Civilinė byla Nr. e3K-3-237-611/2024

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00085-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.4., 2.2.2.3.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Innoteam“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Innoteam“ ieškinį atsakovei kredito unijai Mėmelio taupomajai kasai dėl nepagrįstai išieškotų sumų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė Nemira Šiugždaitė-Stakeliūnė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iki 2018 m. sausio 1 d. įsigyto papildomo pajaus teisinį statusą, aiškinimo ir taikymo.

2.               Pradinė ieškovė UAB „Emilė“ (toliau – paskolos gavėja), kurios procesinių teisių perėmėja UAB „Innoteam“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad atsakovės 2018 m. sausio 2 d. atliktas 148 575,07 Eur pajinio įnašo įskaitymas ne tik paskolai grąžinti, bet ir ieškovės kitoms prievolėms pagal 2013 m. sausio 23 d. paskolos sutartį Nr. 13-0004 (toliau – Paskolos sutartis) padengti yra nepagrįstas, priteisti ieškovei iš atsakovės 177 107,34 Eur sumą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 148 575,07 Eur pajaus suma buvo panaudota paskolos gavėjos įsipareigojimams pagal Paskolos sutartį padengti, didesnę dalį pajaus sumos skiriant ne paskolai grąžinti, o kitiems paskolos gavėjos įsipareigojimams pagal Paskolos sutartį padengti. Ieškovės vertinimu, toks skolos dengimo būdas yra nepagrįstas, nes tai prieštarauja įstatymo reikalavimams, Paskolos sutarties nuostatoms. Ieškovės teigimu, 2018 m. sausio 2 d. vykdomųjų įrašų sumoms padengti visa ieškovės pajaus suma – 148 575,07 Eur – turėjo būti įskaityta negrąžintai paskolai padengti, todėl pagal Paskolos sutartį išieškotų piniginių sumų paskirstymas turi būti perskaičiuotas, o perskaičiavus matyti, jog iš ieškovės buvo nepagrįstai išieškota 177 107,34 Eur suma, todėl šią sumą atsakovė privalo grąžinti ieškovei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 

5.       Teismas nustatė, kad ginčo papildomas pajus suformuotas iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal 2016 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo Nr. I-796 pakeitimo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) 3 straipsnio 3 punktą, nuo 2018 m. sausio 1 d. už kredito unijų papildomus pajus, kurie įsigyti iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., įmokėti pajiniai įnašai neįtraukiami į kredito unijos pajinį kapitalą skaičiuojant mažiausią kredito unijos kapitalą ir veiklos riziką ribojančius normatyvus.

6.       Teismas nusprendė, kad kredito unijos nuo 2018 m. sausio 1 d. įgijo teisę disponuoti turėtais kredito unijų narių papildomais pajiniais įnašais, kurie tapo lėšomis iki pareikalavimo, kartu įgydamos teisę šiomis lėšomis sumažinti narių turimus skolinius įsipareigojimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovė 148 575,07 Eur sumą, kuri 2018 m. sausio 2 d. buvo paskirstyta daliai paskolos gavėjos įsipareigojimų padengti, nepagrįstai kvalifikuoja kaip pajinį įnašą, ir kaip nepagrįstus atmetė ieškovės argumentus, kad toks skolos dengimo būdas, kai didesnė dalis pajaus buvo skirta ne paskolai grąžinti, o kitiems paskolos gavėjos įsipareigojimams pagal Paskolos sutartį padengti, yra nepagrįstas.

7.       Teismas konstatavo, kad atsakovė turėjo teisę didžiąją 148 575,07 Eur sumos dalį paskirti ne paskolai, bet kitiems paskolos gavėjos įsipareigojimams padengti, t. y. 4890,76 Eur atsakovės patirtoms išlaidoms, susijusioms su vykdomųjų dokumentų vykdymu, 107 319,11 Eur delspinigiams, 696,88 Eur palūkanoms pagal įstatymą, 1258,11 Eur sutartinėms palūkanoms, 34 410,21 Eur paskolos daliai dengti. Teismas pažymėjo, kad Paskolos sutarties 5.1 punktas įtvirtino atsakovės teisę, suėjus Paskolos sutartyje nustatytiems mokėjimo terminams, be atskiro paskolos gavėjos įspėjimo nurašyti iš jos banko sąskaitos ir kitų sąskaitų, esančių unijoje, tiek paskolą, tiek palūkanas, delspinigius, baudas ir mokesčius.

8.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės pastabos dėl prieštaravimų tarp nagrinėjamoje byloje ir ankstesnėse tarp šalių išnagrinėtų, nagrinėjamų civilinių bylų pateiktų duomenų, jog didesnė dalis pajaus sumos, kuri pagal lentelę sudaro 114 195,59 Eur, o pagal 2018 m. sausio 2 d. atsakovės valdybos protokolą yra 114 164,86 Eur, teisiškai nereikšmingos nagrinėjamoje byloje. Teismas nusprendė, kad ieškovės teiginiai dėl delspinigių skaičiavimo yra deklaratyvūs, t. y. kad esą atsakovės pateiktas apskaičiavimas yra neaiškus ir nesudaro pagrindo spręsti, jog pagal Paskolos sutartį iki 2018 m. sausio 2 d. apskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių suma – 107 319,11 Eur – yra nepagrįsta.

9.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10.       Kolegija konstatavo, kad pakeistu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino nuostatą, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. už kredito unijų papildomus pajus, kurie įsigyti iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., įmokėti pajiniai įnašai neįtraukiami į kredito unijos pajinį kapitalą.

11.       Kolegija, įvertinusi aplinkybes, kad paskolos gavėja 148 575,07 Eur papildomą pajų įgijo iki 2017 m. sausio 1 d., taip pat pasikeitusį teisinį reguliavimą, konstatavo, jog atsakovės paskirstytą 148 575,07 Eur sumą nėra pagrindo pripažinti kredito unijos pajiniu kapitalu. Teismas pažymėjo, kad šią išvadą taip pat pagrindžia į bylą pateiktas Lietuvos centrinės kredito unijos 2017 m. liepos 26 d. pranešimas Nr. 111, kuriame nurodyta, jog 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymas (toliau – ir KUĮ) veikiančioms kredito unijoms taikomas nuo 2018 m. sausio 1 d., todėl nuo 2018 m. sausio 1 d. už kredito unijų papildomus pajus, kurie įsigyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. 2017 m. sausio 1 d., įmokėti pajiniai įnašai neįtraukiami į kredito unijos pajinį kapitalą skaičiuojant mažiausią kredito unijos kapitalą ir veiklos riziką ribojančius normatyvus, t. y. tokie papildomi pajai tampa kredito unijos įsipareigojimu jos nariui. Kolegijos vertinimu, minėto pranešimo turinys turi būti vertinamas sistemiškai kartu su teisės akto nuostatomis, kaip pagrindžiantis kredito unijų veikloje įgyvendinamus įstatymo normų pakeitimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė 148 575,07 Eur sumą, kuri 2018 m. sausio 2 d. buvo paskirstyta daliai paskolos gavėjos įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį padengti, nepagrįstai kvalifikuoja kaip kredito unijos pajinį kapitalą.

12.       Kolegija, įvertinusi Paskolos sutarties 5.1 ir 5.10 punktų nuostatas, nusprendė, kad atsakovei, kaip paskolos davėjai, Paskolos sutarties 5.1 punkto nuostatos suteikė teisę suėjus Paskolos sutartyje nustatytiems mokėjimo terminams ir paskolos gavėjai laiku bei tinkamai negrąžinus paskolos dalies, t. y. pažeidus pareigą grąžinti paskolą ir paskolos grąžinimo terminą, nurašyti paskolą, palūkanas, delspinigius, baudas ir mokesčius iš paskolos gavėjos banko sąskaitos. Teismas konstatavo, kad atsakovė turėjo teisę 148 575,07 Eur sumą, buvusią paskolos gavėjos sąskaitoje, kuri nėra pajinis kapitalas, paskolos gavėjai pažeidus paskolos grąžinimo terminą, paskirstyti ne tik paskolai grąžinti, bet ir palūkanoms, delspinigiams bei kitiems mokesčiams padengti.

13.       Kolegija, įvertinusi Paskolos sutarties 5.1 punkto nuostatą, kurioje šalys sulygo dėl atsakovės teisės nurašyti paskolą, palūkanas, delspinigius, baudas ir mokesčius iš paskolos gavėjos banko sąskaitos, nusprendė, kad atsakovė pagrįstai be paskolos gavėjos sutikimo paskirstė nurašytas 148 575,07 Eur lėšas ne tik paskolai grąžinti, bet ir kitiems įsipareigojimams pagal Paskolos sutartį įvykdyti, t. y. vykdymo išlaidoms, delspinigiams, palūkanoms pagal įstatymą, sutartinėms palūkanoms dengti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gruodžio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, KUĮ 2 straipsnio 9 dalies ir 35 straipsnio 1 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, kad pagal Pakeitimo įstatymą papildomi pajai nebeįskaitomi į kredito unijų pajinį kapitalą. Pakeitimo įstatymu įstatymų leidėjas nustatė, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. už kredito unijų papildomus pajus, kurie įsigyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, įmokėti pajiniai įnašai neįtraukiami ne į visą kredito unijos pajinį kapitalą, o į tą kredito unijos pajinio kapitalo dalį, kai skaičiuojamas mažiausias kredito unijos kapitalas ir veiklos riziką ribojantys normatyvai. Jei įstatymų leidėjas būtų nusprendęs, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki šios datos įmokėti pajiniai įnašai nebelaikomi pajinio kapitalo dalimi, tai tokia ir būtų įstatymo formuluotė. Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostata dėl papildomų pajų statuso yra taikytina kredito unijų santykiams su jas prižiūrinčiomis institucijomis dėl kredito unijų finansinės būklės atitikties įstatymo reikalavimams, tačiau ne kredito unijų ir jos pajininkų, taip pat ir papildomų pajų savininkų, tarpusavio santykiams. Priėmus Pakeitimo įstatymą, paskolos gavėja išliko papildomo pajaus, kurio dydis 148 575,07 Eur, savininke, todėl vykdant Paskolos sutartį šis papildomas pajus turėjo ir toliau būti traktuojamas kaip paskolos gavėjos pajaus dalis, kuri pagal Paskolos sutarties 5.10 punktą galėjo būti panaudota tik paskolai dengti.

14.2.                      Teismai netinkamai aiškino tarp paskolos gavėjos ir atsakovės sudarytos Paskolos sutarties nuostatas. Paskolos sutarties 5.10 punkte buvo nustatyta, kad pajinius įnašus be paskolos gavėjos sutikimo paskolos davėjas gali panaudoti paskolai grąžinti. Vadinasi, tam, kad pajinius įnašus panaudotų kitiems įsipareigojimams pagal Paskolos sutartį dengti, atsakovė turėjo gauti paskolos gavėjos sutikimą. Kadangi toks sutikimas nebuvo gautas, atsakovė neturėjo teisės iš pajinio įnašo dengti kitų paskolos gavėjos įsipareigojimų. Atsakovė įsipareigojimams pagal Paskolos sutartį dengti nepagrįstai nurašė visą paskolos gavėjos papildomo pajinio įnašo sumą, t. y. 148 575,07 Eur, dalį šios sumos nepagrįstai skyrė ne paskolai, o kitiems įsipareigojimams dengti. Ieškovės pateiktoje lentelėje 2018 m. sausio 2 d. visa 148 575,07 Eur suma buvo skirta tik paskolai grąžinti, kaip ir buvo nustatyta Paskolos sutarties 5.10 punkte, todėl nuo šios datos (2018 m. sausio 2 d.) lentelėje buvo perskaičiuotos kitos paskolos gavėjos įsipareigojimų dengimo sumos (paskolos, palūkanų pagal įstatymą ir sutartį). Atlikus perskaičiavimą, matyti, kad iš paskolos gavėjos atsakovės naudai buvo nepagrįstai išieškota 177 107,34 Eur suma, todėl šią sumą teismas privalėjo priteisti ieškovei.

15.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad, įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, kredito unijos nuo 2018 m. sausio 1 d. įgijo teisę laisviau disponuoti iki 2017 m. sausio 1 d. įmokėtais kredito unijų narių papildomais pajiniais įnašais, kurie nuo 2018 m. sausio 1 d. nebeįskaitomi į kredito unijos pajinį kapitalą ir tapo lėšomis iki pareikalavimo, kartu įgydamos teisę šiomis lėšomis sumažinti narių (ypač prisiėmusių ir tinkamai prisiimtų įsipareigojimų nevykdžiusių) turimus skolinius įsipareigojimus.

15.2.                      Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad papildomų pajų statuso pasikeitimas ir kitoks vertinimas esą taikytinas tik kredito unijų santykiams su jas prižiūrinčiomis institucijomis, bet ne kredito unijų ir papildomų pajų savininkų santykiams. Kredito unijų reforma buvo visuotinė, ja buvo siekiama reikšmingų kredito unijų veiklos pakeitimų, kredito unijų veiklos stabilumo užtikrinimo, apimančio, be kita ko, ir kredito unijos kapitalo skaičiavimo pokyčius, iki 2017 m. sausio 1 d įmokėtų papildomų pajų kitokį vertinimą ir laisvesnį disponavimą.

15.3.                      Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktas nustatė, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. už kredito unijų papildomus pajus, kurie įsigyti iki 2017 m. sausio 1 d., įmokėti pajiniai įnašai neįtraukiami į kredito unijos pajinį kapitalą skaičiuojant mažiausią kredito unijos kapitalą ir veiklos riziką ribojančius normatyvus. Dėl tokio naujai įtvirtinto teisinio reguliavimo keitėsi ne vien kredito unijų apskaita, bet ir iki 2017 m. sausio 1 d. įsigytų papildomų pajų teisinis vertinimas – tokios sumos tapo ir kredito unijų veikloje vertinamos kaip kredito unijos įsipareigojimai, t. y. lėšos iki pareikalavimo. Tokioms iki 2017 m. sausio 1 d. įsigytų papildomų pajų lėšoms tapus kredito unijos įsipareigojimais iki pareikalavimo, kredito unijos, taip pat ir atsakovė, įgijo teisę šiomis lėšomis sumažinti narių turimus skolinius įsipareigojimus.

15.4.                      Teismai tinkamai aiškino ir pritaikė Paskolos sutarties nuostatas. Ieškovė nepagrįstai Paskolos sutarties bendrosios dalies 5.10 punkto nuostatą kitų Paskolos sutarties nuostatų kontekste vertina kaip specialią nuostatą. Paskolos sutarties bendrojoje dalyje įtvirtinta 5.10 punkto nuostata nėra speciali, o aiškinama ir taikoma sistemiškai kartu su kitomis Paskolos sutarties nuostatomis. Pagal Paskolos sutarties bendrosios dalies 5.10 punktą, išimtinai paskola papildomo pajaus lėšomis galėjo būti dengiama tik tuo atveju, jeigu paskolos gavėjos skoliniai įsipareigojimai būtų vykdomi tinkamai, jokie įsipareigojimų terminai (paskolos grąžinimo dalimis ir palūkanų mokėjimo) nebūtų suėję. Paskolos gavėjos įsipareigojimams esant vykdomiems netinkamai (ginčo dėl to byloje nekilo, teismai nustatė ir aplinkybę, kad buvo išduoti vykdomieji įrašai, vykdomas priverstinis skolos išieškojimas), pagal paskolos gavėjos Paskolos sutarties bendrosios dalies 10 punktu suteiktą sutikimą atsakovė būtų turėjusi teisę papildomo pajaus lėšų sąskaitoje esančias sumas be paskolos gavėjos sutikimo paskirstyti bet kokiems įsipareigojimams, net jei toks nurašymas ir paskirstymas būtų atliktas iki 2018 m. sausio 2 d. Toks Paskolos sutarties ir jos sąlygų aiškinimas ir taikymas, kokį siūlo ieškovė, reikštų nesąžiningumą atsakovės atžvilgiu ir nepagrįstą jos situacijos pabloginimą lyginant su ieškovės teisine padėtimi.

15.5.                      Kasaciniame skunde negalima kelti fakto klausimų, taip pat ginčyti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jeigu jos nebuvo ginčijamos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad jos reikalavimai yra iš esmės pareikšti ydingai, kadangi jais iš teismo reikalauta perskirstyti lėšas tokiu būdu, kokiu pageidauja skolininkas, tačiau teismai (nei pirmosios ir apeliacinės instancijos, nei kasacinis teismai) iš esmės neturi kompetencijos perskirstyti lėšų taip, kaip to pageidauja ieškovė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Pakeitimo įstatymo normų, reglamentuojančių papildomo pajaus teisinį statusą, aiškinimo

16.       Kredito unijos kapitalą sudaro nuosavas kapitalas ir skolintas kapitalas (KUĮ redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 31 straipsnis). Kredito unijos nuosavą kapitalą sudaro: 1) pajinis kapitalas (be papildomų privilegijuotųjų pajų); 2) atsargos kapitalas; 3) praėjusių metų nepaskirstytas pelnas (nuostoliai); 4) privalomasis rezervas arba rezervinis kapitalas; 5) ilgalaikio materialiojo turto perkainojimo rezervas; 6) rezervas saviems papildomiems privilegijuotiesiems pajams įsigyti; 7) einamųjų metų nepaskirstytas pelnas (nuostoliai); 8) papildomi privilegijuotieji pajai; 9) kiti rezervai (KUĮ redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 32 straipsnis). Kredito unijos pajinį kapitalą sudaro visų kredito unijos pajinių įnašų, gautų už pagrindinius ir papildomus pajus, vertė (KUĮ redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 35 straipsnis).

17.       Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio, kuris apibrėžia įstatymo taikymo ribas, 3 punktas įtvirtina, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. už kredito unijų papildomus pajus, kurie įsigyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, įmokėti pajiniai įnašai neįtraukiami į kredito unijos pajinį kapitalą skaičiuojant mažiausią kredito unijos kapitalą ir veiklos riziką ribojančius normatyvus. Byloje kilo ginčas dėl šios normos aiškinimo.

18.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pakeistu teisiniu reguliavimu įstatymo leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino nuostatą, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. už kredito unijų papildomus pajus, kurie įsigyti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., įmokėti pajiniai įnašai neįtraukiami į kredito unijos pajinį kapitalą, yra nepagrįsta, kadangi jei įstatymo leidėjas būtų nusprendęs, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. įmokėti pajiniai įnašai nebelaikomi kredito unijos pajinio kapitalo dalimi, tokia būtų įstatymo normos formuluotė.

19.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, aiškindamas teisę, taiko įvairius aiškinimo metodus ir taisykles, juos pasirinkdamas ir derindamas pagal tai, kokiame teisės akte įtvirtinta aiškintina teisės norma ar normos, atsižvelgdamas į šio teisės akto reglamentuojamų santykių sritį, poreikio aiškinti konkrečią teisės normą priežastis ir kitas svarbias aplinkybes. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama ir taikoma nemažai skirtingų ir kartu tarpusavyje susijusių teisės aiškinimo metodų – lingvistinis (gramatinis), sisteminis, teleologinis, lyginamasis, istorinis, loginis, bendrųjų teisės principų, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2011; 2024 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-823/2024, 32 punktas). Lingvistiškai aiškinant įstatymo sąvokas, reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, taip pat nepamiršti, kad tie patys žodžiai skirtinguose teisės aktuose gali būti aiškinami skirtingai. Įprastinę, bendrinę žodžio prasmę būtina aiškintis patikrinant to žodžio prasmę taikant kitus teisės aiškinimo metodus – įstatymo tikslo (teleologinio), įstatymų leidėjo ketinimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/1999; 2024 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-823/2024, 32 punktas).

20.       Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymo Nr. VIII-1682 pakeitimo įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo Nr. I-796 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymų pakeitimą lėmė poreikis imtis priemonių sektoriaus tvarumui užtikrinti. Aiškinamajame rašte pažymima, jog siekiant, kad kredito unijų pajinis kapitalas būtų tvarus, siūloma KUĮ projekto 14 straipsnyje atitinkamai koreguoti atsiskaitymo su kredito unijos nariais tvarką ir nustatyti kredito unijai pareigą pajiniam kapitalui sumažinti gauti priežiūros institucijos leidimą. 

21.       Iki Pakeitimo įstatymo atsiskaitymą su buvusiais kredito unijos nariais reglamentavo KUĮ 18 straipsnis, įtvirtinantis, kad pajinis įnašas už papildomus pajus turi būti grąžinamas vadovaujantis kredito unijos įstatuose nustatyta tvarka ir nėra mažinamas proporcingai, atsižvelgiant į kredito unijos praėjusių metų patvirtintoje metinėje balansinėje ataskaitoje įrašytas kredito unijos nuostolių sumas (2 dalis); jeigu, atsiskaičius su asmeniu, nebus vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai, pajinių įnašų už pagrindinį ir papildomus pajus grąžinimas turi būti sustabdomas iki tol, kol bus užtikrinta, kad yra vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai (3 dalis).

22.       Priėmus Pakeitimo įstatymą, naujos redakcijos KUĮ 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kredito unija, grąžindama asmeniui jo pajinį įnašą už pagrindinį ir (ar) papildomus pajus, privalo jį proporcingai, atsižvelgdama į tų metų, kuriais narystė kredito unijoje pasibaigė ar kuriais kredito unijoje buvo gautas prašymas grąžinti pajinius įnašus už papildomus pajus, patvirtintoje metinėje balansinėje ataskaitoje įrašytas kredito unijos nuostolių sumas, sumažinti. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kredito unija su savo nariu atsiskaito išmokėdama jam priklausantį pajinį įnašą už pagrindinį ir (ar) papildomus pajus ir kitas išmokas, susijusias su jo dalyvavimu kredito unijos pajiniame kapitale, tik po to, kai įvertinusi savo finansinę būklę nustato, kad atsiskaitymas nekels grėsmės jos veiklos stabilumui ir patikimumui. Kai visuotinis narių susirinkimas patvirtina metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir kredito unija nusprendžia su nariu (nariais) atsiskaityti, apie šį sprendimą kredito unija privalo raštu pranešti priežiūros institucijai ir gauti priežiūros institucijos leidimą mažinti pajinį kapitalą. Pateikiamame priežiūros institucijai prašyme dėl leidimo mažinti pajinį kapitalą gavimo nurodoma bendra grąžintina kredito unijos nariams, kurių narystė kredito unijoje pasibaigė ar kurių prašymai grąžinti pajinius įnašus už papildomus pajus buvo gauti praėjusiais finansiniais metais, pajinių įnašų suma. Leidimas mažinti pajinį kapitalą išduodamas, jeigu priežiūros institucija įsitikina, kad sumažintas kredito unijos pajinis kapitalas bus pakankamas stabiliai ir patikimai kredito unijos veiklai užtikrinti.

23.       Taigi, priėmus Pakeitimo įstatymą, buvo apsunkintas pajinio įnašo, sumokėto už papildomą pajų, susigrąžinimas, įtvirtinant, kad kredito unija su savo nariu atsiskaito tik po to, kai, įvertinusi savo finansinę būklę, nustato, kad atsiskaitymas nekels grėsmės jos veiklos stabilumui ir patikimumui, ir kai apie sprendimą raštu praneša priežiūros institucijai ir gauna šios leidimą mažinti pajinį kapitalą. Be to, išmokamas papildomas pajus turi būti proporcingai mažinamas atsižvelgiant į metų, kuriais pasibaigė narystė, nuostolį. Teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminis KUĮ nuostatų pakeitimų vertinimas ir nurodytas aiškinamasis raštas patvirtina įstatymų leidėjo ketinimą įtvirtinti naujus ribojimus, skirtus mažiausiam kredito unijos kapitalui ir veiklos riziką ribojantiems normatyvams apskaičiuoti, o ne iki Pakeitimo įstatymo įsigytų papildomų pajų statusui pakeisti.

24.       Pažymėtina, kad nei Pakeitimo įstatyme, nei Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, nei kituose Pakeitimo įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose nėra aiškios nuorodos į tai, kad įstatymų leidėjas būtų siekęs įtvirtinti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį iki 2017 m. sausio 1 d. įmokėti pajiniai įnašai būtų nebeįtraukiami į kredito unijos pajinį kapitalą ir būtų laikomi lėšomis iki pareikalavimo. Priešingai, Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas įtvirtina, kad iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo įsigytiems papildomiems pajams taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusios KUĮ nuostatos.

25.       Iki Pakeitimo įstatymo galiojusios KUĮ nuostatos, be kita ko, įtvirtino, kad kredito unijos pajinį kapitalą sudaro visų kredito unijos pajinių įnašų, gautų už pagrindinius ir papildomus pajus, vertė (KUĮ 39 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d.). Be to, iki Pakeitimo įstatymo galiojusių KUĮ nuostatų taikymas lemia tai, kad iki Pakeitimo įstatymo įsigytais papildomais pajais galima mažinti kredito unijos pajinį kapitalą be priežiūros institucijos leidimo, ir tai, kad išmokamas papildomas pajus proporcingai nemažinamas atsižvelgiant į metų, kuriais pasibaigė narystė, nuostolį. Atitinkamai Lietuvos banko valdybos 2021 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 03-201 patvirtinto Kredito unijų pajinių įnašų grąžinimo ir pajinio kapitalo mažinimo tvarkos aprašo 5 punkte nurodoma, kad aprašas taikomas grąžinant pajinius įnašus už įsigytus pagrindinius pajus, neatsižvelgiant į jų įsigijimo datą, ir už papildomus pajus, įsigytus nuo 2017 m. sausio 1 d.

26.       Atsižvelgiant į tai, kad Pakeitimo įstatymu buvo siekiama imtis priemonių sektoriaus tvarumui užtikrinti, ir į tai, kad po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (nuo 2017 m. sausio 1 d.) įsigytiems papildomiems pajiniams įnašams atsiimti įtvirtinti papildomi ribojimai, darytina išvada, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. gauti pajiniai įnašai už papildomus pajus įtraukiami į kredito unijos pajinį kapitalą skaičiuojant mažiausią kredito unijos kapitalą ir veiklos riziką ribojančius normatyvus, tačiau į kredito unijos pajinį kapitalą įtraukiami tiek prieš priimant, tiek priėmus Pakeitimo įstatymą gauti pajiniai įnašai už papildomus pajus. Taigi, skirtingas pajinių įnašų už papildomus pajus, kurie įsigyti iki Pakeitimo įstatymo ir po Pakeitimo įstatymo, vertinimas yra siejamas išimtinai su šių įnašų (ne)įtraukimu skaičiuojant mažiausią kredito unijos kapitalą ir veiklos riziką ribojančius normatyvus.

27.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. už kredito unijų papildomus pajus, kurie įsigyti iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., įmokėti pajiniai įnašai neįtraukiami į kredito unijos pajinį kapitalą.

Dėl paskolos sutarties nuostatų aiškinimo

28.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad po Pakeitimo įstatymo priėmimo UAB „Emilė“ išliko papildomo pajaus, kurio dydis 148 575,07 Eur, savininke, todėl vykdant Paskolos sutartį šis papildomas pajus turėjo ir toliau būti traktuojamas kaip paskolos gavėjo pajaus dalis, kuri pagal Paskolos sutarties 5.10 punktą galėjo būti panaudota tik paskolai dengti.

29.       Apeliacinės instancijos teismas argumentus, kad, dengiant paskolos gavėjo neįvykdytus įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį, turėjo būti taikomas Paskolos sutarties 5.10 punktas, kuris įtvirtina, jog pajinius įnašus be paskolos gavėjo sutikimo paskolos davėjas gali panaudoti paskolai grąžinti, atmetė kaip nepagrįstus (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 28 punktas). Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis, kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, nepagrįsta išvada, kad iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., įmokėti pajiniai įnašai neįtraukiami į kredito unijos pajinį kapitalą (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 32 punktas). 

30.       Taigi, nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl atsakovės atlikto ieškovės lėšų panaudojimo, turi būti vertinama, ar atsakovės pajinio įnašo už papildomą pajų panaudojimui taikytinas Paskolos sutarties 5.10 punktas. Pagal Paskolos sutarties 5.10 punktą, atsakovė turi teisę paskolos gavėjos pajinius įnašus be atskiro paskolos gavėjos sutikimo panaudoti paskolai grąžinti. 

31.       Tinkamam Paskolos sutarties 5.10 punkto aiškinimui reikšminga, kad Paskolos sutartis sudaryta 2013 m. sausio 23 d. Tuo tarpu teisinis reguliavimas, skirstantis pajų į pagrindinį ir papildomą, įsigaliojo tik 2014 m. rugpjūčio 5 d. (2014 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo Nr. I-796 2, 4, 5, 9, 10, 12, 13, 14, 15, 16, 18, 22, 23, 24, 26, 27, 28, 29, 30, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 42, 45, 47, 52, 53, 58, 61, 62, 64, 65, 70, 74 straipsnių pakeitimo, Įstatymo papildymo 25-1, 39-1, 48-1, 64-1, 65-1 straipsniais ir 8, 11 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 1 straipsnis). 2014 m. liepos 7 d. įstatymui skirtame aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagrindinio pajaus įsigijimas tiesiogiai sietinas su asmens naryste kredito unijoje, o papildomo pajaus paskirtis daugiausia susijusi su turtinėmis teisėmis (gauti dividendų). Aiškinamajame rašte pažymima, kad įstatymo projekto nuostatos, skirstančios pajų į pagrindinį ir papildomą, skirtos atskirų pajų suteikiamoms teisėms ir pajinių įnašų grąžinimams atsiskaitant su buvusiais nariais aiškiai reglamentuoti. Taigi, aiškinant Paskolos sutarties 5.10 punktą, visų pirma turi būti nustatyta šalių valia sudarant sutartį ir atsakyta į klausimą, ar Paskolos sutartyje vartojama sąvoka „pajiniai įnašai“ turi būti aiškinama kaip apimanti tik pagrindinius, ar ir papildomus pajus. 

32.       Priklausomai nuo sąvokos „pajiniai įnašai“ išaiškinimo, gali būti reikšminga, ar ieškovės 148 575,07 Eur vertės pajinis įnašas Paskolos sutarties kontekste vertintinas kaip įnašas už pagrindinį ar už papildomą pajų. Bylą nagrinėję teismai netyrė ginčo pajaus suformavimo dokumentų ir nesiaiškino, ar ieškovės skoliniams įsipareigojimams dengti naudojamas pajinis įnašas buvo pajinis įnašas už iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. suformuotą pajų, ar įnašas už papildomą pajų, atliktas po 2014 m. rugpjūčio 5 d.

33.       Be to, Paskolos sutarties 5.10 punkte vartojama sąvoka „paskolai grąžinti“ gali būti aiškinama kaip apimanti tiek vien paskolos gavėjai suteiktos paskolos sumą, tiek kaip apimanti ne tik suteiktos paskolos sumą, bet ir kitas ieškovės prievoles, kylančias iš Paskolos sutarties.

34.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 punktus; 2022 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-403/2022 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-611/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35.       Konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 48 punktą; 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-687/2019 39 punktą; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020 22 punktą; kt.).

36.       Apeliacinės instancijos teismui neaiškinus Paskolos sutarties 5.10 punkto turinio ir atsakovei suteiktų teisių apimties, šios aplinkybės nustatytinos apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant iš naujo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

37.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimai, susiję su konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimu, negali būti išspręsti kasaciniame teisme, nes, pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Dėl to faktinės bylos aplinkybės, reikšmingos nustatant Paskolos sutarties 5.10 punkto turinį, nustatytinos apeliacinės instancijos teisme.

38.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

39.       Teisėjų kolegijai nusprendus, kad bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, taip pat šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 11 d. nutartį ir perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Artūras Driukas

        Andžej Maciejevski

        Donatas Šernas