Civilinė byla Nr. 3K-3-266/2011
Teisminio proceso
Nr. 2-55-3-00879-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.2.3; 73.2.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Juozo Šerkšno (kolegijos
pirmininkas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės
draudimo bendrovės „ERGO Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d.
sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Valdinta“ ieškinį
atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vitavera“ ir uždarajai akcinei draudimo
bendrovei „ERGO Lietuva“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Garata“,
dėl žalos atlyginimo sugadinus gabentą krovinį.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
nagrinėjami teisės klausimai dėl sąlygų (pagrindų) eismo įvykiui pripažinti nedraudžiamuoju
įvykiu.
Ieškovas prašė
iš atsakovų solidariai priteisti 116 401,62 Lt žalos atlyginimo ir
5 proc. procesinių palūkanų. Nustatyta, kad ieškovas, vykdydamas įmonės „E. H. Harms GmbH
and Co“ užsakymą pervežti devynis automobilius iš Slovakijos į Vokietiją,
2007 m. balandžio 2 d. sudarė sutartį su UAB „Garata“, kuri
įsipareigojo pervežti nurodytą krovinį; tačiau UAB „Garata“ šios sutarties
nevykdė, o sudarė sutartį su faktiniu vežėju – UAB „Vitavera“.
Vykdydamas sutartį, atsakovas UAB „Vitavera“ 2007 m. balandžio
2 d. pagal CMR važtaraštį priėmė pervežti devynis lengvuosius automobilius,
o 2007 m. balandžio 3 d. pristačius krovinį į Vokietiją buvo
nustatytas gabentų automobilių sugadinimas. Krovinio gavėjas „Kia
Motors Ltd“ dėl sugadintų automobilių patyrė 33 712,24 euro
nuostolių. Įmonė „E. H. Harms GmbH and Co“ žalą pripažino; tarp
įmonių atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovas
atlygino žalą įmonei „E. H. Harms GmbH and Co“.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2010 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino –
priteisė ieškovo naudai solidariai iš atsakovų 111 226,62 Lt žalos
atlyginimo. Teismas nurodė, kad nedraudžiamųjų įvykių, kurių atveju draudikas
save atleido nuo atsakomybės mokėti draudimo išmoką, sąrašas įtvirtintas Vežėjų
automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 skyriuje;
pagal Taisyklių 6.1.3 punktą draudikas neįpareigotas patenkinti pretenziją,
kai žala atsirado dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo. Ypatingųjų
sąlygų 6.2 punkte nustatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas įvykis,
kuris atsiranda dėl draudėjo didelio neatsargumo, kai nebuvo laikytasi bent
minimalių atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų. Teismas nurodė, kad
Ypatingųjų sąlygų 5.1 punktas, kuriame numatytas 6.1.3 punkto
netaikymas, buvo pateiktas neaptarus ir nekonkretizavus šios sąlygos taikymo padarinių,
todėl ši sąlyga turi būti traktuojama draudėjo, kaip silpnesniosios šalies,
naudai. Įvertinęs UAB „Vitavera“ vairuotojo paaiškinimus, teismas sprendė,
kad jis buvo pakankamai dėmesingas, atsargus; važiavo drąsiai, nes turėjo
patirties, per jo 7 metų tolimųjų reisų vairuotojo darbo stažą su tokiu
pačiu autovežiu pravažiuodavo po 3,9 m, 4 m riboto aukščio tiltais. Teismas
konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo vairuotojo veiksmus vertinti kaip didelį
neatsargumą. Atkreipęs dėmesį į CMR konvencijos 32 straipsnio ir 39 straipsnio
4 dalies nuostatas, teismas sprendė, kad šiuo atveju senaties terminas nepraleistas.
Teismas nurodė, kad iš draudiko negali būti priteista solidariai 1500 eurų
franšizės suma, ji priteistina iš vežėjo.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
UADB „ERGO Lietuva“ apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 27 d.
nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą
paliko nepakeistą. Atkreipusi dėmesį į tai, kad draudimo sutarties sąlygos buvo
nustatytos draudiko parengtose Taisyklėse, kad atsakovas UAB „Vitavera“
šią sutartį pasirašė prisijungimo būdu (CK 6.185-6.187 straipsniai,
6.992 straipsnio 1 dalis), kolegija konstatavo, jog Ypatingųjų sąlygų
5.1 ir 6.2 punktų nuostatos iš dalies pakeitė standartinių
sąlygų – Taisyklių 6.1.3 punkto – nuostatas, reglamentuojančias
nedraudžiamuosius įvykius (dėl didelio neatsargumo), todėl būtent Ypatingųjų sąlygų
nuostatoms, kaip nestandartinėms, turėtų būti teikiama pirmenybė (CK
6.187 straipsnis). Kolegijos vertinimu, Ypatingųjų sąlygų 5.1 punktas
faktą, kai žala atsiranda dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo,
pripažindamas pagrindu išsireikalauti išmokėtą draudimo išmoką iš draudėjo ir
apdraustojo, įnešė neaiškumo, aiškinant ir taikant sutarties sąlygas, kai kyla
ginčas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju. Iš esmės Ypatingųjų
sąlygų 5.1 ir 6.2 punktų nuostatos prieštarauja viena kitai; iš šių
sąlygų neaišku, ar draudėjo veiksmai, buvę įvykio ir žalos atsiradimo
priežastimi, jeigu jie įvertinami kaip didelis neatsargumas, pagal sutarties
sąlygas yra nedraudžiamasis įvykis ir pagrindas nemokėti draudimo išmokos, ar
tik pagrindas išreikalauti išmokėtą išmoką (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, įvykus įvykiui, dėl kurio atsirado žala,
draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką dėl to, jog draudėjui per nustatytą
laikotarpį nebuvo pareikšta pretenzija (ieškinys) dėl žalos dydžio, t. y.
praleistas senaties terminas, o aplinkybes, susijusias su draudėjo dideliu
neatsargumu, draudikas nurodė tik pradėjus teisminį ginčo nagrinėjimą. Šį faktą
kolegija vertino kaip patvirtinantį aplinkybę, kad draudikas įvykio nevertino
kaip nedraudžiamojo. Atkreipusi dėmesį į Draudimo įstatymo 83 straipsnio 6,
7 dalių nuostatas, įtvirtinančias draudiko pareigą įrodyti aplinkybes,
atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę
sumažinti draudimo išmoką, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo
sprendimo motyvais ir išvadomis, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo Kelių
eismo taisyklių pažeidimus pripažinti dideliu neatsargumu. Kolegija pažymėjo,
kad nagrinėjamu atveju buvo vežami neaukšti automobiliai; byloje nėra duomenų
apie krovinio pakrovimo aplinkybes: kas ir kaip automobilius pakrovė, juos
tvirtino, kas buvo atsakingas už tinkamą pakrovimą ir tvirtinimą; nenustatyta,
kad tai darė pats vairuotojas. To fakto, kad vairuotojas, perėmęs jau pakrautą
autovežį, nepamatavo jo aukščio ir neįsitikino, ar krovinys nėra pakrautas
aukščiau nei įprastai, nėra pagrindo vertinti kaip didelio neatsargumo.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas UADB „ERGO Lietuva“ prašo iš
dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą
bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gruodžio 27 d. nutartį ir priimti iš dalies naują
sprendimą – ieškinio kasatoriaus atžvilgiu netenkinti. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos,
kurioje (taip pat ir teisės doktrinoje) dideliu neatsargumu laikomi tokie
veiksmai, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo
reikalavimų, nebūtų padaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“,
bylos Nr. 3K-3-318/2009; 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Rusijos įmonė „InKomLiga“ v.
UAB DK „Lindra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-671/2004;
2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D.
v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-1445/2002).
Anot kasatoriaus, vairuotojas:
1.1. Visiškai nepaisė kiekvienam vairuotojui privalomų
laikytis Kelių eismo taisyklių, t. y. nepaisė draudžiamojo kelio ženklo
(„Ribotas aukštis“), draudžiančio važiuoti po tiltu transporto priemonėmis,
kurių aukštis didesnis nei 4 metrai.
1.2. Būdamas profesionalus vairuotojas nesiėmė jokių kitų
elementarių atsargumo veiksmų, kurie būtų leidę išvengti eismo įvykio: matydamas
draudžiamąjį kelio ženklą nesustojo, siekdamas įsitikinti, kad transporto priemonė
su kroviniu tikrai pravažiuos po tiltu, neapsisuko ir nepasirinko kito
kelio, drąsiai važiavo, o tai leidžia manyti, kad jis po tiltu važiavo
nesustodamas, nebūdamas objektyviai įsitikinęs, kad tikrai transporto priemonė
tilps po tiltu.
Taigi vairuotojas nesiėmė jokių atsargumo priemonių ir
akivaizdžiai pažeidė Kelių eismo taisykles, taip pat draudimo sutarties sąlygas,
įpareigojančias griežtai laikytis šių taisyklių. Vadinasi, toks elgesys vertintinas
kaip pačių minimaliausių atsargumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų
nesilaikymas, t. y. dideliu neatsargumu.
2. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė
CK 6.987 straipsnį ir Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalį. Pripažinus,
kad vairuotojas nesilaikė minimalių atidumo ir atsargumo reikalavimų, t. y.
kad yra didelis neatsargumas, remiantis nurodytomis draudimo sutarties
sąlygomis, kasatorius turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Lietuvos
Aukščiausias Teismas yra pripažinęs, kad įvykiai, įvykę dėl draudėjo (naudos
gavėjo) didelio neatsargumo, draudimo sutartyje gali būti numatyti kaip
nedraudžiamieji įvykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje M. D. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-1445/2002).
3. Teismai netinkamai
aiškino ir taikė draudimo sutarties bei Taisyklių sąlygas ir nepagrįstai padarė
išvadas, kad, esant sąlygų prieštaravimui, nėra pagrindo taikyti Taisyklių 6.1.3 punktą
ir Ypatingųjų sąlygų 6.2 punktą (CK 6.193 straipsnis). Ypatingųjų
sąlygų 5.1 punktas nustato, kad jei žala atsiranda dėl draudėjo ar
apdraustojo didelio neatsargumo ir Taisyklių 6.1.3 punktas netaikomas, tai
draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę išsireikalauti sumokėtą sumą
ar jos dalį iš draudėjo ir apdraustojo. Ypatingųjų sąlygų 6.2 punkte nustatyta,
kad nedraudžiamuoju įvykiu, už kurį draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų,
laikomas įvykis, kuris atsiranda dėl draudėjo didelio neatsargumo, kai nebuvo
laikomasi bent minimalių atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų. Anot
kasatoriaus, tarp Ypatingųjų sąlygų 5.1 ir 6.2 punktų nėra jokio
prieštaravimo; šie punktai reglamentuoja skirtingas situacijas.
4. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos
proceso metu, objektyviai neįvertino bylos aplinkybių, draudimo sutarties
sąlygų, todėl padarė klaidingą išvadą, kad nėra UAB „Vitavera“ didelio
neatsargumo ir nedraudžiamojo įvykio. Teismai iš esmės rėmėsi tik vairuotojo
paaiškinimu, tačiau neatsižvelgė į aplinkybę, kad vairuotojas yra UAB „Vitavera“
darbuotojas, t. y. su šia bendrove susijęs ir jos kontroliuojamas asmuo,
dėl to vairuotojo paaiškinimas turėjo būti vertinamas kritiškai. Be to,
vairuotojo paaiškinimas neleidžia daryti išvados, kad jo veiksmai negali būti
laikomi dideliu neatsargumu, nes akivaizdu, jog nebuvo imtasi jokių atsargumo
priemonių tam, kad krovinys būtų išsaugotas ir neapgadintas. Byloje yra kitų
įrodymų, kurie aiškiai patvirtina, kad tiltas yra aiškiai ir matomai pažymėtas
vertikaliu draudžiamuoju ženklu ir kad po tiltu draudžiama važiuoti transporto
priemonėms, kurių aukštis didesnis nei 4 metrai. Objektyviai neįvertinę draudimo
sutarties sąlygų, teismai padarė nepagrįstas išvadas, kad nėra pagrindo taikyti
draudimo sutarties sąlygas, nustatančias kasatoriaus teisę atsisakyti mokėti
draudimo išmoką. Teismai pažeidė CPK 176, 178 ir 185 straipsnių normas.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas nurodo, kad atsakovas
UAB „Vitavera“ atsiskaitė su ieškovu, todėl ieškovas atsakovams neturi
jokių pretenzijų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas
UAB „Vitavera“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Draudimo įstatymo 82 straipsnio
6 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos ar
suteikiančios teisę ją sumažinti.
1.1. Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai tyrė tiek vairuotojo paaiškinimus, tiek kitus kasatoriaus
nurodomus duomenis (faktines aplinkybes apie tilto aukštį, jo paženklinimą
draudžiamuoju ženklu ir kt.). Kasatorius nepateikė jokių duomenų apie
krovinio pakrovimo aplinkybes, kurios leistų spręsti, kad vairuotojas tiksliai
žinojo neįprastai didelį, palyginus su jo profesinėje veikloje pasitaikiusiais
vežti kroviniais, automobilio su kroviniu aukštį ar kad turėjo rimtą pagrindą
numatyti, jog pakrautas sunkvežimis viršys įprastą krovinio, su kuriuo jis yra
ne kartą pravažiavęs ir po žemesniais tiltais, aukštį. Atkreipęs dėmesį į byloje
esančias nuotraukas, atsakovas teigia, kad krovinys buvo įprastinio aukščio,
išskyrus vienintelį automobilį, kuris dėl netinkamo pakrovimo ar kitų
nenustatytų priežasčių buvo neįprastai iškilęs į viršų, ko atsakovo vairuotojas
negalėjo numatyti. Iš pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, jog tam, kad išvengtų
žalos padarymo, vairuotojas privalėjo imtis ne minimalių, tačiau padidintų
atsargumo priemonių.
1.2. Kasatoriaus teiginys, kad
vairuotojo paaiškinimai turėjo būti vertinami kritiškai, nėra teisinis
argumentas ir neturi jokios reikšmės skundžiamų teismų sprendimų teisėtumui ar
pagrįstumui. Visi įrodymai teismo turi būti vertinami kritiškai, t. y.
teismas negali įrodymais vadovautis besąlygiškai, bet turi juos vertinti pagal
vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios
buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, ir
jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK
185 straipsnis). Be to, kasatoriaus argumentai dėl eismo įvykio aplinkybių
yra iš esmės faktinio pobūdžio, o kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja
ir vadovaujasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.
2. Draudiko teisė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją
sumažinti neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo
sutartimi siekiamų tikslų. Esminės draudimo sutarties sąlygos, kurių
nesilaikymas duotų pagrindą draudikui apriboti draudimo išmokos mokėjimą įvykus
draudžiamajam įvykiui, turi būti apibrėžtos aiškiai ir nedviprasmiškai, o kilus
abejonių dėl šių sąlygų turinio ir apimties, jos aiškintinos sutartį
prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio
4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Rusijos
įmonė „InKomLiga“ v. UAB DK „Lindra“ ir kt., bylos
Nr. 3K-3-671/2004). Draudimo sutarties šalių teisių ir pareigų turinys
leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį, todėl jis
negali būti aiškinamas plečiamai ir naudingai tik draudikui. Nagrinėjamos bylos
esmė ne draudiko ir draudėjo tarpusavio ginčas dėl draudimo išmokos mokėjimo ar
atsisakymo mokėti, tačiau trečiojo asmens, atlyginusio draudėjo padarytą žalą,
regresinis reikalavimas. Jeigu vežėjas turėtų objektyvių galimybių bet kokioje
susidariusioje situacijoje visiškai užtikrinti krovinio saugumą, taip pat ir „griežtą“,
kaip nurodoma draudimo sutarties Priede Nr. 2, Kelių eismo taisyklių
laikymąsi, tai nebūtų prasmės drausti turtinių interesų, susijusių su
atsakomybe už vežamą krovinį. Kasatoriaus nurodytiems draudimo sutarties priedo
Nr. 2 pažeidimams (Kelių eismo taisyklių pažeidimui) negali būti
suteikiama nedraudžiamojo įvykio reikšmė ir taikomi tokio įvykio teisiniai
padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Rusijos
įmonė „InKomLiga“ v. UAB DK „Lindra“ ir kt., bylos
Nr. 3K-3-671/2004).
3. Nors darbdavys atsako už savo darbuotojo kaltais veiksmais
padarytą žalą (CK 6.264 straipsnis), tačiau tam tikrais, įstatyme
numatytais atvejais darbdavys gali reikalauti iš darbuotojo atlyginti
nuostolius, patirtus už jį tretiesiems asmenims atlyginant darbuotojo padarytą
žalą (DK 245-246, 253-255 straipsniai). Kasacinis teismas, patenkindamas
kasacinį skundą ir pasisakydamas dėl kasatoriaus, kaip draudiko, civilinės atsakomybės
sąlygų, privalėtų iš esmės įvertinti ir draudėjo darbuotojo (vairuotojo)
veiksmus. Toks teismo sprendimas ir vairuotojo veiksmų įvertinimas turėtų
prejudicinę galią vėliau nagrinėjant galimus atsakovo UAB „Vitavera“
reikalavimus darbuotojui dėl jo materialinės atsakomybės. Taigi kasacinis
teismas negali pakeisti skundžiamų teismo sprendimų ir pripažinti, kad atsakovo
vairuotojo elgesys laikytinas dideliu neatsargumu, nes taip teismas pasisakytų
dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų, būtų pažeistas
civilinio proceso betarpiškumo principas (CK 14 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vežėjo
(vairuotojo) didelio neatsargumo
Kasaciniame skunde keliama
vežėjo veiksmų kvalifikavimo dideliu neatsargumu problema. Tai aktualu
sprendžiant, ar įvykis, kurio metu buvo apgadintas krovinys, pripažintinas draudžiamuoju,
nes draudimo sutartyje susitarta, kad nedraudžiamuoju laikomas įvykis, kuris
atsiranda dėl draudėjo didelio neatsargumo. Draudiko teisė tam tikros rūšies
draudimo sutartyje, kurios sudėtinė dalis yra draudimo taisyklės, nustatyti nedraudžiamuosius
įvykius kyla iš įstatyme įtvirtintos draudimo sutarties sampratos. CK 6.987 straipsnio
1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja sumokėti
draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis
įvykis. CK 6.994 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudiko teisė
įvertinti dėl konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad
prisiimdamas tokią riziką draudikas apsibrėžia draudimo ribas, nustatydamas
atvejus, kurie laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Taigi pagrindas draudimo
išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos
kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių,
taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas
draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Kh. Kh Kh Y A. v. AB ,,Lietuvos draudimas”, bylos Nr. 3K-3-213/2006).
Vežėjo
(vairuotojo) didelio neatsargumo sąvoka teisės aktuose nepateikiama. Kasacinio teismo
praktikoje dideliu neatsargumu pripažįstamas paprasčiausių atidumo ir
rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 21 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „MS Transport“ v.
UAB „Nodora“, bylos Nr. 3K-3-267/2009). Ar vežėjo veiksmai
atitinka elementariai atidų ir rūpestingą elgesį kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiama,
įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinio vežėjo
sutartinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (sutarties pažeidimo),
žalos dydžio, priežastinio ryšio, taip pat dėl kaltės, kuri preziumuojama (CK
6.248 straipsnio 1 dalis) ir kurios faktinis vežėjas neginčija. Šia
prasme pažymėtina ir tai, kad įstatymas įtvirtina skolininko kaltės prezumpciją
bendrąja prasme, t. y. nedetalizuojant kaltės formos ir (arba) rūšies. Dėl
to šaliai, kuri kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu remiasi tam tikra
konkrečia skolininko kaltės forma ir (arba) rūšimi, tenka atitinkama
įrodinėjimo pareiga (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste tai
reiškia, kad draudikui, kuris kaip savo atsikirtimų pagrindu nurodo, jog įvykis
yra nedraudžiamasis, nes įvyko dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo,
tenka pareiga įrodyti aplinkybes, patvirtinančias draudėjo ar apdraustojo
didelį neatsargumą (CPK 178 straipsnis, Draudimo įstatymo 89 straipsnis,
82 straipsnio 6 dalis).
Bylą nagrinėję
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įvertinę bylos duomenis (įskaitant
ir tuos, kuriuos nurodė kasatorius), nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio
vežėjo UAB „Vitavera“ (šios bendrovės vairuotojo) didelio neatsargumo dėl
krovinio apgadinimo (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ginčydamas šią
teismų nustatytą aplinkybę, kasatorius, be kita ko, nurodo, kad didelį vežėjo
(vairuotojo) neatsargumą patvirtina Kelių eismo taisyklių (kelio ženklo
„ribotas aukštis“) nepaisymas, užfiksuotas Čekijos policijos pareigūnų. Teisėjų
kolegija pažymi, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas bei sąlygos
administracinei atsakomybei už jį taikyti ir vežėjo veiksmų kvalifikavimas
dideliu neatsargumu, lemiančiu tai, ar įvykis pripažintinas draudžiamuoju,
negali būti tapatinami. Draudimo santykiuose vežėjo veiksmai turi būti
vertinami civilinės teisės požiūriu, konkrečiai – spręsti dėl draudiko
atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumo reikia draudimo sutartyje
nustatytos draudiminės apsaugos aspektu.
Kasatorius
taip pat nurodo, kad vežėjas turėjo tiksliai žinoti savo transporto priemonės
su kroviniu gabaritus ir parinkti saugų vežimo maršrutą, o šių veiksmų
neatlikimas atitinka didelio neatsargumo požymius. Iš bylos duomenų matyti, kad
automobilio, kuriuo buvo gabenamas krovinys, aukštis priklauso nuo krovinio. Pažymėtina,
kad CMR konvencija (pervežimas buvo vykdomas tarptautiniu maršrutu) nereguliuoja
krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to
susitarti. Nesant tokio susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Vežėjas
tokiu atveju nėra įpareigotas tikrinti ir prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas
tinkamai (CMR konvencijos 8 straipsnis, 11 straipsnio 1,
2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. IĮ
v. UAB „SBA Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-328/2004). Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta, jog automobilius
pakrovė, juos tvirtino, buvo atsakingas už tinkamą pakrovimą ir tvirtinimą
vežėjas (jo vairuotojas). Byloje nėra duomenų (jų nenurodyta ir kasaciniame
skunde), kurie teiktų pagrindą konstatuoti, kad vežėjui (vairuotojui) buvo
žinoma, jog pakrauta transporto priemonė viršijo maksimalų leidžiamą transporto
priemonių aukštį – 4 metrus (1996 m. liepos 25 d. Tarybos
direktyva 96/53/EB, nustatanti tam tikrų Bendrijoje naudojamų kelių transporto
priemonių maksimalius leistinus matmenis vidaus ir tarptautinio vežimo
sąlygomis bei maksimalią leistiną masę tarptautinio vežimo sąlygomis). Vežėjo
papildomi veiksmai (transporto priemonės su kroviniu matavimas ar pan.),
siekiant įsitikinti, ar pakrautos transporto priemonės matmenys atitinka nustatytus
nurodytoje direktyvoje, kai nukrypimai nėra akivaizdžiai pastebimi, ir kai
paprastai toks krovinys (lengvieji automobiliai) neviršija leistinų matmenų, kolegijos
vertinimu, reikštų didesnius negu minimalūs atidumo, rūpestingumo standartus. Taigi
bylą nagrinėję teismai pagrįstai nepripažino, kad krovinys buvo apgadintas dėl
didelio vežėjo (vairuotojo) neatsargumo.
Dėl kasacinio
skundo argumento, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai,
padarydami išvadą dėl vežėjo (vairuotojo) didelio neatsargumo nebuvimo, rėmėsi vairuotojo,
kuris yra UAB „Vitavera“ darbuotojas, t. y. su šia bendrove susijęs
ir jos kontroliuojamas asmuo, paaiškinimais, kolegija pažymi, kad įrodymų
leistinumo požiūriu tokie įrodymai galimi. Minėta, kad aplinkybes,
patvirtinančias didelį neatsargumą, turėjo įrodyti kasatorius (CPK
178 straipsnis). Jam nepateikus įrodymų, patvirtinančių tokių aplinkybių
egzistavimą, teismas rėmėsi byloje esančiais įrodymais.
Nagrinėjamoje
byloje nenustačius draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo, atmestini kaip
nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama apie nukrypimą nuo
kasacinio teismo praktikos, kuria pasisakyta dėl galimybės įvykius, įvykusius
dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo, pripažinti nedraudžiamaisiais.
Nenustačius
vežėjo didelio neatsargumo, tampa teisiškai nereikšmingi kasacinio skundo
argumentai, kuriais ginčijami pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
motyvai ir išvados dėl draudimo sutarties ir Taisyklių sąlygų vertinimo, todėl
teisėjų kolegija dėl šių skundo argumentų plačiau nepasisako.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame
teisme patirta 61,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį
skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš
kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies
3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis,
340 straipsnio 5 dalis).
Be to, iš
kasatoriaus atsakovo UAB „Vitavera“ naudai priteistina 1000 Lt
išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (T. 2,
b. l. 95, 96; CPK 98 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš
kasatoriaus uždarosios akcinės draudimo bendrovės „ERGO Lietuva“ (j. a. k. 110012799)
61,15 Lt (šešiasdešimti vieną litą 15 ct) bylinėjimosi išlaidų
valstybės naudai.
Priteisti iš
kasatoriaus uždarosios akcinės draudimo bendrovės „ERGO Lietuva“ (j. a. k. 110012799)
1000 (tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės „Vitavera“ (j. a. k. 151477976) naudai.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė
Janavičiūtė
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys