Civilinė byla Nr. 3K-3-20/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.10; 50.1; 50.3

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 26 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Orgreitos transportas“ kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Orgreitos transportas“ ieškinį atsakovui V. Z. dėl skolos pagal nuomos sutartį priteisimo, trečiasis asmuo VšĮ Vandens sporto klubas „Alfa“, ir pagal atsakovo V. Z. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Orgreitos transportas“ dėl nuostolių atlyginimo.   

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 19 800 Lt nuomos mokesčio, 344,46 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad išnuomojo atsakovui automobilį laikotarpiui nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 4 d. Automobilis atsakovui buvo perduotas 2008 m. rugsėjo 2 d., tačiau atsakovas ieškovui jį grąžino tik 2008 m. gruodžio 16 d., todėl privalo sumokėti nuomos mokestį už šį laikotarpį (CK 6.499 straipsnio 2 dalis).  

Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 3150 Lt nuostolių atlyginimo, 104,42 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priešieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas nurodė, kad išsinuomota transporto priemone vyko į Prancūziją, tačiau kitą dieną po nuomos sutarties sudarymo automobilis sugedo ir nebegalėjo būti naudojamas. Atsakovas savo lėšomis organizavo automobilio pervežimą į Lietuvą bei saugojimą, dėl to turėjo 3150 Lt išlaidų, kurias ieškovas privalo atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 5800 Lt nuomos mokesčio, 157,60 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio procesinių palūkanų, o iš ieškovo atsakovui – 1375 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio procesinių palūkanų. Teismas nustatė, kad šalys 2008 m. rugsėjo 2 d. pasirašė transporto priemonės nuomos sutartį, pagal kurią ieškovas (nuomotojas) perdavė atsakovui (nuomininkui) nuomos teise naudoti transporto priemonę „Mercedes Benz Sprinter 312“, o atsakovas įmokėjo 800 Lt avansą, 400 Lt nuomos mokestį ir įsipareigojo mokėti ieškovui 200 Lt nuomos mokestį už kiekvieną parą. Sutartimi buvo nustatytas transporto priemonės nuomos laikas iki 2008 m. rugsėjo 4 d., automobilio išvykimo ir grąžinimo vieta numatyta Ukmergės gatvė Vilniuje. Išsinuomota transporto priemone atsakovas nuvyko į Prancūziją, tačiau 2008 m. rugsėjo 3 d. automobilis sugedo ir grąžintas su variklio defektu. Į Lietuvą automobilį atsakovo iniciatyva 2008 m. rugsėjo 10 d. pargabeno IĮ „Kemeras“. Transportavimo išlaidas – 2750 Lt – sumokėjo atsakovas. Nuo 2008 m. rugsėjo 10 d. iki 2008 m. spalio 5 d. automobilis buvo saugotas IĮ „Kemeras“ aikštelėje, o nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2008 m. gruodžio 10 d. – UAB „Kelstuva“ stovėjimo aikštelėje, esančiose Šiaulių rajone. Už saugojimo paslaugas atsakovas sumokėjo 400 Lt. Ieškovui automobilis buvo grąžintas 2008 m. gruodžio 16 d.  

Teismas sprendė, kad atsakovas, laiku negrąžinęs transporto priemonės į sutartyje nurodytą vietą, pažeidė nuomos sutarties sąlygas, atėmė ieškovui galimybę naudotis ir disponuoti išnuomotu turtu savo nuožiūra, gauti iš to pajamas, todėl pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo nuomos mokestį už laiką, kurį šis pavėlavo grąžinti ieškovui ginčo automobilį (CK 6.499 straipsnio 2 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas be teisėto pagrindo reikalauja nuomos mokesčio už visą laikotarpį nuo sutarties sudarymo dienos 2008 m. rugsėjo 2 d. iki automobilio grąžinimo dienos 2008 m. gruodžio 16 d. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad Transporto priemonės nuomos sutarties 14 punkte numatyta nuomotojo pareiga tučtuojau atsiimti išnuomotą automobilį, jeigu nuomininkas nesilaikytų kurio nors sutarties punkto nuostatų, ypač jeigu jis negrąžintų automobilio nustatytu laiku. Apie tai, jog išnuomotas automobilis yra Šiaulių rajone, ieškovas sužinojo jau 2008 m. rugsėjo pabaigoje, todėl, teismo teigimu, ieškovas turėjo būti rūpestingas, pats išsiaiškinti automobilio buvimo vietą bei imtis priemonių šį atsiimti. Be to, ieškovas neįrodė, kad visą laikotarpį iki 2008 m. gruodžio 16 d. būtų galėjęs automobilį nuomoti ir gauti pajamas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad protinga priteisti ieškovui nuomos mokestį tik už tą laiką, kurį ieškovas iš tikrųjų nežinojo, kur yra automobilis ir negalėjo jo atsiimti, t. y. už laikotarpį iki 2008 m. spalio 6 d. Dėl to, įvertinęs, kad atsakovas buvo sumokėjęs 400 Lt nuomos mokestį už dvi dienas ir palikęs 800 Lt užstatą, teismas iš atsakovo ieškovui priteisė 5800 Lt nuomos mokesčio. Teismas taip pat sprendė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas, vykdydami automobilio nuomos sutarties sąlygas, nepakankamai bendradarbiavo, nes bendrai neieškojo būdų, kaip kuo ekonomiškiau išspręsti sugedus automobiliui kilusius sunkumus. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys neįrodė išnuomoto automobilio gedimo priežasties, t. y. neįrodyta, dėl kieno kaltės – ieškovo (perdavus automobilį su trūkumais) ar atsakovo (netinkamai automobilį eksploatuojant) – automobilis sugedo, o sugedusio automobilio pargabenimą į Lietuvą užsakė atsakovas ir už tai sumokėjo, teismas laikė, kad teisinga automobilio transportavimo išlaidas lygiomis dalimis padalyti abiem šalims. Dėl to priešieškinio reikalavimą dėl šių išlaidų priteisimo teismas tenkino iš dalies, priteisdamas iš ieškovo pusę atsakovo sumokėtos sumos, t. y. 1375 Lt. Teismas taip pat pripažino, kad atsakovas pažeidė sutarties reikalavimą grąžinti išsinuomotą automobilį į sutartą vietą Vilniuje, todėl sprendė, kad atsakovas neturi teisės reikalauti atlyginti 400 Lt išlaidų, turėtų dėl automobilio saugojimo UAB „Kelstuva“ stovėjimo aikštelėje.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimą pakeitė: ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš ieškovo atsakovui 3150 Lt ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl ieškinys negali būti tenkinamas (CK 6.245–6.246 straipsniai, CPK 178 straipsnis). Kolegijos teigimu, ieškovas neįrodė, jog automobilis sugedo dėl atsakovo kaltės, todėl ieškinys neatitinka CK 6.477 straipsnyje įtvirtintos nuomos sutarties sampratos ir pažeidžia įstatyme nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nes ieškovas (nuomotojas) įrodinėjimo pareigą be jokio teisinio pagrindo perkelia atsakovui (nuomininkui). Nenustačius atsakovo kaltės dėl transporto priemonės gedimo, iš atsakovo negalėjo būti priteistas nuomos mokestis CK 6.499 straipsnio 2 dalies pagrindu, o ieškovas turi prisiimti atsakomybę už dėl automobilio gedimo atsiradusią ekonominio pobūdžio žalą (negautas pajamas). Ieškovas (nuomotojas) turi prisiimti ne tik potencialią didesnio pavojaus šaltinyje egzistuojančią gedimo riziką, kuri materializavosi atsakovui (nuomininkui) naudojantis išsinuomotu daiktu,  bet ir su tuo susijusius nuostolius (CK 6.270, 6.485, 6.509 straipsniai). Išnuomotas automobilis turėjo būti tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis buvo išnuomotas, visą nuomos terminą (CK 6.483 straipsnis). Be to, teismas nurodė, kad ieškovas nepasinaudojo CK 6.485 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuomotojo teise tikrinti, ar nuomininkas tinkamai naudojosi išsinuomotu daiktu, o automobilis buvo parduotas nenustačius jo gedimo priežasčių, todėl ieškovas prarado galimybę įrodyti, kad automobilio variklio gedimą lėmė neteisėti atsakovo veiksmai. Ieškovas neįrodė ir to, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė nuostolių – negavo 19800 Lt nuomos mokesčio. Teisėjų kolegija sprendė, kad, nenustačius nuomininko neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismo sprendimas sugedusio automobilio transportavimo išlaidas paskirstyti šalims ir atmesti atsakovo reikalavimą dėl automobilio saugojimo išlaidų priteisimo neatitinka bendrųjų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų ir prieštarauja CK 6.485 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Šią išvadą kolegija grindė nurodydama, kad nuomininkas negalėjo naudoti išnuomoto automobilio pagal paskirtį ir dėl to patyrė nuostolių (nepasiekė kelionės tikslo, turėjo papildomų išlaidų). Įvertinęs aplinkybę, kad, sudarydamas automobilio nuomos sutartį, atsakovas sumokėjo ieškovui 800 Lt užstatą ir 400 Lt nuomos mokestį, o automobiliu galėjo naudotis tik vieną dieną, apeliacinės instancijos teismas laikė pagrįstu atsakovo reikalavimą priteisti automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidų atlyginimą ir padidino atsakovui iš ieškovo priteistiną nuostolių atlyginimą iki 3150 Lt (CK 6.256 straipsnis, 6.483 straipsnio 1 dalis).

 

III. Kasacinio skundo argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį: ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo 15 850 Lt, o atsakovo priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.      Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.499 straipsnio 2 dalį, nes ši teisės norma be išlygų turi būti taikoma tuo atveju, jei nuomininkas negrąžina išsinuomoto daikto sutartyje nustatytu laiku ir nėra duomenų, jog pareigos grąžinti išsinuomotą daiktą nuomininkas neįvykdė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Aplinkybė, kad nuomos objektas nuomos laikotarpiu buvo sugadintas, nešalina nuomininko pareigos daiktą grąžinti nuomotojui, nes tai yra imperatyvi nuomininko pareiga. Atsakovas nenurodė jokių pateisinamų priežasčių, dėl kurių jis nustatytu laiku automobilio nepristatė į sutartyje nurodytą vietą, t. y. nuo 2008 m. rugsėjo 10 d., kai automobilis buvo atgabentas į Lietuvą, atsakovas galėjo organizuoti jo perdavimą kasatoriui, tačiau to nedarė, net nenurodė kasatoriui, kur automobilis saugomas. Atsakovas nesilaikė CK 6.38 straipsnio 3 dalyje, 6.200, 1.137 straipsniuose nustatytų pareigų, sąmoningai nebendradarbiavo, todėl yra atsakingas už padarinius, atsiradusius dėl pavėluoto daikto grąžinimo. Atsakovo kaltė bei neteisėti veiksmai pavėluotai grąžinant daiktą yra įrodyti, o reikalavimas atlyginti daikto sugadinimo pašalinimo išlaidas byloje nebuvo reikštas.

2.      Teismai pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, todėl nepagrįstai pripažino, kad kasatorius yra kaltas dėl automobilio sugedimo. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo išimtinai vieną nuomotojo pareigą užtikrinti, kad nuomos objektas būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį visą nuomos laikotarpį (CK 6.485 straipsnis), tačiau neatsižvelgė į tai, jog taip pat egzistuoja nuomininko pareiga užtikrinti, kad išsinuomotas daiktas nebus pablogintas ar prarastas, o atsakomybės už išnuomoto daikto būklės pabloginimą nuomininkas gali išvengti tik įrodęs, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės (CK 6.500, 6.502 straipsniai). Tai reiškia, kad abi šalys turi pareigą įrodyti išnuomoto daikto sugedimo ar sunaikinimo priežastį. Priešingai nei teigė teismai, atsakovo kaltė sugadinant ginčo automobilį yra visiškai įrodyta: kasatorius tinkamai įvykdė savo sutartinį įsipareigojimą perduoti nuomininkui techniškai tvarkingą transporto priemonę, atsakovas priešingai neįrodė. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad automobilio variklio gedimo priežastis nepriklausė nuo jo eksploatavimo nuomos metu sąlygų, t. y. nuo atsakovo.

3.      Kasatorius sutinka, kad ieškinys būtų patenkintas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 15 850 Lt, t. y. nuomos mokestį nuo 2008 m. rugsėjo 10 d., kai automobilis parvežtas į Lietuvą, iki realaus perdavimo kasatoriui 2008 m. gruodžio 16 d., atėmus transportavimo į Lietuvą kainą.  

    

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde keliami CK 6.499 straipsnio 2 dalies, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.  

 

Dėl CK 6.499 straipsnio 2 dalies aiškinimo

Pagal CK 6.499 straipsnio 1 dalį, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą. Šioje normoje nustatytos prievolės nesilaikymo padariniai nustatyti CK 6.499 straipsnio 2 dalyje – jei nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Nagrinėjamu atveju kasatorius, remdamasis šia teisės norma, reikalauja priteisti iš atsakovo nuomos mokestį už laikotarpį, kurį išnuomotas automobilis nebuvo grąžintas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė šį kasatoriaus reikalavimą.

Pirma, kasatorius neatsižvelgia į nuomos teisinius santykius reguliuojančių teisės normų esmę, paskirtį, tarpusavio sisteminius ryšius, todėl neteisingai nurodo, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalis yra imperatyvaus pobūdžio taisyklė, kuri be išlygų turi būti taikoma tuo atveju, jei nuomininkas negrąžina išsinuomoto daikto sutartyje nustatytu laiku. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Vilniaus dailė“, bylos Nr. 3K-3-132/2008; 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. įmonė ,,Anūkėlis“ v. UAB ,,Sonex group“, bylos Nr. 3K-3-487/2008). Taigi CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas dėl pavėluoto daikto grąžinimo nuomotojo patirtų nuostolių (negautų pajamų) nustatymo metodas – laikoma, kad nuomotojo negautos pajamos yra tokio nuomos mokesčio dydžio, kurį jis būtų gavęs, jeigu nuomos sutartis nebūtų pasibaigusi, šie nuostoliai laikomi minimaliais nuomotojo nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB ,,Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009). Iš tokio CK 6.499 straipsnio 2 dalies paskirties aiškinimo išplaukia šios teisės normos ryšys su nuomotojo teise gauti nuomos mokestį už nuomininkui perduotą daiktą. Nuomotojo teisė gauti, o nuomininko pareiga mokėti nuomos mokestį susijusi su tinkamu nuomotojo pareigos perduoti sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą įvykdymu (CK 6.477 straipsnis). Šios nuomotojo pareigos vykdymas prasideda įsigaliojus sutarčiai, tačiau nesibaigia turtą perdavus nuomininkui. Skirtingai nei nurodo kasatorius, nuomotojo prievolė suteikti turtą nuomininkui, kad šis juo galėtų naudotis pagal paskirtį ir daikto būklė šią atitiktų, nepasibaigia daikto perdavimu nuomininkui, o išlieka visą nuomos sutarties terminą (CK 6.483 straipsnio 1 dalis), todėl turi garantinį pobūdį ir lemia nuomotojo atsakomybės už šios prievolės nevykdymą ypatumus. Tinkamos kokybės daikto perdavimas reiškia, kad perduotas daiktas turi būti be trūkumų, kurie trukdytų visiškai ar iš dalies naudotis daiktu pagal paskirtį. Nuomotojo atsakomybė gali atsirasti ir už mažiausius nuomojamo daikto trūkumus, jeigu jie trukdo nuomininkui naudotis daiktu pagal paskirtį. Nuomotojo atsakomybės nėra tais atvejais, dėl kurių šalys susitarė ir kai perduodamo daikto trūkumai iš anksto buvo žinomi nuomininkui, pavyzdžiui, daiktas buvo nuomojamas anksčiau ar buvo žinoma apie turto padėtį iš kitų šaltinių ir pan., arba daikto trūkumai turėjo būti žinomi turto apžiūros metu ar tikrinant turto pritaikomumą nesvarbu kada, t. y. tiek sudarant sutartį, tiek daiktą perduodant (akivaizdūs daikto trūkumai). Atsakomybė atsiranda, jeigu nuomotojas ir nežinojo apie trūkumus, tai reiškia, kad jis tokiu atveju atsako už daikto paslėptus trūkumus (atsakomybė be kaltės rizikos pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Architectura humana“ v. I. R., bylos Nr. 3K-3-16/2008).

Taigi CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga sumokėti nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, nėra besąlyginė, o šios teisės normos taikymo galimybės turi būti vertinamos atsižvelgiant ir į nuomotojo pareigos perduoti sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą, kuris tinkamas naudoti pagal paskirtį visą nuomos terminą, vykdymą. Toks aiškinimas atitinka tiek šalių interesų pusiausvyros, tiek bendruosius teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus (CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatoriaus teiginiai, kad norint taikyti CK 6.499 straipsnio 2 dalį pakanka konstatuoti tik tai, jog išnuomotas daiktas grąžintas nuomotojui pavėluotai.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl teismų nustatytų aplinkybių, kad automobilis buvo išnuomotas atsakovui nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 4 d., tačiau 2008 m. rugsėjo 3 d. sugedo ir jo daugiau nebuvo galima naudoti pagal paskirtį. Kasatoriui automobilis perduotas 2008 m. gruodžio 16 d. Taigi nuomininko pareiga mokėti kasatoriui nuomos mokestį už laikotarpį iki 2008 m. gruodžio 16 d. priklauso nuo to, dėl kieno kaltės automobilis sugedo ir nebegalėjo būti naudojamas pagal paskirtį. Tuo atveju, jei nebūtų nustatyta atsakovo kaltė dėl automobilio sugedimo, turėtų būti laikoma, kad kasatorius pažeidė savo pareigą užtikrinti, jog nuomos objektas būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį visą nuomos laikotarpį (CK 6.483, 6.485 straipsniai). Tokios pareigos pažeidimo atveju nebūtų pagrindo priteisti kasatoriui ir nuomos mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant pagrindo laikyti buvus atsakovo kaltę dėl automobilio variklio gedimo (apie tai plačiau bus kalbama toliau šioje nutartyje), teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad iš atsakovo negalėjo būti priteistas nuomos mokestis CK 6.499 straipsnio 2 dalies pagrindu, o kasatorius turi prisiimti atsakomybę už dėl automobilio gedimo atsiradusią ekonominio pobūdžio žalą (negautas pajamas).

Be to, atsižvelgiant į nurodytą CK 6.499 straipsnio 2 dalies aiškinimą, konstatuotina, kad šios normos paskirtis – padengti nuostolius, kuriuos patiria nuomotojas dėl laiku negrąžinto daikto. Nagrinėjamu atveju faktinė situacija ypatinga tuo, kad neginčijamai nustatyta, jog automobilis sugedo ir nebegalėjo būti naudojamas pagal paskirtį dar nesibaigus nuomos laikui. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatorius neįrodė, jog negrąžinus automobilio sutartyje nurodytu laiku patyrė nuostolių, t. y. negavo nuomos mokesčio, kurį būtų galėjęs gauti. Kasatorius nepaneigė šios teismo išvados teisėtumo bei pagrįstumo.

Antra, kasatorius, reikalaudamas priteisti nuomos mokestį iš atsakovo už laikotarpį, kurį automobilis buvo negrąžintas, teigia, kad atsakovas nenurodė jokių pateisinamų priežasčių, dėl kurių nustatytu laiku automobilio nepristatė į sutartyje nurodytą vietą, t. y. nuo automobilio atgabenimo į Lietuvą 2008 m. rugsėjo 10 d. atsakovas neorganizavo jo perdavimo kasatoriui, buvo nerūpestingas ir neatidus, pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasatoriaus argumentai neduoda pagrindo kitokiai išvadai, nes, kaip nustatė teismai, šalys 2008 m. rugsėjo 2 d. pasirašytos transporto priemonės nuomos sutarties 14 punkte susitarė, kad ,,jei nuomininkas nesilaikytų kurios nors iš šios sutarties nuostatų ir ypač jei jis negrąžintų automobilio nustatytu laiku, tuo jis įgalioja nuomotoją tučtuojau atsiimti minėtąjį automobilį, nepaisant, kur jis bebūtų, be jokio išankstinio perspėjimo ir atleidžia nuomotoją nuo atsakomybės dėl mokesčių ar žalos, kuri yra automobilio grąžinimo pasekmė, apmokėjimo“. Taigi šalys nustatė kasatoriui pareigą rūpintis automobilio perėmimu ir susigrąžinimu. Dėl to nėra pagrindo atsakovui perkelti atsakomybę dėl automobilio neperdavimo kasatoriui (CK 6.156, 6.189 straipsniai).   

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus teiginius dėl besąlygiško CK 6.499 straipsnio 2 dalies taikymo nagrinėjamu atveju.

 

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo nustatant, dėl kieno kaltės daiktas pablogėjo

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį ir iš dalies tenkindamas priešieškinį, nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo pareigą užtikrinti, kad išsinuomotas daiktas nebūtų pablogintas. Kasatoriaus nuomone, atsakovo kaltė sugadinant automobilį yra visiškai įrodyta, nes kasatorius tinkamai įvykdė savo įsipareigojimą perduoti nuomininkui techniškai tvarkingą transporto priemonę, o atsakovas neįrodė, kad automobilio variklio gedimo priežastis nepriklausė nuo jo eksploatavimo nuomos metu sąlygų.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus ir sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims ir nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išnuomoto automobilio perdavimo nuomininkui akte nebuvo užfiksuota jokių trūkumų (išskyrus stiklo defektą), tačiau kitą dieną po perdavimo nuomininkui automobilis sugedo, nustatytas variklio defektas ir daugiau nebegalėjo būti naudojamas. Grąžinus kasatoriui, automobilis buvo parduotas, neištyrus tikslių gedimo priežasčių. Tokios faktinės situacijos kontekste būtina atsižvelgti į CK 6.500 straipsnio turinį bei įvertinti nuomoto daikto – automobilio – ypatybes. CK 6.500 straipsnyje nustatyta, kad jei nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės. Tačiau jeigu daikto būklė pablogėja dėl jo natūralaus susidėvėjimo arba dėl jo normalaus naudojimo laikantis nuomos sutarties sąlygų, tai tokiais atvejais nuomininkas neprivalo atlyginti atsiradusių nuostolių nuomotojui, nebent sutartyje būtų nustatyta kitaip (CK 6.499 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytais atvejais nuomotojas turi žinoti ir gali iš anksto numatyti išnuomojamo daikto pabloginimą, taigi jis negali pagrįstai tikėtis dėl daikto pabloginimo nuostolių atlyginimo, jei tokia teisė į nuostolių atlyginimą nesuteikta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Colibri“ v. UAB ,,Stilsena“, bylos Nr. 3K-3-493/2007; 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. įmonė ,,Anūkėlis“ v. UAB ,,Sonex group“, bylos Nr. 3K-3-487/2008). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad automobilis yra tokios prigimties daiktas, kuris turi potencialią gedimo riziką, egzistuojančią nepriklausomai nuo to, kaip jis eksploatuojamas. Automobilio variklio gedimas yra toks, kuris gali atsirasti kiek dėl natūralaus automobilio dėvėjimosi, tiek dėl kitų priežasčių. Tokio defekto priežastis galima nustatyti tik atlikus nuodugnų automobilio tyrimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, kad automobilio variklio gedimas, nuomotojui neįrodžius kitaip, laikytinas gedimu, atsirandančiu dėl natūralaus daikto naudojimo. Taigi šalims tokio natūralaus automobilio gedimo rizikos sutartimi nepriskyrus atsakovui, ši rizika lieka nuomotojui kasatoriui (CK 6.485, 6.499 straipsniai). Dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju kasatorius, teigdamas, kad automobilio variklio defektas atsirado dėl atsakovo kaltės, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 12, 178 straipsniai).

Sprendžiant dėl šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo, nagrinėjamu atveju reikšmingas yra ir šalių elgesys. Kasatorius, perėmęs automobilį ir manydamas, kad automobilio variklis sugedo ne dėl natūralaus jo dėvėjimosi, o dėl netinkamos eksploatacijos nuomos metu, turėjo galimybę atlikti tyrimus, automobilio variklio ekspertizę. Tačiau teismai nustatė, kad automobilis buvo parduotas. Taigi, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, pats kasatorius ne tik nepasinaudojo CK 6.485 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuomotojo teise tikrinti, ar nuomininkas tinkamai naudojosi išsinuomotu daiktu, tačiau, automobilį pardavus nenustačius jo gedimo priežasčių, kasatorius prarado galimybę įrodyti, kad automobilio variklio gedimą lėmė neteisėti atsakovo veiksmai, t. y. dėl kasatoriaus veiksmų buvo prarasta galimybė nustatyti automobilio gedimo priežastį, kartu – ir spręsti dėl to, kuri iš sutarties šalių turėtų būti už tai atsakinga. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pirmiau nurodytomis bendro pobūdžio normomis, pagal kurias natūrali daikto sudegimo rizika priskiriama nuomotojui.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles bei proceso teisės normų reikalavimus. Iš apskųsto procesinio sprendimo turinio matyti, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas įvertino kiekvieną įrodymą atskirai bei įrodymų visetą ir iš jo padarė išvadas apie nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės atitinka byloje surinktus įrodymus, įrodinėjimo pareiga paskirstyta tinkamai, konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei nustatė teismas, buvimą teisinio pagrindo nebuvo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu, reikalavimai teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo teismo posėdyje, nepažeisti (CPK 185 straipsnis).

 

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas, ieškinys atmestas, o priešieškinis iš dalies patenkintas, konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 41,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Orgreitos transportas“ (juridinio asmens kodas 123512644) į valstybės biudžetą 41,80 Lt (keturiasdešimt vieną litą 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Sigitas Gurevičius    

 

 

 

                                                                                                            Česlovas Jokūbauskas       

 

 

 

                                                                                                            Vincas Verseckas