Civilinė byla Nr. e2A-1665-430/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33494-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.3; 2.6.10.5.1; 2.6.26; 3.3.1.14

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno ir Rositos Patackienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų individualios įmonės „Ravtrans“ ir užsienio juridinio asmens JAGER FREIGHT LTD apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, LONHAM GROUP LTD prisidėjimą prie apeliacinių skundų civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Laika Logistics“ (buvęs pavadinimas – „DS Construction“) ieškinį atsakovams individualiai įmonei „Ravtrans“ ir užsienio juridiniam asmeniui JAGER FREIGHT LTD dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. V., OOO „Kredo-Invest“, ERGO Insurance SE, atstovaujamas ERGO Insurance SE Lietuvos filialo, Lonham Group LTD.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Laika Logistics“ (toliau – UAB „Laika Logistics“, buvęs pavadinimas – „DS Construction“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų užsienio juridinio asmens JAGER FREIGHT LTD ir individualios įmonės „Ravtrans“ (toliau – IĮ „Ravtrans“) 28 111,44 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodo, kad 2017 m. gegužės 2 d. „Inter C. S.“ LLC įsigijo iš pardavėjo „Sleek International“ LTD 37 609,14 Eur vertės krovinį (101 dėžę kosmetikos prekių) ir pateikė OOO „Kredo-Invest“ užsakymą, pagal kurį OOO „Kredo-Invest“ įsipareigojo pasikrauti kosmetikos krovinį iš pasikrovimo vietos (Didžioji Britanija, Londonas, Leyton, E10 7QE, 15 Argail Avenue) ir pristatyti krovinį gavėjui „Inter C. S.“ LLC. OOO „Kredo-Invest“ pats krovinio nevežė, bet 2017 m. gegužės 5 d. krovinio pervežimo sutartimi Nr. N-265 krovinio pervežimui pasitelkė vežėją ieškovę UAB „DS Construction“. Pristatymo vieta buvo numatyta Rusijos Federacijoje, Sankt Peterburge. 2017 m. gegužės 5 d. ieškovė sudarė krovinio pervežimo sutartį Nr. Ing-0174 su atsakovu JAGER FREIGHT LTD, kuris įsipareigojo pervežti krovinį iš pasikrovimo vietos (Didžioji Britanija, Londonas, Leyton, E10 7QE, 15 Argail Avenue) ir nugabenti jį į krovinio pristatymo vietą (Vilnius, Metalo g. 2, UAB „DS Construction“), o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovui 350 Eur už tinkamai atliktą pervežimą. Prie 2017 m. gegužės 5 d. ieškovės ir atsakovo JAGER FREIGHT LTD krovinio pervežimo sutarties prisijungė atsakovė IĮ „Ravtrans“ (faktinis vežėjas). Atsakovė IĮ „Ravtrans“ priėmė krovinį iš pasikrovimo vietos ir vairuotojas A. V., veždamas krovinį, sustojo naktį pailsėti nesaugojome aikštelėje (Didžioji Britanija, Neptūne B. E., Dolphin Park, Purfleet, RM19 1NZ). Tuo metu dalis vežamo krovinio buvo pavogta, o likusi dalis (40 iš 101 dėžių) krovinio buvo pristatyta į išsikrovimo vietą Vilniuje, Metalo g. 2. Likusi krovinio dalis (vertė 28 111,44 Eur) buvo prarasta, tai pažymėta CMR važtaraštyje Nr. JAG05170040. 2017 m. gegužės 10 d. surašytas krovinio pažeidimo (trūkumo) aktas, kurį pasirašė atsakovės faktinio vežėjo IĮ „Ravtrans“ darbuotojas (vairuotojas) A. V.. 2017 m. rugpjūčio 14 d. „Inter C. S.“ LLC pateikė OOO „Kredo-Invest“ pretenziją dėl prarasto krovinio dalies nuostolių atlyginimo (28 114,44 Eur). 2017 m. rugpjūčio 31 d. reikalavimų įskaitymo aktu OOO „Kredo-Invest“ atlygino „Inter C. S.“ LLC dėl krovinio praradimo patirtą 28 111,44 Eur žalą. 2017 m. rugsėjo 1 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo suderinimo aktu ieškovas atlygino trečiojo asmens OOO „Kredo-Invest“ patirtus nuostolius (28 111,44 Eur). Ieškovės manymu, dalis krovinio buvo prarasta dėl IĮ „Ravtrans“ didelio neatsargumo, dėl to abu atsakovai, kurie vykdė pervežimą pagal vienintelę sutartį, turi atlyginti padarytą žalą už saugiai nepristatytą į sutartą vietą krovinį. Pažymėjo, kad atsakovai turėjo atidžiau ir rūpestingiau planuoti poilsio vietą ir laiką, pasirūpinti krovinio saugumu poilsio metu, pasirinkti saugesnę stovėjimo aikštelę poilsiui, tačiau to nepadarė ir atsakovės IĮ „Ravtrans“ vairuotojas A. V. pasirinko nakčiai nesaugomą, neaptvertą, neapšviestą ir vaizdo kameromis nefilmuojamą stovėjimo aikštelę. Tokiu būdu atsakovė faktinė krovinio vežėja IĮ „Ravtrans“ veikė esant dideliam neatsargumui, kuris pasireiškė aplaidžiu atsakovų poilsio vietos ir laiko planavimu, nepakankamu pasirūpinimu krovinio saugumu gabenant krovinį.

3.       Atsakovė IĮ „Ravtrans“ atsiliepime į ieškinį prašė taikyti CMR konvencijos 32 straipsnyje nustatytą ieškinio senatį, ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad ieškovė atlygino OOO „Kredo-Invest“ patirtus nuostolius 2017 m. rugsėjo 7 d., dėl to ieškinys turėjo būti pareikštas teismui iki 2018 m. rugsėjo 8 d., tačiau faktiškai ieškinys buvo pareikštas teismui tik 2018 m. spalio 24 d., dėl to yra atskiras pagrindas ieškinį atmesti. Nesutiko su ieškovės teiginiais, kad neva IĮ „Ravtrans“ šioje situacijoje veikė esant dideliam neatsargumui, prilygintam tyčiai. Pažymi, kad atsakovės darbuotojas (vairuotojas) saugojo krovinį ir pastebėjo prekių grobimą, tačiau fiziškai negalėjo apginti krovinio, dėl to nedelsiant iškvietė policiją, t. y. buvo padaryta nusikalstama veika, kurios IĮ „Ravtrans“ negalėjo nei nuspėti, nei išvengti, dėl to įvykis laikytinas aplinkybe, kurios pasekmių vežėjas negalėjo išvengti, šalinančia IĮ „Ravtrans“ atsakomybę. Nesutiko su ieškovės teiginiais, kad neva IĮ „Ravtrans“ vairuotojas nakčiai sustojo nesaugojamoje aikštelėje, kuri neva nebuvo aptverta, saugoma, apšviesta ir neatitiko elementarių saugumo reikalavimų. Vagystė įvyko prie atsakovo JAGER FREIGHT LTD prekių pakrovimo terminalo, kuris aptvertas iš visų pusių ir apšviestas, automobilių patekimas į šią aikštelę yra kontroliuojamas įrengtu pakeliamu užkardu, užkardo pakėlimo įrenginius turi ribotas skaičius asmenų, dėl to IĮ „Ravtrans“ vairuotojas negalėjo numatyti, jog į šią teritoriją gali pateikti pašalinės transporto priemonės. Be to, aikštelėje įrengtos kameros, ne tik nukreiptos viena kryptimi, bet ir fiksuojančios vaizdą 360 laipsniu spinduliu, aikštelė yra mieste. Atsakovės manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad nėra pagrindo konstatuoti IĮ „Ravtrans“ didelio neatsargumo, atvirkščiai – vairuotojas negalėjo tęsti kelionės dėl darbo ir poilsio režimo, todėl saugiausia buvo likti toje aikštelėje ir šios aplinkybės buvo suderintos su JAGER FREIGHT LTD. Teigia, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog aikštelė, kurioje nakčiai buvo paliktas IĮ „Ravtrans“ vilkikas kartu su jame nakvojančiu vairuotoju, buvo nesaugi, o vairuotojo veiksmai – sąmoningai nerūpestingi. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas JAGER FREIGHT LTD pervežimo užsakymo metu neinformavo IĮ „Ravtrans“ vairuotojo nei apie prekių pobūdį ir neteikė jokių reikalavimų dėl didesnio krovinio saugumo užtikrinimo pervežimo metu. Atsakovės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju vežėjo atsakomybė apribota CMR 23 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, todėl jeigu vis dėl to šiuo atveju kyla atsakovės atsakomybės, tuomet ji turi būti apribota iki 6 048,96 Eur pagal trūkstamą krovinio dalį (662,50 kg).

4.       Atsakovas JAGER FREIGHT LTD atsiliepime į ieškinį prašė ieškinio reikalavimą JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu palikti nenagrinėtą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu šis reikalavimas būtų atmestas, tuomet ieškinį atmesti. Nurodė, kad JAGER FREIGHT LTD yra užsienio juridinis asmuo, dėl to teismas turi pareigą pirmiausia išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą. Teigia, kad ieškovė jau 2017 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei JAGER FREIGHT LTD, ir tuomet Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1911-232/2018 buvo konstatuota, jog tarp ieškovės UAB „DS Constructions“ ir atsakovo JAGER FREIGHT LTD buvo sudarytas susitarimas dėl išimtinės Anglijos teismų jurisdikcijos, dėl to ieškovės reikalavimas JAGER FREIGHT LTD, reiškiamas dėl 2017 m. gegužės 5 d. įvykusio krovinio vagystės“, nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismų. Nors Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-3005-560/2018 nurodė, kad ieškinys turėjo būti priimtas, kadangi vienas iš reikalavimų reiškiamas IĮ „Ravtrans“, tačiau tai nereiškia, jog visi kiti ieškovės reikalavimai tampa teismingi Lietuvos Respublikos teismams. Atsakovo įsitikinimu, šioje byloje susiklostė situacija, kai ieškinio reikalavimas IĮ „Ravtrans“ atžvilgiu teismingas Lietuvos Respublikos teismams, o ieškinio reikalavimas JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu teismingas Anglijos teismams, dėl šių aplinkybių ieškovės reikalavimai JAGER FREIGHT LTD turi būti palikti nenagrinėti. Pažymėjo, kad jeigu ieškinys nebūtų paliktas nenagrinėtu, tuomet teismas turi atsižvelgti į tai, jog vežėjo atsakomybę apriboja CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis, pagal kurią kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Taigi, jeigu buvo nepristatyta 662,50 kg krovinio, tuomet atsakovo atsakomybė apribota iki 6 048,96 Eur. Taip pat teismas turi taikyti Anglijos teisę, o ne Lietuvos teisę, nesiremti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Atsakovas nesutiko su ieškovės argumentais, kad nagrinėjamu atveju nesiėmė tinkamų krovinio saugumo reikalavimų. Pažymėjo, kad ieškovė nesuteikė atsakovui tinkamos informacijos, koks krovinys turėjo būti gabenamas, dėl to atsakovas turėjo imtis vidutinių atsargumo priemonių, gabenant krovinį, todėl dėl įvykio (dalinai prarasto krovinio) dalį atsakomybės turi prisiimti ir pati ieškovė. Pats atsakovas ėmėsi visų ir pakankamų priemonių tam, kad būtų išvengta krovinio praradimo. Tarp JAGER FREIGHT LTD ir IĮ „Ravtrans“ buvo sudaryta 2017 m. gegužės 5 d. sutartis dėl krovinio vežimo sąlygų, t. y. priekaba turėjo būti užrakinta visada, nepalikta be priežiūros nesaugiose zonose, priparkuota saugioje saugojimo aikštelėse, kurios patvirtintos vežėjo CMR draudiko ir garantuotos, jog vagysčių ar nelaimingų atsitikimų atvejais reikalavimai bus visiškai padengti. Atsakovas JAGER FREIGHT LTD, pasitelkęs vežėją IĮ „Ravtrans“, neturėjo galimybių kontroliuoti ir teikti valdingų nurodymų IĮ „Ravtrans“ vairuotojui. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju praleistas ieškinio senaties terminas, dėl to šios aplinkybės yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

5.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lonham Group LTD atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad trečiasis asmuo yra JAGER FREIGHT LTD draudikas. Teigia, kad bylos medžiaga patvirtina, jog krovinio dalies vagystė įvyko 2017 m. gegužės 7 d., ieškovė apie vagystę sužinojo vėliausiai 2017 m. gegužės 10 d., dėl to ieškinys atsakovams galėjo būti pareikštas vėliausiai iki 2018 m. gegužės 11 d. Ieškovė praleido ieškinio padavimui numatytą senaties terminą, dėl to tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad vairuotojas sustojo naktį apšviestoje, iš visų pusių aptvertoje ir vaizdo kameromis stebimoje aikštelėje, į kurią patekimas yra ribojamas. Vairuotojas nepaliko krovinio be priežiūros, tačiau liko nakvoti vilkike. Vairuotojas pastebėjo grobiamą krovinį, tačiau negalėjo tam užkirsti kelio, nes vairuotojo galimybės tai padaryti buvo fiziškai apribotos, dėl to buvo iškviesti policijos pareigūnai. Visą įvykį po neteisėtų veiksmų atlikimo užfiksavo vairuotojo iškviesti policijos pareigūnai. Trečiojo asmens manymu, byloje yra pakankamai įrodymų, kad vežėjas elgėsi sąžiningai ir pareigingai, padarė viską, jog žala kroviniui neatsirastų, dėl to, kadangi vagystė įvyko ypatingomis aplinkybėmis, t. y. buvo panaudota jėga, lazdos, grasinimai, laisvės apribojimas, dėl to vežėjas negalėjo šios vagystės išvengti, todėl turi būti taikoma CMR 17 straipsnio 2 dalies nuostata ir vežėjas negali būti laikomas atsakingu už dalies krovinio praradimą. Be to, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog aikštelė, kurioje įvyko vagystė, buvo nesaugi. Pažymėjo, kad jeigu ieškovė būtų informavusi atsakovę apie tai, jog krovinys yra paklausus ir brangus, tuomet atsakovė būtų galėjusi imtis didesnių nei įprasta atsargumo priemonių, taip pat ieškovė nedavė vežėjui privalomų nurodymų dėl konkrečių stovėjimo aikštelių pasirinkimo (nepasirinkimo). Pabrėžė, kad ieškovė 2019 m. rugsėjo 2 d. prašymu dėl rašytinių įrodymų priėmimo pateikė teismui Jungtinės Karalystės teismų sprendimų ištraukas dėl tyčinio aplaidumo sampratos pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį (kadangi šalys susitarė dėl išimtinės Anglijos teismų jurisdikcijos). Ieškovė savo prašyme paaiškino, kad dėl didelės apimties netikslinga versti visų dokumentų ir pateikė teismui kelių punktų vertimą į valstybinę kalbą, tačiau trečiojo asmens teigimu pateikti per siauri vertimai, kadangi neapima kitų nagrinėjamai bylai reikšmingų Jungtinės Karalystės teismų sprendimų argumentų, kurie nėra palankūs ieškovo pozicijai, vertimo, todėl nesudaromos tinkamos galimybės teismui įvertinti, kaip nagrinėjama byla turėtų būti sprendžiama vadovaujantis Jungtinės Karalystės teise. Be to, ieškovės teismui pateikti papildomi įrodymai pagrindžia ne ieškovės, bet atsakovų poziciją nagrinėjamu klausimu, t. y. kad nebuvo atsakovės tyčinių veiksmų CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies prasme. Teigė, kad atsižvelgiant į ieškovės pateiktus Jungtinės Karalystės teismų sprendimus, tam, kad pagal Jungtinės Karalystės teismų praktiką būtų pripažinta, jog vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis), turi būti įrodyta ne tik tai, kad vežėjas atliko neteisėtus veiksmus, bet ir tai, kad minėti veiksmai buvo sąmoningi, t. y. tyčiniai. Taigi, nagrinėjamoje byloje privaloma vežėjo atsakomybės sąlyga – vairuotojo žinojimas, kad jo veiksmai tiesiogiai prisidės prie krovinio praradimo. Konkrečiu atveju vežėjas neatliko tyčinių neteisėtų veiksmų, o kilusių pasekmių negalėjo nei numatyti, nei išvengti. Pažymėjo ir tai, kad šalys susitarė dėl išimtinio teismingumo (Anglijos teismuose), dėl to ieškinio reikalavimas JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl ieškinys dalyje dėl reikalavimo JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu turėtų būti paliktas nenagrinėtu. Jeigu teismas nuspręstų patenkinti ieškovės reikalavimą ir konstatuotų, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, tuomet turi būti atsižvelgta į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovo JAGER FREIGHT LTD sudarytai sutarčiai taikytina Anglijos teisė. Šiuo aspektu taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Anglijos teise, ieškovė UAB „DS Construction“ neturi teisinio pagrindo reikalauti nuostolių atlyginimo tiesiogiai iš JAGER FREIGHT LTD draudiko, t. y. iš Lonham group LTD.

6.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. V. atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad nesutinka, jog šiuo atveju vežėjas buvo neatsargus. Teigia, kad jis privalėjo sustoti ir nakvoti dėl darbo ir poilsio režimo reikalavimų, vilkiką pastatė stovėjimo aikštelėje, kuri buvo apšviesta, aptverta iš visų pusių, stebima kameromis, patekimas į teritoriją apribotas, ši aikštelė buvo suderinta su JAGER FREIGHT LTD, dėl to šiuo atveju nebuvo didelio vežėjo neatsargumo. Pažymėjo ir tai, kad krovinys buvo pakrautas vakare, o išvažiuoti vairuotojas turėjo ryte, dėl to iki vagystės momento nežinojo, koks krovinys pakrautas į vilkiką. Taip pat pabrėžė, kad vagystė įvyko 2017 m. gegužės 7 d., dėl to šiuo atveju ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

7.       Trečiasis asmuo ERGO Insurance SE, atstovaujamas ERGO Insurance SE, Lietuvos filialo, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendimu atnaujino ieškovei UAB „Laika Logistics“ ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti ir ieškinį tenkino visiškai – priteisė solidariai ieškovei iš atsakovų IĮ „Ravtrans“ ir JAGER FREIGHT LTD 28 111,44 Eur nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (28 111,44 Eur) nuo bylos pateikimo teismui (2018 m. spalio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 663 Eur žyminio mokesčio ir 6 973,11 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9.       Teismas, spręsdamas dėl atsakovų tinkamumo, padarė išvadą, kad ginčo krovinio pervežimui iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą taikytina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR). Nagrinėjamu atveju atsakovas (kaip vežėjas) JAGER FREIGHT LTD įsipareigojo ieškovei pristatyti ginčo krovinį į Lietuvą. Prie vežimo prisijungė faktinis vežėjas IĮ „Ravtrans“, dėl to teismas, atsižvelgęs į CMR konvencijos teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, jog ieškovė galėjo pareikšti ieškinį dėl prarasto dalies krovinio tiek sutartiniam vežėjui JAGER FREIGHT LTD, tiek faktiniam vežėjui IĮ „Ravtrans“, taikant solidariąją atsakomybę.

10.       Teismas, spręsdamas dėl bylos teismingumo, nustatė, kad atsakovas JAGER FREIGHT LTD ir jo draudikas Lonham group LTD yra užsienio juridiniai asmenys, registruoti Jungtinėje Karalystėje. Ieškovė UAB „DS Constructions“ ir JAGER FREIGHT LTD buvo susitarę dėl išimtinės Didžiosios Britanijos jurisdikcijos, dėl to nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai ieškinio reikalavimas IĮ „Ravtrans“ atžvilgiu teismingas Lietuvos Respublikos teismams, o ieškinio reikalavimas JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu teismingas Didžiosios Britanijos teismams. Ši išvada buvo konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1911-232/2018, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-3005-560/2018 išnagrinėjo ieškovės atskirąjį skundą ir padarė išvadą, kad šalių susitarimas neturi viršenybės kitų nuostatoje nurodytų teismų atžvilgiu ir nepaneigia jų jurisdikcijos nagrinėti ginčus; šalių sudarytame Krovinio pervežimo važtaraštyje, kurį pasirašė tiek ieškovas, tiek abu atsakovai, nurodyta pasikrovimo vieta yra Didžioji Britanija, Londonas, o iškrovimo vieta – Lietuva, Vilnius; byloje ieškovas reikalavimą reiškė ne tik atsakovui JAGER FREIGHT LTD, bet ir IĮ „Ravtrans“, su kuriuo susitarimas dėl jurisdikcijos nėra sudarytas. Esant situacijai, kai ieškovas reikalavimus reiškia dviem atsakovams, ir kai santykiuose su vienu iš jų yra susitarta dėl išimtinės jurisdikcijos, o su kitu yra vadovaujamasi Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR), darytina išvada, jog ieškovė turi teisę pasirinkti kokios valstybės teisme ji gali reikšti savo reikalavimus atsakovams (iš Konvencijoje numatytų). Šalių susitarimas dėl jurisdikcijos neturi viršenybės Konvencijoje įtvirtintų teismų atžvilgiu, dėl to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai pasirinko Vilniaus miesto apylinkės teismą pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b) p., pagal krovinio pristatymo vietą Vilniuje. Be to, teismas pažymėjo, kad ESTT praktikoje išaiškinta, jog nustačius, kad ginčo jurisdikcija patenka tiek į Reglamento Nr. 1215/2012, tiek į CMR reguliavimo sritį, CMR, kaip specialiosios sutarties nuostatos, taikomos tokia apimtimi, kiek nepažeidžiami esminiai, pagrindiniai Reglamento Nr. 1215/2012 principai (pvz., jurisdikcijos nuspėjamumas, geras teisingumo administravimas) ir nėra sukeliamos mažiau palankios tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimui pasekmės nei tos, kuras lemia minėto reglamento nuostatos. Tačiau absoliutus šios teismų praktikoje formuluojamos taisyklės taikymas visais atvejais, kai yra sudarytas susitarimas dėl teismingumo, būtų nesuderinamas su Reglamento Nr. 1215/2012 preambulės 35 punkto, 71 straipsnio 1 dalių nuostatomis ir visiškai paneigtų CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies taikymo galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-576-464/2019). Tokiu būdu ieškinys atsakovo JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu negali būti paliktas nenagrinėtu ir teismas nagrinėjamoje byloje taiko ne Didžiosios Britanijos teisę, o CMR konvencijos atitinkamas nuostatas ir nacionalinę teisę, kiek ji neprieštarauja CMR konvencijai.

11.       Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties, sutiko su atsakovų ir trečiojo asmens argumentais iš dalies. Teismas pažymėjo, kad 2017 m. rugsėjo 7 d. ieškovė sudarė su trečiuoju asmeniu OOO „Kredo-Invest“ tarpusavio skolų užskaitymo aktą, pagal kurį ieškovė atlygino trečiajam asmeniui patirtus 28 111,44 Eur nuostolius. Tokiu būdu, vienerių metų terminas nagrinėjamam ieškiniui pareikšti buvo iki 2018 m. rugsėjo 8 d. Teismas nesutiko su trečiojo asmens Lonham Group LTD nuomone, kad ieškinio senaties terminas siejamas su krovinio vagystės data ir sužinojimu, nes ieškovei teisė kreiptis į teismą atsirado 2017 m. rugsėjo 7 d., t. y. tą dieną, kada ieškovė atlygino trečiajam asmeniui OOO „Kredo-Invest“ nuostolius, o iki nuostolių atlyginimo ieškovė neturėjo teisės kreiptis į teismą, nes žala jai nebuvo padaryta. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškinys atsakovams pareikštas 2018 m. spalio 24 d., t. y. po 47 dienų, kai ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs, dėl to ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, tačiau ieškovė prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir teismas tenkino šį prašymą. Teismas, svarstydamas ieškovės prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, atsižvelgė į tai, kad ieškovė aktyviai ginė savo pažeistas: pirmą kartą kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su analogišku ieškiniu jau 2017 m. lapkričio 13 d. Ieškovė veikė kaip atidus ir rūpestingas asmuo ir dėjo visas pastangas, jog ieškinys būtų priimtas ir nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme. Šie ieškovės veiksmai sudaro pagrindą terminą ieškiniui pareikšti atnaujinti, nes terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

12.       Teismas, spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai turėjo paneigti kaltės prezumpciją dėl krovinio dalies praradimo. Teismas vertino, kad bylos įrodymai ir aplinkybės rodo, jog aikštelė, kur sustojo IĮ „Ravtrans“ priklausantis vilkikas su vairuotoju A. V. nakvoti, nebuvo tinkamai saugoma. Aikštelė iš dalies aptverta neaukšta tvora, todėl bet kurie pašaliniai asmenys galėjo nesunkiai patekti į aikštelės teritoriją. Be to, JAGER FREIGHT LTD nesiūlė atsakovei IĮ “Ravtrans” palikti vilkiko su kroviniu jos teritorijoje, kuri buvo atskira, tinkamai aptverta su aukšta tvora, į kurią vagių patekimas buvo apsunkintas. Vienintelė aikštelės vaizdo stebėjimo kamera negalėjo užfiksuoti vaizdo iš kitos vilkiko pusės. Taip pat ieškovė pateikė duomenis, kad Didžiojoje Britanijoje šalia vagystės vietos buvo dvi kitos saugios stovėjimo aikštelės, saugomos apsaugos darbuotojų. Šios aikštelės buvo nutolusios nuo vagystės vietos ne didesniu nei 30 kilometrų atstumu, dėl to atsakovės IĮ „Ravtrans“ vairuotojas A. V. turėjo realią galimybę sustoti ilsėtis saugioje aikštelėje, tačiau pasirinko nesaugią aikštelę, dėl to vairuotojo neatsargūs veiksmai prilyginti tyčiniams veiksmams ir atsakovų atsakomybė negali būti ribojama 8,33 SDR už vieną kilogramą prarasto krovinio dydžiu. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovai nurodė, jog nežinojo krovinio didelės vertės, tačiau šias aplinkybes paneigia atsakovo JAGER FREIGHT LTD iš krovinio siuntėjo gautų 2017 m. gegužės 2 d. sąskaitų faktūrų ir krovinio priėmimo akto duomenys, kuriuose detaliai išvardintos vežamos kosmetikos prekės, dėl to atsakovas žinojo, jog vežamas brangus kosmetikos krovinys, kuriuo saugumu reikalinga tinkamai pasirūpinti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad dalis ginčo krovinio prarasta dėl vežėjų didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiai CMR konvencijos 29 straipsnio prasme, todėl vežėjai atsako solidariai už prarasto krovinio dalį visiškai (28 111,44 Eur), byloje nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies, ribojančios teisę į kompensaciją 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (nagrinėjamoje byloje sudarytų 6 048,96 Eur (662,50 kg x 8,33 x 1096100). Teismas vertino, kad krovinio dalies praradimo nustatyta 28 111,44 Eur žala, dėl to iš atsakovų priteistini nurodyto dydžio nuostoliai solidariai ieškovės naudai.

III.       Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13.       Atsakovas JAGER FREIGHT LTD pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį dalyje dėl ieškovės reikalavimo atsakovei JAGER FREIGHT LTD palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, arba ieškinį atmesti.

14.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Šioje byloje susiklostė situacija, kad ieškinio reikalavimas IĮ „Revtrans“ atžvilgiu teismingas tiek Anglijos, tiek Lietuvos Respublikos teismams, o ieškinio reikalavimas JAGER FREIGHT LTD teismingas Anglijos teismams, dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimus JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs nagrinėti ieškovės reikalavimą JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu, iš esmės neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-3005-560/2018 nurodyto įpareigojimo patikrinti, ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti visus pareikštus reikalavimus. Pažymi, kad ieškovės tapatus reikalavimas atsakovui JAGER FREIGHT LTD buvo paliktas nenagrinėtu, dėl to tapatus reikalavimas šioje byloje taip pat turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Teigia, kad tais atvejais, kai jurisdikcija pagal CRM konvenciją ir jurisdikcija pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 skiriasi, pirmenybė turėtų būti teikiama Reglamentui Nr. 1215/2012 (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-888-516/2018), dėl to ieškovės reikalavimas atsakovui JAGER FREIGHT LTD, reiškiamas dėl 2017 m. gegužės 5 d. įvykusios krovinio vagystės, negalėjo būti nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismų, todėl byla dalyje dėl ieškovės reikalavimo atsakovui JAGER FREIGHT LTD turėjo būti nutraukta.

14.2.                      Nagrinėjamoje byloje ieškovės ir atsakovo JAGER FREIGHT LTD sudarytai sutarčiai turėjo būti taikytina Anglijos teisė, to neginčijo nei viena iš šalių, tuo tikslu net pati ieškovė pateikė į bylą Anglijos teisės taikymo praktiką. Tai patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1911-232/2018. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Anglijos teisės ir apskritai nepasisakė dėl taikytinos teisės, t. y. nemotyvavo, kodėl taikė Lietuvos Respublikos teisę ir kodėl netaikė Anglijos teisės santykiams tarp ieškovės ir atsakovo JAGER FREIGHT LTD, dėl to šioje dalyje sprendimas yra be motyvų ir tai lemia absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Atsakovo vertinimu, klausimas dėl taikytinos teisės byloje yra esminis.

14.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, nes aplinkybė, jog ieškovė pirmiausia buvo pareiškusi ieškinį pažeidžiant tarptautinio teismingumo taisykles, nėra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apelianto manymu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė jokios svarbios priežasties, dėl kurios ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Be to, anksčiau ieškovės pradėtoje byloje galutinis Vilniaus apygardos teismo sprendimas atsisakant priimti ieškinį buvo priimtas 2018 m. gegužės 31 d., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 11 d. atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą, dėl to po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties ieškovė turėjo apie 2 mėnesius naujam ieškiniui pateikti ir ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad niekas netrukdė ieškovei per tuos du mėnesius pateikti naujo ieškinio. Be to, ieškovė niekada nereiškė teismui prašymo dėl termino atnaujinimo raštu, nors pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 78 straipsnio 2 dalį, tokie prašymai turi būti pateikti raštu, dėl to toks ieškovės prašymas apskritai negalėjo būti svarstomas.

14.4.                      Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovų atsakomybės ir turtinio reikalavimo. Pažymi, kad aikštelė, kurioje vilkiką paliko atsakovė IĮ „Ravtrans“, skirta laikyti vilkikams. Ši aikštelė buvo apšviesta, stebima vaizdo kameromis, į aikštelę patekimas buvo apribotas. Pats atsakovas JAGER FREIGHT LTD, priešingai nei nurodė teismas, neturi atskirai valdomos, aukšta tvora aptvertos teritorijos, o šalia esančias kitas aikšteles valdo kiti asmenys. Be to, atsakovas JAGER FREIGHT LTD nesiūlė statyti vilkiko minėtoje teritorijoje, o tiesiog leido stovėti. Taip pat pažymėjo, kad atsakovų tarpusavio sutartyje buvo įtvirtinta IĮ „Ravtrans“ pareiga užtikrinti transporto priemonių saugumą ir stovėti tik saugomose aikštelėse, dėl to turi būti laikytina, jog atsakovas JAGER FREIGHT LTD ėmėsi visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų prarastas ginčo krovinys. Atsakovas JAGER FREIGHT LTD taip pat nebuvo gavusi iš krovinio siuntėjo pirmosios instancijos teismo nurodytų sąskaitų faktų ir krovinio priėmimo akto, kurie galėjo atskleisti krovinio vertę ir byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, jog JAGER FREIGHT LTD buvo gavusi minėtus dokumentus. Nei ant sąskaitų, nei ant pakrovimo lapų nebuvo JAGER FREIGHT LTD atstovų parašų. Apelianto teigimu, praktiškai visi pirmosios instancijos teismo argumentai, skirti pagrįsti vežėjo tyčią, neatitinka tikrovės. Be to, teismas neatsižvelgė į kai kurias kitas esmines faktines aplinkybes, kurios pagrindžia, kad vežėjo tyčiai prilygintų veiksmų nebuvo: 1) aikštelė, kurioje buvo sustojęs vilkikas, yra mieste, logistikos ir kitų įmonių teritorijoje, o ne apleistoje teritorijoje; 2) aikštelė buvo privati, apšviesta, su vaizdo kameromis ir užkarda; 3) vairuotojas per naktį nakvojo transporto priemonėje ir asmeniškai sutrukdė daryti nusikaltimą, dėl to buvo išsaugota didžioji dalis krovinio; 4) krovinys buvo prarastas dėl nusikaltimo – vagystės; 5) tą naktį aikštelėje buvo ne tik IĮ „Ravtrans“, bet ir kitiems asmenims priklausančių vilkikų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pagal CMR 23 straipsnio 3 dalį kompensacija šiuo atveju negalėtų būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto, kas nagrinėjamoje byloje sudarytų 6 048,96 Eur.

14.5.                      Prie atsiradusios žalos prisidėjo pati ieškovė, nes neinformavo ir nepranešė atsakovui apie vežamo krovinio pobūdį ir vertę; nesumokėjo priedo už didesnės vertės krovinio vežimą; nedraudė krovinio pilnai sumai; nepateikė atsakovui instrukcijų dėl vežamo krovinio ir nenurodė, jog būtina imtis papildomų atsargumo priemonių.

14.6.                      Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir atsakovo JAGER FREIGHT LTD santykiams taikytina Anglijos teisė, dėl to išvada, jog atsakovo veiksmai prilygintini tyčiniams CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies prasme, turėtų būti padaroma atsižvelgiant į Anglijos teismų praktiką, taikant minėtą nuostatą. Šiuo atveju atsakovas JAGER FREIGHT LTD krovinio nepavogė, dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo atžvilgiu taikė pilną (neribotą) atsakomybę.

15.       Atsakovė IĮ „Ravtrans“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1911-232/2018 nustačius, kad ieškovė UAB „DS Construction“ ir atsakovas JAGER FREIGHT LTD sudarytu tarpusavio susitarimu susitarė, kad bet kokiam jų veiksmui ar sutarčiai dėl krovinių vežimo ar ekspedijavimo visais atvejais bus taikomi Anglijos įstatymai, dėl to ir šiai nagrinėjamai bylai turėjo būti taikoma Anglijos teisė, o tai reikštų, jog CMR turėjo būti aiškinama ir taikoma taip, kaip ją aiškina ir taiko Anglijos teismai. Be to, pats įvykis, kurio metu buvo pagrobta dalis krovinio, įvyko ne Lietuvoje, o Anglijoje. Faktą, kad šalys krovinių vežimo ir ekspedijavimo santykiams buvo susitarę taikyti Anglijos teisę, patvirtina ir nuoseklus ieškovės elgesys nagrinėjamoje byloje (t. y. teikimas rašytinių įrodymų dėl taikytinos teisės) ir tik 2019 m. lapkričio 29 d. ieškovė pakeitė savo poziciją, jog sprendžiant ginčą, atsakovų veiksmus reikia vertinti ne pagal Anglijos, o Lietuvos Respublikos teisę. Pažymi, kad remiantis kasacinio praktika, kad jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė IĮ „Ravtrans“ prisijungė prie ieškovės ir atsakovo JAGER FREIGHT LTD sudarytos vežimo sutarties, tai teisine prasme, toks prisijungimas prie sutarties nepakeitė šalių sudarytos vežimo sutarties sąlygų (tame tarpe ir dėl taikytinos teisės). Nagrinėjamu atveju atsakovas JAGER FREIGHT LTD pateikė teismui Jungtinės Karalystės teismų sprendimus, kuriuose nagrinėjami vežėjo atsakomybės dėl krovinio praradimo atvejai, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas savo sprendimą, nepagrįstai jais nesirėmė. Šios aplinkybės lėmė netinkamą teisės aiškinimą ir taikymą bei neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

16.2.                      Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad ieškovė praleido CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Terminas praleistas reikšmingai (52 dienas), tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį praleistą terminą atnaujino be svarbios priežasties, nors neegzistavo nuo ieškovės valios nepriklausančios, objektyvios aplinkybės, kurios būtų trukdžiusios ieškovui tinkamai, pagal teisės aktų nuostatas, pasinaudoti teise kreiptis į teismą. Šioje byloje ieškinio senaties terminas praleistas išimtinai dėl ieškovo veiksmų. Negana to, ieškovė savo teisę kreiptis į teismą pirmiausiai siekė įgyvendinti priešingu teisei būdu, t. y. ne pagal įstatyme nustatytas jurisdikcijos taisykles. Atsakovės manymu, teismas turėjo bet kokius atsakovei IĮ „Ravtrans“ reiškiamus reikalavimus atmesti dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

16.3.                      Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė atleidimo nuo civilinės atsakomybės, kadangi pagal įvykio aplinkybes šiuo konkrečiu atveju įvyko nusikalstama veika. Atsakovės vairuotojas A. V. bandė sutrukdyti nusikaltimo padarymui, tačiau jam buvo pagrasinta, taip pat apgadintas automobilis, dėl to pagrįstai galima teigti, jog nagrinėjamu atveju dalis krovinio buvo prarasta dėl aplinkybių šalinančių vežėjo atsakomybę (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovės ieškinys ir šiuo teisiniu pagrindu turėjo būti atmestas.

16.4.                      Pažymi, kad pati ieškovė šios bylos krovinio vežimo teisiniuose santykiuose dalyvavo kaip vežėja, nes kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Nagrinėjamu atveju ginčo krovinio vežime dalyvavo vežėjų daugetas, o ieškovė buvo antras vežėjas visoje vežėjų grandinėje. Todėl šioje byloje sprendžiant ieškovės, kaip vežėjo, ieškinio pagrįstumo klausimą, jai tenka atitinkamos įrodinėjimo pareigos, o taip pat turi būti įvertinama ir paties ieškovės, kaip vežėjos, atsakomybė (visiška ar dalinė) dėl krovinio praradimo, nuostolių dydžio ir atsakomybės apimties, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neįvertino pačios ieškovės, kaip vežėjo, atsakomybės. Byloje nepateikta įrodymų, jog ieškovė buvo pateikusi atsakovui JAGER FREIGHT LTD informaciją apie tai, kad bus vežamas brangus krovinys ir būtina imtis padidintų apsaugos priemonių; nepateikta įrodymų apie tai, kad, vadovaujantis CMR konvencijos 23, 24, 26 straipsniuose nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju būtų deklaravęs papildomą krovinio vertę; nepateikė duomenų, kad šiam kroviniui vežti būtų reikalinga ne tentinė, o kietašonė puspriekabė; ieškovė, žinodama krovinio vertę, nepasirūpino krovinį apdrausti. Atsakovo vertinimu, visos šios faktinės aplinkybės pagrindžia ieškovės atsakomybę (bent jau dalinę) dėl dalies krovinio praradimo.

16.5.                      Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovų kaltės, prilyginamos tyčiniams veiksmams. Pažymi, kad vien faktas, jog ieškovė, kaip vežėjas, atlygino kitam vežėjui OOO „Kredo-Invest“ nuostolius, nesukuria atsakovams prievolės atsakyti prieš ieškovę tokia pačia apimtimi. Atsakovės manymu, pagal byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti vežėjų kaltės, prilyginamos tyčiniams veiksmams ir taikyti atsakovams neribotą atsakomybę. Pažymėjo ir tai, kad krovinio vagystė įvyko atsakovo JAGER FREIGHT LTD įmonės teritorijoje; vairuotojas patvirtino, jog atsakovo JAGER FREIGHT LTD vadovas jam nurodė, kurioje vietoje nakvynei pastatyti vilkiką; atsakovo JAGER FREIGHT LTD atstovas R. L. patvirtino ieškovei elektroniniame laiške, jog krovinys patyrė nuostolių ar buvo prarastas, kol jie jį kontroliavo; nei atsakovei IĮ „Ravtrans“, nei jos vairuotojui A. V. nebuvo žinomas krovinio pobūdis; byloje nėra duomenų, kad atsakovo JAGER FREIGHT LTD teritorijoje iki šio įvykio būtų buvę įvykdytos kokios nors krovinių vagystės; vairuotojas A. V. ant vilkiko buvo pritvirtinęs ir garsines signalizacijas, kurios įspėtų, jeigu kas bandytų patekti į transporto priemonę; byloje esančios teritorijos nuotraukos patvirtina, kad įmonės teritorija atribota nuo aplinkinių teritorijų tvora, užkarda, per ją nevyksta joks pašalinis ar tranzitinis eismas; byloje nėra duomenų, kad užkarda neveikė, o užkardos kodus turėjo ribotas skaičius asmenų; policija patvirtino, jog teritorija filmuojama vaizdo kameromis; teritorija yra miesto teritorijoje, o ne nuošalioje vietoje; vairuotojas pats liko nakvoti vilkiko kabinoje; vairuotojas sutrukdė nusikaltimą darantiems asmenims, iškvietė policiją; ieškovė motyvuoja savo reikalavimą, cituodamas kasacinio teismo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo esančių nagrinėjamoje byloje, o byloje esantys Anglijos teismų precedentai taip pat nepatvirtina, jog tokiomis, kaip nagrinėjamoje byloje, aplinkybėmis praradus krovinį, Anglijos teismai būtų konstatavę vežėjo didelį neatsargumą, prilyginamą tyčiai CMR konvencijos 29 straipsnio prasme.

17.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lonham Group LTD pateikė prisidėjimą prie apeliacinių skundų, prašydamas apeliacinius skundus patenkinti. Nurodo, kad trečiojo asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to trečiasis asmuo pritaria pateiktiems apeliaciniams skundams. Trečiojo asmens manymu, ieškovės ieškinys atsakovui JAGER FREIGHT LTD nėra teismingas Lietuvos teismams, dėl to ieškinys dalyje dėl reikalavimų šiam atsakovui turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Nors vienas iš reikalavimų reiškiamas atsakovei IĮ „Ravtrans“, tačiau tai nereiškia, jog visi kiti ieškovės reikalavimai tampa teismingi Lietuvos Respublikos teismams. Byloje taip pat turėjo būti taikoma Anglijos teisė, tačiau pirmosios instancijos teismas, byloje taikydamas CMR konvenciją, taikė Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nors pagal ieškovės ir atsakovo JAGER FREIGHT LTD susitarimą turėjo būti taikoma Anglijos teismų praktika. Trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nes teismas sprendime nenurodė, kodėl nagrinėjamoje byloje taiko ne Didžiosios Britanijos teisę, o CMR konvencijos atitinkamas nuostatas ir nacionalinę teisę. Trečiojo asmens nuomone, pagal Anglijos teisę ieškinys turėjo būti atmestas, nes turėjo būti įrodyta, jog vežėjas veiksmus atliko sąmoningai, t. y. tyčia. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje vežėjų veiksmai prilyginami tyčiniams veiksmams CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto prasme, yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Trečiojo asmens nuomone, išnagrinėjus bylą paaiškėjo, jog vežėjas elgėsi maksimaliai rūpestingai ir apdairiai, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, dėl to vežėjui negalėjo būti taikoma pilna atsakomybė CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto prasme.

18.       Ieškovė UAB „Laika Logistics“ atsiliepime į skundus prašo skundus atmesti ir priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19.       Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais motyvais:

19.1       . Nesutinka su apeliantų argumentais, jog reikalavimas atsakovo JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Teigia, kad atsakovas JAGER FREIGHT LTD neteisingai interpretuoja Reglamento Nr. 1215/2012 ir CMR konvencijos tarpusavio santykį, neva jeigu jurisdikcijos skiriasi, pirmenybė turėtų būti teikiama Reglamentui Nr. 1215/2012. Kaip pavyzdį apeliantas pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-888-516/2018, tačiau vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nėra pagrindo, kadangi teismų praktiką dėl CMR konvencijos ir Reglamento Nr. 1215/2012 tarpusavio taikymo santykio yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad bylose dėl sutarčių ieškovas gali rinktis, kur pareikšti ieškinį, kai ginčas patenka į Reglamento ir į CMR konvencijos taikymo sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2007). Tokią pat praktiką formuoja ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (Sprendimas Rehder EU:C:2009:439; Sprendimas Nickel EU:C-157/13). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad CMR konvencijos teisinis reglamentavimas suteikia teisę užsakovui pareikšti ieškinį abiem vežėjams kartu, taikant solidariąją atsakomybę.

19.2       . Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktiškai susiklosčiusią situaciją ir pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos teismų suformuota praktika taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį. Nors sutinka, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas plačiau dėl taikytinos teisės nepasisakė, tačiau vien ši aplinkybė nesuponuoja neteisingo teismo sprendimo šioje dalyje priėmimo. Teigia, kad ieškovė iš tikrųjų teikė pirmosios instancijos teismui įrodymus dėl taikytinos teisės, t. y. Jungtinės Karalystės sprendimus, kuriuose pasisakoma dėl CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies taikymo, su šių sprendimų vertimais į valstybinę kalbą, tačiau ne dėl to, kad pritarė, jog ginčui taikytina Jungtinės Karalystės teisė, bet dėl to, kad 2019 m. birželio 25 d. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas įpareigojo ginčo šalis pateikti papildomus įrodymus dėl taikytinos teisės byloje, t. y. įpareigojo šalis pateikti Jungtinės Karalystės teismų sprendimus, tačiau ieškovė, pasitarusi su specialistais, priėjo prie išvados, kad šiame ginče vežėjų veiksmai CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies prasme turėtų būti vertinami ne pagal šalių susitarimu pasirinktą Jungtinės Karalystės teisę, bet pagal bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisę, kaip nurodyta CMR konvencijos tekste. Ieškovės vertinimu, CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies taikytinos teisės aspektu turėtų būti aiškinama analogiškai kasacinio teismo suformuotai praktikai dėl taikytinos teisės pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013), t. y. taikytina bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė. Vien tai, kad teismų praktika dėl CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies dar nėra suformuota, nereiškia, kad vien šiuo pagrindu bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė neturėtų būti taikoma. Jeigu CMR konvencija leistų susitarti dėl taikytinos teisės, tai tokia nuostata būtų įtraukta į CMR konvenciją, tačiau CMR konvencijoje nėra nurodyta, kad šalys gali pasirinkti taikytiną teisę. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti argumentai, jog ginčui turėtų būti taikoma bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės (Lietuvos Respublikos) teisė, nebuvo paneigti.

19.3       . Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymi ir tai, kad CMR konvencija numato ne tik vienerių, bet ir trejų metų ieškinio senaties terminą. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų, tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dalis krovinio prarasta dėl vežėjų didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiai CMR konvencijos 29 straipsnio prasme, dėl to ieškinio senaties terminas yra 3 metai. Teigia, kad net jeigu nebūtų konstatuoti vežėjo tyčiniai veiksmai ar didelis neatsargumas, egzistuotų pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai dėl šių aplinkybių yra pagrįsti. Pažymi, kad atsakovas JAGER FREIGHT LTD nepagrįstai sutapatina ieškinio senaties termino nutraukimą su ieškinio senaties termino sustabdymu. Pabrėžia, kad teismingumo klausimas nagrinėjamoje situacijoje buvo sudėtingas, net teismai nevienareikšmiškai vertino, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, tačiau ieškovė visą laiką aktyviai siekė, jog byla būtų nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme. Jeigu ieškovė būtų žinojusi, kad atsakovu nurodant tik JAGER FREIGHT LTD, Lietuvos Respublikos teismai pripažins, jog ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, ieškovė iš karto būtų nurodžiusi abu atsakovus ir nurodžiusi kitokį ieškinio teisinį pagrindą. Teigia, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas neženkliai, dėl to atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, egzistavo pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti, kadangi ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes.

19.4       . Nesutinka, kad šiuo atveju buvo vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Pirmiausia pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog vilkiko veidrodėlis būtų sudaužytas, išskyrus vairuotojo paaiškinimus. Be to, vagystė tarptautinių krovinių pervežimo metu pagal kasacinio teismo praktiką laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju prielaidą krovinio vagystei sudarė sutartinio ir faktinio vežėjų veiksmai, kurie nesielgė rūpestingai ir atsargiai bei nesiėmė visų įmanomų saugumo priemonių kroviniui apsaugoti, pastatė vilkiką nakčiai nesaugioje aikštelėje. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog dalis ginčo krovinio prarasta dėl vežėjų didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiai CMR konvencijos 29 straipsnio prasme, dėl to vežėjai atsako solidariai už prarasto krovinio dalį visiškai ir nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies dėl kompensacijos ribojimo, o apeliantų skundų argumentai yra nepagrįsti. Pažymi ir tai, kad vežėjai nesiėmė visų įmanomų priemonių krovinio vagystės aplinkybių ir galimų kaltininkų išaiškinimui, nes po krovinio vagystės iš karto išvyko, nelaukdami policijos pareigūnų papildomos apžiūros.

       Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20.       Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinių skundų faktinių ir teisinių pagrindų.

21.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

22.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo praradus dalį krovinio tarptautinio pervežimo metu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. 

23.       Apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas, ar Lietuvos Respublikos teismas turėjo jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimus atsakovo užsienio juridinio asmens JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu, t. y. ar ginčas priskirtinas Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Apelianto nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas negalėjo nagrinėti ieškovės reikalavimų atsakovo JAGER FREIGHT LTD (Jungtinės Karalystės juridinio asmens) atžvilgiu, o byla šioje dalyje (šio atsakovo atžvilgiu) turėjo būti nutraukta ar ieškinys paliktas nenagrinėtu.

24.       Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiais argumentais, pažymi, kad civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra vienas iš esminių sąlygų tinkamai įgyvendinti asmens teisę kreiptis į teismą. Bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Nagrinėjamu atveju, šalių ginčas kilo dėl tarptautinio krovinio vežimo, atitinkančio Tarptautinių krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 1 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. pagal ginčo aplinkybes krovinys buvo vežamas už užmokestį kelių transporto priemone, krovinys buvo vežamas iš Jungtinės Karalystės (pakrovimo vieta) į Lietuvą (iškrovimo vieta), krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų valstybių teritorijose ir minėtos valstybės yra CMR konvencijos narės, o rašytiniame susitarime tarp atsakovų nurodyta, kad krovinio praradimo atvejais vežėjui taikoma CMR nuostatos. Dėl to, sprendžiant ginčo jurisdikcijos klausimą, aktualios tiek Reglamento 1215/2012 (dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo), tiek ir specialaus teisės akto (CMR konvencijos) nuostatos.

25.       Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 31 straipsnyje įtvirtinta, jog visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į Konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių Konvencijos šalyse–dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti teismai. CMR konvencijos komentare ir doktrinoje nurodoma, kad tik minėti teismai turi jurisdikciją nagrinėti į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančias bylas, tačiau šalių susitarimas neturi viršenybės kitų nuostatoje nurodytų teismų atžvilgiu ir nepaneigia jų jurisdikcijos nagrinėti ginčus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017).

26.       Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesutarė kitaip.

27.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į Reglamento ir į CMR Konvencijos taikymo sritį, valstybė narė pagal Reglamento 71 straipsnio 1 dalį gali taikyti CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles. Pažymėjo, kad minėtas CMR konvencijos straipsnis suderintas su principais, kuriais Europos Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014).

28.       Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė UAB „DS Contruction“ jau buvo pateikusi anksčiau Lietuvos Respublikos teismui (Vilniaus miesto apylinkės teismui) ieškinį atsakovo užsienio juridinio asmens JAGER FREIGHT LTD atžvilgiu dėl to paties prarasto ginčo dalies krovinio, vykdant tarptautinį krovinio vežimą (nuostolių atlyginimo). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1911-232/2018 paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Teismai padarė išvadas, jog 2014 m. lapkričio 21 d. ieškovė UAB „DS Contruction ir atsakovas JAGER FREIGHT LTD buvo pasirašę susitarimą dėl bendrų vežimo, ekspedijavimo taisyklių, šalims naudojantis konkrečiomis vežimo ir ekspedijavimo paslaugomis, ir buvo susitarę dėl išimtinės Anglijos teismų jurisdikcijos. Ieškovė UAB „DS Contruction“ pateikė naują ieškinį, kuriuo solidariais atsakovais nurodė IĮ „Ravtrans“ ir JAGER FREIGHT LTD. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-3005-560/2018 panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir perdavė ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko, jog šalys sudarė susitarimą dėl išimtinės jurisdikcijos, kadangi nagrinėtoje byloje ieškovas reiškė reikalavimą tik atsakovui JAGER FREIGHT LTD, o šiuo atveju byloje yra dar vienas atsakovas – IĮ „Ravtrans“. Esant situacijai, kai ieškovas reikalavimus reiškia dviem atsakovams, ir kai santykiuose su vienu iš jų yra susitarta dėl išimtinės jurisdikcijos, o su kitu vadovaujamasi CMR, teismas padarė išvadą, jog ieškovė turi teisę pasirinkti kokios valstybės teisme jis gali reikšti savo reikalavimus atsakovams. Pabrėžė, kad egzistuojantis šalių susitarimas dėl jurisdikcijos neturi viršenybės Konvencijoje įtvirtintų teismų atžvilgiu. Dėl to, bylą nagrinėjantis teismas, gavęs tokį ieškinį, turi įvertinti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti bylą, ar kai kuriuos iš byloje pareikštų reikalavimų, atsižvelgdamas į visus CMR konvencijos 31 straipsnyje nurodytus kriterijus, o siekdamas tai padaryti, turi kvalifikuoti byloje susiklosčiusius santykius.

29.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog toks teismo procesinis sprendimas (kuriuo ieškinio priėmimo stadijoje buvo sprendžiamas atskirasis skundas dėl jurisdikcijos) neturi nei prejudicinės, nei res judicata (galutinio teismo sprendimo) galios, kadangi jomis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, jomis nėra pasisakoma dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Jos neužkerta kelio teismui vertinti byloje pareikštų reikalavimų tarptautinės jurisdikcijos klausimą bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, įskaitant procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).

30.       Ieškovė pasirinko teikti ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui pagal CMR konvencijos 31 str. 1 d. b) p., pagal krovinio pristatymo vietą (Vilnius). Siekiant nustatyti, ar Lietuvos Respublikos teismai (konkrečiai Vilniaus miesto apylinkės teismas) turėjo jurisdikciją minėtu pagrindu, byloje turėjo būti kvalifikuoti susiklostę santykiai, ar abu atsakovai buvo vežėjai, ar šiuo atveju buvo sudaryta viena (vienintelė) vežimo sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme, kartu lemianti solidariosios atsakomybės taikymą pagal CMR konvenciją, kai ieškinys pareikštas dviem atsakovams, o su vienu iš atsakovų sudarytas susitarimas dėl išimtinės juridikcijos. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį santykį, nustatydamas sutarties turinį, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017).

31.       Kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimą apie vienintelės vežimo sutarties kriterijus ir taikymą. Pasisakė, kad susitariančiųjų ir (ar) faktiškai vežimą vykdančių vežėjų grandinės, kokia yra nagrinėjama šioje byloje, atveju susiklosto dvi teisinių santykių grupės: 1) teisiniai santykiai tarp pervežimo paslaugos užsakovo (kliento) ir vežėjų (išoriniai teisiniai santykiai); 2) vežėjų tarpusavio santykiai (vidiniai teisiniai santykiai). Šių teisinių santykių atskyrimas reikšmingas vertinant „vienintelės sutarties“ kriterijų. Terminas „Vienintelė sutartis“ yra svarbus, nes jei tas pats vežimas vykdomas sudarant atskiras vežimo sutartis kiekvienoje valstybėje, per kurios teritoriją juda krovinys, tai tokiomis sutartimis bus atitinkamos valstybės nacionaliniai įstatymai, bet ne CMR konvencija. Vienintelė sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme – tai sutartis, apimanti visus vežimo etapus. Sutarties sudarymui nėra reikalaujamas kliento ir paeiliui vežimą vykdančių vežėjų žinojimas apie vienas kitą – vien tai, kad kitas vežėjas priima tas pačias prekes ir važtaraštį, ex lege (pagal teisę; pagal įstatymą) sukuria ryšį tarp siuntėjo ir paskesnių vežėjų remiantis CMR konvencijos 34 straipsniu. Pateiktas teisės aiškinimas dėl CMR konvencijos 34 straipsnio aktualus ir tose situacijose, kai dalis transporto operacijoje dalyvaujančių vežėjų yra nominalūs vežėjai – vežėjai, priėmę užsakymą, tačiau jį vykdantys ne patys, o tam pasitelkdami kitus vežėjus. „Vienintelės sutarties“ kriterijaus taikymui būtina, kad krovinio gabenimas per visą maršrutą būtų sureguliuotas viena sutartimi (būtina nustatyti maršruto pradžią ir pabaigą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020).

32.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2017 m. gegužės 5 d. trečiasis asmuo OOO „Kredo-Invest“ sudarė su ieškove UAB „DS Construction“ krovinio vežimo sutartį dėl krovinių vežimo iš Didžiosios Britanijos (Londono, Leyton, 15 Argall Avenue) į Rusiją (Sankt Peterburgą). 2017 m. gegužės 5 d. ieškovė UAB „DS Construction“ sudarė su atsakovu JAGER FREIGHT LTD krovinio vežimo sutartį Nr. Ing-0174 dėl krovinio vežimo iš Didžiosios Britanijos (Londono, Leyton, 15 Argall Avenue) į Lietuvą (Vilnius, Metalo g. 2). Atsakovas JAGER FREIGHT LTD pats krovinio į Vilnių nevežė, o krovinio pervežimui susitarimu pasitelkė faktinį vežėją atsakovę IĮ „Ravtrans“, kuri savo veiksmais prisijungė prie užsakovo ir susitariančiojo vežėjo sutartinių krovinio vežimo teisinių santykių. Minėto vežimo ginčo tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje (Londono, Leyton, 15 Argall Avenue – Vilnius, Metalo g. 2) vežėju nurodytas JAGER FREIGHT LTD ir paskesnis vežėjas IĮ „Ravtrans“. Ant krovinio važtaraščio pasirašė visų šalių (tiek ieškovės, tiek abiejų atsakovų) atstovai. Taigi, atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes ir teismų praktiką, darytina išvada, kad tarp trečiojo asmens OOO „Kredo-Invest“ ir UAB „DS Construction“ buvo sudaryta atskira krovinio vežimo sutartis maršrutu (Jungtinė Karalystė–Rusija), o tarp ginčo šalių (ieškovės ir abiejų atsakovų) buvo sudaryta viena vežimo sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme maršrutu Jungtinė Karalystė (Londonas)–Lietuva (Vilnius), abu atsakovai buvo vežėjai pagal sudarytą tarptautinę krovinio vežimo sutartį, dėl to ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos. Atsakovai JAGER FREIGHT LTD ir IĮ „Ravtrans“ laikytini ginčo krovinio vežėjais CMR konvencijos prasme, tai patvirtino ir tarpusavio užsakyme (jog vežėjas atsako už krovinio praradimą arba sugadinimą pagal CMR konvenciją), dėl to ieškinys dėl prarasto dalies krovinio CMR 36 straipsnio pagrindu galėjo būti reikštas ne tik susitariančiajam vežėjui, bet ir faktiniam vežėjui, o ieškovė turėjo teisę pateikti ieškinį abiem atsakovams CMR konvencijos 31 str. 1 d. b) pagrindu. Kadangi krovinio pristatymo vieta šiame tarptautiniame vežime nurodyta (Vilnius), Vilniaus miesto apylinkės teismas turėjo jurisdikciją ir teismingumą nagrinėti šalių ginčą. Šalių (ieškovės ir atsakovo JAGER FREIGHT LTD) susitarimas dėl jurisdikcijos neturi viršenybės CMR konvencijoje įtvirtintų teismų atžvilgiu. Tai buvo nurodęs ir Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-3005-560/2018. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai, o apeliacinio skundo argumentai dėl jurisdikcijos nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.

33.       Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Anglijos teisės ir apskritai nepasisakė dėl taikytinos teisės. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime buvo nurodęs, kad taiko ne Didžiosios Britanijos teisę, o CMR konvencijos atitinkamas nuostatas ir nacionalinę teisę, kiek ji neprieštarauja CMR konvencijai. Su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą išaiškinęs, kad taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, jog ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi. Nacionalinės teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai. Dėl santykių, kurie nepatenka į imperatyvaus CMR konvencijos reguliavimo sritį, šalys gali susitarti. Esant prieštaravimui tarp nacionalinių įstatymų ir CMR konvencijos nuostatų, privalu remtis CMR konvencija, vadovaujantis specialaus įstatymo viršenybės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2019; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015 ir kt.). Nustačius visas CMR konvencijos taikymo sąlygas, CMR konvencija turi būti taikoma privalomai ir bet koks susitarimas vietoje CMR konvencijos taikyti nacionalinę teisę bus negaliojantis. Vežėjų atsakomybė aktualiu nagrinėjamai bylai atveju – dėl krovinio praradimo (CMR 17 straipsnis) gana išsamiai reglamentuota CMR, šiomis nuostatomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Taigi, šiuo atveju ginčo vežimas pateko į CMR konvencijos taikymo (veikimo) sritį, ir buvo taikoma būtent CMR konvencija. Pabrėžtina ir tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, aiškindami ir taikydami šios tarptautinės sutarties nuostatas, turi atsižvelgti į jų aiškinimo ir taikymo praktiką užsienio valstybinių teismų praktikoje, nors pastarųjų precedentai ir nėra privalomi Lietuvos teismams. Jie gali būti naudingi lyginamuoju aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliantų skundo argumentais, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė aplinkybių dėl taikytinos teisės, ar vietoje CMR konvencijos turėjo išimtinai taikyti tik Anglijos teisę, ar kad privalėjo remtis tik Anglijos teismų praktika tokio pobūdžio bylose, ar kad negalėjo remtis Lietuvos Respublikos teismų praktika tokio pobūdžio bylose.  

34.       Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino praleistą 1 metų ieškinio senaties terminą, įtvirtintą CMR 32 straipsnyje, nes aplinkybė, jog ieškovė pirmiausia buvo pareiškusi ieškinį pažeidžiant tarptautinio teismingumo taisykles, nėra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apeliantų manymu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, ir kurios būtų pakankamas pagrindas šį praleistą terminą atnaujinti. Ieškovė atsiliepime į skundus nesutiko, kad šioje byloje buvo praleistas ieškinio senaties terminas, nes šiuo atveju tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Be to, ieškovės nuomone, net jeigu būtų taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas, ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad buvo pagrindas šį terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šiuo atveju taikomas 1 metų terminas, kuris buvo praleistas (47 dienas), tačiau teismas atnaujino šį terminą, nurodydamas, kad ieškovė veikė kaip atidus ir rūpestingas asmuo, kuris dėjo visas pastangas, kad ginčo ieškinys būtų priimtas ir nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme.

35.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CMR 32 straipsnio 1 dalį teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kada senaties terminas prasideda: a) krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais – nuo krovinio pristatymo dienos; b) visiškai praradus krovinį, senaties terminas pradedamas skaičiuoti trisdešimtąją dieną praėjus sutartam pristatymo terminui, o jeigu dėl pristatymo termino nebuvo susitarta, tai šešiasdešimtąją dieną po to, kai vežėjas priėmė krovinį; c) visais kitais atvejais – praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo. CMR 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad 32 straipsnio nuostatos taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems. Tačiau senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje Konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos.

36.       Ginčo atveju ieškovė įrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad vežėjų veiksmai prilyginami tyčiniams veiksmams. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, jog byloje taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas, nurodytas CMR 32 straipsnio 1 dalyje, tačiau detalesnių motyvų skundžiamame sprendime dėl tokio senaties termino taikymo nepateikė.

37.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta, kad CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties taikytina bet kurios iš vežimo sutarties šalių ieškiniui, jeigu konstatuojami atsakovo tyčiniai veiksmai. Prailgintas trejų metų ieškinio senaties terminas nustatytas tam, jog būtų suteikta didesnė pažeistų teisių gynybos apimtis, kai jis patiria nuostolių dėl tyčinių ar tokiems prilyginamų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011 ir kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs vežėjo veiksmus, praradus krovinį kaip didelį neatsargumą, prilygintiną pagal bylos aplinkybes tyčiniams veiksmais, neteisingai sprendė, jog ieškovės reikalavimui atlyginti nuostolius dėl krovinio praradimo taikytinas 1 metų, o ne 3 metų ieškinio senaties terminas (CMR 32 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad byloje buvo praleistas ieškinio senaties terminas, kuris, esant 3 metų ieškinio senaties terminui, nebuvo praleistas. Dėl išdėstytų motyvų, dėl netinkamo CMR konvencijos 32 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminus, taikymo, pašalintini skundžiamo teismo sprendimo motyvai dėl praleisto ieškinio senaties termino ir atnaujinto šio termino, konstatuojant, jog ieškinio senaties terminas pagal CMR 32 straipsnio nuostatas nebuvo praleistas.  

38.       Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovų kaltės, prilyginamos tyčiniams veiksmams. Atsakovų manymu, pagal byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti vežėjų kaltės, prilyginamos tyčiniams veiksmams ir taikyti atsakovams neribotą atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad dalis ginčo krovinio prarasta dėl vežėjų didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiai CMR konvencijos 29 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sutinka.

39.       Pažymėtina, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalimi nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjo didelis neatsargumas pagal konkrečios bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009). Tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2012).

40.       Nagrinėjamu atveju, nuostoliai atsirado dėl nenustatytų trečiųjų asmenų įvykdytos vagystės, kurios metu buvo prarasta dalis atsakovų gabento krovinio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai tarptautinių krovinių pervežimų metu dalis ar visas krovinys pavagiamas, tai vagystė laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), todėl įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, tokiais atvejais reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Taigi, turi būti nustatyta, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias neteisėto jo vežamo krovinio užvaldymo kliūtis, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-49-524/2019). Vežėjo veiksmai nesusiplanuojant važiavimo maršruto, nesusirenkant informacijos apie saugomas aikšteles, nesusiplanuojant važiavimo laiko taip, kad būtų sustojama tik saugomose aikštelėse, sustojant aikštelėje, į kurios teritoriją gali patekti bet kokie asmenys, kuri nėra saugoma joje budinčio personalo, nėra pilnai neaptverta, ir ten nakčiai paliekant lengvai rinkoje realizuojamą ir paklausų krovinį bei nesiimant jokių papildomų apsaugos priemonių, o vairuotojui paprasčiausiai nueinant miegoti pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laikytini dideliu neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009; 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012). Sąmoningą netinkamą elgesį, prilyginamą tyčiniams veiksmams, atitinka toks vežėjo elgesys, kai vežėjas važiuoja nesilaikydamas darbo ir poilsio režimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2014). Be to, dėl didelio neatsargumo, kuris galėtų būti prilyginamas tyčiai, ir vežėjo atsakomybės ribų sprendžiama ne mechaniškai taikant atidumo ir rūpestingumo standartą, bet atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).

41.       Byloje nustatyta, kad ginčo krovinį priėmė vežti atsakovai JAGER FREIGHT LTD (sutartinis vežėjas) ir IĮ „Ravtrans“ (faktinis vežėjas). Krovinys buvo pakrautas iš atsakovo JAGER FREIGHT LTD sandėlio, esančio Didžiojoje Britanijoje, Neptune B. E., Dolphin Way, Dolphin Park, RM 19 1NZ, Purfleet į atsakovės IĮ “Ravtrans” vilkiką. Pakrautas vilkikas liko nakčiai šalimais esančioje teritorijoje (aikštelėje), jame kartu liko nakvoti vilkiko vairuotojas A. V.. Vilkikas su kroviniu nakčiai buvo paliktas su atsakovo JAGER FREIGHT LTD žinia, kuris ir nurodė faktiniam vežėjui vietą, kurioje būtų galima sustoti ir vilkiko vairuotojui pernakvoti. Trečiasis asmuo vairuotojas A. V. paaiškino, kad liko nakvoti, nes tęsti maršruto dėl darbo režimo negalėjo (tokių įrodymų byloje pateikta nebuvo). 2017 m. gegužės 7 d. apie 3.00 val. nakties vilkikas buvo apvogtas, dalis krovinio, perpjovus vilkiko tentą, buvo prarasta. Taip pat nustatyta, kad aikštelė, kurioje vilkikas buvo paliktas ir buvo apvogtas, nėra specializuota transporto priemonių saugojimui, nebuvo sargo, nebuvo tinkamai aptverta. Essex policijos ataskaitoje nurodyta, kad aikštelę filmavo tik viena vaizdo stebėjimo kamera, bet vagystės ji tinkamai neužfiksavo (tentas buvo perpjautas iš kitos pusės nuo kameros). Vilkiko vairuotojas A. V. paaiškino, kad pakeliamasis kelio užtvaras (užkarda) taip pat neveikė. Kitų įrodymų apie šio užtvaro veikimą ar neveikimą byloje nėra. Essex policijos nurodytame internetiniam puslapyje nurodoma, kad apytiksliai vienerių metų laikotarpyje iki krovinio dalies praradimo kiekvieną mėnesį policijos duomenų bazėje buvo užfiksuoti pranešimai apie nusikaltimus transporto priemonėmis. Be to, internetinio portalo „IRU.org“ duomenimis, Didžiojoje Britanijoje šalia vagystės vietos (Didžiojoje Britanijoje, Neptūne B. E., Dolphin Park, Purfleet, RM19 1NZ) yra dvi saugios stovėjimo aikštelės, kurios yra saugomos apsaugos darbuotojų, jų teritorija aptverta, apšviesta ir filmuojama vaizdo kameromis: 1) „C. R.“ (Didžioji Britanija, C. R., SS 13 1RZ); 2) „Seagrave Road, Earls Court“ (Didžioji Britanija, Seagrave Road, SW6 ISA, Didžioji Britanija). Šios dvi stovėjimo aikštelės yra nutolusios nuo vagystės vietos ne didesniu nei 30 kilometrų atstumu. Pabrėžtina svarbi aplinkybė, kad 2017 m. gegužės 5 d. sutarties 2.2.8. punkte šalys buvo susitarusios, jog vežėjas turi imtis visų priemonių krovinio saugumui užtikrinti: sustoti ir stovėti tik saugomose stovėjimo aikštelėse, užtikrinti vairuotojo darbo ir poilsio režimo laikymąsi, užtikrinti CMR draudimo sutartyje nustatytų sąlygų laikymąsi, t. y. iš esmės vežėjas patvirtino užsakovui, kad atsako už krovinio saugumą ir gali sustoti (stovėti) tik saugomose stovėjimo aikštelėse.

42.       CMR 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už pavėluotą pristatymą. CMR 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jei tai įvyko dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. CMR 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

43.       Atsakovai, norėdami išvengti atsakomybės už prarastą krovinį turėjo byloje įrodyti aplinkybių, šalinančių atsakomybę, buvimą, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad atsakovai ėmėsi visų būtinųjų priemonių kroviniui apsaugoti, vilkikas buvo paliktas tinkamai nesaugomoje aikštelėje, nors vežėjas sutartimi buvo įsipareigojęs sustoti (stovėti) tik saugomose teritorijose. Byloje nustatytas faktas, kad dalis krovinio buvo prarasta, atsakovų, kaip vežėjų. Dėl to atsakovų atsakomybė pagal CMR 17 straipsnį preziumuojama, t. y. faktinis ir teisinis pagrindas apeliantų atsakomybei kilti. Byloje atsakovai (vežėjai) nepaneigė, kad veždami krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir (ar) ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, dėl kurių ši vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012 ir kt.). Pabrėžtina ir tai, ginčo atveju buvo vežamas brangus krovinys – kosmetika, kvepalai. Toks krovinys vertintinas kaip patrauklus vagims objektas, lengvai realizuojamas. Todėl vežėjas, planuodamas vežimą ir krovinio pervežimo maršrutą, privalėjo elgtis itin rūpestingai ir dėti visas pastangas išsaugoti krovinį, nes prisiimdamas vežti tokį krovinį su tentine priekaba būtent vežėjas turi būti maksimaliai rūpestingas ir atidus. Nesutiktina su apeliantų skundų argumentais, kad vežėjas galėjo nežinoti kokį konkretų krovinį veža, nes 2017 m. gegužės 5 d. sutartyje buvo numatyta, kad vežėjas įsipareigojo priimti krovinį ir patikrinti krovinį, patikrinti ar pakrauto krovinio kiekis atitinka vežimo dokumentuose nurodyta krovinio kiekį, taip pat patikrinti krovinio ir (ar) jo pakuotės būkles (sutarties 2.2.3. punktas); vairuotojas privalėjo dalyvauti krovinio priėmimo vežti, ar jis atitinka sutartyje aptartą krovinį (sutarties 2.2.4. punktas). Todėl vien pagal vežimo sutarties sąlygas, vežėjas turėjo pareigą apžiūrėti krovinį, ir tokiu būdu galėjo žinoti, koks krovinys vežamas. Nėra tikėtina, kad atsakovai (verslininkai) – krovinių vežimo profesionalai, nuolat užsiimantys krovinių pervežimu už atlygį, užsiimtų vežimu, nežinodami kokį konkretų krovinį veža. Vežėjas žinodamas, kad krovinys vežamas su tentine priekaba, kuri vagystės atveju gali būti nesunkiai sugadinama, turėjo tinkamai suplanuoti maršrutą tam, kad transporto priemonė vairuotojo poilsio metu būtų tik saugomoje teritorijoje. Šiuo atveju vežėjai taip nesielgė. Toks vežėjų nerūpestingumas prilyginamas tyčiai CMR konvencijos 29 straipsnio prasme, ir šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai.

44.       Pažymėtina, kad skunduose keliamas klausimas dėl CMR 23 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, t. y. jog kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka, kadangi nustačius tokius vežėjų veiksmus (t. y. didelį neatsargumą, prilyginama tyčiniams veiksmams CMR 29 straipsnio 1 dalies prasme), vežėjui netaikytinos CMR konvencijos nuostatos, atleidžiančios, taip pat ribojančios jo atsakomybę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vienas atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimti, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (šiurkščiu aplaidumu), kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams CMR 29 straipsnio 1 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012). Atsakovai privalo atlyginti nuostolius pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį.

45.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

46.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės skundžiamu sprendimu tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino įrodymus, teisingai aiškino ir taikė normas, išskyrus dalyje dėl konstatuoto praleisto ieškinio senaties termino, dėl to apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo, o skundžiamas sprendimas keičiamas tik dalyje dėl konstatuoto praleisto ieškinio senaties ir atnaujinto šio termino, t. y. pašalinant iš skundžiamo teismo sprendimo motyvus dėl konstatuoto praleisto ieškinio senaties termino ir atnaujinto šio termino (pašalinant kartu iš teismo sprendimo rezoliucijos dalį dėl atnaujinto termino), ir konstatuojant, jog ieškinio senaties terminas pagal CMR 32 straipsnio nuostatas šioje byloje nebuvo praleistas.

47.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Ieškovė patyrė 2 298,92 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas paslaugas, rengiant atsiliepimus į apeliacinius skundus. Šias bylinėjimosi išlaidas ieškovė prašo priteisti iš abiejų atsakovų užsienio juridinio asmens JAGER FREIGHT LTD ir IĮ „Ravtrans“.

48.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.).

49.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad šiuo atveju ginčas priskirtinas prie sudėtingesnių, buvo pateikti du apeliaciniai skundai (su trečiojo asmens prisijungimu prie apeliaciniu skundu) ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, atitinka rekomendacinius dydžius, neviršija maksimalių dydžių, dėl to atsakovų apeliacinius skundus atmetus, iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. 2 298,92 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. y. po 1 149,46 Eur iš kiekvieno atsakovo).

              Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 

n u t a r i a :

              Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-297-545/2020 motyvus dėl praleisto ieškinio senaties termino ir šio termino atnaujinimo ir pripažinti, kad ieškinio senaties terminas pagal CMR 32 straipsnio nuostatas nebuvo praleistas.

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Laika Logistics“, j. a. k. 302097531, lygiomis dalimis iš atsakovų individualios įmonės „Ravtrans“, j. a. k. 301821106, ir užsienio juridinio asmens JAGER FREIGHT LTD (Didžioji Britanija), j. a. k. 08210533, 2 298,92 Eur (du tūkstančius du šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus ir 92 ct) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 1 149,46 Eur iš kiekvieno atsakovo.

Teisėjai                                                                                                                                                                 Loreta Braždienė

                                                                                                                           Visvaldas Kazakiūnas

                                                                                                                           Rosita Patackienė