Civilinė byla Nr. e3K-3-44-1249/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00270-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.4.2.9

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Egidijos Tamošiūnienės ir Eglės Zemlytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Protekcija“ (likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Minčia“ teisių perėmėjos) ieškinį atsakovui J. V. dėl žalos atlyginimo, suinteresuotas asmuo likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Minčia“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ribojimą pasitelkti proceso atnaujinimo institutą siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo, aiškinimo ir taikymo.

2.       Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje 2021 m. birželio 10 d. sprendimu už akių patenkintas suinteresuoto asmens (ieškovės) likviduojamos dėl bankroto UAB „Minčia“ ieškinys pareiškėjui (atsakovui) dėl 47 600 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-1895-852/2021).

3.       Pareiškėjas nurodė, kad ieškinio pateikimo ir 2021 m. birželio 10 d. teismo sprendimo už akių priėmimo metu jis Suomijoje atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl tik 2024 m. liepos 11 d. faktiškai sužinojo apie 2021 m. birželio 10 d. priimtą sprendimą už akių, o su sprendimo turiniu susipažino ne anksčiau nei 2024 m. rugsėjo 13 d. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 16 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą.

5.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą teismui pateikė 2025 m. gegužės 23 d., t. y. praleidęs CPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodytą 3 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo tada, kai pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą (nuo 2024 m. rugsėjo 13 d.). Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pirmiausiai naudojosi kita teisių gynimo priemone, t. y. 2024 m. spalio 2 d. teismui pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, ir padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti dėl objektyvių priežasčių ir nežymiai, todėl jį atnaujino.

6.       Teismas nurodė, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nesuformuojama atskira pažyma ar išrašas po to, kai teismas patikrina duomenis apie šalis (jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresą ar buveinę). Teismas iš bylos duomenų LITEKO nustatė, kad duomenys apie pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą buvo tikrinti ir prieš priimant teismo sprendimą už akių, t. y. 2021 m. birželio 10 d. Teismas taip pat patikrino duomenis apie pareiškėją Gyventojų registre, iš jų nustatė, kad pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

7.       Teismas iš LITEKO duomenų nustatė, kad sprendimą už akių priėmęs teismas 2021 m. gegužės 17 d. patikrino duomenis apie pareiškėją „Sodros“ informacinėje sistemoje, nurodyta kreipimosi priežastis – „procesinių dokumentų bylos dalyviui įteikimo vietos paieška“.

8.       Teismas atkreipė dėmesį tai, kad į bylą įkeltos skenuotos vokų kopijos, iš kurių nustatyta, kad teismas du kartus siuntė pareiškėjui procesinius dokumentus jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu registruota pašto siunta. Siunta, pažymėta 30 dienų saugojimo termino žyma, grąžinta teismui neįteikta, nes pareiškėjas per nustatytą saugojimo terminą neatsiėmė jam skirtų procesinių dokumentų.

9.       Teismas nusprendė, kad bylą nagrinėjęs teismas dėjo visas pastangas, siekdamas pareiškėjui asmeniškai įteikti procesinius dokumentus, o nepavykus to padaryti, pasinaudojo kitais CPK įtvirtintais įteikimo būdais. Teismas įvertino kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl padarytos aiškios proceso teisės normų taikymo klaidos.

10.       Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį paliko nepakeistą.

11.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje svarbu tai, jog pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 29 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), taip pat tai, kad nepateikė duomenų, jog išvyko į Suomiją, išvykimo nedeklaravo Gyventojų registro tarnyboje. Pareiškėjas buvo LUAB „Minčia“ vadovas, žinojo, kad bendrovei iškelta bankroto byla, bet su nemokumo administratoriumi nebendradarbiavo, taip pat neinformavo apie tai, kad jo nėra Lietuvoje ar kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Suomijoje. Taigi, suinteresuotas asmuo negalėjo žinoti nurodytų aplinkybių ir jų nurodyti teismui. Be to, byloje nėra duomenų, iš kurių teismas, priimdamas sprendimą už akių, būtų galėjęs spręsti, kad pareiškėjas gali būti ne Lietuvoje ar kitoje valstybėje atlieka laisvės atėmimo bausmę.

12.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neteisingai nurodo, jog, patikrinus duomenis LITEKO registruose, visuomet bylos procese atsiranda įrašas apie atliktą patikrą, ir atkreipė dėmesį į tai, kad, atlikus patikrą LITEKO registruose ir gavus atitinkamą išrašą, patikrą atlikęs asmuo gali pasirinkti, ar formuoti išrašą. Jeigu pasirenkama suformuoti išrašą, atitinkamos bylos procese atsiranda įvykis, kuriame suformuojamas išrašas iš registro, o nesant duomenų, reikalingų bylai išnagrinėti, išrašas gali būti nesuformuojamas. Tokiais atvejais byloje neatsiranda „įvykis procese“, bet registre išlieka išrašas apie atliktą patikrą. Patikrinus LITEKO byloje dalyvaujančio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, atskiras įvykis neformuojamas, bet patikros duomenys išlieka.

13.       Teismo vertinimu, šis atvejis nelaikytinas išskirtiniu, todėl nebuvo pagrindo skelbti pareiškėjo paieškos per policiją. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad civilinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose, kai nepavyksta įteikti procesinių dokumentų pareiškėjui, tik išskirtiniais atvejais, kai kyla abejonių, kad asmuo gali būti laisvės atėmimo įstaigoje, kreipiamasi į Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – IRD). CPK nenustatyta teismui pareiga kreiptis į IRD, jeigu pareiškėjui ar kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui nebuvo įteikti procesiniai dokumentai. Teismas neturi spėlioti, kur galėtų būti pareiškėjas ar kur galėtų būti jam įteikti procesiniai dokumentai. Asmuo, siekdamas būti informuotas apie esminius įvykius, taip pat ir bylos nagrinėjimą, turėtų išviešinti savo buvimo vietą. Be to, asmuo taip pat turi pasirūpinti, kad jam būtų žinoma apie siuntas, gautas jo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu. Dėl to, teismo vertinimu, pareiškėjas neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo nepakankamai rūpestingas.

14.       Prašomoje atnaujinti procesą byloje procesiniai dokumentai nebuvo įteikti pareiškėjui viešo paskelbimo būdu, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika neaktuali nagrinėjamoje byloje. Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog bylą išnagrinėjęs teismas siekė įteikti procesinius dokumentus pareiškėjui, tik patikrinęs registrų duomenis, pakartotinai išsiuntė procesinius dokumentus jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau nurodyta, teismas konstatavo, kad nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas padarė aiškią proceso teisės normų taikymo klaidą (neteisingai pritaikė CPK 123 straipsnio 3 dalį).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15.       Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį (žr. šios nutarties 17 punktą dėl rašymo apsirikimo) ir priimti naują sprendimą – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1895-852/2021 ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamos praktikos dėl tinkamo procesinių dokumentų įteikimo, o Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl žalos atlyginimo priteisimo iš pareiškėjo pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį. Vien bendro pobūdžio pareigos domėtis siuntomis akcentavimas, viena vertus, nepagrįstai perkelia teismo rūpestingumo pareigą pranešti apie pradėtą procesą pareiškėjui. Kita vertus, nepatvirtina, kad teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas apie vykstantį procesą, juolab kad faktinis patikrinimas apsiribojo Gyventojų registru ir „Sodros“ informacine sistema. Tokia formali registrų patikra nėra pakankama teismo rūpestingumui pagrįsti, nes rūpestingumas reiškia pareigą imtis protingų, pakankamų ir veiksmingų priemonių nustatant pareiškėjo gyvenamąją vietą. Pareiškėjas negali būti laikomas savo valia atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą ir gintis, priešingai, vos sužinojęs apie sprendimą, jis operatyviai ėmėsi gynybos priemonių – pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, o vėliau – ir prašymą atnaujinti procesą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neatsisakė savo teisės į gynybą, o teismas apsiribojo tik formaliais veiksmais pareiškėjo gyvenamajai vietai nustatyti, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnyje.

15.2.                      Teismų išvada, esą pareiškėjas privalėjo deklaruoti savo išvykimą į Suomiją, prieštarauja Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymui. Taip bylą nagrinėję teismai padarė materialiosios teisės normos taikymo klaidą, kuri turėjo įtakos neteisėtų sprendimų priėmimui (bylos neatnaujinimui).

15.3.                      Pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad teisminio proceso inicijavimo ir sprendimo už akių priėmimo metu jis atliko laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, darytina pagrįsta išvada, jog pareiškėjui procesiniai dokumentai turėjo būti įteikiami vadovaujantis specialiąja procesine norma – CPK 125 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietų įstaigoje, procesiniai dokumentai įteikiami per tų įstaigų administraciją. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, esą CPK nenustato teismui pareigos kreiptis į IRD, yra nepagrįstas. Tokia pareiga kyla tiesiogiai iš CPK 125 straipsnio 2 dalies imperatyvo, įpareigojančio teismą užtikrinti tinkamą dokumentų įteikimą įkalintam asmeniui. Aiškinant kitaip, ši nuostata netektų savo prasmės ir taptų praktiškai nebetaikytina.

15.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, nesant jokių įrodymų, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas žinojo apie LUAB „Minčia“ iškeltą bankroto bylą. Priešingai, pareiškėjui niekada nebuvo įteikti jokie procesiniai dokumentai ne tik dėl bylos, kurioje priimtas sprendimas už akių, bet ir dėl iškeltos bankroto bylos LUAB „Minčia“. Ši aplinkybė yra konstatuota ir įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3416-431/2018. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nustatė priešingą faktinę aplinkybę, nei yra nustatyta minėtoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuri turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teismas, nepagrįstai įvertindamas suinteresuoto asmens atstovės atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodytą vieną teiginį kaip įrodymą, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 12, 178, 182 straipsniai).

16.       Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis civilinėse bylose, kurios savo teisiniais ir faktiniais klausimais nėra susijusios su pareiškėjo reikalavimu ir nagrinėjama situacija, todėl minėtos nutartys nevertintinos nagrinėjant šią bylą.

16.2.                      Vilniaus apygardos teismas buvo ypač rūpestingas ir ėmėsi visų protingų ir pakankamų veiksmų, kad informuotų pareiškėją apie bylą, tačiau tai, kad pareiškėjas pats vilkino procesinių veiksmų atlikimą, net ir žinodamas apie teisminį procesą, neinformavo tam tikrų institucijų apie išvykimą, nebuvo pakankamai rūpestingas, leidžia spręsti apie pareiškėjo aplaidžius veiksmus, dėl kurių pareiškėjas turi prisiimti visą jam tenkančią atsakomybę.

16.3.                      Pareiškėjas, net ir patvirtinęs, kad nuo 2024 m. birželio 28 d. žinojo apie išieškomą žalos atlyginimą pagal sprendimą už akių, procesą prašė atnaujinti tik 2025 m. gegužės 22 d., nors CPK 368 straipsnio 1 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Negana to, turi būti pateikti pakankami įrodymai ir svarbios aplinkybės, kad procesas būtų atnaujintas, t. y. nepakanka formaliai pateikti vien faktą, jog procesas turi būti atnaujintas dėl svarbių priežasčių, – pareiškėjas turi įrodyti, kad priežastys iš tiesų buvo svarbios, ne tik formalios. Taigi pareiškėjas ne tik nevykdė pareigos įrodyti sužinojimo momentą, tik deklaratyviai jį nurodė, bet net ir šiuo atveju (nurodęs deklaratyvų sužinojimo momentą) reikšmingai praleido terminą prašymui atnaujinti procesą pateikti.

16.4.                      Sprendimo už akių priėmimo momentu Vilniaus apygardos teismo žinioje nebuvo jokių objektyvių duomenų ir (ar) informacijos apie tai, kad pareiškėjas galimai galėtų atlikti laisvės atėmimo bausmę, maža to, teismui nebuvo jokio pagrįsto pagrindo net svarstyti apie tai, kad pareiškėjas galbūt galėtų būti įkalinimo įstaigoje ne tik Lietuvoje, bet net ir kitoje valstybėje. Lietuvos teismai, nagrinėdami bylas, neturi pareigos tikrinti IRD duomenų ir (ar) kreiptis į kitų valstybių įkalinimo įstaigas, ieškodami asmens, kad šiam būtų įteikiami procesiniai dokumentai. Pastarieji Lietuvos teismų veiksmai ne tik būtų pertekliniai ir nulemtų labai ilgą procesą, o tai prieštarautų ekonomiškumo, proceso koncentruotumo principams, bet ir toks domėjimasis pareiškėju leistų kelti klausimą dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo.

16.5.                      Vilniaus apygardos teismas neapsiribojo tik faktiniu patikrinimu informacinėse sistemose, bet maksimaliai rūpestingai siekė, kad pareiškėjas būtų informuotas apie procesą byloje, turėtų galimybę pasinaudoti teise į teisminę gynybą, pareikšti prieštaravimus, atsikirtimus, jeigu tokių būtų, į ieškinį ir skųsti sprendimą už akių, jeigu matytų tam pagrindą. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą apie tai, kad Vilniaus apygardos teismas nesiėmė protingų, pakankamų ir veiksmingų veiksmų pareiškėjo gyvenamajai vietai nustatyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl rašymo apsirikimo pareiškėjo kasaciniame skunde

17.       Suinteresuotas asmuo atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pareiškėjo kasaciniame skunde nurodytas reikalavimas negali būti įgyvendinamas, nes pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-706-912/2025 bei Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eA2-2360-794/2025, tačiau pastaroji nutartis neegzistuoja, nes jokia nutartis minėtoje byloje tą dieną nebuvo priimta. Suinteresuoto asmens nuomone, dėl šios priežasties kasacinis teismas gali pasisakyti tik dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutarties teisėtumo, tačiau negali pasisakyti dėl šioje byloje priimtos Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties teisėtumo, nes, nesant pareiškėjo prašymo dėl pastarosios nutarties panaikinimo, tai reikštų kasacinio skundo ribų peržengimą. Pareiškėjas kasaciniam teismui pateikė pareiškimą, kuriame paaiškino, kad kasaciniame skunde nurodyta Vilniaus apygardos teismo nutarties 2025 m. birželio 17 d. data vietoje 2025 m. birželio 16 d. datos yra akivaizdus rašymo apsirikimas (netikslumas), kuris nekeičia skundo esmės ir pareiškėjo kasacinio skundo reikalavimo. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad skundžiamos nutarties neteisingos datos nurodymas šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdus rašymo apsirikimas (CPK 115 straipsnio 4 dalis), todėl laikytina, kad pareiškėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį.

Dėl ribojimo pasitelkti proceso atnaujinimo institutą siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo

18.       CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas CPK III dalies XVIII skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant gali būti atnaujinamas procesas byloje.

19.       Pareiškėjo prašymas pateiktas argumentuojant, kad civilinę bylą, kurioje priimtas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimas už akių, nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 123 straipsnio nuostatas, nepagrįstai pripažino, jog procesiniai dokumentai pareiškėjui įteikti tinkamai, t. y. buvo padaryta aiški proceso teisės normos taikymo klaida. Bylą nagrinėję teismai atsisakė atnaujinti procesą. Pareiškėjas kasaciniu skundu teigia, kad procesą atnaujinti atsisakę teismai nukrypo nuo EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamos praktikos dėl tinkamo procesinių dokumentų įteikimo, ir prašo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1895-852/2021.

20.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių dokumentų įteikimo pareiškėjui tvarkos pažeidimas gali būti pripažintas esminiu ir kvalifikuotinas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas atnaujinti procesą, t. y. kaip aiški teisės normos taikymo klaida (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014; 2016 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2016 19 punktą; 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-943/2022 49 punktą; 2023 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-1120/2023 23 punktą; 2023 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-378/2023 59 punktą). Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėti išaiškinimai nereiškia, kad sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu nagrinėjamoje byloje neturi būti atsižvelgiama į proceso atnaujinimo instituto paskirtį bei tikslus ir byloje susiklosčiusią faktinę situaciją.

21.       EŽTT praktikoje pripažįstama, jog bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais ir juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Teisės į teisminę gynybą veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo dokumentų įteikimo sistemos veiksmingumo, o tinkamas procesinių dokumentų įteikimas priklauso nuo to, kaip jiems tenkančias pareigas šioje srityje įgyvendino teismas ir proceso šalys. Sprendžiant procesinių dokumentų įteikimo tinkamumo klausimą byloje taip pat siekiama atsakovo ir ieškovo interesų balanso, suteikiant atsakovui galimybę gintis nuo pareikšto ieškinio, tačiau kartu ir nepaneigiant ieškovo teisės į veiksmingą teisinę apsaugą pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai procesiniai dokumentai atsakovui įteikiami netiesiogiai.

22.       Konvencijos 6 straipsnio požiūriu nacionalinis teismas asmens tinkamo procesinio informavimo pareigą turi atlikti ne formaliai, o dėti pastangas nustatyti, ar šaliai išties pranešta apie procesą, įvertinti, kokie dėl to pateikti įrodymai byloje (EŽTT 2012 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Vorobyev prieš Rusiją, peticijos Nr. 15722/05, par. 23; 2012 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Puzyrevskiy prieš Rusiją, peticijos Nr. 41603/05, par. 20). 

23.       Tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas (angl. diligent) informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos laisva valia atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 80; 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 53).

24.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas apie teismo procesą, kuriame buvo priimtas sprendimas už akių, buvo informuotas taikant procesinių dokumentų įteikimo prezumpciją (teisinės fikcijos būdu), tačiau, spręsdama dėl pareiškėjo procesinių garantijų šiame procese, kaip teisiškai reikšmingą aplinkybę teisėjų kolegija vertina tai, kad pareiškėjas, prieš pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1895-852/2021, siekė ir sprendimo už akių peržiūros. Pareiškėjas kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo teikė ir prašymą atnaujinti terminą minėtam pareiškimui pateikti. Pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti buvo grindžiamas tuo, kad apie jam iškeltą civilinę bylą jis buvo informuotas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisine fikcija grindžiamu būdu ir faktiškai procesiniai dokumentai pareiškėjui įteikti nebuvo. Pareiškėjas akcentavo, kad ilgus metus atliko laisvės atėmimo bausmę Suomijoje, o sužinojęs apie vykdomą išieškojimą nedelsdamas kreipėsi į antstolį. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi termino pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti neatnaujino ir pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepriėmė (CPK 287 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad nors, bylos duomenimis, sprendimas už akių pareiškėjui įteiktas vadovaujantis CPK 123 straipsnio 3 dalyje nurodyta dokumentų įteikimo fikcija, teismo nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas, tikėtina, vėliausiai 2024 m. liepos 11 d. sužinojo apie priimtą sprendimą už akių, kelia abejonių dėl pareiškėjo argumentų pagrįstumo ir jo tikėtino neveikimo. Teismas pažymėjo, kad tiek pareiškėjo pareiškime, tiek rašytiniuose paaiškinimuose dėstomos aplinkybės ir argumentai nepateisina įstatyme nustatyto termino praleidimo, pareiškėjas neįrodo, dėl kokių priežasčių neprotingai ilgą laiko tarpą delsė kreiptis į teismą (žr. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1895-852/2021 17–19 punktus). Pareiškėjo argumentai dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, susiję su procesinių dokumentų įteikimo byloje tinkamumu, buvo įvertinti ir apeliacinės instancijos teismo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu, atskirajame skunde teigė, kad buvo pažeistos CPK nuostatos, įtvirtinančios procesinių dokumentų įteikimo tvarką. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad procesinių dokumentų įteikimo pareiškėjui tvarka nebuvo pažeista (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-166-553/2025, 35 punktas). Šio apeliacinės instancijos teismo sprendimo pareiškėjas kasacine tvarka neskundė, šis sprendimas yra įsiteisėjęs. 

25.       Bendrasis EŽTT jurisprudencijoje suformuluotas principas dėl nacionalinio teismo rūpestingumo pareigos informavimo apie procesą kontekste atspindi teismų pareigą patikrinti, ar pareiškėjas galėjo faktiškai žinoti (žinojo) apie procesą, ar jis nedalyvavo procese dėl savo paties rūpestingumo stokos (žr., pvz., 2002 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Ca?ete de Go?i prieš Ispaniją, peticijos Nr. 55782/00, par. 39-40; plg. 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą byloje Schmidt prieš Latviją, peticijos Nr. 22493/05). Nagrinėjamu atveju toks patikrinimas buvo atliktas teismams sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo sprendimo už akių peržiūros procedūroje.

26.       Atsižvelgdama į minėtas procesines aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad tokioje situacijoje, kai sprendimo už akių peržiūros bei vėliau proceso atnaujinimo siekiama remiantis iš esmės analogiškais argumentais, būtina įvertinti, ar proceso atnaujinimas analogišku pagrindu apskritai dera su proceso atnaujinimo tikslu ir paskirtimi.

27.       Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbūs Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pateikti išaiškinimai. EŽTT, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, akcentuoja vieną esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principą, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02). Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52).

28.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013; 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015; 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019 21 punktą).

29.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai ir laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Proceso atnaujinimo instituto tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių, užtikrinant teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir interesų naudodamasis teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancine tvarka būdais, kadangi tam jau nebėra procesinės galimybės, arba šia tvarka naudojantis atitinkamų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių ištaisyti nepavyko. Proceso atnaujinimą reglamentuojančios teisės normos turi būti taikomos ne formaliai, bet atsižvelgiant į tai, kad paprastai galimybė atnaujinti procesą užbaigtoje byloje šaliai, kurios interesai pažeidžiami neteisėtu ar nepagrįstu sprendimu, yra vienintelė priemonė asmens teisių ir interesų pažeidimams pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2020 15–16 punktus; 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-943/2022 26 punktą).

30.       Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-1120/2024, 28 punktas). Teismas, vykdydamas pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekdamas pagrindinių civilinio proceso tikslų – greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), atsižvelgdamas į proceso atnaujinimo paskirtį, turi tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų atnaujinti procesą buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016 18, 19 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31.       Kaip minėta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tuo, kad sprendimą už akių priėmęs teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės nuostatas, nepagrįstai pripažino, jog procesiniai dokumentai pareiškėjui įteikti tinkamai (žr. šios nutarties 19 punktą). Tos pačios faktinės aplinkybės (bei teisiniai argumentai) dėl procesinių dokumentų neįteikimo buvo nurodytos ir pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti. Teismai, spręsdami klausimą dėl procesinio termino atnaujinimo pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūros pateikti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes jau įvertino (žr. šios nutarties 24 punktą). Taigi šiame procese prašymo pagrindu esant toms pačioms aplinkybėms, kurios jau buvo teismų įvertintos pareiškėjui siekiant sprendimo už akių peržiūros, šių aplinkybių vertinimas reikštų jau išspręsto procesinio klausimo pakartotinę peržiūrą. Tai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nedera su proceso atnaujinimo instituto tikslu ir paskirtimi (žr. šios nutarties 26–30 punktus). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

32.       Apibendrindama teisėjų kolegija formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, jeigu, siekiant sprendimo už akių peržiūros, buvo remiamasi argumentais dėl netinkamo procesinių dokumentų įteikimo byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas už akių, ir šie argumentai teismų buvo įvertinti minėtame procese, paskesnis proceso atnaujinimas byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas už akių, vien tuo pagrindu, kad buvo padarytas esminis proceso teisės pažeidimas dėl procesinių dokumentų įteikimo pareiškėjui (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas), yra negalimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo kasacinio skundo netenkinant, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuotas asmuo. 

34.       Suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1929,95 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodytas išlaidas suinteresuotas asmuo grindžia 2025 m. gruodžio 10 d. AB „Swedbank“ banko mokėjimo nurodymu. Suinteresuoto asmens prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, pagrindu apskaičiuotos didžiausios už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistinos išlaidų atlyginimo sumos, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl nurodyta suma priteisiama iš pareiškėjo.

35.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Protekcija“ (j. a. k. 302760439) iš pareiškėjo J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1929,95 (vieną tūkstantį devynis šimtus dvidešimt devynis Eur 95 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos        Sigita Rudėnaitė

        Egidija Tamošiūnienė

        Eglė Zemlytė