Administracinė byla Nr. eA-2374-629/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02809-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. (M. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. (M. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-107 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Pareiškėjas teigė, jog Sprendimas yra nepagrįstas tinkamomis teisės normomis, priimtas neišanalizavus visų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje, 87 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje įtvirtintu reglamentavimu ir teigė, jog jis negali būti išduotas (duomenys neskelbtini) dėl to, kad tarp jo ir buvusios žmonos L. V. V. iškilo ne baudžiamasis, o šeimos konfliktas ir ginčas dėl dukros gyvenamosios vietos nustatymo. Pažymėjo, kad teismas (duomenys neskelbtini) be pakankamo pagrindo, net neišklausęs ir neinformavęs pareiškėjo, išnagrinėjo jo civilinę bylą dėl tėvystės panaikinimo bei atėmė iš pareiškėjo tėvo, vyro prigimtines teises. Pareiškėjas manė, jog jis persekiojamas dėl jo lyties bei jo, kaip tėvo, socialinio statuso. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) vyrų – tėvų teisės pažeidinėjamos, jie netenka tėvų teisių, vien dėl to, kad yra vyrai bei tėvai. Vaikai visada paliekami su motinomis, o niekada – su vyrais ir tėvais. Be to teigė, jog tarp jo ir buvusios žmonos L. V. V. vyksta konfliktas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, todėl ji keršija pareiškėjui, t. y. savo vyrui, skųsdama jį kriminalinei policijai, iškeltos baudžiamosios bylos, vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) teismai, kalėjimai yra kankinimų vietos, todėl, jei pareiškėjas bus išduotas, jam gresia fizinis susidorojimas.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo baudžiamojo persekiojimo kilmės valstybėje, tačiau tyrimo metu nenustatyta pagrindo prielaidai, jog šis baudžiamasis persekiojimas būtų sąlygojamas pareiškėjo rase, religija, tautybe, jo priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba jo politiniais įsitikinimais. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Be to, remiantis Migracijos departamento informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
5. Atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas Sprendime citavo paties pareiškėjo duotus paaiškinimus ir nurodė tai, kas buvo užfiksuota dokumentuose, gautuose tyrimo metu, be to, prieglobsčio procedūros metu Migracijos departamentas privalo išsamiai aptarti ir įvertinti visas susijusias aplinkybes, net jei jų aptarimas ir nepriimtinas pareiškėjui. Teigė, kad konkrečių procedūrinių pažeidimų pareiškėjo skunde nurodyta nėra. Nurodė, jog įvertinęs prieglobsčio prašytojo pateiktus paaiškinimus apie numanomus persekiojimo dalyvių motyvus ir tikslus, Migracijos departamentas konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjo daromos prielaidos dėl L. V. V., liudytojų jo byloje ir teisėsaugos pareigūnų motyvų yra pagrįstos, jo pateiktos ir tyrimo metu surinktos informacijos visuma nepagrindė išvados, jog tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija.
6. Migracijos departamentas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, buvo atsižvelgta į tai, kad 2017 m. spalio 11 d. buvo paskelbta pareiškėjo paieška (duomenys neskelbtini) bei skirta kardomoji priemonė – suėmimas, todėl buvo įvertinta tai, kad grįžęs į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas bus sulaikytas. Migracijos departamentas surinko ir įvertino pareiškėjo kilmės valstybės informaciją apie įkalinimo sąlygas (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog vien tai, kad yra duomenų, įrodančių sisteminius ar bendrus trūkumus, susijusius su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikrais sulaikymo centrais, kiek tai susiję su laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygomis išduodančioje valstybėje narėje, nebūtinai reiškia, kad konkrečiu atveju susijęs asmuo patirs nežmonišką arba žeminantį elgesį, jei bus perduotas šios valstybės narės institucijoms, tačiau būtinos individualios aplinkybės. Migracijos departamentas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio „individualių grėsmių“, sąlygojančių netinkamą elgesį pareiškėjo atžvilgiu įkalinimo įstaigoje, nėra, taigi savaime jo perdavimas (duomenys neskelbtini) nepažeistų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnio vien dėl bendrai prastų sąlygų sulaikymo įstaigose, nes jokių individualių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir su pateiktu skundu bei patikslintu skundu.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 4 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjui nesuteiktinas prieglobstis ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.
9. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija) 1 ir 2 dalių, 87 straipsnio (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija) 1 ir 2 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šių nuostatų, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija.
10. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog baiminasi, kad (duomenys neskelbtini) jam grės susidorojimas ir kalėjimas, o tai kelia rimtą asmeninę grėsmę jo gyvybei, sveikatai, saugumui. Anot pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra sufabrikuotas.
11. Teismas pažymėjo, jog Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 115 papunktyje nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, kuris reiškia, kad grėsmė neturi būti tik hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe.
12. Teismas nustatė, kad prašymo nagrinėjimo atveju pareiškėjas atsakovui pateikė savo (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, kuris patvirtina jo asmens tapatybę ir pilietybę. Taigi, galima laikyti, jog pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų bei ši pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra tenkinama.
13. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindžia individualaus persekiojimo baime kilmės valstybėje: policija ir jo buvusi žmona „sufabrikavo“ prieš pareiškėją baudžiamąją bylą, t. y. tyrimo metu pareiškėjas papasakojo apie baudžiamąją bylą (duomenys neskelbtini), kurioje jis yra kaltinamasis, o savo prašyme suteikti prieglobstį taip pat buvo nurodęs, jog baudžiamoji byla jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) „[...] atsirado, kaip santuokos nutraukimo bei tėvo teisių netekimo bylų tęsinys.“ Anot pareiškėjo, L. V. V. turi korupcinių ryšių „(duomenys neskelbtini)“, kur buvo sufabrikuota baudžiamoji byla. Tikrasis ir (duomenys neskelbtini) ir buvusios žmonos L. V. V. tikslas buvo diskriminuoti pareiškėją kaip vyrą, kaip tėvą, atkeršyti bei atimti iš jo mažametę dukrą U., kuri gyveno su juo Vilniuje. Tyrimo metu Migracijos departamentas nustatė, jog (duomenys neskelbtini) yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas kaltinamas įvykdęs nusikaltimus, numatytus (duomenys neskelbtini).
14. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pats asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn faktas ir jo nubaudimas negali būti prilygintas jo persekiojimui kilmės valstybėje. Pateikti į bylą įrodymai patvirtino, jog 2019 m. birželio 18 d. (duomenys neskelbtini) priėmė nutarimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patraukti M. P. kaltinamuoju ir pareikšti jam kaltinimus padarius nusikaltimus, numatytus (duomenys neskelbtini). Nutarime nurodyta, kad M. P., (duomenys neskelbtini). Minėtame nutarime yra aprašytos tyrimo metu nustatytos (duomenys neskelbtini) aplinkybės. Ten pat nurodoma, kad M. P. (duomenys neskelbtini).
15. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus apie jo preziumuojamus persekiojimo dalyvių L. V. V., liudytojų jo byloje ir teisėsaugos pareigūnų motyvus ir tikslus, padarė išvadą, kad pateiktos ir tyrimo metu surinktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp M. P. atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys.
16. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, taip pat konstatavo, kad M. P. galimai pagrįstai bijo baudžiamojo persekiojimo kilmės valstybėje, tačiau, kaip minėta, aplinkybių, pagrindžiančių, jog baudžiamasis persekiojimas būtų susijęs su M. P. rase, religija, tautybe, jo priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba jo politiniais įsitikinimais, tyrimo metu atsakovas nenustatė. Sutiktina su atsakovu, jog Migracijos departamentas negali perimti teismų konstitucinių įgaliojimų ir spręsti dėl asmens kaltumo, nes klausimą dėl asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumo bei procesinių veiksmų teisėtumo turi spręsti kompetentingas teismas. Pareiškėjo nurodytus argumentus, jog jis persekiojamas dėl lyties ar jo kaip tėvo socialinio statuso, teisėjų kolegija vertina tik kaip paties pareiškėjo subjektyviai suvokiamas aplinkybes, kurios nėra pagrįstos jokiais įrodymais. Atsižvelgus į tai, konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų.
17. Teismas taip pat nurodė, jog į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų (nenustatyta, jog kaip nors galėtų būti pažeidžiamos pareiškėjo teisės bei laisvės), taip pat nenustatyta tikimybė galimos prievartos grėsmės jį grąžinus į kilmės valstybę (būtų įvykdyta mirties bausmė, jis būtų kankinamas, patirtų žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir pan.), nevyksta jokie kariniai konfliktai, todėl nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnį.
18. Tyrimo metu taip pat buvo įvertintos kalinimo sąlygos (duomenys neskelbtini). Remiantis surinktais duomenimis, padaryta išvada, kad kalinimo sąlygos yra sunkios ir kartais pavojingos gyvybei. Tačiau pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti pagrindai sietini su konkrečiam asmeniui gresiančiomis individualiomis grėsmėmis. Nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta duomenų, jog tyrimo metu būtų nustatyta „individualių grėsmių“, sąlygojančių netinkamą elgesį M. P. atžvilgiu įkalinimo įstaigoje, todėl padaryta išvada, jog jo perdavimas (duomenys neskelbtini) nepažeistų EŽTK 3 straipsnio vien dėl bendrai prastų sąlygų sulaikymo įstaigose.
19. Teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjas pateikė subjektyvaus pobūdžio, objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius apie galimą grėsmę kilmės valstybėje. Remiantis byloje surinktais duomenimis, nebuvo pagrindo spręsti apie rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teisėjų kolegija sutiko su Sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Todėl padaryta išvada, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame Sprendime nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, tinkamai išaiškintos ir taikytos pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jo pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
20. Pareiškėjas M. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
21. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau, neįvertino visų reikšmingų įrodymų, bet klaidingai nurodo, kad vertino. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl jo nurodytus argumentus, jog jis persekiojamas dėl lyties ir jo kaip tėvo socialinio statuso, teismas vertina tik kaip paties pareiškėjo subjektyviai suvokiamas aplinkybes. Byloje yra įrodymai, kad pareiškėjas teismo sprendimo pagrindu neteko tėvystės teisių.
22. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog baiminasi, kad (duomenys neskelbtini) jam grės susidorojimas ir kalėjimas, o tai kelia rimtą asmeninę grėsmę jo gyvybei, sveikatai, saugumui. (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra sufabrikuotas.
23. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų nevertino, todėl nenustatė, jog tarp M. P. atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių yra priežastinis ryšys.
24. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad M. P. pagrįstai bijo baudžiamojo persekiojimo kilmės valstybėje, tačiau klaidingai nenustatė aplinkybių, pagrindžiančių, jog baudžiamasis persekiojimas būtų susijęs su M. P. priklausymu tam tikrai socialinei grupei: tėvų – vyrų. Pareiškėjo nurodytus argumentus, jog jis persekiojamas dėl lyties ir kaip tėvo socialinio statuso, teisėjų kolegija nepagrįstai įvertino tik kaip paties pareiškėjo subjektyviai suvokiamas aplinkybes. Tačiau, kaip ir kodėl pirmosios instancijos teismas priėjo prie tokios išvados, skundžiamame sprendime nenurodyta. Buvusi žmona L. V. keršija savo vyrui ir jų vaiko tėvui už „savo sužlugdytą gyvenimą“. Tai neteisėtas, bet realiai egzistuojantis motyvas. Bylos eiga, bylos dinamika, esantis įrodymai taip patvirtina.
25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
26. Atsakovas akcentuoja, jog įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktus paaiškinimus apie numanomus persekiojimo dalyvių motyvus ir tikslus, Migracijos departamentas konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjo daromos prielaidos dėl L. V. V., liudytojų jo byloje ir teisėsaugos pareigūnų motyvų yra pagrįstos, jo pateiktos ir tyrimo metu surinktos informacijos visuma nepagrindė išvados, jog tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija.
27. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai matyti, kad teismas ištyrė visus byloje pateiktus dokumentus ir netgi atkreipė dėmesį į svarbias aplinkybes, užfiksuotas pateiktuose dokumentuose ir duomenyse. Nei Migracijos departamentas, nei teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų persekiojamas dėl lyties ar jo kaip tėvo socialinio statuso. Šiuo atveju pareiškėjas jokių argumentų ar savo teiginius pagrindžiančių įrodymų nei teismui, nei Migracijos departamentui nebuvo pateikęs. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime konstatavo, kad pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo baudžiamojo persekiojimo kilmės valstybėje, tačiau tyrimo metu nenustatyta pagrindo prielaidai, jog šis baudžiamasis persekiojimas būtų sąlygojamas pareiškėjo rase, religija, tautybe, jo priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba jo politiniais įsitikinimais. Taigi deklaratyvūs skundo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti Migracijos departamento sprendimo ir pripažinti jį neteisėtu ar nepagrįstu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-107 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.
29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo prašyme ir apklausos metu nurodytas aplinkybes dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, netinkamai taikė bei aiškino teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
32. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
33. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.
34. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.
35. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
36. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
37. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.
39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.
40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).
41. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
42. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 116.1.1 papunkčiu, baudžiamasis persekiojimas ar baudimas yra laikomas persekiojimu pabėgėlio apibrėžimo kontekste, jeigu jis yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Vertinant, ar asmens persekiojimas bei baudimas gali būti prilyginamas neproporcingam ir diskriminuojančiam, turi būti įvertinta, ar asmeniui gali grėsti diskriminuojantis persekiojimas t. y. persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų ar jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba gali grėsti pernelyg griežta bausmė, pagal apibrėžimą prilygstanti persekiojimui. Diskriminuojantis persekiojimas būtų konstatuojamas, jei baudžiamosios teisės nuostatos taikytinos visiems, bet baudžiamosios bylos keliamos tik tam tikriems asmenims remiantis požymiais, dėl kurių gali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Todėl svarbiausias dalykas pripažįstant asmenį pabėgėliu – diskriminuojantis elementas vykdant baudžiamojo persekiojimo procedūras. Nustatant, ar asmuo gali būti laikomas pabėgėliu, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tokius veiksnius: besikreipiančiojo asmenybę, jo politines pažiūras, jo poelgio priežastį, pobūdį, baudžiamojo persekiojimo pobūdį ir motyvus, pagaliau ir įstatymo, kuriuo remiantis vykdomas baudžiamasis persekiojimas, pobūdį. Tai gali padėti atskleisti, ar toks asmuo bijo būti persekiojamas, ar bijo tik baudžiamojo persekiojimo ir bausmės pagal įstatymą už įvykdytus veiksmus. Pagrįstai nustačius, kad prieglobsčio prašytojo teiginys, jog baudžiamoji byla jo atžvilgiu yra „sufabrikuota“, yra labiau tikėtinas negu netikėtinas, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo kontekste tai laikoma nustatytu faktu, kuris pagrindžia prielaidą, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra diskriminuojantis.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikta informacija nepagrindžia išvados, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra fabrikuojamas. Pareiškėjo pasakojimas apie nepagrįstai vykdomą baudžiamąjį persekiojimą yra hipotetinis, grindžiamas tik jo paties prielaidomis. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurias įvertinus, jų pagrindu būtų galima nustatyti, jog baudžiamoji byla būtų diskriminacinio pobūdžio, t. y. iškelta dėl pareiškėjo rasės, tautybės, išpažįstamos religijos, politinių pažiūrų ir/ar priklausymo socialinei grupei. Byloje nustatytos aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) teismo kolegija nutarė atimti M. P. tėvystes teises dukros U. atžvilgiu ir perduoti vaiką auklėti motinai L. V. V., taip pat nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su motina L. V. V., teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažįstamos diskriminuojančiomis pareiškėją dėl jo lyties. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei padarė išvadą, kad tyrimo metu surinkta informacija nepagrindžia prielaidos, jog baudžiamosios bylos, kurioje figūruoja pareiškėjas, iniciavimo tikslas yra susidorojimas su juo dėl lyties ar jo kaip tėvo socialinio statuso, ar galimas kerštas pareiškėjui už tai, kad jis nenustatytų asmenų pagalba, galimai piktnaudžiaudamas L. V. V. pasitikėjimu, neteisėtai pagrobė nepilnametę U. ir išvežė ją už (duomenys neskelbtini) ribų. Taip pat remdamasi nutarties 14 punkte nurodytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjui inkriminuojamų kaltinimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjo daromos prielaidos dėl L. V. V., liudytojų jo byloje ir teisėsaugos pareigūnų motyvų yra pagrįstos, jo pateiktos ir tyrimo metu surinktos informacijos visuma nepagrindė išvados, jog tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys.
44. Atsižvelgiant į tai, ginčijamu Sprendimu pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir gręsiantis sulaikymas, grįžimo į kilmės valstybę atveju, nelaikytinas diskriminuojančiu dėl jo išpažįstamos religijos, tautybės, rasės, politinių įsitikinimų, priklausymo socialinei grupei, taip pat nenustatyta pagrindo išvadai, jog pareiškėjui gresianti bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas.
45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.
46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekonkretizavo ir nenurodė, kokie ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ar Migracijos departamento sprendimo motyvai dėl padarytos išvados, kad nėra Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų, yra nepagrįsti bei argumentų šiuo aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
47. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. P. (M. P.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė