Administracinė byla Nr. A-322-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07021-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), (toliau – ir atsakovas) 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2013 m. spalio 17 d. dėl nugaros skausmų buvo paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninės septynių vietų kamerą-palatą Nr. 27. Ši palata neatitiko vienam asmeniui skiriamo minimalaus ploto reikalavimų. Pareiškėjas buvo septintas asmuo minėtoje kameroje-palatoje, todėl turėjo gulėti antrame aukšte. Užlipdamas ant lovos ir nuo jos nulipdamas, R. L. nuolat jautė skausmą. Šeši kameroje-palatoje esantys asmenys nuolat joje rūkė, niekas jų neišvesdavo į rūkomąjį. Pareiškėjui dėl to prasidėjo akių uždegimas, jis turėjo vartoti vaistus. R. L. akys jautriai reaguoja į tabako dūmus. Dėl rūkymo kameroje-palatoje nuolat kilo ginčai tiek su joje esančiais asmenimis, tiek su pareigūnais. Vienam iš asmenų buvo paskirta nuobauda dėl rūkymo kameroje-palatoje. Tvirtino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnai nesprendžia problemų tiek dėl ploto trūkumo, tiek dėl rūkymo. Manė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė gali išspręsti šias problemas laikant pareiškėją bendrame skyriuje, kuriame laikomi visi nuteistieji. Bendrajame skyriuje yra normalios sąlygos, rūkantys bet kada gali išeiti parūkyti į lauką. Šiame skyriuje esantys asmenys gali normaliai pavalgyti, nes jame yra valgykla, o kameroje-palatoje Nr. 27 net nėra stalo. Dėl patirtų išgyvenimų, skausmo, sveikatos sutrikdymo ir pareigūnų neveikimo, nepervedant jo į bendrąjį skyrių, R. L. prašė priteisti 10 000 Lt.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad R. L. skunde nurodytomis aplinkybėmis Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27 buvo gydomas nuo 2013 m. spalio 17 d. (data 2013 m. spalio 27 d. laikytina rašymo apsirikimu) iki 2013 m. spalio 25 d. (plotas – 21,25 kv. m, 7 lovos). Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas: tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes joje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalingiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Laisvės atėmimo vietų ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems bei laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – Higienos norma HN 76:2010), ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nėra nustatytos. Pažymėjo, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsižvelgus į lovų skaičių kameroje ir pareiškėjo nurodytą asmenų skaičių, galima manyti, kad kamerų tipo palatoje Nr. 27 vienam asmeniui teko 3,03 kv. m ploto. Kadangi nustatyta minimali ploto norma yra 3,6 kv. m, o R. L. galimai teko 3,03 kv. m. Minimalus nustatytos ploto normos neatitikimas negali būti vertinamas kaip didelis pažeidimas, sukėlęs pareiškėjui intensyvius išgyvenimus.
Pažymėjo, kad informacija apie Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 punkto bei Higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų nuostatas yra iškabinta visose Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme, pirmuosius septynis metus atliekant kalėjime, o likusius – pataisos namuose. Kadangi bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2008 m. kovo 7 d., R. L. turi būti laikomas ir (arba) gydomas kamerų tipo palatoje iki 2015 m. kovo 7 d.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. R. L. neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant tinkamų laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų, o ją grindžia tuo, kad jį kamuoja stresas, depresija, emociniai išgyvenimai ir pan. Pareiškėjas taip pat nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės vietų atėmimo ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių. Nurodė, jog akivaizdu, kad tarp R. L. tariamai patirtos neturtinės žalos ir gydymosi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra priežastinio ryšio, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinę žalą. Atkreipė dėmesį, kad R. L. keliami analogiški reikalavimai buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-5322-764/2013.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu (b. l. 58-63) pareiškėjo R. L. skundą tenkino iš dalies – priteisė R. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte įtvirtinta, jog iki Laivės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui, minėtame įsakyme nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 kv. m, taikytina ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems asmenims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje A662-410/2013).
Nustatė, kad nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d. R. L. buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 27. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2013 m. lapkričio 11 d. rašto Nr. 7-807 matyti, kad ši palata yra 21,25 kv. m ploto ir joje yra įrengtos 7 lovos. Atsakovas negalėjo pateikti duomenų, kiek asmenų ginčo laikotarpiu šioje kamerų tipo palatoje buvo laikoma kartu su pareiškėju, tačiau ir neneigė fakto, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyta ne mažesnė kaip 3,6 kv. m ploto norma galėjo būti viršyta. R. L. nurodė, kad ginčo laikotarpiu kartu su juo palatoje-kameroje Nr. 27 buvo laikomi septyni asmenys, taigi vienam asmeniui teko 3,03 kv. m ploto, t. y. 0,57 kv. m mažiau negu nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad visą pareiškėjo buvimo kamerų tipo palatoje Nr. 27 laikotarpį, t. y. 8 dienas, jam nebuvo skirta pakankamai ploto. Pažymėjo, jog argumentas, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti R. L. tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. R. L. nusiskundimus, kad kamerų tipo palatoje, kurioje jis buvo laikomas, nėra stalo, teismas, atsižvelgęs į palatos plotą ir laikomų joje asmenų skaičių, vertino kaip minimalaus gyvenamojo ploto kameroje vienam asmeniui neužtikrinimo aspektą.
Nurodė, kad iš pareiškėjo gydymo stacionare istorijos Nr. 2972-519 matyti, jog R. L. buvo diagnozuota stuburo kaklinės dalies osteochondrozė ((duomenys neskelbtini) pažeidimas). Tokią diagnozę buvo nustačiusi ir siuntusi įstaiga, taigi Laisvės atėmimo vietų ligoninės darbuotojams negalėjo būti nežinomi R. L. sveikatos sutrikimai, todėl jie privalėjo į tai atsižvelgti ir sudaryti sąlygas, kad jam nereiktų laipioti į dviaukštės lovos antrą aukštą, dėl to jis nepatirtų papildomų fizinių kančių.
Dėl pareiškėjo argumento, kad palatoje buvo rūkoma teismas pažymėjo, jog Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tos pačios dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Higienos norma HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pabrėžė, jog iš administracinėje byloje esančio 2013 m. spalio 24 d. nutarimo dėl nuteistojo nubaudimo Nr. NB-170 matyti, kad 2013 m. spalio 17 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 27 buvo aptiktas rūkantis vienas iš nuteistųjų ir jam už tai paskirta nuobauda. Kitų rūkymo faktą įstaigoje patvirtinančių įrodymų nėra pateikta. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. lapkričio 22 d. atliko operatyviąją kontrolę Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir 2013 m. lapkričio 25 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1474 nurodė, kad patikrinimo metu rūkymo fakto ligoninės kamerose (palatose) Nr. 17 ir Nr. 26 bei koridoriuose nenustatyta. Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje parengta ir direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V-164 patvirtinta tvarka „Dėl laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurioje nustatyta, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose rūkyti draudžiama. Su šia tvarka pasirašytinai supažindinami ligoniai, kurie guldomi į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, parašai yra ligos istorijose. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje skelbiama informacija, kad patalpose draudžiama rūkyti, koridoriuose ir kamerose Nr. 17 bei Nr. 26 yra draudimo rūkyti ženklai ir draudimo rūkyti taisyklės. Teismas, atsižvelgęs į visa, kas išdėstyta, darė išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose. Nuteistajam už rūkymą kamerų tipo patalpoje Nr. 27 paskirta nuobauda patvirtina, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija rūkymo įstaigoje netoleruoja. Teismo nuomone, Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija ėmėsi tinkamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose, tačiau ne visi asmenys laikosi nurodytų reikalavimų. Neabejotinai nustatyta, kad kamerų tipo palatoje Nr. 27 tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas joje, buvo rūkoma, tačiau byloje nėra įrodymų, kad R. L. dėl to, jog kamerų tipo palatose rūkoma, kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją. Be to, vien nustatytas rūkymo faktas nesudaro pagrindo priteisti R. L. žalos atlyginimą. Pažymėjo, jog iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų (sveikatos istorijos) matyti, kad pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje metu (nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d.) jam nebuvo diagnozuotas akių uždegimas (skundėsi pablogėjusiu regėjimu, diagnozuota abiejų (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini))), o juo labiau nebuvo nustatyta, kad jis būtų nulemtas buvimo patalpoje, kurioje rūkoma. Taigi neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos veiksmų, kad kameroje-palatoje Nr. 27 būtų buvę rūkoma su įstaigos administracijos žinia ir leidimu, nenustatyta. Atkreipė dėmesį, jog aplinkybė, kad pareiškėjui slaugytoja būtų savo nuožiūra paskyrusi antibiotikų yra neįtikėtina, nes vaistų paskyrimus atlieka gydytojai, o (duomenys neskelbtini) paskyrimas pareiškėjui gydymo stacionare istorijoje neįrašytas.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat skundėsi dėl stalo pavalgyti nebuvimo, tačiau ši aplinkybė nelaikoma pažeidžiančia jo kaip ligonio teises. Retoje ligoninėje palatose yra atskiri valgymui skirti stalai, todėl tokia praktika yra įprasta. Teisės aktų, kurie įpareigotų palatose įrengti stalus, nėra.
Dėl pareiškėjo argumento, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės darbuotojai pažeidė jo teises, kadangi neperkėlė į bendrąjį skyrių, teismas pažymėjo, jog skirstant asmenis į kameras, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. BVK 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nors Laisvės atėmimo vietų ligoninė nėra pataisos įstaiga, tačiau atsižvelgęs į tai, kad joje teikiamos ambulatorinės ir stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, teismas darė išvadą, kad minėtų izoliuoto laikymo turi būti laikomasi ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodė, kad administracinėje byloje esantis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-256/2012 patvirtina, jog R. L. yra nuteistas už du labai sunkius, septynis sunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad tinkamas gydymosi sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nesudarymas (ploto, tenkančio vienam asmeniui, kamerų tipo palatoje trūkumas bei tinkamų sąlygų, kad asmuo nepatirtų papildomų fizinių kančių, nesudarymas) tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į pažeidžiamos vertybės pobūdį, R. L. subjektinės teisės – būti gydomam teisės aktuose nustatytomis sąlygomis – pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 Lt. Nurodė, kad aštuonios dienos negali būti laikomos periodu, kuris galėtų turėti įtakos asmens fizinei ar psichinei sveikatai kankinimui prilyginamu būdu, neigiamų veiksnių poveikis nebuvo ypatingai stiprus ar besiskiriantis nuo sąlygų, kuriomis pareiškėjas kalinamas.
III.
Pareiškėjas R. L. apeliaciniu skundu (b. l. 71-72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad pažeidimai nuolat kartojasi. Teismas neįvertino, jog jis buvo priverstas net 8 dienas 23 valandas per parą kvėpuoti tabako dūmais, dėl ko jam sutriko rega. Nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino mažareikšmiu pažeidimą, jog pareiškėjas turėjo miegoti ant gulto, kuris yra 2 aukšte. Dėl to pareiškėjas turėjo nuolat kęsti nugaros skausmus.
Nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas turi būti laikomas izoliuotose kamerose, o ne bendrajame skyriuje. Teismas neatsižvelgė į gydytojų rekomendacijas būti kuo daugiau gryname ore – tai pareiškėjui būtų užtikrinta būnant bendrajame skyriuje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. L. prašomos priteisti 10 000 Lt (atitinkamai 2 896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų gyvenimo ir gydymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Lt (atitinkamai 57,92 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir pabrėžia, jog teismas spręsdamas jo inicijuotą ginčą neįvertino visų jam spręsti reikšmingų aplinkybių.
Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, visų pirma pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atsakovo neteisėtų veiksmų vertinimu, todėl siekiant aiškumo dėl įvardinamų neteisėtų veiksmų ir jų atžvilgiu nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pasisakytina atskirai (b. l. 71-72).
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu gyvenamosios patalpos plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčui aktualus minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, numatytas teisės aktuose, yra 3,6 kv. m.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2013 m. lapkričio 11 d. rašto Nr. 7-807 matyti, kad ši palata yra 21,25 kv. m. ploto ir joje yra įrengtos 7 lovos (b. l. 5, 10-13). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista nėra galimybės, tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d., pareiškėjas buvo gydomas kameros tipo palatoje Nr. 27, kai jos plotas buvo 21,25 kv. m. ir joje buvo įrengtos 7 lovos. Tuo tarpu pareiškėjas pažymėjo, jog minėtu laikotarpiu palatoje ir būdavo 7 asmenys, taigi vienam asmeniui teko 3,03 kv. m. ploto (b. l. 1). Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose darytina išvada, kad, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatoje Nr. 27 laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Be to, kaip minėta, pareiškėjas paaiškino, kiek tuo metu su juo buvo gydoma asmenų palatoje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui kamerų tipo palatoje Nr. 27 laikotarpiu 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d., t. y. 8 dienas, nebuvo užtikrintas teisės aktų numatytas minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimas. Be to, palatos plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (b. l. 5).
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad iš pareiškėjo gydymo stacionare istorijos Nr. 2972-519 matyti, jog pareiškėjui buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) pažeidimas). Tokią diagnozę buvo nustačiusi ir siuntusi įstaiga, taigi Laisvės atėmimo vietų ligoninės darbuotojams negalėjo būti nežinomi pareiškėjo sveikatos sutrikimai, todėl jie privalėjo į tai atsižvelgti ir sudaryti sąlygas, kad jam nereiktų lipti į dviaukštės lovos antrą aukštą ir dėl to jis nepatirtų papildomų fizinių kančių (b. l. 13, 31-36). Kita vertus, taip pat pastebėtina, jog pareiškėjas neteigė, kad jis prašėsi perkelti į kitą palatą, nurodant jo patiriamus nepatogumus, tačiau jo prašymas vis dėlto nebuvo tenkintas (b. l. 1).
Kiek tai susiję su nurodytais pažeidimais, kad palatoje buvo rūkoma, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai yra susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.
Pagal BVK 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir laisvės atėmimo vietos ligoninė (BVK 62 str. 2 d.).
Lietuvos higienos normos HN:76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN:76:2010), 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (2013 m. rugsėjo 1 d. redakcija) (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis, taigi Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad iš administracinėje byloje esančio 2013 m. spalio 24 d. nutarimo dėl nuteistojo nubaudimo Nr. NB-170 matyti, kad 2013 m. spalio 17 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 27 buvo aptiktas rūkantis vienas iš nuteistųjų ir jam už tai skirta nuobauda (b. l. 4). Kitų rūkymo faktą įstaigoje patvirtinančių įrodymų nėra pateikta. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. lapkričio 22 d. atliko operatyviąją kontrolę Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir nurodė, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra parengta ir direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V-164 patvirtinta tvarka „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurioje nustatyta, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose rūkyti draudžiama. Su šia tvarka pasirašytinai supažindinami ligoniai, kurie guldomi į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, parašai yra ligos istorijose. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje skelbiama informacija, kad patalpose draudžiama rūkyti, taip pat koridoriuose (b. l. 14-15). Atsižvelgus į tai, sutiktina su tuo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose. Nuteistajam už rūkymą kamerų tipo patalpoje Nr. 27 skirta nuobauda patvirtina, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija rūkymo įstaigoje netoleruoja. Neabejotinai nustatyta, kad kamerų tipo palatoje Nr. 27 tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas joje, buvo rūkoma, tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas dėl to, jog kamerų tipo palatoje rūkoma net ir po to, kai buvo skirta nuobauda, kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją ir (ar) po skundimosi šie veiksmai būtų nenutraukti. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis žinodamas, kad yra taikomos nuobaudos už rūkimą, nenurodė, kad vis dėlto yra ir toliau nesilaikoma numatytų reikalavimų ar nesiprašė perkeliamas į kitą palatą. Tokių duomenų pareiškėjas nenurodė ir gydymo metu, skunde, apeliaciniame skunde (b. l. 1, 71-72).
Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, šioje sveikatos įstaigose rūkyti yra draudžiama, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į šioje dalyje nurodytus argumentus, aplinkybių visumą darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų.
Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl šių galimai neteisėtų veiksmų jam prasidėjo akių uždegimas, šių teiginių nepagrindžia administracinėje byloje esanti medžiaga (b. l. 71). Iš administracinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 17 d. paguldytas į ligoninę skundėsi pablogėjusiu regėjimu (b. l. 37). Gyvenimo anamnezėje nurodyta, kad pareiškėjui yra akių pakenkimas – (duomenys neskelbtini), trauma įvyko 2003 metais įvykus sprogimui, šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) (b. l. 37-38). Šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje metu (nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d.) jam nebuvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), o juo labiau nebuvo nustatyta, kad jis būtų nulemtas buvimo patalpoje, kurioje rūkoma. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių kitaip vertinti šias nustatytas aplinkybes (b. l. 71-72).
Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais tuo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės darbuotojai pažeidė jo teises, kadangi neperkėlė jo į bendrąjį skyrių, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog BVK 76 straipsnis, reguliuojantis nuteistųjų laikymo laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose sąlygas, numato, kad nuteistieji, kurie laikomi laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose ir perkelti į drausmės grupę, jei nėra galimybės jų laikyti atskirai, gali būti laikomi kartu su kitais nuteistaisiais, laikantis šio kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. BVK 70 straipsnio 2 dalis numato, jog atskirose pataisos įstaigose turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai. Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str. 3 d.). Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str. 4 d.). BVK 70 straipsnio 5 dalis numato, jog laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės inter alia yra taikomos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigoms: gydymo-pataisos namams ir laisvės atėmimo vietų ligoninei (8.5 p.). Šių taisyklių 62 punktas numato, jog atvykusius į laisvės atėmimo vietų ligoninę nuteistuosius apžiūri gydytojas ir, nustatęs ligos diagnozę, pasiunčia į atitinkamus ligoninės skyrius. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punktas nustato, kad pataisos namų, gydymo-pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Šių nuteistųjų priskyrimas paprastosioms grupėms, taip pat suskirstymas į būrius, skyrius ir kameras įforminamas pataisos įstaigų direktorių įsakymais, remiantis šiame punkte nurodytų komisijų protokolais. Šia tvarka taip pat vadovaujamasi nuteistuosius perkeliant iš būrio, skyriaus ar kameros į kitą būrį, skyrių ar kamerą, be to, atsižvelgiama ir į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu. Be to, Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231 (2010 m. spalio 29 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 8.2.1 punktas numato, jog ligoninė kardomosios priemonės – suėmimo ir bausmių vykdymo srityje, be kita ko, užtikrina įstatymų nustatytą pacientų apsaugą ir priežiūrą. Kita vertus, šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat primena, jog viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip kaip numato teisės aktai. Ir nors kiekvienas viešojo administravimo subjektas turi teisės aktais jam suteiktą tam tikrą diskreciją, tačiau absoliuti viešojo administravimo institucijos diskrecija, realizuojant administracinius įgaliojimus, teisinėje valstybėje vargu ar apskritai gali egzistuoti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2004 m. lapkričio 5 d. išvadą).
Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-256/2012 yra nuteistas už du labai sunkius, septynis sunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą. Šiuo nuosprendžiu buvo nurodyta pareiškėjui pirmuosius septynerius metus bausmę atlikti kalėjime, o likusius – pataisos namuose (b. l. 17-19). Sutiktina su tuo, kad, siekdama BVK 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų, t. y. atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją, padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punktą, Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija turėjo pagrindą izoliuoti pareiškėją nuo kitose palatose laikomų nuteistųjų. Paskirdama nuteistuosius į palatas Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija turi užtikrinti įstaigos ir kitų joje esančių asmenų saugumą, todėl turi diskrecijos teisę, vadovaudamasi BVK normomis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, remiantis pateikta informacija, laikyti pareiškėją kameros tipo palatoje.
Priešingų išvadų neleidžia daryti ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje nepagrįstai neatsižvelgė į jį gydžiusių gydytojų rekomendacijas kuo daugiau būti gryname ore ir tai būtų užtikrinta jį gydant bendrajame skyriuje (b. l. 71-72). Šiuo aspektu pabrėžtina, jog iš administracinėje byloje pateiktos medžiagos matyti, kad byloje pateiktuose dokumentuose tokios rekomendacijos vis dėlto nėra pateikta. Be to, administracinėje byloje nėra pateiktų prašymų, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės būtų nurodęs, kad egzistuoja aplinkybės jį perkelti į kito pobūdžio palatas, bet jo prašymai nebūtų tenkinti. Šiuo atveju taip pat nėra nustatyta teisės aktų pažeidimų, netinkamo naudojimosi diskrecijos teise pareiškėjo atžvilgiu. Taigi nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus kaip juos apibrėžia ir numato CK 6.271 straipsnis.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sutiktina su tuo, kad teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – gydymas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis gydymo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairiais pirmiau nurodytas aplinkybes.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pakankama satisfakcija, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus ir atitinkamai šis dydis keistinas (b. l. 71).
Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į gydymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, t. y. nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d., į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šioje nutartyje, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyta neturtinė žala priteistina atsižvelgus į tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra būtent gydymo įstaiga, kurios paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (Nuostatų 1 p.) ir kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas. Be to, atsižvelgtina ir į pareiškėjo sveikatos būklę, kiek netinkamos gydymo sąlygos darė įtaką jo sveikatos sutrikimams, susijusiems su nugaros būkle.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šiuo atveju yra nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų, galimai buvusių jo nurodytu laikotarpiu, vertinama, ar buvo laikomasi teisės aktų numatytų reikalavimų, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad sąlygos kalinimo įstaigoje, kurioje jis nuolat atlieka įkalinimo bausmę, yra geresnės nei ligoninėje, kad teismas jau nagrinėjo bylą dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 13 d. (b. l. 49-7), nesudaro savarankiško pagrindo papildomai didinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos dydį (b. l. 71-72).
Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2014 m. balandžio 22 d. raštą Nr. 7-313, kuriame, jo nuomone, pateikiama informacija yra reikšminga ginčo sprendimui dėl atsakovo neteisėtų veiksmų skirstant į atitinkamas ligoninės palatas (b. l. 78-79). Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš pateikto dokumento turinio matyti, kad šis dokumentas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui (pirmosios instancijos teismo posėdis, kuriame buvo atidėtas teismo sprendimas priėmimas, vyko 2014 m. gegužės 5 d. (b. l. 53-55), o pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl šio dokumento nepateikė teismui, todėl teisėjų kolegija nutaria šio dokumento prie bylos neprijungti.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 100 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2–3 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui R. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys