Civilinė byla Nr. 3K-3-302/2009 Procesinio
sprendimo kategorijos: 21.4.2.1; 21.4.2.6; 84 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. liepos 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Antano
Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Hesona“ kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. vasario 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB
„Hesona“ ieškinį atsakovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai
(LATGA-A) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; trečiasis
asmuo – UAB „Žinių radijas“.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2005 m. spalio 26 d. ieškovas ir atsakovas
sudarė licencinę sutartį Nr. RK-3752 „Dėl teisės naudoti LATGA-A
repertuaro kūrinius viešam atlikimui restoranuose, kavinėse, baruose“. Ieškovo
teigimu, jis atsakovo, tvirtinusio, kad radijo imtuvo arba televizoriaus
įjungimas kavinėje laidų transliavimo metu prilyginamas viešam kūrinių
atlikimui ir už tai mokėtinas autorinis atlyginimas, suklaidintas bei
administracinių ir baudžiamųjų bylų iškėlimu, jeigu nemokės atlyginimo,
prigrasintas, pasirašė šią sutartį dėl mokėjimų už viešą kūrinių atlikimą ieškovui
priklausančioje kavinėje, esančioje Grūto parke, prie Druskininkų, ir kurį
laiką apmokėdavo atsakovo pateiktas sąskaitas. Tačiau viešas kūrinių atlikimas
kavinėje niekada nevyko. Sutarties tekstą parengė atsakovas, kuris sutarties
priede Nr. 1 nurodė, kad kasmėnesinis 76,70 Lt (su PVM) mokestis bus
mokamas už foninę muziką. Tačiau, ieškovo tvirtinimu, foninė muzika, kaip tai
reglamentuojama įstatymo (kino filmuose, radijo laidose ir kituose kūriniuose
fonui sukurti), kavinėje taip pat nebuvo naudojama. Ieškovas pažymėjo, kad jam
priklausančioje kavinėje lankytojai gali klausytis trečiojo asmens UAB „Žinių
radijas“ transliuojamų laidų tokios apimties ir turinio, kokių jos
transliuojamos į eterį. Išsiaiškinęs, kad transliuojamos į eterį radijo laidos
yra gretutinių teisių objektai, o atsakovas neadministruoja gretutinių teisių
objektų, neturi teisės atstovauti radijo laidų kūrėjų interesams ir jiems
nemoka, transliuojančios organizacijos yra sudariusios sutartis su LATGA-A ir
už autorinių kūrinių, taip pat ir muzikinių, panaudojimą programose moka
atsakovui nustatyto dydžio mokestį, taigi autoriams už radijo laidose
panaudotus jų kūrinius tinkamai atlyginama, įstatymuose nenustatyta ir
atsakovas neturi teisės rinkti mokesčių už transliuojamų radijo laidų
klausymąsi viešose vietose, ieškovas nutraukė mokėjimus pagal atsakovo
išrašytas sąskaitas, pareiškė apie 2005 m. spalio 26 d. sutarties
nutraukimą, ir atsakovas su tuo sutiko. Tvirtindamas, kad atsakovas, žinodamas,
jog radijo laidas transliuojančių organizacijų sukurtų programų neadministruoja
ir neturi teisės atstovauti jų interesams, darė ieškovui psichologinį spaudimą,
kad būtų pasirašytas atsakovo pateiktas, be kita ko, jo įstatuose
reglamentuotai veiklai prieštaraujantis sandoris, reikalavo apmokėti sąskaitas,
t. y. be teisinio pagrindo įgijo tai, ko neturėjo gauti, elgėsi
nesąžiningai, sąmoningai jį suklaidino, ieškovas, remdamasis CK 1.82 straipsnio
2 dalimi, 1.90 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.237 straipsniu, prašė
pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. spalio 26 d. licencinę
sutartį Nr. RK-3752 ir priteisti iš atsakovo jam pagal šią sutartį
sumokėtus 1917,50 Lt kaip įgytus be teisinio pagrindo.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008
m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 4 d. nutartimi
ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008
m. liepos 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad ieškovui priklausančioje kavinėje buvo klausomasi radijo
stoties „Žinių radijas“ laidų, kurių metu viešai atliekami muzikos kūriniai.
2005 m. spalio 26 d. atsakovas ir ieškovas sudarė licencinę sutartį
Nr. RK-3752 „Dėl teisės naudoti LATGA-A repertuaro kūrinius viešam
atlikimui restoranuose, kavinėse, baruose“, kurioje nurodyta, kad ji įsigalioja
nuo 2004 m. birželio 1 d. ir galioja iki 2005 m. birželio 1 d.; ji automatiškai
pratęsiama kasmet, jeigu likus vienam mėnesiui iki sutarties pabaigos nė viena
iš šalių nepraneša apie jos nutraukimą. Sutarties priedo Nr. 1 skiltyje
dėl kūrinių naudojimo būdo, už kurį imamas mokestis, atsakovas nurodė, kad
kavinėje naudojama foninė muzika. Ieškovas sumokėjo atsakovui sutartyje nustatytą
autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2006 m. liepos
1 d. Ieškovo iniciatyva šalių sudaryta 2005 m. spalio 26 d. licencinė sutartis
buvo nutraukta nuo 2006 m. rugsėjo 30 d. Sutarties galiojimo metu už 2006 m.
liepos 1 d.–2006 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį ieškovas nesumokėjo atsakovui
sutartyje nustatyto autorinio atlyginimo. Druskininkų miesto apylinkės teisme
nagrinėjama civilinė byla pagal LATGA-A ieškinį UAB „Hesona“ dėl autorinio
atlyginimo ir delspinigių priteisimo, ieškinio suma – 242,85 Lt. Ieškovas šioje
byloje pareikšto ieškinio reikalavimą dėl 2005 m. spalio 26 d. licencinės
sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento grindžia CK 1.82
straipsnio 2 dalimi, 1.90 straipsnio 1, 2 dalimis.
Pirmosios instancijos
teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog, sudarant ginčo sandorį, jam buvo
naudojamas spaudimas, grasinta ar kad jis buvo sąmoningai atsakovo suklaidintas
(CPK 178 straipsnis). Teismas nurodė, kad sutartį ieškovo, privataus juridinio
asmens, vardu pasirašė direktorius, kuris įstatymų yra įpareigotas veikti
sąžiningai ir protingai; preziumuojama, jog juridinio asmens vadovai žino teisę
ir privalo išsiaiškinti pasirašomų dokumentų sąlygas; ginčo sutartyje aiškiai
nurodyta, dėl ko ji sudaroma ir už ką bus mokamas atlyginimas; be to, suklydimo
faktas konstatuotinas tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio
elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių
po jo sudarymo; ieškovas ilgą laiką vykdė sutartį ir taip savo veiksmais
patvirtino sandorį, todėl neteko teisės jį ginčyti (CK 1.79 straipsnis).
Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad radijo stoties transliuojamų laidų
paskelbimas viešose vietose jų transliavimo metu nėra viešas kūrinio atlikimas,
radijo stoties transliuojamos laidos ir jose atgaminti įrašai yra gretutinių
teisių objektai, kurių atsakovas neadministruoja, jie priklauso radijo stotims,
kurios ir moka autorinį atlyginimą autoriams už transliuotus jų kūrinius,
pripažindamas šiuos teiginius prieštaraujančiais Autorių teisių ir gretutinių
teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 2 straipsnio 28 dalies nuostatoms. Kadangi
kūriniai ieškovo kavinėje buvo atliekami girdint kavinės lankytojams, tai,
teismo nuomone, kūriniai buvo atliekami viešai. Pagal ATGTĮ 15 straipsnio 3
dalį autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio
naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis, įskaitant viešą kūrinio
atlikimą bei paskelbimą, t. y. tiek tada, kai kūrinys atliekamas tiesiogiai
(gyvas atlikimas), tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą,
radijo ir televizijos (re)transliaciją. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad
atsakovas renka autorinį atlyginimą ne už radijo laidas, o už kūrinių, kurie
naudojami radijo laidose, naują panaudojimo būdą – jų viešą atlikimą. Teismo
nuomone, už transliuojamo kūrinio naudojimą, panaudojant jį kaip foninę muziką
viešoje vietoje – kavinėje, atlyginimą autoriams privalo mokėti ne tik
transliuotojai, bet ir antriniai naudotojai. Remdamasis CK 1.82 straipsnio
3 dalimi, kad ieškinį šiame CK straipsnyje nustatytais pagrindais turi
teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjas, dalyvis arba kitas asmuo,
įstatyme nurodytas kaip turintis teisę pareikšti tokį ieškinį, teismas darė
išvadą, jog ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio dėl ginčo sandorio
pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį. Kartu teismas
konstatavo, kad jeigu ir būtų laikoma, jog ieškovas turi tokią teisę, jo
reikalavimas pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1
dalies pagrindu yra nepagrįstas ir paneigiamas atsakovo įstatų, ATGTĮ 65, 67 straipsnių
nuostatomis. Laikydamas, kad ieškovas savo veikloje naudojo kūrinius, todėl
turėjo gauti licenciją ir mokėti už tai atlyginimą, o atsakovas, vykdydamas
savo veiklos tikslus, turėjo teisę pasirašyti licencinę sutartį su ieškovu,
kaip kūrinių naudotoju, teismas darė išvadą, jog ginčo sandorio sudarymas
nepažeidė atsakovo veiklos tikslų ir atitinka CK 2.74 straipsnio 2 dalies
nuostatas.
Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė kaip teisiškai ir faktiškai
nepagrįstą ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad vien tas faktas, jog
ieškovo kavinėje skambėjo tik foninė muzika – viešai į eterį transliuojamos
radijo stoties parengtos laidos – savaime leidžia tvirtinti apie viešą kūrinių
paskelbimą, o ne viešą jų atlikimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad sąvokų viešas
atlikimas ir viešas paskelbimas turinys bei skirtumai atskleisti ATGTĮ 2
straipsnio 29, 30 dalyse. Teisėjų kolegijos nuomone, lyginant šiuos du
kūrinių panaudojimo būdus radijo stoties transliuojamų laidų atveju, akivaizdu,
kad viešas paskelbimas yra siejamas ne vien su objektyvia galimybe girdėti kurį
nors konkretų muzikos kūrinį, tačiau ir su kita būtina sąlyga – paties subjekto
(klausytojo) laisva valia bei pasirinkimo galimybe (klausyti ar neklausyti, jei
klausyti, kurį kūrinį ar kūrinius, kuriuo momentu ir kurioje vietoje,
pasitelkiant tam radijo imtuvą ar kitą įrangą, gebančią priimti radijo stoties
signalus); viešas atlikimas taip pat galimas pasitelkiant bet kokias technines
priemones ar įrangą bet kurioje viešoje vietoje, kurioje jau dalyvauja tam
tikras klausytojų skaičius; taigi, tai yra kūrinio atlikimas, ar jo paskelbimas,
priklauso nuo vartotojo, t. y. asmens, kuriam kūrinys tuo konkrečiu
momentu yra skiriamas, pasirinkimo laisvės. Dėl to ieškovo apeliacinio skundo
teiginius, kad nepriklausomai nuo jo, kaip tarpininko, dalyvavimo
retransliuojant radijo laidas, vartotojas yra vienas ir tas pats, teisėjų
kolegija nelaikė visiškai teisingais, pažymėdama, jog klausytojas, būdamas
kavinės lankytojas, negali turėti įtakos šiam procesui, pasirinkti vienos ar
kitos radijo stoties (stočių), jų transliuojamo kūrinio (kūrinių). Kartu
teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad gretutinių teisių objekto (ATGTĮ 2
straipsnio 11 dalis) transliacija nepriskiriama prie viešo paskelbimo (ATGTĮ 2
straipsnio 30 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad netiesioginiu kūrinio
atgaminimo būdu laikytinas ir muzikos kūrinio garso įrašo atgaminimas
panaudojant radijo transliaciją, kurioje muzikos kūrinys transliuojamas
naudojant šio muzikos kūrinio garso įrašo fonogramą, dalyvaujant tarpininkui –
transliuotojui, kuris moka autoriui autorinį atlyginimą. Pažymėjusi, kad
ieškovas negali būti prilyginamas transliuotojui, viešai skelbiančiam kūrinį,
ATGTĮ 2 straipsnio 29 dalies prasme, teisėjų kolegija darė išvadą, jog autorius
už kiekvieną kitą jo kūrinio panaudojimo būdą, šiuo konkrečiu atveju –
už viešą kūrinio atlikimą, panaudojant garso įrašą ieškovui priklausančioje
kavinėje, turi teisę gauti autorinį atlyginimą pagal ATGTĮ 15 straipsnio 1
dalies 7 punktą ir 3 dalį, nes pagal šias teisės normas autorinis atlygis
autoriui priklauso ne tik už kūrinio transliaciją, retransliaciją ar kitokį
viešą jo paskelbimą, bet ir už fonogramos ar audiovizualinio kūrinio įrašo
panaudojimą. Ieškovo apeliacinio skundo motyvą, kad radijo laidos yra
gretutinių teisių objektai, kurių panaudojimo atsakovas neadministruoja ir dėl
to neturi teisės rinkti autorinio atlyginimo, teisėjų kolegija dėl pirmiau
aptartų argumentų taip pat pripažino nepagrįstu, kartu pažymėdama, jog
ginčijama sutartimi nebuvo susitarta ir pagal ją nereikalaujama autorinio
atlyginimo būtent gretutinių teisių subjektui (ATGTĮ 2 straipsnio 12 dalis).
Vertindama ieškovo reikalavimą pripažinti licencinę sutartį negaliojančia CK
1.90 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai,
kad ginčijama sutartimi šalys susitarė ne vien dėl foninės muzikos atlikimo,
kada kūriniai, pasinaudojant radijo bei televizijos transliacijomis ar
retransliacijomis, naudojami muzikiniam fonui sudaryti, bet ir dėl kitų autorių
kūrinių panaudojimo būdų – fonogramų ar audiovizualinių kūrinio įrašų
panaudojimo muzikiniam fonui sudaryti, muzikos kūrinių garso įrašų naudojimo
pasilinksminimui ir šokiams tam skirtų renginių metu, gyvai atliekamų muzikos
kūrinių panaudojimo pasilinksminimui ir šokiams, tiesiogiai dalyvaujant
atlikėjui ar naudojant fonogramą scenoje, kai žiūrovai mato atliekamo kūrinio
atlikėją (Sutarties 6 punktas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, įvardydamas
faktinį reikalavimo pagrindą, ieškovas šių sutarties sąlygų nekvestionavo.
Pažymėjusi, kad suklydus sudaryti sandoriai priskiriami prie sandorių, turinčių
valios trūkumų, nepriklausomai nuo kitų asmenų (kitos sandorio šalies) elgesio,
o jį nuginčyti galima tik įrodžius savo esminį suklydimą dėl sandorio turinio
arba savo neteisingai išreikštą valią sudaryti sandorį, teisėjų kolegija
konstatavo, jog nė vienos iš šių sąlygų ieškovas, nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme, neįrodė ir neįrodinėjo, apsiribodamas nuoroda į nesąžiningą
ir savanaudišką atsakovo elgesį bei piktnaudžiavimą (CPK 178 straipsnis). Be
to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad vienos sutarties sąlygos negaliojimas, net
jeigu toks būtų buvęs šioje byloje nustatytas ir įrodytas, nedaro visos
licencinės sutarties dėl kitų kūrinių panaudojimo būdų bei sąlygų negaliojančios
(CK 1.96 straipsnis), kitų sandorio dalių negaliojimo pagrindų ieškovas ir
neįvardijo. Laikydama, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo teisės ginčyti su
atsakovu sudarytą licencinę sutartį pagal CK 1.82 straipsnio nuostatas, teisėjų
kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai atmetusiu ir šią
ieškinio dalį.
III. Kasacinio skundo
dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas UAB „Hesona“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo
2008 m. liepos 3 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį
patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ginčo atveju
svarbu tai, kad atsakovo atstovaujamų autorių kūriniai buvo skelbti radijo
laidoje ne kaip savarankiški objektai, o radijo laidų sudėtyje,
t. y. įtraukti į savarankišką kūrinį – radijo laidą, kuriai, kaip
tokiai, taikytinos gretutines teises reglamentuojančios teisės normos. Radijo
stotis „Žinių radijas“ su atsakovu pasirašytos sutarties pagrindu įgijo teisę
savo nuožiūra į programas įtraukti atsakovo administruojamus kūrinius,
sumokėdamas už tai autoriams sutartą autorinį atlyginimą. Taip yra visiškai
užtikrintas autorių teisių, įtvirtintų ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 8
punkte ir 3 dalyje, įgyvendinimas. Nei įstatymuose, nei tarptautinėse
konvencijose nenustatyta papildomo autorinio atlyginimo mokėjimo už viešą
kūrinių, atliekamų transliuojamų į eterį radijo laidų metu, paskelbimą. Radijo
laidų, kurios pagal ATGTĮ, Romos konvencijos ir kitų teisės aktų nuostatas
priskirtinos gretutinių teisių objektams, kūrimas, jų transliavimas į eterį
nėra atsakovo LATGA-A administruojama sritis. Dėl to bylą nagrinėję teismai
nepagrįstai nepripažino, kad atsakovas, pareikalaudamas sudaryti sutartį dėl
mokėjimų už transliuojamų radijo laidų klausymąsi ir mokėti joje nustatytą mokestį,
t. y. ėmęsis administruoti gretutinių teisių sritį, elgėsi nesąžiningai,
piktnaudžiavo savo teisėmis, pažeidė savo veiklos tikslus (CK 2.74 straipsnio 2 dalis).
2.
Teismai, spręsdami ginčą ir vertindami tarp šalių susiklosčiusius santykius,
netaikė teisės normų, kurias turėjo taikyti (ATGTĮ 2 straipsnio 11, 12, 26, 27,
29, 30 dalių, 51, 56 straipsnių, Romos konvencijos 12, 13 straipsnių,
Berno konvencijos 11bis straipsnio, Europos konvencijos dėl
televizijos be sienų 4, 5, 9 straipsnių, Visuomenės informavimo įstatymo 2
straipsnio 10, 31, 32, 33, dalių, 38 straipsnio), todėl aiškiai nepasisakė, ar
į radijo laidas įtrauktų kūrinių transliavimas yra viešas skelbimas ar viešas
atlikimas, ar radijo laida, transliuojama į eterį, yra gretutinių teisių ar
autorių teisių objektas, ir, jeigu į eterį transliuojama laida yra gretutinių
teisių objektas, ar atsakovas turėjo teisę jo parengtos ginčo sutarties
pagrindu reikalauti mokėjimų už gretutinių teisių, kurių atsakovas neadministruoja,
objekto panaudojimą. Teismai tinkamai nekvalifikavo esminių ginčui išspręsti
aplinkybių, todėl negalėjo tinkamai ginčo šalių teisiniams santykiams
pritaikyti materialinės teisės normas.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra
prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo
nutartį palikti nepakeistą. Nesutikimą su kasaciniu skundu atsakovas grindžia
šiais argumentais:
1. Pagal
autorių teisių apsaugą reglamentuojančius teisės aktus viešas kūrinių atlikimas
ir jų transliacija yra savarankiški kūrinių naudojimai būdai. Pagal ginčijamą
sutartį atlyginimas iš ieškovo buvo renkamas ne už radijo laidų transliacijas,
kaip nurodo kasatorius, o už antrinį kūrinių panaudojimo būdą – radijo laidų
transliacijų metu naudojamų kūrinių viešą atlikimą, kai radijo laidos
transliacija yra naudojama kavinėje muzikiniam fonui sukurti. Priešingai nei
nurodo kasatorius, sąvoka „viešas atlikimas“ apima bet kokį kūrinio viešą
atlikimą žmonėms, įskaitant ir kūrinio padarymą viešai girdimu transliacijos ar
retransliacijos laidais ar bevielėmis priemonėmis pagalba, taip pat radiją ar
televiziją (ATGTĮ 2 straipsnio 29 dalis). Autorius turi teisę gauti autorinį
atlyginimą už viešą kūrinio atlikimą, tiek kai kūrinys atliekamas tiesiogiai
(gyvas atlikimas), tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą,
radijo ir televizijos transliaciją ar retransliaciją (ATGTĮ 15 straipsnio 3
dalis). Dėl to kasatorius nepagrįstai teigia, kad radijo transliuojamų laidų
paskelbimas viešose vietose jų transliavimo metu nėra viešas kūrinių atlikimas
ir todėl už ta nereikia mokėti.
2. Nepagrįstais
pripažintini kasatoriaus argumentai, kad radijo transliacija yra gretutinių
teisių objektas, todėl viešai klausomos transliuojamos radijo laidos netampa
autorių teisių objektais, nors jose ir naudojami kiti kūriniai. Priešingai nei
nurodo kasatorius, radijo laida yra autorių teisių objektas (ATGTĮ 4 straipsnio
2 dalies 6 punktas). Be to, atsakovas nerenka autorinio atlyginimo už radijo
laidų, kaip atskirų kūrinių, panaudojimą, o renka atlyginimą už kūrinių, kurie
naudojami radijo laidose, naują panaudojimo būdą, t. y. viešą
atlikimą. Radijo stotys iš tikrųjų moka atlyginimą LATGA-A‘ai už kūrinių
panaudojimą transliavimui radijo bangomis, tačiau į šį atlyginimą
neįskaičiuotas atlyginimas už kūrinių panaudojimą viešam atlikimui panaudojant
radijo transliaciją, kurį, kaip naudotojas, privalo mokėti ieškovas.
Trečiojo
asmens UAB „Žinių radijas“ atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje
nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus
ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 str. 1 d.). Šioje byloje
kasatorius kelia du teisės taikymo klausimus: pirma, ar autorių teisių
turėtojams atstovaujanti kolektyvinio administravimo asociacija gali reikalauti
autorinio atlyginimo už muzikos kūrinių, kurie yra transliuojami radijo laidose,
panaudojimą, antra, ar ieškovo kavinėje girdimos muzikos kūrinių transliacijos
laikytinos viešu atlikimu ar viešu paskelbimu.
Dėl muzikos kūrinių,
transliuojamų radijo laidose, teisinės apsaugos
Byloje
nustatyta, kad ieškovo kavinėje buvo viešai girdimos radijo laidų
transliacijos, kurių metu buvo transliuojami muzikos kūriniai. Kasatorius
nurodytų aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad jis neprivalo mokėti
autorinio atlyginimo už muzikos kūrinių, kurie yra transliuojami radijo
laidose, naudojimą. Šis kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Autorinio
atlyginimo už muzikos ir kitų kūrinių naudojimą mokėjimo klausimus ginčijamos
sutarties sudarymo metu reglamentavo Lietuvos Respublikos autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymas (2003 m. kovo 21 d. Įstatymo Nr. IX-1355
redakcija). ATGTĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad autorius turi teisę
gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su
autorių turtinėmis teisėmis. Įgyvendindama šią įstatymo nuostatą, autorių
teises administruojanti kolektyvinio administravimo asociacija (atsakovas) sudarė
ginčo sutartį su ieškovu. Kaip teisingai nurodė žemesnių instancijų teismai,
šioje byloje ginčijama sutartis buvo sudaryta ne dėl radijo laidų, bet dėl
muzikos kūrinių naudojimo. Minėta, kad byloje nustatyta, jog ieškovo kavinėje
girdimų transliacijų metu buvo transliuojami muzikos kūriniai. Teisėjų kolegija
pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog naudojami radijo laidos metu transliuojami
muzikos kūriniai, niekaip nedaro įtakos muzikos kūrinio teisinei apsaugai ir
atitinkamai autoriaus teisei gauti atlyginimą už tokį jo sukurto muzikos
kūrinio naudojimą. Tokia pati išvada darytina, net ir pripažinus, kad radijo
laidos, kuriose panaudoti muzikos kūriniai, yra savarankiškas autorių teisės
objektas (ATGTĮ 4 straipsnio 4 dalis). Tokią poziciją patvirtina ir kasacinio
teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje M. D. ir kt. v. UAB „Šiaulių kraštas“, bylos
Nr. 3K-3-214/2008).
Šios bylos
kontekste pažymėtina ir tai, kad kasatorius sąmoningai ar nesąmoningai
neatskiria radijo laidų nuo transliacijų. ATGTĮ tiesiogiai įvardija radijo
laidas autorių teisių objektais, jei jos yra originalus kūrybinės veiklos
rezultatas (ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 6 punktas). Radijo ar
televizijos laida skirtina nuo gretutinių teisių objekto – transliacijos, kaip
garsų arba vaizdų ir garsų arba jų išraiškos viešo perdavimo bevielio ryšio
priemonėmis, įskaitant palydovinį ryšį (ATGTĮ 2 straipsnio 27 dalis).
Gretutinės teisės į transliacijas iš tiesų priklauso transliuojančiosioms
organizacijoms (ATGTĮ 56 straipsnis), tačiau gretutinės teisės įgyvendinamos
nepažeidžiant autorių teisių, šiuo atveju – autorių teisių į muzikos kūrinius (ATGTĮ
51 straipsnio 1 dalis). Transliuojančioji organizacija, norinti
transliuoti muzikos ar kitokį kūrinį, turi gauti autoriaus ar jo įgalioto
asmens leidimą (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau šis leidimas
neapima tolimesnių transliuojamo kūrinio panaudojimo veiksmų. Taigi
transliuojančiųjų organizacijų transliuojami muzikos kūriniai išlieka saugomais
autorių teisių objektais, todėl asmuo, naudojantis transliuojamą muzikos kūrinį
vienu iš ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdų, privalo gauti autoriaus
ar jo įgalioto asmens leidimą.
Dėl muzikos kūrinių viešo
atlikimo ir viešo paskelbimo teisių atskyrimo
Kasatorius
teigia, kad jo atliekami veiksmai, padarant muzikos kūrinių transliacijas
viešai girdimomis, laikytini viešu paskelbimu. Su šiuo kasatoriaus argumentu
teisėjų kolegija sutinka.
Įstatyme
viešas atlikimas apibrėžiamas kaip kūrinio vaidinimas, dainavimas, grojimas,
deklamavimas, skaitymas, šokis ar kitas kūrinio viešo atlikimo būdas tiek
tiesiogiai (gyvas atlikimas), tiek pasitelkus bet kokias priemones ar įrangą
kokioje nors viešoje vietoje, kur tuo pačiu metu dalyvauja arba gali dalyvauti
neapibrėžta visuomenės narių grupė (ATGTĮ 2 straipsnio 29 dalis). Viešas
paskelbimas apibrėžiamas kaip kūrinio viešas perdavimas laidais, bevielio ryšio
priemonėmis, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu tokiu būdu, kad visuomenės
nariai galėtų jį pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu
laiku (ATGTĮ 2 straipsnio 30 dalis). ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 8 punkte prie
viešo paskelbimo yra priskiriamas ir kūrinių transliavimas bei retransliavimas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant atskirti viešo atlikimo
ir viešo paskelbimo teises, jų turinys turi būti aiškinamas, be kita ko,
atsižvelgiant ir į Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis bei Europos
Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius autorių teises. Šiame kontekste
atkreiptinas dėmesys į Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalį,
kurioje literatūros ir meno kūrinių autoriams, be kita ko, suteikta išimtinė
teisė leisti viešai skelbti transliuotą eteryje kūrinį garsiakalbiu ar bet
kokiu kitu ženklų, garsų ar vaizdų siuntimo prietaisu (Berno konvencijos 11bis
straipsnio 1 dalies (iii)). Nors teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės dėl
šios teisės prigimties, teisėjų kolegija pažymi, kad ji yra susieta ir papildo
toje pačioje nurodyto straipsnio dalyje įtvirtintą autoriaus teisę leisti
transliuoti savo kūrinius eteryje ar viešai skelbti juos visuomenei bet kokiu
kitu belaidžiu ženklų, garsų ar vaizdo siuntimo būdu bei viešai skelbti
visuomenei eteryje jau transliuotus kūrinius laidais ar belaidžiu būdu, kai tai
daro kita nepradinė organizacija (Berno konvencijos 11bis straipsnio
1 dalies (i) ir (ii)).
Be to, viešo
paskelbimo teisė yra reglamentuojama ir 2001 m. gegužės 22 d. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2001/29/EB dėl autorių teisių ir
gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo, kurios
3 straipsnyje valstybės narės įpareigojamos nustatyti autoriams išimtinę teisę
leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar
bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai
prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti
individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku. Direktyvos
konstatuojamosios dalies 23 punkte yra paaiškinta, kad viešo paskelbimo teisė
turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą
visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Ši teisė
turėtų apimti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar
bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją. Platų
viešo paskelbimo teisės aiškinimą patvirtina ir Europos Bendrijų Teisingumo
Teismo praktika, pripažinusi, kad viešbučių atliekamas signalo išplatinimas
viešbučių kambariuose gyvenantiems klientams per televizorius, nepaisant
gaunamo signalo transliavimo technikos, yra viešas paskelbimas direktyvos
prasme (Teisingumo Teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimas SGAE v. Rafael
Hoteles SA).
Byloje esantys
įrodymai liudija, kad muzikos kūrinių transliacijos buvo girdimos techninėmis
priemonėmis ieškovo kavinėje ir kitose vietose. Remdamasi pirmiau išdėstytais
argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad transliacijų padarymas viešai
girdimomis techninėmis priemonėmis pagalba patenka į viešo paskelbimo teisės
apimtį.
Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad padaryta išvada neturi esminės reikšmės kilusio ginčo
sprendimui. Kaip ir viešo atlikimo teisė, viešo paskelbimo teisė yra išimtinė,
ir kiekvienas naudotojas turi gauti autoriaus (ar jo įgalioto asmens) sutikimą;
autorius (jo įgaliotas asmuo) gali reikalauti sumokėti atlyginimą už kūrinio
naudojimą viešo paskelbimo būdu (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 3
dalis). Kolektyvinio administravimo asociacija LATGA-A pagal įstatymą ir
įstatus administruoja ne tik viešo atlikimo, bet ir viešo paskelbimo teises
(ATGTĮ 65 straipsnio 2 dalis, 2 punktas, Įstatų 2.1 punktas). Ieškovas
nėra pateikęs jokių įrodymų ar argumentų, leidžiančių teigti, kad jis
neprivalėjo gauti leidimo viešai skelbti muzikos kūrinius.
Esant tokioms
aplinkybėms, vien dėl netikslaus materialinės teisės normų nurodymo,
neturėjusio įtakos bylos išsprendimui, žemesnės instancijos teismų sprendimai
paliktini nepakeisti.
Nustačius, kad
autorių teises administruojanti kolektyvinio administravimo asociacija
(atsakovas) turėjo teisę reikalauti ieškovo mokėti atlyginimą už viešą muzikos
kūrinių paskelbimą, kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės ir teisėjų
kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi
išlaidų
Atsakovas,
pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 2142 Lt išlaidų už advokato
pagalbą rengiant procesinį dokumentą – atsiliepimą į kasacinį skundą. Netenkinęs
kasacinio skundo, kasacinis teismas sprendimą priėmė atsakovo naudai, todėl jo
išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti, priteistinos iš kasatoriaus (CPK
98 straipsnis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio
2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami
priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas
teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus
koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta
minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d.
nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m.
sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų
Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus
užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą
koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos.
Teisėjų kolegija, remdamasi CPK
98
straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, konstatuoja, kad atsakovas,
atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašydamas priteisti bylinėjimosi
išlaidas (2142 Lt), viršijo rekomendacijose nurodytą dydį, todėl jam,
atsižvelgiant į nurodytas rekomendacijas, priteistina 1600 Lt.
Be to,
kasaciniame teisme patirta 29,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą
priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalis 3
punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio
5 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
atsakovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (kodas (duomenys
neskelbtini)) iš ieškovo UAB „Hesona“ (kodas (duomenys neskelbtini))
1600 (vienas tūkstantis šeši šimtai) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant
atsiliepimą į kasacinį skundą.
Priteisti
valstybei iš ieškovo UAB „Hesona“ (kodas (duomenys neskelbtini)) 29,45 Lt
(dvidešimt devyni litai 45 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Antanas
Simniškis
Pranas
Žeimys