Civilinė byla Nr. e2A-157-241/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01277-2018-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.1.2.4.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2228-803/2019 pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovei „Swedbank“, AB dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Danske Bank A/S, Lietuvos Respublikoje veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, V. G. (V. G.) ir G. V. C., išvadą teikiančios institucijos – Lietuvos bankas ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. C. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. balandžio 19 d. kredito sutartį Nr. BS1133040103 su priedais, sudarytą tarp A. C. ir AB Sampo banko (galutinė teisių ir pareigų perėmėja pagal kredito sutartį atsakovė „Swedbank“, AB); taikyti restituciją ir įpareigoti šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios vykdydamos sutartį, t. y. įpareigoti ieškovą grąžinti bankui 113 154,13 Eur paskolos likutį, o banką įpareigoti grąžinti ieškovui hipoteka įkeistą butą, esantį (duomenys neskelbtini), panaikinti turtui nustatytą hipoteką ir iš jos kylančias pasekmes – bankui išduotą vykdomąjį dokumentą; sustabdyti neteisėtus išieškojimo veiksmus iš įkeisto turto.
2. Ieškovas kredito sutartį prašė pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais – dėl suklydimo ir apgaulės (nutylėjimo). Nurodė, kad banko neteisėti veiksmai pasireiškė nepagrįsto dydžio palūkanų ir delspinigių pagal kredito sutartį skaičiavimu. Dėl banko neteisėto veikimo ir nenoro tęsti sutartį, banko neteisėto delspinigių paskaičiavimo ir ieškovo sąskaitų areštavimo, neteisėto veikimo schemos panaudojimo, ieškovas neturėjo jokių realių fizinių galimybių toliau mokėti paskolos įmokas, todėl buvo pradėtas neteisėtas išieškojimas ir turtas parduotas iš varžytynių už labai mažą kainą.
3. Atsakovė „Swedbank“, AB su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad didžioji dalis ieškinio argumentų yra susiję su ieškovui pagal kredito sutartį skaičiuojamų palūkanų bei delspinigių suma, tačiau, ieškovo skolos dydžio klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-3705-967/2018, o palūkanų ir delspinigių norma yra nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017. Nors ieškovo reikalavimai grindžiami CK 1.90 ir CK 1.91 straipsnių nuostatomis, tačiau ieškovas nenurodė dėl kokių konkrečių aplinkybių jis suklydo ar buvo apgautas. Tai, kad ieškovui nevykdant įsipareigojimų buvo nutraukta kredito sutartis, skaičiuojami delspinigiai ir palūkanos, negali būti laikoma suklydimu ar apgaule.
4. Trečiasis asmuo Danske Bank A/S, Lietuvos Respublikoje veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškinyje dėstomos aplinkybės, susijusios su kredito sutarties nevykdymu. Ieškovui netinkamai vykdant kredito sutartį, iš jo buvo priteistos sutartinės netesybos bei palūkanos, dėl kurių pagrįstumo priimti įsiteisėję teismų sprendimai. Ieškovas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, pagrindžiančių ieškinio reikalavimus – nėra aišku koks buvo esminis ieškovo suklydimas ir kaip konkrečiai bankas apgavo ar privertė ieškovą sudaryti kredito sutartį. Pradinė kredito sutartis tarp banko ir ieškovo buvo sudaryta 2004 m., o pakeista 2006 m. Taigi nuo ginčijamų sandorių sudarymo praėjo daugiau nei 10 metų, todėl yra pagrindas atmesti reikalavimus taikant ieškinio senaties terminą.
5. Trečiasis asmuo V. G. nurodė, kad jis yra sumokėjęs visą sumą už turtą, tačiau ieškovas neišsikelia iš varžytynėse parduoto buto, todėl negali įgyvendinti visų savininko teisių.
6. Trečiasis asmuo G. V. C., palaikydama ieškovo argumentus, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ji laidavo už ieškovo prievoles, bet nebuvo informuota apie varžytynes.
7. Lietuvos bankas nurodė, kad ieškovas nėra pateikęs Lietuvos bankui skundų dėl privačių bankų veiklos. Byloje nagrinėjami individualūs sutartiniai santykiai dėl būsto kredito sutarties pripažinimo negaliojančia nėra susiję su Lietuvos banko atliekama finansų rinkos priežiūra.
8. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nurodė, jog ji nėra įgaliota pasisakyti dėl civilinėje byloje keliamų klausimų, susijusių su bankų veiksmais, vykdant šalių sudarytą kredito sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo A. C. trečiajam asmeniui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, 605 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimą.
10. Teismas nurodė, kad ieškovas prieš tai inicijuotuose kituose teisminiuose procesuose įrodinėjo visiškai priešingas aplinkybes, siekdamas išsaugoti sutartinius santykius. Sistemiškai įvertinus ieškovo reikalavimus chronologine tvarka, ieškovas visiškai paneigė šioje byloje įrodinėjimą dalyką – suklydimą. Neįmanoma būti suklaidintam arba būti suklydusiam nuo sutarties sudarymo momento praėjus 15 metų, kai nutraukus sutartį ieškovas ėmėsi iki kasacinės instancijos įrodinėti sutarties sąlygų atitiktį jo paties valiai, prašydamas nekeisti ankstesnių sutarties sąlygų. Tai sudaro savarankišką pagrindą ieškovo ieškinį atmesti kaip neįrodytą.
11. Teismas pažymėjo, kad ieškovas gavo sutarties Nr. BS1133040103 dalyką – paskolos pinigus, juos panaudojo. Kaip galima spręsti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, ieškovas įrodinėjo, jog nebuvo esminio sutarties pažeidimo, siekė tęsti sutartinius santykius, žinodamas apie prievolių, apskaičiuotų pagal ginčo sutartį, dydį. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį vis vien būtų sudaręs, todėl ieškinys negali būti tenkinamas.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas siekia nuginčyti visas sutarties nuostatas, nors nurodo faktines aplinkybes tik dėl delspinigių ir netesybų neteisėtumo, neįrodinėdamas kaip kitos sutarties sąlygos jį suklaidino. Be to, su netesybomis susijusios aplinkybės yra įvertintos ankstesniuose teisminiuose procesuose. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17182-558/2013 kreditoriui Danske Bank A/S Lietuvos filialui iš A. C. buvo priteistas 146 259,68 Eur negrąžintas kreditas, 8 089,66 Eur nesumokėtos palūkanos, 40 659,04 Eur delspinigiai ir 11 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo 2013 m. kovo 29 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017 sumažino sutartyje numatytą delspinigių dydį nuo 0,08 iki 0,05 procentų, o palūkanų dydį nuo 11 iki 5 procentų, todėl atitinkamai perskaičiavo bendrą skolą, t. y. negrąžinta kredito dalis liko nepakitusi, tačiau palūkanos sumažintos iki 3 677,11 Eur, delspinigiai – iki 13 471,12 Eur.
13. Teismas nurodė, kad ieškovo skolos dydžio klausimas buvo išnagrinėtas jo inicijuotoje byloje dėl proceso atnaujinimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-3705-967/2018 buvo nutarta pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį ir išieškoti iš A. C. 146 001,96 Eur negrąžintą kreditą, 3 677,11 Eur nesumokėtas palūkanas, 13 471,12 Eur delspinigius ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. nuo 2013 m. kovo 2 d., iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2218-345/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2929-603/2018 buvo palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eA2-29699-466/2018, kuria buvo atmestas A. C. prašymas atnaujinti procesą ir peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5822-807/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017.
14. Teismas pažymėjo, kad A. C. kasaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017 aiškiai nurodė, kad jis prašo panaikinti sutarties sąlygas dėl delspinigių ir procesinių palūkanų, pripažinti nurodytas sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Taigi ieškovas iš esmės šioje civilinėje byloje lingvistiškai pakeitė ieškinio dalyką, prašydamas pripažinti negaliojančia pačią sutartį, bet faktinis ieškinio pagrindas išliko tas pats. Be kita ko, ieškovas kasaciniame skunde naudojo ir tuos pačius argumentus dėl jam padarytos didelės žalos (virš 195 084 Eur), atsiradusios dėl banko 2012 m. birželio 8 d. priskaičiuotų delspinigių, kurie sudarė apie 28 procentus nuo visos banko skaičiuojamos ieškovo likusios skolos arba apie 10 220 procentus metinių palūkanų. Kasacinės instancijos teismas atsisakė priimti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal A. C. ieškinį dėl atleidimo nuo prievolės pagal kredito sutartį vykdymo ir kredito sutarties sąlygų dėl delspinigių bei palūkanų panaikinimo.
15. Teismas nurodė, kad negalima iš naujo revizuoti ir spręsti dėl sutarties galiojimo, kai jos nuostatų, kurių pagrindu ieškovas įrodinėja suklydimą, teisėtumas teismų buvo patikrintas.
16. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog bankas du kartus paskaičiavo delspinigius ir tai lėmė jo interesų pažeidimą, niekaip nėra siejama su ieškovo suklydimu ar apgaule, t. y. ieškinio dalyku. Be to, teismai jau nusprendė dėl teisingo netesybų dydžio. Aplinkybės dėl skolos skaičiavimo tvarkos ir dydžio neturi reikšmės ieškovo reikalavimui pripažinti sutartį negaliojančia dėl apgaulės ir suklaidinimo, nes skolos dydis nėra šio ginčo objektas.
17. Teismas nurodė, kad bankas ieškovui suteikė tokio dydžio paskolą, kokią leido tuometinė galiojanti tvarka. Ieškovo neatidumas arba nesusivokimas negali būti laikomas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindu, nes teismai jau nustatė sąžiningą netesybų dydį. Ieškovas nenurodė, kaip ieškinio dalyką pagrindžia teiginiai, kad ieškovas nesugebėjo vykdyti kredito sutarties tik dėl banko neteisėto veikimo ir nenoro tęsti sutarties, banko neteisėto delspinigių paskaičiavimo ir jo sąskaitų areštavimo. Sutartinių santykių pasibaigimo teisėtumas buvo įvertintas kasacinės instancijos teismo, o ginčai dėl vykdymo veiksmų yra sprendžiami kitose bylose.
18. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas kredito sutartį sudarė 2004 m., o bankas ją nutraukė 2012 m. Aplinkybė, kad po kredito sutarties sudarymo ir nutraukimo keitėsi teisinis reguliavimas – 2018 m. gruodžio 20 d. pasikeitė Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas, reglamentuojantis netesybų dydį, negali pagrįsti ieškinio reikalavimų. Ieškovas negalėjo suklysti ar būti apgautas dėl aplinkybių, kurios neegzistavo sutarties sudarymo metu. Teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, todėl jų galiojimas atgal neleidžiamas.
19. Teismas pažymėjo, kad ieškovo argumentas, jog Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto dar nėra visa apimtimi perkelta į Lietuvos Respublikos teisės aktus, nepagrindžia ieškinio reikalavimų. Ieškovas nenurodė kaip ši aplinkybė yra susijusi su reikalavimu pripažinti negaliojančia neteisėtai ir apgaulės būdu sudarytą paskolos sutartį. Nors ieškovas įrodinėjo, kad bankas siekė užvaldyti jo turtą ir pajamas, tačiau pats teismo posėdžio metu pripažino, jog paskolos gavimas atitiko jo interesus. Ieškovas nereiškė reikalavimo dėl žalos priteisimo ir žalos fakto neįrodinėjo, todėl ieškovo nurodyta aplinkybė, kad teismai jau yra išsprendę delspinigių ir palūkanų dydžio teisėtumo klausimus ir tai įrodo banko veiklos neteisėtumą, nėra reikšminga.
20. Teismas nurodė, kad ieškovas vėliausiai galėjo suvokti savo teisių pažeidimą tada, kai pradėjo procesą dėl 2012 m. gegužės 26 d. vienašališko kredito sutarties nutraukimo panaikinimo. Šioje byloje ieškinys pareikštas 2018 m. liepos 12 d., todėl nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Ieškovas A. C. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Ieškovas logine seka pagrindė šios bylos įrodinėjimo dalyką – suklydimą. Tai, kad ieškovas buvo suklaidintas paaiškėjo tik nuo sutarties sudarymo praėjus beveik 14 metų. Ieškovas, tuo metu neturėdamas įtikinamų įrodymų, negalėjo pateikti tokio ieškinio, nes nutraukus sutartį ieškovas ėmėsi iki kasacinės instancijos teismo įrodinėti jos sąlygų atitiktį jo paties valiai, prašydamas nekeisti sutarties ankstesnių sąlygų. Kitų bylų nagrinėjimo metu paaiškėjo naujos esminės aplinkybės, kad ieškovas buvo iš esmės suklaidintas dar sutarties sudarymo metu. Ieškovas iš esmės suklydo ir buvo apgautas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas, jis sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs, todėl ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu turėjo būti tenkinamas.
21.2. Ieškovas ieškinyje siekė nuginčyti visas esmines sutarties nuostatas. Ieškinyje suformuluotos esminės faktinės aplinkybės dėl sutarties neteisėtumo ne dalyje dėl delspinigių ir netesybų, o buvo įrodinėjama, kad visos esminės kredito sąlygos suklaidino ieškovą. Šioje byloje turėjo būti nagrinėjamas sutarties neteisėtumas, o ne pagal sutartį paskaičiuota ieškovo skola. Visų sutarties nuostatų, kurių pagrindu ieškovas įrodinėjo jo suklydimą, teisėtumas dar nebuvo patikrintas teismų, nes ankstesnėse ginčo bylose buvo patikrintas tik dalies sutarties nuostatų teisėtumas vartotojų apsaugos teisių aspektais.
21.3. Ieškovas ieškinyje ir procesiniuose dokumentuose labai išsamiai ir detaliai paaiškino kuo konkrečiai pasireiškė jo priklausomybė, ekonominis silpnumas, finansinė padėtis, t. y. bankas kaip stipresnioji sandorio pusė pateikė ieškovui pasirašyti standartinę neteisėtą sutartį, kurios ieškovas negalėjo koreguoti. Bankas nesiekė sutarties išsaugojimo, pasiūlė ieškovui nesąžiningai koreguoti sutartį, padidinti sutarties palūkanų maržą kelis kartus. Ieškovui nesutikus, vienašališkai ją nutraukė ir panaudojo prieš ieškovą neteisėtą veikimo schemą, kad ieškovas negalėtų toliau mokėti įmokų ir negalėtų laimėti ginčo bylų.
21.4. Ieškovas ieškinyje tinkamai įrodė banko neteisėtus veiksmus ir jam padarytą didelę žalą, nes naujai paaiškėjo esminių ginčo aplinkybių ir buvo gauti įrodymai, kad bankas neteisėtai skaičiavo skolą ir delspinigius. Bankas neteisėtai priskaičiavo delspinigius, kurie sudarė apie 28 procentus nuo visos banko skaičiuojamos likusios skolos arba sudarė apie 10 220 procentų metinių palūkanų, ir kurie sutarties nutraukimo dieną neteisėtai padidėjo daugiau kaip 9 kartus nuo 4 321,99 Eur iki 40 659,04 Eur, ir kurie buvo neproporcingai dideli lyginant su paskolos suma (sudarė apie trečdalį likusios paskolos sumos). Šios naujos aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos ieškovui. Tik po įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017 ir skolos perskaičiavimo paaiškėjo šios naujos esminės ginčo aplinkybės. Šios naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės patvirtino ieškovo teiginius apie banko neteisėtą veikimą. Ieškovas iš esmės suklydo sudarydamas šį sandorį (sutartį), nes rėmėsi klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu. Bankas prieš ieškovą panaudojo nutylėjimą ir apgaulę, t. y. neatskleidė aplinkybių, kurias žinodamas, ieškovas nebūtų sudaręs sandorio. Todėl dėl apgaulės, smurto, spaudimo ir dėl visų susidėjusių aplinkybių ieškovas buvo priverstas sudaryti nesąžiningą sandorį.
21.5. Teismas turėjo konstatuoti esminį suklydimą, nes ieškovas suklydo dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių iki sandorio sudarymo, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Teismas turėjo vertinti sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne tą, kuri buvo praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. Šiuo atveju turėjo būti laikoma klaidinga ieškovo prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu, kad bankas veiks neteisėtai, net ne pagal sutarties sąlygas. Normaliai atidus ir protingas asmuo, kaip ieškovas, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.
21.6. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė ieškovo pateiktus naujus argumentus ir įrodymus, kad daugiau kaip 50 procentų kredito sutarties nuostatų neatitiko sąžiningumo kriterijų ir buvo neteisėtos (naikintinos). Nepagrįstai atmetė argumentus, kad bankas nesilaikė Lietuvos Respublikos su nekilnojamu turtu susijusio kredito įstatymo. Kredito sutarties sąlygos neatitiko šio įstatymo 14 straipsnio, 16 straipsnio 6 dalies, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsnių nuostatų. Nors įstatymo nuostatos įsigaliojo po sutarties pasirašymo, tačiau jos buvo taikomos.
21.7. Teismui pripažinus kredito sutartį negaliojančia, ieškovo prašymu teismas turėjo įpareigoti ginčo šalis grąžinti tai, ką jos buvo gavusios vykdydamos sutartį, t. y. turėjo taikyti restituciją, nes ieškovas negalėjo įvykdyti savo prievolės pagal paskolos sutartį tik dėl banko neteisėto veikimo ne pagal sutarties sąlygas. Tai buvo pagrindas ieškovą atleisti nuo prievolės vykdymo, nes skolininkas objektyviai negalėjo vykdyti konkrečios savo prievolės būtent dėl kreditoriaus tam tikrų veiksmų ar neveikimo (neteisėto banko veikimo ir panaudotos prieš jį apgaulės ir nutylėjimo). Bankas ne pagal sutarties sąlygas du kartus priskaičiavo delspinigius, neteisėtai perdavė skolos išieškojimą antstoliui.
21.8. Banko neteisėtas veikimas, t. y. nesąžiningas sutarties nutraukimas, konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-208-881/2012. Veikimas ne pagal sutarties sąlygas, neteisėtų skolos ir delspinigių priskaičiavimas, sąskaitų areštavimas apsunkino ieškovo realią galimybę reguliariai mokėti paskolos įmokas. Bankas reikalavo grąžinti virš 195 494 Eur (tame tarpe 40 659 Eur neteisėtų delspinigių) ir perėmė sutarties įvykdymui užtikrinti įkeistą turtą, kurio rinkos vertė buvo lygi 250 000 Eur. Turtas parduotas už pusę rinkos kainos (148 596 Eur). Todėl ieškovas ne tik prarado virš 250 000 Eur rinkos vertės gyvenamąjį būstą, bet ir liko skolingas bankui 61 433,00 Eur.
21.9. Teismas turėjo atsižvelgti į skandinavų bankų nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus, kurie dar nebuvo tinkamai įvertinti Lietuvos teismų ir kitų valstybinių institucijų, kurios tinkamai negynė šalies gyventojų. Šias aplinkybes patvirtino ne tik ieškovo teiginiai, bet ir Lietuvos Respublikos Seimo biudžeto ir finansų komiteto šiuo metu vykdomas parlamentinis tyrimas „Dėl veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009 – 2010 m. krizės Lietuvoje reiškinius“. Europos Sąjungoje ir kitose šalyse jau seniai buvo pripažinta, kad bankai paskutinės finansinės krizės metu veikė nesąžiningai ir neteisėtai savo klientų atžvilgiu. Todėl pasaulyje bankams buvo skirtos baudos už piktnaudžiavimą ir nesąžiningą veiklą.
21.10. Kadangi bankas galėjo naudoti tokią neteisėto ir apgaulingo veikimo schemą, skaičiuodamas neteisėtai didelius delspinigius iki ir po sutarties nutraukimo ne tik ieškovui, bet ir kitiems banko klientams, teismas turėjo patenkinti ieškovo prašymą kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo. Teismo pasiūlymas ieškovui pačiam kreiptis į prokuratūrą yra neracionalus ir neekonomiškas, nes toks kreipimasis gali daryti įtaką būsimam šios bylos atnaujinimui ir peržiūrėjimui. Ieškovas byloje pateikė ir kitus prašymus – pakartotinai kreiptis į ekspertus, pripažinti jų dalyvavimą būtinu, atnaujinti bylos nagrinėjimą ir gauti iš Lietuvos Respublikos Seimo tyrimo komisijos naujus įrodymus, tačiau šių prašymų teismas net nenagrinėjo. Tyrimo komisijos išvados galėjo atsakyti, ar bankas veikė teisėtai, ar Lietuvos bankas tinkamai atliko bankų priežiūrą.
21.11. Trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimą buvo nepagrįsta ir nesąžininga, nes bankas turėjo specialų teisės departamentą, kurio darbuotojai galėjo ir turėjo paruošti procesinius dokumentus byloje, todėl nebuvo jokio protingo ir racionalaus poreikio bankui samdyti advokatą. Be to, pats bankas 2018 m. lapkričio 27 d. atsiliepime nurodė, kad byla nebus vedama per advokatą. Iš banko pateiktų dokumentų nebuvo aiškus sumos pagrįstumas ir jos skaičiavimas, nes nebuvo pateikta jokia sumos detalizacija. Kadangi bankas visose kitose bylose su ieškovu nuo 2010 m. nepateikė teismui bylinėjimosi išlaidų, nes jam atstovavo banko darbuotojai, todėl ir šioje byloje bankui nebuvo būtina pateikti nepagrįsto ir teisiškai nemotyvuoto atsiliepimo, kuris buvo nedidelės apimties.
22. Atsakovė „Swedbank“, AB prašo ieškovo A. C. apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Dauguma ieškinio bei apeliacinio skundo argumentų yra susiję su ieškovui pagal kredito sutartį skaičiuojamų palūkanų bei delspinigių suma ar įkeisto turto pardavimo aplinkybėmis, tačiau ieškovo skolos dydžio klausimas jau buvo įvertintas įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-3705-967/2018, o palūkanų ir delspinigių norma yra nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017.
22.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-17191-433/2018 ieškovo skundas dėl antstolio veiksmų buvo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2068-590/2018 pirmosios instancijos teismo nutartis buvo palikta nepakeista. Minėtoje byloje pasisakyta dėl varžytynėse parduoto turto įkainojimo bei realizavimo aplinkybių, kurios yra pakartotinai kvestionuojamos ieškinyje. Įsiteisėjusia teismo nutartimi yra konstatuota, kad realizuojant turtą varžytynėse antstolio veiksmai, tarp jų ir turto vertinimo bei varžytynių skelbimo procedūros, buvo atlikti pagal teisės aktų reikalavimus, todėl ieškovo argumentai dėl netinkamai nustatytos parduodamo turto vertės turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti ir kaip išnagrinėti kitoje civilinėje byloje.
22.3. Iš abstrakčių ieškovo teiginių nėra aišku kokios aplinkybės, ieškovui sudarant kredito sutartį, buvo nutylėtos. Nors ieškinio reikalavimai yra grindžiami ir CK 1.90 straipsnio nuostatomis, tačiau kaip ir CK 1.91 straipsnio taikymo atveju, ieškovas tik abstrakčiai nurodo galimas aplinkybes dėl suklydimo, tačiau kaip jos susijusios su kredito sutarties sudarymu ir dėl kokių konkrečių aplinkybių ieškovas suklydo, nėra detalizuojama.
22.4. Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, kad jam buvo apribotos galimybės susipažinti su pasirašomų sutarčių bei susitarimų turiniu ar šios sutartys iki pasirašymo ar pasirašymo metu buvo kitaip slepiamos, todėl nėra pagrindo pripažinti kredito sutartį negaliojančia.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl skundžiamo sprendimo (ne)pagrįstumo
24. Ieškovas A. C. prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2004 m. balandžio 19 d. kredito sutartį Nr. BS1133040103 su priedais, sudarytą tarp jo ir AB Sampo banko (galutinė teisių ir pareigų perėmėja pagal kredito sutartį „Swedbank“, AB) dėl suklydimo ir apgaulės (CK 1.90 ir 1.91 straipsniai). Ieškovas nurodė, kad banko neteisėti veiksmai pasireiškė nepagrįsto dydžio palūkanų ir delspinigių pagal kredito sutartį skaičiavimu.
25. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, iš esmės konstatavęs, kad ieškovas neįrodė suklydimo ir (ar) apgaulės fakto kredito sutarties sudarymo metu. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios su netesybomis, yra įvertintos ankstesniuose teisminiuose procesuose, todėl negalima iš naujo revizuoti ir spręsti dėl sutarties galiojimo, kai jos nuostatų, kurių pagrindu ieškovas įrodinėja suklydimą, teisėtumas teismų buvo patikrintas. Ieškovas nenurodė, kaip ieškinį pagrindžia teiginiai, kad ieškovas nesugebėjo vykdyti sutarties dėl banko neteisėto veikimo ir nenoro tęsti sutarties, neteisėto delspinigių paskaičiavimo ar jo sąskaitų areštavimo.
26. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, jog ieškovas suklydo dėl kredito sutarties sąlygų, kurios nustatė neprotingą palūkanų ir delspinigių dydį. Ieškovas pažymėjo, kad apie suklydimą suprato tik kitose civilinėse bylose teismams priėmus procesinius sprendimus, kuriais buvo sumažinta iš jo pagal sutartį priteistų palūkanų ir delspinigių suma. Ieškovo teigimu, suklydimas buvo esminis, kadangi esant neprotingoms netesyboms, ieškovas negalėjo tinkamai vykdyti sutarties, todėl prarado bankui įkeistą būstą.
27. Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl savo valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina asmens suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus.
28. Aptariant suklydimą apibūdinančius kriterijus visų pirma pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnyje yra įtvirtinta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis).
29. Kasacinio teismo praktikoje suklydimas yra suprantamas kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų. Ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014).
30. Konkrečiu atveju vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, kt.).
31. Kita vertus, suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017).
32. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ieškovas įrodė suklydimo faktą, kuriam esant būtų pagrindas pripažinti ginčijamą 2004 m. balandžio 19 d. kredito sutartį negaliojančia. Vien aplinkybė, kad sudarytoje kredito sutartyje numatytos netesybos, t. y. 0,08 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną (sutarties 25 punktas) ir 11 proc. dydžio metinės (kompensacinės) palūkanos nuo banko naudai išieškomos sumos už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo įvykdymo (sutarties 53 punktas) Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017 buvo sumažintos, atitinkamai iki 0,05 proc. ir 5 proc. dydžio, nepatvirtina ieškovo suklydimo. Kaip minėta, suklydimo atveju yra neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas nesuprato, jog sudaro kredito sutartį, kurioje numatyta prievolė grąžinti pasiskolintą kredito sumą, mokėti palūkanas, o prievolių nevykdymo atveju – mokėti delspinigius ir kompensacines palūkanas. Ieškovas susipažino (turėjo galimybę susipažinti) su kredito sutarties sąlygomis, prieš pasirašydamas sutartį žinojo netesybų dydį ir galėjo įvertinti savo įsipareigojimų pobūdį ir mastą. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad konkretus delspinigių ir palūkanų procentinis dydis turėjo kokią nors reikšmę ieškovo apsisprendimui sudaryti sutartį.
33. Svarbu tai, kad nurodytos kredito sutarties sąlygos (25 ir 53 sutarties punktai) buvo susijusios tik su kredito gavėjo netinkamu sutarties vykdymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, konstatuota, kad apskaičiuota pradelstų delspinigių (dar iki jų mažinimo) pagal sutartį suma (4 321,99 Eur) nėra esminė bendrame ieškovo A. C. neįvykdytų prievolių (9 990,30 Eur kredito įmokų skola, 5 839,55 Eur mokėjimo palūkanų skola ir 158,23 Eur nekilnojamojo turto draudimo įmokų skola) kontekste. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais ir spręsti, kad ieškovo suklydimas apskritai galėtų būti laikomas esminiu. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad būtent dėl nustatytų netesybų dydžio ieškovas negalėjo vykdyti sutarties. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad ieškovas nuo 2010 m. birželio 1 d. iš esmės nebevykdė sutartinių įsipareigojimų, nuolat pažeidinėdavo sutartį, atotrūkis tarp pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų susiformavo per paskutinius dvejus metus iki sutarties nutraukimo.
34. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad ieškovui tinkamai vykdant sutartį, t. y. laiku mokant kredito su palūkanomis įmokas bei draudimo įmoką, kredito sutarties 25 ir 53 punktuose numatytos sąlygos apskritai nebūtų taikomos. Sutarties nevykdymą ir dėl to kilusias teisines pasekmes (sutarties nutraukimą, išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto), priešingai nei teigia ieškovas, lėmė ne sutartyje nustatytas netesybų dydis, o reguliarių kredito įmokų nemokėjimas. Pažymėtina, kad nei šioje byloje, nei kitose civilinėse bylose ieškovas nenurodė priežasčių, kodėl tinkamai ir laiku nemokėjo sutartyje numatytų įmokų. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje dėl kredito sutarties nutraukimo ieškovas deklaravo turintis ketinimą vykdyti kredito sutartį, yra finansiškai pajėgus tai padaryti, tačiau įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė.
35. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kitose civilinėse bylose yra nustatytas teisingas delspinigių ir palūkanų pagal kredito sutartį dydis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-3705-967/2018, atsižvelgus į Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-25-590/2017 nustatytą procentinį netesybų dydį, iš ieškovo faktiškai priteista ir išieškoma delspinigių suma sumažinta nuo 40 659,04 Eur iki 13 471,12 Eur, o kompensacinės palūkanos nuo 8 089,66 Eur iki 3 677,11 Eur. Ieškovas nepateikė duomenų, kad likusią negrąžinto kredito dalį (146 259,68 Eur) ir sumažintų delspinigių bei palūkanų sumą jis norėjo bei turėjo galimybę sumokėti iki ar po kredito sutarties nutraukimo, tiek visą iš karto, tiek periodinėmis įmokomis. Taigi netesybų dydis neturėjo įtakos ieškovo valiai sudaryti, o vėliau ir vykdyti kredito sutartį.
36. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad sudarant kredito sutartį ir joje nustatant delspinigių bei palūkanų dydį, bankas ieškovo atžvilgiu panaudojo apgaulę (nutylėjimą). Ieškovo teigimu, bankas naudojo neteisėto ir apgaulingo veikimo schemą, skaičiuojant nepagrįstai didelius delspinigius iki ir po sutarties nutraukimo, pasinaudojo ieškovo (vartotojo) silpnesne padėtimi.
37. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
38. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).
39. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011, kt.).
40. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik kredito sutartį sudariusio banko, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą, ar sandoris turi valios trūkumų.
41. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad ginčijama kredito sutartis gali būti pripažinta negaliojančia dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Nors ieškovas akcentuoja banko nutylėjimą, tačiau, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad ieškovas neturėjo galimybės susipažinti su kredito sutarties sąlygomis, įskaitant sąlygas, numatančias delspinigių ir palūkanų dydį. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas buvo skubinamas banko darbuotojų sudaryti sutartį, pasidomėti galimomis pasekmėmis, kurios kyla netinkamai vykdant sutartį, palyginti kitų bankų siūlomas kreditavimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, ieškovui, kaip vidutiniam vartotojui, turėjo būti suprantama sudaromos sutarties esmė, jos nevykdymo rizika.
42. Vien tai, kad teismų procesiniais sprendimais kredito sutarties sąlygos, nustatančios delspinigių ir kompensacinių palūkanų dydį, buvo pripažintos nepagrįstomis, nereiškia, kad ieškovo atžvilgiu buvo panaudota apgaulė. Pagal nurodytą teismų praktiką, apgaule laikoma sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, sandorio šalies valios paveikimas priešingos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningais veiksmais. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kurie leistų nustatyti, kad bankas kokiais nors nesąžiningas būdais būtų paveikęs ieškovo valią sudaryti kredito sutartį. Netesybų dydžio, kuris vėliau pripažintas nepagrįstu, sutartyje nustatymas nelaikytinas sandorio šalies apgaule CK 1.91 straipsnio 1 dalies prasme, jeigu sutartį pasirašiusi šalis turėjo galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis (netesybų dydžiu) ir savarankiškai nuspręsti dėl sandorio (ne)sudarymo. Be to, kredito sutartyje numatytas delspinigių dydis civilines bylas išnagrinėjusių teismų buvo sumažintas, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme, kuris įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d., nustatytą didžiausią netesybų dydį (0,05 proc.). Kadangi nurodytas teisės aktas kredito sutarties sudarymo metu negaliojo, todėl banko veiksmai sutarties sudarymo metu savaime negali būti laikomi neteisėtais (apgaulingais).
43. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad bankas naudojo apgaulingo veikimo schemą tiek jo, tiek kitų klientų atžvilgiu, laikytinos deklaratyviais teiginiais. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų šiais aplinkybes. Tai, kad bankas dėl netinkamo sutarties vykdymo ieškovo atžvilgiu skaičiavo netesybas, vėliau kompensacines palūkanas, nelaikytina banko apgaulingu veikimu, kadangi tokią teisę suteikė tiek kredito sutarties sąlygos, tiek paskolos santykius reglamentuojančios teisės normos. Pažymėtina, kad minėtais teismų procesiniais sprendimais, kuriais buvo sprendžiama dėl sutartyje nustatytų netesybų dydžio pagrįstumo, atmestas ieškovo reikalavimas atleisti jį nuo prievolės mokėti palūkanas už termino įvykdyti prievolę praleidimą.
44. Nors ieškovas nurodo, kad jis suklydo ir (ar) buvo apgautas ir dėl kitų kredito sutarties sąlygų (daugiau kaip dėl 50 procentų visų kredito sutarties sąlygų), tačiau nenurodė kokiu būdu jo suklydimas ar banko neva panaudota apgaulė (nutylėjimas) pasireiškė, taip pat nenurodė kokią įtaką ieškovo apsisprendimui sudaryti kredito sutartį turėjo kitos ginčijamos sutarties sąlygos.
Dėl bylos procesinės baigties
45. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovo A. C. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui arba nėra susiję su ginčo dalyku (sutarties pripažinimu negaliojančia dėl apgaulės ir (ar) suklydimo).
47. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, kt.).
48. Po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka 2020 m. vasario 4 d. rašytiniame teismo posėdyje, 2020 m. vasario 18 d. ieškovas A. C. teismui pateikė naujus rašytinius paaiškinimus, kuriuos prašo pridėti prie bylos. Teisėjų kolegija šioje bylos stadijoje neturi teisinio pagrindo priimti ir vertinti ieškovo pateiktus rašytinius paaiškinimus, todėl ieškovo prašymą atmeta. Be to, iš esmės to paties turinio ieškovo rašytinius paaiškinimus, kaip nesusijusius su nagrinėjamos bylos dalyku ir nepagrįstai pildančius pateikto apeliacinio skundo argumentus, jau atsisakyta priimti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartimi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
49. Atmetęs ieškinį, pirmosios instancijos teismas iš ieškovo trečiajam asmeniui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, priteisė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai už atsiliepimo į ieškinį parengimą apmokėti. Teismas nustatė, kad bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytus maksimalius išlaidų dydžius.
50. Ieškovas ginčija šią teismo sprendimo dalį, nurodydamas, kad bankas turėjo specialų teisės departamentą, kurio darbuotojai galėjo ir turėjo paruošti procesinius dokumentus byloje, todėl nebuvo jokio poreikio samdyti advokatą. Bankas visose kitose bylose nuo 2010 m. nepateikė teismui bylinėjimosi išlaidų, nes jam atstovavo banko darbuotojai. Be to, šioje byloje bankui nebuvo būtina pateikti nepagrįsto ir nemotyvuoto atsiliepimo, kuris yra nedidelės apimties.
51. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 55 straipsnyje, reglamentuojančiajame atstovavimą juridiniams asmenims teisme, nenustatyta ribojimų juridiniams asmenims, turintiems teisininkų, naudotis advokato teisine pagalba, atitinkamai prašyti iš priešingos šalies priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Aplinkybės, kad bankas kitose bylose nesinaudojo advokatų teisinėmis paslaugomis ir (ar) neteikė atsiliepimų, nėra reikšmingos sprendžiant dėl išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginimo šioje byloje. Šalys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis), todėl kiekvienu atveju pačios savarankiškai sprendžia dėl teisinės gynybos poreikio būtinumo. Taigi ieškovo pozicija dėl trečiojo asmens teisės naudotis advokato pagalba ir teisės į dėl tokios pagalbos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra nepagrįsta.
53. Nėra pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad trečiasis asmuo nepagrindė ir nedetalizavo savo bylinėjimosi išlaidų. Trečiasis asmuo į bylą pateikė 2018 m. lapkričio 14 d. advokatų profesinės bendrijos išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta, kad suteiktas teisines paslaugas sudaro atsiliepimo į ieškinį parengimas, taip pat pateikė 2018 m. lapkričio 27 d. mokėjimo nurodymą, kuris patvirtina sąskaitos faktūros apmokėjimą.
54. Duomenų apie byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nėra, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Marius Bajoras
Danutė Gasiūnienė
Egidija Tamošiūnienė