Administracinė byla Nr. A-271-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03605-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grėjas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Grėjas“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Grėjas“ su skundu (b. l. 1–16), kurį patikslino (b. l. 90–113), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismas, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 61 724,16 Lt žalos atlyginimą.

Taip pat prašė priteisti patirtas 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ, įstatymas) pakeitimai, susiję su mažųjų saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifais, kuriais nustatyta, kad taikomas Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojantis fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas. Pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą, mažųjų saulės jėgainių, kurioms Leidimai gaminti elektros energiją buvo išduoti laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d., pagaminta elektros energija turėjo būti prekiaujama tokiais fiksuotais tarifais: 1,25 Lt/kWh elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, ir 1,60 Lt/kWh elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą, o saulės jėgainių, kurioms Leidimai gaminti elektros energiją išduoti laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.: 0,69 Lt/kWh elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, ir 0,87 Lt/kWh elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą. Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ir nustatytų mažesnių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų pareiškėjas patyrė 61 724,16 Lt dydžio žalą, kurią, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas, turi atlyginti valstybė. Keičiant AIEĮ nustatytą teisinį reglamentavimą, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, bendrasis teisės principas lex retro non agit, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai. Įstatymų leidėjas tik išimtiniais atvejais gali nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Keičiant AIEĮ, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, nes, pagal iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusią AIEĮ redakciją, elektros energija turėjo būti superkama pagal Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu patvirtintus fiksuotus tarifus. Reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra pasibaigę, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas rėmėsi Didžiosios Britanijos apeliacinio teismo sprendimu byloje Nr. C1/2012/0023, kurioje taip pat buvo sprendžiamas klausimas, ar išmokų tarifų koregavimas, keičiant teisinį reglamentavimą, nepažeidžia elektros jėgainių savininkų teisių. Pakeitus teisinį reguliavimą, buvo pažeistas pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nes manydamas, kad bus taikomi Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu nustatyti tarifai, pareiškėjas, prieš pradėdamas elektros energijos gamybos veiklą, galėjo įvertinti būsimas investicijas ir pelną. Priimdamas AIEĮ pakeitimo įstatymą, įstatymų leidėjas pažeidė ir proporcingumo principą, nes nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių, Lietuvoje nebuvo susiklosčiusi kokia nors ypatinga (sunki ekonominė, finansinė ar kt.) padėtis. Be to, teisinis reguliavimas pakeistas ne laikinai dėl tam tikros ypatingos teisinės situacijos. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. 13-64-01 teisės aktų projektų informacinėje sistemoje buvo įregistruotas 2013 m. sausio 7 d., Lietuvos Respublikos Seime svarstytas ypatingos skubos tvarka, parengtas nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių, kurios yra privalomos, reikalavimų ir nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis bei visuomene. Pažymėta, kad, tvirtinant AIEĮ pakeitimo įstatymą, nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto raštuose pateiktus argumentus dėl galimo asmenų, kuriems išduoti Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, taip pat investicinių projektų plėtros stabdymo. Pareiškėjo patirta žala 61 724,16 Lt yra nuostoliai, kurie susidarys dėl to, kad 12 metų pareiškėjo pagaminta elektros energija bus prekiaujama taikant ne 1,44 Lt/kWh, o 1,25 Lt/kWh tarifą. Iki šios dienos pareiškėjas yra realiai patyręs 5 647,18 Lt nuostolių už AB „Lesto“, taikant 1,25 Lt/kWh, tarifą parduotą elektros energiją. Tarp nurodytų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, nes nuostoliai atsirado būtent dėl pakeisto teisinio reguliavimo, kuris pažeidžia anksčiau nurodytus teisės aktus ir konstitucinius principus.

Atsižvelgdamas į skunde išdėstytus argumentus, pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio nuostata, ta apimti, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime (b. l. 151–157) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, todėl kilo situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia, suminę įrengtąją galią, t. y. 500 MW, viršytų apie 50 kartų. Tokia situacija galėjo lemti papildomą didesnį nei 400 mln. Lt kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, kuris turėtų būtų surinktas iš elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo realios galimybės įvertinti ir numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateiktas toks kiekis prašymų ir kad dėl įrengtosios suminės galios gali būti neužtikrinta darni atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, jose pagamintą elektros energiją superkant pagal iki 2013 m. vasario 1 d. nustatytą tarifą, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Juo nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolių. Teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl jie patys turi prisiimti nuostolius dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos. Vartotojas, kaip silpnesnioji sandorio šalis, turi būti ginamas papildomai. Būtent dėl to ir buvo pakeistos AIEĮ nuostatos. Tai, kad, pakeitus AIEĮ, nebuvo pažeisti pareiškėjo teisės ir teisėti lūkesčiai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis (a. b. Nr. A143-2834/2013). Leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui buvo išduotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl lex retro non agit principas negalėjo būti pažeistas. Ministerija 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. (8.1-10)-3-87 „Dėl pakartotino įstatymų projektų teikimo“ informavo Vyriausybę, kad Pakeitimo įstatymo projektas, šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas ir jų aiškinamieji raštai buvo patikslinti pagal Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (1.6.)2T-23 pateiktas pastabas, tačiau neatsižvelgta į siūlymą nustatyti vėlesnę įstatymų projektų įsigaliojimo datą, nes ją atidėjus, dar labiau išaugtų prašymų gauti leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus bei išduotų leidimų skaičius. Pakeitimo įstatymo projektas 2013 m. sausio 17 d. buvo patalpintas Seimo teisės aktų informacinės sistemos Projektų registravimo posistemėje. Pagal Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Vyriausybės teisėkūros taisyklių 4 punktą, dėl skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus šių taisyklių 18 ir 19 punktuose nustatytais terminais gali teikti visi suinteresuoti asmenys. Visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl Pakeitimo įstatymo projekto, tačiau šia teise visuomenė nepasinaudojo. Pareiškėjas pateikė informaciją apie su AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau žalos atlyginimą prašo priteisti iš Lietuvos valstybės. Pareiškėjas ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos, apie tai, kad jis būtų pateikęs ieškinį dėl sutarties sąlygų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą. Ministerijai nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos. Seimas veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų, o nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinų elementų – neteisėtų veiksmų – valstybei pareiga atlyginti žalą kilti negali.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 171-177) pareiškėjo UAB „Grėjas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Ministerija 2012 m. rugpjūčio 30 d. išdavė Bendrovei Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1454 saulės elektrinėje, kurios instaliuotoji galia 0,029 MW, įrengtoje (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) sav. (b. l. 51). Bendrovė 2013 m. vasario 22 d. Ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, t. y. gaminti elektros energiją neintegruotoje fotovoltinėje saulės elektrinėje, įrengtoje (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) sav. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios numatoma įrengtoji galia iki 30 kW (b. l. 48). Ministerija 2013 m. kovo 21 d. išdavė Bendrovei Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0965 fotovoltinėje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,0288 MW, esančioje (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) sav., ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 66).

Teismas vertino, kad iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusiame AIEĮ 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalyse buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal nurodytas AIEĮ nuostatas, iki 2013 m. vasario 1 d. atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena. Nustatyta, kad Bendrovei Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1454 buvo išduotas 2012 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 51). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. AIEĮ 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Bendrovei Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-0965 buvo išduotas 2013 m. kovo 21 d. (b. l. 66). Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013 metų I ketvirčiui patvirtino fiksuotą 1,25 Lt/kWh elektros energijos, pagamintos neintegruotoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia yra iki 30 kW, supirkimo tarifą.

Vertinta, jog nagrinėjamoje byloje susidarė tokia faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Atkreiptas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013 m. vasario 1 d., nenustatė.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad dėl susiklosčiusios situacijos buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo praktika (2013 m. vasario 15 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. vasario 20 d.nutarimai), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2013 m. kovo 21 d. sprendimas Magdeburger Muhlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg Nr. C-129/12; 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą Nr. C-110/97; 1991 m. vasario 21 d. sprendimas Zucherfabrik Suderdithmarshen ir Zuckergabrik Soest Nr. C-143/88 ir C-92/89), nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (a. b. Nr. A143-2834/2013) pateikė ir nagrinėjamai bylai aktualų aiškinimą, t. y. konstatavo, kad teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai). Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas konstatavo, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Be to, reikšdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai negali būti konstatuota, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Priešingai, kartu su patikslintu skundu Bendrovė pateikė PVM sąskaitas-faktūras (b. l. 121–125), tvirtinančias, kad ji vykdo prekybą saulės elektrinėje pagaminta elektros energija ir iš šios veiklos gauna realių pajamų.

Pažymėta, jog toje pačioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai. Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina, kad prašymą gauti Leidimą gaminti elektros energiją pareiškėjas pateikė 2013 m. vasario 22 d., leidimas jam išduotas 2013 m. kovo 21 d., t. y. per Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, todėl kaip nepagrįsti atmesti pareiškėjo argumentai, kad taikant nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto iš esmės analogiškos faktinės situacijos teisinio vertinimo.

Pažymėta, jog aplinkybių, ar priimant Pakeitimo įstatymą buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų teisėkūros reikalavimų, vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, tai susiję su teisės akto atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatoms vertinimu, todėl teismas šiuo aspektu nepasisakė.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-0965 buvo išduotas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl pasikeitusio AIEĮ nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra, o UAB „Grėjas“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka Konstituciją, teismas rėmėsi Konstitucijos 110 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir 2009 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, taip pat nutartimis administracinėse bylose Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012, be to, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.

Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintas remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, tad jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

Pareiškėjas UAB „Grėjas“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 179-188), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Grėjas“ skundą tenkinti: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 61 724,16 Lt žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, UAB „Grėjas“ naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat prašo:

1) Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pirmosios instancijos teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Akcentuoja, jog žalą kildina iš Seimo priimtų Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, nes minėtų nuostatų galiojimas pareiškėjo atžvilgiu galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui, tad teismas turėjo įvertinti civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, t. y. Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, kitu atveju pareiškėjo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą būtų per se paneigta. Reikalavimo priteisti žalą neįmanoma išnagrinėti neįvertinus skundžiamo subjekto veiksmų teisėtumo. Seimo veiksmų teisėtumą įvertinti šioje byloje privalėjo nebūtinai bylą nagrinėjantis teismas. Pareiškėjas teismo prašė klausimą dėl Seimo veiksmų teisėtumo ištyrimo perduoti nagrinėti kompetentingam Konstituciniam Teismui, tačiau šis prašymas netenkintas nurodžius, kad pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Taip teismas pats įvertino Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, nors tokia kompetencija jam nėra suteikta. Nors bylą nagrinėjančio teismo nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas negali ginčą spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (jog tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes tokiu atveju priimdamas sprendimą tik imituotų teisingumo vykdymą.

2) Teismas, nurodydamas, kad dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su teisėkūros reikalavimų laikymusi priimant Pakeitimo įstatymą, nepasisako, neįvertino šios bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą teisėtumo vertinimu. Taip teismas atsisakė įvertinti aplinkybes, kurios yra esminės ir turi įtakos bylos baigčiai, priėmė nemotyvuotą ir neteisingą sprendimą, apribojo pareiškėjo teisę į teismą.

3) Teismas netinkamai vertino pareiškėją ir valstybę siejančius teisinius santykius bei teisinio reguliavimo įtaką šių santykių turiniui. Pareiškėją ir valstybę sieja teisiniai santykiai, susiję su: Leidimo plėtrai išdavimu; Fiksuoto tarifo nustatymu ir Leidimo gamybai išdavimu. 2013 m. sausio 17 d. priėmus Pakeitimo įstatymą, ir šiam įsigaliojus 2013 m. vasario 1 d. Fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą Seimas susiejęs ne su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o su Leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėją ir valstybę siejantį turtinio teisinio pobūdžio santykį, susiklosčiusį Leidimo plėtrai išdavimo dieną AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2096 redakcija) pagrindu pakeitė, t. y. vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, dėl ko įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius. Tai įrodo, jog atsakovas priėmęs Pakeitimo įstatymą taip, kad būtų įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius pažeidė lex retro non agit principą. Nors Leidimą gamybai pareiškėjas gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Leidimo gamybai išdavimo juridinis faktas pakeitė su Fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėją siejančius Leidimo plėtrai išdavimo pagrindu. Pareiškėjas neturėjo galimybės daryti įtaką su Leidimu gamybai susijusio teisinio santykio turiniui, nes šio turtinio teisinio santykio turinys buvo nulemtas Pakeitimo įstatymu, priimtu po to, kai valstybę ir pareiškėją jau saistė fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifą nustatantys teisiniai santykiai. Taigi, Pakeitimo įstatymas nustatė tokį reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams ir tų faktų pagrindu susiformavusiems teisiniams turtinio pobūdžio santykiams. Be to, teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu pareiškėjo teisinė padėtis buvo palengvinta, nors pagal Konstitucinio Teismo praktiką, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams.

4) Dėl 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 motyvų taikymo šioje byloje, nurodo, kad nei pastarojoje nutartyje, nei šioje byloje įrodyta, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo nepagrįsta, ar tai, jog dėl saulės elektrinių iki 30 kW įrengtosios galios skatinimas sukelia ženklų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą. Byloje reikšminga ne tai, ar elektros energijos kaina vartotojams kyla, o tai, ar tas kainos kilimas pažeidė elektros energijos vartotojų interesus. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad kainų vartotojams padidėjimas yra pernelyg didelis, t. y. pažeidžiantis vartotojų interesus, tačiau tokių įrodymų nepateikė net ir po to, kai teismas įpareigojo tai padaryti. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjo elektrinėje pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas Leidimo plėtrai išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje. Byloje nesant įrodymų apie elektros energijos kainos vartotojams nepagrįstumą, nėra pagrindo prieiti prie išvados, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo per didelė, jog 2011 m. galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatytas skatinimo mechanizmas paneigia tautos gerovės turinį, jog atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus papildomai.

5) Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva). Teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjo atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, Lietuvos Respublika juo netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis aiškiai, nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pareiškėjo atžvilgiu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Dėl nurodytų priežasčių, atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas negalės būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ  13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Akivaizdu, kad šiais veiksmais, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Pažymi, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti įstatymo pakeitimus. VKEKK 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. 03-233 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintos Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodikos 9 punktas nustato, kad VKEKK nustato supirkimo tarifą, maksimalų tarifą, užtikrinantį skatinimo laikotarpiu elektros energijos jėgainės būsimųjų pinigų srautų grynąją dabartinę vertę (NPV), lygią nuliui, t. y. diskontuoto neigiamo pinigų srauto (investicijų ir būsimų pinigų išlaidų grynosios dabartinės vertės) atitikimą diskontuotam teigiamam pinigų srautui (būsimų piniginių pajamų grynajai dabartinei vertei). Ši nuostata įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

2) Šioje byloje taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 suformuotas precedentas.

3) Pareiškėjas informuoja kad, laisva valia, su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį (toliau – ir Sutartis), tačiau skunde prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės žalos atlyginimą. Pareiškėjas ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą įtvirtintą Sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos apie pareiškėjo pateiktą ieškinį dėl Sutarties sąlygų. CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos. Pareiškėjas faktiniais duomenimis neįrodo, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.

4) Dėl kreipimosi į ESTT pažymi, kad atsakovui klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Apeliantas taip pat nenurodo jam dėl turinio ar dėl galiojimo nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Direktyvos preambulės 25 punkte teigiama, kad Direktyva priimama, nes nacionalinės paramos schemos tinkamam veikimui itin svarbu, jog valstybės narės galėtų kontroliuoti nacionalinių paramos schemų poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo skirtingą potencialą. 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjant prie nustatyto tikslo 23 proc., todėl atsakovui nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Atkreipia dėmesį, kad Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad žala kilo įgyvendinant Pakeitimo įstatymo nuostatas, kuriomis parduodant elektrinėje pagamintą elektros energiją pareiškėjas, kaip ir kiti pareiškėjo teisės parduoti elektros energiją skatinamuoju tarifu įgyvendinimą užtikrinantys subjektai, šiuo atveju AB „Lesto“, privalo vadovautis. Būtent Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė pareiškėjo teisinę padėtį įgyvendinant Leidimo plėtrai išdavimo metu jos įgytas teises, Seimui šių nuostatų (Pakeitimo įstatymo 20 str. 6 d.) nepriėmus, pareiškėjo teisinė padėtis nebūtų pakitusi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimų, susijusių su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Bylos medžiaga patvirtina, kad Energetikos ministerija pareiškėjui 2012 m. rugpjūčio 30 d. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1454 saulės elektrinėje, kurios instaliuotoji galia 0,029 MW, įrengtoje (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) sav. (b. l. 51). Pareiškėjas 2013 m. vasario 22 d. Ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, t. y. gaminti elektros energiją neintegruotoje fotovoltinėje saulės elektrinėje, įrengtoje (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) sav. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios numatoma įrengtoji galia iki 30 kW (b. l. 48). Ministerija 2013 m. kovo 21 d. išdavė pareiškėjui Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0965 fotovoltinėje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,0288 MW, esančioje (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) sav., ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 66).

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 25d. sudarė su AB „Lesto“ Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230708 (b. l. 71-72). Pastarojoje Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatyta 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (b. l. 73-76), minėtos sutarties pagrindu parduoda AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyje nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog Įstatymo 20 straipsnis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėtas taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šis leidimas pareiškėjui, minėta, išduotas 2013 m. kovo 21 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėją ir valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo – žalos priteisimo, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalą kildina iš Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde suformulavo ir prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio nuostata, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, tiek kiek ji įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžio nustatyto principą, atitinka Konstituciją.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ar konstituciniams principams.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri

buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas teigia, kad šiam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjos ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas pareiškėjos atžvilgiu galiojantį Pakeitimo įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; Pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimu ir galiojimu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; jis panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; Pakeitimo įstatymu priėmimu ir galiojimu pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo UAB „Grėjas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.