Administracinė byla Nr. A-1705-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02115-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 69 240 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad 2010–2012 metais buvo laikomas LAVL Vidaus ligų skyriaus palatose Nr. 1, 2, 4, o nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d. buvo laikomas LAVL palatoje Nr. 24. Palatos Nr. 1 plotas buvo 10 kv. m, joje buvo laikomi 7 žmonės, todėl vienam asmeniui teko 1,50 kv. m ploto. Palatos Nr. 24 bendras plotas buvo 21 kv. m, palatoje buvo laikomi 7 žmonės, todėl kiekvienam asmeniui teko 3 kv. m ploto. Atsižvelgiant į baldų užimamą plotą minėtose palatose, teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Pažymėjo, kad kitų palatų, kuriose buvo laikomas LAVL, neprisimena. 2010–2012 metais naudoto pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 160 kv. m, jame vienu metu vaikščiojo 27 žmonės, 2013 metais pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 10 kv. m, juo vienu metu naudojosi 7 žmonės. Pareiškėjo teigimu, 2010–2012 metais prausykla buvo atskiroje patalpoje, jos plotas 6 kv. m, joje buvo įrengtos 4 prausimosi vietos, vienu metu ja galėjo naudotis tiek žmonių, kiek jų buvo skyriuje (27 žmonės). Prausykloje karšto vandens nebuvo. 2013 metais prausykla buvo palatoje, jos plotas 4,8 kv. m. Vienu metu ja naudojasi 7 žmonės. 2010–2012 metais tualetas buvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, tualete nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse, nebuvo rakinamų tualeto durų, galėjo juo vienu metu naudotis tiek žmonių, kiek jų buvo skyriuje. Vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo labai blogai. 2013 metais tualetas buvo palatoje. Jame nebuvo įrengtos sėdimos vietos. Nebuvo rakinamų tualeto durų. Vienu metu juo naudojasi 7 žmonės. Vanduo tualete nusileisdavo labai blogai. 2010–2012 metais dušu buvo galima naudotis vieną kartą per savaitę. Dušo patalpoje buvo vienas purkštuvas ir vienu metu juo naudojosi 27 žmonės. 2013 metais dušu buvo galima pasinaudoti vieną kartą per savaitę. Juo naudojosi tiek žmonių, kiek gulėjo palatoje. Dušo plotas 5 kv. m, duše buvo įrengti 3 purkštuvai, tačiau neatskirti pertvaromis. 80 proc. sienų, 50 proc. lubų ir 85 proc. grindų paviršiaus palatose Nr. 1, 2, 4 buvo avarinės ir antisanitarinės būklės. Teigė, kad lova buvo pirkta 1980 metais, o spintelė ir kėdės 1985 metais. 50 proc. sienų, 40 proc. lubų ir 30 proc. grindų palatoje Nr. 24 buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, palata nebuvo plaunama. Tiek 2010–2012 metais, tiek 2013 metais langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis. Dėl grotų jis atsidarė tik 5 cm, todėl buvo blogas vėdinimas, grynas oras beveik nepakliūdavo į vidų. Langas nebuvo plaunamas. Pareiškėjas tvirtino, kad palatose buvo drėgna, dėl to išskalbti rūbai nedžiuvo. 2010–2012 metais vidutinė temperatūra žiemą buvo 15 laipsnių šilumos, 2010 m. lapkričio 16 d. temperatūra buvo 11 laipsnių šilumos, o 2012 m. vasario 5 d. buvo 10 laipsnių šilumos. 2013 metais vidutinė temperatūra palatoje buvo 12 laipsnių šilumos. Palatose buvo tarakonų ir žiurkių, palatų lovų čiužiniuose buvo pilna parazitų, dėl to pareiškėjas negalėjo užmigti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nors jis sirgo įgyto imuninio nepakankamumo sindromu (toliau – ir AIDS), maisto energinė vertė buvo nuo 1 500 kcal iki 1 600 kcal. Nei giminės, nei draugai negalėjo jam perduoti maisto. LAVL pareiškėjui buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus su sugyventine, todėl pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, nutrūko jo socialiniai ryšiai. Buvo draudžiama turėti kompiuterį, šiltus pledus, muzikos grotuvus. Pabrėžė, kad šiferinėmis plokštėmis dengtas stogas, asbestas sienose ir kanalizacijoje sukėlė pavojų jo sveikatai. 2013 metais palatos kaimynai per parą surūkydavo 10–15 cigarečių. Teigė, kad dauguma laisvės atėmimo vietų pareigūnų turėjo sadistinį asmenybės sutrikimą, o ne maža jų dalis sirgo sadizmu.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą patyrė ir konvojavimų metu. 2013 metais konvojavimas trukdavo nuo 3.10 val. iki 6.40 val. Kiekvieną kartą buvo vežamas tuo pačiu automobiliu „Volkswagen“. Vienu metu buvo vežama 8–12 žmonių. Sėdima vieta užėmė 1,6 kv. m ploto. Nebuvo saugos diržų. Pareiškėjas vartoja vaistus, nuo kurių jaučia šalutinį poveikį, todėl konvojavimo metu patyrė daug nepatogumų ir jautėsi kankinamas, kadangi negalėjo nueiti į tualetą ir kvėpuoti grynu oru. Mašinoje nebuvo šildymo sistemos, ventiliacijos, oro temperatūra buvo apie 8–10 laipsnių šilumos. Pareiškėjas konvojavimo metu vėmė, vos neprarado sąmonės. Išdėstyti pažeidimai buvo sisteminiai. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo pareiškėjo sveikatą. Lietuvos valstybė šiurkščiai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnius, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalį.

Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjo skundo dalį dėl konvojavimo sąlygų prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pagal turimus duomenis pareiškėjas per paskutinius 3 metus buvo konvojuotas 8 kartus nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. maršrutais Klaipėda–Šiauliai ir Šiauliai–Vilnius. Šiais maršrutais konvojų sudarė du specialieji automobiliai „VW Crafter“, turintys po 19 sėdimų vietų, konvojaus automobiliai iš viso galėjo pervežti 28 konvojuojamuosius vienu metu. Pagal konvojaus žiniaraščius vienu metu daugiausiai buvo konvojuojami 26 asmenys. Konvojavimas vykdomas, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, atsižvelgiama į gydytojo išvadas apie konvojuojamojo sveikatą. Pareiškėjo bylose pastabų apie sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti, nebuvo. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant. Apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Žiniaraščiuose nėra užfiksuotų pareiškėjo skundų dėl konvojavimo sąlygų ar prašymų. Dėl Viešojo saugumo tarnybos veiksmų iki 2011 m. kovo 15 d. prašė taikyti ieškinio senatį.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d. Vidaus ligų skyriaus 24 kamerų tipo palatoje. Palatos plotas 21,25 kv. m, joje buvo 9 lovos. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl negalėjo pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatose. LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, todėl negalima daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to, būtina užtikrinti izoliacijos reikalavimus, dėl to teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Nurodė, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir (arba) keičiamas. Visus atsiradusius defektus LAVL ūkio skyriaus darbuotojai šalina per minimalius terminus. Patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal poreikį, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas – 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus ir normas. Pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Teisės aktai nereglamentuoja dušų ir purkštuvų skaičiaus. Lovos skalbiniai keičiami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Maistas LAVL tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos. Valgiaraštis patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138. Pareiškėjas taip pat turėjo teisę iš asmeninių lėšų apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje. Laikėsi pozicijos, kad, siekiant užtikrinti ir pacientų, ir jų artimųjų sveikatą, vykdant prevencines priemones prieš užkrečiamų ligų plitimą, laikomi LAVL asmenys teise į ilgalaikius pasimatymus gali ir turi pasinaudoti bausmės atlikimo vietoje, o ne LAVL. Informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik pusei metų nuo tariamai padarytos žalos, jo reikalavimas nepagrįstas įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 120 Lt (324,37 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgęs į LAVL nurodytą palatose įrengtų lovų skaičių, į tai, kad LAVL neneigė, jog minimalus plotas ne visada užtikrinamas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas iš viso 56 dienas. Pabrėžė, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, o pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje kameroje esantys nuteistieji. Vadovaudamasis bylos duomenimis bei teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo trūkumų (tiekiamas tik šaltas vanduo, nebuvo unitazo ir durų, tualete blogai nusileido vanduo) nėra pagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė nusiprausti po karštu dušu vieną kartą per savaitę, o teisės aktai nereglamentuoja dušų ir purkštuvų skaičiaus. Pareiškėjas teiginio, kad kartu su juo palatoje gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi administracijai žodžiu ar raštu. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad LAVL direktoriaus įsakymu yra patvirtinta patalpų valymo procedūra, pagal kurią vykdomi kasdieniniai (nuolatiniai) ir pagrindiniai patalpų valymo darbai, ir ji atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų prašęs išduoti jam kitą čiužinį, informavęs apie galimai jo poreikius neatitinkantį čiužinį. Nesant pareiškėjo rašytinių skundų dėl netinkamo vėdinimo, teismas sprendė, jog konstatuoti tokių pažeidimų neįmanoma. Pažymėjo, kad LAVL sudarytos sąlygos skalbimo paslaugų teikimui. LAVL administracija taip pat yra ėmusis priemonių kenkėjams naikinti. Vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl jam tiekto maisto netinkamos energinės vertės ir teiginiai, kad dėl LAVL kaltės giminės ir artimieji negalėjo perduoti jam maisto produktų, bei kompiuterių, muzikos grotuvų, pledų turėjimo draudimas buvo neteisėtas, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Atsižvelgęs į pakankamai trumpą buvimo LAVL laiką (periodiškai nuo 7 dienų iki 21 dienos), teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl pasimatymų pareiškėjui draudimo galėjo kilti kokių nors neigiamų pasekmių, dėl kurių būtų pagrindas atlyginti neturtinę žalą. Dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) pareiškėjas nesikreipė į kompetentingas institucijas, kurios būtų atlikusios aplinkos kenksmingumo matavimus, todėl nustatyti pareiškėjo teiginių pagrįstumą teismas neturėjo galimybių.

Teismas taip pat konstatavo, kad pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina, jog visi naudoti specialieji automobiliai yra tinkami žmonėms pervežti ir jie atitinka saugumo bei kitus techninius reikalavimus. Pareiškėjo konvojavimo metu asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose įrengtų sėdimų vietų skaičiaus. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai. Kelionės žiniaraščiuose atsakingo asmens pažymėta, kad nusiskundimų dėl sveikatos nėra, konvojuojamieji vedami į tualetą.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad gana ilga nustatyto pažeidimo, t. y. minimalaus LAVL palatos ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, neužtikrinimo trukmė sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis – iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Nesutinka su visais argumentais, kuriais grįsdamas pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus. Pažymi, kad priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, netinkamumo žmonėms vežti, nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, o tik subjektyviu suvokimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį bei į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, ir pareiškėjas nepagrindė, jog dėl nustatytų neteisėtų veiksmų jis tapo nedarbingas ar neįgalus, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei nustatė teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus nagrinėjamu atveju.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad jam buvo suteiktos netinkamos laikymo sąlygos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, taip pat netinkamomis sąlygomis pareiškėjas buvo konvojuotas Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos automobiliais. Dėl šių galimų pažeidimų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, suprastėjo jo sveikata.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-619-442/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Pareiškėjo gydymo laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui LAVL, nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad vienam LAVL laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-442/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad ginčui aktualiu laikotarpiu gydymo įstaigoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka LAVL. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta informacija apie pareiškėjo LAVL laikymo laiką 2010–2013 metais, jo gyvenamųjų palatų plotą bei jose esančių lovų kiekį (I t., b. l. 28), pažymi, kad 60 parų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažesnis už nustatytą minimalią 5,1 kv. m ploto normą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis (I t., b. l. 26–30, 120–138), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog LAVL kitais veiksmais ar neveikimu, išskyrus tai, kad neužtikrino tinkamos laikymo ploto normos, būtų pažeidusi pareiškėjo teises į tinkamas laikymo sąlygas LAVL. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (II t., b. l. 4) taip pat nenurodo pagrįstų argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kitus LAVL neteisėtus veiksmus.

Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad LAVL pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, dėl to LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Todėl pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog LAVL, laikydama pareiškėją per mažo ploto sąlygomis, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje konstatuota, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų jo konvojavimo sąlygų yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (I t., b. l. 79–111), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų veiksmų teisėtumo, todėl jų nebekartoja ir papildomai dėl jų nepasisakys.

Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, dėl kurių jis būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, o pareiškėjas LAVL 60 parų buvo laikomas su pertraukomis – ilgiausia pareiškėjo buvimo trukmė LAVL 2010–2013 metų laikotarpiu buvo 22 paros. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kilę sunkesni padariniai, pvz., sveikatos sutrikimai (I t., b. l. 12–15, 41–73). Byloje taip pat nėra duomenų, kad LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas pinigų sumos dydis yra pakankamas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė