 28,9417 metai ir atitinkamai prognozuojamos pensijos dydis būtų ne 852,37 Lt, o 853,46 Lt. Todėl teismo išvada, jog atsakovo teisės, nepakeitus atleidimo iš atsakovo bendrovės datos, nėra pažeidžiamos, yra visiškai nepagrįsta. Neteisingas valstybinio socialinio draudimo stažo nustatymas lemia reikšmingas ir ilgalaikes pasekmes ieškovui, kadangi ateityje padidėjus kintamiems socialinių išmokų dydį lemiantiems rodikliams, ieškovas patirtų nepagrįstą ir neproporcingą žalą. Tuo iš esmės būtų pažeistos jo teisės, interesai bei teisėti lūkesčiai į teisingą socialinę apsaugą;

2) teismo išvados, kad atsakovas pagrįstai atleido ieškovą jo laikino nedarbingumo metu, kad tai atitiko ieškovo valią ir ieškovas neva veikė savo rizika, yra prieštaringos ir visiškai nepagrįstos. Atleidus ieškovą iš darbo 1993 m., ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas nurodyti, kada pasibaigė jo darbiniai santykiai su atsakovu ir ar laikinas nedarbingumas įtrauktas į jo darbo stažą. Atsakovas, atsakydamas į ieškovo prašymą, 1993-12-30 pateikė pažymą, jog 1993-11-09 iki 1993-12-22 ieškovui buvo išduotas nedarbingumo lapelis (b.l.9). Iš pažymos turinio ieškovui susidarė visiškai pagrįstas įspūdis, kad laikotarpis nuo 1993-11-09 iki 1993-12-22 buvo įskaičiuotas į jo socialinio draudimo stažą. Tai, kad atsakovas suklaidino ieškovą ir ieškovo socialinio draudimo stažas yra nepagrįstai sutrumpintas, paaiškėjo artėjant senatvės pensijos paskyrimo laikui. Su įsakymu apie atleidimą iš darbo ieškovas supažindintas nebuvo. Atsakovo teiginiai, kad ieškovo neatvykimas į darbą 1993-11-10 be pateisinamos priežasties buvo tinkamai įformintas, tik nėra išlikę atitinkami įrodymai, vertintinas kritiškai, kadangi jį paneigia aplinkybė, jog pasibaigus laikinam nedarbingumui, atsakovas iš ieškovo priėmė nedarbingumo pažymėjimą. Todėl teismo išvada, kad visą laiką iki kreipimosi į teismą ieškovas žinojo ar net turėjo žinoti, jog yra atleistas 1993-11-09, o ne 1993-12-30, yra visiškai negrįsta.

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą (b.l.45-46) atsakovas AB „Autrolis“ prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas, dėl šių motyvų:  darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo santykius yra valinis aktas. Kiekvienas asmuo savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai. Iš DSĮ 28 str. (DK 127 str.) turinio analizės darytina išvada, kad darbuotojas, ketinantis nutraukti neterminuotą darbo sutartį, privalo raštu įspėti apie tai darbdavį, savo pareiškime nurodydamas pageidaujamą atleidimo iš darbo datą. Darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris kalendorines dienas nuo jo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti pareiškimą tik darbdaviui sutikus. Byloje nėra duomenų jog ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo, taip pat nėra duomenų, jog atsakovas būtų tenkinęs tokį prašymą ir pakeitęs ieškovo atleidimo datą, nurodytą 1993-10-04 pareiškime. Ieškovas neginčija, jog jis nesikreipė į atsakovą dėl darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas su ieškovu darbo santykius nutraukė nuo 1993-11-10.   DSĮ 29 str. 4 d. nuostatos negalėjo būti taikomos šiuo atveju, kadangi darbo santykiai su ieškovu buvo nutraukti ne atsakovo, o ieškovo iniciatyva. Be to, LAT taip pat yra suformavęs praktiką dėl DK 131 str. taikymo: DK 131 str. 1 d. (draudimas įspėti ir atleisti darbuotoją jo laikino nedarbingumo laikotarpiu arba atostogų metu) taikoma tada, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, ir netaikoma, kai darbo sutartis pasibaigia kitais pagrindais, kaip ir šiuo atveju - nutraukiant darbo sutartį darbuotojo pareiškimu (LAT 2004-06-23 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-391/2004).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjus bylą teisme yra nustatyta, jog ieškovas Kauno troleibusų parke pradėjo dirbti 1992-10-16 (b.l.10). 1993-11-04 parašė pareiškimą būti atleistas iš darbo nuo 1993-11-10 (b.l.30). Ieškovas 1993-10-09 susirgo ir buvo nedarbingas iki 1993-12-22 (b.l.9), grįžęs po ligos, pateikė darbovietei nedarbingumo lapelį. Atsakovas atleido ieškovą iš darbo 1993-11-10 ir tokią atleidimo iš darbo dieną pažymėjo ieškovo darbo knygelėje (b.l.6, 29).

Ieškovas A. G. ieškiniu (b.l.3-4) prašė pakeisti jo atleidimo iš darbo datą ir pripažinti, jog jis buvo atleistas iš darbo Kauno troleibusų parke 1993 m. gruodžio 27 d., laikant, kad jo darbo stažas Kauno troleibusų parke yra nuo 1992-10-16 iki 1993-12-27, t. y. 1 metai 2 mėnesiai ir 10 dienų. Kauno miesto apylinkės teismas 2010-09-27 sprendimu (b.l.39-41) ieškinį atmetė tuo pagrindu, jog tuo metu galiojusios Darbo sutarties nuostatos nebuvo pažeistos, nes atleidimas iš darbo nebuvo sąlygotas darbdavio iniciatyvos, ieškovas pareiškimu pats prašė jį atleisti nuo 1993-11-10.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad  Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka 2010 09 27 teismo sprendime teisingai aiškino ir taikė  materialinės teisės normas, reglamentavusias darbuotojų atleidimo iš darbo pagrindus ir procedūras, taip pat tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras, dėl ko buvo teisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas  faktines  aplinkybėms byloje.  Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.  

 Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo atleidimo iš darbo metu galiojo Darbo sutarties Įstatymas. Šio Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies nuostatose buvo įtvirtinta, jog Darbdavio iniciatyva neleidžiama darbuotojų atleisti iš darbo jų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (išskyrus atleidimą pagal minėto straipsnio 1 ir 4 punktus - kai įmonė likviduojama, įsiteisėja teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą arba kai kreditorių susirinkimas priima nutarimą įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka ir kai  darbuotojas dėl laikinojo nedarbingumo neatvyksta į darbą daugiau kaip šimtą dvidešimt kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt kalendorinių dienų per paskutiniuosius dvylika mėnesių). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas prašė iš darbo jį atleisti savo noru nuo 1993-11-10 (b.l.30). Esant šiam atleidimo iš darbo pagrindui, negali būti taikomos galiojusio Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes ieškovas iš darbo buvo atleistas ne Darbdavio iniciatyva. Atsakovas nagrinėjamu atveju nepažeidė ieškovo teisių ir įstatymo saugomų interesų, nes jo veiksmai atitiko tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo reikalavimus atleidžiant darbuotoją iš darbo.

Teisėjų kolegija laiko, kad ieškovui apie atleidimo iš darbo datą buvo žinoma jo atleidimo iš darbo dieną, kadangi buvo padarytas atitinkamas įrašas tuomet buvusioje Darbo knygelėje (b.l 6). Ieškovas atleidimo iš darbo datos įstatymo nustatytu terminu ir būdu neginčijo, todėl ieškovo pozicija byloje ir apeliacinio skundo motyvai, jog jis iki kreipimosi į teismą nežinojo ar net negalėjo žinoti, jog yra atleistas 1993-11-10, o ne 1993-12-30, yra visiškai negrįsti.

Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą (LR CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2, 3 dalys).

 Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

            n  u  t  a  r  i  a :

             apeliacinį skundą atmesti.

             Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-27 sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                                                      Arvydas Žibas

 

Kolegijos teisėjai                                                                                                   Leonas Jachimavičius

 

                                                                                                                                Algimantas Kukalis