Civilinė byla Nr. 3K-3-519/2012
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17358-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.5.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Kaeras“ ir J. P. ir atsakovo AAS „BTA“, veikiančio per „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialą Lietuvoje, kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Kaeras“ ir J. P. ieškinį atsakovui AAS „BTA“, veikiančiam per „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo; tretieji asmenys – B. D. ir Z. R. (Z. R.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, draudimo išmokų apskaičiavimo tvarką, įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai UAB „Kaeras“ ir J. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš atsakovo 40 500 Lt draudimo išmoką, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovai nurodė, kad 2009 m. spalio 5 d. UAB „Kaeras“ su atsakovu sudarė draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas ieškovei J. P. priklausantis automobilis „Audi A6“ (duomenys neskelbtini).
2010 m. gegužės 28 d. sankryžoje Vilnius, Juodšiliai, Salininkai įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovei J. P. priklausantis automobilis „Audi A6“ (duomenys neskelbtini), vairuojamas UAB „Kaeras“ darbuotojo Z. R., susidūrė su automobiliu BMW 523 (duomenys neskelbtini), vairuojamu trečiojo asmens B. D. Abu eismo įvykio dalyviai sutiko, kad dėl eismo įvykio kaltas automobilio „Audi A6“ (duomenys neskelbtini), vairuotojas Z. R., nepraleidęs pagrindiniu keliu važiavusio automobilio BMW 523 (duomenys neskelbtini), ir užpildė eismo įvykio deklaraciją.
Z. R. atsakovą informavo apie eismo įvykį, o šio darbuotojai apžiūrėjo sugadintą automobilį „Audi A6“. 2010 m. birželio 19 d. raštu Nr. S-10-INŽ-3046 atsakovas informavo ieškovą UAB „Kaeras“ apie priimtą sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes automobilių sugadinimai ir jų padėtis po eismo įvykio neatitinka ekspertui pateiktų eismo įvykio aplinkybių. Ieškovų teigimu, esant eismo įvykio metu sugadintam automobiliui, atsakovas privalo išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Ieškovai žalą grindžia UAB „Nepriklausomų ekspertų biuro“ 2010 m. rugsėjo 17 d. „Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos“ Nr. 2100941 išvadoje nurodyta automobilio rinkos verte iki apgadinimo ir likutine transporto priemonės 40 500 Lt verte bei 400 Lt žalos įvertinimo išlaidomis.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas vadovavosi Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 017 (toliau – Taisyklės). 3.1.1 punktu, kuriame nustatyta, kad draudžiamasis įvykis yra transporto priemonės sugadinimas ir (ar) sunaikinimas dėl autoavarijos. Pagal Taisyklių 4.1.5 punktą nedraudžiamasis įvykis yra, kai draudėjas arba transporto priemonės teisėtas valdytojas žalą padarė tyčia arba nuslėpė įvykio priežastis, aplinkybes ir padarinius, arba kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką ar ją padidinti. Pagal Taisyklių 4.5.1 punktą draudikas nemoka draudimo išmokos, jeigu draudikui pateikta neteisinga, klaidinanti informacija apie draudžiamąjį įvykį. Teismas, padarė išvadą, kad draudikas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes Z. R. ir ieškovės atstovas draudikui pateikė neteisingą, klaidinančią informaciją ir nuo draudiko nuslėpė tikrąsias įvykio priežastis ir aplinkybes.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. vasario 7 d. ekspertizės aktas iš esmės patvirtina 2010 m. liepos 8 d. specialisto išvadoje Nr. ES-14-10 E. S. pateiktą išvadą, kad automobiliai buvo susidūrę, tačiau sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, nes galimo kontakto metu automobilis „Audi A6“ turėjo stovėti arba labai lėtai judėti. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad nėra tikėtina, jog B. D., važiuodama tiesiu keliu, kuriame geras matomumas, nebūtų galėjusi iš anksto pastebėti lėtai judančio ar sustojusio Z. R. vairuojamo automobilio.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 2 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikino iš dalies ir priėmė naują sprendimą. Ieškovų UAB „Kaeras“ ir J. P. ieškinį atsakovui AAS „BTA“, veikiančiam per „BTA“ ADB filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo patenkino iš dalies: priteisė ieškovei J. P. iš atsakovo AAS „BTA“, veikiančio per „BTA“ ADB filialą Lietuvoje, 31 995 Lt draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nurodytu laiku įvyko autoavarija. Įrodžius eismo įvykį, CK 6.987 straipsnio, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalies pagrindu atsiranda pareiga dėl draudžiamojo įvykio mokėti draudimo išmoką.
Byloje pateikti du atsakovo užsakymu atlikti ekspertizės aktai: 2010 m. liepos 8 d. – E. S. specialisto išvada ir 2011 m. vasario 7 d. – Lietuvos teismo ekspertizės centro. Iš esmės abiejų specialistų atliktos išvados viena kitai neprieštarauja, nustatytas eismo įvykio buvimo faktas. Automobilių vairuotojų deklaracijoje ir anketose nurodytos aplinkybės, neatitinkančios ekspertizės aktų išvados, pačios savaime nepaneigia įvykio fakto buvimo. Atsakovo pateiktas anketas apie draudimo įvykį pildė abu eismo dalyviai, neturintys specialių žinių nustatyti automobilių greičio prieš įvykį. Teismas nurodo, kad, įvertinus situaciją, žmogaus faktorių po eismo įvykio, tikėtina, jog anketose fiksuoti duomenys gali būti nevisiškai tikslūs. Eismo įvykio faktą patvirtina ir apklausti liudytojai G. P., K. A. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad eismo įvykio faktas nustatytas, jo metu sugadintas automobilis „Audi A6“, pagal Taisyklių 3.1.1 punktą toks įvykis yra draudžiamasis ir to pakanka draudiko prievolei mokėti draudimo išmoką atsirasti.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatytos sąlygos, kuriomis draudikas gali atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, jog Z. R. tyčia nuslėpė įvykio priežastis, arba padarė eismo įvykį, arba kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką, todėl nėra ir pagrindo, remiantis Taisyklių 4.1.5 ir 4.5.1 punktais, tokį įvykį laikyti nedraudžiamuoju. Atsakovui pateikta informacija apie draudžiamąjį įvykį, draudžiamasis įvykis nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu ir, netgi pripažinus, jog trečiasis asmuo nevisiškai tiksliai įvykdė Draudimo taisyklių sąlygas, t. y. pateikė netikslią informaciją anketoje, toks veiksmas negali būti priežastis eismo įvykį laikyti nedraudžiamuoju. Draudimo sutartis aiškintina ją prisijungimo būdu sudariusios sutarties šalies (ieškovo) naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), o neigiamų padarinių atsiradimo rizika tenka tokiu atveju pačiam draudikui.
Nustatant žalos dydį remtasi UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuro“ 2010 m. rugsėjo 17 d. atlikta Kelių transporto priemonės ataskaita, kurios metu padaryta išvada, kad transporto priemonės atkuriamoji vertė įvertinus keičiamų dalių nuvertėjimą be PVM sudaro 41 551,96 Lt, transporto priemonės rinkos vertė iki sugadinimo su 21 procento PVM yra 59 800 Lt, apgadintos transporto priemonės likutinė vertė su 21 procento PVM – 19 300 Lt. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirkdama automobilį ieškovė J. P. nemokėjo PVM, ji nėra tokio mokesčio mokėtoja, o transporto priemonės rinkos vertė iki apgadinimo ir apgadintos transporto priemonės likutinė vertė skaičiuota su 21 procento PVM, todėl priteistinas žalos dydis mažintinas skaičiuoto 21 procento PVM dydžiu, t. y. žalos dydis yra 31 995 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės J. P. santykių pobūdį – ji yra automobilio savininkė ir UAB „Kaeras“ direktorė, pripažino, kad transporto priemonės savininkas turi reikalavimo teisę pretenduoti į draudimo išmoką,
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudimo išmokos mokėjimą, nedraudžiamojo įvykio nustatymą, aiškinimo ir taikymo
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, įrodžius eismo įvykį, CK 6.987 straipsnio ir Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalies pagrindais atsiranda pareiga draudžiamojo įvykio pagrindu mokėti draudimo išmoką. Nepagrįstai buvo sutapatintos eismo įvykio ir draudžiamojo įvykio sąvokos, nes ne kiekvienas eismo įvykis gali būti pripažintas draudžiamuoju. Taisyklių 4 skirsnyje nustatytomis aplinkybėmis draudikas draudimo išmokos dėl avarijos nemoka (pvz.: draudėjas vairavo neblaivus, vairavo neturėdamas teisės vairuoti, pateikė draudikui neteisingą, klaidinančią informaciją apie eismo įvykį ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, suabsoliutindamas draudimo pareigą mokėti draudimo išmoką, nepriklausomai nuo sutartyje aptartų draudimo išmokos mokėjimo sąlygų, pažeidė sutarties šalies (draudiko) teises ir teisėtus interesus.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo
Apeliacinės instancijos teismas pripažindamas pagrįstais liudytojų G. P. ir K. A. parodymus, nesivadovavo pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad šie liudytojai nematė įvykio, o jų rašytiniai paaiškinimai buvo surašyti ieškovų advokato ir jų tik pasirašyti. Nebuvo vertinta, kad Z. R., kuris yra ieškovės sugyventinis, paaiškinimai apie eismo įvykio aplinkybes yra prieštaringi, nenuoseklūs, buvo ne kartą keičiami. Kasatorius niekada eismo įvykio fakto neginčijo. Ginčas kilo tik dėl to, kad buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmoką, nes buvo pateikta neteisinga, klaidinanti informacija apie eismo įvykį. Tai, kad buvo pateikta neteisinga informacija apie eismo įvykį patvirtina tiek specialistų išvados, tiek pats trečiasis asmuo Z. R. Tokiais veiksmais buvo pažeistos draudimo sutarties sąlygos, o jų pažeidimas atleidžia draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo (Taisyklių 4.1.5, 4.5.1 punktai).
Apeliacinės instancijos teismas tokiu draudimo teisinių santykių aiškinimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „HUAN YU“ v. UADB „SEESAM LIETUVA“, bylos Nr. 3K-3-225/2010; 2010 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. K. PĮ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-395/2010; 2009 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-32/2009 suformuotos teismų praktikos. Jose nurodoma, kad, siekiant įvykį pripažinti (nepripažinti) draudžiamuoju, būtina atsižvelgti į draudiko prisiimtų įsipareigojimų apimtį bei draudimo sutarties šalių susitartas draudimo sąlygas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai UAB „Kearas“ ir J. P. prašo atsakovo AAS „BTA“, veikiančio per „BTA“ ADB filialą Lietuvoje, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudimo išmokos mokėjimą, nedraudžiamojo įvykio nustatymą, aiškinimo ir taikymo
2010 m. gegužės 28 d. eismo įvykis atitinka draudimo taisyklėse apibrėžtą draudžiamojo įvykio sąvoką. Remiantis CK 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalimi ir Taisyklių 3.1.1 papunkčiu apeliacinės instancijos teismo eismo įvykio sutapatinimas su draudžiamuoju įvykiu yra logiškas ir teisingas. Atsakovas elgiasi nesąžiningai siedamas draudėjo veiksmus po eismo įvykio su draudžiamuoju įvykiu, nes netikslios informacijos pateikimas po draudžiamojo įvykio nėra visiškai susijęs su draudiko draudimo sutartimi prisiimta draudimo rizika. Draudikui atsisakius mokėti ar sumažinus draudimo išmoką kyla pareiga įvykdyti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimus, t. y. prievolė atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Neleidžiama bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti draudikui vykdyti prievolę. Dėl to po eismo įvykio pateikti Z. R. paaiškinimai nedaro eismo įvykio, kurio buvimą pripažįsta ir atsakovas, nedraudžiamojo. Šiuo atveju atsakovas suabsoliutino savo teisę dėl bet kokio draudėjo pažeidimo, neturinčio jokio priežastinio ryšio su draudžiamuoju įvykiu, nemokėti draudimo išmokos. Taip būtų paneigiama draudimo esmė ir draudimo sutartimi siekiami tikslai.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo
Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad yra įrodytas 2010 m. gegužės 28 d. eismo įvykio faktas. Šiai bylai turi reikšmės nustatytas eismo įvykio faktas, o ne šio eismo įvykio detalės. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, patvirtinančių, kad pirmiau nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse buvo suformuota kitokia nuosekli teismo praktika šiai bylai aktualiu klausimu, taip pat nenurodyta, kodėl tose bylose išdėstyti aiškinimai turi būti taikomi nagrinėjamoje byloje.
Kasaciniu skundu ieškovai UAB „Kaeras“ ir J. P. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. sprendimą pakeisti ir ieškinio dalį, kurią teismas atmetė, panaikinti ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo ieškovei J. P. 8505 Lt draudimo išmoką. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudimo išmokos dydį, aiškinimo ir taikymo
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Draudimo įstatymo 88 straipsnio ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3, 57, 58, 71, 72, 91 straipsnių nuostatas. Ieškovės patirti nuostoliai yra lygūs turto įsigijimo išlaidoms, kurios susijusios su PVM. Nebūdama PVM mokėtoja, įsigydama analogišką turtą, ieškovė neturės galimybės nei išskaičiuoti šio mokesčio, nei susigrąžinti jo iš biudžeto. Nagrinėjamoje byloje turtas buvo apdraustas rinkos verte. UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuro“ 2010 m. rugsėjo 17 d. atlikta Kelių transporto priemonės ataskaita padaryta išvada, kad automobilio „Audi A6“ rinkos vertė iki sugadinimo buvo 59 800 Lt su PVM, o apgadintos transporto priemonės likutinė vertė – 19 300 Lt su PVM. Taigi pagal Draudimo įstatymo 88 straipsnį ir Draudimo taisykles ieškovei padarytas nuostolis yra 40 500 Lt. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio dalį, kurioje ieškovei nebuvo priteista 8505 Lt PVM suma kaip nuostolis. Aplinkybė, kad ji nėra PVM mokėtoja, automobilio rinkos kainos nepakeičia, todėl tai nėra pagrindas mažinti jai išmokėtos draudimo išmokos dydį PVM suma.
Dėl netinkamo PVM skaičiavimo
Apeliacinės instancijos teismas skaičiuodamas nuostolių dydį padarė PVM skaičiavimo klaidą. Remiantis Pridėtinės vertės įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis, kurį gavo ar turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas. 21 proc. PVM pridedamas prie pardavimo sumos (apmokestinamosios vertės), todėl PVM turi būti pridedamas prie apmokestinamosios vertės 33 471,07 Lt (33 471,07 Lt + 21 proc. = 40 500 Lt).
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių sprendimo pagrįstumą įrodymais Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl žalos dydžio nurodė, kad atsakovas iš esmės draudimo išmokos dydžio neginčijo, ir byloje nėra duomenų, jog ieškovė pirkdama automobilį mokėjo PVM. Šios aplinkybės byloje nebuvo tiriamos, todėl jomis pagrindžiant teismo sprendimą buvo pažeistos CPK 263 straipsnio 2 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies nuostatos. Byloje ginčo dėl draudimo išmokos dydžio tarp šalių nebuvo, todėl ieškovas nepateikė žalos dydį ar draudimo išmokos dydį pagrindžiančių įrodymų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovų UAB „Kearas“ ir J. P. kasacinį skundą atmesti Jame išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudimo išmokos dydį, aiškinimo ir taikymo
Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Draudimo įstatymo 88 straipsniu ir iš priteistinos sumos išskaičiavo 21 proc. PVM, nes ieškovai nepateikė automobilio įsigijimo dokumentų. Ieškovų nurodyti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsniai neturi nieko bendra su esama situacija. Nepagrįstas ieškovų argumentas, kad J. P. įsigydama automobilį mokėjo PVM, nes jis buvo įskaičiuotas į automobilio kainą. PVM būtų įskaičiuotas į automobilio įsigijimo kainą, jei automobilį būtų pirkusi iš asmens, kuris yra PVM mokėtojas. Kadangi žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka ieškovui, tai jis privalėjo pateikti sumokėtą PVM patvirtinančius įrodymus.
Dėl netinkamo PVM skaičiavimo
Dėl ieškovų pateikiamo PVM skaičiavimo neprieštarauja.
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių sprendimo pagrįstumą įrodymais Apeliacinės instancijos teismas tenkindamas ieškinį privalėjo vadovautis įrodymais, patvirtinančiais žalos dydį. Ieškovas turi pareigą pateikti visus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimą, todėl nepagrįstu laikytinas ieškovų argumentas dėl proceso teisės normų pažeidimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Atsakovo kasaciniame skunde keliama problema, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovui nepagrįstai priteisė draudimo išmoką, nes įvykis buvo nedraudžiamasis. Ieškovų kasaciniame skunde keliama problema dėl PVM priteisimo. Apie tai pasisakys kasacinis teismas.
Dėl eismo įvykio pripažinimo (nepripažinimo) draudžiamuoju įvykiu
Tai, kad sankryžoje Vilnius, Juodšiliai, Salininkai 2010 m. gegužės 28 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovei J. P. priklausantis automobilis „Audi A6“, vairuojamas UAB „Kaeras“ darbuotojo Z. R., susidūrė su automobiliu (duomenys neskelbtini), vairuojamu trečiojo asmens B. D., pripažino abu žemesniosios instancijos teismai. Eismo įvykio kaltininku pripažintas Z. R., kurio vairuojamas automobilis iš šalutinio kelio įvažiavo į sankryžą ir nepraleido B. D. vairuojamo automobilio pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio.
Abiejų instancijų teismai skirtingai vertino eismo įvykį: pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad automobiliai buvo susidūrę, tačiau sugadinimai negalėjo būti padaryti jo dalyvių deklaruoto eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, nes galimo kontakto metu automobilis „Audi A6“ turėjo stovėti arba labai lėtai judėti. Teismas padarė išvadą, kad Z. R. ir ieškovės atstovas draudikui pateikė neteisingą, klaidinančią informaciją ir nuo draudiko nuslėpė tikrąsias įvykio priežastis ir aplinkybes, todėl eismo įvykio nepripažino draudžiamuoju; apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, įrodžius eismo įvykį, pagal CK 6.987 straipsnį ir Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalį draudikui atsiranda pareiga draudžiamojo įvykio pagrindu mokėti draudimo išmoką.
Kasacinis teismas daro išvadą, kad teismai padarė skirtingas išvadas iš esmės remdamiesi tomis pačiomis byloje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Taigi šiuo atveju visų pirma kyla įrodinėjimo taisyklių taikymo klausimai.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti kitokias išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, gali skirtingais motyvais padaryti tokias pačias arba skirtingas galutines išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Kartu tai reiškia, kad šios instancijos teismas turi teisę priimti kitokį sprendimą negu pirmosios instancijos teismo priimtas. Apeliacinės instancijos teismo teisė priimti kitokį sprendimą įtvirtinta ir CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą.
Eismo įvykio aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimai. Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva. Kasacinis teismas žemesnių instancijų teismų nustatytų ir įvertintų faktų negali vertinti kitaip, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, vertindama kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepriėmė atsakovui palankaus sprendimo, nėra pagrindas kasacinio skundo argumentus pripažinti pagrįstais.
Daugelis kitų kasacinio skundo argumentų yra susiję tik su fakto klausimais, vienokių ar kitokių aplinkybių vertinimu ar įrodymų pakankamumu. Neanalizuodamas kiekvieno iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą (CPK 176, 185 straipsniai), pakankamai motyvavo savo sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis), todėl šios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas aiškindamas draudimo teisinius santykius nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-32/2009, 2010 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „HUAN YU“ v. UADB „SEESAM LIETUVA“, bylos Nr. 3K-3-225/2010, ir 2010 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. K. PĮ v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-395/2010, formuojamos teismų praktikos. Vertinant kasatoriaus argumentus, atsižvelgtina į draudimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Taigi pagal šią įstatymo normą ir CPK 178 straipsnį tuo atveju, kai draudėjas teigia, jog įvykis yra draudžiamasis, o draudikas teigia priešingai, tai šis turi įrodyti, jog įvykis yra nedraudžiamasis. Taigi įvykio pripažinimas draudžiamuoju (nedraudžiamuoju) yra pagrįstas eismo įvykio aplinkybių vertinimu. Nurodytose nutartyse jos buvo vertinamos vienaip, o šioje byloje apeliacinės instancijos teismas jas įvertino kitaip. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi tokią teisę, ir konstatuota, jog šis teismas nepažeidė proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą.
Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra duomenų, jog Z. R. tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką. Nesant jų, teismas turėjo pagrindą išvadai, kad pagal Taisyklių 4.1.5 ir 4.5.1 punktus tokio įvykio negalima laikyti nedraudžiamuoju.
Kasacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nuo nurodytos teismų praktikos nenukrypo, nes padarė išvadas dėl eismo įvykio, kuris įvyko kitokiomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, šis teismas turėjo pagrindą eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padaryto įrodymų įvertinimo teisingumo, todėl jie atmestini. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas pagrįstas pakankamais įrodymais, todėl jis negali būti panaikintas remiantis tik kasatoriaus argumentais.
Dėl PVM
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje nustatyta PVM mokėtojas – asmuo, kuriam pagal šį Įstatymą nustatyta prievolė apskaičiuoti ir mokėti PVM ir kuris mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju, įskaitant kitaip PVM tikslais registruotus asmenis, išskyrus asmenis, kurie yra registruoti kompensacinio PVM tarifo schemos tikslais.
Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:
1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;
2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;
3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Iš šios normos darytina išvada, kad ieškovė neatitinka šių reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė J. P. nėra PVM mokėtoja. Šios išvados kasaciniame skunde neginčija ir ieškovė bei atsiliepime atsakovas. Taigi nebūdama PVM mokėtoja, ieškovė neturi galimybės susigrąžinti šio mokesčio.
Draudimo įstatymo 88 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Šalių draudimo sutartimi nenustatyta, kad atsakovas atlygins tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Taigi ieškovei turi būti atlyginti visi nuostoliai (kitos išlaidos), nemažinant jų PVM dydžiu. Apeliacinės instancijos teismas, nepriteisdamas PVM, nepagrįstai ieškovei priteisė tik dalį nuostolių, todėl šios instancijos teismo sprendimas keistinas. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad jai papildomai priteistina 8505 Lt. Su tokiu ieškovės PVM apskaičiavimo dydžiu atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas sutinka, todėl šia suma didintina apeliacinės instancijos teismo ieškovei priteista nuostolių suma.
Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Paduodama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 255 Lt žyminį mokestį ir 1600 Lt už kasacinio skundo ir atsiliepimo surašymą. Patenkinus ieškovės ir atmetus atsakovo kasacinį skundą, šios ieškovei priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnio 1 ir 2 dalis).
Kasacinės instancijos teismas turėjo 88,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. lapkričio 22 d. pažyma. Patenkinus ieškovės ir atmetus atsakovo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį, kuria priteista draudimo išmoka, išdėstyti taip: priteisti ieškovei J. P (duomenys neskelbtini), iš atsakovo AAS „BTA“, veikiančio per „BTA“ ADB filialą Lietuvoje, j. a. k. 300665654, buveinės adresas: Verkių g. 29, Vilnius, 40 500 (keturiasdešimt tūkstančių penkis šimtus) Lt draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą 40 500 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. spalio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą sprendimo dalį (dėl bylinėjimosi išlaidų) palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo AAS „BTA“ (j. a. k. 300665654) 88,30 Lt (aštuoniasdešimt aštuonis litus 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas