Civilinė byla Nr. 2-1423/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00285-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
99.4.; 114.4.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugsėjo 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimo, civilinėje byloje Nr. 2-118-81/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės „DNB lizingas“ ieškinį atsakovams M. S. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Megadeta“ dėl skolos priteisimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
ieškovas AB „DNB lizingas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Megadeta“ ir M. S. 450 443,10 Lt skolą, priteisti iš atsakovo UAB „Megadeta“ 6 proc. metines palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovo M. S. 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies ir ieškovo AB „DNB lizingas“ naudai priteisė: solidariai iš atsakovų 426 443 Lt skolą; iš atsakovo UAB „Megadeta“ 6 proc., o iš atsakovo M. S. 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme ‑ 2012 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovų lygiomis dalimis 12 064 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Nesutikdamas su 2013 m. gruodžio 6 d. priimtu procesiniu sprendimu, atsakovas M. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai atsakovo atžvilgiu būtų atmesti. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė įrodymus apie 100 Lt dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą ir prašymą atleisti jį nuo likusios dalies (8 225 Lt) žyminio mokesčio mokėjimo.
Spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą teismas nustatė, jog prašydamas atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, apeliantas nepateikė išsamių duomenų, pagrindžiančių jo turtinę padėtį, todėl nustatė terminą papildomiems rašytiniams įrodymams pateikti, t. y. pažymoms iš visų Lietuvoje veikiančių Lietuvos banko licenciją turinčių kredito įstaigų apie atsakovo turimas pinigines lėšas arba jų neturėjimą su 6 mėnesių laiko perspektyva, aktualią pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą bei išrašą iš VĮ „Regitra“ apie turimas transporto priemones arba jų neturėjimą, taip pat duomenis apie apelianto sutuoktinės turtinę padėtį.
2014 m. kovo 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas atsakovo M. S. apeliacinį skundą dėl 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui nustatęs, jog atsakovas nepašalino jam nustatytų apeliacinio skundo trūkumų.
Civilinėje byloje Nr. 2-820/2014 atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, jog jeigu teismui paduoto procesinio dokumento trūkumas yra nesumokėtas žyminis mokestis ir asmuo prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, tačiau net ir po teismo nutarties trūkumų šalinimo klausimu nepateikia tokį prašymą pagrindžiančių įrodymų, tai nėra pagrindas teismui atsisakyti priimti procesinį dokumentą, už kurį turi būti sumokėtas žyminis mokestis. Šiuo atveju teismas turi pakartotinai taikyti trūkumų šalinimo institutą ir nustatyti asmeniui terminą, per kurį turi būti sumokėtas žyminis mokestis. Remiantis šiais motyvais Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis buvo panaikinta ir klausimas dėl atsakovo M. S. prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo ir apeliacinio skundo priėmimo buvo perduotas nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi atsakovo M. S. prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo netenkino ir nustatė terminą iki 2014 m. birželio 3 d. sumokėti 8 225 Lt žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.
Teismas įvertinęs, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo turtinę padėtį, visumos (duomenų apie AB SEB banke sąskaitose esančias lėšas, valdomas transporto priemones ir aktualias socialinio draudimo pažymas), tai jog atsakovas prašo atleisti jį praktiškai nuo visos žyminio mokesčio sumos sumokėjimo, prašymo netenkino ir nustatė terminą žyminiam mokesčiui sumokėti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas M. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atleisti arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Skundu taip pat prašoma priimti papildomai teikiamus įrodymus.
Apelianto teigimu, byloje esantys ir kartu su skundu pateikiami duomenys įrodo, jog egzistuoja pagrindas atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, be to, bylos nagrinėjimo metu ir pats teismas pripažino, jog atsakovo turtui taikomi didelio masto disponavimo apribojimai, kas tik patvirtina, prašymo pagrįstumą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas AB „DNB lizingas“ teigia, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, kadangi apelianto pateikti įrodymai nėra išsamūs ir neatskleidžia tikrosios atsakovo turtinės padėties.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto prašymą atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimo.
Prieš vertinant skundo argumentų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priėmimo klausimą. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantas, atsižvelgęs į pirmosios instancijos teismo pastebėjimus apie nepateiktus įrodymus, visapusiškai pagrindžiančius jo finansinę padėtį, pateikė šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismui. Nors pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismui naujai teikiamus įrodymus atsisakoma priimti, tačiau atsižvelgiant į tai, jog byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui teismui būtina įvertinti įrodymų, pagrindžiančių ieškovo turtinę padėtį, visumą, kas be apelianto teikiamų įrodymų būtų sudėtinga, apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus apelianto duomenis, kadangi jie, teismo vertinimu, yra reikšmingi ir būtini tinkamam bylos išnagrinėjimui.
Susipažinus su skundo argumentais nustatyta, jog apelianto manymu pirmosios instancijos teismo nutartis priimta neįvertinus visų įrodymų bei riboja jo teisę į teisminę gynybą. Pasisakydamas dėl pastarojo argumento apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka, kuri privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.), kuri nevertinama kaip apeliacijos ar teisės į teisminę gynybą ribojimas, dėl ko apelianto argumentai šiuo klausimu atmestini.
Byloje ginčo dėl už apeliacinio skundo padavimą mokėtinos žyminio mokesčio sumos (8 325 Lt) nėra. Nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, įstatymų leidėjas, siekdamas, kad teisė į teisminę gynybą būtų prieinama visiems asmenims neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį ar teisinių santykių subjektų specifiką, taip pat numatė atvejus, kai asmenys, besikreipiantys į teismą, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šia nuostata siekiama užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kuomet dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo argumentus bei pateiktus įrodymus, teismas, įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį) sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso žyminio mokesčio, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas. Įstatymas nenurodo, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau žyminis mokestis turėtų būti mažintinas tiek, kad neribotų, bet suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, tačiau kartu žyminis mokestis turi būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs apelianto pateiktus duomenis apie jo finansinę padėtį, sprendė, jog jie neatspindi realios apelianto turtinės padėties (nepateikti duomenys apie AB SEB bankas sąskaitose esančias apelianto lėšas, jo ir sutuoktinės vardu registruotas transporto priemones bei VSDFV pažymos), be to, prašoma atleisti praktiškai nuo visos mokėtino žyminio mokesčio sumos, todėl prašymo netenkino. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir mano, jog teismas neįvertino, kad net apeliantui ir pateikus įrodymus apie AB SEB bankas sąskaitose esančias lėšas, jo turtinės padėties vertinimas nepasikeistų, kadangi dėl taikomų didelio masto laikinųjų apsaugos priemonių, visas apelianto turtas (banko sąskaitose esančio lėšos taip pat) yra areštuotas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, teismas turi įvertinti įrodymų, atspindinčių šalies turtinę padėtį visumą, t. y. prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, ir tik tuomet sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti nuo dalies minėto mokesčio sumokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 str.). Teismas sutinka su apeliantu, jog pagal šiuo metu byloje esančius įrodymus apie apelianto turtinę padėtį, spręstina, jog apeliantas neturi galimybių sumokėti viso dydžio žyminį mokestį: bylos apeliacinės instancijos teisme metu surinkti duomenys iš VĮ Registrų centras rodo, jog atsakovas su sutuoktine neturi jų vardu registruoto nekilnojamojo turto (t. 2, b. l. 242-243), VĮ „Regitra“ duomenimis šie asmenys neturi ir savo vardu registruotų transporto priemonių (t. 2, b. l. 226, 232), apeliantas turi tris nepilnamečius vaikus (t. 1, b. l. 168-170), kurių vienas turi sveikatos sutrikimų (t. 2, b. l. 50), VSDFV duomenimis apelianto sutuoktinė nedirba, o apelianto gaunamos pajamos nėra didelės (t. 2, b. l. 244-246). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog įstatymų leidėjas atleidimą iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo, sieja ne tik su šiuo metu susiklosčiusia asmens turtine padėtimi, bet su visa pareiškėjo turtine padėtimi apskritai, todėl turi būti vertinama ne tik apelianto atskirai, bet visas jo šeimos turimas turtas bei pajamos per atitinkamą laikotarpį. Dėl to pirmosios instancijos teismas akcentavo apelianto pareigą pateikti teismui duomenis apie apelianto ir jo sutuoktinės lėšas finansų įstaigų sąskaitose, už šešių mėnesių laikotarpį. Apeliantas šių duomenų pirmosios instancijos teismui nepateikė, dėl ko teismas pagrįstai nusprendęs jog apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo finansinę padėtį visumos, prašymą atmetė. Pažymėtina, jog apeliantas duomenis apie jo vardu AB bankas SEB atidarytose sąskaitose esančias lėšas pateikė apeliacinės instancijos teismui, tačiau jos pagrindo tenkinti apelianto prašymo pilna apimtimi taip pat nesudaro, kadangi pateikti duomenys atspindi tik bylos nagrinėjimo metu apelianto vardu atidarytose sąskaitose esančių lėšų likutį (t. 2, b. l. 212-216), bet ne jų judėjimą per šešių mėnesių laikotarpį, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių teismui spręsti, jog atsakovo turtinė padėtis nėra gera, tačiau pagrindo atleisti praktiškai nuo visos dalies žyminio mokesčio mokėjimo nesudaro.
Sprendžiant dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo būtina įvertinti ir sumokėtos bei mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nuo kurios mokėjimo prašoma atleisti bylos šalį, proporcinio įvertinimo. Šiuo atveju nustatyta, jog už apeliacinio skundo padavimą mokėtinas žyminis mokestis sudaro 8 325 Lt, ieškovas sumokėjo dalį nurodyto žyminio mokesčio, t. y. 100 Lt, nuo likusios dalies mokesčio mokėjimo – 8 225 Lt prašo atleisti. Vadinasi, ieškovas sumokėjęs tik 1,2 procentus žyminio mokesčio, prašo atleisti beveik nuo 99 procentų žyminio mokesčio mokėjimo. Nors įstatymai neįtvirtina dalies, kurią sumokėjus būtų galima prašyti atleisti nuo mokesčio mokėjimo, minimumo, teismo vertinimu, sumokėta suma turi atitikti protingumo principą, užtikrinti, kad apeliacijos ir prašymo atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimą teise nebūtų piktnaudžiaujama. Todėl, apeliacinės instancijos teismui įvertinus duomenis apie apelianto turtinę padėtį, atsižvelgus į sumokėto ir mokėtino žyminio mokesčio dydį, ir siekiant užtikrinti teisę į apeliaciją, kartu apribojant šaliai galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, yra pagrindas atleisti apeliantą nuo pusės mokėtinos žyminio mokesčio sumos.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis keistina, nustatant, jog apelianto prašymas atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo tenkintinas iš dalies, atleidžiant apeliantą nuo 50 procentų dydžio žyminio mokesčio mokėjimo, t. y. nuo 4 162,5 Lt dydžio žyminio mokesčio mokėjimo, bei įpareigojant apeliantą per dešimties kalendorinių dienų terminą sumokėti ir pateikti teismui įrodymus apie papildomai sumokėtą 4 062,5 Lt dydžio žyminį mokestį.
Pažymėtina, jog apeliantas skundu taip pat teikė prašymą atidėti likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimą, tačiau įvertinus tai, jog apeliantas neturi teisės skundu kelti naujų, pirmosios instancijos teismui neteiktų reikalavimų (pirmosios instancijos teismui buvo teiktas prašymas tik atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo), bei į tai, jog apelianto prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio dalies tenkintas iš dalies, teismas šio apelianto prašymo pagrįstumo nevertina.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį pakeisti.
Atleisti apeliantą M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuo dalies (pusės) žyminio mokesčio sumokėjimo, t. y. nuo 4 162,5 Lt (keturių tūkstančių vieno šimto šešiasdešimt dviejų litų ir 50 ct) dydžio žyminio mokesčio mokėjimo. Likusios nesumokėtos žyminio mokesčio dalies, t. y. 4 062,50 Lt (keturių tūkstančių šešiasdešimt dviejų litų ir 50 ct) mokėjimui nustatyti apeliantui dešimties kalendorinių dienų terminą, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties gavimo dienos.
Teisėja Egidija Tamošiūnienė