Baudžiamoji
byla Nr. 2K-208/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.6.;
1.1.8.6.2.; 1.1.7.2.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės
25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko
Vytauto Greičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono
apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6
dalį dešimčiai metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. R. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas
naudotis specialia teise vairuoti kelių mechanines transporto priemones trejus
metus.
Taip pat
skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gruodžio 9 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R.
M. apeliacinis skundas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
R. M. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 21 d., apie
23.00 val., kelio Marijampolė-Kybartai-Kaliningradas 37,750 km, Vilkaviškio r.
sav., Virbalio mstl., Vilniaus g., neatsargiai vairuodamas I.
L. lengvąjį automobilį „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių
eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11
nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 9, 14, 28, 133, 134 ir 135 punktų
reikalavimus: vairavo apsvaigęs nuo alkoholio iki sunkaus girtumo ir tada, kai
speciali teisė vairuoti automobilį jam buvo atimta, nesilaikė eismo dalyviui
būtinų visų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių
saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ( viršijo leistiną 50 km/val.
greitį, važiuodamas 68-100 km/val.), kad galėtų sustabdyti transporto priemonę
iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to, atsiradus kliūčiai –
priekyje jo važiavimo kryptimi lėčiau važiavusiam automobiliui „Jeep Grand
Cherokee“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini) laiku nesulėtino greičio, nesugebėjo be pavojaus kitiems
eismo dalyviams vairuojamo automobilio sustabdyti ir jo priekiu atsitrenkė į
automobilio „Jeep Grand Cherokee“ galinės dalies dešinę pusę, pastarasis nuo
šio susidūrimo prarado judėjimo stabilumą ir išslydęs į priešpriešinio eismo
juostą susidūrė su vilkiku „Renault Magnum Privilege 430“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šio eismo įvykio
metu vietoje žuvo septyni automobilio „Jeep Grand Cherokee“ keleiviai: A. M., A. M., mažametė M.
M., mažametė D. M., D. S., L. B. ir mažametė E. S..
Nuteistasis
R. M. kasaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą
bausmę. Kasatorius teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis jam per griežtas:
nustatyta per didelė laisvės atėmimo bausmė, kurią nepagrįstai paskirta atlikti
ne atviroje kolonijoje, o pataisos namuose. Nuteistasis pažymi, kad jis labai
gailisi dėl padaryto neatsargaus nusikaltimo, tačiau neturėjo galimybės
atsiprašyti nukentėjusiųjų, o padarytos žalos negalėjo ir negalės atlyginti dėl
objektyvių priežasčių. Teismai nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia
aplinkybe tai, kad jis visiškai prisipažino dėl padaryto nusikaltimo ir
gailisi. Savo parodymais jis nesiekė sušvelninti savo padėties bei išvengti
atsakomybės. Jo neigiamą charakteristiką ir padarytus administracinės teisės
pažeidimus lėmė netinkamai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Be to, teismai
neatsižvelgė į tai, kad automobiliu „Jeep Grand Cherokee“ buvo vežama daugiau,
nei leistina, keleivių, nebuvo įrengtą specialių sėdynių vaikams vežti, vaikai
buvo neprisegti saugos diržais, o vairuotojas A. Š.,
stabdydamas automobilį, buvo išslydęs į priešingos krypties eismo juostą. Šie A. Š. padaryti KET pažeidimai, anot kasatoriaus, galėjo
nulemti sunkias eismo įvykio pasekmes.
Atsiliepimu
į nuteistojo R. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį
skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai,
nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ištyrė ir įvertino bylos
aplinkybes bei pagrįstai pripažino R. M. kaltu pagal BK 281
straipsnio 6 dalį. Kasatoriaus teiginiai apie vairuotojo A. Š.
veiksmų priežastinį ryšį su eismo įvykio padariniais yra nepagrįsti.
Atsižvelgiant į automobiliu „Jeep Grand Cherokee“ vežtų vaikų amžių, specialių
sėdynių įrengimas nebuvo reikalingas (KET 207 punktas), o didesnio nei leistina
keleivių skaičiaus vežimas nesietinas nei su eismo įvykio kilimu, nei su jo padariniais.
Teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai,
kad jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59
straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes jis, savo parodymais siekdamas
sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančias
aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 ir 61
straipsnių nuostatomis, teisingai paskyrė R. M. bausmę,
kuri užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų
bausmės tikslų pasiekimą ir nėra aiškiai per griežta. Skirdamas nuteistajam
atlikti bausmę pataisos namuose, teismas nepažeidė BK 50 straipsnio
3 dalies nuostatų.
Nuteistojo
R. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo skiriant
bausmę ir nustatant jos atlikimo vietą
Iš R.
M. kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad teismai skirdami kasatoriui
bausmę netinkamai pritaikė BK normas. Skunde nurodoma, kad teismas jam paskyrė
aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgdamas į jo atsakomybę
lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos
ir nuoširdžiai gailisi.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta,
kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius
baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas
išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi
savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis (kasacinė nutartis
Nr. 2K-453/2005 ir kt.). Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko
prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo
pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl
surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir
teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada,
kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau
kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi
sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam
neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas
vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti
objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus
parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.(kasacinė nutartis
Nr. 2K-94/2010 ir kt.).
Teismų
praktikoje ši lengvinanti aplinkybė paprastai nepripažįstama tais atvejais, kai
kaltininkas, nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, tačiau keičia
parodymus, kritiškai nevertina savo nusikalstamo poelgio, jį bando pateisinti
išgalvotomis aplinkybėmis, o galutinai prisipažįsta verčiamas surinktų kitų
įrodymų. Nagrinėjamoje byloje nors R. M. prisipažino padaręs
neatsargų nusikaltimą, tačiau savo pavojingus veiksmus pažeidžiant KET teisino išgalvotomis
aplinkybėmis, kad eismo įvykį lėmė blogas kelio matomumas, kad prieš susidūrimą
jį apakino priešais atvažiuojančio automobilio ilgosios šviesos. Nagrinėjant
bylą pirmosios instancijos teisme R. M. atsisakė duoti
parodymus, apeliaciniame skunde kaltės dalį dėl eismo įvykio bei kilusių sunkių
pasekmių priskyrė visureigio vairuotojui A. Š., kuris,
pasak R. M., stabdė automobilį, be to, vežė daugiau, nei
leistina, keleivių, nebuvo įrengęs specialių sėdynių vaikams, juos vežė neprisisegusius
saugos diržais. Esant tokioms
aplinkybėms teismai pagrįstai nenustatė, kad kaltininkas kritiškai vertino savo
elgesį, stengėsi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Taigi vien bendras nuteistojo
pareiškimas dėl kaltės pripažinimo ir formalus gailėjimasis, išsakytas per paskutinį
žodį ir baigiamąsias kalbas apeliacinės instancijos teisme, teismų teisingai
nepripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Kasatorius
nepagrįstai nurodo, kad teismai nevertino bausmės skyrimui reikšmingų
aplinkybių - automobilio „Jeep Grand Cherokee“ vairuotojo A.
Š. padarytų KET pažeidimų bei jų įtakos eismo įvykio padariniams. Į tokius
kasacinio skundo argumentus atsakytina, kad pirmosios instancijos teismas aptarė
eismo įvykio specialistų išvadą ir kitus įrodymus, iš kurių matyti, kad
pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo būtent nuteistojo R.
M. veiksmai: gyvenvietėje automobiliu „Renault Clio“ važiavo viršydamas
maksimalų leistiną greitį ir artėdamas prie priekyje ta pačia kryptimi mažesniu
greičiu važiuojančio automobilio „Jeep Grand Cherokee“ laiku nesumažino
greičio, atsitrenkė į šio automobilio galinę dalį. Būtent dėl tokio smūgio automobilis
„Jeep Grand Cherokee“ prarado judėjimo stabilumą, pradėjo suktis prieš
laikrodžio rodyklę ir, išslydęs į priešpriešinio eismo juostą, dešiniu šonu susidūrė
su priešpriešiais važiavusiu bei 35 tonų krovinį vežusiu vilkiku. Taip pat
abiejuose žemesnės instancijos teismuose nustatyta, kad vairuotojo A. Š. veiksmai neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui.
Apeliacinės instancijos teismas aptarė ir motyvuotai atmetė R.
M. teiginius apie tai, kad automobilis „Jeep Grand Cherokee“ prieš
susidūrimą buvo netikėtai stabdomas. Šis teismas taip pat teisingai nurodė, kad
KET 207 punktas nebuvo pažeistas, nes automobilyje vežtos keleivės - mažametės
mergaitės - nebuvo jaunesnės negu trejų metų, ir pagrįstai atsižvelgė į tai,
kad kasatoriaus nurodomi KET pažeidimai - A. Š. vežė
daugiau keleivių, negu numatyta transporto priemonės techninėse
charakteristikose, keleiviai nebuvo prisisegę saugos diržų - nesusiję su eismo
įvykio kilimu ir su jo padariniais.
KET pažeidimų
bylose skirdami bausmes teismai turi atsižvelgti į BK 54 straipsnyje
numatytas aplinkybes, įvertinti padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kurį
lemia kilę padariniai, KET pažeidimų pobūdį, o jei veika buvo padaryta
apsvaigus nuo alkoholio – į tokio apsvaigimo laipsnį, aplinkybes,
apibūdinančias kaltininko asmenybę, elgesį po eismo įvykio, į kaltininko
pastangas atlyginti nukentėjusiems asmenims padarytą žalą. Šioje byloje
pirmosios instancijos teismas į šiuos reikalavimus atsižvelgė. Apeliacinės
instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, atsakė į visus
esminius kasatoriaus prieštaravimus dėl bausmės griežtumo, nutartyje išdėstė
motyvus, kodėl kasatoriui paskirta maksimali BK 281 straipsnio 6 dalies
sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežta ir yra
teisinga. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos
teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu
baudžiamojo įstatymo pritaikymu. R. M. BK bendrosios
ir specialiosios dalies normos pritaikytos tinkamai, todėl švelninti paskirtą
bausmę nėra teisinio pagrindo.
Kasatoriaus prašymas skirti
bausmę atlikti atviroje kolonijoje taip pat netenkintinas. Teismas, skirdamas R. M. atlikti bausmę pataisos namuose, nei baudžiamojo, nei
bausmių vykdymo įstatymų nepažeidė. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo
kodekso (toliau - BVK) 90 straipsnyje nurodyta, kad atvirose kolonijose
laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius bei nesunkius tyčinius
nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys, kuriems teismas nustatė bausmę
atlikti atvirose kolonijose. BVK 71 straipsnyje nustatyta, kad pataisos namuose
laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai nuteistieji, kuriems teismas nustatė
atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Tačiau pagal BK 50 straipsnio
3 dalies, BVK 8, 9, 63 straipsnių nuostatas ir teismų praktiką (kasacinės bylos
Nr. 2K-222/2004, 2K-594/2005,
2K-546/2008, 2K-271/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio
20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.15 punktas) teismas neturi pareigos asmeniui,
nuteistam už nesunkų tyčinį ar neatsargų nusikaltimą, būtinai paskirti laisvės
atėmimo bausmę atlikti atvirtojoje kolonijoje. Ir atvirkščiai, nėra numatyta
teismo absoliučios pareigos pilnamečiui asmeniui, nuteistam už sunkesnį negu
nesunkus tyčinis nusikaltimas, būtinai paskirti bausmę atlikti pataisos namuose
ar kalėjime. Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį konkrečią laisvės atėmimo bausmės
atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto
nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Tačiau, kai pilnamečiui asmeniui, nuteistam
už neatsargius ar nesunkius tyčinius nusikaltimus, teismas paskiria atlikti
bausmę pataisos namuose, o nuteistam už sunkius nusikaltimus - atvirose
kolonijose, pataisos įstaigos rūšies parinkimą teismas turi būtinai motyvuoti, t.
y. nurodyti, kokios išskirtinės nuteistojo asmenybės, amžiaus, sveikatos,
elgesio darbe ir buityje, padaryto nusikaltimo pobūdžio ir pavojingumo
aplinkybės leidžia manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti bausmę atliekant
švelnesnėmis ar griežtesnėmis sąlygomis.
Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas
R. M. bausmės atlikimo vietą pataisos namuose, tokį
sprendimą motyvavo išskirtinėmis bylos aplinkybėmis, apibūdinančiomis nuteistojo asmenybę ir jo padarytą
nusikaltimą. Iš teismo nustatytų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad nors
nuteistasis KET pažeidė dėl neatsargumo, tačiau jo padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsnis didelis. Nuteistajam atėmus teisę vairuoti, jis,
apsvaigęs iki sunkaus girtumo laipsnio, vairavo didesnio pavojaus šaltinį,
šiurkščiai pažeidė KET ir gyvenvietėje važiavo viršydamas maksimalų leistiną
greitį, nelėtino greičio tol, kol atsitrenkė į kitą jo kryptimi važiuojantį
automobilį. Padaryto KET padariniai itin sunkūs: žuvo septyni žmonės.
Nuteistojo asmenybė neigiama: jo teistumas už tyčinius nusikaltimus neišnykęs,
jis trylika kartų baustas už administracinės teisės pažeidimus, jie buvo tapę neatsiejama
kasatoriaus gyvenimo dalimi.
Darytina bendra išvada, kad pagal kasacinio skundo motyvus nenustatoma BPK 369 straipsnyje numatytų
nuosprendžio ir nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo R. M. kasacinį
skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas
Greičius
Rimantas Baumilas
Tomas
Šeškauskas