Civilinė byla Nr. e2S-896-642/2019

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01400-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.9.1;

3.11.4.8.2; 3.3.2.4. 

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Žvinklytė, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Baltijos šprotai“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Baltijos šprotai“ ieškinį atsakovui A. T. (A. T.) dėl darbuotojo sukeltos žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 11 412,25 Eur žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Klaipėdos apylinkės teismas Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. kovo 4 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti. Teismas nutartį grindė šiais motyvais:

2.1. Teismas nustatė, kad ieškovę ir atsakovą, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. siejo darbo santykiai. 

2.2. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, nepaisant to, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 30 straipsnio 6 dalį ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą (buveinę) arba žalos padarymo vietą, tačiau šiuo atveju turi būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso 215 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje valstybėje, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta.

2.3. Kartu su ieškiniu teismui yra pateiktas atsakovo nesutikimas su ieškovės reikalavimu dėl žalos atlyginimo, tačiau ieškovė nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog šalys yra susitarusios, kad visi iš šalių darbo sutarties kylantys ginčai bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje.

III. Atskirojo skundo argumentai

3.       Atskiruoju skundu ieškovė prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Skundą grindžia šiais argumentais:

3.1.       Nurodo, kad Darbo ginčų komisija 2019 m. sausio 22 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovės reikalavimą dėl žalos priteisimo. Ieškovė jį apskundė teismui pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas dėl teismingumo, tačiau teismui atsisakius priimti ieškinį, įsiteisėtų Darbo ginčų komisijos sprendimas ir ieškovė jo negalėtų ginčyti.

3.2.       Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 215 straipsnio 3 dalimi, nes Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti Darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimą Lietuvos Respublikos teismui, yra specialioji norma. Be to, atsakovas ginčo nagrinėjimo Darbo ginčų komisijoje metu nepareiškė jokių prieštaravimų dėl Lietuvos jurisdikcijos, taip pat pats kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo.

Teismas 

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas atmestinas.

4.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). 

5.       CPK

6.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl darbo ginčo, kurį inicijuoja darbdavys darbuotojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, teismingumo.

7.       Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo specialiąja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 straipsnio  1 dalimi, kuri reglamentuoja Darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimą ir kuri yra specialioji norma Lietuvos Respublikos darbo kodekso 215 straipsnio 3 dalies atžvilgiu. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Apeliantė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl darbuotojo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tačiau darbo ginčų komisija ieškovės prašymą atsisakė nagrinėti, nes konstatavo, kad praleistas kreipimosi į Darbo ginčų komisiją terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Apeliantė, nesutikdama su sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo iš darbuotojo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Tokiu atveju ginčas yra laikomas iš naujo inicijuotu teisminėje stadijoje, teisme darbo ginčų komisijoje iškeltas nesutarimas fiksuojamas kaip ginčas dėl teisės ir nagrinėjama pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 straipsnio 1 dalį toks ieškinys pareiškiamas vadovaujantis CPK nuostatomis.

8.       Lietuvos Respublikos darbo kodekso 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso normos, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos darbo kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Nors Lietuvos Respublikos darbo kodekso 231 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu į teismą kreipiamasi vadovaujantis CPK nuostatomis, tačiau šiuo atveju būtent Lietuvos Respublikos darbo kodekso 215 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta specialioji teisės norma dėl teismingumo, kai darbo ginčą dėl teisės teisme inicijuoja darbdavys darbuotojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje. Tokiu atveju darbdavys gali pareikšti reikalavimą darbuotojui tik toje kitoje valstybėje. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 22 straipsnyje, pagal kurį darbdavys gali pareikšti reikalavimą tik valstybės narės, kurioje yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisminėse institucijose, nebent pareiškiamas priešieškinis darbuotojo inicijuotame procese.

9.       Taigi reiškiant reikalavimą darbuotojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, teisme taikytina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 215 straipsnio 3 dalis. Tuo tarpu, darbuotojas gali inicijuoti darbo ginčą valstybėje narėje, kurioje yra darbdavio buveinė ar darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta. Šiuo atveju darbuotojas ginčą Darbo ginčų komisijoje inicijavo dėl neišmokėto darbo užmokesčio, o darbdavys (ieškovė) dėl žalos atlyginimo. Šių ginčų nagrinėjimas nebuvo sujungtas, darbdavys darbuotojo ginčo nagrinėjimo Darbo ginčų komisijoje metu prašymo dėl žalos atlyginimo nereiškė.

10.       Apeliantė nurodo, kad atsakovas, ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje, nereiškė prieštaravimo, kad ginčas būtų nagrinėjamas Lietuvos Respublikos institucijose, o tai, apeliantės teigimu, reiškia, kad šalys sutarė, kad ginčas bus nagrinėjamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka. Šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 215 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka. Individualaus susitarimo galimybę maksimaliai riboja darbo ginčus nagrinėjančių institucijų teritorinę jurisdikciją apibrėžiantys nacionaliniai ir Europos Sąjungos teisės aktai. Reglamento taisyklės aiškiai apibrėžia darbdavio galimybes inicijuoti darbo ginčus ir išplečia darbuotojų, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teises. Reglamentas riboja šalių galimybę susitarti dėl bylos nagrinėjimo vietos, nors toks susitarimas yra galimas, tačiau tik po to, kai ginčas jau yra kilęs.

11.       Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad šalys būtų sudariusios aiškų susitarimą dėl ginčo pagal darbdavio reikalavimą dėl žalos priteisimo priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismams. Tai, kad atsakovas nenurodė savo pozicijos dėl ginčo priskyrimo nagrinėti Lietuvos teismų jurisdikcijai, negali būti vertinama kaip susitarimas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 215 straipsnio 3 dalį ar Reglamento nuostatas. Taip pat pažymėtina, jog tam, kad atsakovas galėtų neprieštarauti ginčo nagrinėjimui Lietuvos Respublikos teismuose, ieškovė turėjo aiškiai suformuluoti ir pateikti siūlymą dėl ginčo nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose, ko nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.

12.       Apeliantė nurodo ir tai, kad teismui atsisakius priimti ieškinį, įsiteisėja Darbo ginčų komisijos 2019 m. sausio 22 d. sprendimas ir ieškovė nebegalėtų reikšti reikalavimo. Atsakydamas į šį skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad nurodytos aplinkybės nėra pagrindas teismui priimti savo žinion bylą, pažeidžiant teismingumo taisykles. Antra, šias aplinkybes ieškovė turi teisę nurodyti teikdama ieškinį kompetentingam teismui, kuris ir spręstų klausimą dėl ieškinio priėmimo.

13.       Remdamasis pirmiau nurodytais teisiniais ir faktiniais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismingumą, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                         Danutė Žvinklytė