Administracinė byla Nr. I1-2206-983/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00358-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas L. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 7 500 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Skunde paaiškina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) kalėjo laikotarpiu nuo 2018 iki 2019 m. pažeidžiant teisės aktų nuostatas.

Skunde nurodo, jog buvo laikomas kamerose, kuriose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma buvo viršyta. Kamerose nuolatos jautėsi pelėsis, sienų rekonstrukcijose bei languose buvo asbesto, tualetas nebuvo atskirtas nuo kameros durų – todėl buvo suvaržytas pareiškėjo privatumas. 

Nurodo, jog kamerų būklė buvo tragiška, nes nuo lubų krisdavo tinkas, lovos buvo surūdijusios, po nakties miego čiužiniai būdavo drėgni, todėl pablogėjo pareiškėjo sveikata. Nurodo, jog dėl tokių kalinimo sąlygų galėjo susirgti tuberkulioze, dėl to jautė emocinę depresiją, dvasinius sukrėtimus, pažeminimą.

Dėl visų išvardintų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, sveikatos sutrikimus, jautėsi žeminamas ir kankinamas. Atsižvelgiant į tai, kad pažeidimai tęsėsi nuolat, prašo priteisti 7 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5-12).

 Atsakovės atstovas nurodo, jog pareiškėjo laikymo sąlygos buvo tinkamos. Atsakovės atstovo manymu, pareiškėjo skunde keliami reikalavimai yra nepagrįsti, todėl jo skundas turi būti atmestas. 

Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti pareiškėjui, taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose įskaitant ir patį pareiškėją. Nurodo, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. 

Kameros yra įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, III skirsnio normomis.

Paaiškino, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl 7 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2018-10-19 iki 2018-12-17, nuo 2018-12-21 iki 2019-03-12 (toliau – ginčo laikotarpis) Vilniaus PN, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, Nr. A502–734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas nurodo, jog buvo pažeisti jam priklausantys gyvenamojo ploto reikalavimai. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus. Šie dvasiniai išgyvenimai pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu ir kitais nepatogumais.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 111 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014  m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2. punktas). 

Atsakovės atstovas atsiliepime pateikia detalią išklotinę (b. l. 6), nurodydamas kuriose Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę. Įvertinęs atsakovės atstovo pateiktą informaciją, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju teisės aktų nustatytas gyvenamojo ploto reikalavimas nuteistiesiems nebuvo pažeistas, kadangi pagal pateiktus duomenis (b. l. 6) pareiškėjui tenkantis plotas visose jo kalinimo patalpose sudarė daugiau nei 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, jog gyvenamojo ploto reikalavimai ginčo laikotarpiu nebuvo pažeisti, teismas pareiškėjo argumentą dėl per mažo gyvenamojo ploto vertina kaip nepagrįstą ir jį atmeta.

        Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kameros neatitiko higienos reikalavimų - buvo juntamas pelėsis, didelė drėgmė, nuo lubų byrėjo tinkas.

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad visos Vilniaus PN patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V- 82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau - Taisyklės). Paaiškino, jog patalpos įrengtos vadovaujantis Taisyklių reikalavimais, todėl pareiškėjo skundo argumentai nėra pagrįsti.

Teismas akcentuoja, jog Taisyklių 11.5. p. nustatyta, kad „Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai“, 11.6. nustatyta, kad „Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas“, 11.8. p. nustatyta, kad „Gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais“. Teismas pažymi, jog pagal atsakovo pateiktą informaciją, Vilniaus PN nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra įrengtos tinkamai ir atitinka nustatytus Taisyklių reikalavimus, iš bylos medžiagos patalpų įrengimo pažeidimų neužfiksuota. Akcentuotina, jog šiuo atveju teismas neturi galimybės nustatyti, ar ginčo laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo kalinimo sąlygos, susijusios su drėgme bei ventiliacija, kadangi ginčo laikotarpiu pareiškėjo kalinimo patalpoje patikrinimai nebuvo atlikti.

Atsakovės atstovas nurodė, jog Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 17 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Šiuo aspektu pasisakytina, jog remiantis atsakovo pateiktais Nacionalinio sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktais (2019 m. birželio 7 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-4200; 2018 m. sausio 23 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-90) pažeidimų, susijusių su laisvės atėmimo vietos atitiktimi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) reikalavimams, Lukiškių TI-K nenustatyta. (b. l. 25-38). Teismas pabrėžia, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas nebuvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų. Todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl blogų kalinimo sąlygų, susijusių su kamerų higienos reikalavimais (ventiliacija, drėgme, tinko byrėjimu) vertintini tik kaip deklaratyvūs, todėl atmestini.

Apibendrindamas teismas pabrėžia, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Skunde teigiama, jog Lukiškių TI-K kamerose esančios lovos yra surūdijusios, o čiužiniai po nakties tapdavo šlapi. Pareiškėjas teigė, jog dėl šių priežasčių pablogėjo jo sveikata, jis galėjo susirgti nepagydoma liga - tuberkulioze. Dėl šių išgyvenimų pareiškėjas jautė emocinę depresiją, dvasinius sukrėtimus, pažeminimą, jautėsi blogai.

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, jog antklodžių, pagalvių, čiužinių pirkimai atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu. Visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 p.: „Čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje“. Pažymėjo, kad įstaigos administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkindavo. Dėl įvairių priežasčių (pvz., suplyšęs, apipiltas ir pan.) naudojimui netinkamas minkštas inventorius buvo pakeičiamas anksčiau už Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkoje apibrėžtą minkštojo inventoriaus naudojimo laiką.

Teismas pažymi, jog šiuo atveju byloje nėra pateikta informacijos apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su prašymais dėl lovos ar čiužinio netinkamumo naudoti, jų pakeitimo. Taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas būtų pateikęs skundus dėl minėtų sąlygų, nurodomų skunde. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju nėra nustatyta pareiškėjo teises pažeidžiančių aplinkybių, pareiškėjo argumentas dėl netinkamos lovos ir netinkamo čiužinio vertintinas kaip nepagrįstas.

Skunde taip pat nurodyta, jog sienose bei langų konstrukcijose buvo asbesto, todėl tai blogino pareiškėjo kalinimo sąlygas.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Lukiškių TI-K 1–ojo, 2–ojo, 3–ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Pažymėjo, kad šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai nebuvo nepavojingi. Atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. p. nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus kituose objektuose. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nėra draudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti buvo įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias.

Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad III–io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai buvo pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti ir I–ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas įstaigoje buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Statybos darbai atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų. Šių reikalavimų buvo laikomasi keičiant pasivaikščiojimų kiemelių kontūro šiferio padengimą. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai nebuvo vedami. Pažymėjo, kad šiferis nebuvo laužomas jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones.

Teismas įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, prieina prie išvados, jog iš atsakovo atstovės pateiktos medžiagos matyti, jog asbestas Vilniaus PN naudojamas tik ant jau esančių statinių minimalia apimtimi, o tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai vertintini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo pažeista jo garbė ir orumas naudojantis sanitariniu mazgu. Paaiškina, jog tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje ir neatitvertas sienele, todėl pareiškėjo privatumas nebuvo užtikrinamas.

Teismas pažymi, jog pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas įrengiant duris arba kitu būdu (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Teismas pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, pareiškėjas didžiąją dalį laiko praleido kartu su kitais asmenimis (b. l. 6), be to, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris blogino jo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad nuo 2018-10-19 iki 2018-10-21 pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Teismas nurodo, jog EŽTT bei LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

Teismas pažymi, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis kalėjo, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas truko 140 parų.

Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas pažymi, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinį nepatogumą, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 7 500 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas dalį laikotarpio kamerose buvo kalinamas vienas. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje A-2299-525/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju - 420 Eur suma.

Dėl nurodytų motyvųQ pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 5 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo L. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 420 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.