Baudžiamoji byla Nr. 2K-534/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.5.2.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio
16 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant
Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant
prokurorei Jurgai Zieniūtei,
teismo posėdyje
kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
Ž. N. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžio,
kuriuo panaikintas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12
d. išteisinamasis nuosprendis ir Ž. N. pripažintas kaltu pagal
BK 180 straipsnio 1 dalį bei jam paskirta 60 parų arešto bausmė, ją
atliekant areštinėje. Iš Ž. N. nukentėjusiajam J. T. priteista 500 Lt
turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą
atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
Ž. N.
nuteistas už tai, kad jis 2009 m. kovo 13 d., apie 21.30 val., Šiauliuose, (duomenys
neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. T.,
suduodamas vieną smūgį kumščiu į galvos sritį ir taip sukeldamas
nukentėjusiajam fizinį skausmą, iš jo striukės kišenės pagrobė svetimą,
nukentėjusiajam J. T. priklausantį turtą – bevertę piniginę su 500 Lt.
Kasaciniu skundu
nuteistasis Ž. N. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir palikti
galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendį.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino
netinkamu Šiaulių miesto apylinkės teismo surinktų įrodymų išsamų vertinimą
posėdžio metu, dėl to buvo pažeistos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės.
Šiaulių apygardos teismas, pasak kasatoriaus, neteisingai aiškino BPK 20
straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai
vertino, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai (nukentėjusiojo
J. T. apklausa atlikta 2009 m. kovo 5 d., t. y. prieš įvykį, – tai teismui
leido teigti, kad procesiniai veiksmai nebuvo atliekami protokoluose nurodytomis
datomis, taip pat nebuvo galima vadovautis 2009 m. gegužės 19 d. asmens
parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, nes įtariamojo asmenybė buvo
nustatyta tą patį įvykio vakarą) buvo renkami šiurkščiai pažeidžiant BPK
normas, yra nepatikimi. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nepagrįstai
teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo vadovautasi BPK 2 straipsnio
įpareigojimu per trumpiausią laiką atskleisti ir ištirti nusikaltimą. Šiaulių
apygardos teismas visiškai nepagrįstai, anot kasatoriaus, aiškina pirmosios
instancijos teismo motyvus, kodėl buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Šiaulių apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai
taikė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes pirmosios instancijos teismas atliko
visų proceso dalyvių apklausą, juos matė gyvai, galėjo vertinti įrodymus pagal
savo vidinį įsitikinimą, o Šiaulių apygardos teismas įrodymus vertino tik pagal
pateiktus apeliacinius skundus.
Kasacinis
skundas atmestinas.
Nagrinėjant
bylą apeliacine tvarka esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Apeliacinės
instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje kitaip įvertinęs žemesnės
instancijos teismo surinktus įrodymus, nei BPK 20 straipsnio 2 dalies, nei 5
dalies nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo pagal
Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro A. Mirno ir nukentėjusiojo J.
T. apeliacinius skundus, kuriuose nebuvo sutinkama su pirmosios instancijos
teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinių skundų pagrindiniai motyvai buvo
teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų analizės
ir nevertino jų kaip visumos, sureikšmino aplinkybę, kad nukentėjusysis įvykio
metu buvo neblaivus.
Kasacinio
skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį
grindė tik pirmosios instancijos teismo surinktais įrodymais, nėra pagrindas
kasaciniam skundui tenkinti. BPK nenustatyta, kad apeliacinės instancijos
teismas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį galėtų tik
atlikęs įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme turi
būti atliekamas tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad pirmosios
instancijos teismas netyrė reikšmingų bylos teisingam išsprendimui duomenų ar
tuos duomenis tyrė pažeisdamas BPK įtvirtintas taisykles. Apeliacinės
instancijos teismo posėdyje visi proceso dalyviai (tarp jų – ir posėdyje
dalyvavęs nuteistasis Ž. N. bei jo gynėjas) sutiko, kad papildomo įrodymų
tyrimo atlikti nereikia. BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta teise rengti
įrodymų tyrimą savo iniciatyva apeliacinės instancijos teismas pasinaudoti taip
pat neprivalėjo, nes nebuvo jokio pagrindo manyti, kad yra būtina išnaudoti
pirmosios instancijos teismo nepanaudotas įrodinėjimo priemones ar kad tiriant
iš naujo pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus galėtų paaiškėti naujos
informacijos.
Apeliacinės
instancijos teismas išsamiai analizavo nukentėjusiojo J. T. tiek ikiteisminio
tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, taip pat akistatos su Ž. N.
metu, parodymo atpažinti metu (šis ikiteisminio tyrimo veiksmas pagrįstai
apeliacinės instancijos teismo įvardytas kaip tikslingai atliktas patikrinti,
ar nuo alkoholio apsvaigęs nukentėjusysis tikrai galėjo atpažinti jį apiplėšusį
asmenį) duotus parodymus, kurių metu buvo nurodytos analogiškos veikos padarymo
aplinkybės. Nukentėjusiojo parodymai buvo vertinami kaip visuma su liudytojų V. L.
ir R. M. parodymais – šie liudytojai nurodė, kad nukentėjusysis J. T. bare parodė
į tą žmogų (nuteistąjį Ž. N.), kuris jį apiplėšė. Apeliacinės instancijos
teismas nustatė, kad nukentėjusiajam apkalbėti nuteistąjį Ž. N. jokio
tikslo nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas aiškinosi prieštaravimus tarp
nukentėjusiojo J. T. ir nuteistojo Ž. N., liudytojų V. L., R. M., J.
N. bei V. Š. parodymų, S. S. ir A. B. parodymų, apkaltinamąjį
nuosprendį priėmė įvertinęs visus įrodymus kaip visumą. Apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio 2 dalyje numatytus
reikalavimus. Nuosprendyje nurodytos nustatytos bylos aplinkybės, analizuoti
jas pagrindžiantys įrodymai, iš nuosprendžio aišku, kodėl kitaip buvo įvertinti
pirmosios instancijos teismo tirti įrodymai.
Pažymėtina,
kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas
kasacinę bylą tik teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir
nutartis, dėl kurių paduotas skundas, t. y. iš naujo žemesnės instancijos
teismų įrodymų nevertina.
Kasaciniame
skunde teisingai nurodyta, kad pirmosios nukentėjusiojo J. T. apklausos
protokolas datuotas 2009 m. kovo 5 d., kai įvykis vyko 2009 m. kovo 13 d.,
tačiau pažymėtina, kad vėlesnių apklausų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek
teisme, taip pat kitų ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų su
nukentėjusiuoju nukentėjusysis apie veikos prieš jį padarymo aplinkybes davė
tarpusavyje sutampančius parodymus. Dėl šios priežasties rašybos apsirikimas,
apklausos protokole nurodant neteisingą datą, esminės reikšmės apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturėjo.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo Ž. N. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Viktoras Aidukas
Rimantas Baumilas
Gintaras Goda