Civilinė byla Nr. 3K-3-371-684/2015

       Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00296-2012-9

              Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 25 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Donato Šerno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. D.-K. ir ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams A. I., D. S., R. S., R. S. (R. S.), A. D.-K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – valstybės įmonė Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Ieškovas UAB Medicinos bankas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-212, sudarytą tarp atsakovų A. I. ir D. S. bei R. S., ir taikyti dvišalę restituciją natūra, grąžinant šalims tai, ką jos perleido pagal ginčijamą sandorį, ir A. I. skolos išieškojimą nukreipti į 9/200 dalis pastato, (duomenys neskelbtini); ieškovui UAB Medicinos bankui iš atsakovų D. S. ir R. S. solidariai priteisti 82 950 Lt (24 023,98 Eur); pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-873, sudarytą tarp A. I. ir R. S., bei 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. S. ir A. D.-K., ir taikyti dvišalę restituciją natūra, grąžinant šalims tai, ką jos perleido pagal ginčijamus sandorius, ir A. I. skolos išieškojimą nukreipti į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini); patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją natūra, įpareigoti VĮ Registrų centrą atlikti nuosavybės teisės pasikeitimų registraciją Nekilnojamojo turto registre.

              Ieškovas atsakovui A. I. suteikė 605 000 Eur kreditą, jį pastarasis įsipareigojo grąžinti iki   2011 m. birželio 1 d. Atsakovas A. I. įsipareigojo mokėti 0,1 procento delspinigius už nesumokėtą sumą. Kredito sutartis taip pat buvo užtikrinta nekilnojamojo turto – žemės sklypų, kurių vertė nedengė atsakovo A. I. skolos sumos, hipoteka. A. I. negrąžinus skolos, ieškovas pradėjo ieškoti turto, iš kurio būtų galima išsiieškoti skolą, tačiau paaiškėjo, kad atsakovas visą vertingą turtą yra perleidęs tretiesiems asmenims, todėl ieškovas prašo naikinti ginčijamus sandorius actio Pauliana pagrindu. Nurodoma, kad ginčijami sandoriai sumažino ieškovo galimybes atgauti paskolintas lėšas, nes likęs atsakovo A. I. turtas įkeistas kitiems kreditoriams, yra mažavertis, areštuotas, gaunamos pajamos yra nedidelės ir negali užtikrinti paskolos grąžinimo. Ieškovo nuomone, A. I., sudarydamas ginčo sandorius, elgėsi nesąžiningai, nes jau 2010 m. gruodžio 6 d. žinojo, kad negalės nustatytais terminais grąžinti paskolos, ir prašė pratęsti kredito grąžinimo terminą. Be to, atsakovas pakartotinai 2011 m. sausio 21 d. raštu informavo ieškovą, kad yra suradęs pirkėją žemės sklypui ir pastatui, esantiems (duomenys neskelbtini), o gautomis lėšomis mažins įsipareigojimus ieškovui pagal kredito sutartį, tačiau nė iš vieno ginčijamo sandorio ieškovui įsiskolinimas nebuvo dengiamas, todėl šie sandoriai pažeidė kreditoriaus interesus ir sumažino galimybę atgauti paskolintas lėšas.

              Ginčydamas 2011 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-212 (toliau – ir Sutartis Nr. 1), ieškovas nurodė, kad D. S. ir R. S. nesąžiningumą įrodo tai, jog jie yra A. I. pažįstami, draugai. Be to, A. I., perleidęs statinius D. S. ir R. S., nenutraukė žemės sklypo nuomos sutarties, taip pat jis su D. S. detaliojo plano rengimo procese sudarė trišalės projektavimo darbų sutarties pakeitimą dėl ginčo sandoriu perleisto turto, ir tai patvirtina aplinkybę, jog A. I. toliau valdė perleistą turtą ir iš jo siekė uždirbti. Ieškovas taip pat pabrėžė, kad vien ta aplinkybė, jog turtas perleistas už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, leidžia teigti, kad sandoris pažeidžia ieškovo interesus ir dėl to jis turi būti pripažintas negaliojančiu.

              Ginčydamas 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-873 (toliau – ir Sutartis Nr. 2), sudarytą tarp A. I. ir R. S., ieškovas nurodė, kad R. S. nesąžiningumą įrodo tai, kad: turtas parduotas skubiai ir už žemesnę nei rinkos kainą; sandoris iš karto sudarytas po arešto panaikinimo; A. I. ir R. S. buvo pažįstami; už paslaugas po sandorio sudarymo ir toliau mokėjo A. I.; A. I. 2012 m. gegužės 17 d. sužinojus apie ieškovo reiškiamus reikalavimus, atsakovas R. S. skubiai perleido žemės sklypą atsakovei A. D.-K. Toks atsakovų elgesys patvirtina, kad atsakovai yra tarpusavyje susiję asmenys, koordinuojantys savo veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – sutrukdyti ieškovui patenkinti reikalavimą.

              Ginčydamas 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 3), sudarytą tarp A. D.-K. ir R. S., ieškovas nurodė, kad šis sandoris buvo sudarytas itin skubotai ir už turtą sumokėta 800 000 Lt (231 696,01 Eur) be kredito įstaigų pagalbos. Vien ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovų sąžiningumo. Be to, atsakovė A. D.-K. galbūt yra giminystės (svainystės) ryšiais susijusi su atsakovu A. I.

              Ieškovas nurodė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškovas neturi pareigos kiekvieną dieną tikrinti Nekilnojamojo turto registro duomenis, A. I. informavo tik apie ketinimus parduoti turtą, tačiau neinformavo apie jau sudarytus sandorius, be to, ir suėjus terminui grąžinti kreditą, jis derėjosi su ieškovu dėl naujų kredito grąžinimo sąlygų. Ieškovas taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu teismas nuspręstų, kad ieškinio senatis vis dėlto praleista.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

              Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

              Teismas nustatė, kad ieškinys teismui pateiktas 2012 m. gegužės 21 d. Atsakovas A. I. 2010 m. gruodžio 6 d. pateikė ieškovui prašymą pratęsti galutinį kredito grąžinimo terminą, nurodydamas, kad kredito grąžinimas planuojamas iš nekilnojamojo turto pardavimo. 2011 m. sausio 21 d. A. I. pakartotinai prašė ieškovo pratęsti galutinį kredito grąžinimo terminą 4 mėnesiams, nurodydamas, kad turi jam priklausančio žemės sklypo dalies ir ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėją ir planuoja šį turtą parduoti 2011 m. gegužės 1 d. už 500 000 Lt (144 810 Eur). Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2011 m. birželio 1 d. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas, gavęs šiuos nurodytus A. I. prašymus, būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, susijusių su įkeisto turto vertinimu ar papildomo turto įkeitimu, nors privalėjo pasidomėti atsakovo finansine būkle bei įkeisto turto verte. Ieškovas tik 2011 m. liepos 8 d. (suėjus kredito grąžinimo terminui) rinko informaciją apie A. I. turimą turtą bei pajamas, nors apie prastą jo finansinę padėtį ir parduodamą nekilnojamąjį turtą žinojo dar nesuėjus kredito grąžinimo terminui. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog ilgą laiką vyko derybos dėl projekto plėtojimo, t. y. buvo siekiama įgyvendinti tikslą, dėl kurio ir buvo suteiktas kreditas, patvirtina ir tai, kad hipotekos lakštu įkeistas turtas iš varžytynių pardavinėti pradėtas tik 2014 m. sausio 3 d. Iš varžytynių duomenų matyti, kad parduodamo turto vertė didesnė, nei nurodyta pradiniame ieškinyje. Spręsta, kad visi tikėjosi, jog turto vertė padidės ir kreditas bus grąžintas, tačiau ieškovas neįvertino realios situacijos. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas praleido vienerių metų senaties terminą actio Pauliana pareikšti ir nėra pagrindo jį atnaujinti.

              Teismas nurodė, kad vien įkeisto turto vertės sumažėjimo nustatymas, net ir esant skolininko nesąžiningumo prezumpcijai, neduoda pagrindo konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo. Kreditorius turi įrodyti, kad faktiškai sumažėjo tiek skolininko turto, kad likusio nepakanka kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Teismas pažymėjo, kad duomenys, liudijantys, jog A. I. teikė paskolas kitiems asmenims, patvirtina, kad atsakovas turi pakankamai lėšų. Be to, atsakovas dar turi ir kito nekilnojamojo turto, kurio vertė nenustatyta. Todėl negalima daryti pagrįstos išvados, kad A. I. po sandorių sudarymo tapo nemokus ar likusio turto nepakanka kreditui padengti ir sandoriais buvo pažeisti ieškovo interesai. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas, nors jau žinojo, jog A. I. ruošiasi parduoti savo nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, nereiškė jokių pretenzijų, neprašė pateikti jokių duomenų apie įkeisto turto vertę bei neprašė papildomai įkeisti turto. Atsakovas iš parduoto turto vykdė mokėjimus, nes atlyginimo nepakako.

              Teismas pažymėjo, kad Sutarties Nr. 1 sudarymo metu ieškovas atsakovui A. I. nereiškė jokių pretenzijų dėl įkeisto turto vertės ar dėl laiku nevykdomų mokėjimų, todėl ir atsakovams D. S. bei R. S. pagrįstai nekilo abejonių dėl jo mokumo. Nustatyta, kad D. S. ir R. S. kartu su A. I. buvo parduodamo pastato bendraturčiai, o bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, todėl A. I. pirmiausia apie savo dalies pardavimą privalėjo informuoti D. S. ir R. S., o šie išreiškė pageidavimą nupirkti jo dalį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms teigti, kad sandorio šalys vien todėl, kad yra seni pažįstami, sudarydamos sandorį, buvo nesąžiningos, nėra pagrindo. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 13-I-070 nurodyta, kad turto, esančio (duomenys neskelbtini), 7/100 dalių vertė 2011 m. sausio 20 d. buvo 206 000 Lt (59 661,72 Eur). Vien tai, kad iš pradžių buvo susitarta skelbti, jog turtas bus parduodamas už 400 000 Lt (115 848 Eur), dar nereiškia, kad tai tikroji turto vertė ir būtent už tokią sumą tas turtas turėjo būti parduotas. Kadangi A. I. 2011 m. nemokėjo žemės mokesčio, tai buvo susidariusi skola, ją jis padengė 2011 m. spalio 30 d., todėl, nesant byloje duomenų apie tolesnius žemės nuomos mokesčių mokėjimus, nėra pagrindo teigti, kad jis ir toliau valdo parduotą pastato dalį.

              Teismas sprendė, kad vien tai, jog iš pradžių buvo susitarta skelbti, kad turtas bus parduodamas už  900 000 Lt (260 658,02 Eur) (o parduotas už 750 000 Lt (217 215,01 Eur)), dar nereiškia, jog tai yra tikroji turto vertė ir kad ginčijama Sutartimi Nr. 2 turtas buvo perleistas už itin žemą kainą. Spręsta, kad ieškovo nurodyti motyvai nepatvirtina R. S. nesąžiningumo. Aplinkybė, kad turtas buvo pardavinėjamas per tarpininkus ir skelbiant viešai, paneigia ieškovo argumentą, jog sandoris buvo sudarytas skubotai ir su pažįstamu asmeniu. Teismas nurodė, kad A. D.-K. sandorį sudarė ne su ieškovo skolininku  A. I., o su R. S., todėl ji neprivalėjo domėtis A. I. veikla ir jo finansine būkle. Nurodyta, kad įstatymas nedraudžia šalims už sudaromus sandorius atsiskaityti grynaisiais. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyse yra nurodyta, kad pinigai už perkamą turtą sumokėti, tai patvirtino ir notaras, todėl nėra pagrindo netikėti, kad už ginčijamas sutartis buvo atsiskaityta.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 17 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovo UAB Medicinos banko ieškinio dalis dėl pripažinimo negaliojančiomis 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-873 ir 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ir šią ieškinio dalį patenkino – pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-873, 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir grąžino A. I. nuosavybėn žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir pastatą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), skiriant šį turtą skolai, priteistai Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. sausio 2 d. nutartimi ieškovui UAB Medicinos bankui iš A. I., išieškoti, priteisė iš A. I. R. S. 750 000 Lt (217 215,01 Eur), taip pat priteisė iš R. S. A. D.-K. 800 000 Lt (231 696,01 Eur); kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

              Teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, jog būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Byloje surinktų įrodymų visuma nepagrindžia atsakovų argumentų, kad ieškovas iškart po sandorių sudarymo bei iki 2011 m. gegužės 18 d. (21 d.) sužinojo, jog atsakovo         A. I. sudaryti sandoriai pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus. Nustatyta, kad atsakovas 2011 m. birželio 1 d. neįvykdė Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad atsakovas yra mokus, tačiau priešingai, patvirtina, jog perleidęs turtą atsakovas sumažino savo mokumą ir neturi galimybės atsiskaityti su kreditoriumi, ir tuo akivaizdžiai yra pažeidžiamos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad šioje byloje nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieškovas jau iki 2011 m. gegužės 18 d. (21 d.) nelaukdamas 2011 m. birželio 1 d. privalėjo kreiptis į teismą su actio Pauliana dėl 2011 m. sausio         20 d. bei 2011 m. vasario 25 d. sandorių pripažinimo negaliojančiais.

              Nustatyta, kad pagal bylos duomenis įkeisto turto vertė po Kredito sutarties sudarymo sumažėjo, palyginti su nustatytąja hipotekos lakšte, ir nebedengė A. I. išduoto kredito sumos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas A. I. informavo ieškovą apie konkrečius turto pardavimo sandorius ir šių sandorių sąlygas. Teisėjų kolegija sutiko, kad ieškovas turėjo teisę bei pareigą tikrinti atsakovo turtinę padėtį, nes žinojo, jog įkeitimas (hipoteka), kuriuo užtikrintas Kredito sutarties įvykdymas, nedengia kredito, tačiau laikyta, kad ši aplinkybė nesudarė pagrindo konstatuoti, jog ieškovas turėjo sužinoti apie sandorių sudarymą ir apie tai, kad šie sandoriai pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, teises, nes pats atsakovas iki suėjo prievolės įvykdymo terminas (2011 m. birželio 1 d.) nurodė ieškovui, kad pardavęs turtą atsiskaitys su juo, be to, buvo atsiskaityta pagal laidavimo sandorį. Byloje nustatyta, kad ieškovas nereikalavo papildomai įkeisti turto bei nesiėmė kitų priemonių, nukreiptų prieš skolininko A. I. interesus, ir ši aplinkybė nagrinėjamu atveju panaudota prieš ieškovą, tačiau pagal bylos duomenis ieškovui tokių priemonių imtis nebuvo būtinumo, atsižvelgiant į skolininko veiksmus, kad jis bendradarbiavo su kreditoriumi, bei į skolininko turėtą turtą iki ginčijamų šioje byloje bei kitose bylose sandorių sudarymo. Pažymėta, kad atsakovas už gautą kreditą turėjo ne tik nupirkti žemės sklypus, bet ir parengti įkeistų žemės sklypų detaliuosius planus bei plėtoti nekilnojamojo turto projektą, todėl akivaizdu, jog ir įkeistų žemės sklypų vertė turėjo padidėti, tačiau atsakovas to nepadarė. Atsakovas A. I. 2012 m. sausio 19 d. raštu prašė ieškovo leisti parengti detalųjį planą žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), ir ieškovas leidimą davė, tačiau atsakovas šių planų neparengė. Nustatyta, kad 2011 m. sausio 21 d. rašte A. I. neinformavo banko, jog dar 2011 m. sausio 20 d. sudarė sandorį su D. ir R. S. Nurodoma, kad ieškovas neturėjo pagrindo reikšti atsakovui pretenzijas dėl pastarojo ketinimo parduoti nekilnojamąjį turtą, nes atsakovas raštuose nurodė, jog pagal sandorius gautas lėšas naudos kreditui padengti, o tai akivaizdžiai atitiko ir banko interesus. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdama į tai, kad kreditoriui reikalingas laikas ne tik sužinoti apie konkrečius sandorius, jų sudarymo aplinkybes, bet ir įvertinti šių sandorių įtaką paties kreditoriaus teisėms, konstatavo, jog ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino ieškiniui dėl sandorių negaliojimo pareikšti, o šioje byloje ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, teises, ir skolininkas, sudarydamas sandorius, perleisdamas vertingą turtą, apie tai žinojo.

              Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių aplinkybių visumos pakanka A. I. nesąžiningumui konstatuoti. A. I., būdamas verslininkas ir žinodamas, kad įkeisto turto vertė nėra pakankama kreditui padengti, suprasdamas, jog, laiku negrąžinus kredito, ieškovas nukreips išieškojimą į kitą jo turtą, todėl kito turimo vertingo turto pardavimas yra svarbus ir daro įtaką kreditoriaus interesams, raštuose pranešęs kreditoriui, kad gautas lėšas naudos kreditui padengti, sudarė ginčijamus sandorius nepranešęs apie juos ieškovui ir nepanaudojęs gautų pinigų kreditui padengti.

              Pagal bylos duomenis atsakovas A. I., perleidęs nuosavybės teisę į pastato dalį, liko valstybinės žemės sklypo nuomininku ir dalyvauja rengiant šio žemės sklypo detalųjį planą.              Tačiau ieškovo akcentuojamos aplinkybės, susijusios su A. I. ir D. S. draugyste, A. I. dalyvavimu rengiant detalųjį planą, nepatvirtina šių atsakovų nesąžiningumo. Byloje esantys duomenys teismui neleido daryti išvados, kad administracinio pastato patalpų dalies pirkimas buvo fiktyvus, nes D. S. ir R. S. dalį įsigyto turto iš A. I. perleido kitiems asmenims (UAB „Delteka“ ir K. B.) pagal atlygintines pirkimo–pardavimo sutartis, jų šioje byloje ieškovas neginčija. Ieškovas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas turėtų konstatuoti, kad administracinio pastato dalis buvo nupirkta gerokai pigiau, t. y. ne rinkos kaina. Atsiskaitymas grynaisiais pinigais, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo abejoti šių asmenų nesąžiningumu, o už tai, kad skolininkas, pardavęs turtą ir gavęs pinigus, neatsiskaitė su ieškovu, minėti atsakovai nėra atsakingi ir tai nepagrindžia jų nesąžiningumo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje ieškovo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nepatvirtino fakto, jog atsakovai D. S. ir R. S., sudarydami atlygintinį pirkimo–pardavimo sandorį, buvo nesąžiningi, ir todėl nėra vienos iš būtinųjų actio Pauliana sąlygų, konstatavo, kad pagrįstai ir teisėtai 2011 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis nepripažinta negaliojančia ir netaikyta dvišalė restitucija natūra.

              Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad 2011 m. vasario 25 d. ir 2012 m. gegužės 21 d. pirkimo–pardavimo sutartys dėl žemės sklypo ir pastato, esančių (duomenys neskelbtini), buvo sudarytos siekiant kitų tikslų, o būtent – kad nekilnojamasis turtas atitektų asmeniui, susijusiam su atsakovu A. I.: turtas buvo perleistas A. D.-K., kurios dėdė yra atsakovas A. I. Pagal bylos duomenis R. S., 2011 m. vasario 25 d. sudaręs sutartį su A. I. ir pagal šią sutartį įgijęs minėtą turtą, nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su šio turto valdymu ar naudojimu, t. y. iki pat šio turto pardavimo A. D.–K. (daugiau nei metus) nė karto nėra nurodytas kaip mokėtojas už teikiamas paslaugas, nėra sudaręs sutarčių su paslaugų teikėjais. Vertindamas byloje pateiktus įrodymus, susijusius su mokėjimais paslaugų tiekėjams ir sudarytas sutartis su paslaugų tiekėjais, teismas nurodė, kad, pardavus R. S. žemės sklypą ir ūkio pastatą, tame pačiame žemės sklype liko pastatas, kuris nuosavybės teise priklauso „Rolmex L.L.C.“, ir A. I. nebepriklausė nuosavybės teise joks turtas, esantis namų valdoje, tačiau 2011 metais (jau po turto pardavimo) įvairius mokėjimus atlikdami asmenys mokėjimo nurodymuose įrašydavo būtent A. I. vardą. Bylos įrodymų visuma leido konstatuoti faktą, kad 2011 m. vasario 25 d. sandoris buvo sudaromas skubotai ir su pažįstamu asmeniu. Sandoris su A. I. dukterėčia buvo sudarytas 2012 m. gegužės 21 d., t. y. iš esmės iškart po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 15 d. priėmė nutartį dėl atsisakymo priimti ieškovo ieškinio dalį. Spręsta, kad byloje nepaneigtos aplinkybės, jog nekilnojamasis turtas, kurį įsigijo A. D.-K., buvo pardavinėjamas, o nekilnojamojo turto agentūra „Turto ekspertas“ nurodė, kad savininkas yra A. I. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šios 2012 m. gegužės 21 d. sutarties A. D.-K. taip pat nėra įregistravusi viešame registre.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė A. D.–K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutarties dalį, kuria tenkintas ieškinys ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir palikti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl actio Pauliana sąlygų aiškinimo ir restitucijos taikymo. Teismas jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė išvados, kad atsakovas A. I. yra verslininkas ir jam taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Teismas nepagrįstai atsakovo elgesį informuojant ieškovą apie ketinimus nekilnojamąjį turtą pakeisti į lėšas vertino jo paties nenaudai. Skolininkui susidūrus su lėšų trūkumu, sprendimas parduoti nekilnojamąjį turtą, siekiant įgyti lėšų, laikytinas logišku ir pagrįstu. Sandorio sudarymas tarp pažįstamų asmenų nepatenka į nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašą CK 6.67 straipsnio nuostatų taikymo prasme, todėl ieškovas turėjo įrodyti savo argumentus. Įstatymai neįpareigoja įsigytą turtą prieš jį parduodant išlaikyti kokį nors laiko tarpą, todėl tai, kad R. S. greitai pardavė turtą, nelemia jo nesąžiningumo. 2012 m. gegužės 21 d. sandorio teisėtumui taikyti actio Pauliana kriterijų nėra pagrindo, nes A. D.-K. ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo ne iš ieškovo skolininko, bet iš R. S. Be to, ieškovas, nebūdamas nei sandorio šalis, nei kurio nors sandorio šalies kreditorius neturėjo teisės reikšti reikalavimą panaikinti 2012 m. gegužės 21 d. sandorį. Apeliacinės instancijos teismas nekvalifikavo, kokiu teisiniu pagrindu remiantis šis buvo sandoris buvo pripažintas negaliojančiu. A. I. pritaikius restituciją vietoj perleisto ūkio pastato ir žemės sklypo įgyja gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, kuris suvaržytas, ko nebuvo prieš ginčijamo sandorio su R. S. sudarymą. Grąžinus ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovui A. I. ieškovas įgyja teisiškai nepagrįstą išieškojimo eiliškumo pirmenybę prieš kitus jo kreditorius, tarp jų ir R. S., nes grąžintas turtas yra skirtas ieškovo skolai išieškoti. Atsakovė A. D.-K. pritaikius restituciją netenka nekilnojamojo turto ir atgauna tik įsigijimo lėšas, tačiau neatgauna kitų lėšų, kurios buvo investuotos į gyvenamojo namo pagerinimus.   
2. Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo. Atsakovas A. I. dėl sudaryto sandorio su R. S. netapo nemokus, juo nebuvo sumažinta turto vertė, tik pakito jo rūšis. Apie planuojamą sandorį, kuriuo nekilnojamasis turtas bus parduodamas, kreditoriui buvo žinoma iš skolininko pranešimų dar iki sudarant sandorį. Vertinant senaties taikymą svarbios yra byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas 2010 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į ieškovą su prašymu pratęsti galutinį kredito grąžinimo terminą ir nurodė apie planuojamą nekilnojamojo turto pardavimą; 2011 m. sausio 21 d. pakartotinai buvo prašyta pratęsti galutinį kredito grąžinimo terminą 4 mėnesiais, nes sumažėjo gaunamos pajamos ir informuota apie planuojamą pardavimą. Ieškovas į šiuos pareiškimus nereagavo ir jam neatsakė, nors jau nuo 2010 m. buvo nemokamas kredito grąžinimo kasmėnesinės įmokos. Ieškovas, kurio verslas neatskiriamai susijęs su skolininkų nemokumo rizika, atsakovui nemokant įmokų ir pradėjus pardavinėti turimą nekilnojamąjį turtą, turėjo suprasti savo, kaip kreditoriaus, interesų galimą pažeidimą. Būdamas rūpestingas ir apdairus verslininkas, ieškovas turėjo teisinę pareigą pasitikrinti įkeisto jam už paskolą turto vertės pokyčius ir analizuoti išieškojimo iš jo galimybes, taip pat domėtis skolininko turtine padėtimi ir sudaromais sandoriais. 2011 m. vasario 25 d. sandoris buvo viešai paskelbtas, t. y. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pats ieškovas savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad apie šį sandorį sužinojo 2011 m. gegužės 12 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra praleista ieškinio senatis.
3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę, o nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nebuvo įrodytos. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, nes sandorio įtakos atsakovo mokumui įrodinėjimą perkėlė pačiam atsakovui. Skolininko kredito negrąžinimas sutartyje nustatytu terminu nereiškia skolininko nemokumo. Byloje įrodyta, kad už perleistą turtą atsakovas gavo nekilnojamojo turto ekvivalentą – 750 000 Lt (217 215,01 Eur). Nenustatyta, kad turtas parduotas už mažesnę kainą, nei buvo jo vertė, todėl šis sandoris negalėjo pažeisti kreditoriaus teisių. Apeliacinės instancijos teismas niekaip nemotyvavo savo išvados, kad skolininko nesąžiningumą patvirtina ir jo veiksmai sudarant sandorį su R. S. Teismo išvadai, kad R. S. nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su šio turto valdymu ir naudojimu, prieštarauja byloje surinkti įrodymai, pvz., jis inicijavo pastato paskirties pakeitimą. Visiškai neįvertinta aplinkybė, kad R. S. gyvena užsienyje, todėl jam yra sunkiau rūpintis savo turtu, tad ir jo rūpinimasis savo turtu buvo apsunkintas, todėl jo veikimas per įgaliotus asmenis yra pateisinamas ir logiškas.      

Atsakovai D. S., R. S., A. I. ir R. S. pateikė pareiškimus, kuriais prisideda prie atsakovės A. D.-K. kasacinio skundo.

Atsiliepimu į atsakovės A. D.-K. kasacinį skundą ieškovas UAB Medicinos bankas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente, be kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, papildomai nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl actio Pauliana sąlygų aiškinimo ir restitucijos taikymo. Ieškovo interesai buvo pažeisti ne tik dėl sudaryto sandorio, bet ir dėl jo įvykdymo būdo, o būtent atsiskaitymo už turtą grynaisiais pinigais. A. I. pažeidė savo įsipareigojimą pagal Kredito sutartį kaupti lėšas atsiskaitymui savo banko sąskaitoje, todėl tik po to, kai suėjo galutinis kredito grąžinimo terminas ir jis negrąžino kredito, tapo aišku, kad nekilnojamojo turto pakeitimas piniginiu ekvivalentu pažeidė ieškovo interesus. Šiuo sandoriu buvo kitoks kreditoriaus teisių pažeidimas, nes kreditorius turi realias galimybes be skolininko valios gauti savo reikalavimo patenkinimą iš nekilnojamojo turto vertės, o nekilnojamąjį turtą pakeitus grynųjų pinigų ekvivalentu, kreditoriaus reikalavimo patenkinimas visiškai priklauso nuo skolininko valios. Nors byloje nurodoma, kad A. I. turi kito nekilnojamojo turto, tačiau nepateikti įrodymai, kad ieškovo naudai galėjo būti vykdomas išieškojimas iš šio turto. Šiam turtui yra taikomas areštas, yra įregistruota hipoteka, vyksta teisminiai ginčai dėl turto nuosavybės teisės. A. I. ir atsakovai neįrodė, kad jis turi pakankamai lėšų, jog atsiskaitytų su ieškovu. Ieškovas ginčo sandorių negaliojimo faktu neteisėtai nesinaudoja ir neįgyja pranašumo prieš kitus A. I. kreditorius dėl teismo pritaikytos restitucijos. Byloje nebuvo pareikšti reikalavimai dėl atlyginimo už A. I. grąžintino turto pagerinimus, todėl su tuo susiję argumentai nenagrinėtini.
2. Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo. Ieškinio senaties ieškovas nepraleido, nes pagrįstai galėjo pradėti įtarti buvus savo teisių pažeidimą dėl sandorių sudarymo tik nuo to momento, kai 2011 m. birželio 1 d. pasibaigus kredito grąžinimo terminui kreditas nebuvo grąžintas. Tik tada ieškovas įgijo pakankamą ir objektyvų pagrindą manyti ir teigti, kad jo teisės ginčo sandoriais buvo realiai pažeistos ir sandoriais siekta išvengti atsiskaitymo su ieškovu. Tik negrąžinus suteikto kredito ieškovui atsirado pareiga domėtis A. I. įsipareigojimų neįvykdymo aplinkybėmis ir, surinkę visą informaciją, ieškovas galėjo suprasti, ar turi pagrindą pareikšti actio Pauliana. Taigi tik surinkus ir įvertinus visą informaciją bei nustačius, kad sandoriais buvo pažeisti ieškovo interesai galėjo prasidėti senaties termino skaičiavimas.  
3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Artimi su skolininku ginčo sandorius sudariusių asmenų tarpusavio ryšiai padidina nesąžiningumo prieš kreditorių galimybes, nes sudaro sąlygas jais susijusių asmenų artimam bendravimui. A. I. pats pripažino žinojęs aplinkybę, kad įkeisto turto vertės neužtenka kreditui grąžinti, nes 2010 m. gruodžio 6 d. rašte ieškovui apie tai nurodė. Visą savo turtą A. I. perleido per dviejų su puse mėnesio terminą ir likus tik keliems mėnesiams iki nustatyto galutinio kredito grąžinimo dienos. Tariamai už ginčo turto pardavimą gautų lėšų A. I. nereikėjo jokiems pateisinamiems tikslams. Byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui pripažinti, kad ginčo sandoriu R. S. padėjo paslėpti A. I. savo turtą nuo išieškojimo. R. S. įsigijęs nekilnojamąjį turtą nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su šio turto valdymu ar naudojimu, iki pardavė šį turtą A. D.-K., A. I. dukterėčiai.      

Kasaciniu skundu ieškovas UAB Medicinos bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutarties dalį, kuria netenkintas reikalavimas pripažinti negaliojančia 2011 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti abipusę restituciją bei priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį patenkinti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl actio Pauliana sąlygų aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teismas neteisingai parinko ir aiškino sąžiningumo atsiradusiuose teisiniuose santykiuose nustatymo teisinius kriterijus esant tokiai situacijai, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą už grynuosius pinigus glaudžiai su juo susijusiems geriems bičiuliams. Įrodyti savo sąžiningumą trečiasis asmuo turi ir tais atvejais, kai sandorio šalys sudaro didelės vertės sandorį, kuris įvykdomas atsiskaitant grynaisiais pinigais. Tokiu sandoriu likvidus bei priverstine tvarka lengvai realizuojamas nekilnojamasis turtas pakeičiamas grynaisiais pinigais, iš kurių išieškoti kreditoriaus naudai iš esmės tampa neįmanoma. D. ir R. S. turėjo suprasti, kad vien tik dėl tokio atsiskaitymo už įsigytą turtą būdo pažeidžiamos ieškovo teisės, todėl jie turėjo būti pripažinti nesąžiningais.  Kreditavimo sutartyse su bankais ir kitomis kredito įstaigomis visada būna nurodyta kredito gavėjo pareiga lėšas kreditui dengti kaupti tik sąskaitoje, o ne grynaisiais pinigais, todėl atsakovo teisė sudaryti sandorius grynaisiais pinigais buvo apribota. Tokiu atsiskaitymu taip pat panaikinta ieškovo turėta pirmenybės teisė tenkinti savo reikalavimą iš banko sąskaitoje esančių A. I. priklausančių lėšų. Šalių nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad po šio sandorio atsakovas toliau nuomojosi valstybinės žemės sklypą, mokėjo nuomos mokestį ir dalyvavo šio sklypo detaliojo plano rengimo procese. Bylos duomenys patvirtina, kad A. I. ir D. S. yra geri pažįstami, bendramoksliai, juos sieja 40 metų draugystė. A. I. ginčijamu sandoriu perleidęs visas patalpas (duomenys neskelbtini), kartu perleido, o D. S. ir R. S. perėmė (imperatyvaus CK 6.394 straipsnio 3 dalies pagrindu) visas A. I. turėtas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomininko teises. D. ir R. S. neatliko veiksmų, kuriuos privalo atlikti įgijėjas: nepasirašė žemės sklypo nuomos sutarties savo vardu, neinformavo savivaldybės, kad atsakovas negali dalyvauti rengiant detalųjį planą, mokėjo žemės mokestį, nurodydami, kad tą daro už A. I. D. ir R. S. turėjo pareigą pasidomėti atsakovo A. I. finansine padėtimi ir ar toks sandoris nepažeis kreditoriaus teisių. Kadangi pats D. S. pripažino, kad jis yra verslininkas, tai teismas turėjo taikyti aukštesnį sąžiningo pirkėjo atidumo prieš sudarant ginčo sandorį standartą.
2. Dėl restitucijos taikymo. D. S. ir R. S. ieškovui privalo solidariai atlyginti ginčijamų sandoriu  įsigyto turto ir K. B. įmonei „Lašas“ perleisto turto vertę, t. y. 71 420 Lt (20 684,66 Eur), o likusią 128 580 Lt (37 239,34 Eur) sumą D. S. ir R. S. privalo grąžinti A. I. už jam, pripažinus sandorį negaliojančiu, grąžintą turtą.

              Atsiliepimu į ieškovo UAB Medicinos banko kasacinį skundą atsakovas A. I. prašo kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl actio Pauliana sąlygų aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo ribojimo atsiskaityti grynaisiais pinigais. Negali būti taip paskirstyta įrodinėjimo našta, kad ne kreditoriui reikia įrodyti R. ir D. S. nesąžiningumą, bet šie privalo įrodyti savo sąžiningumą. Šalių kredito sutartyje nėra nustatytos pareigos skolininkui visas lėšas kaupti tik banko sąskaitoje. Ginčo sandoris buvo sudarytas asmenų, kurie yra ne tik geri pažįstami, bet ir bendraturčiai, todėl D. ir R. S. turėjo pirmenybės teisę pirkti bendrą turtą (CK 4.79 straipsnis).           A. I. veiksmai po sandorio sudarymo negali būti vertinami kaip lemiantys sprendžiant dėl trečiųjų asmenų sąžiningumo sandorio sudarymo metu. D. ir R. S. buvo žinoma apie kredito sutartį, taip pat apie banko informavimą apie skolininko ketinimus parduoti nekilnojamąjį turtą, o pastarajam nesiėmus jokių veiksmų, S. galėjo pagrįstai tikėtis, kad jų sandoris kreditoriaus teisių nepažeis. Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas visus netiesioginius S. nesąžiningumą pagrindžiančius ieškovo nurodomus įrodymus įvertino atsietai vieną nuo kito ir tik kiekvieną atskirai.    

Atsiliepimu į ieškovo UAB Medicinos banko kasacinį skundą atsakovai R. S. ir D. S. prašo kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl actio Pauliana sąlygų aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. A. I. su D. ir R. S. buvo pastato bendraturčiai, todėl šie pasinaudojo pirmumo teise pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį. Ieškovas pats elgėsi labai pasyviai ir turi prisiimti to padarinius, nes nepareikalavo pagal Kredito sutarties 7.3 punktą papildomai įkeitė nekilnojamąjį turtą kredito grąžinimui užtikrinti. Parduodamam turtui sandorio metu nebuvo uždėta jokių areštų ir apribojimų, be to, pardavimo kaina atitiko rinkos kainą. Ieškovas, laikydamasis apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto standarto, privalėjo domėtis A. I. turtine padėtimi, įkeisto turto verte ir įvertinti jų pokyčius. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ištaisė klaidą, nutraukė valstybinės žemės nuomos sutartį su A. I. ir perleido 0,00119 ha sklypo nuomos teisę D. S. bei įpareigojo sumokėti nuomos mokestį nuo 2001 m. gruodžio 31 d. nurodydama, kad 2007 m. rugpjūčio 18 d. trišalėje projektavimo sutartyje dėl žemės sklypo detaliojo plano rengimo pasirašė tik D. S., o 2011 m. vasario 17 d. susitarimą dėl šios sutarties pakeitimo pasirašė R. R. Sandorio sudarymo metu ieškovas atsakovui A. I. nereiškė jokių pretenzijų dėl įkeisto turto vertės ir dėl laiku nevykdomų mokėjimų, todėl atsakovams pagrįstai nekilo abejonių dėl sudaromo sandorio teisėtumo. 

              Atsiliepimu į ieškovo UAB Medicinos banko kasacinį skundą atsakovė A. D.–K. prašo kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente, be kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl actio Pauliana sąlygų aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Kadangi įstatymų leidėjas CK 6.67 straipsnyje įtvirtinęs baigtinį sąžiningumo prezumpcijos išimčių sąrašą, tai jis negali būti plečiamas. Taigi ieškovas turėjo įrodyti D. ir R. S. nesąžiningumą bendrąja įrodinėjimo tvarka, tačiau to nepadarė. Atsiskaitymas grynaisiais pinigais pagal sandorį savaime negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu. Tai, kad skolininkas pardavęs turtą ir gavęs pinigus neatsiskaitė su ieškovu, nepagrindžia atsakovų nesąžiningumo. Kasatorius nenurodo, kokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų teismai nevertino ar įvertino neteisingai.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį

Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą užtikrina turimai materialiajai teisei apsaugą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė pažeistos  teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas ar netaikymas, praleisto senaties termino atkūrimas yra susiję su teisingumo principo įgyvendinimu. Bylą nagrinėjantis teismas senaties terminą reglamentuojančias teisės normas taiko ne formaliai, bet atsižvelgdamas į termino eigos pradžią nustatančias, patvirtinančias aplinkybes, o jeigu terminas praleistas – į praleidimo priežastis, galimybes atnaujinti ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. R. ir kt. v. R. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-277-706/2015).

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Pažymėtina, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2013; 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-455/2013; 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2014; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas – fakto klausimas, kuris nėra kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikių mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ v. UAB „Limedika“, bylos Nr. 3K-3-393/2012; kt.). Kasacinis teismas pasisako tik dėl ieškinio senaties termino eigos pradžią reglamentuojančių teisės normų taikymo, remdamasis bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas A. I. su ieškovu pagal Kredito sutartį turėjo atsiskaityti 2011 m. birželio 1 d., tačiau suėjus Kredito sutarties įvykdymo terminui su kreditoriumi neatsiskaitė, skola nebuvo išieškota pardavus įkeistą turtą. Ieškovo ieškinys šioje byloje gautas      2012 m. gegužės 21 d. Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino aplinkybes dėl ieškinio eigos pradžios, t. y. ieškovo turėjimą sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vėliausiai ieškinio senaties terminas ieškovui galėjo prasidėti pačių ginčijamų sandorių sudarymo dieną (2011 m. sausio 20 d. bei 2011 m. vasario 25 d.), nes ieškovas turėjo pareigą patikrinti tokių sandorių sudarymo įtaką atsakovo finansinei padėčiai bei gebėjimui laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus ieškovui, ir konstatavo, jog ieškovas praleido vienerių metų terminą ieškiniui pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas pagal byloje pateiktus duomenis sprendė, kad tai, jog pagal sandorius gautos lėšos nebus panaudotos kreditui grąžinti, anksčiausiai galėjo paaiškėti būtent 2011 m. birželio 1 d., ir tą dieną ieškovas privalėjo imtis veiksmų išsiaiškinti, kodėl kreditas negrąžintas laiku. Taigi atsižvelgdamas į tai, kad kreditoriui reikalingas laikas ne tik sužinoti apie konkrečius sandorius, jų sudarymo aplinkybes, bet ir įvertinti šių sandorių įtaką paties kreditoriaus teisėms, teismas vertino, jog ieškovas ieškinio senaties termino pareikšti ieškinį nepraleido. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad apie atsakovo sudarytus 2011 m. sausio 20 d. bei 2011 m. vasario 25 d. sandorius ieškovas sužinojo 2011 m. gegužės 12 d., tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien sužinojimas apie sutarties sudarymo faktą nereiškia, kad ieškovui tapo žinoma apie jo, kaip kreditoriaus, galimą teisių pažeidimą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas A. I. informavo ieškovą apie konkrečius turto pardavimo sandorius ir šių sandorių sąlygas. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad ieškovas susirūpinti savo teisių gynimu turėjo nuo tada, kai skolininkas ėmė tinkamai ir laiku nemokėti įmokų pagal Kredito sutartį, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama vertinant konkretaus kreditoriaus elgesį. Teismų nustatyta, kad atsakovas A. I. 2010 m. gruodžio 6 d. prašyme ieškovui nurodė, kad jo pajamos sumažėjo ir nepavyksta parduoti jam priklausančio nekilnojamojo turto, prašė sumažinti kas mėnesį mokėtiną sumą, tačiau taip pat pažymėjo, jog kredito didžiosios dalies grąžinimas ir palūkanų mokėjimas planuojamas iš nekilnojamojo turto pardavimo. Šiame prašyme nebuvo konkretizuotas turtas, kurį planuojama parduoti, ir nenurodoma, kada turtas bus parduotas. Iš esmės panašus prašymas atsakovo buvo pateiktas 2011 m. sausio 21 d., jame taip pat  nurodyta, kad atsakovas jau turi jam priklausančio žemės sklypo dalies ir ūkinio pastato pirkėją bei sutarta, jog šį turtą jis pirktų už 500 000 Lt (144 810 Eur), pirkimo–pardavimo sandoris turėtų įvykti iki 2011 m. gegužės 1 d. ir gautomis lėšomis bus mažinti įsipareigojimus bankui pagal sudarytas kredito sutartis. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovo raštuose išsakytas ketinimas parduoti jam priklausantį turtą dar savaime nereiškia, jog jis bus parduotas, o gautos lėšos nebus panaudotos kreditui grąžinti ir toks sandoris gali pažeisti ieškovo teises. Be to, 2011 m. sausio 21 d. rašte atsakovas neinformavo banko, kad dar         2011 m. sausio 20 d. sudarė sandorį su D. ir R. S. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas už gautą kreditą turėjo ne tik nupirkti žemės sklypus, bet ir parengti įkeistų žemės sklypų detaliuosius planus bei plėtoti nekilnojamojo turto projektą, taigi įkeistų žemės sklypų vertė turėjo padidėti. Suėjus Kredito sutarties vykdymo terminui šalys dar ilgą laiką vedė derybas dėl projekto plėtojimo, t. y. buvo siekiama įgyvendinti tikslą, dėl kurio ir buvo suteiktas kreditas. Atsakovas dar 2012 m. sausio 19 d. rašte prašė ieškovo leisti atlikti detalųjį planą žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), ieškovas sutiko, tačiau atsakovas šių planų taip ir neparengė. Atsižvelgiant į šias konkrečias bylos aplinkybes, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai laikė, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo suvokti anksčiausiai 2011 m. birželio 1 d., atsakovui laiku neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį ir ieškovui ėmus analizuoti sudarytų sandorių įtaką kreditoriaus teisėms, todėl ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana pareikšti.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip būtinosios actio Pauliana sąlygos

Atsakovės kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai nenustatė actio Pauliana taikymo sąlygos, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus teises.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl to kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2007; 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2014). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai kreditoriaus interesų pažeidimo konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas, siekdamas įrodyti, jog ginčijamais sandoriais jo teisės buvo pažeistos, teikė tai patvirtinančius įrodymus ir argumentus, tarp jų – turto retrospektyvinės vertės nustatymo pažymą, kurioje patvirtinta, kad įkeistų žemės sklypų vertė sandorių sudarymo metu buvo sumažėjusi beveik tris kartus, palyginti su nustatyta hipotekos lakšte, ir nepadengė išduotos kredito sumos. Atsakovo užsakymu atliktoje UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ konsultacinėje pažymoje Nr. 11-05-24-I92 nustatyta turto vertė 2011 m. gegužės 24 d. taip pat nepadengė visų atsakovo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį. Nustatyta, kad, hipoteka įkeistą turtą pardavus iš varžytynių, gautų lėšų nepakako kreditui padengti ir liko 812 260 Lt (235 246,76 Eur) skola, kurios atsakovas negrąžina. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas turi ir kito nekilnojamojo turto, kurio vertė nenustatyta, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš pateiktų duomenų matyti, jog šiam turtui yra taikomas areštas, įregistruota hipoteka. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. vasario–kovo mėnesiais atsakovas yra pardavęs ir kitą savo turėtą turtą. Dėl to spręsta, kad pagal byloje pateiktus įrodymus negalima daryti išvados, jog atsakovas turi vertingo nekilnojamojo turto, kuris nėra areštuotas ar kitaip suvaržytas. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovas gavo už parduotą nekilnojamąjį turtą lėšų, tačiau teismų nustatyta, jog byloje nepateikta konkrečių duomenų, kad atsakovas faktiškai turėtų lėšų, iš kurių galėtų atsiskaityti su ieškovu. Sutiktina su atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad kreditoriaus teisių pažeidimą ginčijamais sandoriais privalo įrodyti kreditorius (CPK 178 straipsnis), tačiau nepagrįstai argumentuojama, jog teismai sandorio įtakos atsakovo mokumui įrodinėjimą perkėlė jam pačiam. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju būtent ieškovas teikė įrodymus bei argumentus siekdamas įrodyti, kad ginčijamais sandoriais jo teisės buvo pažeistos, o atsakovai turėjo įrodyti savo atsikirtimus ir visus šiuos byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą su kitokiu kreditoriaus teisių pažeidimu susijusią actio Pauliana sąlygą ir nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių byloje iš surinktų įrodymų viseto konstatavo šią ginčijamą sąlygą esant įrodytą.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sandorio šalių nesąžiningumo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. P. individuali įmonė ,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ranguva“ v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2013; 2015 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Naras“ V. UAB „Vernisažas“, bylos Nr. 3K-3-270-684/2015; kt.). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010; 2015 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Naras“ v. AB „Specializuota komplektavimo valdyba“, bylos Nr. 3K-3-268-415/2015; kt.).

Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas yra baigtinis, todėl, sandorio šalių veiksmams nepatenkant į šiuos atvejus, sandorio šalys laikytinos sąžiningomis, ir įstatyme nepreziumuojamą nesąžiningumo faktą turi įrodyti sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijantis kreditorius. Taigi šiuo atveju, kai įstatymas nepreziumuoja atsakovų nesąžiningumo, jiems nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, tačiau tai neužkerta kelio ieškovui teikti įrodymus, patvirtinančius šių sandorio šalių nesąžiningumą. Kasacinio teismo praktikoje asmens elgesio atitiktis sąžiningumo standartui pripažįstama faktinio pobūdžio aplinkybe, kurios kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, atsižvelgdamas į kasacinių skundų argumentus, patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė sąžiningumo nustatymo kriterijus nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo A. I. sąžiningumą, sprendė, kad atsakovo 2010 m. gruodžio 6 d. ir 2011 m. sausio 21 d. raštai ieškovui, kuriuose jis nurodė savo ketinimą parduoti turimą nekilnojamąjį turtą ir gautomis lėšomis dengti kreditą, rodo, jog A. I. pats puikiai suvokė, kad jo finansinė padėtis yra komplikuota, neleidžianti jam laiku ir tinkamai vykdyti prievoles pagal Kredito sutartį, įkeisto turto vertė nėra pakankama kreditui padengti, todėl ieškovas nukreips išieškojimą į kitą jo turtą ir kito jo nesuvaržyto turto pardavimas tretiesiems asmenims gali sukelti neigiamus padarinius kreditoriui. Atsakovo turimo turto pardavimo sandoriai sudaryti per trumpą laiką, t. y. 2011 m. vasario–kovo mėnesiais, likus keliems mėnesiams iki kredito grąžinimo dienos. Be to, pirmiau nurodytuose raštuose atsakovas, pranešęs kreditoriui, kad gautas lėšas naudos kreditui padengti, sudarė ginčijamus sandorius su pažįstamais asmenimis, nepranešęs apie juos ieškovui, ir nepanaudojo gautų pinigų kreditui padengti.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje pateiktų įrodymų visetą vertindamas 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalies R. S. sąžiningumą, nustatė, kad po sutarties sudarymo R. S. nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su šio turto valdymu ar naudojimu, t. y. iki pat šio turto pardavimo A. D.-K. 2012 m. gegužės 21 d jis niekada nėra nurodytas kaip mokėtojas už teikiamas paslaugas, o mokėjimo pavedimuose nurodoma, kad mokama už A. I., taip pat jis nėra sudaręs sutarčių su paslaugų teikėjais. Pagal AB „Lietuvos dujos“ 2013 m. vasario 20 d. raštą nuo 2010 m. birželio     23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. gamtinių dujų tiekimo sutartis pasirašyta su A. I., pagal UAB „Palangos vandenys“ 2013 m. vasario 18 d. raštą adresu: (duomenys neskelbtini), sutartys taip pat buvo sudarytos su A. I. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad A. I. ir R. S. buvo pažįstami ir iki sandorio sudarymo, juos siejo pasitikėjimo santykiai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad artimi su skolininku ginčo sandorius sudariusių asmenų tarpusavio ryšiai padidina nesąžiningumo prieš kreditorių tikimybes, nes sudaro sąlygas jais susijusių asmenų artimam bendravimui, tarpusavio pasitikėjimui. Tai sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešintina informacija, tokia kaip asmens finansinė padėtis, kylančios šio pobūdžio problemos ir jų sprendimo būdai. Dėl to faktas, kad ginčo sandorį sudarę asmenys, susiję artimais ryšiais, neatitinkančiais nurodytų CK 6.67 straipsnio 1 punkte, gali būti vertinamas ne kaip pagrindas preziumuoti ginčo sandorius sudariusių šalių nesąžiningumą, bet kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. D. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2012). Nustatyta, kad R. S. 2011 m. vasario 25 d. išdavė įgaliojimą J. A. D., t. y. A. I. svainiui, disponuoti įgytu turtu. Pagal bylos duomenis R. S. gana skubotai parduotas ginčo turtas, nes iki 2011 m. vasario 18 d. jis buvo areštuotas ir tik panaikinus areštą, jau 2011 m. vasario 25 d., ginčo sandoris buvo sudarytas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai sprendė, jog R. S. nebuvo sąžiningas turto įgijėjas ir, įsigydamas A. I. turtą, nesiekė tapti šio turto tikruoju savininku, iš esmės sandorį sudarė dėl to, kad tikrasis turto savininkas liktų A. I., kurio dukterėčiai galiausiai     2012 m. gegužės 21 d. sandorio pagrindu buvo perleistas šis ginčo turtas, ir turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Nustačius visas actio Pauliana taikymo sąlygas, pagrįstai šis sandoris buvo panaikintas.

Panaikinęs šį sandorį apeliacinės instancijos teismas taikė restituciją, kuria grąžino A. I. nuosavybėn žemės sklypą ir pastatą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), atskiriant šį turtą skolai, priteistai Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. sausio 2 d. nutartimi ieškovui iš A. I., išieškoti, o R. S. priteisė 750 000 Lt (217 215,01 Eur). Pažymėtina, kad restitucijos taikymo klausimai reglamentuojami tiek bendrosiose restituciją įtvirtinančiose nuostatose (CK 6.145–6.153 straipsniai, 6.222 straipsnis, kt.), tiek specialiosiose, atskiriems sandorių negaliojimo atvejams taikytinose teisės normose (CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalys, 6.472 straipsnio 3 dalis, kt.). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensuojamoji, nes pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti) (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. I. G., bylos Nr. 3K-3-497/2006). Teismas, taikydamas restituciją, turi išsiaiškinti svarbias restitucijai taikyti aplinkybes, t. y. ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima taikyti restituciją natūra. Patenkinus actio Pauliana ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o remiantis CK 6.66 straipsnio 4 dalimi skiriamas šį ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-584/2006; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-543/2007; 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. S. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-99/2010; 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013; kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė restituciją sandorį pripažindamas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovės A. D.-K. sąžiningumą, remdamasis byloje pateiktų įrodymų visetu, pagrįstai sprendė dėl atsakovės A. D.-K. nesąžiningumo. Pirmiau minėta, kad A. D.-K. yra A. I. dukterėčia. Teismai taip pat nustatė, kad būtent A. D.-K. tėvas buvo R. S. atstovas tvarkant su ginčo turtu susijusius reikalus. Be to, sandoris su A. I. dukterėčia buvo sudarytas 2012 m. gegužės 21 d., t. y. iš esmės iškart po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 15 d. priėmė nutartį dėl atsisakymo priimti ieškovo ieškinio dalį (įskaitant ir tą ieškinio dalį, kurioje buvo ginčijama 2011 m. vasario 25 d. sutartis, o priimta kita ieškinio dalis dėl kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais). Byloje nepaneigtos aplinkybės, kad nekilnojamasis turtas, kurį įsigijo A. D.-K., buvo pardavinėjamas, o nekilnojamojo turto agentūra „Turto ekspertas“ nurodė, kad savininkas yra būtent A. I. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė ir dėl A. D.-K. nesąžiningumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodoma atsakovės kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas panaikindamas 2012 m. gegužės 21 d. sandorį nesirėmė actio Pauliana nuostatomis. Remiantis CK 4.37 straipsniu tik savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis. CK 4.48 straipsnyje nustatyta, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo; perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes, kasacinis teismas sutinka su šio teismo išvada, kad A. D.-K. neįgijo nuosavybės teisių į į ginčo nekilnojamąjį turtą (CK 4.48 straipsnis).

Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai nustatęs D. S. ir R. S. sąžiningumą, nepagrįstai nepanaikino 2011 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią jie sudarė su atsakovu A. I. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad D. S. ir R. S. kartu su A. I. buvo parduodamo pastato bendraturčiai. Pažymėtina, kad įstatymuose įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti kito bendraturčio parduodamą bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią daikto dalį. Ši vieno bendraturčio teisė atitinka kito bendraturčio, parduodančio daikto dalį, pareigą pasiūlyti pirkti parduodamą daikto dalį. Taigi atsakovas A. I. apie savo dalies pardavimą pirmiausia privalėjo informuoti bendraturčius ir, šiems išreiškus pageidavimą nupirkti kito bendraturčio parduodamą daikto dalį už pasiūlytą kainą, ją parduoti. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi byloje pateiktų įrodymų visetu, nenustatė, kad A. I. D. S. ir R. S. turtą perleido už gerokai mažesnę kainą. Iš bylos teismai sprendė, kad A. I. nenutraukė bei nesiėmė kitokių priemonių, kad būtų pakeista valstybinės žemės nuomos sutartis, kurią jis yra sudaręs su valstybe, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau šiuo atveju D. S. ir R. S. nėra atsakingi už A. I. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmus, susijusius su valstybinės žemės nuomos sutartimi. Kadangi valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukta ar pakeista nebuvo, todėl A. I. turėjo mokėti žemės nuomos mokestį. Nepagrįstais laikytini ieškovo kasacinio skundo argumentai, kad vien dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais būdo atsakovai D. ir R. S. turėjo suprasti, kad galimai bus pažeistos A. I. kreditoriaus teisės. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, jog administracinio pastato patalpų dalies pirkimas buvo fiktyvus, nes D. S. ir R. S. dalį įsigyto turto iš A. I. perleido kitiems asmenims (UAB „Delteka“ ir K. B.) pagal atlygintines pirkimo–pardavimo sutartis, kurių šioje byloje ieškovas neginčija. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šių bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių nepakako konstatuoti, jog sudarydami ginčijamą sandorį D. S. ir R. S. turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia A. I. kreditorių teises, t. y. tretieji asmenys buvo nesąžiningi. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą su trečiųjų asmenų nesąžiningumu susijusią actio Pauliana sąlygą ir, nekonstatavęs visų būtinųjų actio Pauliana sąlygų, pagrįstai 2011 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį nepripažino negaliojančia.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje teismų nustatytas aplinkybes ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana taikymo pagrindus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl, atsižvelgiant į kasaciniuose skunduose suformuluotus argumentus, nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, tad atsakovės A. D.-K. ir ieškovo UAB Medicinos banko kasaciniai skundai atmestini (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 47,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinius skundus, ši suma priteistina valstybei iš kasatorių lygiomis dalimis po 23,76 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Kadangi tiek atsakovės A. D.-K., tiek ieškovo UAB Medicinos banko kasaciniai skundai atmesti, tai kitos bylinėjimosi išlaidos paliekamos jas patyrusioms šioje byloje šalims (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš UAB Medicinos banko (j. a. k. 112027077) ir A. D.–K. (duomenys neskelbtini) po 23,76 (dvidešimt tris Eur ir 76 ct) Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl D. S., (duomenys neskelbtini), ir R. S., (duomenys neskelbtini),  nuosavybės teise priklausančių 9/200 dalių pastato (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

Nutarties kopiją siųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                 Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius             

                                                                                                                                              Donatas Šernas