Administracinė byla Nr. eA-804-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02858-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.17; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo J. K. atstovui advokatui Arvydui Aranauskui,

atsakovo atstovui Vytautui Nemeikai,

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialistėms Alicijai Pavliukevičienei, Laimai Daugėlienei,

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialistams Vytautui Briedžiui, Zbignevui Veleckij,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2017 m. liepos 18 d. raštą Nr. A51-47089/17(2.14.1.44-FN3) (toliau – ir Raštas).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Raštu pareiškėjo nuosavybės teise valdomam žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), 2017 m. mokestiniam laikotarpiui nustatytas 4 proc. dydžio žemės mokesčio tarifas dėl to, kad šiame sklype yra statinys, pripažintas savavališka statyba. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, vadovaudamasis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus skyriaus  aktu dėl savavališkos statybos, pareiškėjui surašė savavališkos statybos aktą (toliau – ir Aktas). Pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 2 d. buvo surašytas Privalomasis nurodymas iki 2015 m. kovo 2 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjo atstovo prašymu terminas pratęsti savavališkos statybos padarinių pašalinimą buvo pratęstas iki 2015 m. birželio 2 d. Vėliau Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas teismo sprendimais buvo pratęstas iki 2018 m. sausio 1 d. Pareiškėjas paaiškino, kad siekia įteisinti statinį, kuris stovi ant valstybinės žemės sklypo, kurį pareiškėjas, vadovaudamasis Administracijos 2014 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 30-1974, siekia įteisinti kaip įsiterpusį žemės sklypą ir prisijungti prie savo nuosavybės teise valdomo sklypo. Pažymėjo, kad iki šiol statinys nėra įteisintas dėl to, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-149-561/2017, kurioje sprendžiamas Administracijos 2014 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 30-1974, kuriuo nustatyta, kad turi būti pradedamas rengti apie 1480 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu. Tik išsprendus sklypų susijungimo klausimą pareiškėjas galės išspręsti klausimus dėl savavališkos statybos įteisinimo. Pareiškėjas nurodė, kad Administracijos Raštas turėtų būti panaikintas, nes atsakovui yra žinoma, kad pareiškėjas šiuo metu įteisinti savavališkos statybos negali dėl objektyvių priežasčių. Padidintas žemės tarifas laikytinas nesąžiningu ir neproporcingu. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-149-561/2017 ir iki termino įvykdyti pareiškėjui surašytą 2014 m. rugsėjo 2 d. Privalomąjį nurodymą Nr. PRN-00-00147 pabaigos.

3.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundo argumentais nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4.       Atsakovas nurodė, kad aplinkybė dėl savavališkos statybos statinio nepaneigta. Padidintas žemės mokesčio tarifas buvo nustatytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsniu ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 1-481 „Dėl žemės mokesčių tarifų 2017 m. nustatymo“ (toliau – ir Tarybos sprendimas) 1.1.2 punktu. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam turėtų būti taikomos teisės aktuose įtvirtintos lengvatos, todėl 4 proc. žemės mokesčio tarifas buvo nustatytas teisėtai ir pagrįstai.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad Administracija Raštu 2017 m. mokestiniam laikotarpiui pareiškėjo nuosavybės teises valdomam žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), nustatė 4 proc. dydžio žemės mokesčio tarifą dėl to, kad minėtame sklype yra statinys, kuris teisės aktų nustatyta tvarka yra pripažintas savavališka statyba. Rašte taip pat nurodyta, kad 4 proc. tarifas taikomas nuo savavališkos statybos nustatymo akto surašymo dienos iki savavališkos statybos padarinių pašalinimo dienos. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjui nuosavybės teises valdomame sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esantis statinys yra pripažinta savavališka statyba.

7.       Teismas nurodė, kad Tarybos sprendimu buvo nustatyti mokesčio tarifai 2017 metams Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiai privačiai žemei. Tarybos sprendimo 1.1. punktu nustatytas 4 proc. žemės mokestinės vertės tarifas nenaudojamiems žemės sklypams (1.1.1. punktas) ir žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba (1.1.2 punktas). Visai kitai žemei nustatytas 0,12 proc. žemės mokestinės vertės tarifas (1.2. punktas).

8.       Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde gana plačiai aprašė statinio, pripažinto savavališka statyba, įteisinimo eigą, savo atliekamus veiksmus ir kitas procedūras (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas, ginčų nagrinėjimas civilinio proceso tvarka), nurodydamas, kad Administracijai ir NŽT parengus apie 1480 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektą ir minėtą žemės sklypą sujungus su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu sklypu, jis nedelsiant imsis procedūrinių veiksmų pastatui įteisinti, tačiau, teismo vertinimu, šie argumentai, nagrinėjamo ginčo kontekste, jokios teisinės reikšmės neturėjo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pats pasirinko procedūrinių veiksmų eiliškumą (pirmiausia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas ir tik tada savavališkos statybos įteisinimas), o Administracija, nustačiusi, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype yra savavališkos statybos statinys ir jis nėra likviduotas, ar įteisintas, turėjo teisinį pagrindą, vadovaujantis Tarybos sprendimu, žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti 4 proc. žemės mokestinės vertės tarifą.

9.       Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 8 straipsniu, reglamentuojančiu, kokie subjektai nemoka žemės mokesčio ir kokia žemė žemės mokesčiu neapmokestinama, šio straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta nuostata, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti, nustatė, kad pareiškėjas nei Administracijai, nei į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad atitiktų subjektų ratą, nustatytą Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, ar valdytų žemės sklypą, nurodytą Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jam galėtų būti taikoma Tarybos sprendimo 2 punkto nuostata, todėl teismas darė išvadą, kad Administracija nustačiusi, jog pareiškėjo nuosavybės teise valdomame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), yra savavališkos statybos statinys, turėjo teisinį pagrindą minėtam žemės sklypui nustatyti 4 proc. dydžio žemės mokesčio tarifą.

10.       Teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl plačiai aptartų objektyvių priežasčių (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas, skundų nagrinėjimas civilinio proceso tvarka ir kt.), dėl kurių, jo nuomone, šiuo metu negalimas savavališkos statybos įteisinimas, aptartų teisės nuostatų kontekste, nėra teisiškai reikšmingi ir konstatavo, kad Administracija atliko objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, skundžiamas Administracijos Raštas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III.

11.       Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas, papildomai nurodant, kad:

11.1.                      Teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių dėl objektyvių priežasčių (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas, skundų nagrinėjimas civilinio proceso tvarka ir kt.), dėl kurių, šiuo metu negalimas savavališkos statybos įteisinimas. Pareiškėjas pabrėžia, kad akivaizdžiai nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių skundžiamu Raštu pareiškėjui taikytinas mokestis. Jeigu jam nebūtų sutrukdę, jis dar 2015 metais būtų prisijungęs valstybinės žemės plotą, ant kurio stovi savavališka statyba pripažintas statinys, ir savavališkos statybos statinį būtų įteisinęs. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovui yra žinoma, kad įteisinti savavališkos statybos pareiškėjas negali dėl objektyvių priežasčių, tai patvirtinta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl padidinto žemės mokesčio tarifo taikymas pareiškėjui, atsižvelgiant į jo specifinę situaciją, laikytinas nesąžiningu ir neproporcingu.

11.2.                      Teismas ne itin atidžiai tyrė visas administracinės bylos aplinkybes. Pareiškėjas nurodo, kad Rašte teigiama, jog mokestis pareiškėjui taikomas vadovaujantis Tarybos sprendimo 1.1.2. punktu, o šiame punkte nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiai privačiai žemei nustatomas 4 proc. žemės mokestis nuo žemės mokestinės vertės, jeigu ant žemės sklypo stovi statinys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas savavališka statyba. Pareiškėjo vertinimu, šiuo sprendimu nustatytas mokestis gali būti taikomas tik ant privačios žemės esant savavališkos statybos statiniui privačios žemės savininkui. Pareiškėjas nurodo, kad teismui uždraudus Administracijai ir NŽT tęsti apie 1480 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektą, pareiškėjas iki šiol nėra prisijungęs minėto žemės sklypo ir įteisinęs neteisėtos statybos statinio, už kurį ir yra mokėtinas skundžiamu Raštu nustatytas mokestis. Pareiškėjas pabrėžia, kad savavališka statyba pripažintam statiniui esant ant valstybinės žemės sklypo, o ne ant pareiškėjui priklausančio žemės sklypo, akivaizdu, kad pareiškėjui Tarybos sprendimo 1.1.2. punkte nustatytas mokestis negali būti taikomas. Tokią savo nuomonę pareiškėjas grindžia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir pastebi, kad pareiškėjas yra pensinio amžiaus, o pagal minėto Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktą, šiuo mokesčiu neapmokestinami pensinio amžiaus asmenys. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas prieš tai minėtų argumentų nevertino ir nenagrinėjo.

12.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą.

13.       Atsakovas nurodo, kad priešingai nei bando pateikti pareiškėjas, teismas pakankamai išsamiai aptarė teisinį reguliavimą, kurio kontekste buvo įvertintos pareiškėjo pateiktos faktinės aplinkybės (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas, skundų nagrinėjimas civilinio proceso tvarka ir kt.) ir padaryta išvada, kad jos šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne Įstatymo nuostatomis, o bendraisiais sąžiningumo ir proporcingumo principais. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo skunde pateikiamos aplinkybės neatitinka teisės aktuose nustatytų sąlygų, dėl kurių egzistavimo pareiškėjo nuosavybės teise turimam žemės sklypui galėtų būti nustatomas mažesnis žemės mokesčio tarifas. Mažesnio žemės mokesčio tarifo pareiškėjui nustatymas ne tik neatitiktų galiojančių teisės aktų, tačiau galėtų būti laikomas ir nelygiateisišku kitų subjektų, kuriems taikomi tie patys teisės aktai, atžvilgiu.

14.       Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23, 24 ir 50 straipsnių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pabrėžia, kad pareiškėjas neleistinai keičia skundo pagrindą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pateikia naują aplinkybę, kuria nesirėmė teismui teiktame skunde, jog savavališka statyba yra ne jam priklausančiame sklype, o valstybinėje žemėje. Teismui teiktame skunde pareiškėjas neginčijo, kad savavališka statyba realiai gali būti ne jam priklausančiame sklype, tą nustatė ir teismas, konstatavęs, kad „byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype yra savavališkos statybos statinys“. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į dar vieną naują pareiškėjo pateiktą aplinkybę, kad jis, remiantis Įstatymu, neva yra neapmokestinamas žemės mokesčiu, kadangi yra pensinio amžiaus. Atsakovas pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėtų dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo spręsti vadovaudamasis naujais pareiškėjo argumentais, kurių jis neteikė pirmosios instancijos teisme.

15.       Atsakovas paaiškina, kad nauji pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti ir nepaneigiantys teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo. Atsakovas nurodo, kad 2014 m. rugpjūčio 29 d. VTPSI surašytame savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-140829-00151 nustatyta, kad statinys, (duomenys neskelbtini) žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), statomas savavališkai, pareiškėjui nurodoma būtent šiame sklype nevykdyti jokių savavališkai statomo statinio statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką, o ties atliktų statybos darbų mastu nurodoma, kad „pastatytas ūkinis pastatas, dalis pastato valstybinėje žemėje“. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad 2014 m. liepos 4 d. NŽT Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-172 konstatuota, kad pastatas (atsakovo pastaba, kad nenurodyta, koks konkrečiai pastatas), esantis šalia ginčo žemės sklypo, stovi valstybinėje žemėje, savaime nereiškia, kad toks pastatas nepatenka ir ant pareiškėjui priklausančio žemės sklypo, ypač turint omenyje ir tai, kad aplinkybę, jog tik dalis pastato yra valstybinėje žemėje, nustatė VTPSI 2014 m. rugpjūčio 29 d. Akte. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad skundo 10 priede esanti fotonuotrauka patvirtina, jog savavališkai statomas statinys nepatenka į pareiškėjui priklausančio sklypo ribas. Atsakovo vertinimu, pateikta fotonuotrauka nėra pakankamai aiški, be to, nėra skirta savavališkai statybai nustatyti. Atsakovas nurodo neturėjęs pagrindo abejoti VTPSI dokumentų teisingumu ir priimti kitokį sprendimą, nei nustatyti 4 proc. žemės mokesčio tarifą pareiškėjui pagal Tarybos sprendimo nuostatas.

16.       Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad jam taikoma Įstatymo išimtis, nes jis yra pensinio amžiaus. Atsakovas nurodo, kad Tarybos sprendimu buvo nustatytas 10 arų neapmokestinama žemės sklypo dalis asmenims, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis, asmenims, kuriems sukako senatvės pensijos amžius, nepilnamečiams vaikams (iki jiems sukaks 18 metų, dieninių skyrių mokymo įstaigų moksleiviams ir studentams), jei šių žemės savininkų šeimose apmokestinamo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei Administracijai, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jis ir jo šeima atitiktų teisės aktų keliamus reikalavimus.

17.       Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas Arvydas Aranauskas prašo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl Administracijos 2017 m. liepos 18 d. rašto panaikinimo, kadangi prie patikrinimo akto Nr. 2 pridėtos kadastro žemėlapio ištraukos akivaizdžiai matyti, kad ginčo statinys stovi ne pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), o būtent valstybinėje žemėje, kurią pareiškėjas nori prisijungi. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad  apeliaciniame procese keliami nauji reikalavimai, kadangi aplinkybės, jog statinys stovi ne pareiškėjui priklausančioje žemėje, nors ir nebuvo nurodomos skunde, tačiau jos buvo išdėstytos pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kita vertus skundo reikalavimo dalykas nesikeičia. Papildomai atstovas nurodo, jog 2019 m. birželio 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų ir strateginio planavimo departamento Mokesčių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštas, kuriame nurodyta, jog sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 metų mokestiniu laikotarpiu neturėtų būti taikomas 4 proc. žemės mokesčio tarifas. Pažymi, jog netaisant to koks bus galutinis teismo sprendimas, nori, kad teismas pasisakytų iš esmės dėl ginčo dalyko, kadangi ir toliau ginčo sklypui yra taikomas žemės mokesčio tarifas už 2018 metus. Atstovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18.       Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad buvo kreiptasi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl žemės sklypo išbraukimo iš sąrašų, todėl 4 proc. tarifo mokestis turėjo būti netaikomas. Teigia, jog savivaldybės administracija, priimdama šį 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštą, pakeitė savo nuomonę dėl žemės mokesčio tarifo nustatymo, galimai remdamasi pareiškėjo pateiktais naujais duomenimis. Pritaria, kad savavališkos statybos statinys stovi ne ant pareiškėjui priklausančios žemės sklypo. Nurodo, jog teismo posėdžio metu paaiškėjus aplinkybėms dėl pareiškėjo sklypo ribų, teismas, priimdamas sprendimą, turėtų atsižvelgti, kad Administracija, priimdama skundžiamą raštą, vadovavosi turimais duomenimis, neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų neatliko, juo labiau, kad teismo posėdžio metu paaiškėjo, kodėl savavališkos statybos statinys buvo nurodytas kaip pastatytas pareiškėjui priklausančioje žemėje. Atsakovo atstovas prašo sumažinti pareiškėjo atstovo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.

19.       Teismo posėdžio metu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialistės, atsižvelgdamos į byloje esančius dokumentus bei išdėstytus argumentus, sutiko, kad savavališko statybos statinys stovi ne pareiškėjui priklausančioje žemėje, o valstybinėje žemėje. Teismo posėdžio metu specialistė paaiškino, kad kai yra surašomas savavališkos statybos aktas, jie apie akto surašymą praneša raštu savivaldybei ir VĮ Registrų centrui. Specialistės nuomone, buvo padaryta klaida nurodant žemės sklypą, tačiau nepridėjus žodžio „prie“, t. y. kad šis savavališkos statybos pastatas yra „prie“ pareiškėjui priklausančio sklypo, o ne šiame sklype. 

20.       Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialistai teismo posėdžio metu nurodė, kad jie tik išmatavo statinio, kuris stovėjo prie miško, ilgį ir statinio dydį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

21.       Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-481 buvo nustatyti mokesčio tarifai 2017 metams Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiai privačiai žemei. Tarybos sprendimo 1.1. 2 punktu nustatytas 4 proc. žemės mokestinės vertės tarifas žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba.

22.       Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 18 d. raštu Nr. A51-47089/17(2.14.1.44-FN3) pareiškėjo nuosavybės teise valdomam žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), 2017 m. mokestiniam laikotarpiui nustatytas 4 proc. dydžio žemės mokesčio tarifas dėl to, kad šiame sklype yra statinys, pripažintas savavališka statyba.

23.       Pagrindas tokiam sprendimui priimti buvo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. rugpjūčio 29 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-140829-00151, kuriame nurodoma, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype adresu (duomenys neskelbtini) žemės sklypo kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas statomas savavališkai.

24.       Iš į bylą pateikto Žemės naudojimo patikrinimo akto (patikrinimo pagrindu buvo Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. gegužės 23 d. raštas), kadastro žemėlapio ištraukos bei nuotraukų (b. l. 10-13), šiuos veiksmus atliko NŽT prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus specialistai, matyti, kad savavališka statyba pripažintas statinys yra ne pareiškėjo sklypo, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), ribose. Tai patvirtino ir specialistai – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir NŽT prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus atstovai, apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka metu davę paaiškinimus.

25.       Dėl nurodytų įrodymų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjui ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtu individualiu teisės aktu 4 proc. žemės mokestinės vertės tarifas, vadovaujantis Tarybos sprendimo 1.1. 2 punktu, nustatytas be teisėto pagrindo, todėl pareiškėjo skundas patenkinamas – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 18 d. raštas Nr. A51-47089/17(2.14.1.44-FN3) panaikinamas (ABTĮ 88 str. 2 p., 137 str., 144 str. 1 d. 2 p.).

26.       Dėl Nutarties 14 punkte nurodytų atsakovo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybe, jog savavališka statyba yra ne pareiškėjui priklausančiame sklype, o valstybinėje žemėje, buvo remiamasi bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėjant teismo posėdyje. Tai liudija teismo posėdžio garso įrašas (nuo 3 min).

27.       Vertindama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų ir strateginio planavimo departamento mokesčių skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėn. rašto Nr. A51- /18(2.14.144E-FN3) reikšmę šio ginčo baigčiai, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad juo nėra pakeistas/ panaikintas šioje byloje ginčijamas individualus administracinis teisės aktas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo reikalavimas patenkintas administracine tvarka ir ginčo teisiniai santykiai tokiu būdu pasibaigę.

28.       Pareiškėjas prašo priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme bei už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą teisme. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).

29.       Nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas apeliacinės instancijos teisme priimtas pareiškėjo naudai (panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą ir priėmus naują sprendimą – skundą patenkinti), todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą. Byloje pateikta PVM sąskaita už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymas patvirtina, kad už suteiktas teisines paslaugas buvo sumokėta 500 Eur suma.

30.       Pažymėtina, kad pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) Rekomendacijų 8.2 punktą, maksimalus užmokesčio dydis už skundo parengimą yra 2,5, už apeliacinį skundą 2,5 (8.9 punktas).

31.       Pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui pateikė 2017 m. rugpjūčio 22 d., todėl atsižvelgiant į Rekomendacijų 7 punktą, maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už skundo parengimą sudaro 817,60 Eur (2017 m. I ketvirtis). Apeliacinis skundas pateiktas 2017 m. lapkričio 27 d., todėl galimas priteisti užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą sudaro 838,70 Eur (2017 m. II ketvirtis).

32.        Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo prašoma 247,95 Eur suma už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą bei 165,30 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą yra mažesnė nei nustatytas užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas  maksimalus dydis, įvertinusi pareiškėjos atstovo (advokato) darbo laiko ir materialinių sąnaudų, į atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį ir apimtį, į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo mažinti prašomą priteisti išlaidų atlyginimo sumą, todėl iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteistina 500 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 18 d. raštą Nr. A51-47089/17(2.14.1.44-FN3) panaikinti.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui J. K. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.