Administracinė byla Nr. A502-2448/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01485-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 7.3; 7.5.3; 7.5.3.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugpjūčio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Mariui Juoniui,
atsakovo atstovams Justinai Paulauskaitei, Elonui Šatui,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovui adv. Haroldui Ivanauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims viešajai įstaigai „Teleradijo kompanija Hansa“, Vilniaus miesto savivaldybei dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ skundu (t. I, b. l. 1-74) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2010 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) nutarimą Nr. 2S-11 „Dėl UAB „Vilniaus energija” veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams”.
Nurodė, jog skundžiamas teisės aktas naikintinas dėl tokių priežasčių: 1) Konkurencijos taryba netinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. kovo 27 d. sprendime nustatytą įpareigojimą atlikti papildomą tyrimą; 2) skundžiamo nutarimo 3.1 ir 3.2 dalyse pateikta analizė ir ja pagrįstos išvados yra akivaizdžiai klaidingos; 3) skundžiamame nutarime pasirinktas neva „nesąžiningų kainų“ įrodinėjimo būdas prieštarauja skundžiamame nutarime nurodomuose Europos Sąjungos precedentuose pateiktoms gairėms; 4) skundžiamame nutarime pateikiama analizė neatitinka pačios Konkurencijos tarybos pateikiamo nesąžiningų kainų primetimo sudėties apibrėžimo; 5) skundžiamame nutarime nėra poveikio konkurencijai analizės; 6) Konkurencijos taryba nepagrįstai pripažino UAB „Vilniaus energija“ atsakomybėn traukiamu ūkio subjektu; 7) Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo, jog komunikaciniai tuneliai atitinka „esminio ištekliaus“ kriterijus; 8) priimant skundžiamą nutarimą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų, leidžiančių abejoti visapusiško ir objektyvaus bylos medžiagoje esančių įrodymų įvertinimo buvimu; 9) Konkurencijos taryba paskyrė neproporcingą sankciją bei nustatė abstraktų įpareigojimą. Paaiškino, kad LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimu panaikino 2007 m. rugsėjo 13 d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-18 konstatavęs, jog galimas UAB „Vilniaus energija“ taikomų tarifų neatitikimas 1996 m. gegužės 30 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr.843V patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų „Bendrųjų nurodymų“, kurių turinį iš esmės sudaro tarifų apskaičiavimo ir indeksavimo metodika (toliau – ir Metodika) reikalavimams, savaime nesuponuoja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 9 straipsnio pažeidimo. Dėl šios priežasties Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą, kurio kontekste būtų vertinamas ne santykis tarp UAB „Vilniaus energija“ taikomų tarifų ir 1996 m. Metodikos, bet santykis tarp UAB „Vilniaus energija“ taikomų tarifų ir komunikacinių tunelių nuomos, kaip paslaugos ekonominės vertės. Konkurencijos taryba turėjo įvertinti, ar UAB „Vilniaus energija“ nuomojamų komunikacinių tunelių nuomininkai nemoka nepagrįstai didelių kainų. Nepaisant to, tiek pranešimo apie atliktą tyrimą turinys, tiek jo pagrindu priimto skundžiamo Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo turinys suponuoja, jog per atnaujinto tyrimo laikotarpį Konkurencijos tarybos tyrėjai neatliko jokio reikšmingo tyrimo. Iš esmės tiek skundžiamo 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo turinį, tiek ir jį pagrindusio pranešimo apie atliktą tyrimą turinį sudaro panaikinto 2007 m. rugsėjo 13 d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-18 argumentų atkartojimas. Pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos išvados bei teiginiai patys savaime parodo, jog papildomas Konkurencijos tarybos tyrimas apsiribojo UAB „Vilniaus energija“ pajamų ir išlaidų palyginimu su 1996 m. Metodikoje nustatytomis sąnaudomis bei pelno norma, neanalizuojant ar tarybinių laikų normatyvų pagrindu parengta 1996 m. Metodika apkritai gali būti laikoma patikimu kriterijumi realiai paslaugos ekonominei vertei apsikačiuoti ir kainos sąžiningumui Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio prasme įvertinti. Paaiškino, kad LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, jog nukrypimas nuo 1996 m. Metodikos ar joje įtvirtinto proporcingumo principo savaime nepagrindžia kainos „nesąžiningumo“. Nurodė, kad skundžiamo nutarimo 3.1 ir 3.2 dalyse pateikta analizė yra klaidinga iš esmės ir nepagrindžia Konkurencijos tarybos išvadų dėl tariamai nesąžiningų kainų taikymo. Teigė, kad nors UAB „Vilniaus energija“ yra inkriminuojamas toks pažeidimas, kaip nesąžiningų/nepagrįstų kainų taikymas, nei vienoje nutarimo vietoje nėra analizuojamos konkrečios kainos, kurias taiko UAB „Vilniaus energija“. Paaiškino, kad norėdama UAB „Vilniaus energija“ inkriminuoti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto pažeidimą Konkurencijos taryba privalėjo analizuoti kokius nuomos mokesčio tarifus taiko UAB „Vilniaus energija“. Pabrėžė, kad skundžiamo nutarimo 3.1 dalyje Konkurencijos tarybos pateikta kainų „sąžiningumo“ analizė UAB „Vilniaus energija“ pajamų ir sąnaudų palyginimo būdu iš esmės nieko nepasako apie realias UAB „Vilniaus energija“ taikomas kainas, todėl kai kurios Konkurencijos tarybos išvados prieštarauja tiek protingumo principui, tiek pačios Konkurencijos tarybos tymo metu nustatytoms aplinkybėms. Paaiškino, kad skundžiamame nutarime ignoruojama ta aplinkybė, kad įmonės pelnas arba pajamos priklauso ne tik nuo paslaugos kainos bet ir nuo atitinkamos paslaugos pirkėjų skaičiaus bei tiesiamų komunikacijų ilgio. Pažymėjo, kad kadangi atskirų nuomininkų grupių skaičius nuo 1996 m. keitėsi nevienodai, atitinkamai iš atskirų nuomininkų grupių uždirbamų pajamų ar pelno suma taip pat nėra vienoda. Nurodė, kad Konkurencijos taryba savo skaičiavimuose neįvertino aplinkybės, kad prie tam tikrų surenkamo nuomos mokesčio ar pelno proporcijų neatitikimo prisideda ir tai, jog dalį ūkio subjektų Vilniaus miesto savivaldybė yra apskritai atleidusi nuo nuomos mokesčio mokėjimo. Manė, kad vien tai, jog Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime neanalizavo pareiškėjo taikomų kainų yra pakankama jį pripažinti nepagrįstu. Nurodė, kad Konkurencijos taryba ignoruoja tai, jog 1996 m. Metodika nustato 10% pelno normą, įraukiamą į nuomos mokesčio tarifą (t. y. paslaugos kainą), bet ne bendrą įmonės veiklos pelningumo normą. Manė, kad Konkurencijos taryba yra neteisi teigdama, jog 1996 m. Metodika nustato „iš šios veiklos“ gaunamo pelno normą arba „įmonės normatyvinį pelną“. Pažymėjo, kad 1996 m. Metodikoje niekur nėra nurodoma, jog metodika reguliuotų pačios įmonės iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos gaunamą pelną ar pelno normą. Analogiškai, 1996 m. Metodikoje nėra nei vienos nuostatos, teigiančios, kad metodika nustatytų ar ribotų „įmonės normatyvinį pelną“. Teigė, kad jokia 1996 m. Metodikos nuostata nesuponuoja, jog UAB „Vilniaus energija“ gaunamas pelnas iš komunikacinių tunelių nuomos negali viršyti 10%. Pažymėjo, kad priešingai nei teigia Konkurencijos taryba, 1996 m. Metodika reguliuoja ne bendrąjį atitinkamos įmonės veiklos pelningumą, bet vieną tarifo (kainos) dedamąją. Teigė, kad Konkurencijos tarybos išvada, jog didesnė nei 10% iš kai kurių nuomininkų grupių gaunamo pelno norma įrodo UAB „Vilniaus energija“ taikomų kainų nesąžiningumą ar nepagrįstumą, yra visiškai neteisinga. Nurodė, kad tiek pati 1996 m. Metodika, tiek Metodikos pagrindu apskaičiuoti tarifai (ar šių tarifų pagrindu apskaičiuotos UAB „Vilniaus energija“ pajamos/pelnas) apskritai negali būti objektyviu atskaitos kriterijumi vertinant kainų pagrįstumą ar sąžiningumą. Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba apsiriboja tik niekuo nepaaiškintu konstatavimu, jog pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotos sąnaudos atspindi paslaugos ekonominę vertę. Skundžiamame nutarime pateikta Konkurencijos tarybos analizė nieko bendro neturi su komunikacinių tunelių paslaugos ekonominės vertės ar kainos sąžiningumo nustatymu. Paaiškino, kad Metodikos sąnaudų eilutėse apskritai neatsispindi dalis sąnaudų bei UAB „Vilniaus energija“ kapitalo kaštai, Metodikoje neatsižvelgiama į su išlaidomis nesusijusius faktorius, 1996 m. Metodika neatitinka faktinės ir ekonominės realybės, Naujame Vilniaus miesto savivaldybės svarstomame metodikos projekte numatyti ženkliai didesni tarifai už tuos, kuriuos Konkurencijos taryba pripažino nesąžiningais ar nepagrįstai dideliais. Dėl to, nei 1996 m. Metodika, nei jos pagrindu apskaičiuoti tarifai negali būti naudojami kaip atskaitos taškas ar „etalonas“ kainų sąžiningumui įvertinti. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ taikomos kainos negali būti laikomos akivaizdžiai nepalankiomis ar nepagrįstomis ekonomine verte net ir pačios 1996 m. Metodikos kontekste. Teigė, kad savo analizėje Konkurencijos taryba neatsižvelgia į tai, kad skundžiamo nutarimo 1 dalyje ji išskyrė devynias atitinkamas rinkas. Paaiškino, kad atskirose rinkose skiriasi tiek atskirų nuomininkų grupių sumokamų pajamų dydžiai, tiek ir santykis tarp atskirų nuomininkų grupių sumokamų pajamų. Teigė, kad skundžiamame nutarime nėra pateikiama jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių, jog Konkurencijos tarybos daromos išvados atitinka situaciją visose devyniose rinkose. Nurodė, kad į 1996 m. Metodiką yra neįtraukta dalis sąnaudų, susijusių su komunikacinių tunelių eksploatavimu, o 1996 m. Metodikos pagrindu taikomi tarifai nebuvo indeksuoti nuo 1999 m. Pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, kaip pasiskirsto UAB „Vilniaus energija“ gaunamų pajamų proporcijos pagal atskiras nuomininkų grupes ir koks yra šių pajamų santykis su atskiros nuomininkų grupės užimama komunikacinių tunelių dalimi, visi be išimties UAB „Vilniaus energija“ nuomininkai moka tarifus, kurie yra mažesni nei suteikiamos paslaugos reali ekonominė vertė. Nurodė, kad teiginiai, jog UAB „Vilniaus energija“ neva nepadengia dalies komunikacijoms tenkančių sąnaudų ar, kad dalis komunikacijoms tenkančių sąnaudų yra nepagrįstai perkelta kitiems nuomininkams, prieštarauja Konkurencijos tarybos tyrimo bylos medžiagai. Teigė, kad Konkurencijos tarybos išvada, jog neva vienos nuomininkų grupės yra išnaudojamos kitų nuomininkų grupių naudai yra nesuderinama su 1996 m. Metodikos nuostatomis. Paaiškino, kad paklausa komunikacinių tunelių nuomos paslaugai tarp skirtingų nuomininkų grupių gali skirtis, todėl vien dėl šios aplinkybės, nėra pagrindo teigti, jog ekonomiškai pagrįstomis laikytinos tik visiem vienodos kainos. Nurodė, kad skundžiamame nutarime ignoruojama aplinkybė, jog teikiant paslaugas atskiroms komunikacinių tunelių nuomininkų grupėms UAB „Vilniaus energija“ gali patirti skirtingus alternatyvių galimybių kaštus (angl. opportunity costs). Teigė, kad kadangi UAB „Vilniaus energija“ yra atsakinga už komunikacinių tunelių eksploatavimą ir išlaikymą, jai tenka ne tik einamojo remonto (t. y. techninio aptarnavimo ir eilinio remonto) darbai bet ir kapitalinio remonto darbai, su kuriais susijusios sąnaudos nėra įtrauktos į 1996 m. Metodiką ir jos pagrindu apskaičiuotus tarifus. Dėl to, realios su komunikacinių tunelių eksploatacija susijusios UAB „Vilniaus energija“ išlaidos yra didesnės nei tos sąnaudos, kurių pagrindu Konkurencijos taryba atliko skaičiavimus. Rėmėsi 2004 m. liepos 23 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimu byloje Scandlines Sverige AB prieš Port of Helsingbor. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos atlikta komunikacinių tunelių, kaip paslaugos ekonominės vertės nustatymo analizė, ne tik kad neatitinka Scandlines Sverige AB prieš Port of Helsingbor suformuluotų principų, bet netgi jiems prieštarauja. Taip pat rėmėsi Europos Teisingumo Teismo bylomis British Leyland, Ministere public v Jean-Louis Tournier, Europos Bendrijų Komisijos sprendimu Deutsche Post AG bei LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-363-02 SP UAB „Utenos šilumos tinklai“ prieš Konkurencijos tarybą. Nurodė, kad skundžiamo nutarimo 3.1 ir 3.2 dalyse pateikiama analizė neatitinka pačios Konkurencijos tarybos pateikiamo nesąžiningų kainų primetimo sudėties apibrėžimo. Paaiškino, kad Konkurencijos taryba, ignoruodama UAB „Vilniaus energija“ veiksmų poveikio konkurencijai analizę bei vertindama, ar UAB „Vilniaus energija“ taikomas nuomos mokestis atitinka 1996 m. Metodikos reikalavimus, peržengė jai priskirtos kompetencijos ribas ir ėmėsi tų funkcijų, kurias pagal įstatymus turi atlikti už rinkos reguliavimą (kainų apskaičiavimo metodikos ir kainų tvirtinimą) atsakinga institucija – Vilniaus miesto savivaldybė.
Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 1-30) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka.
Paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 2S-18 priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, jog UAB „Vilniaus energija“, primesdama nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą. Įvykus teisminiams ginčams LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimu šį nutarimą panaikino ir grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Atsižvelgusi į šį teismo sprendimą, Konkurencijos taryba 2009 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 1S-64 tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams atnaujino ir 2010 m. gegužės 6 d. priėmė skundžiamą nutarimą. Nurodė, kad papildomo tyrimo metu nuosekliai laikėsi LVAT nurodymų sprendime bei išanalizavo, kas sudaro ūkio subjektų mokamą komunikacinių tunelių nuomos kainą ir šios paslaugos teikimo išlaidas, nustatė už paslaugos teikimą gaunamas pajamas ir jų pasiskirstymą tarp skirtingų nuomininkų grupių, įvertino UAB „Vilniaus energija“ ir savivaldybės pateiktą informaciją bei duomenis šiuo klausimu, įvertino, ar pareiškėjo taikyti nuomos mokesčiai buvo nesąžiningi. Pažymėjo, kad gautų išvadų pagrindu konstatavo, jog UAB „Vilniaus energija" elgesys komunikacinių tunelių nuomininkų, visiškai priklausančių nuo nuomotojo ir negalinčių pasirinkti kito atitinkamoje rinkoje veikiančio paslaugos teikėjo, atžvilgiu yra išnaudotojiškas (eksploatacinis atskirų klientų atžvilgiu), nes už nuomojamą erdvę minėti nuomininkai moka kainą, kuri nėra pagrįsta užimamos erdvės proporcija ir atitinkamai gaunama ekonomine nauda. Paaiškino, kad pareiškėjas nei tyrimų, nei teisminių ginčų metu nepateikė jokių duomenų, objektyviai pagrindžiančių kiekvienai nuomininkų grupei ar nuomininkui tenkančių sąnaudų ir pajamų santykio, kadangi tokių duomenų UAB „Vilniaus energija“ paprasčiausiai neturi. Manė, kad ginčyti UAB „Vilniaus energija“ skaičiuojamų kainų atitiktį 1996 m. Metodikoje įtvirtintoms taisyklėms yra visiškai nepagrįsta. Nurodė, kad remiantis 1996 m. Metodikoje numatytu kainos apskaičiavimo principu, kuo daugiau atsiranda paslaugos gavėjų, tuo nuomos kaina turi mažėti jau esamiems nuomininkams, tačiau faktiškai to nebuvo. Paaiškino, kad įsipareigodama tam tikriems ūkio subjektams netaikyti nuomos mokesčio, UAB „Vilniaus energija“ negali šioms įmonėms tenkančių sąnaudų dalies perkelti kitiems nuomininkams, nes to nenumatyta nei 1996 m. Metodikoje, nei su nuomininkais sudarytose komunikacinių tunelių nuomos sutartyse. Pažymėjo, kad analizuotu laikotarpiu Vilniaus miesto savivaldybės įmonėms, atleistoms nuo nuomos mokesčio, buvo priskaičiuota 132478.20 Lt suma, kas tesudaro 1.19 proc. visų šiuo laikotarpiu UAB „Vilniaus energija“ patirtų sąnaudų už komunikacinių tunelių priežiūrą, todėl tokios nedidelės sumos tikrai negalėjo šitaip išsikraipyti ir padidėti pelnas, gaunamas iš kai kurių nuomininkų. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl komunikacinių tunelių nuomos veiklai taikytos pelno normos pagrįstumo nepaneigia Konkurencijos tarybos nustatytų aplinkybių ir pačios pareiškėjos tyrimo metu pateiktų duomenų, nėra patvirtinti jokiais objektyviais skaičiavimais bei įrodymais ir todėl yra visiškai nepagrįsti. Manė, kad šioje byloje nusidėvėjimo ir kapitalinio remonto sąnaudos visiškai pagrįstai nebuvo ir netgi negalėjo būti vertinamos. Pažymėjo, jog tyrimo metu nustatytos komunikacinių tunelių nuomos kainos yra nesąžiningos, kadangi UAB „Vilniaus energija“ įsipareigojo nuomos mokestį skaičiuoti pagal 1996 m. Metodiką ir tą įtvirtino sutartyse su nuomininkais, tačiau faktiškai taip nesielgė ir į kainą įtraukdavo tas sąnaudas, kurių įtraukti negalėjo ir apie kurias nuomininkai nebuvo informuoti. Dėl to, vienoms nuomininkų grupėms kainos buvo nepagrįstai didelės, o UAB „Vilniaus energija“ iš jų gaudavo virš 100 proc. ir daugiau pelno, kai tuo tarpu galėjo gauti tik 10 proc. Nurodė, kad tai, jog tokias sąnaudas skirtingi nuomininkai dengė skirtingai (o vieni išvis nedengė), yra laikytina Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimu. Paaiškino, kad įtraukus minėtus atskaitymus ir kapitalinio remonto išlaidas į UAB „Vilniaus energija“ patiriamas sąnaudas, susijusias su komunikacinio tunelio nuoma, tektų pripažinti, jog ūkio subjektas, apskaičiuodamas savo teikiamų paslaugų sąnaudas, į jas gali įtraukti išlaidas, kurių teisės aktai jam neleidžia įtraukti, t. y., kad iš esmės teisėtai gali būti įtraukiamos neteisėtos išlaidos, nenumatytos nei teisės aktuose, nei sutartyse su nuomininkais. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių skaičiavimų, parodančių, jog būtent dėl tam tikrose erdvėse padidėjusio ūkio subjektų komunikacijų skaičiaus atitinkamai išaugo įmonės pelnas iš šių erdvių nuomos. Nurodė, jog kadangi pagrindiniai abiejose metodikose nurodyti kolektorių ir techninių koridorių nuomos tarifų skaičiavimai yra vienodi, 1996 m. Metodiką vertinti kaip morališkai pasenusią, tuo pačiu teigiant, kad naujas metodikos projektas grindžiamas faktine situacijos analize bei aktualiais duomenimis, yra nepagrįsta. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie 1996 m. Metodikos nesugebėjimą užtikrinti tobulos proporcijos tarp atskiroms komunikacijų grupėms priskiriamų plotų ir sąnaudų yra visiškai nepagrįsti. Teigė, jog 1996 m. Metodika įtvirtina vieną bendrą kainos apskaičiavimo principą, kuris taikomas visiems nuomininkams – visi už tą pačią erdvę moka vienodai. Paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog atskirų nuomininkų grupių paklausa atskiroms jo erdvėms gali ženkliai skirtis, jokiu būdu nepateisina skirtingų kainų už tą pačią paslaugą – 1 proc. erdvės nuomą – taikymo. Būtent ši priežastis lemia tai, kad 1996 m. Metodikoje numatytų sąnaudų pagrindu apskaičiuota 110 786,74 Lt kaina bei principas „visiems vienoda kaina“ yra teisinga, o UAB „Vilniaus energija“ turi sąžiningai siekti padengti komunikacinių tunelių priežiūros išlaidas, bet ne nepagrįsto pelno iš kai kurių nuomininkų, visiškai neatitinkančio paslaugos ekonominės vertės. Teigė, kad UAB „Vilniaus energija“ išnaudotojiškas elgesys jai buvo naudingas tuo, jog tai leidžia kitų „permokančių“ nuomininkų sąskaita susimažinti savo komunikacijų išlaidas, kurias ji, apskaičiuodama komunikacinio tunelio kaip visumos nuomos kainą, turėtų dengti proporcingai jos užimamų komunikacijų daliai. Nustatytas nesąžiningas kainas UAB „Vilniaus energija“ galėjo primesti savo nuomininkams tik dėl to, jog pastarieji buvo nuo jos priklausomi, kadangi neturėjo kito pasirinkimo, nes UAB „Vilniaus energija“ užėmė monopolinę padėtį atitinkamų paslaugų tiekimo rinkoje. Pabrėžė, kad esant veiksmingai konkurencijai paslaugų teikimo rinkoje, t. y. esant konkurencijai tarp tiekėjų, pastarieji negalėtų primesti tokių nesąžiningų kainų savo paslaugų pirkėjams, kadangi veiksmingos konkurencijos sąlygomis yra įprasta, jog kiekvienas paslaugų pirkėjas pats moka tik už jam, bet ne kitiems subjektams tenkančią ekonominę naudą. Nurodė, kad nuomos sutartyse įtvirtintas nesąžiningų kainų primetimas sudarė kliūtis ūkio subjektams įeiti į naujas rinkas, kuriose reikėtų nutiesti komunikacijas UAB „Vilniaus energija“ tuneliuose, o taip pat galėjo pažeisti ir kitų nuomininkų grupių interesus, reikalaujant iš jų mokėti nepagrįsto dydžio nuomos mokestį, taip suvaržant jų galimybes efektyviai veikti rinkoje. Pabrėžė, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės Konkurencijos tarybai leido pagrįstai teigti, jog UAB „Vilniaus energija“ piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi taikydama nesąžiningas komunikacinio tunelio nuomos kainas atskiroms nuomininkų – šalto vandens vamzdynų, ryšių kabelių ir radijo linijų – grupėms. Paaiškino, kad apskaičiuojant baudą buvo atsižvelgta į tą faktą, kad komunikacinių tunelių nuomos veikla yra visiškai nesusijusi su pagrindine UAB „Vilniaus energija“ veikla, o iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos gaunamos metinės pajamos tesudaro apie 1 procentą visų įmonės pajamų, būtent nuo šio vieno procento nustatytas baudos dydis 3 procentai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Teleradijo kompanija Hansa“ atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 31-41) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Paaiškino, kad Konkurencijos tarybos priimtas nutarimas yra teisingas, pagrįstas tiek faktiniu, tiek ir teisiniu požiūriu, todėl UAB „Vilniaus energija“ skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 43-44) paaiškino, jog kolektoriai bei techniniai koridoriai pagal panaudą perduoti UAB „Vilniaus energija“. Nurodė, kad nuomos sutartis su kolektoriuose bei techniniuose koridoriuose esančių komunikacijų savininkais sudaro, nuomos mokestį renka ne kolektorių ir techninių koridorių savininkas Vilniaus miesto savivaldybė, bet panaudos gavėjas, t. y. UAB „Vilniaus energija“. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė nėra kolektorių bei techninių koridorių nuomos rinkos, t. y. tos rinkos, kurioje skundžiamu Konkurencijos tarybos nutarimu konstatuoti Konkurencijos įstatymo pažeidimai, dalyvė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu (t. II, b. l. 81-126) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimą Nr. 2S-11 panaikino ir grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti.
Teismas nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo pagrįstumo, būtina įvertinti skundžiamo nutarimo, kuris yra individualaus pobūdžio administracinis teisės aktas, atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba, vykdydama LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimą, pakartotinai atlikdama UAB „Vilniaus energija“ komunikacinių tunelių nuomos aplinkybių tyrimą, privalėjo tiksliai ištaisyti šiame teismo sprendime nurodytus procedūrinius pažeidimus, t. y. nustatyti UAB „Vilniaus energija“ teikiamų komunikacinių tunelių nuomos veiklos ekonominę vertę atsižvelgdama į konkrečias bylos aplinkybes, o taip pat ir su išlaidomis nesusijusius faktorius. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo motyvuojamosios dalies turinį, konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą administracinį sprendimą, LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime išdėstytų nurodymų neįvykdė. Teismas nurodė, kad atsakovas komunikacinių tunelių nuomos ekonominę vertę siejo iš esmės su 1996 m. Metodikoje numatytomis eksploatacijos sąnaudomis, tuo tarpu LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime aiškiai ir imperatyviai nurodė, jog kilusio ginčo atveju, nustatant nagrinėjamų ir UAB „Vilniaus energija“ teikiamų nuomos paslaugų ekonominę vertę, analizuotinos ne tik komunikacinių tunelių nuomos paslaugų teikimo išlaidos, tačiau ir komunikacinių tunelių eksploataciniai, atsinaujinimo, profilaktikos ir kiti kaštai, kurie yra patiriami teikiant paslaugas, o taip pat su išlaidomis nesusiję faktoriai (atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes). Teismas konstatavo, kad skundžiamame Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. sprendime minėtos ir LVAT 2009 m. kovo 27 d. nurodytos aplinkybės (eksploataciniai, atsinaujinimo, profilaktikos ir kiti kaštai, kurie yra patiriami teikiant paslaugas, o taip pat su išlaidomis nesusiję faktoriai) visiškai nebuvo analizuojamos. Teismas rėmėsi LVAT 2010 m. spalio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010, kurioje teismas konstatavo, jog įsiteisėjęs sprendimas administracinės bylos proceso šalims turi res judicata galią, t. y. šios administracinės bylos proceso šalys neturi teisės šioje administracinėje byloje ginčyti įsiteisėjusiu sprendimu nustatytų faktų. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia yra privaloma ir bylą nagrinėjančiam teismui. Atsižvelgus į tai teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, ignoravo LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime suformuluotus nurodymus dėl papildomų tyrimo veiksmų, kuriuos atsakovas privalėjo atlikti pakartotinai nagrinėdamas UAB „Vilniaus energija“ su komunikacinių tunelių nuoma susijusią veiklą, tuo paneigdamas įsiteisėjusio teismo sprendimo galią.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 174-185), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pripažįstant Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimą Nr. 2S-11 pagrįstu ir teisėtu. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Konkurencijos taryba elgėsi taip, kaip LVAT nurodė 2009 m. kovo 27 d. sprendime, o papildomo tyrimo metu padarytos išvados niekaip nepaneigia LVAT nurodytų nesąžiningos kainos įrodinėjimo būdų bei kitų aplinkybių.
2. LVAT Konkurencijos tarybai nurodė gaires, kuriomis reikia vadovautis įrodinėjant kainų nesąžiningumą, o ne konkrečius ir vienintelius veiksmus, kurių tik tikslus ir absoliutus įgyvendinimas leistų daryti išvadas dėl kainų nesąžiningumo.
3. Vertinimas buvo atliekamas LVAT sprendime nurodytu būdu, todėl Konkurencijos taryba įvykdė LVAT nurodymus bei tinkamai atliko nesąžiningų kainų vertinimą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentai, jog Konkurencijos taryba ignoravo LVAT suformuluotus nurodymus dėl papildomų tyrimo veiksmų yra nepagristi ir prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms.
5. Teismas, grąžindamas bylą papildomam tyrimui atlikti ir nepateikdamas jokių argumentų, kodėl Konkurencijos tarybos taikyti būdai nėra teisingi, akivaizdžiai neįsigilino į bylos esmę ir joje nagrinėtas aplinkybes, pažodžiui taikė LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime nurodytas aplinkybes, net nebandydamas pats išsiaiškinti, kiek pagrįsta ir objektyviai tai buvo įmanoma nagrinėjamos bylos atžvilgiu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 190-197), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – UAB „Vilniaus energija“ skundą atmesti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Teismas neteisingai interpretavo LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimo motyvus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Nepagrįsta ginčijamo teismo sprendimo išvada, kad LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimu yra „aiškiai ir imperatyviai“ nustatytas tokio pobūdžio įpareigojimas Konkurencijos tarybai. LVAT konstatavo, kad Konkurencijos tarybos nutarimas tuo metu buvo nepakankamai išsamus, tačiau neįpareigojo Konkurencijos tarybos pasirinkti vieną ar kitą konkretų būdą nesąžiningų kainų klausimui apibrėžti, t. y. nepaneigė Konkurencijos tarybos diskrecijos parinkti ir taikyti atitinkamą būdą nesąžiningai kainai nustatyti pagal konkrečią faktinę situaciją.
2. Konkurencijos taryba tinkamai įvertino LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimo motyvus ir nutarimu išsamiai pasisakė kainų nesąžiningumo klausimu. Konkurencijos tarybos nutarimu UAB „Vilniaus energija“ nesąžiningų kainų taikymas buvo pagrįstas netgi dviem būdais. Šie būdai, atsižvelgiant į faktinės situacijos specifiką, buvo parinkti ir taikyti teisingai, nutarimu labai išsamiai pasisakyta dėl kiekvieno iš būdų taikymo.
3. Teismas neįsigilino į LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimo motyvų turinį, o juo labiau neatsižvelgė į Konkurencijos tarybos ir LVAT itin gausiai cituotą ir analizuotą Europos Teisingumo Teismo praktiką, suformuotą tokio pobūdžio ginčuose.
4. Teismas visiškai neanalizavo nei VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“, nei Konkurencijos tarybos nutarimu, procesiniais dokumentais, išdėstytos argumentacijos.
Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į patikslintą Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą (t. III, b. l. 1-35) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Vietoj pareiškėjo teikiamos komunikacinių tunelių nuomos paslaugos ekonominės vertės analizės Konkurencijos taryba analizavo pareiškėjo taikomų tarifų atitikimą 1996 m. Metodikai, nors LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime labai aiškiai konstatuojama ta aplinkybė, jog pareiškėjo taikomų kainų įvertinimas atitikimo 1996 m. Metodikai požiūriu nėra pakankamas. Konkurencijos taryba ignoravo skirtumą tarp paslaugos „ekonominės vertės“ ir jos kainos, dėl ko LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime įtvirtintas įpareigojimas nustatyti paslaugos „ekonominę vertę“, t. y. „realią“ vertę, buvo ignoruojamas.
2. Konkurencijos tarybos pasirinkti „metodai“ akivaizdžiai nėra paremti nei konkurencijos teisės precedentais, nei ekonomikos teorija. Konkurencijos tarybos atliktos analizės trūkumai yra konceptualūs, t. y. nepriklausomai nuo to, kaip korektiškai būtų pritaikyti Konkurencijos tarybos pasirinkti pareiškėjo kainos įvertinimo būdai, jie iš principo negali duoti teisingo atsakymo į klausimą, ar pareiškėjo taikomos kainos yra „sąžiningos“.
3. Tiek skundžiamame nutarime, tiek apeliaciniame skunde Konkurencijos taryba ignoravo Europos Teisingumo Teismo United Brands byloje pateiktus kainų nesąžiningumo vertinimo principus. Apeliaciniame skunde aprašoma kainų „sąžiningumo“ analizė pajamų ir sąnaudų palyginimo būdu iš esmės nieko nepasako apie realias pareiškėjo taikomas kainas. Visiškai nepagrįsti ir nelogiški apeliaciniame skunde pateikiami teiginiai, jog „nesąžiningas“ pareiškėjo kainas įrodo neva milžiniški pareiškėjo pelnai, tariamai gaunami iš atskirų nuomininkų grupių.
4. Konkurencijos taryba ignoravo LVAT nurodytas gaires. Konkurencijos taryba turėjo diskreciją spręsti, kaip surinkti duomenis apie su išlaidomis susijusius ir su išlaidomis nesusijusius faktorius, tačiau negalėjo ignoruoti „gairės“ nustatyti paslaugos ekonominę vertę atsižvelgiant į visus reikšmingus faktorius bei palyginti šią vertę su pareiškėjo taikoma kaina.
5. Matydamas tiek tai, jog Konkurencijos taryba iš principo nukrypo nuo LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime nustatytų įpareigojimų arba gairių, tiek ir akivaizdžias vertinimo klaidas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Konkurencijos tarybos nutarimą. Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo nurodyti Konkurencijos tarybai konkrečių būdų ar gairių, kadangi jos jau yra nurodytos LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime.
Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinį skundą (t. III, b. l. 38-47) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, apibrėžiantys teisinę šio ginčo prigimtį, iš esmės skiriasi tiek nuo pačios Konkurencijos tarybos pozicijos, tiek ir nuo LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime pateiktos „nesąžiningų kainų“ sampratos. Aplinkybė, kad tyrimą iniciavęs trečiasis suinteresuotas asmuo ir Konkurencijos taryba skirtingai suvokia šio ginčo problematiką, parodo, jog Konkurencijos taryba „įžvelgė“ problemą ten, kur net tyrimą inicijuojantis asmuo jos neįžvelgė.
2. Apeliacinio skundo argumentai tik patvirtina pareiškėjo išvadas, jog nagrinėjamas ginčas nėra susijęs nei su Konkurencijos įstatymo pažeidimu, nei su Konkurencijos tarybos kompetencija. Tokio pobūdžio ginčai privalo būti sprendžiami bendra tvarka.
3. Apeliantas nepaaiškina, kokiu būdu jis įžvelgia ryšį tarp 1996 m. Metodikos ir paslaugos ekonominės vertės.
4. Pajamas, kurias pareiškėjas gauna taikydamas tarifus, kurių jis pats nenustato, nepagrįsta yra sieti su tariamu pareiškėjo noru pasipelnyti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atsiliepimu į Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą (t. III, b. l. 36-38) prašo jį tenkinti.
Nurodo, kad LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimu konstatavo, jog Europos Teisingumo Teismo praktikoje išskiriami ir „kiti būdai nesąžiningai kainai nustatyti“, inter alia kuo rėmėsi Konkurencijos taryba nutarime. Teigia, kad LVAT tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo praktikoje nėra paneigęs kitų būdų taikymo galimybės nesąžiningai kainai nustatyti, o nutarimo turinys patvirtina, kad Konkurencijos tarybos nutarimu UAB „Vilniaus energija“ nesąžiningų kainų taikymas buvo pagristas netgi dviem būdais.
Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinį skundą (t. III, b. l. 48-49) prašo jį tenkinti.
Nurodo, kad sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais motyvais, taip pat toliau palaiko savo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Administracinis ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas, primesdamas nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą, UAB „Vilniaus energija“ įpareigota per 3 mėnesius nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos nutraukti nurodytą pažeidimą, pareiškėjui UAB „Vilniaus energija“ už pažeidimą skirta piniginė bauda.
Nagrinėjant tokio pobūdžio bylą teismas privalo patikrinti skundžiamo akto teisėtumą ir pagrįstumą (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Tai reiškia, jog skundu teismui suformuotose ginčo ribose turi būti atlikti vertinimai dėl ABTĮ 89 straipsnyje numatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų.
Teismo sprendimui įstatymas (ABTĮ 86 straipsnis) taip pat kelia teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Priimant sprendimą, teismas privalo įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje ir ar skundas yra tenkinamas (visiškai ar iš dalies). Be teismo pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti bylai svarbias aplinkybes (ABTĮ 81 straipsnis), teismas privalo laikytis proceso reikalavimų (ABTĮ 1 straipsnis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje išvardintos administracinių teismų priimamų sprendimų rūšys. Administracinio sprendimo ginčijimo atveju numatyta galimybė atmesti skundą kaip nepagrįstą arba jį tenkinant panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį). Procesinio pobūdžio normos, įtvirtintos Konkurencijos įstatymo 39 straipsnyje teismo priimamų sprendimų sąrašą išplečia, tame tarpe numatant, kad Konkurencijos tarybos nutarimas arba atskiros jo dalys gali būti panaikinamos, o byla grąžinama Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Pažymėtina, kad pagrindai tokiam sprendimui priimti savarankiškai teisės aktuose nėra nustatyti. Taikant aptartą reguliavimą būtina atsižvelgti į procesines normas, numatančias apeliacinės instancijos teismo teisę panaikinti apskųstą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnis) bei teismų praktiką. Galimybė, panaikinus skundžiamą nutarimą, grąžinti bylą institucijai papildomam tyrimui atlikti turėtų būti siejama su dvejopo pobūdžio aplinkybėmis: 1) esminiais procedūriniais pažeidimais, kurių pašalinti negalima administracinio ginčo nagrinėjimo metu, ar/ir kai dėl jų buvo priimtas neteisingas sprendimas; 2) įrodymų ir faktinių aplinkybių, reikšmingų ginčo teisiniam vertinimui, tyrimo esminiu trūkumu.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisė pavesti pakartotinai institucijai atlikti tyrimą ar išnagrinėti skundą nėra absoliuti ir pripažintina tik tais atvejais, kai egzistuoja objektyvi būtinybė naujai atlikti tam tikrus viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Tokia būtinybė įrodymų vertinimo aspektu paprastai egzistuoja tuomet, kai neatitikimai tarp byloje surinktų ir institucijos vertintų įrodymų gali būti pašalinti tik pastarajai atliekant naujus veiksmus – surenkant papildomų įrodymų, ištiriant nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan. Tačiau bet kuriuo atveju, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu ir 86 straipsnio 2 dalimi bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje apibrėžtais įrodymų vertinimo kriterijais, teismas privalo pats nešališkai įvertinti jam pateiktus įrodymus, pasisakyti dėl jų įrodomosios galios ir reikšmės. Tik teismui atlikus šių įrodymų vertinimą ir jo pagrindu išsprendus bylą iš esmės, atsiranda prielaidos priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl iškelto ginčo – pareiškėjo skundą atmesti ar jį tenkinti ir ginčijamus sprendimus panaikinti, taip pat šiuos sprendimus pakeisti arba, išimtiniu atveju, grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti (LVAT 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-563/2009; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-596/2009; 2011 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2926/2011).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aptartų proceso reikalavimų nesilaikė, nepagrindė būtinybės grąžinti bylą atsakovui papildomam tyrimui atlikti, nenagrinėjo ginčo ir neatskleidė bylos esmės (ABTĮ 141 straipsnis, 142 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendime apsiribota konstatavimu, kad Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarime visiškai neanalizuotos LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartyje nurodytos aplinkybės, nesiejant to su įstatymo numatytais administracinių aktų negaliojimo pagrindais bei išimtine galimybe perduoti bylą institucijai papildomam tyrimui atlikti. Pažymėtina, jog nagrinėjamo ginčo objektas – atsakovo nutarimas (teisėtumo ir pagrįstumo aspektu), o ne institucijos įpareigojimas atlikti nutartyje nurodytus veiksmus.
Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi išsprendus ginčą iš esmės apeliacinės instancijos teisme šalys netektų teisės į vieną iš dviejų ginčą nagrinėjančių teismo grandžių procedūrų.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti. Administracinę bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas