Administracinė byla Nr. I-5327-541/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03437-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 37.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti 100 000 Eur neturtinę žalą bei priteisti visas procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (b. l. 1–5).
Paaiškina, kad neturtinė žala atsirado dėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. NN-1070 (toliau – Nutarimas), kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas iš Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus (toliau – Marijampolės PN) į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – Pravieniškių PN-AK) tęsti paskirtos bausmės atlikimą.
Pareiškėjas pažymi, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju pažeidžiamas non reformatio in peius principas.
Pareiškėjo vertinimu, 2019 m. birželio 27 d. įstatymu padarytas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalies pakeitimas taikytinas tik tiems asmenims, kuriems apkaltinamieji nuosprendžiai įsiteisėjo po 2019 m. birželio 27 d.
Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimas dėl pareiškėjo perkėlimo iš Marijampolės PN buvo priimtas motyvuojant, kad siekiama palengvinti pareiškėjo socialinę reabilitaciją ir individualaus socialinės reabilitacijos plano vykdymą, taip pat užtikrinti veiksmingesnę jo priežiūrą ir saugumą. Tačiau pareiškėjui atvykus į Pravieniškių PN-AK jam nebuvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas, o priežiūra buvo paviršutiniška. Pravieniškių PN-AK jam nebuvo suteikta atskira lova, jis buvo apgyvendintas nelegaliai pastatytame pastate, todėl jo kalinimo sąlygos buvo pablogintos. Pareiškėjo vertinimu, jo atžvilgiu negalėjo būti priimtas Nutarimas, kadangi tai pažeidė jo teisę atlikti bausmę vienoje įstaigoje, jam nebuvo suteikta galimybė rinktis pataisos įstaigą, į kurią norėtų būti perkeliamas, be to, jo kalinimo sąlygos pablogėjo.
Atsakovės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27–31).
Pažymi, kad Kalėjimų departamentas pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, tačiau pareiškėjas į Kalėjimų departamentą su skundais dėl laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK nesikreipė. Atsakovės atstovas su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka. Nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Akcentavo, kad Kalėjimų departamentui pavaldžios laisvės atėmimo įstaigos savo veikloje vadovaujasi jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Teisės aktų galiojimas nepriklauso nuo nuteistojo bausmės atlikimo vietos, todėl nuteistojo perkėlimas iš vienos įstaigos į kitą nelemia esminių kalinimo sąlygų pakeitimo. Pažymėjo, kad skundžiamu Nutarimu pareiškėjui nebuvo sukurtos naujos pareigos ar apribotos teisės, todėl pareiškėjo teisinė padėtis niekaip nepasikeitė. Skundžiamas Nutarimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, neskųstas, nepanaikintas ir yra galiojantis, todėl dėl jo priėmimo negali kilti neturtinė žala.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Pravieniškių PN–AK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 19–21).
Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje, o nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis. Įstatymų leidėjas, BVK 69 straipsnio 1 dalimi suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės, nustatė konkrečius atvejus, kai leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą. Taigi Kalėjimų departamento direktoriui teisės aktais suteikta diskrecijos teisė perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo. Pažymi, kad pareiškėjas, ginčydamas jo perkėlimą į kitą pataisos įstaigą, nenurodo, kokios konkrečios jo, kaip nuteistojo, teisės buvo pažeistos perkėlimu. Mano, kad nutarimas dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą yra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra neteisėtų valstybės institucijos veiksmų ir nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos, dėl kurios turėtų būti atlygintina neturtinė žala.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl Kalėjimų departamento Nutarimo perkelti jį iš Marijampolės pataisos namų į Pravieniškių PN-AK.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas, vadovaujantis BVK 69 straipsniu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V–321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3.2. papunkčiu ir atsižvelgiant į Priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingesnę nuteistųjų priežiūrą ir saugumą, perkeliant juos į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas, planą, patvirtintą Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-278 (toliau – Planas), Nutarimu buvo perkeltas iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN-AK, siekiant palengvinti jo socialinę reabilitaciją ir individualaus socialinės reabilitacijos plano vykdymą bei užtikrinti veiksmingesnę jo priežiūrą ir saugumą (b. l. 34–36).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (2019 m. liepos 6 d. redakcija), Civilinis kodeksas, Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas bei Priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingesnę nuteistųjų priežiūrą ir saugumą, perkeliant juos į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas, planas.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal BKK 69 straipsnio 1 dalį, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmę, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. BVK 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis atliekantys nuteistieji gali būti perkelti į atvirą koloniją, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane nustatytas priemones; 2) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba bausmės atlikimo metu ši rizika buvo akivaizdžiai sumažinta; 3) nebuvo perkelti iš atviros kolonijos ar pusiaukelės namų į pataisos namus dėl teisės pažeidimų. BVK 69 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius, o toje pačioje įstaigoje pagal šio straipsnio 2 ir 4 dalis – pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taip pat perkėlimo į atvirą koloniją ir pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Taigi nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą nėra nuobauda ar kitoks jo teisių suvaržymas, tai organizacinė priemonė, padedanti užtikrinti pataisos įstaigos veiklą.
Atkreiptinas dėmesys, jog skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su nauja ir galiojančia BVK 69 straipsnio redakcija, kuria Kalėjimų departamentas vadovavosi priimant Nutarimą, tačiau teismui nekyla abejonių dėl minėtos nuostatos (įstatymo) konstitucingumo. Pažymėtina, kad galimybė nuteistąjį perkelti į kitą kalinimo įstaigą (esant BVK nurodytoms sąlygoms) egzistavo ir ankstesnėse BVK redakcijose.
Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Aprašas, pagal kurio 3.2 papunkčio nuostatas, jeigu nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuoto nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo projektą, kuris turi būti suderintas su priimančiąja įstaiga. Pabrėžtina, kad savo esme nuteistųjų perkėlimas į kitą pataisos įstaigą tęsti bausmės atlikimo yra organizacinė priemonė, taikoma siekiant užtikrinti pataisos įstaigų tikslų įgyvendinimą. Kalėjimų departamento direktorius turi įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais suteiktą diskrecijos teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą.
Pažymėtina, kad BVK 69 straipsnyje įtvirtinta galimybė būti perkeltam iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmę turi būti motyvuota. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kalėjimų departamento Nutarimu buvo perkeltas iš Marijampolės PN į Pravieniškių PN-AK siekiant palengvinti jo socialinę reabilitaciją ir individualaus socialinės reabilitacijos plano vykdymą bei užtikrinti veiksmingesnę jo priežiūrą ir saugumą.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo perkėlimas iš vienų pataisos namų į kitus tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą buvo atliktas kompetentingų subjektų ir laikantis pagrindinių procedūrų bei taisyklių, kurias numato BVK 69 straipsnis, Aprašo 3.2. papunktis ir Planas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo, kaip nuteistojo, teisių pažeidimo atmestini.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jis neturėjo galimybės pasisakyti ir pareikšti savo nuomonės dėl perkėlimo vietos. Šie pareiškėjo skundo argumentai nepagrįsti, kadangi nei BVK, nei Aprašo nuostatos nenustato pareigos esant Aprašo 3.2 punkte nustatytam pagrindui atsižvelgti į perkeliamo nuteistojo sutikimą ar nesutikimą būti perkeltam į kitą pataisos įstaigą, taip pat nuteistiesiems nėra suteikta teisė patiems pasirinkti pataisos įstaigą, į kurią jie norėtų būti perkelti.
Išaiškintina, kad jeigu pareiškėjas mano, jog jo teises pažeidė įkalinimo įstaiga, į kurią jis buvo perkeltas (Pravieniškių PN-AK), jis turi teisę teikti skundą dėl neteisėtų jos veiksmų (netinkamų kalinimo sąlygų). Jeigu pareiškėjas manė, jog Nutarimas yra neteisėtas, jis galėjo jį apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog pačiame Nutarime nurodyta jo apskundimo tvarka (b. l. 34–36). Aplinkybes, kodėl pareiškėjas, jo manymu, negalėjo būti perkeltas į kitą įstaigą, jis privalėjo išdėstyti skundžiant Nutarimą dėl perkėlimo. Šiuo atveju, kaip minėta, teismas neabejoja nei administracinio akto priėmimo pagrindu (BVK 69 straipsnio konstitucingumu), nei turi pagrindo abejoti administracinio akto teisėtumu.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Skunde pareiškėjas nenurodo, kaip jam pasireiškė neturtinė žala, nepateikė jos dydį patvirtinančių įrodymų. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kokius neteisėtus veiksmus atliko Kalėjimų departamentas. Nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas.
Atmetus kaip nepagrįstą pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. J. skundą atmesti kaip nepagristą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Vėgelienė