Administracinė byla Nr. I-3292-428/2015
Proc. Nr. 3-61-3-02345-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 74
(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 7 d.
Vilnius
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,
sekretoriaujant Laurai Mukaitei,
į teismo posėdį neatvykus pareiškėjui ir atsakovo atstovui,
rašytinio proceso būdu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės,
n u s t a t ė :
pareiškėjas kreipėsi į teismą skundu (b.l. 1-5), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL) 5‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad LAVL buvo laikomas (gydomas) 3 valandas etapinėje kameroje, kurioje buvo laikomas kartu su rūkančiais, 5 paras praleido baudos izoliatoriuje kuriame jam buvo duota suplyšusi patalynė, indai be ąselių, patalpoje buvo toks mažas plotas, jog pareiškėjas kameroje negalėjo judėti, tik valandai būdavo išvedamas į lauką, negavo laikraščio, kameroje nebuvo šilto vandens, buvo vedamas apsiprausti tik kartą per savaitę, gultai buvo pritvirtinti prie sienos su grandinėmis, 1 parą buvo kameroje Nr. 1, kurioje smirdėjo, neatsidarinėjo langas, joje nebuvo stalo, spintelių, sanitarinis mazgas buvo be sienelių, nuo lubų krito dažai, be to buvo laikomas su rūkančiais, kadangi pareiškėjas teikė nusiskundimus LAVL, jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 6, kurioje pareiškėjas nurodo, jog buvo netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, netinkamas lovos dydis, nuo lubų byrėjo tinkas, negrojo radijo taškas, taip pat pareiškėjas nurodo, jog jis ir kameroje Nr. 6, buvo laikomas kartu su rūkančiais. Dėl šių priežasčių, per visą laikotarpį kol buvo LAVL, pareiškėjas atsakovo atstovui pateikė 13 skundų, tačiau tik į vieną gavo atsakymą. Prašo jo skundą tenkinti, priteisti jam 5‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 15-18). Nurodė, jog pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 14 d., viso 7 paras, psichiatrijos skyriaus kameroje Nr. 1 (8,8 kv.m., 1 lova), kameroje Nr. 6 (15,51 kv.m., 6 lovos) ir baudos izoliatoriaus kameroje (6,23 kvm. 2 lovos, tačiau pareiškėjas buvo vienas). Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatose. LVAL žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, reikalavimai. Atsakovės manymu, pareiškėjui vienam asmeniui tenkantis kameroje plotas buvo užtikrintas, tiek baudos izoliatoriaus kameroje, tiek psichiatrijos skyriaus kameroje Nr. 1. LAVL pažymėjo, jog teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to būtina užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių ir Suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas, nepažeidžiant higienos normos HN 76:2010 reikalavimo. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Atlikti valymo ir dezinfekcijos darbai registruojami nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 35.5 punkto reikalavimus. Unitazo uždengimo nenustato nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nuostatos, nei higienos norma HN 76:2010. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą–higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus ir normas. Informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų, nes LAVL pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas įrodymais.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam gydantis LAVL nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalią ploto normą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam būnant LAVL buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus.
Minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Taisyklių 111.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi ir nesant tokio tikslo, įmanomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimas. Pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime lemia išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
LAVL teismui teikė duomenis, kokiose kamerose buvo gydomas pareiškėjas, nurodydamas tų patalpų plotą ir jose esančių lovų skaičių. LAVL išskyrus, dėl baudos izoliatoriaus kameroje buvusių asmenų kiekio, nepateikė informacijos, kiek asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose palatose, tačiau pateikė kamerų plotus ir lovų skaičių jose. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas psichiatrijos skyriaus kameroje Nr. 1, kurios plotas 8,8 kv.m., joje įrengta 1 lova (pareiškėjui joje teko didesnis nei 5,1 kv.m. patalpos plotas), kameroje Nr. 6, kurios plotas 15,51 kv.m., įrengtos 6 lovos (ploto normos pažeidimas akivaizdus), ir baudos izoliatoriaus kameroje, kurios plotas 6,23 kv.m., joje yra įrengtos 2 lovos, tačiau LAVL pateikė duomenis, jog pareiškėjas joje buvo laikomas vienas. Dėl baudos izoliatoriaus kameros, pareiškėjas nurodė, jog kamera pritaikyta dviem asmenimis, todėl teismas, pareiškėjui nenurodžius, jog jis buvo laikomas su kitais asmenimis, pripažįsta atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir vertina, jog pareiškėjui buvo užtikrinta teisė i minimalią ploto normą baudos izoliatoriaus kameroje. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui būnant LAVL kameroje Nr. 6, nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą 1 parą.
Dėl baudos izoliatoriaus, kameros Nr. 1 ir kameros Nr. 6 atsilupusių sienų ir kietojo inventoriaus.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose sienų ir lubų dažai luposi krito į maistą, kurį pareiškėjas turėjo laikyti ant žemės, kadangi nebuvo nei stalų, nei taburečių. Atsakovo atstovas į bylą pateikė pažymas, iš kurių matyti, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje periodiškai yra atliekami remonto darbai ir patalpų sąlygomis yra rūpinamasi nuosekliai (b.l. 23-30). Taip pat pateikė duomenis, t.y. foto lenteles, kurios paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kamerų, kuriose buvo laikomas, sienos ir lubos luposi, nebuvo stalo, taburečių, byrėjo atplaišos į maistą, kadangi iš pridėtų foto duomenų matyti, jog kamerų, kuriose pareiškėjas nakvojo, sienos ir lubos yra tvarkingos, yra įrengtas stalas su taburetėmis (b.l. 31-36), todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų sienų ir lubų būklės atmestini kaip nepagrįsti. Iš foto duomenų matyti, jog etapinėje kameroje, sienos yra apsilupę (b.l. 37-39), tačiau pareiškėjas to neskundė, todėl jų teismas nevertina.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog nebuvo šilto vandens ir tik kartą per savaitę buvo sudarytos sąlygos praustis duše.
Pareiškėjas nurodė, jog kamerose buvo tik šaltas vanduo, galėjo nusimaudyti tik kartą per savaitę, tačiau atsakovo atstovas į bylą pateikė šilto vandens tiekimo grafiką, iš kurio matyti, jog chirurgijos skyriuje buvo šiltas vanduo laikotarpiais nuo 6 val. iki 9 val., nuo 12.30 val. iki 13.30 val. nuo 17 val. iki 18 val., o galimybė į dušu pasinaudoti suteikiama trečiadieniais laikotarpiu nuo 9 val. iki 16 val. Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Šis grafikas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus, todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šilto vandens ir galimybės nusimaudyti duše, atmestini kaip nepagrįstos.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam buvo sudaryta tik viena valanda per parą pasivaikščioti kiemelyje.
Pareiškėjas nurodė, jog tik vieną valandą, jam buvo galima pasivaikščioti gryname ore, kuomet jis pageidautų 8 valandą per dieną.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (29 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Suimtųjų teisė kas dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta ir sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 11 punkte. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu šiuo klausimu, pareiškėjo argumentai, dėl jo teisių pažeidimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Laisvės atėmimo vietų ligoninė nurodė, kad įstaigos kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės yra 1,5 m ir tai atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 punktą, tačiau ši teisės norma negalioja nuo 2010-01-27, ji buvo panaikinta teisingumo ministro 2010-01-20 įsakymu Nr. 1R-22. Teismo nuomone, atsakovo atstovo nurodyta sanitarinį mazgą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Kadangi pareiškėjas iš 7 dienų LAVL, 6 dienas kameroje buvo vienas, teismas pripažįsta, jog 1 dieną, kuomet kameroje buvo laikomas su kitais kaliniais, jo teisė į privatumą buvo pažeista.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog iškvietimo mygtukas neveikė.
Pareiškėjo argumentai dėl pavojaus mygtuko neveikimo ar jo neįrengimo nepagrįsti jokiais įrodymais. Nėra įrodymų, kad pareiškėjas, dėl to būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, pareiškėjas nenurodė, kad dėl to patyrė kokių nors neigiamų pasekmių, todėl pareiškėjui nedetalizavus, kada konkrečiai, kokioje kameroje neveikė mygtukas, nenurodžius kokia, jam asmeniškai, dėl to kilo žala, kuri gali būti atlyginama pinigais, nesant priežastiniam ryšiui, tarp žalos ir institucijos veiksmų (neveikimo) nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog etapinėje patalpoje bei kameroje Nr. 6 buvo rūkoma.
Pareiškėjas paaiškina, kad etapinėje patalpoje ir kameroje Nr. 6 buvo patalpintas kartu su rūkančiais asmenimis ir buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų. Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. LAVL palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi LAVL turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apie draudimą rūkyti LAVL patalpose tinkamai informuota (b.l. 40-42, 44). Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad palatoje asmenys rūko. Pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas tik 1 dieną palatoje buvo kartu su kitais asmenimis, tačiau duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją dėl to, kad kameroje buvo rūkoma, nėra, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog LAVL neatsakinėjo į jo skundus.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog būdamas LAVL parašė 13 skundų, iš jų tik į vieną buvo atsakyta, be to nurodė, jog LAVL atsisakė, pateikti pareiškėjo skundų kopijas. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui į skundą dėl patalynės buvo atsakyta (b.l. 79), šį skundą pareiškėjas detaliai aprašė teismui pateiktame skunde, tačiau su kuo susiję kiti 12 skundų skirtų LAVL pareiškėjas nedetalizavo, nenurodė, ką skundė, dėl kokių priežasčių, dėl to, pareiškėjo deklaratyvūs nurodymai, jog LAVL neatsakinėjo į skundus vertintini kritiškai. Atsižvelgiant į tai, jog byloje yra duomenų, jog pareiškėjui buvo sudarytos galimybės gauti skundų kopijas, tai patvirtina byloje esantis LAVL atsakymas į prašymą pareiškėjui (b.l. 77), pareiškėjo deklaratyviai nurodytos aplinkybės dėl skundų, jų kopijų, vertintinos kritiškai, niekuo nepagrįstos, todėl atmestinos.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam buvo išduota suplyšusi patalynė, indai be ąselių, neišduotas tualetinis popierius, muilas, neatsidarė langas, buvo netinkama lova.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam buvo išduota patalynė, kuri buvo suplyšusi, todėl pareiškėjas pasiskundė administracijai. Byloje yra Laisvės atėmimo vietų ligoninės atsakymas pareiškėjui, iš kurio matyti, jog per klaidą pareiškėjui buvo išduota suplyšusi patalynė, tačiau pareiškėjui pasikreipus dėl jos, ji nedelsiant buvo pakeista į tinkamą (b.l. 79). Pareiškėjas skunde deklaratyviai išvardino pažeidimus, dėl patalynės, indų be ąselių, murzino rankšluosčio, neišduoto muilo, tualetinio popieriaus, (pastaruosius nurodė, jog turėjo savo), negrojančio radijo taško, neišduoto laikraščio, nepatogios lovos, neatsidarančio lango, tačiau nenurodė, kokią žalą dėl to patyrė.
Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde tik konstatavo kamerose buvusias sąlygas ir reikalavo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodė, kurios sąlygos ir kokią konkrečiai žalą jam sukėlė, nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos įrodymų. Tuo tarpu deklaratyviai dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Taigi, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su jo laikymo LAVL sąlygomis, todėl tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjas skirtingose kamerose buvo tik 7 dienas, kuomet tik vieną dieną iš jų buvo pažeista jo teisė į tinkamą ploto normą, bei teisė nepažeidžiant orumo ir garbės pasinaudoti sanitariniu mazgu, todėl teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis negalėjo pareiškėjui sukelti ilgalaikių neigiamų pasekmių, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisių į nustatytą kameros plotą, bei tinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, pažeidimo pripažinimas, būtų pakankama satisfakcija.
Dėl pareiškėjo sveikatos.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jis patyrė nežmoniškas kančias, jam sutriko miegas (atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas į Laisvės vietų ligoninę buvo siųstas dėl kamuojamos nemigos, nerimo, depresijos (b.l. 19)). Iš byloje esančio ligos dienyno matyti, jog 2015 m. balandžio 9 d. bendraujant su pareiškėju gydytojas nustatė, jog pareiškėjas neramus, dėl pataisos namuose esančių santykių su kitais kaliniais, yra kamuojamas depresijos, nuotaika prasta, tačiau 2015 m. balandžio 10 d., bei 2015 m. balandžio 14 d. dienyne gydytojo užfiksuota, jog pareiškėjo savijauta ir nuotaika geresnė, jis bendravo be įtampos, taigi teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra priešingos byloje surinktiems įrodymams ir paneigia tai, jog dėl LAVL buvusių gyvenimo ir gydymo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri gali būti atlyginta pinigais.
Dėl neturtinės žalos priteisimo.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliu – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.)
Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, taip pat nėra pagrindo remtis jo nurodytomis administracinėmis bylomis, kadangi šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių nagrinėjamoje byloje, be to, minėtose bylose buvo sprendžiami klausimai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl laikymo sąlygų kitose laisvės atėmimo įstaigose (Lukiškių TI-K, Klaipėdos AVPK areštinėje).
Teismas pažymi, jog sprendžiant skundo, dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t.y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Minėta, kad neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams, ir dėl tokio veikimo arba neveikimo atsiranda asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės), o reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-345/2013).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo LAVL sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo LAVL sąlygas (1 parą buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą plotą, bei teisė į privatumą, dėl sanitarinio mazgo įrengimo), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista S. A. , a/k (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas.
Pareiškėjo S. A. , a/k (duomenys neskelbtini) reikalavimą dėl 5‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Medvedevienė