Administracinė byla Nr. I-1793-342/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02792-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 14 d.
Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Aušrelė Mažrimienė,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,
2019 m. kovo 5 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovė) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 3 - 7).
Pareiškėjas nurodo, jog į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Pataisos namai) buvo atgabentas ir patalpintas nuo 2011 m. ir laikomas iki šio skundo teikimo dienos, t. y. iš viso 7 metus. Teigia, kad prievarta buvo laikomas 1, 2, 4, 6 lokaliniuose sektoriuose, gyvenamosiose patalpose kartu su kitais iki 24 asmenimis kamerose, kurių plotas nuo 25 iki 30 kv. m., pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui. Pažymi, kad gyvenamosiose patalpose yra 8 dviejų aukštų lovos, 16 spintelių, kurios užima gyvenamąjį plotą. Nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, todėl naktį buvo baisu užmigti; grindys buvo išpuvusios, po jomis knibždėjo pelės; sienos ir lubos aptrupėjusios, paviršius nelygus, todėl nebuvo įmanoma tinkamai nuvalyti, nelygumuose susikaupė nešvarumai ir bakterijos. Teigia, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, todėl buvo didelė drėgmė, pelėsis; kadangi žiemą radiatorius nešildo ar šildo mažai, patalpoje oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, ir dėl to buvo labai šalta. Pažymi, kad gyvenamosios patalpos apšvietimas buvo labai silpnas, todėl nebuvo įmanoma skaityti, rašyti, užsiimti kita šviesos reikalaujančia veikla, negadinant regėjimo. Akcentuoja, kad Pataisos namų pastatas pastatytas 1940 m., jo konstrukcijoje yra asbesto, o visuotinai pripažinta, kad asbesto dulkės, patekusios į plaučius, sukelia vėžį. Atkreipia dėmesį, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo vietos apsisukti, praeiti, joje gyveno nepriimtinomis, be privataus gyvenimo, antisanitarinėmis sąlygomis. Teigia, kad dėl skundų rašymo į įvairias institucijas, nukreipdavo į kitus būrius bei taip sudarydavo psichologinį ir fizinį spaudimą bei orumo, garbės ir vardo pažeminimą. Prašo netaikyti senaties termino.
Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 17 - 24) su skundu nesutinka, mano, kad jis nepagrįstas, ir prašo pareiškėjo skundą atmesti bei taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą, ir skundo dalį nuo 2011-03-22 iki 2018-08-30 palikti nenagrinėtą.
Nurodo, jog laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose pareiškėjas atlikinėja nuo 2011-03-22, bausmės pabaiga – 2021-11-19. Akcentuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2 lokaliniame sektoriuje (16 ir 19 būriai) bausmės neatlikinėjo. Nurodo laikotarpius, patalpų plotus ir vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, kuris teko pareiškėjui ginčo laikotarpiu. Akcentuoja, kad pareiškėjas bausmę atliko įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Teigia, kad jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje ar būryje, jis, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise nei karto nepasinaudojo. Teigia, kad patalpos yra aprūpintos teisės aktuose nustatytu kietuoju inventoriumi.
Nurodo, kad pagal sudarytas sutartis su juridiniais asmenimis įstaigoje pagal poreikį atliekami dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbai. Pažymi, kad šios įmonės paslaugomis naudojasi pastoviai, pagal poreikį, todėl pareiškėjo teiginys apie žiurkes ir tarakonus gyvenamosiose patalpose atmestinas. Pažymi, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktus, kurie apėmė visas Alytaus pataisų patalpas, kurių išvadoje visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad pažeidimų nenustatyta. Teigia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pažymi, kad vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir šiltuoju metų periodu užtikrina, kad bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis atitiktų joje nustatytus reikalavimus. Akcentuoja, kad bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami atidarius langus kaip tą numato Lietuvos higienos norma HN 76:2010 24 p. Mano, kad pareiškėjo argumentai dėl pelėsių ir grybelių sanitariniuose mazguose, miegamuosiuose ir kitose bendro naudojimo patalpose, išpuvusių grindų, įtrukusių sienų ir lubų yra atmestini. Teigia, kad bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai padengti rulonine stogo danga; asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų), nėra.. Nurodo, kad pareiškėjui Pataisos namuose buvo suteiktos medicininės paslaugos.
Akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Mano, kad pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Daro išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Alytaus pataisos namuose (minėta, toliau – ir Pataisos namai).
Dėl viešosios atsakomybės sąlygų
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl ieškinio senaties taikymo
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pataisos namų veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2011 m. iki 2018-11-29 (skundo teisme gavimo (jo išsiuntimo) diena, t. y. kreipimosi į teismą diena; b. l. 10). Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975-02-21 sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)).Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985-05-28 sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995-12-04 sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., EŽTT 1996-10-22 sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atkreiptinas dėmesys, jog šis apribojimas (ieškinio senaties terminas) yra taikomas ne pačiai Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintai teisei, o galimybei šią teisę ginti tam tikru būdu – reikalauti atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).
CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) pabrėžia, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., LAT 2005-09-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009-10-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015-07-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. iki šios dienos. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia, o ir pats pareiškėjas patvirtino suvokęs, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Taigi pareiškėjas, nuo 2011-03-22 iki 2018-11-28 laikytas Pataisos namuose galimai teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo apgyvendinimo Pataisos namuose pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pataisos namus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pataisos namų ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo apgyvendinimo Pataisos namuose 2011-03-22, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018-11-28. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2018-11-28, atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011-03-22 iki 2015-11-28 pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Pareiškėjas taip pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokių priežasčių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teismas. Darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio (liet. savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-03-22 iki 2015-11-27 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015-11-28 iki 2018-11-28.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir kt.).
EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.
Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje Muršić byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.
Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamų laikymo sąlygų bendrabučio tipo patalpose; pareiškėjas neskundžia jo laikymo sąlygų kamerų tipo patalpose, todėl teismas vertina tik pareiškėjo laikymo sąlygas bendrabučio tipo patalpose.
Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime ir pateiktame rašte „Perkėlimai (12264 J. R.)” (b. l. 25 - 28) pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu: nuo 2015-11-28 iki 2015-12-02 paskirtas į 7 būrį, 4 miegamąjį (1 lokalinį sektorių), (miegamasis bendrabučio tipo), kurio plotas 44,73 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų; nuo 2016-08-04 iki 2016-12-08 paskirtas į 7 būrį, 1 miegamąjį (1 lokalinį sektorių), (miegamasis bendrabučio tipo), kurio plotas 44,37 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų; nuo 2016-12-08 iki 2017-04-24 paskirtas į 5 būrį, 4 miegamąjį (1 lokalinį sektorių kuris yra bendrabutyje Nr. 2), (miegamasis bendrabučio tipo), kurio plotas 44,98 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų; nuo 2017-10-24 iki 2017-10-26, nuo 2018-05-23 iki 2018-05-30 paskirtas į 15 būrį, 2 miegamąjį (6 lokalinį sektorių), kurio plotas 33,60 kv. m., įrengta - 9 miegamosios vietos; nuo 2017-10-26 iki 2018-03-27 paskirtas į 14 būrį, 4 miegamąjį (6 lokalinį sektorių), kurio plotas 34,07 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos; nuo 2018-03-27 iki 2018-04-04, nuo 2018-04-11 iki 2018-05-23 paskirtas į 7 būrį, 3 miegamąjį (1 lokalinį sektorių), kurio plotas 46,36 kv. m., jame įrengta 12 miegamųjų vietų; nuo 2018-06-06 iki 2018-06-27 paskirtas į 15 būrį, 3 miegamąjį (6 lokalinį sektorių), kuro plotas 34,68 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos; nuo 2018-08-02 iki 2018-08-23 paskirtas į 20 būrį, 6 miegamąjį (5 lokalinį sektorių), kurio plotas 30,31 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018-08-23 iki 2018-09-26 buvo paskirtas į 20 būrį, o nuo 2018-11-02 iki 2018-11-27 į 14 būrį. Prie atsiliepimo pridėti dokumentai, kuriuose yra duomenys apie miegamuosius iš kompiuterinės sistemos „Įskaita Alytaus pataisos namai” (b. l. 29, 30, 31, 32, 33). Minėti pateikti duomenys apie miegamųjų plotą ir miegamųjų vietų skaičių atitinka atsakovės atstovo nurodytus duomenis. Pažymėtina, kad pagal pateiktus duomenis atlikus aritmetinius paskaičiavimus (plotą padalinus iš miegamųjų vietų skaičiaus) matyti, jog 20 būryje mažiausias vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 3,69 kv. m. (1 miegamasis – 29,53 kv.m. : 8 lovų), o 14 būryje mažiausias vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 3,68 kv. m. (5 miegamasis – 33,18 kv. m. : 9 lovų).
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose ar kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas nuo 2015-11-28 iki 2015-12-02 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 7 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 44,73 kv. m., joje įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,7275 kv. m. (t. y. Taisyklių 111.1. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2016-08-04 iki 2016-12-08 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 7 būrio 1 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 44,37 kv. m., joje įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,6975 kv. m. (t. y. Taisyklių 111.1. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2016-12-08 iki 2017-04-24 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 5 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 44,98 kv. m., joje įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,748333333333333 kv. m. (t. y. Taisyklių 111.1. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-10-24 iki 2017-10-26 ir nuo 2018-05-23 iki 2018-05-30 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 15 būrio 2 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 33,60 kv. m., joje įrengta 9 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,733333333333333 kv. m. (t. y. Taisyklių 111.1. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-10-26 iki 2018-03-27 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 14 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 34,07 kv. m., joje įrengta 9 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,785555555555556 kv. m. (t. y. Taisyklių 111.1. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2018-03-27 iki 2018-04-04 ir nuo 2018-04-11 iki 2018-05-23 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 7 būrio 3 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 46,38 kv. m., joje įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,865 kv. m. (t. y. Taisyklių 111.1. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2018-06-06 iki 2018-06-27 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 15 būrio 3 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 34,68 kv. m., joje įrengta 9 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,85333 kv. m. (t. y. Taisyklių 111.1. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2018-08-02 iki 2018-08-23 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 20 būrio 6 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 30,31 kv. m., joje įrengta 8 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,78875 kv. m. (t. y. Taisyklių 111.1. punktas nepažeistas).
Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018-08-23 iki 2018-09-26 paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 20 būrį, o nuo 2018-11-02 iki 2018-11-27 į 14 būrį. Kaip anksčiau minėta, atlikus aritmetinius paskaičiavimus matyti, jog 20 būryje mažiausias vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 3,69 kv. m., o 14 būryje mažiausias vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 3,68 kv. m. (5 miegamasis – 33,18 kv. m. : 9 lovų) (t. y. Taisyklių 111.1. punktas nepažeistas).
Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2015-11-28 iki 2018-11-28) buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 straipsnis). Apibendrinus anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Taisyklių 111.1. p.), ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo. Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių, kurie patvirtina, jog nuteistasis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog bendrabučių tipo patalpose jam teko mažesnė nei teisės aktai numato 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl gyvenamojo ploto normos neatitikimo teisės aktų reikalavimams.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas, todėl neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, kadangi jis gyveno bendrabučio tipo patalpoje, ir galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo judėti pataisos įstaigos teritorijoje ir užsiimti leistina veikla, pavyzdžiui, sportuoti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. LVAT yra pažymėjęs, kad pareiškėjas bendrabučio tipo patalpose privalėjo būti tik nakties metu, dienos metu pareiškėjas galėjo laisvai judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, t. y. sportuoti, mokytis, dirbti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (žr., pvz., LVAT 2017-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).
Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
Dėl tarakonų ir pelių
Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų, todėl naktį buvo baisu; grindys buvo išpuvusios, o po jomis knibždėjo pelės.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 20 punktas nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs 2013-01-30 Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 39 (2014-01-08 pratęsta) su V. Mulersko individualia įmone bei 2016-12-27 Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis” (b. l. 46 – 49, 50 - 52). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nurodytų įmonių paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį. Tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinsekcijos darbus, nepateikta duomenų, jog yra pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų, pelių) buvimą gyvenamosiose patalpose. Teismas vertina, kad vien sutartys ir jų priedai, nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų (tarakonų ir pelių) ir daro išvadą, kad atsakovės atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų (tarakonų ir pelių) monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami (ABTĮ 56 straipsnis), todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.
Dėl ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, todėl buvo didelė drėgmė, dėl kurios kaupėsi pelėsis.
Vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 17 punktu, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 134:2015 39 punktą – ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Įvertinus bylos duomenimis, darytina išvada, kad Pataisos namuose gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Tai patvirtina anksčiau minėto Visuomenės sveikatos centro 2016-12-09 patikrinimo akte užfiksuoti patikrinimo rezultatai. Teismas vertina, kad toks patalpų vėdinimo būdas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarias patalpas ir jose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovaujasi HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Visuomenės sveikatos centro 2016-12-09 patikrinimo akte nurodyta, jog Pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis. Tokiu atveju, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti, jog jis negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus ir taip pašalinti drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, nešvarių patalpų ir jose besiveisiančio pelėsio atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl netinkamos kamerų būklės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.
Dėl apšvietimo
Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamosios patalpos apšvietimas buvo labai silpnas (ne daugiau 40 lx.), todėl nebuvo įmanoma skaityti, rašyti, užsiimti kita šviesos reikalaujančia veikla, negadinant regėjimo.
Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas, nesant kitų įrodymų byloje, neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Nagrinėjamoje byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė aplinkybes apie netinkamą gyvenamųjų patalpų apšvietą, t. y. pareiškėjas, nenurodė kada gyvenamosiose patalpose buvo blogas apšvietimas, šios aplinkybės bei galimai pareiškėjui sukeltų neigiamų pasekmių neindividualizavo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovės atstovą dėl netinkamos apšvietos, todėl, nesant tokių duomenų, abstraktaus ir niekuo nepagrįsto pareiškėjo tvirtinimo pagrindu nagrinėjamame kontekste atsakovės civilinė atsakomybė yra negalima.
Dėl asbesto Pataisos namų pastate
Pareiškėjas teigia, kad Pataisos namų pastatas pastatytas 1940 m., jo konstrukcijoje yra asbesto. Nurodo, jog visuotinai pripažinta, kad asbesto dulkės, patekusios į plaučius, sukelia vėžį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo” 3.1 papunkčiu, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.
Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Pataisos namų bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai padengti rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų) Pataisos namuose nėra, asbestas Pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas, bendrabučių ir uždarosios zonos kamerų pastatų stogo ginčo laikotarpiu darbai nebuvo atliekami. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu (ABTĮ 56 straipsnis), todėl neturi pagrindo išvadai, kad pastate, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, galėjo būti asbesto dulkių. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl temperatūros
Pareiškėjas teigia, kad žiemą radiatorius nešildo ar šildo mažai, todėl patalpoje buvo ne daugiau kaip 12 °C temperatūra ir dėl to buvo labai šalta.
Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui tikslių duomenų apie oro temperatūrą ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Atsakovės atstovas nurodė, kad Pataisos namuose atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visa parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas, visuose pataisos namuose. LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., LVAT 2015-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015 ir kt.).
Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, t. y. pareiškėjas neteikia įrodymų, kad dėl žemos gyvenamųjų patalpų temperatūros buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir saugumui, kad dėl patirtų nepatogumų kreipėsi į medikus, Pataisos namų administraciją ar kitą instituciją, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo atsakomybei šiame kontekste kilti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl skundų teikimo
Pareiškėjas teigia, kad skundų pateikti negalėjo, nes buvo klaidingai nukreipiamas į kitus būrius. Atsakovės atstovas nurodė, kad nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas rašė skundus į įvairias institucijas.
Minėta, kad LVAT yra nurodęs, jog įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Vis dėl to pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus, ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., LVAT 2018-07-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, dėl ko jis teikė skundus, kokioms institucijoms teikė skundus, tokių duomenų prie savo skundo teismui nepridėjo. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie pareiškėjo skundus kitoms institucijoms. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi byloje nėra duomenų, kad įstaigos, kuri veikia laikydamasi imperatyvių teisės aktų reikalavimų, pareigūnai netinkamai elgėsi su pareiškėju. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.
Dėl gyvenamųjų patalpų ir pastato būklės
Pareiškėjas teigia, kad gyvenamųjų patalpų sienos ir lubos ginčo laikotarpiu buvo aptrupėjusios, paviršius nelygus, todėl nebuvo įmanoma tinkamai nuvalyti, nelygumuose susikaupė nešvarumai ir bakterijos. Taip pat teigia, kad neturtinę žalą sukėlė gyvenamųjų patalpų ir pastato, kuriame buvo šios patalpos, prasta būklė.
Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.
Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008-02-27 parengto akto (b. l. 8 – 9) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016-12-09 patikrinimo akto (b. l. 42 - 44) duomenys. Šių dokumentų duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2008 m. vasario mėn. buvo nustatyta, jog Pataisos namų bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis. Analogiška išvada apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą padaryta Visuomenės sveikatos centro 2016-12-09 patikrinimo akte. Tačiau pažymėtina aplinkybė, kad iš atsakovės atstovo duomenų matyti, jog pareiškėjas nebuvo laikomas 2 lokaliniame sektoriuje. Teismas neturi pagrindo abejoti Pataiso namų pateikta informacija, todėl pareiškėjo argumentai dėl pastato avarinės būklės atmetami, kaip negalėję sukelti jam neigiamų pasekmių (t. y. pareiškėjo nelaikius 2 lokaliniame sektoriuje, jam neigiamos pasekmės dėl šio pastato blogos būklės kilti negalėjo).
Dėl patirtos žalos
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais moraliniais (dvasiniais) išgyvenimais.
Pareiškėjas neteikia duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
LVAT naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018-05-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., LVAT 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad atskirais laiko tarpais pareiškėjui kalint Pataisos namuose jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2015-11-28 iki 2018-11-28 kalint Alytaus pataisos namuose, buvo pažeista pareiškėjo R. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Teisėja Aušrelė Mažrimienė