2018 m. gruodžio 21 d.
Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Žanas Kubeckas,
sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,
nedalyvaujant pareiškėjui A. V.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2 b. l.) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas), 500 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – Šiaulių TI) buvo laikomas nuo 2016-12-13 iki 2017-08-20 ir nuo 2017-08-29 iki 2018-01-01, gyvenamosiose kamerose, kuriose sanitariniame mazge nebuvo įrengtas sėdimas tualetas. Visose kamerose buvo tupimas tualetas, kuris žemindavo pareiškėjo orumą
, pareiškėjui nutirpdavo kojos, būdavo labai nepatogu. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (26-29 b. l.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (suvestinė redakcija nuo 2017-01-01) buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (1.9. priedas), kuriose numatyta, kad kardomąją priemonę - suėmimą vykdančių įstaigų, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti: sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė) - 1 komplektas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Jų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius, tai yra: sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) - 1 komplektas. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes).
Įvertinus teisinį reglamentavimą mano, kad pareiškėjo skundai nepagrįsti, o atsakovas veikė vadovaudamasis teisės aktais.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 500 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016-12-13 iki 2017-08-20 ir nuo 2017-08-29 iki 2018-01-01. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Pareiškėjas skunde nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl gyvenamosiose kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose neįrengtų sėdimų klozetų. Kitų aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos neturtinės žalos atsiradimui ar jos dydžiui pareiškėjas nenurodo. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas, todėl teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėja jo iškeltus reikalavimus.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 93-3422; TAR, 2016-04-20, Nr. 2016-10107) (Redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, kuriose nurodyta, jog Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas arba unitazas, praustuvė.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (TAR, 2017-06-07, Nr. 2017-09661) (toliau – įsakymas Nr. V-245) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, kur numatyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas arba unitazas (gali būti ir tupiamas), praustuvė.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), tačiau ši higienos norma nereglamentuoja įrenginių sanitariniame mazge.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-12-13 iki 2017-08-20 ir nuo 2017-08-29 iki 2018-01-01 buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 58, 5, 93, 9, 91. Iš byloje esančių fotonuotraukų (18-24 b. l.) matyti, kad gyvenamosiose kamerose Nr. 5, 9 ir 91 yra įrengtas sėdimas unitazas, todėl pareiškėjo argumentai, kad šiose kamerose nebuvo sėdimo unitazo, atmestini, kaip nepagrįsti. Tačiau, kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų, gyvenamosiose kamerose Nr. 58 ir 93 sėdimas unitazas nėra įrengtas. Iš pažymos (15-16 b. l.) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 58 pareiškėjas buvo laikomas 2016-12-13 (1 dieną), kameroje Nr. 93 nuo 2017-03-17 iki 2017-03-20 (4 dienas). Pareiškėjo buvimo kamerose Nr. 58 ir 93 metu, teisės aktai nenumatė galimybės kameroje įrengti tupimą unitazą. Įsakymas Nr. V-245, kuriame numatyta galimybė įrengti tupimą unitazą, įsigaliojo nuo 2017-06-08, todėl vertinant sanitarinių mazgų įrengimą kamerose Nr. 58 ir 93, jis netaikytinas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tupimo unitazo įrengimas sanitariniame mazge tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių ir nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018 ir kt.). Įvertinus paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos 5 dienas laikant kamerose Nr. 58 ir 93, kuriose sanitariniame mazge nebuvo įrengtas sėdimas unitazas, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.
Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nenustatyti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1050-442/2015 ir kt.)
Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjo A. V. reikalavimą dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.
Teisėjas Žanas Kubeckas