Administracinė byla Nr. A-138-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-11633-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.2; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Z. B. (Z. B.), J. G., V. G., T. B. (T. B.) trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus m. 33-ojo notarų biuro notarei P. J., dėl administracinio akto, sandorio pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, kurį patikslino (I t., b. l. 2-5, 106-108; II t., b. l. 2-5, 58-61), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu V. G. ir J. G. įsigijo ginčo žemės sklypą, dalį dėl 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui; 3) taikyti restituciją – priteisti valstybei 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija raštu informavo, jog žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiti žemės sklypai buvo neteisėtai perleisti privačion nuosavybėn, kadangi į juos patenka miesto miškas (valstybinės reikšmės miškas). Išnagrinėjus papildomai surinktą medžiagą, nustatyta, kad 2005 m. liepos 20 d. Vilniaus apskrities viršininkas sprendimu Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“, atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. išlikusįjį nekilnojamąjį turtą. Šio sprendimo pagrindu buvo registruotos A. B. nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2005 m. rugpjūčio 29 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ginčo žemės sklypą įsigijo V. G. ir J. G..

Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento ir pažymos apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų taksacines charakteristikas, į ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas yra 4,28 ha, patenka 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miško. Šį teisminį ginčą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme, pastarasis teismas pavedė Valstybinei miškų tarnybai atlikti patikrinimą, siekiant patikslinti miško žemės plotą, patenkantį į ginčo žemės sklypą. Valstybinė miškų tarnyba, įvykdžiusi minėtą pavedimą, pateikė medžiagą, iš kurios matyti, kad miško žemės plotas atitinka anksčiau į šią bylą Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis dėl miško ploto.

Pažymėjo, jog dalis ginčo žemės sklypo, skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo apaugusi mišku. Ir nors pastaruosiuose nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentuose esantys duomenys dalyje dėl miško žemės ploto ne visiškai sutampa su Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir Miškų valstybės kadastro duomenimis, nustatant tikslų miško žemės plotą ginčo sklype turi būti vadovaujamasi būtent Miškų valstybės kadastro duomenimis. Tokios įrodymų vertinimo taisyklės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose.

Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miškus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperka valstybė ir už juos atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams; Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnį asmuo nuosavybės teise gali turėti tik tuos daiktus, kurie neišimti iš apyvartos. Išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (šiuo atveju valstybinės reikšmės miškai) yra išimti iš apyvartos (4.7 str. 2 d.), todėl konstatuotina, kad dėl jų negali būti sudaromi jokie sandoriai, taip pat priimami administraciniai aktai, kurių pagrindu tokių daiktų nuosavybės teisė yra perleidžiama kitiems asmenims. Todėl ginčijami sandoriai taip pat pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepimuose į pareiškimą (I t., b. l. 54-57, 132-135; II t., b. l. 45-48; 68-70) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) tvarkymo byloje esančius dokumentus nustatyta, kad A. B. yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, turėtą žemę. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3141 A. B. atkurtos nuosavybės teisės į 7,0300 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai grąžinant natūra. Šio sprendimo pagrindu įregistruotos A. B. nuosavybės teisės į 4,28 ha ploto žemės sklypą (projekto Nr. 307-1) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Pažymėjo, kad nei grąžintino natūra žemės sklypo abrise (parengtas 2004-12-06), nei žemės sklypo su nekilnojamuoju turto kadastro duomenyse, nei 2004 m. gruodžio 6 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte žemės naudmenys – miškas – nenurodyti. Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte (parengtas 2004 m. gruodžio 6 d.) ir žemės sklypo plane M1:10 000 (parengtas 2005 m. kovo 15 d.) nurodytos tokios žemės sklype taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: kelių apsaugos zona, elektros linijų apsaugos zonos, vandens telkiniai ir vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos. 2005 m. rugsėjo 14-21 d. atlikus žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus nei žemės sklypo plane, nei žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte, nei žemės sklypo kadastro duomenyse žemės naudmenys – miškas – nenurodyti.

Manė, kad yra tikslinga įvertinti, ar teritorijų planavimo dokumentuose (miškų valstybės kadastro duomenyse) pagal valstybinės reikšmės miškų schemas buvo tiksliai pažymėtos valstybinės reikšmės miškų plotų ribos. Galimai žemės sklypo planas ir valstybinės reikšmės miškų schemos buvo rengiamos naudojant skirtingą kartografinę medžiagą bei skirtingus kartografavimo metodus. Todėl neužtenka vien tik palyginus miškų sklypų ribas, pažymėtas skirtingo tikslumo ir mastelio kartografinėje medžiagoje (žemėlapiuose, planuose), neišnagrinėjus visos turimos informacijos (miško sklypų kadastro duomenų bylų: paženklinimo aktų, abrisų ir kt.), daryti išvadą, kad dalis grąžinto natūra žemės sklypo yra valstybinės reikšmės miško plote.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštas Nr. (16-1)-D8-1020, kuriuo prašoma imtis priemonių užtikrinti viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo Vilniaus apygardos prokuratūroje gautas 2013 m. vasario 8 d., todėl pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą, nes po reikiamų dokumentų gavimo iki kreipimosi praėjo beveik du mėnesiai.

Atsakovai J. G. ir V. G. atsiliepimuose į pareiškėjo pareiškimą (I t., 69-73, 77-82, 125-130, II t., b. l. 72-76) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad yra sąžiningi 4,28 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įgijėjai, pagal 2005 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį įgiję nuosavybės teises į visą – 4,28 ha ploto žemės sklypą. Šis žemės sklypas A. B. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. sprendimu buvo suteiktas atkuriant nuosavybės teises į turėtąją žemę natūra. Sklypas suformuotas 2005 m. atliekant kadastrinius matavimus. Pirkimo momentu žemės sklypas niekada nebuvo priskirtinas miškui, įgyjant nuosavybės teises į sklypą pagal turimus dokumentus ginčo sklypo dalis taip pat nebuvo pažymėta ar įvardinta kaip miškas, apie tai, kad ginčo sklypo dalis traktuojama kaip miškas sužinojo tik 2013 m., pareiškėjui pateikus teismui ieškinį.

Atkreipė dėmesį į tai, kad sklypas A. B. nuosavybėn buvo grąžintas valstybinio administravimo subjekto (Vilniaus apskrities viršininko) sprendimu; sklypą formavo ir šiame procese dalyvavo valstybės įgaliojimus turintys asmenys bei institucijos. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, sklypą nuosavybės teise atsakovai V. ir J. G. įsigijo tik po visų valdžios institucijų ir pareigūnų sprendimų ir veiksmų, todėl jų kaltės dėl pareiškėjo kildinamų reikalavimų nėra. Beje, tai pripažįsta ir pareiškėjas, savo pareiškimą grįsdamas aplinkybėmis dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo (kuriuo A. B. atkurtos nuosavybės teisės) neteisėtumo.

Paaiškino, kad byloje nėra (ir negali būti) jokių įrodymų, kad sudarant minėtą sandorį atsakovų J. ir V. G. veikloje buvo neteisėtos, arba viešajai tvarkai prieštaraujančios veikos, ar nesąžiningos veikos požymių ir pan., atitinkančių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) IV skyriaus (negaliojantys sandoriai) nuostatas. Taigi, šioje situacijoje sandoris sudarytas tarp A. B. ir atsakovų laikytinas teisėtu ir atitinkančiu Lietuvos Respublikos teisę, o faktas, kad minėtas sandoris sudarytas dėl objekto (žemės) negali turėti reikšmės ir būti pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių, atsiradusių tarp atsakovų ir A. B. sudarytos sutarties pagrindu, nutraukimui.

Pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatyme apibrėžtą „miško“ sąvoką ginčo žemės dalis akivaizdžiai neatitinka miško kriterijų, tačiau neginčytina, kad „takoskyra“ tarp galimybių įstatymo nuostatų interpretacijomis medžiais apaugusią žemę laikyti mišku ar ne mišku yra itin siaura, paini ir be jokių abejonių palanki pareiškėjui ir Valstybinei miškų tarnybai minėtas nuostatas bylos požiūriu traktuoti taip, kad ginčo žemės sklypo dalis būtų priskirta miškui.

Nurodė, kad viešojo intereso apsaugos aspektu pareiškėjo reikalavimai nėra ypatingai išskirtiniai ir dideli – prašomo grąžinti žemės sklypo plotas – tik 0,08 ha; neva miško augmenijos resursai – juokingai maži – tik 7 medžiai, nei ekologiniu, nei aplinkosauginiu ar kitu požiūriu valstybės ar visuomenės interesams neturintys jokios reikšmės. Kadangi nėra galimybės atstatyti civilinių santykių, atsiradusių pagal pirkimo-pardavimo sutartį tarp atsakovų ir A. B., į būklę, kuri buvo iki šios sutarties sudarymo (A. B. yra miręs), privalėtų būti sprendžiamas teisingo atlyginimo už prarastą žemės sklypą klausimas. Kita vertus, tokio prašymo tenkinimas susijęs ir su neturtinio pobūdžio žala, į kurios atlyginimą, be jokios abejonės, įgytų teisę patenkinus pareiškimą: toks teismo sprendimas reikštų, kad valstybės administravimo subjektų sprendimų įtakoje buvo padaryta turtinio ir neturtinio (teisėtų lūkesčių pažeidimas) pobūdžio žala. Taigi, numatomas viešojo intereso apgynimo būdas būtų neadekvatus, neproporcingas ir mažareikšmis visuomenės interesų apsaugos požiūriu, tačiau itin žalingas teisėtų interesų apsaugos aspektu.

Pažymėjo, kad nuosavybę į ginčo žemės sklypą įgijo sandoriu, atitinkančiu teisės aktus, viešąją tvarką, sąžiningumo kriterijus. Atkreipė dėmesį į CK 6.222 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms; į CK 1.80 straipsnio 4 dalį, pagal kurią turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens; į CK 4.96 straipsnio 2 dalį, pagal kurią iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Net jeigu būtų pripažinta, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimas buvo neteisėtas ir šis aktas laikytinas nusikaltimu, pagal CK 4.96 straipsnį negalima išreikalauti daikto iš sąžiningo įgijėjo, kai daiktas parduotas.

Atsakovai Z. B. ir T. B. atsiliepime (I t., b. l. 122-124) paaiškino, kad nėra suinteresuoti bylos baigtimi: nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos jų tėvui A. B.. Jų žiniomis, tėvas minėtą žemę laisva valia pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė J. ir V. G.. Kur panaudojo už žemę gautus pinigus nežino, kadangi tai buvo asmeninis tėvo reikalas. Kiek žino, sutartis buvo įforminta ir žemė perleista teisės aktų nustatyta tvarka, po sutarties nei atsakovų tėvas, nei J. ir V. G. jokių pretenzijų vienas kitam neturėjo. Žemės nuosavybės atkūrimo procedūras atliko Vilniaus apskrities viršininkas, veikdamas savo teisės aktais kompetencijai suteiktų įgaliojimų ribose. Kiek žino, po nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės pardavimo jokių pretenzijų (pavyzdžiui, dėl neteisėtų veiksmų ar pan.) tėvui jokie valstybės administravimo subjektai nereiškė. Tėvas šiuo metu yra miręs, todėl, kadangi su žeme susiję reikalai buvo jo asmeninis reikalas, jokių interesų, susijusių su byla ir ieškiniu keliamais reikalavimais, atsakovai neturi. Su J. ir V. G. jokių teisinių santykių ar interesų neturi. Pabrėžė, jog negali būti įtraukti į bylos nagrinėjimą atsakovais – bylos nagrinėjimas ir ieškinyje iškeltų reikalavimų tenkinimas nėra susijęs su teisinėmis pasekmėmis jų atžvilgiu. Manė, kad ieškinio reikalavimai ta apimtimi, kuria jie yra nurodyti ir įtraukiami kaip atsakovai yra neteisinga ir neteisėta. Teismo prašė nepripažinti jų atsakovais ar kitą statusą civilinio proceso prasme turinčiais asmenimis, kadangi, sprendžiant iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių ar reikalavimų, jokių reikšmingų duomenų ar informacijos apie nuosavybės teisių į žemę atkūrimą jų tėvui taip pat šios žemės perleidimą kitiems asmenims neturi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimuose į pareiškimą (I t., b. l. 37-39; II t., b. l. 53-55, 78-80) su juo sutiko ir prašė pareiškimą tenkinti.

Paaiškino, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos (2013 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. R2-3399) pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruota Vilniaus miesto miškų Verkių girininkijos 443 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 14, kurio dalis patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. pažyma Nr. 38246, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2012 m. gruodžio 17 d. Nr. 38247, patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,08 ha miškų plotas (miesto miškas – valstybinės reikšmės miškas).

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie yra miesto miškai, todėl sprendimas, kuriuo valstybinės reikšmės miškas perleidžiamas trečiajam asmeniui, yra neteisėtas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuomone, Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 2.4-01-3141, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką yra neteisėtas ir turi būti pripažintas negaliojančiu. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000). Kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažįstamas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimo administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu (II t., b. l. 188-196) pareiškėjo pareiškimą tenkino. Panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu V. G. ir J. G. įsigijo 4,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui. Taikė restituciją natūra – priteisė Lietuvos valstybei 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui. Iš Z. B. V. G. priteisė 230,31 Eur už Lietuvos valstybei priteistą žemę. Iš Z. B. J. G. priteisė 230, 31 Eur už Lietuvos valstybei priteistą žemę.

Teismas nustatė, kad 2005 m. liepos 20 d. Vilniaus apskrities viršininkas sprendimu Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“, atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. išlikusįjį nekilnojamąjį turtą (I t., b. l. 17). Šio sprendimo pagrindu buvo registruotos A. B. nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 6-8). 2005 m. rugpjūčio 29 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 33-ojo notarų biuro notarės P. J., reg. Nr. PJ-4541 pagrindu ginčo žemės sklypą įsigijo V. G. ir J. G. (I t., b. l. 18-23).

Teismas pažymėjo, jog šią bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme, pastarasis teismas tenkino atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovės prašymą dėl Valstybinės Miškų urėdijos įpareigojimo patikslinti valstybinės reikšmės plotą ginčijame sklype, nurodant, kad atliekant tikslinančius kadastrinius matavimus dalyvautų ir žemės savininkai. Taigi, teismas pavedė Valstybinei miškų tarnybai atlikti patikrinimą, siekiant patikslinti miško žemės plotą, patenkantį į ginčo žemės sklypą. Valstybinė miškų tarnyba, įvykdžiusi minėtą pavedimą, pateikė medžiagą (I t., b. l. 179-186), iš kurios matyti, kad miško žemės plotas atitinka anksčiau į šią bylą Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis dėl miško ploto. Pastaruosius Valstybinės miškų tarnybos duomenis patvirtina nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai: 2005 m. kovo 15 d. žemės sklypo planas M 1:10 000 (I t., b. l. 64), 2005 m. vasario 23 d. (duomenys neskelbtini) A. B. sk. Nr. 307-1 ir 307-2 plotų skaičiavimas (II t., b. l. 35-36), 2005 m. kovo 15 d. Žemės naudojimo plotų eksplikacija (II t., b. l. 37), 2004 m. gruodžio 6 d. A. B. žemės sklypo Nr. 307-1 abrisas (I t., b. l. 68), 2004 m. gruodžio 6 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas (I t., b. l. 65).

Teismas, įvertinęs šiuos rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad pateikti duomenys patvirtina, kad dalis ginčo žemės sklypo, skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo apaugusi mišku. Ir nors pastaruosiuose nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentuose esantys duomenys dalyje dėl miško žemės ploto ne visiškai sutampa su Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir Miškų valstybės kadastro duomenimis, nustatant tikslų miško žemės plotą ginčo sklype turi būti vadovaujamasi būtent Miškų valstybės kadastro duomenimis. Tokios įrodymų vertinimo taisyklės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose (2005 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėj byloje Nr. A7-1733/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-762/2006; 2006 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-782/2006).

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažįstama, kad miesto miškai yra valstybinės reikšmės ir nuosavybės teise jie negali priklausyti niekam, išskyrus valstybę. Šios nuostatos teisės aktuose, taip pat ir Konstitucijoje, buvo įtvirtintos nuo pat pradžių, taigi ir ginčijamų aktų priėmimo metu. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktu šių nuostatų aiškinimu (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-235/2013).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. pažyma Nr. 38247 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,08 ha miškų plotas (miesto miškas – valstybinės reikšmės miškas). Šios institucijos 2012 m. gruodžio 17 d. pažyma Nr. 38246 patvirtina, kad minėtame sklype auga miškas. Valstybės įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013 m. vasario 11 d. išrašas patvirtina, kad šis žemės sklypas priklauso J. G. ir V. G. (II t., b. l. 11, 12, 6-8).

Remdamasis Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 6 straipsnio 2 dalies, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2, 4 dalių, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų, 16 straipsnio nuostatomis, Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2009 m. birželio 22 d. nutarimas), teismas padarė išvadą, jog Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 2.4-01-3141, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant aiškias imperatyvias teisės aktų, draudžiančių valstybinės reikšmės miškus perduoti privačion nuosavybėn, nuostatas. Atsižvelgiant į tai, jog individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (arba) įstatymams, ginčijamas sprendimas ta apimtimi, kiek juo nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant taip pat ir valstybinės reikšmės – miesto miškų dalį, laikytinas neteisėtu iš esmės, todėl naikintinas.

Kadangi vien skundžiamo administracinio akto panaikinimas viešojo intereso realiai neapgintų, nes ginčo žemės sklypo dalis žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisės į žemės sklypą perėjo J. G. ir V. G., dėl šių priežasčių turi būti tenkinami ir kiti pareiškėjo reikalavimai, t. y. pripažintina negaliojančia 2005 m. rugpjūčio 29 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu V. G. ir J. G. įsigijo ginčo žemės sklypą dalyje dėl 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui bei taikoma restitucija.

Teismas, remdamasis CK 4.7 straipsnio 2 dalimi, 1.80 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsniu, pažymėjo, jog naikintinas skundžiamas aktas ir sandoris. Iš J. G. ir V. G. Lietuvos valstybei priteistinas ginčo žemės sklypas. Po žemės sklypo pardavėjo A. B. mirties palikimą priėmė atsakovas Z. B.. Jo pareiškimas apie palikimo priėmimą patvirtintas 2010 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės R. A. (I t., b. l. 110). Atsakovas T. B. savo tėvo palikimo atsisakė. Jo pareiškimą apie palikimo atsisakymą 2010 m. gegužės 11 d. patvirtino ta pati notarė (I t., b. l. 111). 2005 m. rugpjūčio 29 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 33-ojo notarų biuro notarės P. J., reg. Nr. PJ-4541, pagrindu žemės sklypą – 4,28 ha ploto, į kurį patenka ir 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypas, įsigijo po ½ dalį V. G. ir J. G. iš A. B. (I t., b. l. 18-23). Ta pačia sutartimi V. G. ir J. G. buvo parduotas ir 0,75 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Sklypai parduoti už bendrą 100 000 Lt sumą. Bendras parduotas žemės sklypų plotas yra 5,03 ha. Vieno aro kaina yra 198,81 Lt (100 000: 503). 8 arų kaina yra 1 590,48 Lt (460,63 Eur) (198,81 x 8). Už valstybei sugrąžinamą žemę iš Z. B. V. G. ir J. G. priteistina lygiomis dalimis – kiekvienam po 230, 31 Eur.

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma nenustatyta. Viena iš šiuo atveju restituciją lemiančių aplinkybių yra ta, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 1 d. raštas, su kuriuo pareiškėjui buvo pateikta visa reikalinga ieškiniui pareikšti informacija, registruotas 2013 m. kovo 5 d. (II t., b. l. 33). Skundas teisme registruotas 2013 m. balandžio 5 d. (I t., b. l. 2-5). Vieno mėnesio termino kreiptis į teismą pareiškėjas nepraleido.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 4-9), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas kaip pirmą patikslinto pareiškimo reikalavimą išdėstė prašymą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3141 dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2015 m. rugsėjo 8 d., pareiškėjas patikslino pirmąjį reikalavimą, prašydamas panaikinti minėtą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iš dalies, t. y. tą jo dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, paliekant galioti sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, nepriskirtiną valstybinės reikšmės miškui. Tačiau pirmosios instancijos teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3141 visa apimtimi. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.96 straipsnį sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Todėl teismas turėtų aiškiai motyvuoti, kokios įtakos Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalies galimas neteisėtumas turi kitų minėto administracinio akto dalių teisėtumui, taip pat nurodyti, kodėl, teismo nuomone, šis administracinis aktas nebūtų priimtas neįtraukus skundžiamos dalies. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė jokių faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, pagrindžiančių sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimą visa apimtimi; teismas nenurodė, kodėl naikinama šio sprendimo dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės ne į miško žemę. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas vėlesnius sandorius dėl žemės sklypo perleidimo panaikino tik dalyje dėl valstybinės reikšmės miško ploto, o spręsdamas dėl restitucijos taikymo, Lietuvos Respublikai grąžino 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miško, nepasisakydamas dėl likusios žemės, nuosavybės teisės į kurią buvo atkurtos panaikintu sprendimu, teisinio likimo, todėl nėra aišku, kas turėtų valdyti šį nekilnojamąjį turtą.
2. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Šiuo atveju sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimtas 2005 m., byla dėl minėto sprendimo panaikinimo inicijuota 2013 m., skundžiamas administracinis aktas galiojo ilgą laiką (apie 8 metus), todėl ginčo žemės sklypo savininkai turėjo teisėtų lūkesčių ir toliau naudotis, valdyti Žemės sklypą, bei galimai juo disponuoti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo ginčijamu administraciniu aktu atkurtos nuosavybės teisės į 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miško, esančio 4,28 ha ploto ginčo žemės sklype. Valstybinės reikšmės miškas sudaro mažą dalį, palyginus su viso ginčo žemės sklypo plotu; byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad valstybinės reikšmės miškas yra priskirtas rezervatų, draustinių ar kitų teritorijų, turinčių išskirtinę reikšmę visuomenei, kategorijai. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad šiuo konkrečiu atveju įvertinus susiklosčiusią faktinę situaciją, galimai padaryto pažeidimo mastas viešo intereso aspektu nėra ypatingai reikšmingas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų tenkinimo, pagrįstai vadovavosi teisės aktais, patvirtinančiais, kad miesto miškai laikytini valstybinės reikšmės miškais, tačiau teisė taikoma individualiai įvertinus kiekvieną konkrečią situaciją, todėl, manytina, pirmosios instancijos teismas byloje turėjo įvertinti išdėstytas aplinkybes.
3. Prokuroras sprendimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali apskųsti teismui per 30 dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos (Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 1 d. raštas, su kuriuo pareiškėjui pateikti dokumentai, reikalingi ieškiniui parengti, Vilniaus apygardos prokuratūroje įregistruotas 2013 m. kovo 5 d.; pareiškimas teisme įregistruotas 2013 m. balandžio 5 d. Vadovaujantis šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, pažymėtina, kad 30 dienų terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2013 m. kovo 6 d. ir baigiasi 2013 m. balandžio 4 d., t. y. pareiškėjas pateikė pareiškimą teismui suėjus Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo terminui. Byloje nebuvo reiškiamas prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo apskundimo terminus. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, tai sudaro savarankišką teismo sprendimo panaikinimo pagrindą.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 54-57) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas ta apimtimi, kiek juo nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant taip pat ir valstybinės reikšmės – miesto miško dalį, laikytinas neteisėtas iš esmės, todėl naikintinas. Tačiau svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad, kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo, A. B. nuosavybės teisės aptariamo sprendimo pagrindu ir taip yra išregistruotos, kadangi A. B. visą žemės sklypą pardavė J. ir V. G.. J. ir V. G. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą yra registruotos sandorių, kuriuos pirmosios instancijos teismas panaikino tik dalyje, pagrindu, todėl negalima sutikti su atsakovo teiginiais, kad dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, kas turėtų valdyti šį nekilnojamąjį turtą.
2. Apeliaciniu skundu neginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalis priskiriama valstybinės reikšmės – miesto miškams. Kaip ne kartą yra nuosekliai konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai), miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Atsakovas nenurodo, kokios institucijos (viešojo administravimo subjektai) šiuo atveju delsė informuoti prokurorą apie viešojo intereso pažeidimus, kurie neabejotinai buvo pažeisti, perleidžiant privačion nuosavybėn tai, kas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei. Likviduotos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėju nuo 2010 m. liepos 1 d. būtent ir yra atsakovas. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad atsakovas, kuris yra ir viešojo administravimo subjektas, nuo 2010 m. būdamas atsakingas, be kita ko, už žemės reformos teisėtumą, nesiėmęs jokių priemonių pažeidimams (valstybinės reikšmės miško perleidimui privačion nuosavybėn) pašalinti, apeliacinio skundo argumentais dėl nepateisinamo viešojo administravimo subjektų delsimo informuoti prokurorą, siekia pateisinti savo teisėtų veiksmų neatlikimą. Toks atsakovo procesinis elgesys negali būti laikomas sąžiningu ir šie argumentai negali būti laikomi pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
3. Dėl argumento, kad miškas sudaro mažą dalį ginčo žemės sklypo, todėl neva neturi visuomeninės reikšmės, pažymėtina, jog, kaip matyti iš prie ieškinio pateiktos 2012 m. gruodžio 27 d. Valstybinės miškų tarnybos pažymos apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis miškų žemėlapio fragmento Nr. 38247, ginčo žemės sklypo dalis yra Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos kvartale Nr. 443, sklype Nr. 14. Viso pastarojo miško sklypo plotas vizualiai yra kelis kartus didesnis už 0,08 ha žemės sklypo dalį (dėl viso miško sklypo Nr. 14 dydžio byloje ginčo nebuvo). Pagaliau pažymėtina, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, todėl vertinant ginčo žemės sklypo miško dalies dydį, o per tai – visuomeninį reikšmingumą, būtina įvertinti ir ginčo žemės sklypo gretimybę, kurioje išsidėstęs visas miško sklypo Nr. 14 masyvas. Be to, tai, kad 0,08 ha ploto miškas, esantis 4,28 ha ploto žemės sklype, sudaro mažą ginčo žemės sklypo dalį, suponuoja išvadą, kad palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepatogumai, kuriuos patirs atsakovai – dabartiniai ginčo žemės sklypo savininkai, bus sąlyginai neženklūs.
4. Kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, Vilniaus apygardos prokuratūroje 2013 m. vasario 8 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 6 d. raštas Nr. (16-1)-D8-1020, kuriame, be kita ko, prašoma imtis ginti viešąjį interesą dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypo dalį. Pažymėtina, kad su pastaruoju raštu nebuvo pateikti visi reikiami dokumentai pareiškimui parengti, buvo pateiktas tik 2013 m. sausio 3 d. Miškų departamento raštas Nr. (12-2)-DI5-6 su pažymomis apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. sausio 18 d. raštas Nr. R2-255 su pažymomis apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Ši informacija nepakankamai atskleidžia reikšmingus duomenis svarstant dėl viešojo intereso gynimo, nebuvo pridėtas pats skundžiamas administracinis aktas, nenurodytos su juo susijusios aplinkybės dėl vykdyto nuosavybės teisių atkūrimo proceso, pateiktoje informacijoje buvo tik pažymėta, kad į ginčo žemės sklypą patenka valstybinės reikšmės miškas ir kokius teisės aktus, jų nuostatas pažeidė Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į jo dalį. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad, kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino prokuroras, prieš kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, buvo kreiptasi į valstybės įmonę Registrų centrą ir Nacionalinę žemės tarnybą dėl papildomos informacijos pateikimo. Informacija iš VĮ Registrų centro buvo gauta 2013 m. vasario 28 d., 2013 m. kovo 5 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 1 d. raštas Nr. 49SJN-(14.49.105)-407, su kuriuo buvo pateikta nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą bylos kopija. Taigi, laikytina, jog pareiškėjas, neturėdamas nuosavybės teisių atkūrimo bylos bei duomenų apie dėl ginčo žemės sklypo sudarytus civilinius sandorius, kuriuos jam pateikė VĮ Registrų centras, neturėjo galimybės nustatyti, ar nagrinėjamu atveju egzistavo konkretus pagrindas ginti viešąjį interesą. Akivaizdu, kad neturint administracinio akto (jo kopijos), kurio teisėtumas ginčijamas teisme, tiksliai nežinant jo turinio ir tarpusavio sąsajų su kitais ginčui spręsti reikšmingais dokumentais nėra galimybės visapusiškai ir išsamiai įvertinti susiklosčiusius teisinius santykius, jiems taikytiną teisinį reguliavimą, taip pat parengti pareiškimą teismui, tačiau, kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, visa informacija reikšminga dėl kreipimosi į teismą dėl viešo intereso gynimo buvo surinkta tik 2013 m. kovo 5 d. Ieškinys, adresuotas Vilniaus miesto apylinkės teismui, buvo įteiktas paštui 2013 m. balandžio 2 d., todėl, neatsižvelgiant į tai, kad teisme ieškinys buvo įregistruotas 2013 m. balandžio 5 d., 30 dienų terminas nebuvo praleistas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 64-66) su juo sutinka iš dalies, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas, nurodant, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 2.4-01- 3141 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“ naikintinas dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,08 ha valstybinės reikšmės mišką, likusioje dalyje teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą apskundimo terminus, nes remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013 ir kt.), prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas (ABTĮ 56 str.), o tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui taikytinos ABTĮ 33 ir 34 straipsniuose nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo ir šio termino atnaujinimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas; be to, terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prokuratūrai visa reikalinga medžiaga pareikšti ieškinį pateikta 2013 m. kovo 5 d., o prokuratūros 2013 m. balandžio 2 d. ieškinys teisme registruotas 2013 m. balandžio 5 d. (I t., b. 1. 2-5), todėl teismas teisingai konstatavo, kad 1 mėnesio termino kreiptis į teismą pareiškėjas nepraleido.
2. Nepagrįsti ir atmestini atsakovo argumentai, kad galimai padaryto pažeidimo mastas viešojo intereso aspektu nėra ypatingai reikšmingas ir kad viešasis interesas neturėtų būti ginamas, nes nuo Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki prokuroro kreipimosi dėl jo panaikinimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas (apie 8 metai). Negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos. Pažymėtina, kad šioje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją) pažymėjo, kad aplinka yra vertybė ir netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje. Tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį. Atsižvelgiant į tai, kad miesto miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, darytina išvada, jog viešasis interesas, gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013, 2013 m. spalio 2 d. nutartis ir kt.). Be to senaties ir sąžiningo įgijėjo institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). Kai byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (išimtine valstybine nuosavybe – mieto miškais), administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011 ir kt.).
3. Sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 2.4.01-3141 panaikintas visa apimtimi, naikintinas. 2015 m. rugsėjo 8 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino pirmąjį reikalavimą, t. y. prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,08 ha valstybinės reikšmės miško. Ir nors pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje išsamiai išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,08 ha miškų plotas (miesto miškas – valstybinės reikšmės miškas) ir, kad ginčijamas sprendimas ta apimtimi, kiek juo nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant taip pat valstybinės reikšmės miško dalį – miesto miškų dalį, laikytinas neteisėtas iš esmės, todėl naikintinas, tačiau rezoliucinėje dalyje išeidamas iš reikalavimo ribų, panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3141 visa apimtimi, nors motyvų, kodėl tai padarė nenurodė.

Atsakovai J. G., V. G., Z. B. ir T. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 69-71) prašo apeliacinį skundą atmesti, o šio reikalavimo netenkinus ir priėmus apeliacinį skundą nagrinėti apeliacine tvarka, prisideda prie atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo ir palaiko jame išdėstytus reikalavimus.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kadangi nagrinėjamos bylos nagrinėjimas vilkinamas nuo 2013 m. kovo mėnesio, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones 0,08 ha dydžio žemės sklypo daliai yra nustatytas areštas, nuo minėtu laikotarpiu J. ir V. G. laisvai disponuoti kita žemės sklypo dalimi negali. Nors žemės sklypui yra patvirtintas detalusis planas, tačiau 0,08 ha žemės sklypo dalis yra neišskirta ir jos neįmanoma išskirti neįsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui. J. ir V. G. ne kartą informavo teismą, kad dėl laikinosios apsaugos priemonės patiria nepatogumų, 2015 m. pradėjus derybas dėl žemės pardavimo su potencialiu pirkėju, šios žemės parduoti negali, kadangi notarai atsisako tvirtinti sandorį, kol ginčas teisme nebus pasibaigęs. Dėl to, tikėdamiesi, kad galų gale teisminis ginčas yra baigtas, J. ir V. G. pirmosios instancijos teismo sprendimo neapskundė aukštesnės instancijos teismui. Taip pat nebuvo informuoti, kad minėtą teismo sprendimą apeliacine tvarka apskundė Nacionalinė žemės tarnyba. Tik 2016 m. kovo mėn. kreipęsi į pirmosios instancijos teismą dėl sprendimo išaiškinimo, J. ir V. G. sužinojo, kad sprendimą „kažkas“ apskundė ir byla persiųsta į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Nors ir prašė raštu, teismai J. ir V. G. atsisakė pateikti apeliacinio skundo kopijas ir argumentuoti, kodėl su minėtu skundu jie, taip pat Z. Ir T. B. nėra supažindinti. Tik 2016 m. gegužės mėn. J. ir V. G. nuvykus į teismą ir susipažinus su byla, paaiškėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba dar 2015 m. lapkričio 20 d. yra pateikusi apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimą. Nors iš esmės J. ir V. G. sutinka su Nacionalinės žemės tarnybos skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, tačiau šio skundo priėmimas ir nagrinėjimas iš esmės reikštų, kad dar neribotą laiką gali užsitęsti teisminis ginčo nagrinėjimas, o minėtu laikotarpiu J. ir V. G. ir toliau negalės laisvai disponuoti ne ginčo objektu esančiu žemės sklypu. Taip pat tai reikštų, kad numatomas sudaryti žemės pardavimo sandoris neįvyks, dėl ko J. ir V. G. patirs finansinių nuostolių (negaus lėšų). J. ir V. G. atkreipia teismo dėmesį, kad ne kartą yra kreipęsi ir į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ir į Lietuvos vyriausiąjį administracinė teismą (minėtas teismas nurodė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą), į Nacionalinę žemės tarnybą, į prokuratūrą, Notarų rūmus dėl teismo sprendimo išaiškinimo ir galimybės sudaryti aukščiau minėtą sandorį galimybių. Tačiau sprendžiant iš gautų atsakymų, šiuo metu, neįsiteisėjus teismo sprendimui arba nenutraukus teisminio ginčo nagrinėjimo, sandorio sudarymo galimybės yra neįmanomos. Tik dėl minėtų priežasčių J. ir V. G. mano, kad Nacionalinės žemės tarnybos skundo nagrinėjimas pažeistų jų teisėtus interesus ir konstitucines teises laisvai disponuoti nuosavybės teisėje esančiais daiktais, todėl prašo atmesti Nacionalinės žemės tarnybos skundą kaip nepagrįstą. Kadangi šio skundo pagrindas yra J. ir V. G. teisėtų interesų apsauga, atmetus skundą nei valstybė, nei kiti asmenys (Z. ir T. B., prisijungę prie šio prašymo) neigiamų padarinių nepatirtų. Tačiau nusprendus skundą nagrinėti, tolimesnio teisminio skundo nagrinėjimo neigiami padariniai būtų neproporcingai dideli tiems, kuriuos J. ir V. G. patirtų priėmus skundą nagrinėjimui teisme: užsitęsus teisminiam ginčui (tokią prielaidą leidžia daryti faktas, kad Vilniaus apygardos teismui dar 2015 m. lapkričio 24 d. išsiuntus apeliacinį skundą iki dabar kai kurioms suinteresuotoms šalims (pavyzdžiui, J. ir V. G. bei Z. ir T. B.) nėra įteiktos apeliacinio skundo kopijos, o pats bylos nagrinėjimas per pusę metų nėra pradėtas) J. ir V. G. gali prarasti potencialų žemės pirkėją ir atitinkamai dėl sandorio nesudarymo turėti nuostolių. Todėl prašome atmesti Nacionalinės žemės tarnybos skundą.
2. Tuo atveju, jeigu pirmasis prašymas nebus tenkintas ir bus nuspręsta skundą nagrinėti, atkreipia teismo dėmesį į šias aplinkybes. Kaip minėta, apie tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, J. ir V. G. sužinojo tik 2016 m. gegužės mėnesį, savarankiškai nuvykę į teismą susipažinti su teismo sprendimui išaiškinti grąžinta byla, J. ir V. G. susipažinę su byla, nustatė, kad dar 2015 m. lapkričio 24 d. Vilniaus apygardos teismas bylą išsiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, ir, nors apeliacinio skundo persiuntimo lydraštyje jie ir buvo nurodyti kaip suinteresuota bylos šalis, kuri turėjo būti informuota apie apeliacinį skundą, apeliacinis skundas J. ir V. G. išsiųstas nebuvo. Sprendžiant iš minėto lydraščio pastabos, apeliacinis skundas buvo išsiųstas tik per Elektroninių bylų portalą ir tik prokuratūrai, Aplinkos ministerijai, notarei ir Nacionalinei žemės tarnybai. Tai patvirtina ir tas faktas, kad bylos medžiagoje nėra grąžintų teismo lydraščių, kurie, neradus adresatų, su atitinkama žyma privalo būti pridedami prie bylos medžiagos. Todėl, vadovaudamiesi ABTĮ 131 straipsniu, teismui nusprendus priimti Nacionalinės žemės tarnybos skundą nagrinėti apeliacine tvarka, J. ir V. G. ir Z. ir T. B. pareiškia, kad prisideda prie atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo ir palaiko jame išdėstytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis iš dalies ir, remdamasis apeliacinės instancijos teismui sutektomis galiomis, siekiant garantuoti teisingą bylos išsprendimą, nepriklausomai nuo pateikto skundo argumentų keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu buvo pripažinta, jog nuosavybės teisių atkūrimo dalyku bei vėliau sudaryto sandorio dalyku neteisėtai tapo 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miškas, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra valstybės išimtinė nuosavybė. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu nustatyta, kad valstybė išperka miškus, kurie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Todėl nuosavybės teisės į miesto mišką negali būti atkurtos ir vėliau negali būti sandorio dalyku tarp privačių asmenų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 2005 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu V. G. ir J. G. įsigijo 4,28 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui panaikinimo ir restitucijos taikymo yra pagrįsta ir paliekama nepakeista.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“ visa apimtimi, nors panaikino 2005 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį, į kurią pateko valstybinės reikšmės miškas ir tik šiai daliai taikė restituciją. Dėl to atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad viso 4,28 ha žemės sklypo statusas po tokio sprendimo liko neapibrėžtas, yra pagrįstas. Tokia situacija negalima, kadangi teismo sprendimu turi būti išspręsti visi klausimai ir iš priimto sprendimo negali kilti kiti ginčai tuo pačiu pagrindu, sprendimas turi būti aiškus ir suprantamas ir negali likti kliūčių tokio sprendimo įvykdymui.

Pagal Teismų įstatymo 39 straipsnio 2 dalį teismo baigiamuoju aktu laikomas teismo aktas, kuriuo byla baigiama iš esmės. Šio ginčo atveju atsakovas pagrįstai nurodo, kad po teismo sprendimo neaišku, kas valdys nekilnojamąjį turtą.

Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą. Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“, asmuo neteko nuosavybės teisų į 7,03 ha žemės, nors pirkimo-pardavimo sutartimi šios bylos tretiesiems suinteresuotiems asmenims pardavė 4,28 ha žemės sklypą, kuriame yra ginčijama miško dalis.

Žemės įstatymo 30 straipsniu yra nustatyti reikalavimai žemės sandoriams, kuriuo nustatyta, kad prie žemės sandorių turi būti pridėtas žemės sklypo planas (1 d.). Šio ginčo atveju 2005 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo išskirta valstybinės reikšmės miško dalis, todėl daroma išvada, kad toks planas nebuvo parengtas. Todėl pareiškėjui, reiškiant reikalavimą dėl sandorio dalies panaikinimo, privalu buvo pirmosios instancijos teismui pateikti Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka parengtą teritorijų planavimo dokumentą ir ginčo miško 0,08 ha ploto, patenkančio į žemės valdą, planą, kuris, patenkinus pareiškėjo reikalavimą, užtikrintų priimto teismo sprendimo įvykdymą ir bylos užbaigimą. Nepateikus į bylą ginčijamo žemės sklypo plano, yra pagrindas pripažinti bylą neužbaigta ir tai yra formalus pagrindas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų pašalintas minėtas trūkumas. Tačiau įvertinus tai, kad bylos nagrinėjimas truko daugiau nei tris metus, bylos grąžinimas naujam nagrinėjimui šiurkščiai pažeistų bylos nagrinėjimo operatyvumo principą, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas ištaisyti esamą situaciją, bylos negrąžina nagrinėti iš naujo ir sprendžia iš esmės.

Pagal pareiškėjo reikalavimą Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“ naikintinas iš dalies, panaikinat sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,08 ha valstybinės reikšmės miško, esančio Vilniaus m. k. v., adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini).

Byloje pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo dalies panaikinimo pagrindą dėl jo prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, teisės pažeidimo pasekmių šalinimo našta tenka atsakovui, kadangi byloje nėra įrodymų, kad prie teisės pažeidimo yra prisidėjęs A. B., kurio naudai buvo priimtas sprendimas.

Todėl atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, įpareigotina per tris mėnesius nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos parengti žemės sklypo, esančio Vilniaus m. k. v., adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), 0,08 ha žemės sklypo dalies atidalinimo planą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo pozicija, kad prašymo padavimo teismui 30 dienų termino pareiškėjas nepažeidė, kadangi pasirengimas dėl viešo intereso gynimo buvo baigtas 2013 m. kovo 5 d., o ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui, buvo įteiktas paštui 2013 m. balandžio 2 d.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

Panaikinti dalį Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 2.4-01- 3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo, į 0,08 ha valstybinės reikšmės miško, esančio Vilniaus m. k. v., adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per tris mėnesius nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos parengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), atidalinimo planą, atidalijant 0,08 ha ploto žemės sklypo dalį, į kurią pateko miškas.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas