Administracinė byla Nr. I-1654-171/2010

Proceso Nr. 3-61-3-00818-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 16.5; 74

 (S)

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. liepos 16 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Č. skundą atsakovams Bendrajam pagalbos centrui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Bendrojo pagalbos centro, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo- Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

 

pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) ir patikslintu skundu (b. l. 16 - 18), kuriuose prašo solidariai priteisti iš atsakovų Bendrojo pagalbos centro ir Lietuvos valstybės 3871,20 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną litą ir dvidešimt centų) darbo užmokesčio nepriemoką už periodą nuo 2006-04-30 iki 2008-12-31.

Paaiškino, kad dirba Bendrojo pagalbos centro (toliau- BPC) specialistės pareigose. Nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas, atsakovas nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, todėl nuo 2006-04-30 iki 2008-12-31 pareiškėjai neišmokėta 3871, 20 Lt priemokų ir priedų. Neišmokėtų priemokų ir priedų sumą patvirtina BPC pareiškėjai išduota pažyma Nr. F3-41 „Apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį“.

Pareiškėja paaiškino, kad Seimui 2007 m. birželio 7 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymą, jo 11 straipsniu buvo papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog minėtas teisinis reguliavimas yra neteisėtas.

Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 5 str., valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas. Tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo neturi (juridinio asmens statuso). Pagal analogiją taikant CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo manymu, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273).

Pareiškėja nurodo, kad valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, ji negavo dalies savo darbo užmokesčio, t.y. negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į LR CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d., neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėja patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms - darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, mano, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (LR CK 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).

Atsakovas Bendrasis pagalbos centras su  skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 13 - 14) nurodė, kad BPC yra valstybės biudžetinė įstaiga, privalanti vykdyti įstatymų ir įstatymų lydimųjų teisės aktų nuostatas. Teigia, kad BPC, kaip pareiškėjos darbdavys, teisėtai ir teisingai apskaičiavo bei išmokėjo pareiškėjai priklausantį darbo užmokestį, nes vadovavosi galiojančiais norminiais teisės aktais Mano, kad dėl neteisėto teisinio reguliavimo yra atsakinga valstybė, todėl pirmiausia yra valstybės atsakomybė atlyginti pareigūnei patirtą žalą dėl negautos darbo užmokesčio dalies. BPC negali išmokėti pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, nes nėra grąžinimą reglamentuojančio specialaus įstatymo ir jį įgyvendinančio teisės akto. Atsakovo darbo užmokesčio fonde tokių lėšų nenumatyta. Prašo teismo atsižvelgti į išdėstytus argumentus ir pareiškėjos skundą BPC atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą, nes jis šioje byloje negali ir neturi būti atsakovu.

Bendrasis pagalbos centras, kaip atsakovės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Bendrojo pagalbos centro, bei trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie LR VRM atsiliepimų į skundą nepateikė.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje,  atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja dirba BPC specialiste (b. l. 1 - 3, 4 - 5). Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė už periodą nuo 2006-04-30 iki 2008-12-31. Pareiškėjai buvo neišmokėta 3871,20 Lt (b. l. 4 - 5). Remiantis DK 186 straipsnio 2 dalimi šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis.

Neišmokėtų priemokų ir priedų sumą patvirtina pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. F3-41 (b. l. 4 - 5).

Byloje ginčo dėl pareiškėjo prašomos priteisti sumos nėra, atsakovas BPC nurodo, kad pareiškėjai susidarė 3871,20 Lt neišmokėto darbo užmokesčio suma (b. l. 13).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Byloje yra ginčas, ar pareiškėja turi teisę į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. yra suformuluota nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimų įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu (taikyti 70 procentų apribojimą) galiojančius įstatymus, o sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalimi teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovų argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už  darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už  darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pareiškėja tarnybos santykiais yra tiesiogiai susijusi su BPC, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš Bendrojo pagalbos centro.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjai turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm.  byloje Nr. A⁸²²–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A⁷⁵⁶–859/2009). Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Skundas teismui paduotas 2010-03-31 (b. l. 1 -3), pareiškėja prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų, t. y. nuo 2006-04-30 iki 2008-12-31.

Kaip jau buvo minėta, už  darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjos ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios ji solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

               Teismas vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 4 p., 127 str., 

n u s p r e n d ž i a

 

pareiškėjos A. Č. skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjai A. Č. iš atsakovo Bendrojo pagalbos centro priteisti 3871, 20 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną litą ir dvidešimt centų) neišmokėto darbo užmokesčio.

Pareiškėjos skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Bendrojo pagalbos centro atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėja                                                                                                                      Irena Paulauskienė