Administracinė byla Nr. A858-3066/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03496-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atstovei M. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Ž. ir L. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Ž. ir L. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Prienų rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Doleta“, AB Lesto (įsteigta atliekant reorganizaciją ir perėmusi AB „VST“ Prienų skyriaus teises ir pareigas), valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“ Prienų kelių tarnyba, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Kauno teritorinis skyrius) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (t. I, b. l. 1-23) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Susisiekimo ministerija) viceministro raštą Nr. 2-6085 (51) (toliau – ir Raštas Nr. 2-6085 (51)); 2) priteisti iš atsakovo Susisiekimo ministerijos pareiškėjui A. Ž. 100 000 litų bei pareiškėjai L. Ž. 100 000 litų neturtinei žalai atlyginti; 3) panaikinti 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) viceministro raštą Nr. (7.13-09)3-3228 (toliau – ir Raštas Nr. (7.13-09)3-3228); 4) priteisi iš atsakovo Energetikos ministerijos pareiškėjui A. Ž. 100 000 litų ir pareiškėjai L. Ž. 100 000 litų neturtinei žalai atlyginti; 5) panaikinti 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos direktoriaus raštą Nr. (12.1)-R2-Ž-414 (toliau – ir Raštas Nr. (12.1)-R2-Ž-414); 6) įpareigoti Savivaldybės administracijos direktorių panaikinti atgaline data išduotą 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66 (toliau – ir Statybos leidimas) kaip prieštaraujantį 2010 m. lapkričio 5 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus raštui Nr. (12.1)-R2-Ž-414; 7) priteisti iš Savivaldybės pareiškėjui A. Ž. 150 000 litų ir pareiškėjai L. Ž. 150 000 litų neturtinei žalai atlyginti; 8) įpareigoti atsakovą Susisiekimo ministeriją išleisti potvarkį šalinant/išpjaunant kabelio fragmentą Vilniaus g. 12/1, Jiezne.
Skunde pareiškėjai nurodė, jog 2006 m. Vilniaus gatvės kelyje (Jiezne, Prienų r.) buvo savavališkai pastatytas po žeme ypatingas statinys – 10 kV kabelinė linija (toliau – ir 10 kV KL). 10 kV KL fragmentas prie pareiškėjų gyvenamųjų namų iš Vilniaus gatvės pusės buvo paklotas šios gatvės kelio pravažiuojamoje dalyje (po žeme) netaikant apsaugos priemonių nuo mechaninių poveikių, t. y. neįrengiant tunelių, blokų arba neįveriant į vamzdžius. Pareiškėjų teigimu, kabelio apsaugai nuo mechaninių pažeidimų panaudota 832 m. apsauginės juostos, todėl buvo pažeisti Elektros kabelių klojimo taisyklės bei Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 11 straipsnis, kuriame numatytas minimalus valstybės rajono reikšmės kelio juostos plotis, 12 straipsnis, kuriame numatytas apsaugos zonos dydis, 13 straipsnis, kuriame numatytas leidimas statyti statinius kelio apsaugos zonoje.
Pareiškėjai pažymėjo, jog jų namų valda yra dviejų gatvių sankryžoje, iš kurių viena yra pagrindinė (Vilniaus) gatvė tik 7,5 m pločio, be jokių kelio apsaugos zonų, be jokios namų valdos sanitarinės saugos zonos. Atstumas nuo verandos iki kelio yra mažiau nei metras, todėl dėl neapriboto sunkiasvorių automobilių eismo pareiškėjai skendi dulkėse, šulinyje vanduo dėl užterštumo netinkamas naudoti. Taip pat nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 1 d. nutartimi Nr. A662-1008/2010 nepatenkino pareiškėjų reikalavimo apriboti sunkiasvorio transporto eismą per 10 kV KL ir jos trasą išilgai, kol nebus išpjautas 10 kV KL fragmentas prie pareiškėjų gyvenamųjų namų. Pasak pareiškėjų, 10 kV KL trasa Vilniaus g. įrengta savavališkai, UAB „Doleta“ plėtros poreikiams tenkinti. Pažymėjo, kad pagal Kelių įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktą draudžiama kelio apsaugos zonose statyti gyvenamuosius namus, visuomeninius ir kitus pastatus, kurie nesusiję su transporto priemonių ir keleivių aptarnavimu. 10 kV KL trasos paskirtis nėra susijusi su transporto priemonių ir keleivių aptarnavimu.
L. Ž. ir A. Ž. nesutiko su Susisiekimo ministerijos viceministro Raštu Nr. 2-6085 (51) ir nurodė, jog jame buvo neatsižvelgta į tai, kad kelias yra apie 7,5 m pločio bei neturi jokių saugos zonų. Todėl, pareiškėjų manymu, 10 kV KL trasos tiesimas pravažiuojamoje dalyje yra draudžiamas. Nurodė, jog dėl Susisiekimo ministerijos veiksmų kilo neturtinė žala po 100 000 litų kiekvienam iš pareiškėjų. Žalos atsiradimą pareiškėjai siejo su tuo, kad nuo 2006 m. lapkričio 29 d. jie neteko aplinkos saugos savo namuose dėl arti išdėstyto avarinio kabelio, neįverto į izoliacinį vamzdį, pakloto nesilaikant Kelių įstatymo reikalavimų. Anot pareiškėjų, tokie veiksmai sukėlė jiems dvasinių išgyvenimų, psichinę ir emocinę įtampą, nemigą naktimis dėl sunkiasvorio transporto eismo. Dėl sutrikusio miego sumažėjo pareiškėjų darbo našumas, pablogėjo gyvenimo sąlygos dėl užteršto šulinio vandens ir oro.
Pareiškėjai taip pat nesutiko su Energetikos ministerijos viceministro Raštu Nr. (7.13-09)3-3228 ir paaiškino, jog jame nebuvo atsižvelgta į Energetikos ministro 2009 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. I-32 patvirtintų Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5, 6 punktus, numatančius, kad vienas iš pagrindinių Valstybinės energetikos inspekcijos uždavinių yra siekti užtikrinti patikimą ir saugų energijos tiekimą, kontroliuoti energijos tiekimo patikimumą bei statinių saugos ir paskirties reikalavimų laikymąsi. Taip pat nebuvo atsižvelgta į Kelių įstatymo 11, 12, 13 straipsnių reikalavimus. Nurodė, jog dėl Energetikos ministerijos veiksmų kilo neturtinė žala po 100 000 litų kiekvienam iš pareiškėjų, nes nuo 2006 m. lapkričio 29 d. pareiškėjai neteko aplinkos saugos savo namuose dėl arti esančio avarinio kabelio, neįverto į izoliacinį vamzdį. Paaiškino, kad pareiškėjai avarijos atveju gali sudegti arba būti suparalyžuoti. Toks pavojus jiems sukėlė dvasinius išgyvenimus, psichinę ir emocinę įtampą, nemigą, sumažėjo pareiškėjų darbo našumas. L. Ž. ir A. Ž. nurodė, jog skundžiami Susisiekimo ministerijos ir Energetikos ministerijos raštai savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nes juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros taisyklės, ypač tos, kuriomis turėjo būti užtikrintas objektyvių visų aplinkybių įvertinimas bei sprendimų pagrįstumas, susietas su grėsme pareiškėjų gyvybėms.
Pareiškėjai nesutiko ir Savivaldybės administracijos direktoriaus Raštu Nr. (12.1)-R2-Ž-414, taip pat prašė įpareigoti Savivaldybės administraciją panaikinti Statybos leidimą. Nurodė, jog dėl Savivaldybės administracijos veiksmų, kurie pasireiškė ir tuo, kad 0,4 kV oro linijos elektros stulpas buvo perkeltas iš žemės sklypo, esančio Vilniaus g. 10 / Taikos g. 2, Jiezne, kampo į žemės sklypo, esančio Vilniaus g. 12 / Taikos g. 1, Jiezne, kampą, kuris yra šalia pareiškėjų namų, ir dėl to gali kilti avarija, pareiškėjams kilo neturtinė žala (150 000 litų kiekvienam iš pareiškėjų).
Atsakovas Prienų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 99-105) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Savivaldybėje 2010 m. spalio 11 d. buvo gautas pareiškėjų prašymas, kuriuo pareiškėjai prašė pateikti leidimų statyti UAB „Doleta“ gamyklą, esančią Vilniaus g. 52, Jiezne, Prienų r. sav., kopijas. Savivaldybės administracija Raštu Nr. (12.1)-R2-Ž-414 informavo pareiškėjus, kad UAB „Doleta“ naudojasi ne vienu, o apie dešimt pastatų, tačiau pareiškėjų prašyme minimos gamyklos tarp tų pastatų nėra. Pažymėjo, jog Savivaldybė 2005 m. kovo 18 d. yra sudariusi sutartį Nr. DT-/D1-51 su valstybės įmone Registrų centru (toliau – ir VĮ Registrų centras) dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo tarnybinėms funkcijoms vykdyti, tačiau Savivaldybės administracija neturi teisės duomenų, gautų iš VĮ Registrų centro, teikti tretiesiems asmenims. Taip pat nurodė, jog patikrinus UAB „Doleta“ nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių adresu Vilniaus g. 52, Jieznas, Prienų r. sav., teisinę registraciją, nustatyta, kad gamyklos pastato užregistruota nėra. Atsižvelgiant į tai, Savivaldybė negali pateikti pareiškėjų prašomo Statybos leidimo. Tačiau dėl to negali būti laikoma, kad UAB „Doleta“ pastatai buvo statomi be statybos leidimų. Savivaldybės administracijos teigimu, pareiškėjai nenurodė jokių teisės aktų, kuriais remiantis būtų pažeidžiamos jų teisės skundžiamu Savivaldybės raštu. Pažymėjo, kad skundžiamo rašto panaikinimas nesukels pareiškėjams jokių teisinių pasekmių, kadangi tokiu prašymu pareiškėjai nesiekia savo galimai pažeistų teisių ar interesų apgynimo, o tik prašo panaikinti Raštą Nr. (12.1)-R2-Ž-414. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų prašymas panaikinti Savivaldybės administracijos Raštą Nr. (12.1)-R2-Ž-414 nėra nesusijęs su pareiškėjų prašymu įpareigoti Savivaldybės administracijos direktorių panaikinti Statybos leidimą.
Savivaldybės administracija nurodė, jog Savivaldybėje 2009 m. rugpjūčio 17 d. buvo gautas pareiškėjų skundas „Dėl saugios aplinkos atstatymo prie mūsų, Albino ir L. Ž., gyvenamojo namo ir namų valdos Jiezne, Vilniaus g. Nr. 12/1, ir įpareigojimo atlikti veiksmus, mūsų reikalavimams užtikrinti“. Savivaldybės administracija 2009 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (12.1)-R2-Ž-396 „Dėl skundo“ pareiškėjams atsakė, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Statybos leidimą. Rašte taip pat buvo pažymėta, kad į tokius analogiško turinio jų prašymus dėl Statybos leidimo Savivaldybė jau yra atsakiusi ne vieną kartą, t. y. 2008 m. rugsėjo 17 d. Savivaldybės administracijos raštu Nr. (12.1)-R2-Ž-378, Savivaldybės mero 2009 m. liepos 24 d. raštu Nr. (12.1)-R2-Ž-349. Visuose pareiškėjams pateiktuose atsakymuose buvo nurodyta, kad atsakymas, taip pat kiti Savivaldybės administracijos priimti teisės aktai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir AGKĮ), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog pareiškėjams jau Savivaldybės mero 2009 m. liepos 24 d. raštu Nr. (12.1)-R2-Ž-349 buvo atsakyta į 2009 m. birželio 29 d. skundą, kuris taip pat buvo pateiktas ir su 2009 m. rugpjūčio 17 d. skundu. Į šį skundą pakartotinai buvo atsakyta Savivaldybės administracijos 2009 m. rugpjūčio 26 d. raštu, kuriame nurodyta, kad Statybos leidimas yra teisėtas ir nėra teisinio pagrindo jį naikinti, o taip pat ir tai, kad tokia pati Savivaldybės pozicija yra išdėstyta 2009 m. liepos 24 d. rašte Nr. (12.1)-R2-Ž-349.
Savivaldybės administracija pažymėjo, jog Kauno apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1065-480/2009 pagal tų pačių pareiškėjų skundą, kuriame reiškiamas analogiškas reikalavimas Savivaldybės atžvilgiu, t. y. įpareigoti Savivaldybės administraciją panaikinti Statybos leidimą. Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1065-480/2009 2009 m. gruodžio 15 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Savivaldybės administraciją pripažinti neteisėtu Statybos leidimą negali būti laikomas reikalavimu teismui, nes dėl jo teismas negalės priimti sprendimo, numatyto ABTĮ įstatymo 88 straipsnyje, todėl skundą šioje dalyje buvo atsisakyta priimti. Pareiškėjų analogiškas reikalavimas negali būti tenkinamas, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 23 straipsnio 18 dalimi, pareiškėjai neskundžia teismui Statybos leidimo, kaip neteisėto viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto, be to, skunde pareiškėjai taip ir nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuo remiantis Statybos leidimas turėtų būti pripažintas neteisėtu.
Pabrėžė, jog Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos (dabar – Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos) (toliau – ir Energetikos inspekcija) 2006 m. lapkričio 29 d. išdavė Elektros įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą – pažymą Nr. 6808, kurioje nurodoma, kad sumontuotas elektros energetikos įrenginys 10 kV KL atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojamas pagal paskirtį. 10 kV KL statybos techninio darbo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projektas paruoštas vadovaujantis Elektros įrenginių įrengimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-40. 10 kV KL statybos techninio darbo projekto bendrosios ekspertizės akto Nr. 06-05/36 išvadoje nurodyta, kad projektas atitinka esminius statinio reikalavimus: mechaninio patvarumo ir pastovumo (STR 2.01.01(1):2005), gaisrinės saugos (STR 2.01.01 (2): 1999), higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos (STR 2.01.01(3).T999), naudojimo saugos (STR 2.01.01(4): 1999) bei išduotas sąlygas ir trečiųjų asmenų interesų apsaugos reikalavimus.
Savivaldybės administracija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai jau ne kartą kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl Statybos leidimo panaikinimo, tačiau jų skundus buvo atsisakyta priimti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-518/2008, 2009 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS442-107/2009, 2009 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-359/2009 paliktos galioti Kauno apygardos administracinio teismo nutartys, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjų skundus dėl Statybos leidimo panaikinimo. Pažymėjo, jog pareiškėjai yra akivaizdžiai praleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytą vieno mėnesio skundo padavimo administraciniam teismui terminą dėl Statybos leidimo panaikinimo. Paaiškino, kad pareiškėjai yra praleidę vieno mėnesio terminą ne tik skundui dėl Statybos leidimo neteisėtumo, bet ir išvestiniams reikalavimams paduoti. Savivaldybės administracija dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti moralinę žalą nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokių argumentų ar konkrečių įrodymų, kad Savivaldybės administracijos darbuotojai netinkamai vykdė pareigas ir pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktus.
Atsakovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 132-136) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pabrėžė, jog pareiškėjai skunde nenurodė neteisėtų Susisiekimo ministerijos priimtų teisės aktų ar veiksmų, duomenų, patvirtinančių Susisiekimo ministerijos atsisakymą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, ar duomenų, patvirtinančių vilkinimą atlikti tokius veiksmus. Paaiškino, jog Susisiekimo ministerija nustatė, kad pateiktas pareiškėjų pareiškimas nėra skundas VAĮ prasme, kadangi jame nebuvo nurodyti Susisiekimo ministerijos ar jos valdymo srities viešojo administravimo subjektų veiksmai, neveikimas ar administraciniai sprendimai, galimai pažeidę pareiškėjų teises ar teisėtus interesus. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjų pareiškimas taip pat buvo persiųstas Energetikos ministerijai, Susisiekimo ministerija pateikė savo poziciją dėl jos kompetencijai priskirtinų pareiškime išdėstytų klausimų.
Pažymėjo, jog Rašte Nr. 2-6085 (51) nėra nustatomos elgesio taisyklės, jis nėra teisės taikymo aktas ir tiesiogiai nedaro įtakos pareiškėjų teisėms, pareigoms ar interesams. Susisiekimo ministerijos nuomone, jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, ir tinkamai išnagrinėjo pareiškėjų 2010 m. spalio 15 d. pareiškimą. Pareiškėjų pateiktame skunde nėra ne tik duomenų, įrodančių jų patiriamą žalą, bet ir teisinio pagrindo, kuriuo remiantis turėtų būti atlyginta neturtinė žala. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjai taip pat nenurodo jokių duomenų ar aplinkybių, įrodančių priežastinį ryšį tarp jų tariamai patiriamos žalos ir Susisiekimo ministerijos Rašto Nr. 2-6085 (51) ar kitų Susisiekimo ministerijos veiksmų ar neveikimo.
Susisiekimo ministerija nurodė, jog ji neturi duomenų, kad Jiezno miesto Vilniaus ir Vytauto gatvėmis vežami sunkiasvoriai kroviniai ir apie tai pareiškėjai buvo informuoti Susisiekimo ministerijos 2009 m. sausio 29 d. raštu Nr. 2-467(25-1) „Dėl informacijos teikimo“, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjų 2008 m. gruodžio 29 d. pašymą. Pažymėjo, jog Kelių įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad naudotis keliais ir jų infrastruktūra galima tik tokiomis transporto priemonėmis, kurios atitinka Susisiekimo ministerijos patvirtintas didžiausias (maksimalias) leistinas kelių transporto priemonių charakteristikas (matmenis, masę, ašių apkrovas ir kita). Šios charakteristikos nustatytos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 „Dėl maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamos bendrosios masės patvirtinimo“. Kelių įstatymo 20 straipsnyje nurodyta, jog naudotis valstybinės reikšmės viešaisiais keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis galima tik suderinus tai su kelio savininku ir gavus leidimą. Šiuos leidimus išduoda Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos. Susisiekimo ministerijos duomenimis, UAB „Doleta“ dėl tokių leidimų išdavimo į nurodytą įstaigą nesikreipė. Taip pat atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis Kelių įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, naudotis keliais ir jų infrastruktūra turi teisę visi juridiniai ir fiziniai asmenys, todėl pareiškėjų reikalavimas uždrausti UAB „Doleta“ aptarnaujančiojo transporto eismą nurodytomis gatvėmis prieštarauja asmenų lygybės principui ir yra diskriminuojantis. Pažymėjo, kad Kelių įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka apriboti, nutraukti eismą ar uždaryti kelią dėl avarijų, stichinių nelaimių, per polaidį, esant itin karštiems orams, kai dėl to gali būti sugadintas kelias, kelio tiesimo ar taisymo (remonto), priežiūros darbų metu, kilus grėsmei saugiam eismui gali kelio savininkas. Teisė keisti, apriboti ir uždrausti kelių eismą, kai tai būtina saugiam eismui užtikrinti ar eismo sąlygoms gerinti, yra suteikta policijos pareigūnams (Kelių įstatymo 18 str. 2 d.). Atsižvelgdama į valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“ 2010 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. V5-514 „Dėl A. ir L. Ž. skundo“, pateiktą Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, kuriame nurodoma, kad kabelis eismo saugumui įtakos neturi, ir Energetikos inspekcijos 2008 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. 09-680 „Dėl L. Ž. ir A. Ž. skundo“ pateikiamą išvadą, kad kabelis nekelia pavojaus pareiškėjų sveikatai ir gyvybei, Susisiekimo ministerija manė, kad pareiškėjų teiginys dėl Vilniaus gatvėje patiesto kabelio keliamos grėsmės saugiam eismui ir jų saugiam gyvenimui yra nepagrįstas. Be to, pagal Kelių įstatymo 13 straipsnio 5 dalį kelio apsaugos zonose esančius antžeminius ir požeminius inžinerinius tinklus prižiūri jų savininkai ir dėl kabelinės linijos keliamų problemų pareiškėjai turėtų kreiptis į instituciją, valdančią šį objektą.
Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 152-155) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Energetikos ministerijai 2010 m. spalio 19 d. raštu Nr. Ž-2392/33-799 ir 2010 m. spalio 28 d. raštu Nr. Ž-2392/33-816 Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba persiuntė pareiškėjų 2010 m. spalio 15 d. raštus pavesdama pagal kompetenciją išnagrinėti juose keliamus klausimus ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėjus. Energetikos ministerija skundžiamu raštu pareiškėjams paaiškino, jog pradėjus nagrinėti pareiškėjų keliamus klausimus paaiškėjo, kad skundą tuo pačiu klausimu nagrinėja ir Kauno apygardos administracinis teismas (byla Nr. I-347-480/2010). Todėl, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjams buvo pranešta, kad administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą. Energetikos ministerija atkreipė dėmesį, kad atsiliepimo pateikimo metu byloje Nr. I-347-480/2010 galutinis teismo sprendimas nebuvo priimtas. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje skundo dalykas yra Energetikos ministerijos Rašto Nr. (7.13-09)3-3228 teisėtumas ir pagrįstumas. Tačiau iš skundžiamo rašto matyti, kad juo buvo pateikta informacija apie administracinės procedūros stabdymą ir nebuvo priimtas joks sprendimas, pakeičiantis pareiškėjų statusą. Nurodė, jog nei įstatymai, nei Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatai nenustato Energetikos ministerijai kompetencijos priimti potvarkius dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo atskiriems juridiniams asmenims.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Kauno teritorinis skyrius (toliau – ir VEI Kauno teritorinis skyrius) atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 188-189) nurodė, jog aplinkybių, kurios verstų abejoti 10 kV KL pavojingumu (avarija, atsijungimas dėl neaiškių aplinkybių ar pan.), nebuvo. 10 kV KL į eksploataciją įvesta 2006 m. pabaigoje. Pažymėjo, kad 1146 m ilgio 10 kV KL iš TR-J-99 į naujai statomą modulinę transformatorinę MT-J-290 buvo sumontuota Jiezne, Prienų rajone pagal UAB „Elektros darbai“ parengtą projektą Nr. EDK-06-39-12 AB„VST“ techninių sąlygų Nr. TS-05-06-0449 pagrindu. UAB „Ekspertika“ 2006 m. gegužės 29 d. atliko pateikto techninio darbo projekto bendrąją ekspertizę ir pateikė išvadą, kad projektas atitinka esminius statinio reikalavimus: mechaninio patvarumo ir pastovumo (STR 2.01.01.(1): 2005), gaisrinės saugos (STR 2.01.01.(2): 1999), higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos (STR 2.01.01.(3): 1999), naudojimo saugos (STR 2.01.01.(4): 1999), bei išduotas technines sąlygas ir trečiųjų asmenų interesų apsaugos reikalavimus. 2006 m. rugpjūčio 3 d. Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos tarnyba statytojui – akcinei bendrovei „VST“ išdavė Statybos leidimą. Pažymėjo, jog 10 kV KL sumontuota pagal parengtą projektą, nepažeidžiant „Elektros įrenginių įrengimo taisyklių“, „Elektros tinklų apsaugos taisyklių“ nustatytų atstumų nuo gyvenamųjų pastatų pamatų. Elektros kabelis paklotas reikiamame gylyje, pravedant jį per gatvės važiuojamąją dalį ir želdinius, yra apsaugotas nuo mechaninių pažeidimų, įveriant jį į polichlorvinilinį vamzdį. Vietos, kuriose reikia kabelį apsaugoti, numatytos projekte. Pravestas AHXAMK-W 3 x 120 + 35 mm2 markės kabelis turi apsauginį metalinio tinklelio apvalkalą, kuris yra sujungtas su įžeminimo įrenginiu. Šis tinklelinis apvalkalas yra izoliuotas specialia poliviniline izoliacija, kuri yra ir išorinė kabelio izoliacija. Anot VEI Kauno teritorinio skyriaus, įvykus kabelio gyslų izoliacijos pramušimui ar kitokiam galimam pažeidimui, kabelis apsauginės automatikos prietaisų pagalba nedelsiant bus atjungtas nuo elektros tinklo. Nurodė, jog elektros įrengimų montavimo eigą kontroliavęs VEI vyresnysis inžinierius inspektorius V. V. 2006 m. lapkričio 29 d. išdavė Elektros įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą – pažymą, kad sumontuoti ir išbandyti elektros įrenginiai (tame tarpe ir 10 kV KL) atitinka projekto, techninių sąlygų ir kitų norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojami pagal paskirtį.
Paaiškino, kad pareiškėjai nekompetentingai vertina situaciją, susijusią su 10 kV KL statyba. Pareiškėjai nurodo melagingus faktus dėl 2010 m. lapkričio 28 d. Prienų 110/35/10 kV TP įvykusios avarijos, kurios metu, pareiškėjų teigimu, trūko 10 kV požeminis kabelis. VEI Kauno teritorinis skyrius pažymėjo, kad nebuvo nei vieno žmogaus mirties, susijusios su minimu elektros tiekimo sutrikimu, be to, elektros tiekimo sutrikimo priežastis nebuvo 10 kV požeminio kabelio gedimas. Į pareiškėjų siūlymą UAB „Doleta“ tiekti ekonominės krizės metu dirbant nepilnu pajėgumu elektrą iš 10 kV oro linijos VEI Kauno teritorinis skyrius paaiškino, kad UAB „Doleta“ pagal elektros energijos tiekimo patikimumą priskiriama II kategorijos vartotojams, nes turi įsirengusi katilinę, kuriai reikalingas elektros tiekimas iš dviejų maitinimo šaltinių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu (t. II, b. l. 87-100) nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorių panaikinti atgaline data išduotą 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66, dėl reikalavimų panaikinti 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštą Nr. (12.1)-R2-Ž-414, 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viceministro raštą Nr. 2-6085 (51) ir 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos viceministro raštą Nr. (7.13-09)3-3228, kitoje dalyje atmetė pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. reikalavimus kaip nepagrįstus.
Pirmiosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-518/2008 išsprendė L. Ž. skundo, kuriuo buvo prašoma panaikinti Savivaldybės administracijos Statybos leidimą, priėmimo klausimą bei paliko Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį nepakeistą. Pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi pareiškėjos L. Ž. prašymo atnaujinti praleistą terminą netenkino ir atsisakė priimti skundą, kaip paduotą praleidus įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą be svarbių priežasčių. Ši Kauno apygardos administracinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl bylos dalis dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Savivaldybės administracijos direktorių panaikinti atgaline data Statybos leidimą kaip prieštaraujantį 2010 m. lapkričio 5 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus raštui Nr. (12.1)-R2-Ž-414 nutraukiama.
Pabrėžė, jog pareiškėjų ginčijamas Savivaldybės administracijos direktoriaus Raštas Nr. (12.1)-R2-Ž-414 pagrįstai buvo laikomas paklausimu bei išnagrinėtas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), nustatyta tvarka. Teismas vertino, jog Savivaldybės administracija tinkamai atliko savo pareigą ir Taisyklių 41 punkte nustatytų reikalavimų nepažeidė. Taip pat teismas darė išvadą, kad Taisyklių 30 punkte nustatyta norma, jog asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje, nebuvo pažeista (t. I, b. l. 106).
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Savivaldybės administracijos direktoriaus Raštas Nr. (12.1)-R2-Ž-414 pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, bet yra informacinio pobūdžio raštas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Pažymėjo, jog procesinė teisė kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Nesant nurodytai prielaidai kreiptis į teismą, pareiškėjas neturėjo procesinės teisės kreiptis į teismą su skundu dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus Rašto Nr. (12.1)-R2-Ž-414 panaikinimo. Kadangi nurodytos aplinkybės paaiškėjo nagrinėjant bylą, todėl byla dalyje dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus Rašto Nr. (12.1)-R2-Ž-414 panaikinimo nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.). Paaiškino, jog Susisiekimo ministerijos viceministro Raštas Nr. 2-6085 (51) tais pačiais motyvais, kaip ir dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus Raštas Nr. (12.1)-R2-Ž-414, pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, bet yra informacinio pobūdžio raštas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl byla dalyje dėl pastarojo reikalavimo nutraukiama. Nurodė, jog reikalavimas įpareigoti Susisiekimo ministeriją išleisti potvarkį šalinant/išpjaunant kabelio fragmentą Vilniaus g. 12/1, Jiezne atmetamas kaip nepagrįstas, nes šis sprendimas nepriskirtas Susisiekimo ministerijos kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo Energetikos ministerijos Rašto Nr. (7.13-09)3-3228 matyti, kad juo buvo pateikta informacija apie administracinės procedūros stabdymą, tačiau nebuvo priimtas joks sprendimas, pakeičiantis pareiškėjų statusą, ir pareiškėjams šiuo raštu nebuvo sukurtos ar atimtos jokios teisės ar pareigos, jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) šiame rašte nėra, todėl skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, ir byla dalyje dėl reikalavimo jį panaikinti nutraukiama. Teismo nuomone, byloje nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodomus atsakovų neteisėtus veiksmus, todėl nekyla ir prievolė atlyginti žalą.
III.
Pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 173-183) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – 1) panaikinti 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viceministro raštą Nr. 2-6085 (51); 2) įpareigoti atsakovą Susisiekimo ministeriją išleisti potvarkį šalinant/išpjaunant kabelio fragmentą Vilniaus g. 12/1, Jiezne; 3) priteisti iš atsakovo Susisiekimo ministerijos pareiškėjui A. Ž. 100 000 litų bei pareiškėjai L. Ž. 100 000 litų neturtinei žalai atlyginti; 4) panaikinti 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos viceministro raštą Nr. (7.13-09)3-3228; 5) priteisi iš atsakovo Energetikos ministerijos pareiškėjui A. Ž. 100 000 litų ir pareiškėjai L. Ž. 100 000 litų neturtinei žalai atlyginti; 6) panaikinti 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštą Nr. (12.1)-R2-Ž-414; 7) įpareigoti Savivaldybės administracijos direktorių panaikinti atgaline data išduotą 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66 kaip falsifikatą; 8) priteisti iš Savivaldybės pareiškėjui A. Ž. 150 000 litų ir pareiškėjai L. Ž. 150 000 litų neturtinei žalai atlyginti.
Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog pareiškėjai byloje gina teisę į saugią ir švarią aplinką. Pabrėžia, jog Savivaldybės administracija atsiliepime į skundą nenurodė, jog Statybos leidime yra pažymėta, jog 10 kV KL statyba arba tiesyba vedama iki UAB „Doleta“ Vilniaus g. 52 (remiantis 10 kV KL trasos projektu iki Lentpjūvės gatvės, kur stovi tranzitinė modulinė transformatorinė). Pažymi, jog gamyklos pastatų buvimą liudija AB „VST“ 2006 m. sausio 3 d. techninės sąlygos Nr. TS-05-06-0449. Be to, pareiškėjų reikalavimų pagrįstumą liudija Kauno apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-10-428/2009 medžiaga (2009 m. birželio 9 d. teismo posėdžių protokolas). Paaiškina, jog administracinėje byloje Nr. I-1395-629/2011 buvo pateiktas A. Ž. ekspertizės aktas, kuriame yra nurodyta, jog A. Ž. sunkaus neįgalumo pagrindinė priežastis yra širdies ischeminė liga, stenokardija. 10 kV KL tiesimas arti gyvenamosios vietos yra kenksmingas A. Ž. sveikatai.
Atsakovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. III, b. l. 1-4) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo neteisėtų Susisiekimo ministerijos priimtų teisės aktų ar veiksmų, duomenų, patvirtinančių Susisiekimo ministerijos atsisakymą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, ar duomenų, patvirtinančių vilkinimą atlikti tokius veiksmus. Pažymima, jog Susisiekimo ministerija prašomu panaikinti raštu informavo pareiškėjus apie tai, kad Kelių įstatyme yra nustatytos kelio apsaugos zonos, kuriose draudžiama statyti gyvenamuosius namus, visuomeninius ir kitus pastatus, kurie nesusiję su transporto priemonių ir keleivių aptarnavimu, tačiau šios nuostatos nėra taikomos statiniams, pastatytiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taip pat rašte buvo nurodyta, kad kelio apsaugos zonose esančius antžeminius ar požeminius inžinerinius tinklus pagal Kelių įstatymo 13 straipsnio 5 dalį prižiūri jų savininkai. Atsižvelgdama į valstybės įmonės „Kauno regiono keliai“, prižiūrinčios kelio Nr. 3309 Jieznas-Sobuva, sutampančio su Vilniaus gatve, ruožą, pateiktą informaciją, Susisiekimo ministerija rašte nurodė, kad požeminis kabelis neturi įtakos eismo saugumui. Susisiekimo ministerija skundžiamame rašte pateikė savo poziciją dėl jos kompetencijai priskirtinų pareiškėjų 2010 m. spalio 15 d. pareiškime išdėstytų klausimų, tačiau jame nėra nustatomos elgesio taisyklės, jis nėra teisės taikymo aktas ir tiesiogiai nedaro įtakos pareiškėjų teisėms, pareigoms ar interesams. Susisiekimo ministerijos nuomone, jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, ir tinkamai išnagrinėjo pareiškėjų 2010 m. spalio 15 d. pareiškimą. Pažymėjo, kad ginčijamo rašto panaikinimas nepakeis pareiškėjų teisinės padėties, nesuteiks jiems naujų teisių ar pareigų ir neturės įtakos jų interesams, todėl jų reikalavimas yra nepagrįstas. Mano, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų teiginį, kad prie jų namų valdos nutiestas kabelis neatitinka saugos reikalavimų ir yra avarinės būklės bei kelia pavojų jų sveikatai ir gyvybei.
Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (t. III, b. l. 9-12) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog Energetikos ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamu Energetikos ministerijos raštu buvo pateikta informacija, tačiau joks sprendimas, pakeičiantis pareiškėjų statusą, nebuvo priimtas ir pareiškėjams šiuo raštu nebuvo sukurtos ar atimtos jokios teisės ar pareigos, jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) šiame rašte nėra. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodomus Energetikos ministerijos veiksmus, o nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų nekyla ir prievolė atlyginti žalą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Kauno teritorinis skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. III, b. l. 16-17) nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai paaiškina, jog 2008 m. vasario 8 d. buvo gautas pirminis L. Ž. ir A. Ž. skundas dėl 10 kV KL statybos. 2008 m. kovo 7 d. raštu Nr. 13-26 pareiškėjams bei kopija Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, buvo atsakyta į šį skundą. 2008 m. rugsėjo 17 d. buvo gauta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus A. N. pažyma dėl pareiškėjų skundo dėl 10 kV KL statybos teisėtumo. Šioje pažymoje Seimo kontrolierius rekomendavo, siekiant išvengti šališkumo tiriant skundą, pavesti skundą tirti kitam pareigūnui. Pažymi, jog VEI viršininkas V. M. skundą pavedė tirti VEI Priežiūros skyriaus vyriausiam inžinieriui inspektoriui K. S..
Nurodo, jog 2009 m. birželio 19 d. pareiškėjų skundas buvo nagrinėtas Kauno apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-10-428/09. Teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. 2009 m. rugpjūčio 17 d. buvo gautas pareiškėjų skundas, į kurį buvo atsakyta 2009 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 13-226. Pabrėžia, jog 10 kv KL sumontuota pagal parengtą projektą, nepažeidžiant „Elektros įrenginių įrengimo taisyklių, „Elektros tinklų apsaugos taisyklių” nustatytų atstumų nuo gyvenamųjų pastatų pamatų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lesto (įsteigta atliekant reorganizaciją ir perėmusi AB „VST“ Prienų skyriaus teises ir pareigas) atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 13-14) prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. AB Lesto pažymi, jog apeliacinis skundas nėra grindžiamais jokiais motyvais, įrodymais, jame yra išreikšti tik subjektyvūs pareiškėjų samprotavimai ir abstraktūs teiginiai. Pabrėžia, jog apeliacinis skundas turi būti atmestas, nes jame nėra suformuoto juridinio pagrindo ir nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Nurodo, jog Kauno apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-347-480/2010 yra sprendžiamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu – dėl 10 kV KL ir saugios aplinkos atstatymo.
Pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. 2011 m. spalio 10 d. prašymu (t. III, b. l. 52) patikslino vieną iš reikalavimų ir prašė teismo įpareigoti atsakovus atstatyti saugią aplinką prie pareiškėjų namų valdos, kuri yra garantuojama visiems Lietuvos piliečiams Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo, kuriuo teismas nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorių panaikinti atgaline data išduotą 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66, dėl reikalavimų panaikinti 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštą Nr. (12.1)-R2-Ž-414, 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viceministro raštą Nr. 2-6085 (51) ir 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos viceministro raštą Nr. (7.13-09)3-3228, kitoje dalyje atmetė pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. reikalavimus kaip nepagrįstus, teisėtumą ir pagrįstumą. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, teisėjų kolegija vertins, ar tinkamai pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjų skundžiamus aktus, prašomus įpareigoti atlikti veiksmus ir dėl jų padarė atitinkamas išvadas.
Dėl 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viceministro rašto Nr. 2-6085 (51), 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos viceministro rašto Nr. (7.13-09)3-3228, 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus rašto Nr. (12.1)-R2-Ž-414 panaikinimo
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nors pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui ir skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę, tačiau administraciniai teismai nagrinėja bylas atsižvelgdami į jiems ABTĮ nustatytą kompetenciją. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, jog jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Todėl darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Lietuvos vyriausiasis teismas formuoja praktiką, kad teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-966/2006).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai ginčija 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viceministro raštą Nr. 2-6085 (51), kuriuo pareiškėjai buvo informuoti, kad Lietuvos Respublikos kelių įstatyme (toliau – ir Kelių įstatymas) yra nustatytos kelio apsaugos zonos, kuriose draudžiama statyti gyvenamuosius namus, visuomeninius, kitus pastatus, kurie nėra susiję su transporto priemonių priežiūra ir keleivių aptarnavimu, pareiškėjams rekomenduodama dėl kablelinės linijos keliamų problemų kreiptis į instituciją, valdančią šį objektą, be to, pažymima, kad valstybės įmonė „Kauno regiono keliai“, prižiūrinti kelio Nr. 3309 Jieznas-Sobuva, sutampančio su Vilniaus gatve, ruožą, pateikė informaciją, kad požeminis eismo kabelis saugumo neįtakoja (t. I, b. l. 25).
Skundžiamu 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštu Nr. (12.1)-R2-Ž-414 pareiškėjai buvo informuoti, kad UAB „Doleta“ Jiezno mieste ir šalia jo keliuose žemės sklypuose naudojasi apie dešimčia pastatų, iš kurių ne visų pastatų statybos pradžia Prienų rajono savivaldybėje žinoma, nurodoma, jog pareiškėjų prašyme minimos gamyklos statybai leidimo nėra, prašoma patikslinti pateiktą prašymą „pakeisti Vilniaus gatvės paskirtį iš pagal gyventojų poreikius“ <...> (b. l. I, b. l. 28).
2010 m. lapkričio 18 d. skundžiame Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos viceministro rašte Nr. (7.13-09)3-3228, skirtame pareiškėjams, pažymima, jog pradėjus nagrinėti pareiškėjų skundą paaiškėjo, kad tuo pačiu klausimu bylą nagrinėja Kauno apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr. I-347-480/2010), todėl administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą (t. I, b. l. 27).
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų raštų turinį, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pažymi, jog skundžiamuose raštuose nėra įtvirtintos aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, pareiškėjams šie raštai tiesioginių pasekmių nesukėlė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šie aktai nėra savarankiški administraciniai aktai, įtakojantys pareiškėjų teises ar įstatymų saugomus interesus ir galintys būti ginčo dalyku administraciniame teisme (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p., 22 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nurodo, jog teisminis nagrinėjimas dėl informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentų teisiškai būtų beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją iš esmės spręsti socialinius konfliktus. Be to, pažymėtina, jog 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus rašte Nr. (12.1)-R2-Ž-414 esantis įrašas, kad „atsakymas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“ (t. I, b. l. 28), pats savaime nepatvirtina, jog šis raštas laikytinas pareiškėjams teisines pasekmes sukeliančiu individualiu teisės aktu, galinčiu būti atskiros administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viceministro raštas Nr. 2-6085 (51), 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos viceministro raštas Nr. (7.13-09)3-3228, 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštas Nr. (12.1)-R2-Ž-414 nėra individualūs administraciniai aktai, o yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentai, negalintys būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku ir, kadangi šios aplinkybės paaiškėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismas pagrįstai bylą šioje dalyje nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto, numatančio, jog teismas nutraukia bylą, jeigu ji yra nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, pagrindu.
Dėl įpareigojimo panaikinti 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66
Pareiškėjai nurodo, jog, kai buvo tvirtinamas 2006 m. gruodžio 7 d. 10 kV KL pripažinimo tinkamu naudoti aktas, buvo žinoma, kad jokio statybos leidimo nėra išduota ir tai, pareiškėjų nuomone, patvirtina 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus raštas Nr. (12.1)-R2-Ž-414 (t. I, b. l. 16), todėl jie prašo teismo įpareigoti Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorių panaikinti atgaline data išduotą 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66 kaip prieštaraujantį 2010 m. lapkričio 5 d. savivaldybės administracijos direktoriaus raštui Nr. (12.1)-R2-Ž-414. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus rašte Nr. (12.1)-R2-Ž-414 yra tik nurodoma, kad UAB „Doleta“ Jiezno mieste ir šalia jo keliuose žemės sklypuose naudojasi apie dešimčia pastatų, iš kurių ne visų pastatų statybos pradžia Prienų rajono savivaldybei yra žinoma, jog pareiškėjų prašyme minimos gamyklos statybai leidimo nėra (t. I, b. l. 28). Tačiau Prienų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą taip pat pabrėžė, jog, patikrinus UAB „Doleta“ nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių adresu Vilniaus g. 52, Jieznas, Prienų r. sav., teisinę registraciją, buvo nustatyta, kad nurodyto gamyklos pastato užregistruota nėra, todėl savivaldybė ir negalėjo pateikti pareiškėjų prašomo statybos leidimo, tačiau dėl to negali būti laikoma, kad UAB „Doleta“ pastatai buvo statomi be statybos leidimų (t. I, b. l. 99-105). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus rašte Nr. (12.1)-R2-Ž-414 buvo nurodoma apie statybos leidimo statyti UAB „Doleta“ gamyklą, esančią Vilniaus g. 582, Jiezne, buvimą (t. I, b. l. 107-28), o pareiškėjas prašo panaikinti atgaline data 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. L-66, išduotą būtent 10 kV KL statybai, todėl atsižvelgiant į tai teigtina, jog 2010 m. lapkričio 5 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus rašte Nr. (12.1)-R2-Ž-414 nurodyta informacija nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl minėto statybos leidimo panaikinimo. Be to, pabrėžtina, jog pareiškėjai nei skunde (t. I, b. l. 1-23), nei apeliaciniame skunde (t. II, b. l. 173-183) nenurodė, kaip turėtų būti suprantamas 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimo Nr. L-66 panaikinimas atgaline data, nepateikė dėl to jokių įrodymų.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-518/2008 išsprendė L. Ž. skundo, kuriuo buvo prašoma panaikinti Prienų rajono savivaldybės administracijos 2006 m. rugpjūčio 3 d. išduotą statybos leidimą Nr. L-66, priėmimo klausimą bei paliko Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį nepakeistą. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi pareiškėjos L. Ž. prašymo atnaujinti praleistą terminą dėl 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimo Nr. L-66 panaikinimo netenkino ir atsisakė priimti skundą kaip paduotą praleidus įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą be svarbių priežasčių. Ši Kauno apygardos administracinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimis (administracinės bylos Nr. AS442-107/2009, Nr. AS525-359/2009, Nr. AS261-518/2008) atmetė pateiktus pareiškėjų atskiruosius skundus ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundus dėl 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimo Nr. L-66 panaikinimo, nepakeistas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog, remiantis nutartimis Nr. AS442-107/2009, Nr. AS261-518/2008, darytina išvada, jog tiek pareiškėjai L. Ž., tiek ir pareiškėjui A. Ž. apie skundžiamą statybos leidimą buvo žinoma 2007 m. lapkričio 6 d., todėl terminas skundui dėl jo panaikinimo paduoti skaičiuotinas būtent nuo 2007 m. lapkričio 6 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-518/2008). Pabrėžtina, jog byloje nėra duomenų, kad tokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys būtų panaikintos ar pakeistos, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog minėtoje praktikoje padarytos išvados turi būti taikomos ir nagrinėjamoje byloje.
Teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pareiškėjų skundas teisme gautas 2010 m. gruodžio 8 d. (t. I, b. l. 1-23), t. y. ženkliai praleidus ABTĮ numatytą skundo padavimo teismui terminą. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 -7 punktuose. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikė prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą dėl skundžiamo statybos leidimo panaikinimo, todėl, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto, kuris numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, pagrindu byla šioje dalyje nutrauktina. Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą šioje dalyje nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto, numatančio, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo), pagrindu, tačiau šis procesinis pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Dėl prašymo įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją išleisti potvarkį šalinant/išpjaunant kabelio fragmentą Vilniaus g. 12/1, Jiezne.
Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Susisiekimo ministerija) kompetenciją, jos funkcijas apibrėžia Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų 2010 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1480 (2010 m. spalio 13 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 8, 9 punktai. Įvertinus Nuostatų turinį darytina išvada, jog juose nėra įtvirtinta įgaliojimų Susisiekimo ministerijai atlikti pareiškėjų prašomus veiksmus, t. y. išleisti potvarkį šalinant/išpjaunant kabelio fragmentą Vilniaus g. 12/1, Jiezne. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjų prašomi atlikti veiksmai nėra priskirtini atsakovo kompetencijai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jis negali įpareigoti Susisiekimo ministerijos atlikti pareiškėjų prašomus veiksmus ir šį pareiškėjų reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje patirtą neturinę žalą kildina iš to, kad nuo 2006 m. lapkričio 29 d. jie neteko aplinkos saugos savo namuose dėl arti esančio avarinio kabelio, neįverto į izoliacinį vamzdį, pakloto nesilaikant Kelių įstatymo reikalavimų. Pareiškėjai pažymi, jog dėl tinkamų veiksmų neatlikimo ir nuolatinės baimės, kad gali kilti avarija, bus pakenkta pareiškėjų sveikatai, jie patyrė dvasinių išgyvenimų, psichinę ir emocinę įtampą, nemigą naktimis, sumažėjo pareiškėjų darbo našumas, pablogėjo gyvenimo sąlygos.
Pasisakant dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti neturtinę žalą, pažymėtina, jog turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies ir atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtina sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo priteisti neturtinę žalą, kurią CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-689/2010).
Teisėjų kolegija nurodo, jog, sprendžiant pareiškėjų reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmiausia būtina nustatyti, ar atsakovų veiksmai pareiškėjų atžvilgiu buvo teisėti. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant administracinės teisės subjekto veiklos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiamos tam tikros veikos pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1642/2005).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog tam, kad teismas galėtų vertinti galimą atsakovų veiksmų neteisėtumą pareiškėjai turi konkrečiai juos įvardinti ir pagrįsti atitinkamais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo priteisti neturtinę žalą iš kiekvieno atsakovo motyvuodami tuo, kad jie neteko aplinkos saugos savo namuose dėl arti esančio avarinio kabelio, neįverto į izoliacinį vamzdį, pakloto nesilaikant Kelių įstatymo reikalavimų, tačiau teisėjų kolegija nurodo, jog UAB „Ekspertika“ 2006 m. gegužės 29 d. techninio darbo projekto bendrosios ekspertizės akto Nr. 06-05/36 išvadoje (dėl techninio darbo projekto 10 kV kabelinės linijos statybos UAB „Dolita“) (t. I, b. l. 72) nurodyta, kad 10 kV KL projektas atitinka esminius statinio reikalavimus: mechaninio patvarumo ir pastovumo (STR 2.01.01(1):2005), gaisrinės saugos (STR 2.01.01 (2): 1999), higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos (STR 2.01.01(3).T999), naudojimo saugos (STR 2.01.01(4): 1999) bei išduotas sąlygas ir trečiųjų asmenų interesų apsaugos reikalavimus, taip pat Valstybinė energetikos inspekcija prie Ūkio ministerijos 2006 m. lapkričio 29 d. išdavė Elektros įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą – pažymą Nr. 6808, kurioje nurodoma, kad UAB „Doleta“ sumontuoti ir išbandyti elektros įrenginiai (tame tarpe ir 10 kV KL) atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (t. I, b. l. 73). 2006 m. gruodžio 7 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu 10 kV KL buvo pripažinta tinkama naudoti (t. I, b. l. 74). Šiuo atveju pabrėžtina, jog pareiškėjai prašydami priteisti neturinę žalą tiksliai nenurodo konkrečių neteisėtų kiekvieno atsakovo neteisėtų veiksmų, kurių neatlikimo ar netinkamo atlikimo pagrindu jie kildina neturtinės žalos atsiradimą. Negalint tiksliai identifikuoti kiekvieno subjekto neteisėtų veiksmų, nesant surinktų įrodymų, pagrindžiančių neteisėtų veiksmų buvimą, įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų teiginį, kad prie jų namų valdos nutiestas kabelis neatitinka saugos reikalavimų ir yra avarinės būklės bei kelia pavojų jų sveikatai ir gyvybei, negalima nustatyti vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – buvimo. Todėl negalima teigti, kad nagrinėjamoje byloje kyla atsakovams prievolė atlyginti pareiškėjų prašomą neturtinę žalą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimus priteisti neturtinę žalą kaip nepagrįstus.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjų A. Ž. ir L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas Ablingis
Roma Sabina Alimienė
Irmantas Jarukaitis