Baudžiamoji byla 1 A – 611 – 491 / 2008
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.
Teisėja Daiva Gadliauskienė
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. lapkričio 19 d.
Panevėžys
Panevėžio
apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro
Meidaus,
teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės
Vidzėnienės,
sekretoriaujant Onutei
Astrauskienei,
dalyvaujant :
prokurorei Lidijai Burbienei,
nukentėjusiosios ir civilinės
ieškovės V. K. atstovui advokatui Arvydui Martinkevičiui,
nuteistajam V.
P.,
gynėjui advokatui Antanui
Cemnolonskui,
teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir
civilinės ieškovės V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio
miesto apylinkės teismo 2008-09-01 nuosprendžio, kuriuo V. P.
pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)
281 str. 5 d. ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams.
Pagal BK 75
str. 1 d., 2 d. 7 p. (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), jam paskirtos
laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams,
įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos,
prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios
vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nukentėjusiosios
ir civilinės ieškovės V. K. 40000 Lt civilinis ieškinys
dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir jai iš V. P. priteista 5000 Lt
neturtinei žalai atlyginti bei 300 Lt išlaidų už advokato, kuris dalyvavo
byloje kaip jos atstovas, paslaugas.
Išnagrinėjęs
baudžiamąją bylą teismas
NUSTATĖ:
V. P. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 30 d., apie 12.10 val., Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje, ties namu Nr. 82, jis vairuodamas
automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė
Kelių eismo taisyklių 53, 75, 76 punktų reikalavimus, o būtent : sukeldamas
pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, nesustojo prie pėsčiųjų perėjos, kad
praleistų perėja jam iš dešinės ėjusį pėsčiąjį K. G., jį
partrenkė, padarydamas nukentėjusiajam stiprų kūno sumušimą, pasireiškusį
kairės pusės I-II-III-čio šonkaulių lūžiais, kairio blauzdikaulio ir kairio
šeivikaulio lūžiais, kurie komplikavosi abipusiu plaučių uždegimu, kvėpavimo ir
širdies veikos nepakankamumu, dėl ko K. G. 2005-09-25
10.30 val. mirė VšĮ Panevėžio ligoninė.
Apeliaciniu
skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. K. prašo pakeisti
Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį : paskirti V. P.
penkerių metų laisvės atėmimo bausmę; baudžiamojo poveikio priemonę –
specialiosios teisės, t.y. teisės vairuoti transporto priemonę, atėmimą
trejiems metams; priteisti jai V. P. 40000 litų
neturtinei žalai atlyginti; išieškoti iš V. P. jos
turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Apeliantė skunde
teigia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas V. P. paskyrė
akivaizdžiai per menką bausmę, kuri iš esmės neatitinka BK 41 str. 2 d.
nurodytos bausmės paskirties ir prieštarauja BK 54 str. numatytiems
bendriesiems bausmių skyrimo pagrindams. Teigia, kad vienas iš svarbiausių
bausmės paskirties aspektų yra visapusiškas teisingumo principo įgyvendinimo
užtikrinimas, kas lemia būtinybę paskirti kaltininkui bausmę, kuri būtų tinkamai
individualizuota ir geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį.
Pagrindinis teismo uždavinys skiriant bausmes yra vadovaujantis įstatymu,
visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti
teisėtą, pagrįstą bei teisingą nuosprendį, kas šiame procese nebuvo padaryta. Kaltininkui
skiriama bausmė iš esmės turi atitikti ne tik bendruosius baudžiamojo įstatymo
reikalavimus, bet ir specialiąsias BK 54 str. 2 d. numatytas bausmei individualizuoti
skirtas nuostatas. Panevėžio miesto apylinkės teismas iš dalies vadovavosi
šiomis nuostatomis, tačiau nepakankamai, kad V. P. būtų
paskirta teisinga, tinkamai individualizuota, BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės
paskirtį atitinkanti, bausmė. Teismas apsiribojo vien formaliu V.
P. padarytos nusikalstamos veikos kaltės formos, kai kurių jo asmenybės
bruožų konstatavimu ir visiškai nevertino kitų aplinkybių, reikšmingų parenkant
nuteistajam teisingą bausmę, neišsamiai išanalizavo nusikalstamos veikos pobūdį
ir pavojingumo laipsnį, neišsiaiškino atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių
aplinkybių sveriamosios reikšmės, kas lėmė sprendimo skirti V.
P. tik dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atidedant, neteisingumą ir
nepagrįstumą. V. P., nors ir neatsargiai, tačiau pažeidė net
kelias Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) nuostatas: kelyje elgėsi labai
nerūpestingai, neatidžiai, viršijo greitį, savo elgesiu negerbė kitų eismo
dalyvių, o matydamas artėjančią kliūtį, nesiėmė jokių būtinų atsargumo
priemonių ir taip padarė neatitaisomą žalą – sužalojo žmogų, dėl ko jis mirė. Teismas
atsižvelgė į tai, kad V. P. teisiamas pirmą kartą, kad
jis dirbantis ir mažametį vaiką auginantis asmuo, tačiau neatsižvelgė į tai,
kad jis iki nusikaltimo padarymo nebuvo linkęs laikytis visuomenėje nustatytų
elgesio normų – buvo tris kartus baustas už KET pažeidimus, t.y. elgėsi
nerūpestingai ir įžūliai. Todėl, apeliantės nuomone, nutikusi nelaimė nebuvo
vien tik netinkamai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Neatsargiais bei
agresyviais V. P. veiksmais buvo padaryta žala ne tik apeliantei
ir jos tėvui K. G., bet ir visai visuomenei. V. P. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo nebeatitaiso ankstesniu
jo elgesiu sukeltų pasekmių, todėl jis negali likti deramai nenubaustas už tai,
kad kurį laiką ignoruodamas elementarias saugumo ir rūpestingumo kelyje
taisykles galiausiai pažeidė svarbiausią iš visų baudžiamojo įstatymo saugomų
gėrių – žmogaus gyvybę.
Apeliantė taip
pat mano, kad su griežtesne laisvės atėmimo bausme būtų teisinga V. P. skirti ir BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio
priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise trejiems metams. Tokia poveikio
priemonė padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį, tinkamai paveiktų nuteistojo asmenybę
ir užkirstų kelią daryti naujas nusikalstamas veikas ateityje. Tai, kad tokiems
žmonėms kaip V. P., būtų kuo labiau apribota galimybė
žaloti niekuo nekaltus žmones, yra ne tik jos, bet ir visos visuomenės teisėtas
interesas.
Apeliantė taip
pat nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu atidėti V. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir yra
įsitikinusi, jog jis turėtų realiai atlikti jam paskirtą bausmę.
Ji taip pat
mano, kad V. P. paskirtos bausmės tikslus pasiekti padėtų
ne tik realus bausmės atlikimas, bet ir visiškas jai padarytos neturinės žalos
atlyginimas. Šiuo metu apylinkės teismo priteistos neturtinės žalos dydis yra
neprotingas ir prieštaraujantis esminėms materialiosios teisės nuostatoms. Civilinis
įstatymas nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ji įvertinama
atsižvelgiant į sunkias pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę ir pan. Žalą
padariusio asmens kaltė yra reikšmingiausias kriterijus, nustatant neturtinės
žalos dydį. Esant dideliam asmens neatsargumui (kaip kad yra šiuo atveju),
galimos priteisti neturtinės žalos dydis yra didžiausias. Taip pat svarbu ir
tai, kokie išgyvenimai sukeliami nukentėjusiam asmeniui. Jeigu išgyvenimai
sukeliami dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų – sveikatos sužalojimo, grėsmės
gyvybei sukėlimo, tai pripažįstama, jog asmens išgyvenimai yra ypač dideli ir
už juos turi būti visiškai atlyginta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis Nr. 3K-7-255/2005). Iš karto po to, kai sužinojo, jog jos tėvas
sužalotas, ji patyrė stresą, baimę, nuolatinį nerimą, ją užgriuvo neplanuoti rūpesčiai,
persekiojo baimė netekti tėvo. Su tėvu ji buvo susijusi labai artimais
emociniais ryšiais: jis buvo artimiausias žmogus, pagrindinis patarėjas. Mirus
tėvui ji patyrė nepaprastai didelį dvasinį sukrėtimą, stiprų emocinį šoką, nuolat
išgyveno gilią depresiją, nebegalėjo susikaupti, nenorėjo bendrauti su
žmonėmis, gyventi normalų pilnavertį ir aktyvų gyvenimą, tapo irzli ir lengviau
pažeidžiama, dėl ko stipriai suprastėjo jos sveikata ir buvo priversta išeiti
iš darbo. Nusikaltimo pasekmes ji jaučia iki šiol, baiminasi dėl galimybės
toliau gyventi visavertį gyvenimą.
Apeliantė
prieštarauja skundžiamo nuosprendžio teiginiui, jog ji apie tėvui atsitikusią
nelaimę sužinojo tik daugiau kaip po mėnesio, kas parodo, jog jos ir tėvo
santykiai nebuvo artimi. Tuo metu, kai jos tėvui atsitiko nelaimė, ji
atostogavo ir buvo išvykusi, o sužinojusi apie nelaimę, nuolat lankė tėvą
ligoninėje, rūpinosi jo sveikata, kalbėjo su gydytojais ir stengėsi, kad jam
būtų suteiktas kuo geresnis medicininis gydymas. Tuo tarpu V.
P. visiškai nesidomėjo ir nesirūpino nei K. G., nei
jos sveikata, nelankė sužaloto jos tėvo ligoninėje, nesuteikė nei jam, nei jai
jokios pagalbos. Be to, apeliantė nesutinka su jos pareikšto ieškinio
neturtinei žalai atlyginti mažinimu atsižvelgiant į V. P. turtinę
ir šeiminę padėtį, nes žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos
sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant
neturtinės žalos dydį. V. P. yra jaunas, darbingas
žmogus, todėl, apeliantės manymu, galėtų atlyginti visą jai priteistą neturinę
žalą.
Apeliantės
manymu, tik visiškas neteisėtais veiksmais jai sukeltų itin skaudžių išgyvenimų
eliminavimas tinkamai pataisys V. P. asmenybę, o kartu
padės pasiekti bendros bei individualios prevencijos, nubaudimo, galimybės
padaryti naują nusikalstamą veiką apribojimo ir, svarbiausia, bausmės
teisingumo funkcijas.
Teismo posėdyje
nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas bei prokurorė prašė apeliacinį
skundą tenkinti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė atmesti apeliacinį skundą.
Apeliacinis
skundas atmetamas.
Apylinkės
teismas šioje baudžiamojoje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai
įvertino surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas,
teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, paskyrė teisingą bausmę
ir, tinkamai bei teisingai pritaikęs įstatymą, išsprendė nukentėjusiajai
padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Apeliantė neginčija nusikalstamos
veikos kvalifikavimo bei su tuo susijusių bylos įrodymų, todėl kolegija
atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bausmės skyrimo
BK 54 str. 2 d.
nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia
į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį,
padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos
stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą
veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK
61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs kaltininko atsakomybę lengvinančias
ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio
santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai
parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį,
skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
V. P. nuteistas už nusikalstamą veiką,
numatytą BK 281 str. 5 d. Už tokią veiką įstatyme numatyta vienintelė bausmės
rūšis – terminuotas laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. BK 50 str. 2 d.
nustatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų
mėnesių <...>. Taigi, BK 281 str. 5 d. sankcijoje numatytos laisvės
atėmimo bausmės vidurkis yra ketveri metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų. Pirmosios
instancijos teismas bausmės V. P. dydį nustatė iš
esmės laikydamasis BK 54 str. 2 d. bei 61 str. 2 d. reikalavimų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo
visuomenei laipsnį – teismas įvertino, kad V. P. padarė neatsargų nusikaltimą, t.y. veiką, kurios iš esmės
nepripažįstamos keliančiomis padidintą pavojų visuomenei ir laikomos mažiau
pavojingomis nei tyčiniai nusikaltimai. Teismas įvertino vienintelę šiuo atveju
byloje nustatytą pakankamai reikšmingą nuteistojo atsakomybę lengvinančią
aplinkybę – tai, kad jis nuo pat tyrimo pradžios pripažino savo kaltę ir dėl
šios veikos nuoširdžiai gailėjosi, atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo
nustatyta jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Vertindamas nuteistojo asmenybę ir jos pavojingumą
visuomenei, apylinkės teismas išsamiai pasisakė apie V.
P. elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, elgesį iš karto po
nusikalstamos veikos bei vėliau tyrimo metu, nes skundžiamas teismo nuosprendis
priimtas praėjus daugiau kaip trejiems metams po įvykio. Jis buvo nuteistas pirmą
kartą, nors nusikalstamos veikos padarymo metu ir turėjo tris neišnykusias
administracines nuobaudas už 2005 metais padarytus KET pažeidimus, tačiau du iš
jų, t.y. transporto priemonės vairavimas neapsidraudus privalomu civilinės
atsakomybės draudimu ir transporto priemonės vairavimas pažeidžiant naudojimosi
saugos diržais tvarką, kolegijos nuomone, tikrai nelaikytini itin grubiais ar
šiurkščiais administracinės teisės pažeidimais, kaip kad juos savo skunde siūlo
vertinti apeliantė. Jokių kitokių duomenų apie neigiamą, visuomenei nepriimtiną,
V. P. elgesį baudžiamojoje byloje nėra – priešingai, jis vedęs,
dirba, augina mažametį vaiką. Kaip matyti iš duomenų baudžiamojoje byloje, iš
karto po autoįvykio jis pabandė suteikti nukentėjusiajam būtiną pagalbą, pats apie
įvykį telefonu pranešė policijai ir greitajai medicinos pagalbai, po įvykio
aplankė nukentėjusįjį ligoninėje ir jo atsiprašė. Tokie jo parodymai, ką
visiškai teisingai pažymėjo ir pirmos instancijos teismas, nėra paneigti, jais
privalu tikėti, kartu atmetant nukentėjusiosios skundo motyvą, kad nuteistasis
visiškai nesidomėjo ligoninėje gydomo jos tėvo savijauta ir sveikata. Kartu tai
rodo ir tai, jog V. P. iš karto po įvykio stengėsi
išvengti sunkesnių jo įvykdytos nusikalstamos veikos padarinių, o pačią veiką
vertina neigiamai.
Apeliacinės
instancijos teismui posėdžio metu prokurorė pateikė pažymą, patvirtinančią, jog
V. P. po nagrinėjamo autoįvykio dar tris kartus pažeidė KET
reikalavimus. Tačiau ir šie pažeidimai (greičio viršijimas nuo 10 iki 20 km/h, tinkamai nesukomplektuoto automobilio vairavimas ir transporto priemonės vairavimas
pažeidžiant naudojimosi saugos diržais tvarką), kolegijos manymu, nėra tiek grubūs,
kad vienareikšmiai galima būtų tvirtinti, jog nuteistasis iš tiesų yra
piktybinis eismo taisyklių pažeidėjas ir kad jo daromi pažeidimai tiesiogiai ir
logiškai atvedė jį į teisiamųjų suolą.
Apeliantė savo skunde taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2 K – 7 – 45 / 2007, 2007 m. birželio 28 d. teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54 – 64 straipsniai) apžvalgoje
paminėtus atskirų bausmių skyrimo motyvus, aptaria bausmės teisingumo principą.
Tačiau, minėtose nutartyje ir apžvalgoje Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas analizuoja bausmės teisingumo principą,
įtvirtintą BK 41 str. 2 d. 5 p. ir 54 str. 3 d. Šio principo esmė yra ta, kad jeigu
sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų
teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, esant
ypatingoms ar išimtinėms aplinkybėms gali motyvuotai paskirti kaltininkui švelnesnę
bausmę. Tuo tarpu vadovaujantis BK 54 str. 3 d. galimybė skirti griežtesnę
bausmę, kaip to prašo apeliantė, nėra numatyta.
Apeliaciniame
skunde V. K. nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu iš viso nebuvo
tirtas greičio viršijimo faktas (KET 135 p. pažeidimas) ir šią aplinkybę ji
siūlo pripažinti reikšminga sugriežtinant nuteistajam paskirtą bausmę. Apeliantė
skunde tvirtina, jog greičio viršijimo fakto nustatymas būtų stipriai įtakojęs V. P. kaltės laipsnį. Tačiau, su tokiais skundo argumentais
galima sutikti tik iš dalies. Pirmiausiai, leistino greičio viršijimas galėtų
būti laikomas dar vienu iš KET pažeidimų, gal būt sąlygojusių kilusias pasekmes
– nukentėjusiojo sužalojimą ir vėliau dėl sužalojimo sekusią jo mirtį. Antra, būtina
atkreipti dėmesį, kad ir pati apeliantė bei jos atstovas nei teisme, nei tyrimo
metu nepareiškė jokio prašymo atlikti papildomą tyrimą dėl galimai nuteistojo
viršyto greičio – šis jos argumentas atsirado tik apeliaciniame skunde. Pagaliau,
greičio viršijimas nėra savarankiškas BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą
veiką kvalifikuojantis požymis ar kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taigi,
greičio viršijimo fakto nustatymas (arba paneigimas) nagrinėjamu atveju iš tiesų
negali turėti esminės ar lemiamos reikšmės nei nuteistojo padarytos nusikalstamos
veikos kvalifikavimui, nei V. P. kaltės rūšiai ar jos laipsniui.
Tokiu būdu,
kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į BK 54 str.
2 d. ir 61 str. reikalavimus ir V. P. paskyręs mažesnę
bausmę, nei BK 281 str. 5 d. numatytas šios bausmės vidurkis, pasielgė
teisingai ir teisėtai, vertinti šią bausmę kaip aiškiai neteisingą, t.y.
aiškiai per švelnią, negalima. Atsižvelgus į tai, tenkinti apeliantės prašymą skirti nuteistajam griežtesnę bausmę – laisvės atėmimą
penkeriems metams, šiuo atveju nėra jokio pagrindo.
Dėl
baudžiamojo poveikio priemonės taikymo ir bausmės vykdymo atidėjimo
BK 67 str. 2 d. 1 p.
nustatyta, kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios
atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės BK
X skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriama BK 68 str. numatyta
baudžiamojo poveikio priemonė, jų tarpe ir uždraudimas
naudotis specialia teise. Šis uždraudimas gali būti skiriamas kartu su bausme.
Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę, bet neįpareigoja jo skirti baudžiamojo
poveikio priemonę, kai tokios priemonės skyrimas nėra aiškiai būtinas. Vėl gi,
pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmos instancijos teisiamojo
posėdžio metu vykusių baigiamųjų kalbų metu apeliantė ir jos atstovas neprašė skirti
V. P. apeliaciniame
skunde nurodomą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja
teise, t.y. teise vairuoti transporto priemonę (191 – 194 b.l.). Išsamesnių
tokio reikalavimo atsiradimo motyvų apeliaciniame skunde taip pat nėra.
Kita vertus, BK 68 str. 2
d. nustatyta, kad teismas naudotis specialiomis teisėmis gali uždrausti nuo
vienerių iki trejų metų. Šiuo atveju, po eismo įvykio praėjo daugiau
kaip trys metai, t.y. įstatymo leistas maksimalus uždraudimo naudotis
specialiomis teisėmis terminas. Per tą laiką iki nuosprendžio priėmimo V. P. nepadarė naujų nusikaltimų. Nors jam buvo skirtos
administracinės nuobaudos, tačiau kaip jau buvo paminėta šioje nutartyje,
padaryti pažeidimai nelaikytini grubiais ir kartu neduoda pagrindo išvadai, kad
nuteistasis iš tiesų yra piktybinis KET reikalavimų pažeidėjas. Be to, jis dirba darbą, gal būt netiesiogiai, tačiau vis tik
susijusį su automobilių vairavimu – jis ruošia automobilius dažymui, nuvaro
paruoštus automobilius iki dažymo kameros bei atgal. Todėl uždraudimas jam vairuoti
transporto priemones reikštų pagrindinio jo pragyvenimo šaltinio atėmimą,
dėl ko nukentėtų ne tik jis pats, bet ir jo šeima, o taip pat būtų apsunkintas
priteistos žalos atlyginimas nukentėjusiajai. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės prašomos baudžiamojo poveikio priemonės
paskyrimas, kolegijos nuomone, nepadėtų įgyvendinti V.
P. paskirtos bausmės tikslų. Todėl kolegija
pripažįsta, kad apylinkės teismas, nepaskyręs nuteistajam apeliaciniame skunde
nurodomos baudžiamojo poveikio priemonės, įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą,
BK 75 str. 1 d. numatyti du būtini kriterijai: 1) formalusis – asmuo turi būti
nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius
nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems
metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, ir 2) vertinamasis – teismas
turi nuspręsti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus
pasiekti be realaus bausmės atlikimo. V. P. įvykdė vieną
nusikalstamą veiką dėl neatsargumo, už kurią jis nuteistas laisvės atėmimu dvejiems
metams – tai yra formalusis kriterijus atidėti V. P. paskirtos
laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Spendžiant, ar yra pakankamas pagrindas
manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, būtina atsižvelgti
į nuteistojo asmenybės pavojingumą visuomenei. Aukščiau jau išdėstytos
aplinkybės rodo, kad V. P. asmenybės pavojingumas
visuomenei nėra didelis, iš esmės nuteistasis gali būti charakterizuojamas
gerai, anksčiau neteistas. Atsižvelgus į tai, teisėjų
kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamai duomenų manyti, kad
jam bausmės vykdymas gali būti atidėtas, nes jam paskirtos laisvės atėmimo
bausmės tikslai tikrai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo,
ir bausmės vykdymo atidėjimas paveiks jį taip, kad jis
ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nebenusikalstų. Ši teismo išvada taip pat
teisinga, pagrįsta ir motyvuota.
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, asmenims,
pirmą kartą padariusiems neatsargius nusikaltimus, paprastai neskiriama realiai
atlikti laisvės atėmimo bausmę, jei kaltininko pavojingumas nėra didelis ir
bausmės tikslai gali būti pasiekti neatėmus laisvės ir neizoliavus jo nuo
visuomenės.
Dėl civilinio ieškinio
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
(toliau – BPK) 28 str. nustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis
asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos.
To paties kodekso 38 str. nustatyta, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su
tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir
jų sutuoktiniai, taip pat asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo
bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, nuo
nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui mirus, nukentėjusiuoju pripažįstami
šeimos nariai (BPK 38 str.) ar (ir) artimieji giminaičiai (BK 248 str. 1 d.).
Nukentėjusiajam mirus dėl nusikalstamos veikos, šiems asmenims padaroma žala gali
būti tiek turtinė, tiek ir neturtinė. Todėl jie, būdami pripažinti
nukentėjusiaisiais ir turėdami visas nukentėjusiojo teises, turi ir BPK 44 str.
10 d. nustatytą teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas
nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos
padarytos žalos atlyginimą. Tai reiškia, kad nukentėjusysis turi teisę gauti
dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, o teismas turi šią teisę
ginti. Teismas, kiekvienu atveju spręsdamas, ar nukentėjusiajam padaryta
žala ir nustatydamas jos dydį, privalo atsižvelgti ne tik į formaliai
įstatyme numaytas sąlygas, bet ir į visas bylos aplinkybes.
Iš šioje baudžiamojoje byloje esančių dokumentų
matyti, kad nukentėjusysis V. G. buvo išsituokęs, todėl
ikiteisminio tyrimo metu dėl jo žūties nukentėjusiąja buvo pripažinta
vienintelė jo dukra – apeliantė V. K., nes dėl tėvo žūties
ji patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Nukentėjusioji neginčija
skundžiamu nuosprendžiu jai priteistos turtinės žalos, tačiau nesutinka su jai
priteistos neturtinės žalos dydžiu. Kaip matyti iš tyrimo metu pareikšto jos
civilinio ieškinio, jai padarytą neturtinę žalą ikiteisminio tyrimo metu ji
įvertino 80000 litų (110 – 111 b.l.). Teisme, nenurodžiusi išsamesnių savo
sprendimo motyvų, nukentėjusioji šios žalos dydį sumažino per pusę – iki 40000
Lt, nors kaip ji pati nurodė teismo posėdžio metu, nuteistasis jai jokios
neturtinės žalos neatlygino (190 b.l.). Tai reiškia, kad pati nukentėjusioji
nebuvo tvirtai apsisprendusi, kokio gi dydžio neturtinė žala jai buvo
padaryta.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)
6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas,
dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija,
pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir
kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai
ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei
kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu žuvo
nukentėjusiosios V. K. tėvas, su kuriuo nukentėjusioji
bendravo, rūpinosi juo ir kuris nukentėjusiajai buvo brangus. Dėl tėvo
netekties nukentėjusioji neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą ir skausmą,
sutriko normalus jos gyvenimo ritmas, ji patyrė stresą. Visa tai, CK 6.250 str.
prasme, laikytina neturtine žala. Šią neturtinę žalą nukentėjusioji V. K. patyrė dėl V. P. padarytos
nusikalstamos veikos, todėl CK 6.250 str. prasme, jai padaryta neturtinė žala
turi būti atlyginta.
CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta,
kad asmens patirtą neturtinę žalą įvertina teismas, atsižvelgęs į jos pasekmes,
šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos
dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo,
teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip matyti iš bylos įrodymų, transporto
priemonės, kurią eismo įvykio metu vairavo V. P., draudikas
– UAB (duomenys neskelbtini) išmokėjo nukentėjusiajai visą Lietuvos Respublikos
transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatymo 11 str. numatytą sumą neturtinei žalai atlyginti – 1726,4 Lt.
Tai teismas pagrįstai įvertino nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos sumos
dydį.
V. K.
be pagrindo nesutinka su apylinkės teismo argumentu, jog ji apie tėvui
ištikusią nelaimę sužinojo tik daugiau kaip po mėnesio, kas rodo, jog jų
tarpusavio santykiai nebuvo artimi. Tačiau iš jos pačios byloje esančių
parodymų matyti, kad apie tėvui ištikusią nelaimę ji sužinojo tik rugsėjo
mėnesio pradžioje, t.y. iš tiesų po eismo įvykio praėjus daugiau kaip mėnesiui.
Be to, apie tėvą ištikusią nelaimę ji sužinojo ne iš paties tėvo, o iš kitų
asmenų. Pats tėvas apie tai savo dukrai nesistengė pranešti, nors po eismo
įvykio kurį laiką jis buvo sąmoningas ir turėjo realią galimybę tai padaryti. Apeliantė
tokį tėvo elgesį bando paaiškinti tuo, kad ji tuo metu atostogavo ir buvo išvykusi.
Tačiau, tai neįtikinama, nes šiuolaikinės techninės bei komunikacijos priemonės
suteikia galimybę atitinkamą žinią perduoti ir asmenims, išvykusiems toli iš
gyvenamosios vietos. Įvertinus tai, kolegija mano, kad apylinkės teismas visiškai
pagrįstai konstatavo, jog apeliantės ir jos žuvusio tėvo tarpusavio santykiai iš
tiesų nebuvo artimi ir tai laikė vienu iš argumentų mažinti apeliantei
priteistiną žalos dydį.
Apeliantė savo skunde
taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2005 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3 K – 7 – 255 /2005 ir
teigia, kad jeigu išgyvenimai sukeliami dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų
– sveikatos sužalojimo, grėsmės gyvybei sukėlimo, tai pripažįstama, jog asmens
išgyvenimai yra ypač dideli ir už juos turi būti atlyginta visiškai. Tačiau neturtinė
žala jai šiuo atveju buvo padaryta ne dėl jos pačios sveikatos sužalojimo ar
grėsmės jos pačios gyvybei sukėlimo, todėl jos išgyvenimai dėl tėvo žūties negai
būti laikomi ypač dideli ar dideli tiek, kad už juos būtų atlyginta absoliučiai
viskas, ko ji prašo. Akivaizdu ir tai, kad V. K. nei
pirmos instancijos teisme įrodė, nei apeliacinės instancijos teismui pateikė
naujų duomenų (išrašų iš medicininių dokumentų ar kitokių įrodymų), jog būtent dėl
tėvo žūties ji išgyveno gilią depresiją, nebegalėjo susikaupti, nenorėjo
bendrauti su žmonėmis ir gyventi normalų pilnavertį bei aktyvų gyvenimą, tapo
irzli ir lengviau pažeidžiama, dėl ko stipriai suprastėjo jos sveikata ir būtent
dėl šių priežasčų ji buvo priversta išeiti iš darbo.
Todėl esamoje
situacijoje apylinkės teismas, nustatydamas apeliantės patirtos neturtinės
žalos dydį – 5000 Lt, kolegijos nuomone, pilnai atsižvelgė į visas CK 6.250
str. nurodytas ir baudžiamojoje byloje esančias aplinkybes bei teisingai vadovavosi
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Apeliaciniame skunde V. K. iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kurias,
nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino pirmosios instancijos teismas.
Naujų duomenų ar motyvų, galinčių esmingai įtakoti ar paneigti apylinkės teismo
argumentus dėl apeliantei priteistos neturtinės žalos dydžio, apeliaciniame
skunde nėra. Apeliantė nesutinka, kad teismas didelį dėmesį skyrė nuteistojo
turtinei padėčiai, tačiau teismą tai įpareigoja daryti neturtinės žalos
apskaičiavimo pagrindus reglamentuojanti jau minėta civilinio kodekso norma –
CK 6.250 str.
Esant tokioms
aplinkybėms kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismo apeliantei
priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra realus ir teisingas, keisti jį
iki apeliantės prašomo pakankamo pagrindo nėra.
Atmetant apeliacinį skundą
nelieka teisinio pagrindo apeliantei išieškoti ir jos turėtas išlaidas už
advokato paslaugas.
Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Nukentėjusiosios
ir civilinės ieškovės V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Valdas
Petras Meidus
Teisėjai Algirdas
Gaputis
Bronė
Vidzėnienė