Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [1A-611-491-2008].doc
Bylos nr.: 1A-611-491-2008
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Panevëþio apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Pranešėjas Evaldas Vanagas

Baudžiamoji byla 1 A – 611 – 491 / 2008

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.

 (S)

Pranešėjas Valdas Petras Meidus

Teisėja Daiva Gadliauskienė

 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. lapkričio 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

sekretoriaujant Onutei Astrauskienei,

dalyvaujant :

prokurorei Lidijai Burbienei,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. K. atstovui advokatui Arvydui Martinkevičiui,

nuteistajam V. P.,

gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-09-01 nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams.

Pagal BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. K. 40000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir jai iš V. P. priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 300 Lt išlaidų už advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos atstovas, paslaugas.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

NUSTATĖ:

V. P. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 30 d., apie 12.10 val., Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje, ties namu Nr. 82, jis vairuodamas automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 75, 76 punktų reikalavimus, o būtent : sukeldamas pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, nesustojo prie pėsčiųjų perėjos, kad praleistų perėja jam iš dešinės ėjusį pėsčiąjį K. G., jį partrenkė, padarydamas nukentėjusiajam stiprų kūno sumušimą, pasireiškusį kairės pusės I-II-III-čio šonkaulių lūžiais, kairio blauzdikaulio ir kairio šeivikaulio lūžiais, kurie komplikavosi abipusiu plaučių uždegimu, kvėpavimo ir širdies veikos nepakankamumu, dėl ko K. G. 2005-09-25 10.30 val. mirė VšĮ Panevėžio ligoninė.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. K. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį : paskirti V. P. penkerių metų laisvės atėmimo bausmę; baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės, t.y. teisės vairuoti transporto priemonę, atėmimą trejiems metams; priteisti jai V. P. 40000 litų neturtinei žalai atlyginti; išieškoti iš V. P. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Apeliantė skunde teigia, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas V. P. paskyrė akivaizdžiai per menką bausmę, kuri iš esmės neatitinka BK 41 str. 2 d. nurodytos bausmės paskirties ir prieštarauja BK 54 str. numatytiems bendriesiems bausmių skyrimo pagrindams. Teigia, kad vienas iš svarbiausių bausmės paskirties aspektų yra visapusiškas teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas, kas lemia būtinybę paskirti kaltininkui bausmę, kuri būtų tinkamai individualizuota ir geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį. Pagrindinis teismo uždavinys skiriant bausmes yra vadovaujantis įstatymu, visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą bei teisingą nuosprendį, kas šiame procese nebuvo padaryta. Kaltininkui skiriama bausmė iš esmės turi atitikti ne tik bendruosius baudžiamojo įstatymo reikalavimus, bet ir specialiąsias BK 54 str. 2 d. numatytas bausmei individualizuoti skirtas nuostatas. Panevėžio miesto apylinkės teismas iš dalies vadovavosi šiomis nuostatomis, tačiau nepakankamai, kad V. P. būtų paskirta teisinga, tinkamai individualizuota, BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį atitinkanti, bausmė. Teismas apsiribojo vien formaliu V. P. padarytos nusikalstamos veikos kaltės formos, kai kurių jo asmenybės bruožų konstatavimu ir visiškai nevertino kitų aplinkybių, reikšmingų parenkant nuteistajam teisingą bausmę, neišsamiai išanalizavo nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, neišsiaiškino atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių sveriamosios reikšmės, kas lėmė sprendimo skirti V. P. tik dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atidedant, neteisingumą ir nepagrįstumą. V. P., nors ir neatsargiai, tačiau pažeidė net kelias Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) nuostatas: kelyje elgėsi labai nerūpestingai, neatidžiai, viršijo greitį, savo elgesiu negerbė kitų eismo dalyvių, o matydamas artėjančią kliūtį, nesiėmė jokių būtinų atsargumo priemonių ir taip padarė neatitaisomą žalą – sužalojo žmogų, dėl ko jis mirė. Teismas atsižvelgė į tai, kad V. P. teisiamas pirmą kartą, kad jis dirbantis ir mažametį vaiką auginantis asmuo, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jis iki nusikaltimo padarymo nebuvo linkęs laikytis visuomenėje nustatytų elgesio normų – buvo tris kartus baustas už KET pažeidimus, t.y. elgėsi nerūpestingai ir įžūliai. Todėl, apeliantės nuomone, nutikusi nelaimė nebuvo vien tik netinkamai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Neatsargiais bei agresyviais V. P. veiksmais buvo padaryta žala ne tik apeliantei ir jos tėvui K. G., bet ir visai visuomenei. V. P. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo nebeatitaiso ankstesniu jo elgesiu sukeltų pasekmių, todėl jis negali likti deramai nenubaustas už tai, kad kurį laiką ignoruodamas elementarias saugumo ir rūpestingumo kelyje taisykles galiausiai pažeidė svarbiausią iš visų baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių – žmogaus gyvybę.

Apeliantė taip pat mano, kad su griežtesne laisvės atėmimo bausme būtų teisinga V. P. skirti ir BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise trejiems metams. Tokia poveikio priemonė padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį, tinkamai paveiktų nuteistojo asmenybę ir užkirstų kelią daryti naujas nusikalstamas veikas ateityje. Tai, kad tokiems žmonėms kaip V. P., būtų kuo labiau apribota galimybė žaloti niekuo nekaltus žmones, yra ne tik jos, bet ir visos visuomenės teisėtas interesas.

Apeliantė taip pat nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu atidėti V. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir yra įsitikinusi, jog jis turėtų realiai atlikti jam paskirtą bausmę.

Ji taip pat mano, kad V. P. paskirtos bausmės tikslus pasiekti padėtų ne tik realus bausmės atlikimas, bet ir visiškas jai padarytos neturinės žalos atlyginimas. Šiuo metu apylinkės teismo priteistos neturtinės žalos dydis yra neprotingas ir prieštaraujantis esminėms materialiosios teisės nuostatoms. Civilinis įstatymas nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ji įvertinama atsižvelgiant į sunkias pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė yra reikšmingiausias kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Esant dideliam asmens neatsargumui (kaip kad yra šiuo atveju), galimos priteisti neturtinės žalos dydis yra didžiausias. Taip pat svarbu ir tai, kokie išgyvenimai sukeliami nukentėjusiam asmeniui. Jeigu išgyvenimai sukeliami dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų – sveikatos sužalojimo, grėsmės gyvybei sukėlimo, tai pripažįstama, jog asmens išgyvenimai yra ypač dideli ir už juos turi būti visiškai atlyginta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis Nr. 3K-7-255/2005). Iš karto po to, kai sužinojo, jog jos tėvas sužalotas, ji patyrė stresą, baimę, nuolatinį nerimą, ją užgriuvo neplanuoti rūpesčiai, persekiojo baimė netekti tėvo. Su tėvu ji buvo susijusi labai artimais emociniais ryšiais: jis buvo artimiausias žmogus, pagrindinis patarėjas. Mirus tėvui ji patyrė nepaprastai didelį dvasinį sukrėtimą, stiprų emocinį šoką, nuolat išgyveno gilią depresiją, nebegalėjo susikaupti, nenorėjo bendrauti su žmonėmis, gyventi normalų pilnavertį ir aktyvų gyvenimą, tapo irzli ir lengviau pažeidžiama, dėl ko stipriai suprastėjo jos sveikata ir buvo priversta išeiti iš darbo. Nusikaltimo pasekmes ji jaučia iki šiol, baiminasi dėl galimybės toliau gyventi visavertį gyvenimą.

Apeliantė prieštarauja skundžiamo nuosprendžio teiginiui, jog ji apie tėvui atsitikusią nelaimę sužinojo tik daugiau kaip po mėnesio, kas parodo, jog jos ir tėvo santykiai nebuvo artimi. Tuo metu, kai jos tėvui atsitiko nelaimė, ji atostogavo ir buvo išvykusi, o sužinojusi apie nelaimę, nuolat lankė tėvą ligoninėje, rūpinosi jo sveikata, kalbėjo su gydytojais ir stengėsi, kad jam būtų suteiktas kuo geresnis medicininis gydymas. Tuo tarpu V. P. visiškai nesidomėjo ir nesirūpino nei K. G., nei jos sveikata, nelankė sužaloto jos tėvo ligoninėje, nesuteikė nei jam, nei jai jokios pagalbos. Be to, apeliantė nesutinka su jos pareikšto ieškinio neturtinei žalai atlyginti mažinimu atsižvelgiant į V. P. turtinę ir šeiminę padėtį, nes žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. V. P. yra jaunas, darbingas žmogus, todėl, apeliantės manymu, galėtų atlyginti visą jai priteistą neturinę žalą.

Apeliantės manymu, tik visiškas neteisėtais veiksmais jai sukeltų itin skaudžių išgyvenimų eliminavimas tinkamai pataisys V. P. asmenybę, o kartu padės pasiekti bendros bei individualios prevencijos, nubaudimo, galimybės padaryti naują nusikalstamą veiką apribojimo ir, svarbiausia, bausmės teisingumo funkcijas.

Teismo posėdyje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas bei prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė atmesti apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas šioje baudžiamojoje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, paskyrė teisingą bausmę ir, tinkamai bei teisingai pritaikęs įstatymą, išsprendė nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Apeliantė neginčija nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei su tuo susijusių bylos įrodymų, todėl kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bausmės skyrimo

BK 54 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs kaltininko atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.  

V. P. nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d. Už tokią veiką įstatyme numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. BK 50 str. 2 d. nustatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių <...>. Taigi, BK 281 str. 5 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra ketveri metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų. Pirmosios instancijos teismas bausmės V. P. dydį nustatė iš esmės laikydamasis BK 54 str. 2 d. bei 61 str. 2 d. reikalavimų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį – teismas įvertino, kad V. P. padarė neatsargų nusikaltimą, t.y. veiką, kurios iš esmės nepripažįstamos keliančiomis padidintą pavojų visuomenei ir laikomos mažiau pavojingomis nei tyčiniai nusikaltimai. Teismas įvertino vienintelę šiuo atveju byloje nustatytą pakankamai reikšmingą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis nuo pat tyrimo pradžios pripažino savo kaltę ir dėl šios veikos nuoširdžiai gailėjosi, atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo nustatyta jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Vertindamas nuteistojo asmenybę ir jos pavojingumą visuomenei, apylinkės teismas išsamiai pasisakė apie V. P. elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, elgesį iš karto po nusikalstamos veikos bei vėliau tyrimo metu, nes skundžiamas teismo nuosprendis priimtas praėjus daugiau kaip trejiems metams po įvykio. Jis buvo nuteistas pirmą kartą, nors nusikalstamos veikos padarymo metu ir turėjo tris neišnykusias administracines nuobaudas už 2005 metais padarytus KET pažeidimus, tačiau du iš jų, t.y. transporto priemonės vairavimas neapsidraudus privalomu civilinės atsakomybės draudimu ir transporto priemonės vairavimas pažeidžiant naudojimosi saugos diržais tvarką, kolegijos nuomone, tikrai nelaikytini itin grubiais ar šiurkščiais administracinės teisės pažeidimais, kaip kad juos savo skunde siūlo vertinti apeliantė. Jokių kitokių duomenų apie neigiamą, visuomenei nepriimtiną, V. P. elgesį baudžiamojoje byloje nėra – priešingai, jis vedęs, dirba,  augina mažametį vaiką. Kaip matyti iš duomenų baudžiamojoje byloje, iš karto po autoįvykio jis pabandė suteikti nukentėjusiajam būtiną pagalbą, pats apie įvykį telefonu pranešė policijai ir greitajai medicinos pagalbai, po įvykio aplankė nukentėjusįjį ligoninėje ir jo atsiprašė. Tokie jo parodymai, ką visiškai teisingai pažymėjo ir pirmos instancijos teismas, nėra paneigti, jais privalu tikėti, kartu atmetant nukentėjusiosios skundo motyvą, kad nuteistasis visiškai nesidomėjo ligoninėje gydomo jos tėvo savijauta ir sveikata. Kartu tai rodo ir tai, jog V. P. iš karto po įvykio stengėsi išvengti sunkesnių jo įvykdytos nusikalstamos veikos padarinių, o pačią veiką vertina neigiamai.

Apeliacinės instancijos teismui posėdžio metu prokurorė pateikė pažymą, patvirtinančią, jog V. P. po nagrinėjamo autoįvykio dar tris kartus pažeidė KET reikalavimus. Tačiau ir šie pažeidimai (greičio viršijimas nuo 10 iki 20 km/h, tinkamai nesukomplektuoto automobilio vairavimas ir transporto priemonės vairavimas pažeidžiant naudojimosi saugos diržais tvarką), kolegijos manymu, nėra tiek grubūs, kad vienareikšmiai galima būtų tvirtinti, jog nuteistasis iš tiesų yra piktybinis eismo taisyklių pažeidėjas ir kad jo daromi pažeidimai tiesiogiai ir logiškai atvedė jį į teisiamųjų suolą.

Apeliantė savo skunde taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2 K – 7 – 45 / 2007, 2007 m. birželio 28 d. teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54 – 64 straipsniai) apžvalgoje paminėtus atskirų bausmių skyrimo motyvus, aptaria bausmės teisingumo principą. Tačiau, minėtose nutartyje ir apžvalgoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizuoja bausmės teisingumo principą, įtvirtintą BK 41 str. 2 d. 5 p. ir 54 str. 3 d. Šio principo esmė yra ta, kad jeigu sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, esant ypatingoms ar išimtinėms aplinkybėms gali motyvuotai paskirti kaltininkui švelnesnę bausmę. Tuo tarpu vadovaujantis BK 54 str. 3 d. galimybė skirti griežtesnę bausmę, kaip to prašo apeliantė, nėra numatyta.

Apeliaciniame skunde V. K. nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu iš viso nebuvo tirtas greičio viršijimo faktas (KET 135 p. pažeidimas) ir šią aplinkybę ji siūlo pripažinti reikšminga sugriežtinant nuteistajam paskirtą bausmę. Apeliantė skunde tvirtina, jog greičio viršijimo fakto nustatymas būtų stipriai įtakojęs V. P. kaltės laipsnį. Tačiau, su tokiais skundo argumentais galima sutikti tik iš dalies. Pirmiausiai, leistino greičio viršijimas galėtų būti laikomas dar vienu iš KET pažeidimų, gal būt sąlygojusių kilusias pasekmes – nukentėjusiojo sužalojimą ir vėliau dėl sužalojimo sekusią jo mirtį. Antra, būtina atkreipti dėmesį, kad ir pati apeliantė bei jos atstovas nei teisme, nei tyrimo metu nepareiškė jokio prašymo atlikti papildomą tyrimą dėl galimai nuteistojo viršyto greičio – šis jos argumentas atsirado tik apeliaciniame skunde. Pagaliau, greičio viršijimas nėra savarankiškas BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis ar kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taigi, greičio viršijimo fakto nustatymas (arba paneigimas) nagrinėjamu atveju iš tiesų negali turėti esminės ar lemiamos reikšmės nei nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nei V. P. kaltės rūšiai ar jos laipsniui.

Tokiu būdu, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į BK 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimus ir V. P. paskyręs mažesnę bausmę, nei BK 281 str. 5 d. numatytas šios bausmės vidurkis, pasielgė teisingai ir teisėtai, vertinti šią bausmę kaip aiškiai neteisingą, t.y. aiškiai per švelnią, negalima. Atsižvelgus į tai, tenkinti apeliantės prašymą skirti nuteistajam griežtesnę bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams, šiuo atveju nėra jokio pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo ir bausmės vykdymo atidėjimo

BK 67 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės BK X skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriama BK 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, jų tarpe ir uždraudimas naudotis specialia teise. Šis uždraudimas gali būti skiriamas kartu su bausme. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę, bet neįpareigoja jo skirti baudžiamojo poveikio priemonę, kai tokios priemonės skyrimas nėra aiškiai būtinas. Vėl gi, pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu vykusių baigiamųjų kalbų metu apeliantė ir jos atstovas neprašė skirti V. P. apeliaciniame skunde nurodomą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, t.y. teise vairuoti transporto priemonę (191 – 194 b.l.). Išsamesnių tokio reikalavimo atsiradimo motyvų apeliaciniame skunde taip pat nėra.

Kita vertus, BK 68 str. 2 d. nustatyta, kad teismas naudotis specialiomis teisėmis gali uždrausti nuo vienerių iki trejų metų. Šiuo atveju, po eismo įvykio praėjo daugiau kaip trys metai, t.y. įstatymo leistas maksimalus uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis terminas. Per tą laiką iki nuosprendžio priėmimo V. P. nepadarė naujų nusikaltimų. Nors jam buvo skirtos administracinės nuobaudos, tačiau kaip jau buvo paminėta šioje nutartyje, padaryti pažeidimai nelaikytini grubiais ir kartu neduoda pagrindo išvadai, kad nuteistasis iš tiesų yra piktybinis KET reikalavimų pažeidėjas. Be to, jis dirba darbą, gal būt netiesiogiai, tačiau vis tik susijusį su automobilių vairavimu – jis ruošia automobilius dažymui, nuvaro paruoštus automobilius iki dažymo kameros bei atgal. Todėl uždraudimas jam vairuoti transporto priemones reikštų pagrindinio jo pragyvenimo šaltinio atėmimą, dėl ko nukentėtų ne tik jis pats, bet ir jo šeima, o taip pat būtų apsunkintas priteistos žalos atlyginimas nukentėjusiajai. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės prašomos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas, kolegijos nuomone, nepadėtų įgyvendinti V. P. paskirtos bausmės tikslų. Todėl kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas, nepaskyręs nuteistajam apeliaciniame skunde nurodomos baudžiamojo poveikio priemonės, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, BK 75 str. 1 d. numatyti du būtini kriterijai: 1) formalusis – asmuo turi būti nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, ir 2) vertinamasis – teismas turi nuspręsti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. V. P. įvykdė vieną nusikalstamą veiką dėl neatsargumo, už kurią jis nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams – tai yra formalusis kriterijus atidėti V. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Spendžiant, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, būtina atsižvelgti į nuteistojo asmenybės pavojingumą visuomenei. Aukščiau jau išdėstytos aplinkybės rodo, kad V. P. asmenybės pavojingumas visuomenei nėra didelis, iš esmės nuteistasis gali būti charakterizuojamas gerai, anksčiau neteistas. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamai duomenų manyti, kad jam bausmės vykdymas gali būti atidėtas, nes jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai tikrai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir bausmės vykdymo atidėjimas paveiks jį taip, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nebenusikalstų. Ši teismo išvada taip pat teisinga, pagrįsta ir motyvuota.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, asmenims, pirmą kartą padariusiems neatsargius nusikaltimus, paprastai neskiriama realiai atlikti laisvės atėmimo bausmę, jei kaltininko pavojingumas nėra didelis ir bausmės tikslai gali būti pasiekti neatėmus laisvės ir neizoliavus jo nuo visuomenės.

Dėl civilinio ieškinio

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 28 str. nustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. To paties kodekso 38 str. nustatyta, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui mirus, nukentėjusiuoju pripažįstami šeimos nariai (BPK 38 str.) ar (ir) artimieji giminaičiai (BK 248 str. 1 d.). Nukentėjusiajam mirus dėl nusikalstamos veikos, šiems asmenims padaroma žala gali būti tiek turtinė, tiek ir neturtinė. Todėl jie, būdami pripažinti nukentėjusiaisiais ir turėdami visas nukentėjusiojo teises, turi ir BPK 44 str. 10 d. nustatytą teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Tai reiškia, kad nukentėjusysis turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, o teismas turi šią teisę ginti. Teis­mas, kiek­vie­nu at­ve­ju spręs­da­mas, ar nukentėjusiajam padaryta žala ir nustatydamas jos dydį, pri­va­lo at­si­žvelg­ti ne tik į formaliai įstatyme numaytas są­ly­gas, bet ir į visas bylos aplinkybes.

Iš šioje baudžiamojoje byloje esančių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis V. G. buvo išsituokęs, todėl ikiteisminio tyrimo metu dėl jo žūties nukentėjusiąja buvo pripažinta vienintelė jo dukra – apeliantė V. K., nes dėl tėvo žūties ji patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Nukentėjusioji neginčija skundžiamu nuosprendžiu jai priteistos turtinės žalos, tačiau nesutinka su jai priteistos neturtinės žalos dydžiu. Kaip matyti iš tyrimo metu pareikšto jos civilinio ieškinio, jai padarytą neturtinę žalą ikiteisminio tyrimo metu ji įvertino 80000 litų (110 – 111 b.l.). Teisme, nenurodžiusi išsamesnių savo sprendimo motyvų, nukentėjusioji šios žalos dydį sumažino per pusę – iki 40000 Lt, nors kaip ji pati nurodė teismo posėdžio metu, nuteistasis jai jokios neturtinės žalos neatlygino (190 b.l.). Tai reiškia, kad pati nukentėjusioji nebuvo tvirtai apsisprendusi, kokio gi dydžio neturtinė žala jai buvo padaryta. 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

 Nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu žuvo nukentėjusiosios V. K. tėvas, su kuriuo nukentėjusioji bendravo, rūpinosi juo ir kuris nukentėjusiajai buvo brangus. Dėl tėvo netekties nukentėjusioji neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą ir skausmą, sutriko normalus jos gyvenimo ritmas, ji patyrė stresą. Visa tai, CK 6.250 str. prasme, laikytina neturtine žala. Šią neturtinę žalą nukentėjusioji V. K. patyrė dėl V. P. padarytos nusikalstamos veikos, todėl CK 6.250 str. prasme, jai padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta.

CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta, kad asmens patirtą neturtinę žalą įvertina teismas, atsižvelgęs į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip matyti iš bylos įrodymų, transporto priemonės, kurią eismo įvykio metu vairavo V. P., draudikas – UAB (duomenys neskelbtini) išmokėjo nukentėjusiajai visą Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. numatytą sumą neturtinei žalai atlyginti – 1726,4 Lt. Tai teismas pagrįstai įvertino nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos sumos dydį.

V. K. be pagrindo nesutinka su apylinkės teismo argumentu, jog ji apie tėvui ištikusią nelaimę sužinojo tik daugiau kaip po mėnesio, kas rodo, jog jų tarpusavio santykiai nebuvo artimi. Tačiau iš jos pačios byloje esančių parodymų matyti, kad apie tėvui ištikusią nelaimę ji sužinojo tik rugsėjo mėnesio pradžioje, t.y. iš tiesų po eismo įvykio praėjus daugiau kaip mėnesiui. Be to, apie tėvą ištikusią nelaimę ji sužinojo ne iš paties tėvo, o iš kitų asmenų. Pats tėvas apie tai savo dukrai nesistengė pranešti, nors po eismo įvykio kurį laiką jis buvo sąmoningas ir turėjo realią galimybę tai padaryti. Apeliantė tokį tėvo elgesį bando paaiškinti tuo, kad ji tuo metu atostogavo ir buvo išvykusi. Tačiau, tai neįtikinama, nes šiuolaikinės techninės bei komunikacijos priemonės suteikia galimybę atitinkamą žinią perduoti ir asmenims, išvykusiems toli iš gyvenamosios vietos. Įvertinus tai, kolegija mano, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog apeliantės ir jos žuvusio tėvo tarpusavio santykiai iš tiesų nebuvo artimi ir tai laikė vienu iš argumentų mažinti apeliantei priteistiną žalos dydį.  

Apeliantė savo skunde taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3 K – 7 – 255 /2005 ir teigia, kad jeigu išgyvenimai sukeliami dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų – sveikatos sužalojimo, grėsmės gyvybei sukėlimo, tai pripažįstama, jog asmens išgyvenimai yra ypač dideli ir už juos turi būti atlyginta visiškai. Tačiau neturtinė žala jai šiuo atveju buvo padaryta ne dėl jos pačios sveikatos sužalojimo ar grėsmės jos pačios gyvybei sukėlimo, todėl jos išgyvenimai dėl tėvo žūties negai būti laikomi ypač dideli ar dideli tiek, kad už juos būtų atlyginta absoliučiai viskas, ko ji prašo. Akivaizdu ir tai, kad V. K. nei pirmos instancijos teisme įrodė, nei apeliacinės instancijos teismui pateikė naujų duomenų (išrašų iš medicininių dokumentų ar kitokių įrodymų), jog būtent dėl tėvo žūties ji išgyveno gilią depresiją, nebegalėjo susikaupti, nenorėjo bendrauti su žmonėmis ir gyventi normalų pilnavertį bei aktyvų gyvenimą, tapo irzli ir lengviau pažeidžiama, dėl ko stipriai suprastėjo jos sveikata ir  būtent dėl šių priežasčų ji buvo priversta išeiti iš darbo.

Todėl esamoje situacijoje apylinkės teismas, nustatydamas apeliantės patirtos neturtinės žalos dydį – 5000 Lt, kolegijos nuomone, pilnai atsižvelgė į visas CK 6.250 str. nurodytas ir baudžiamojoje byloje esančias aplinkybes bei teisingai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Apeliaciniame skunde V. K. iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kurias, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino pirmosios instancijos teismas. Naujų duomenų ar motyvų, galinčių esmingai įtakoti ar paneigti apylinkės teismo argumentus dėl apeliantei priteistos neturtinės žalos dydžio, apeliaciniame skunde nėra. Apeliantė nesutinka, kad teismas didelį dėmesį skyrė nuteistojo turtinei padėčiai, tačiau teismą tai įpareigoja daryti neturtinės žalos apskaičiavimo pagrindus reglamentuojanti jau minėta civilinio kodekso norma – CK 6.250 str.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismo apeliantei priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra realus ir teisingas, keisti jį iki apeliantės prašomo pakankamo pagrindo nėra.

Atmetant apeliacinį skundą nelieka teisinio pagrindo apeliantei išieškoti ir jos turėtas išlaidas už advokato paslaugas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                              Valdas Petras Meidus

Teisėjai                                                                                                    Algirdas Gaputis

                                                                                                                Bronė Vidzėnienė