Administracinė byla Nr. A-2711-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00364-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovas) žalos atlyginimą po 50 Lt už kiekvieną dieną, praleistą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinės kamerose.

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose periodiškai nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. Pareiškėjas teigė, kad areštinės kameros neatitiko sanitarinių reikalavimų dėl drėgmės ir pelėsių. Kamerose, kuriose buvo dvi gulimos vietos, būdavo laikomi 3–4 asmenys. Kameros būdavo nuolat perpildytos. Pareiškėjo teigimu, nežmoniškos laikymo sąlygos žemino jo orumą, jautėsi nepagrįstai baudžiamas, kankinamas ir dvasiškai gniuždomas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog kamerose trūkdavo šviesos, šviesdavo tik 2–3 elektros lemputės, matėsi, kad jų turėjo būti daugiau, sienelė tarp tualeto ir kitos kameros dalies buvo per žema.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog pareiškėjo skundas iš dalies pagrįstas, ir prašė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas dėl nepakankamo kameros ploto, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

Atsakovas paaiškino, jog asmenys Klaipėdos AVPK areštinėje yra laikomi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Taip pat galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visoms Klaipėdos AVPK areštinės kameroms eksploatuoti. Klaipėdos AVPK areštinėje visose esančiose kamerose yra įrengtos ir atitvertos prausyklos bei tualetai. Atsakovas pažymėjo, jog laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu pareiškėjas nepateikė areštinės administracijai jokių nusiskundimų ar pageidavimų dėl laikymo sąlygų. Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas ir saugomas Klaipėdos AVPK areštinės viršininko 2014 m. gegužės 7 d. tarnybiniame pranešime nurodytais laikotarpiais ir sąlygomis: nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. iš viso buvo laikomas 73 dienas, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui (ne mažiau kaip 3,6 kv. m) buvo laikomas 10 dienų. Atsakovas pažymėjo, kad minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo nedideli, t. y. tomis dienomis kameros plotas vienam asmeniui buvo nuo 3,2 kv. m ir daugiau.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir vertinti pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas nuo 2011 m. birželio 30 d.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2011 m. balandžio 14 d., ir vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad pareiškėjas visą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie atliekamus pažeidimus, todėl laikotarpiui iki 2011 m. balandžio 14 d. taikytina ieškinio senatis.

Teismas nurodė, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVPK pateiktais duomenimis, iš viso pareiškėjas ieškinio senaties taikymą neapimančiu laikotarpiu, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 1 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančią minimalus ploto normą, pareiškėjas buvo laikomas 10 parų.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo tada, kai jis paskutinį kartą išvyko iš Klaipėdos AVPK areštinės, bei pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str.) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str.), byloje nenustatyta, jog Klaipėdos AVPK administracija kuriuo nors pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu išskyrė jį iš kitų sulaikytų asmenų ir dirbtinai sudarė jam ankštas sąlygas ar kitaip blogino jo sąlygas. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje nenustatyti, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo jauno amžiaus, jis yra vyriškos lyties asmuo, o byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi. Tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo nedidelę trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai neparemti jokiais faktiniais duomenimis ir yra abstraktūs. Teismas, remdamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimais visoms Klaipėdos AVPK areštinės kameroms eksploatuoti, sprendė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje visose esančiose kamerose yra įrengtos ir atitvertos prausyklos bei tualetai.

III.

Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

1. Pareiškėjas nebuvo etapuotas į teismo posėdį.

2. Sprendimas, jog pareiškėjo teisės pažeistos, tačiau nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas, yra nepagrįstas.

3. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta mažiau dienų, praleistų neatitinkančiomis teisės aktų sąlygomis, nei prieš tai buvusiame sprendime.

4. Teismas pareiškėjui nurodė gauti įrodymus, tačiau nepaaiškino, kokia tvarka pareiškėjas turėtų juos gauti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, pareiškėjui A. D. pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjas teigia, kad jis nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis (pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas nei 3,6 kv. m; kamerose buvo drėgna ir pelėsių; apšvietimas buvo nepakankamas; tualeto pertvara nebuvo pakankama), dėl kurių patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais (po 50 Lt (14,48 Eur) už kiekvieną dieną, praleistą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, tačiau atmetė pareiškėjo prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pirmosios instancijos teismas nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, konstatuodamas, kad pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinant areštinės kameros ploto vienam asmeniui minimalios normos tik 10 parų, o kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatė. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, pritaikė ieškinio senaties terminą ir sprendė, kad turi būti vertinamas laikotarpis tik nuo 2011 m. balandžio 14 d.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo pakeisti sprendimą. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia, jog jo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais (po 50 Lt (14,48 Eur) už kiekvieną dieną, praleistą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis)  būtų patenkintas dėl skunde nurodytų aplinkybių. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nebuvo etapuotas į teismo posėdį, tačiau išsamiau šios aplinkybės nedetalizuoja. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui apie teismo posėdį, įvyksiantį 2015 m. balandžio 9 d., buvo pranešta tinkamai, t. y. laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo – toliau ir ABTĮ) 73 straipsnio nuostatų (b. l. 105), pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė jokių prašymų, kad jis būtų atvežtas į teismo posėdį, todėl byla pagrįstai ir teisėtai buvo išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjui. Pažymėtina, kad ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Taigi šiuo atveju pareiškėjo skundo argumentai dėl jo nedalyvavimo teismo posėdyje nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti neteisėtu pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo esmės, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, pateiktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinant areštinės kameros ploto vienam asmeniui minimalios normos tik 10 parų, kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatė ir sprendė, kad šiuo atveju pakankama satisfakcija – pažeidimo konstatavimas.

   Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2011 m. balandžio 14 d., nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo yra teisinga ir pareiškėjo kalinimo sąlygos, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, turi būti vertinamos tik nuo 2011 m. balandžio 14 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Klaipėdos AVPK nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. (b. l. 4), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2014 m. balandžio 14 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 5), t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2011 m. balandžio 14 d.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, sprendžia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, apšvietimas buvo nepakankamas, buvo pelėsių, buvo drėgna, tualeto sienelė buvo per žema, t. y. būtent dėl šių aplinkybių pareiškėjas tuo metu, kai buvo Klaipėdos AVPK, patyrė tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kurie reiškia, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. balandžio 14 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2011 m. balandžio 14 d.

Nagrinėjamu atveju vertinant, ar yra visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant kyla valstybės prievolė atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, ir ar pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, remiamasi visais byloje pateiktais įrodymais bei šių įrodymų visuma, įrodymai, iš jų ir pareiškėjo paaiškinimai, vertinami vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK neteisėtų veiksmų (neveikimo), nurodydamas, kad Klaipėdos AVPK neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų areštinėje, todėl šioje byloje svarbiausia nustatyti, ar Klaipėdos AVPK užtikrino pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas ir nepažeidė jo teisių. 

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Įsakymo 1.3.1 punktu, kuriame nustatytas reikalavimas, kad asmeniui tektų 3,6 kv. m plotas, kadangi nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad turi būti vadovaujamasi Taisyklėmis, kai sprendžiama dėl kalinimo sąlygų policijos areštinėse atitikties teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad Įsakymas taikomas tik tais atvejais, kai asmuo yra kalinamas ar atlieka arešto bausmę įstaigoje, patenkančioje į Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją. Tačiau kai asmuo yra sulaikomas policijos įstaigoje, yra taikomos Taisyklės.

Iš byloje esančio Klaipėdos AVPK 2014 m. gegužės 7 d. Tarnybinio pranešimo (b. l. 31–32) matyti, jog pareiškėjas nuo 2011 m. balandžio 14 d. buvo kalinamas 41 dieną kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei 5 kv. m plotas. 

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo pelėsių, buvo drėgna, o teismo posėdžio metu teigė, kad tualete buvo per maža sienelė. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos generalinio komisaro leidimais eksploatuoti Klaipėdos AVPK areštinės kameras, konstatavo, jog areštinės kameros atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad pareiškėjai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) pažeidimus turi pagrįsti tinkamais įrodymais. EŽTT, vertindamas įrodymus yra pažymėjęs, jog EŽTT funkcija – užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pagal EŽTK ir jos protokolus. EŽTT, pabrėždamas nurodytą teismo funkciją, yra konstatavęs, kad EŽTT nėra nustatęs įrodymų priėmimo ar vertinimo taisyklių, tačiau nurodo, jog įrodymai yra vertinami atsižvelgiant į faktines aplinkybes, šalių parodymus bei teisę, kurią siekia apginti pareiškėjas (žr., pvz., 2005 m. liepos 6 d. sprendimą byloje Nachova ir kiti prieš Bulgariją; 2004 m. liepos 8 d. sprendimą Ila?cu ir kiti  prieš Moldovą ir Rusiją; 1996 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Akdivar ir kiti prieš Turkiją).

EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į kalinamiems asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas. EŽTT yra nurodęs, kad dėl griežtų taisyklių kalinimo įstaigose kaliniai neturi galimybės pateikti kamerų nuotraukų, tikslių išmatavimų, kamerų temperatūros ir t. t. Kita vertus, nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, privalo išsamiai apibūdinti nurodytus pažeidimus. EŽTT, remdamasis tuo, jog kaliniai neturi galimybių pateikti visų įrodymų apie kalinimo sąlygas, yra nurodęs, jog tokio pobūdžio bylose negali būti griežtai taikomas principas affirmanti incumbit probatio, kadangi tik valstybės institucijos turi prieigą prie dokumentų, susijusių su kalinimo sąlygomis. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją), o nepateikus įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai yra pagrįsti (žr., pvz., 2006 m. balandžio 12 d. sprendimą Khudoyorov prieš Rusiją). Taip pat yra pažymėta, kad valstybės institucijos turi pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali pateikti įrodymų ir akcentavo, jog argumentas, kad dokumentai buvo sunaikinti praėjus tam tikram laiko tarpui, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Shcherbakov prieš Rusiją; 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Gultyayeva prieš Rusiją; 2009 m. vasario 10 d. sprendimą Novinskiy prieš Rusiją).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo nurodytus pažeidimus, dėl šviesos trūkumo, pelėsių, drėgmės bei per mažos tualeto pertvaros, pasiremdamas vien leidimais eksploatuoti areštinę bei atsakovo teiginiais, jog teisės aktai nebuvo pažeisti. Sprendžiant bylas dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktams, turi būti atsižvelgiama į tai, jog kalinimo įstaigos administracija turi prieigą prie visų bylai svarbių dokumentų, todėl priimant teismo sprendimą negali būti sprendžiama, jog atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, vadovaujantis vien tik atsakovo paaiškinimais, neparemtais jokiais dokumentais. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad leidimas eksploatuoti areštinę, kuris buvo išduotas 2005 metais, negali būti tinkamu įrodymu byloje dėl kamerų būklės, vertinant 2011–2012 metų įvykius, t. y. įrodymai turi atitikti pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas nepagrindė, kad kamerose nebuvo pelėsių, drėgmės, apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, o tualeto pertvara buvo pakankamo aukščio.

Pareiškėjas prašo priteisti jam po 50 Lt (14,48 Eur) už kiekvieną dieną, kurią jis praleido teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai akcentuotina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt minimalus darbo užmokestis); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis (kameros plotas per mažas) priteisiama nuo 3 iki 5 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas nei nustatyta teisės akte, bei kalinimo metu jis patyrė papildomus nepatogumus, tačiau nėra duomenų, jog dėl tokių kalinimo sąlygų jam būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, į tai, kad pareiškėjas nesikreipė nei į areštinės administraciją, nei į kitas institucijas dėl šių kalinimo sąlygų. Be to, atkreiptinas dėmesys į areštinės specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, bei nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, nurodydama, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, priteisiama 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė