Administracinė byla Nr. I-604-279/2016
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00482-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2.; 1.16.5.; 3.21.
(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugpjūčio 18 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
pareiškėja V. Š. skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Panevėžio pataisos namų priteisti 2 128,76 Eur (7 350,17 Lt) dydžio neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. bei 0,07 procentų dydžio delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 16 d. iki visiško atsiskaitymo. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji dirba Panevėžio pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriuje būrio viršininke; teigė, kad nuo 2005 m. sausio 24 d. jai suteikta antra kvalifikacinė kategorija, nuo 2013 m. vasario 28 d. – pirma kvalifikacinė kategorija. Pareiškėja skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisės aktai, kurių pagrindu nuo 2009 m. gegužės 1 d. yra sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines kategorijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Nurodė, kad dėl jai priklausančios neišmokėtos darbo užmokesčio sumos paskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėja kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas šią sumą pareiškėjai išmokėti atsisakė.
Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepimu (b. l. 13-17) pripažino, kad dėl teisės aktų, pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. skaičiuojant darbo užmokestį, susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, tačiau su skundo reikalavimu pareiškėjai priteisti 0,07 procentų dydžio delspinigius nesutiko, prašė šį reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas turi pareigą patvirtinti patirtų praradimų kompensavimo tvarką reglamentuojantį teisės aktą. Atsakovas pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo prašo taikyti trejų metų senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos. Tuo atveju, jeigu pareiškėjos skundas būtų tenkinamas, atsakovas prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams ir priteisiamą sumą išdėstyti dalimis.
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2009 m. liepos 15 d. dirba Panevėžio pataisos namuose Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininke (B lygis, 7 kategorija), suteikiant inspektoriaus pareiginį laipsnį, kuris nuo 2010 m. sausio 26 d. prilygintas bausmių vykdymo sistemos pareigūnų tarnybiniam pataisos pareigūno II rangui; nuo 2012 m. gruodžio 31 d. suteiktas pataisos pareigūno I rangas. Nuo 2005 m. sausio 24 d. pareiškėjai suteikta antra kvalifikacinė kategorija, nuo 2013 m. vasario 28 d. – pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 6, 18).
Nustatytieji duomenys patvirtina, kad pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, kurios veiklos teisinius pagrindus, teisinę padėtį nustato Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas). Statuto 8 straipsnio 2 dalis numato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, numatanti, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, ją skaičiuojant nuo pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėja skundu dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio 2 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą vieną dieną. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Pareiškėja skunde nenurodė priežasčių, kurias teismas pripažintų svarbiomis, be to, teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų galima pareiškėjai atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Statuto 41 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą rangą, kvalifikacinę kategoriją, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama Valstybės tarnybos įstatymo ir šio statuto nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą Nr. XI-227, kurio 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) dar kartą buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriame buvo nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams.
Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1545) 42 straipsnio 6 dalyje buvo nustatytas pareigūnams mokamas pareiginės algos priedas už kvalifikacinę kategoriją: 1) už 3 kategoriją – 15 procentų pareiginės algos; 2) už 2 kategoriją – 30 procentų pareiginės algos; už 1 kategoriją – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. buvo priimtas Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymas (įstatymo redakcija Nr. XI-369), kurio 1 straipsniu buvo pakeista Statuto 42 straipsnio 6 dalis, nustatanti tokį pareigūnų pareiginės algos už kvalifikacines kategorijas mažinimo mastą: 1) už trečią kvalifikacinę kategoriją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už antrą kvalifikacinę kategoriją – 20 procentų pareiginės algos;3) už trečią kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos. Minėtuoju įstatymu nustatyti sumažinti kvalifikacinės kategorijos dydžiai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (2010 birželio 30 d. įstatymo redakcija Nr. XI-947; 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1725; 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija Nr. XII-117; 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-521).
Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Šiuos duomenis patvirtina Panevėžio pataisos namų 2013 m. spalio 24 d. pažyma (b. l. 8-10).
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi, šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jo argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Remiantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 1 ir 7 punktais daroma išvada, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatas, galiojusias 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. ir Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatas, galiojusias 2009 m. liepos 31 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.
Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas vertina, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu iš Panevėžio pataisos namų, nes šiai institucijai, mokėjusiai pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą), Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismui yra privalomas jurisprudencijos tęstinumas ir sprendimai grindžiamai remiantis jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja skundo reikalavimą kėlė Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, atžvilgiu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011; 2013 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1940/2013). Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjos reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Panevėžio pataisos namai, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.
Netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nepagrįstu pripažintinas bei atmestinas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo 0,07 procentų dydžio delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 16 d. iki visiško atsiskaitymo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.
Teisėja Nijolė Čekanauskienė