Civilinė
byla Nr. 3K-7-34/2011 Procesinio
sprendimo kategorijos: 24.2; 30.3; 75.6.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės
Ambrasienės, Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio
(kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovo R. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio
23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A.
ieškinį atsakovams A. V., 453-iajai daugiabučių namų savininkų bendrijai,
VĮ Registrų centrui dėl pažymos pripažinimo negaliojančia, nuosavybės teisių į
butą pripažinimo, buto teisinės registracijos panaikinimo, testamento
pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys – B. A., Vilniaus m. 33-iojo
notarų biuro notarė P. J.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1971 m. ieškovo tėvas V. A.,
būdamas santuokoje su B. A., priimtas į Gyvenamųjų namų statybos
kooperatyvą Nr. 124 (toliau – ir kooperatyvas), jam skirtas keturių
kambarių butas adresu: (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad visą
pajų už šį butą 1986 metais išmokėjo ieškovo tėvas V. A. 1989 m. rugsėjo 5
d. išrašo iš kooperatyvo 1989 m. rugpjūčio 30 d. įgaliotinių susirinkimo
protokolo Nr. 7 duomenimis, ieškovo tėvo šeimai buvo paskirtas ir
vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2006 m. spalio 25
d. padarytame to paties protokolo išraše nurodyta, kad nutarta atsilaisvinusį
vieno kambario butą (duomenys neskelbtini) skirti kooperatyvo nariui
V. A. (ieškovo tėvui), o atsilaisvinusį jo keturių kambarių butą (duomenys
neskelbtini) – jo sūnui R. A. (ieškovui), priimant jį į kooperatyvo
narius. Ieškovo teigimu, tai buvo padaryta dėl to, kad tuo metu galiojusiuose teisės
aktuose nebuvo nustatyta galimybės asmeniui turėti du kooperatinius butus. Byloje
esančio Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m.
spalio 6 d. sprendimo Nr. 279 duomenimis, patvirtinus šiuo sprendimu kooperatyvo
nutarimą, ieškovas tapo kooperatyvo nariu, jam skirtas keturių kambarių butas (duomenys
neskelbtini) (įrašyta pastaba – „naujas narys, išsikėlus tėvui į kitą
butą“); ieškovo tėvui skirtas butas (duomenys neskelbtini) (įrašyta
pastaba – „naujas narys, buto sąlygų gerinimas“). 1989 m. lapkričio 13 d.
ieškovui išduotas buto orderis, jame nurodant visus įregistruotinus asmenis:
kooperatyvo narį R. A., jo sutuoktinę D. E. A., sūnų Ž. A.,
seserį R. V. ir jos sūnų A. V.
Byloje yra pateiktas 1989 m.
spalio 7 d. ieškovo tėvo V. A. ir ieškovo pasirašytas raštelis, kuriame
nurodoma, kad V. A. perleidžia gimimo dienos proga butą (duomenys
neskelbtini) su visais komunaliniais mokesčiais, nes pats išeina gyventi į
butą Nr. 51. Ieškovo teigimu, šiuo rašteliu butą kaip dovaną tėvas perleido
jam, jis dovaną priėmė, vienas mokėjo buto komunalinius mokesčius, iš esmės taip
faktiškai jam buvo perleistas pajus.
Gyvenamųjų namų statybos
kooperatyvo 1995 m. birželio 1 d. pažymos Nr. 24 pagrindu nuosavybės
teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruotos ieškovo tėvo
V. A. vardu. Ieškovo įsitikinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės teikia
pagrindą išvadai, kad kooperatyvo 1995 m. birželio 1 d. pažymos pagrindu
butas (duomenys neskelbtini) tą pačią dieną buvo neteisėtai
įregistruotas V. A.; kooperatyvas neturėjo teisės išduoti pažymos. VĮ Registrų
centras įregistravo ginčo butą V. A. taip pat neteisėtai: šis galėjo
įregistruoti nuosavybės teisę tik į vieną butą; ieškovo tėvui tuo pačiu metu
pateikus dvi pažymas dėl butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys
neskelbtini), registro įstaiga privalėjo pasitikslinti duomenis.
1996 m. vasario 13 d. Gyvenamųjų
namų statybos kooperatyvas Nr. 124 reorganizuotas į 453–iąją daugiabučių
namų savininkų bendriją (toliau – ir 453-ioji DNSB).
2003 m. kovo 13 d. ieškovo tėvas V. A.
sudarė oficialųjį testamentą, kuriuo savo mirties atveju padarė patvarkymą jam
nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini),
41/100 dalį palikti vaikaičiui A. V. (atsakovui), o 59/100 dalis – sūnui R. A.
(ieškovui).
Nurodydamas, kad apie pažymą ir
testamentą sužinojo 2006 m. rugsėjo mėnesį, kai kreipėsi į notarą palikimo
priėmimo klausimu, ieškovas teigė, jog nepraleido ieškinio senaties termino
pažeistoms teisėms ginti. Ieškovas prašė: pripažinti negaliojančia Gyvenamųjų
namų statybos kooperatyvo 1995 m. birželio 1 d. pažymą Nr. 24; pripažinti
ieškovui nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini); panaikinti
pirmiau nurodyto buto teisinę registraciją V. A. vardu; pripažinti
negaliojančiu 2002 m. kovo 13 d. oficialųjį testamentą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17
d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad 1990 m.
spalio 16 d. įstatymu Nr. I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ buvo
pakeisti ir papildyti LTSR Ministrų tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu
Nr. 75 patvirtinti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų
įstatai bei papildytos iki 1998 m. birželio 16 d. galiojusio Butų kodekso
normos, reglamentavusios kooperatyvo narių teises. Nurodyto įstatymo 1 straipsnyje
nustatyta, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs
pajų už butą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Iki šio
teisinio reglamentavimo įsigaliojimo kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik
pajiniai įnašai, o butas priklausė kooperatyvui. Kadangi ieškovo tėvas pajų už
ginčo butą išmokėjo būdamas santuokoje, tai pagal tuo metu galiojusias
Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio nuostatas pajus
sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Norint perleisti
bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį pajų, buvo privalomas kito
sutuoktinio sutikimas. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų,
patvirtinančių, jog B. A. būtų davusi sutikimą V. A. perleisti
pajų sūnui R. A. Ieškovas, siekdamas įrodyti priešingai, rėmėsi 1989 m.
rugsėjo 23 d. B. A. pasirašytu įsipareigojimu atlaisvinti butą, tačiau, teismo
vertinimu, šis dokumentas (be kita ko, pasirašytas tuo metu, kai buvo
sprendžiamas klausimas, ar suteikti V. A. šeimai papildomai vieno kambario
butą) nepripažintinas ieškovo tėvo sutuoktinės valios perleisti pajų už ginčo
butą ieškovui įrodymu, nes jo turinys patvirtina tik B. A. įsipareigojimą
atlaisvinti butą, kuris buvo privalomas šeimos gyvenamosioms sąlygoms
pasigerinti. Dėl to teismas sprendė, kad, net ir pripažinus, jog ieškovo tėvas,
pasirašydamas 1989 m. spalio 7 d. raštelį, išreiškė valią perleisti už ginčo
butą išmokėtą pajų ieškovui, sutuoktinės sutikimo nebuvimas daro tokį sandorį
negaliojantį. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė ir kitos sąlygos,
būtinos pajaus perleidimui konstatuoti – kooperatyvo narių visuotinio
susirinkimo sutikimo fakto. Be to, iš nurodyto 1989 m. spalio 7 d. raštelio turinio
neaišku, kam, kokiu pagrindu ir kokiomis teisėmis perleidžiamas butas. Raštelio
pasirašymo metu V. A. neturėjo nuosavybės teisių į ginčo butą. Taigi objektyviai
nebuvo galimybės perleisti neturimos teisės. Nekilnojamojo turto sandoriams
įstatyme buvo keliami notarinio patvirtinimo, privalomos teisinės registracijos
reikalavimai. Nurodytas raštelis šių neatitinka. Teismo nuomone, atsižvelgtina
ir į tolimesnius ieškovo tėvo veiksmus: 1995 m. birželio 1 d. jis gavo
pažymą apie pajaus išmokėjimą ir įregistravo savo nuosavybės teises į ginčo
butą, vėliau surašė testamentą dėl jo palikimo. Teismo vertinimu, nurodytos
aplinkybės patvirtina, kad V. A. nemanė esąs perleidęs pajų sūnui. Teismas
atkreipė dėmesį ir į ieškovo neveikimą įgyvendinant savo teises: byloje nėra
jokių duomenų, kad jis, jeigu 1989 m. spalio 7 d. raštelį vertino kaip pajaus
dovanojimo sutartį, būtų pranešęs apie tai kooperatyvui ir siekęs įregistruoti
savo nuosavybės teises.
Teismas pažymėjo, kad ieškovo tėvo
nuosavybės teisės į ginčo butą Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 1995
m. birželio 1 d., taigi nuo šios datos informacija apie ginčo buto nuosavybę
bei jos pagrindą tapo vieša ir prieinama ieškovui, tačiau, atsižvelgdamas į
tai, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnis, įtvirtinęs
nekilnojamojo turto registro duomenų viešumo principą, įsigaliojo 1998 m.
sausio 1 d., teismas sprendė, jog būtent nuo šios datos skaičiuotinas atsakovo
prašomas taikyti trejų metų ieškinio senaties terminas visiems ieškovo
pareikštiems reikalavimams, išskyrus reikalavimą dėl 2002 m. kovo 13 d.
oficialiojo testamento pripažinimo negaliojančiu (1964 m. CK 84 straipsnio 1
dalis). Dėl to, padaręs išvadą, kad ieškovo teisė ginti pažeistas teises teisme
išnyko 2001 m. sausio 1 d. (1964 m. CK 86 straipsnis, Nekilnojamojo turto
registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalis), t. y. iki 2000 m. CK
įsigaliojimo, teismas konstatavo pagrindą atmesti pirmuosius tris ieškinio reikalavimus,
nes nenustatė jokių objektyvių svarbiomis termino praleidimo priežastimis
pripažintinų aplinkybių.
Spręsdamas, kad ieškovo
reikalavimai, be kita ko, netenkintini ir kitais pagrindais, teismas nurodė,
jog Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintoje Pastatų,
statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijoje buvo nustatyta, kad butai
daugiabučiuose namuose turi būti teisiškai registruojami. Instrukcijos 8.11
punkte vienu pagrindinių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į butus, buvo
įvardytas kooperatyvų išduotas pažymėjimas. 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr.
I-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnyje kooperatyvo
nario nuosavybės teisė siejama su visišku pajaus išmokėjimu. Dėl to teismas
sprendė, kad pajaus išmokėjimo faktą patvirtinanti kooperatyvo 1995 m. birželio
1 d. pažyma Nr. 24 atitiko įstatymo reikalavimus ir buvo teisėtas
pagrindas nuosavybės teisėms į ginčo butą registruoti, o pagrindo išduoti
analogiško turinio pažymą ieškovui nebuvo, nes pajaus perleidimo sandoris įstatymo
nustatyta tvarka neįvyko, teisėto pagrindo pakeisti kooperatyvo buhalteriniuose
dokumentuose duomenis apie pajaus nuosavybę neatsirado. Be to, liudytojos J. S.
ir V. B. patvirtino trečiojo asmens B. A. nurodytas aplinkybes, kad
ieškovo tėvas kartu su sutuoktine, praėjus tam tikram laikui po išsikėlimo į
butą Nr. 51, grįžo gyventi atgal į butą Nr. 21, nes ieškovo šeima
nesutarė su jo sesers R. V. šeima. Teismas atkreipė dėmesį į tam tikras byloje
esančių rašytinių įrodymų neatitiktis, t. y. į skirtingą kooperatyvo 1989
m. rugpjūčio 30 d. įgaliotinių susirinkimo protokolo Nr. 7 išrašų turinį:
pirmiau (1989 m. rugsėjo 5 d.) padarytame išraše nurodoma apie gyvenimo
sąlygų gerinimą ir buto Nr. 51 suteikimą ieškovo tėvo šeimai, o
vėlesniame (2006 m. spalio 25 d.) išraše teigiama, kad butas Nr. 51
skiriamas ieškovo tėvui, o atlaisvintas butas Nr. 21 – ieškovui. Tačiau
nurodytų aplinkybių pagrindu, be to, nustatęs, jog butas Nr. 21 nebuvo
atlaisvintas, nes jame liko gyventi ieškovo sesuo R. V. su sūnumi
(atsakovu), teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog visi šeimos nariai
suprato vieno papildomo kambario buto jiems skyrimą kaip bendrų šeimos gyvenimo
sąlygų gerinimą ir bendru sutarimu sprendė dėl jų naudojimosi tvarkos. Teismas
pažymėjo, kad visi byloje dalyvaujantys asmenys patvirtino, jog žinojo, kad
pajų už abu butus išmokėjo V. A., o pajus už butą Nr. 21 buvo
išmokėtas dar iki buto Nr. 51 paskyrimo. Teismas pripažino ieškovą
žinojusiu ir visiškai supratusiu, kad pajus, o vėliau ir ginčo buto nuosavybės
teisės priklauso jo tėvui. Teismo nuomone, net ir pripažinus, kad kooperatyvo
įgaliotinių susirinkimas nepagrįstai skyrė ieškovo tėvui papildomą (ginčo)
butą, dėl šios aplinkybės neatsiranda ieškovo nuosavybės teisės į šį butą. Atsižvelgdamas
į tai, kad ieškovo tėvas testamente išreiškė valią palikti sūnui (ieškovui)
59/100 dalis ginčo buto, teismas sprendė, kad jo turtiniai interesai yra apginti.
Pažymėjęs, kad ieškovas, reikalaudamas pripažinti negaliojančiu 2002 m.
kovo 13 d. oficialųjį testamentą, nenurodė jokių savarankiškų jo nuginčijimo
pagrindų, testamento neteisėtumą siejo su testatoriaus nuosavybės teisių į
paliekamą turtą nuginčijimu, teismas konstatavo, jog, nepaneigus V. A.
nuosavybės teisių į paliekamą turtą ir nesant pagrindo abejoti testatoriaus
valios išraiška bei sandorio atitiktimi įstatymo reikalavimams, šis ieškovo reikalavimas
netenkintinas.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo
2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį piliečių apsirūpinimo
gyvenamosiomis patalpomis gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose ir
naudojimosi jomis teisinį reglamentavimą tam, kad asmuo įgytų teisę apsigyventi
kooperatyvo bute, jis privalėjo būti kooperatyvo nariu, t. y. nustatyta tvarka
priimtas į kooperatyvą ir sumokėjęs stojamąjį mokestį bei pirmąją pajaus įmoką.
Teisės apsigyventi skirtame bute ir juo naudotis pagrindas buvo orderis,
nesuteikęs kooperatyvo nariui bei jo šeimos nariams nuosavybės teisių į skirtą
butą. Asmens narystė kooperatyve buvo grindžiama pajinių santykių pagrindu:
pajus (sankaupos, už kurias pastatytas ir įrengtas butas) buvo kooperatyvo
nario, o butas – gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nuosavybė. Tik pajus
galėjo būti paveldimas, dalijamas, perduodamas įstatymų nustatyta tvarka. Įmokėtas
kooperatyvo nario, jam esant santuokoje, pajus priklausė sutuoktiniams
bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (SŠK 21 straipsnis).
Teisėjų
kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog ieškovas buvo priimtas į kooperatyvo
narius, suteikiant jam teisę naudotis jo tėvui, to paties kooperatyvo nariui,
skirtu butu (duomenys neskelbtini), šiam paskiriant
kitą vieno kambario butą (duomenys neskelbtini),
tačiau nėra jokių duomenų, kad ieškovas mokėjo už butą Nr. 21 arba už butą
Nr. 51 kokias nors kooperatyvo nariui nustatytas būtinas įmokas (stojamąjį
mokestį, pajaus įnašus). Pajų už ginčo gyvenamąją patalpą 1986 metais išmokėjo
V. A. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai
nepripažino 1989 m. spalio 7 d. ieškovo tėvo pasirašyto raštelio, kuriame
teigiama, kad jis gimimo dienos proga perleidžia butą, esantį (duomenys neskelbtini), su visais komunaliniais
mokesčiais, nes pats išeina gyventi į butą Nr. 51, pajaus perleidimo
sutartimi: raštelio surašymo metu ieškovo tėvas buvo išmokėjęs už ginčo butą visą
pajų; kadangi jis gyveno santuokoje su trečiuoju asmeniu B. A., tai pajus
priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir galėjo būti
perleistas tik sutikus B. A., kooperatyvo narių (įgaliotinių) visuotiniam
susirinkimui ir leidus atitinkamos Liaudies deputatų tarybos vykdomajam
komitetui (Pavyzdinių gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatų 26 punkto d
papunktis); B. A. neigia davusi sutikimą perleisti pajų ir teigia apie
tokį perleidimą nieko nežinojusi iki sutuoktinio mirties; nei kooperatyvo narių
(įgaliotinių) visuotinis susirinkimas sutikimo, nei Liaudies deputatų tarybos
vykdomasis komitetas leidimo tokiam sandoriui nebuvo davę. Pripažindama
nepagrįstu ieškovo teiginį, kad trečiojo asmens B. A. sutikimą perleisti pajų
patvirtina jos išsikėlimas kartu su V. A. gyventi į kitą vieno kambario
butą Nr. 51, teisėjų kolegija nurodė, jog persikėlimas gyventi į kitą tame
pačiame name esantį butą neprilygsta pajaus perleidimui. B. A., persikeldama
į kitą butą, neprarado jai nuosavybės teise priklausančios pajaus, išmokėtos už
ginčo butą, dalies. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys teikia
pagrindą išvadai, kad po tam tikro laiko B. ir V. A. grįžo gyventi į
ginčo butą: V. A. gyveno jame iki mirties, o B. A. gyvena iki šiol. Remdamasi
1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. I-680 „Dėl Gyvenamųjų namų statybos
kooperatyvų“ 1 straipsniu, Butų kodekso 117 straipsniu, teisėjų kolegija
konstatavo, kad ginčo butas pagrįstai ir teisėtai įregistruotas Nekilnojamojo
turto registre ginčijamos kooperatyvo 1995 m. birželio 1 d. pažymos Nr. 24
apie pajaus išmokėjimą pagrindu kaip priklausantis nuosavybės teise V. A. Teisėjų
kolegijos nuomone, nepriklausomai nuo to, kad nuosavybės teisės į ginčo butą
įregistruotos vieno asmens vardu, nepaneigus sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės
į pajų už ginčo butą, šis butas yra V. ir B. Abromavičių bendroji
jungtinė nuosavybė (SŠK 21 straipsnis, CK 3.87–3.88 straipsniai). Dėl
to teisėjų kolegija pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismas išvadas,
kad tolimesni, po ginčo raštelio surašymo sekę, ieškovo tėvo veiksmai,
įregistruojant nuosavybės teises į ginčo butą ir sudarant oficialųjį testamentą,
paneigia ieškovo nurodomą ginčo raštelyje išreikštą jo tėvo valią perleisti
ginčo buto pajų ieškovui. Teisėjų kolegija sprendė, kad 1989 m. spalio 7 d. ieškovo
tėvo pasirašytas raštelis nei forma, nei turiniu neatitinka sandoriui keliamų
reikalavimų ir nesukelia jokių teisinių padarinių (1964 m. CK 47 straipsnis).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą
bei nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Šis kasatoriaus
prašymas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję
teismai netinkamai aiškino ir taikė ginčo laikotarpiu galiojusias piliečių
apsirūpinimą gyvenamosiomis patalpomis gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų
namuose ir naudojimąsi jomis reglamentavusias materialiosios teisės normas.
Kasatoriaus teigimu, sistemiškai aiškinant Buto kodekso 10, 109 straipsnių,
1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. I-680 „Dėl Gyvenamųjų namų statybos
kooperatyvų“ 1 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas
įtvirtino gyvenamųjų namų kooperatyvo nario, išmokėjusio pajų, nuosavybes
teises ne į bet kurį kooperatyvui priklausiusį butą, o tik į tą konkretų butą,
kurio naudojimosi teisė suteikta tam kooperatyvo nariui. Dėl to, suteikus
ieškovo tėvui teisę naudotis butu Nr. 51, jis neteko teisės į butą
Nr. 21. Kadangi V. A. neteko teisės į butą Nr. 21, tai
kooperatyvas Nr. 124 neteisėtai išdavė jam ginčijamą 1995 m. birželio 1 d.
pažymą Nr. 24. Taigi bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netenkino ieškinio
reikalavimų dėl nurodytos pažymos pripažinimo negaliojančia ir šios pagrindu
atliktos buto (duomenys neskelbtini) teisinės
registracijos V. A. vardu panaikinimo.
2. Teismai,
nepripažindami 1989 m. spalio 7 d. raštelio už ginčo butą išmokėto pajaus
perleidimo sutartimi, netinkamai aiškino ir taikė pajaus perleidimą
reglamentavusias materialiosios teisės normas. LTSR Ministrų tarybos 1983 m.
vasario 28 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintų Pavyzdinių gyvenamųjų namų
statybos kooperatyvų įstatų 26 punkto d papunktyje buvo įtvirtinta, kad
kooperatyvo narys turi teisę perduoti pajų bet kuriam kartu nuolat gyvenančiam
pilnamečiam šeimos nariui. Kadangi V. A., surašęs nurodytą raštelį, išsikėlė
iš buto Nr. 21, nes jam buvo suteiktas butas Nr. 51, tai Pavyzdinių
gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatų 26 punkto d papunkčio
nuostatos nagrinėjamam ginčui netaikytinos. Šios taikytinos tik tada, kai pajus
perduodamas nekeičiant vienos gyvenamosios patalpos į kitą. Kasatoriaus manymu,
ginčo atveju taikytinos kito buto suteikimą kooperatyvo nariui ir su šiuo faktu
susijusį pajaus perleidimą reglamentavusios nurodyto teisės akto 26 punkto g
papunkčio, 30 punkto normos. Byloje įrodyta, kad V. A. išmokėjo pajų už
butą Nr. 21, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, jog, pereidamas gyventi
į butą Nr. 51, jis gavo už butą Nr. 21 kokių nors lėšų. Kadangi
kooperatyvo narys V. A. nurodytu rašteliu dovanojo pajų jau nebūdamas buto, už
kurį išmokėjo pajų gyventojas, tai, kasatoriaus teigimu, tokiu atveju pajaus
perleidimui nebuvo reikalingas nei kooperatyvo narių visuotinio (įgaliotinių)
susirinkimo sutikimas, nei atitinkamos Liaudies deputatų tarybos vykdomojo
komiteto leidimas.
3. Kasatorius teigia neginčijantis
teismų išvadų, kad pagal 1989 m. spalio 7 d. raštelio surašymo metu galiojusį
teisinį reglamentavimą pajus, kurį išmokėjo už ginčo butą V. A., priklausė
jam ir jo sutuoktinei B. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir
pajaus perleidimo sandoriui sudaryti buvo reikalingas kito sutuoktinio
sutikimas, tačiau teigia, jog pagal SŠK 21 straipsnio 4 punktą kito
sutuoktinio sutikimas turėjo būti rašytinis tik privalomai notariškai
tvirtinamiems ar atitinkamose įstaigose registruojamiems sandoriams dėl turto
perleidimo arba įkeitimo sudaryti. Kadangi pajinių įnašų perleidimo (pardavimo,
dovanojimo) sandoriams sudaryti įstatymuose nebuvo nustatyta specialios formos
(nei privalomo notarinio tvirtinimo, nei registracijos), tai, kasatoriaus
teigimu, pajaus perleidimui pakako žodinio kito sutuoktinio sutikimo. Kasatoriaus
įsitikinimu, tokį B. A. sutikimą patvirtina jos konkliudentiniai veiksmai:
jai buvo žinoma apie pajaus perleidimą, tačiau ji jo neginčijo; butą
Nr. 21 grąžinus kooperatyvui, ji kartu su V. A. persikėlė gyventi į
kitą butą. Be to, kasatoriaus nuomone, sandoris, sudarytas be kito sutuoktinio
sutikimo, priskirtinas nuginčijamiems sandoriams ir gali būti pripažintas
negaliojančiu tik teismo pagal nustatyta tvarka pareikštą ieškinį, todėl, net
ir pripažinus, kad buvo reikalingas rašytinis B. A. sutikimas, šio
nebuvimas savaime nedaro pajaus perleidimo sandorio negaliojančio.
4. Kasatoriaus
teigimu, jis visą laiką naudojosi ginčo butu, buvo kooperatyvo narys, turėjo
LDT VK išduotą orderį į butą Nr. 21, todėl nežinojo apie tai, kad 1995 m.
nuosavybės teisės į šį butą buvo įregistruotos jo tėvo vardu; apie tai jam tapo
žinoma 2006 m. rugsėjo mėnesį, kai susipažino su V. A. 2002 m. kovo 13 d.
testamentu. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties
termino eigos pradžią susiedamas su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42
straipsnio, įtvirtinusio nekilnojamojo turto registro duomenų viešumo principą,
įsigaliojimu 1998 m. sausio 1 d., neteisingai nustatė ieškinio senaties termino
eigos pradžios momentą. Tai lėmė nepagrįstą teismo išvadą dėl ieškinio senaties
termino praleidimo.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas A. V. prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir
nutartį palikti nepakeistus, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu
argumentus:
1. 1989 m. spalio 7
d. V. A. pasirašytas raštelis negali būti pripažintas pajaus perleidimo
(dovanojimo) sutartimi, nes pagal ginčo aplinkybes ir bylos duomenis
nenustatyta Pavyzdinių gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatų
26 punkto d papunktyje įtvirtintų sąlygų (kooperatyvo narių visuotinio
susirinkimo sutikimo buvimo; LDT VK leidimo gavimo; rašytinės arba notarinės
sutarties sudarymo; kooperatyvo nario sutuoktinio sutikimo turėjimo, jeigu
pajaus sankaupos įgytos gyvenant santuokoje) viseto, būtino pajaus perleidimui
konstatuoti.
2. 1989 m. spalio 7
d. raštelis prieštarauja jo surašymo metu galiojusioms imperatyviosioms
įstatymų normoms, todėl yra niekinis sandoris. Tokį sandorio negaliojimo faktą
teismas gali konstatuoti ex officio.
3. Butai kooperatyvų
namuose pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo skiriami ne
konkrečiam asmeniui, bet visai šeimai (nors kooperatyvo nariu užtekdavo tapti
vienam šeimos nariui), todėl tiek buto Nr. 21, tiek buto Nr. 51
skyrimas A. šeimai (kurią sudarė kasatoriaus tėvai, kasatorius su šeima ir jo
sesers šeima) nepažeidė kasaciniame skunde įvardytų teisės normų. Be to, net ir
sutikus su kasatoriaus argumentu, kad, paskyrus jo tėvui naudotis butu
Nr. 51, jis prarado teisę naudotis butu Nr. 21, dėl šios aplinkybės
kasatoriui neatsirastų jokių teisių į nė vieną šių butų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina paskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu.
Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos
faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų
aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami
tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės
normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje
nustatytas aplinkybes.
Išplėstinė teisėjų
kolegija, nagrinėdama kasatoriaus R. A. kasacinį skundą, laikosi pirmiau
aptartų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal kasatoriaus nurodytas ribas, nes
byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų jas peržengti (CPK 353
straipsnio 2 dalis).
Kasaciniame skunde iš
esmės keliami trys teisės klausimai – dėl teisės normų, reglamentuojančių
kooperatinio buto, už kurį išmokėtas pajus, pripažinimą kooperatyvo nario
nuosavybe, aiškinimo ir taikymo, sutarčių aiškinimo taisyklių, sprendžiant
šalių ginčą dėl pajaus dovanojimo (perleidimo) kooperatyvo nario šeimos nariui,
laikymosi, taip pat ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.
Dėl teisės normų,
reglamentuojančių kooperatinio buto pripažinimą kooperatyvo nario nuosavybe,
aiškinimo ir taikymo
Pagal 1990 m. spalio
16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnį
gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų, įgyja
nuosavybės teisę į butą ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Šiame įstatymo straipsnyje
buvo nustatytas narystės kooperatyve pabaigos pagrindas ir nuosavybės teisės
pagal įstatymą atsiradimo sąlygos. Narystės kooperatyve santykiai
transformuodavosi į nuosavybės teisės santykius, jeigu, galiojant įstatymui,
egzistavo šios sąlygos: 1) asmuo buvo kooperatyvo narys; 2) jis buvo visiškai
išmokėjęs pajų už kooperatinį butą; 3) nuosavybės teisės atsiradimo
(įforminimo; įregistravimo) metu jis nebuvo praradęs nuosavybės teisės į pajų:
nepardavęs, nepadovanojęs ar neperleidęs jo kitu būdu. Byloje įrodyta, kad,
koopertyvui išduodant pažymą nuosavybės teisei į ginčo butą įforminti, šios
sąlygos buvo: V. A., būdamas kooperatyvo nariu, 1986 m. buvo visiškai
išmokėjęs pajų ir nebuvo perleidęs kitam asmeniui nuosavybės teisės į jį. Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad, kooperatyvo nario V. A. šeimai
gerinant buto sąlygas, ieškovo tėvams B. ir V. A. tame pačiame name
buvo suteiktas vieno kambario butas Nr. 51. Už abu kooperatinius butus
pajų sumokėjo ieškovo tėvai gyvendami santuokoje. Ieškovas R. A. buvo
priimtas į kooperatyvo narius ir jo šeimai įstatymų nustatyta tvarka buvo
paskirtas ginčo butas, tačiau ieškovas, nors ir būdamas kooperatyvo nariu,
netapo buto savininku, nes nebuvo pajaus savininkas. Teismai šias aplinkybes
vertino taip, kad visi šeimos nariai vieno kambario buto paskyrimą B. ir
V. A. suprato kaip bendrų šeimos gyvenimo sąlygų gerinimą ir bendru
sutarimu sprendė dėl jų naudojimosi tvarkos. Teismų vertinimu, tokią išvadą patvirtina
ir aplinkybė, kad B. ir V. A., vieno kambario butą padovanoję
dukteriai R. V., 1995 metais sugrįžo gyventi į ginčo butą, kuriame
V. A. gyveno iki mirties, o B. A. gyvena ir šiuo metu. Ieškovas dėl
tėvų apsigyvenimo ginčo bute neprieštaravo, į kooperatyvo valdymo organus dėl
buto nuosavybės įregistravimo jo vardu nesikreipė, o tėvui V. A. mirus,
kreipėsi į notarą dėl palikimo pagal tėvo sudarytą testamentą priėmimo.
Kasaciniame skunde
teigiama, kad kooperatyvo valdymo organai 1995 m. birželio 1 d. neteisėtai
išdavė V. A. pažymą Nr. 24, skirtą nuosavybės teisei į ginčo butą jo
vardu įregistruoti, nes tėvai, išsikeldami gyventi iš buto Nr. 21 į
suteiktą butą Nr. 51, neteko teisės naudotis ginčo butu. Dėl to teismai
turėjo pripažinti ginčijamą pažymą negaliojančia.
Kooperatyvo valdymo
organai, 1995 m. birželio 1 d. išduodami pažymą Nr. 24 pristatyti ją į
inventorizavimo biurą buto teisinei registracijai V. A. vardu atlikti,
elgėsi teisėtai, nes iš kooperatyve buvusių finansinių dokumentų buvo aišku, kad
visiškai išmokėto pajaus savininkas ir kooperatyvo narys buvo V. A., kuris
tuo metu faktiškai ir gyveno ginčo bute. Byloje neginčijama, kad V. A.
pajų už ginčo butą visiškai išmokėjo dar 1986 metais, ir tai patvirtina byloje
pateikti dokumentai. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad kooperatyvo valdymo
organai, išduodami ginčijamą pažymą apie visišką pajaus išmokėjimą, nepažeidė
nei 1990 m. spalio 16 d. įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1
straipsnio, nei Butų kodekso 117 straipsnio 3 dalies, nei tuo metu
galiojusių Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų, patvirtintų Lietuvos
TSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 75, 26, 30 punktų
nuostatų. Valstybinis inventorizavimo biuras pagal tuo metu galiojusios
Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos
Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, 11 punktą,
vadovaudamasis kooperatyvo išduota pažyma, teisėtai įregistravo ginčo butą
V. A. nuosavybe. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi teismų
nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis),
konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė aptartas
teisės normas bei teisingai kvalifikavo ginčo santykį.
Dėl sutarčių aiškinimo
taisyklių laikymosi
Išplėstinė
teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų
išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių teisių bei pareigų nustatymas yra fakto
klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto
klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus,
patikrina, kaip apeliacinės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo
taisyklių. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195
straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
CK 6.193 straipsnyje
įtvirtintos tokios pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės: kiekviena sutartis
turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties
šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima
nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai
tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys;
visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį,
sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į
įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl
sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtinausia, atsižvelgiant į tos sutarties
prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos
aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies
naudai; visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį
prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į
šalių derybas dėl sutarties
sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties
sudarymo ir papročius.
Pagal kasacinio
teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio,
jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių
ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę,
tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių
elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.
Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų
nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis
ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Kasacinio
teismo pabrėžta tai, kad, taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje
pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau
išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš
tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo
taisyklių matyti, kad pirmiausia yra
įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis
tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto
aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas). Tai
tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama
sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius
sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia
būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę
reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl
sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį
sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties
aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu,
vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant
nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Kartu pažymėtina tai, kad, nepaisant pirmiausia
įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193
straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju,
aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių
aiškinimo taisyklių visetą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė
„Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
Byloje yra
pateiktas 1989 m. spalio 7 d. ieškovo tėvo V. A. ir ieškovo pasirašytas
raštelis, kuriame nurodoma, kad V. A. perleidžia gimimo dienos proga butą (duomenys
neskelbtini) su visais komunaliniais mokesčiais, nes pats išeina gyventi į
butą Nr. 51. Ieškovo teigimu, tėvas šiuo raštelių pajų padovanojo jam, o
jis dovaną priėmė, todėl, remiantis Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo
pavyzdiniais įstatais, tapo ginčo buto savininku. Bylą nagrinėję teismai
nepripažino, kad pagal nurodytą raštelį ieškovui buvo perleistas ginčo buto
pajus. Teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą dėl raštelio pripažinimo pajaus
perleidimo sutartimi, motyvavo tuo, kad, nors ieškovas ir buvo priimtas į
kooperatyvo narius ir jo šeimai išduotas orderis apsigyventi bute, tačiau
byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ieškovas būtų sumokėjęs už butą
Nr. 21 arba butą Nr. 51 pajinius įnašus. Pajų už abu butus sumokėjo
ieškovo tėvas V. A., gyvendamas santuokoje su trečiuoju asmeniu B. A. Pajus
bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė ieškovo tėvams, todėl galėjo
būti perleistas tik sutikus B. A., kooperatyvo narių (įgaliotinių)
visuotiniam susirinkimui ir leidus atitinkamos Liaudies deputatų tarybos
vykdomajam komitetui. Teismai, aiškindami raštelio turinį, įvertino ieškovo ir
tėvų elgesį po raštelio surašymo: ieškovas nesikreipė į kooperatyvo valdymo
organus dėl pajaus įforminimo savo vardu, esant gyvam tėvui, ieškovo tėvas
įregistravo butą savo vardu ir sudarė oficialųjį testamentą. Teismų vertinimu,
nurodytos aplinkybės paneigia ieškovo nurodomą raštelyje išreikštą tėvo valią
perleisti jam ginčo buto pajų. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad
teismai, darydami išvadą, jog 1989 m. spalio 7 d. rašteliu pajus ieškovui
nebuvo perleistas, nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių (CK
6.193–6.195 straipsniai).
Dėl ieškinio
senaties terminą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo
Ieškinio senatis
– tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises
ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo
atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK
1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti,
ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio
senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio
prasidėjo šio termino eiga. 1964 m. CK 86 straipsnyje, galiojančio CK
1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis
prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda
nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės
pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek
subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė
pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės
pažeidimą.
Bylą nagrinėję
teismai ieškinio senaties termino eigos pradžią tapatino su Nekilnojamojo turto
registro įstatymo, įsigaliojusio 1998 m. sausio 1 d., 42 straipsnio
nuostata, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, ir ieškovas
negali teisintis nežinojęs, jog nuo 1995 m. birželio 1 d. ginčo buto
teisinė registracija buvo atlikta tėvo V. A. vardu. Išplėstinė teisėjų
kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų nustatytu ieškinio senaties
termino eigos pradžios momentu. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad ieškovas buvo
kooperatyvo narys ir gyveno ginčo bute, po tėvo mirties kreipėsi į notarą dėl
palikimo priėmimo ir tik tada sužinojo apie buto registraciją tėvo vardu bei
testamentą ir kreipėsi teisminės gynybos. Byloje nėra kitokių duomenų, kurie
paneigtų pirmiau nurodytas aplinkybes ir patvirtintų, kad ieškovas anksčiau
sužinojo apie buto registraciją tėvo vardu. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja,
kad bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos
pradžios momentą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas savo
reikalavimams, išskyrus reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu,
pareikšti praleido trejų metų ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84, 85
straipsniai).
Išplėstinė
teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik tuo
atveju, jeigu teisė yra pažeista. Jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad
ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne
taikant ieškinio senatį. Ieškovo reikalavimai šioje byloje teismų atmesti kaip
nepagrįsti, todėl nereikėjo taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai,
nustatytas ieškinio senatį reglamentuojančių materialiosios teisės normų
pažeidimas neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo
teisėtumui.
Išplėstinė
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde
nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį (CPK 346
straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi
išlaidų
Netenkinus
ieškovo kasacinio skundo, atsakovui R. V. iš kasatoriaus priteisiamas atstovavimo
išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovas pateikė 2010
m. spalio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą ir šios apmokėjimą patvirtinantį 2010
m. spalio 25 d. mokėjimo nurodymą Nr. 75131, iš kurių matyti, kad už
atstovavimą kasaciniame teisme jis sumokėjo 1452 Lt. Ši suma,
atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu
Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir
8.14 punktus, mažintina iki 800 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. pažymos apie išlaidas, susijusias
su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasacinis teismas šioje byloje patyrė
138,35 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atmetus kasacinį skundą,
šios išlaidos priteistinos valstybei iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies
3 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1
dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio
23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
atsakovui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo
R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 800 (aštuonis
šimtus) Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.
Priteisti
valstybei iš ieškovo R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini))
138,35 Lt (vieną šimtą trisdešimt aštuonis litus 35 ct) procesinių dokumentų
įteikimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Antanas
Simniškis
Pranas
Žeimys