Administracinė byla Nr. eAS-814-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02958-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. Y. (R. Y.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Y. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

 n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. Y. 2016 m. liepos 19 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. liepos 4 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą Azerbaidžano Respublikos pilietei R. Y.“ Nr. (15/4-1)3I-872(00154)/ (15/5-10)17U-1689 ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę  – įpareigoti išduoti pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą iki bus išspręstas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (administracinė byla Nr. eI-8401-484/2016).

Pareiškėja 2016 m. liepos 22 d. padavė teismui skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Vilniaus AVPK Migracijos valdyba) 2016 m. liepos 8 d. sprendimą „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietės R. Y. grąžinimo į Azerbaidžano Respubliką“  Nr.10-SP9-65. Taip pat pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo vykdymą iki Vilniaus apygardos administracinis teismas priims sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8401-484/2016 (administracinė byla Nr. eI-8454-484/2016).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi (adm. b. Nr. eI-8401-484/2016) pareiškėjos 2016 m. liepos 19 d. skundą priėmė, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas nustatė, kad ginčijamu Migracijos departamento 2016 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą, vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi); ir 12 punktu (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė). Tuo pačiu sprendimu atsakovas netenkino pareiškėjos 2016 m. birželio 23 d. prašymo išduoti jai daugkartinę nacionalinę vizą pagal Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280 / V-109 (toliau – Vizų aprašas) 66.102  punktą, kuris nustato, kad  užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos  Respublikoje, gali būti išduodama daugkartinė nacionalinė viza.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja šiuo atveju reiškia ne procesinio pobūdžio reikalavimą imtis priemonių užtikrinti reikalavimą, bet materialųjį reikalavimą, kurį patenkinus ginčas, kilęs tarp pareiškėjos ir atsakovo dėl atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą būtų išspręstas pareiškėjos naudai dar neišnagrinėjus bylą teisme iš esmės. Taigi, pareiškėjos nurodyta reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma, nes pažeistų bylos šalių lygiateisiškumo principą, viešąjį interesą.  Be to, pareiškėjos nurodyta reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma ir dėl to, kad teismas pagal jam suteiktą kompetenciją negali nurodyti, kokį konkretų sprendimą privalo priimti viešojo administravimo subjektas.

Teismas pažymėjo, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, tokių įrodymų pareiškėja nepateikė, todėl jos prašymas netenkintinas.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi (adm. b. Nr. eI-8454-484/2016) pareiškėjos 2016 m. liepos 22 d. paduotą skundą priėmė, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino. Taip pat teismas nutarė sujungti administracines bylas Nr. eI-8454-484/2016 ir Nr. eI-8401-484/2016.

Teismas nustatė, kad pareiškėja ginčija Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr.10-SP9-65, kuriuo buvo nuspręsta įpareigoti ją savanoriškai išvykti į Azerbaidžano Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2016 m. rugpjūčio 7 d. Skundžiamas Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimas buvo priimtas remiantis Migracijos departamento 2016 m. liepos 4 d. sprendimu Nr.(15/4-1) 3I-872(00154)/(15/5-10) 17U-1689. Nustatyta, kad minėtą Migracijos departamento sprendimą pareiškėja yra apskundusi Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pagal šį skundą pradėta administracinė byla Nr. eI-8401-484/2016. Migracijos departamento 2016 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 12 punktu.

Nustatyta, kad prašydama užtikrinti reikalavimą pareiškėja remiasi Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu šis sprendimas apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui. Teigia, kad šioje situacijoje nėra Įstatymo numatytų pagrindų, ji nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pažymi, kad ji jau kurį laiką gyvena Lietuvoje, su ja yra susijusi socialiniais ir ekonominiais ryšiais, yra UAB „Vildus“ valdybos narė. Jos mažametei dukrai ir sergančiam sūnui būtina nuolatinė priežiūra.

Įvertinęs pareiškėjos argumentus ir ginčijamo sprendimo sukeliamas pasekmes, teismas konstatavo, jog negalima daryti išvados, kad, nepritaikius prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėja ginčijamu sprendimu įpareigojama savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2016 m. rugpjūčio 7 d. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad buvo priimti atitinkami sprendimai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.). Taigi pareiškėja iš esmės reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jos teises ir apsaugotų nuo galimų jos teisių pažeidimų, tačiau tokiu pagrindu reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma. Visa tai leidžia teismui daryti išvadą, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Teismas, nustatęs, kad administracinėje byloje Nr. eI-8401-481/2016 byloje bus tiriamos ir vertinamos aplinkybės, kurios bus reikšmingos sprendžiant ir šį ginčą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principais, nusprendė, kad yra tikslinga administracinę bylą Nr. eI-8454-484/2016 sujungti su administracine byla Nr. eI-8401-484/2016.

IV.

Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti abi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartis ir tenkinti pareiškėjos prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą bei sustabdyti Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo Nr.10-SP9-65 vykdymą iki bus priimtas sprendimas šioje byloje.

Pareiškėja prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti ginčijamojo Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimo vykdymą, nes kitaip ji būtų išsiųsta iš Lietuvos, o teismo priimtas sprendimas, kuriuo būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, pažeistų jos interesus, t. y. sprendimo vykdymas pasunkėtų materialiai ir psichologiškai. Jei būtų netaikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėja kaip mažamečių vaikų mama, kuriems leidimas gyventi Lietuvoje yra suteiktas, būtų atskirta nuo jų iki teismas išnagrinės bylą, todėl tiek vaikai, tiek pati pareiškėja patirtų moralinį sukrėtimą. Sustabdžius skundžiamą sprendimą būtų laikinai fiksuota esama padėtis, o atsakovo interesai nebūtų pažeisti, todėl lygiateisiškumo principas nebūtų pažeistas. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybių visetą, todėl skundžiama nutartis nėra pagrista.

Pareiškėja pabrėžia, kad jau kurį laiką gyvena Lietuvoje, su ja yra susijusi socialiniais ir ekonominiais ryšiais, yra UAB „Vildus“ valdybos narė, jos dviem dukroms (S. K. ir S. K.), sūnui (A. K.) bei sugyventiniui (S. K.) yra išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad sūnus A. K. serga (duomenys neskelbtini), jam yra skirtas gydimas, reikalinga nuolatinė priežiūra, o pareiškėja negali palikti sūnaus vieno, kaip ir mažametės dukros S. K. Pareiškėja nėra bausta nei kriminaline nei administracine bausme. Sustabdžius sprendimo vykdymą bus užtikrintas proporcingumo, viešojo intereso principas.

Nesustabdžius skundžiamo Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimo vykdymo, pareiškėja būtų išsiųsta iš Lietuvos, dėl ko dalyvavimas teismo posėdžiuose ir savo interesų gynimas jai būtų apsunkintas, be to, tai būtų labai didelė finansinė našta pareiškėjai, ji turėtų gyventi atskirai nuo šeimos, šalyje, kurioje ji neturi jokių finansinių išteklių. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pripažįstama, kad susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (LVAT 2010 m. kovo 20 d. nutartis adm. b. Nr. AS858-206/2010).

Ginčijamu Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimu pareiškėja įpareigojama savanoriškai išvykti iš Lietuvos iki 2016 m. rugpjūčio 7 d., o po minėtos datos bus priimtas sprendimas priverstinai ją išsiųsti, todėl remiantis protingumo principu yra pagrindas sustabdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos. Remiantis LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012 pirmosios instancijos teismo motyvai, kad sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos dar nėra priimtas, nėra pagrįsti, teisiškai ydingi ir priimti nesivadovaujant teismų praktika.

Taip pat pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, kurias grindžiamas atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – išduoti pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą (Vizų aprašo 66.102 p.), nėra pagrįsti, nes ginčas kilęs dėl sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones būtų laikinai fiksuojama esama padėtis, t. y. pareiškėja galėtų gyventi Lietuvoje iki bus priimtas sprendimas dėl skundžiamojo sprendimo. Nacionalinės vizos išdavimas iki teismas priims sprendimą šioje byloje nėra analogiškas prašymui panaikinti sprendimą, kuriuo nėra išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra laikinos, o prašomo sprendimo panaikinimas yra tęstinio pobūdžio. Pareiškėjos nuomone, daugkartinės vizos išdavimas šiuo atveju laikytinas skundžiamojo akto laikinu sustabdymu pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones nebūtų pažeistas lygiateisiškumo principas, nes Migracijos departamento teisinė padėtis nepasikeistų. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ginčas iš esmės nebūtų išspręstas, nes skundžiamas sprendimas priimtas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, o daugkartinė viza išduodama pateikus prašymą, t. y. kai nėra priimtas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Taigi, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslas yra įpareigojimas atsakovą elgtis pasyviai, t. y. nepriimti sprendimo, kuris priimamas atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Atsakovas Vilniaus AVPK Migracijos vadyba atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą nurodo, kad su jos prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – Migracijos valdybos sprendimo vykdymo sustabdymo – sutinka ir atskirąjį skundą prašo tenkinti.

Migracijos valdybos nuomone, piešingu atveju pareiškėjos buvusios padėties atkūrimas taptų negalimas. Pareiškėjai neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jai kils realios pasekmės – bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, ir nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (Įstatymo 133 str. 2 d.), o tai įtakos jos teisinę padėtį ir galimybę realizuoti savo teises (LVAT 2013 m. spalio 9 d. nutartis adm. b. Nr. AS822-768/2013, 2014 m. birželio 23 d. nutartis adm. b. Nr. AS662-839/2014). Be to, gali būti inicijuotas naujas teismo procesas dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies ir tai gali pažeisti proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių (adm. b. Nr. eI-8401-484/2016) palikti nepakeistą.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėja šiuo atveju reiškia ne procesinio pobūdžio reikalavimą imtis priemonių užtikrinti reikalavimą (panaikinti skundžiamą Migracijos departamento sprendimą), bet materialųjį reikalavimą, kuri patenkinus ginčas dėl atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą būtų išspręstas pareiškėjos naudai dar neišnagrinėjus bylos iš esmės, o tai prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo instituto paskirčiai.

Atsakovas nesutinka su atsirojo skundo teiginiu, kad pareiškėja laikytina pateikusia prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jos skundas dėl Migracijos departamento sprendimo atsisakyti išduoti jai šį leidimą dar nėra išnagrinėtas teisme. Pažymi, kad tiek pareiškėjos prašymas dėl leidimo laikinai gyventi, tiek prašymas dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo yra išnagrinėti ir dėl jų Migracijos departamentas priėmė 2016 m. liepos 4 d. sprendimą, kurio teisėtumas šiuo metu yra tikinamas teismo. Taip pat atkreipia dėmesį i tai, kad pareiškėja atskirajame skunde nepateikė įrodymų, pagrindžiančių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą. Pritaikius pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikinimo priemonę, susidarytų paradoksali situacija, kai Migracijos departamentas būtų įpareigotas išduoti vizą asmeniui, kuris neatitinka vizos išdavimo pagrindo, nėra pateikęs prašymo išduoti vizą ir sumokėjęs valstybes rinkliavos už prašymo nagrinėjimą ir vizos išdavimą, nebūtų atliekamas tyrimas dėl Įstatyme įtvirtintų atsisakymo išduoti vizą pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, daugkartinės nacionalinės vizos išdavimas pareiškėjai, teismui iš esmės neišnagrinėjus bylos dėl atsisakymo ją išduoti, prieštarauja lygiateisiškumo ir teisingumo principams, viešajam interesui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Atskiruoju skundu skundžiamos dviejų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarčių dalys, kuriomis atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą iki bus išspręstas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (adm. b. Nr. eI-8401-484/2016) ir sustabdyti Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimo, kuriuo pareiškėja įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos vykdymą iki bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje (adm. b. Nr. eI-8454-484/2016). Kaip minėta, abi bylos pirmosios instancijos teismo sujungtos į vieną, suteikiant bendrą numerį eI-8401-484/2016, tačiau šioje nutartyje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys, siekiant jas atskirti, bus minimos su jose nurodytais administracinių bylų numeriais.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjos prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 70 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį gali būti taikomos šios  reikalavimo užtikrinimo priemonės: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (2012 m. balandžio 18 d. nutartis adm. b. Nr. AS525-272/2012).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą pareiškėja iš esmės grindžia tuo, kad nesustabdžius ginčijamo Migracijos valdybos sprendimo vykdymo, pareiškėja turės pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, kurioje neturi jokių finansinių išteklių, o jai neišvykus savanoriškai, jos atžvilgiu bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo. Išvykusi pareiškėja būtų išskirta su savo vaikais ir jų tėvu, pareiškėjos sugyventiniu, turinčiais leidimus gyventi Lietuvoje, nors sergančiam sūnui ir mažametei dukrai reikalinga mamos priežiūra. Be to, pareiškėja negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant administracinę bylą pagal jos skundą. Pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo atveju, teismo sprendimas iš esmės būtų neįgyvendinamas arba jo įgyvendinimas pasunkėtų.

Pažymėtina, jog šioje byloje skundžiamas sprendimas, kuriuo pareiškėja įpareigota išvykti, yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija) 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jei jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą.

Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai (Įstatymo 2 str. 7 d.), t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai. Tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir kelio ją taikyti neužkerta, nes ABTĮ tiesiogiai nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo (žr., pvz. LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartį adm. b. Nr. AS602-73/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartį adm. b. Nr. AS822-768/2013, 2014 m. liepos 23 d. nutartį adm. b. Nr. AS662-839/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį adm. b. Nr. A858-979/2014).

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos skundų ir prašymų argumentų bei kartu pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėja, Azerbaidžano Respublikos pilietė R. Y., Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama nacionalinę D vizą, galiojančią nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. birželio 24 d. Migracijos departamento 2016 m. liepos 4 d. sprendimu, kuris taip pat pareiškėjos skundžiamas šioje byloje, jai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, konstatavus, kad su prašymu pateikti duomenys neatitinka tikrovės ir gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; taip pat atsisakyta pareiškėjai išduoti daugkartinę nacionalinę vizą pagal Vizų aprašo 66.102 punktą, konstatavus, kad pareiškėja negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo. Nustatyta, kad pareiškėja yra UAB „Vildus“ valdybos narė, jos dukroms (S. K. ir S. K.), sūnui (A. K.) bei sugyventiniui (S. K.) yra išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantys iki 2017 m. balandžio 15 d. Pareiškėjos sūnus A. K. serga (duomenys neskelbtini), dukra S. K. yra mažametė. Pareiškėja nėra bausta administracine ar baudžiamąja tvarka, nėra duomenų, kad ji keltų grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes, teismų praktiką, formuojamą sprendžiant tokio pobūdžio klausimus (ABTĮ 15 str.), į tai, kad pareiškėjai neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jai kils realios pasekmės ir bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo, vykdomas priverstiniu būdu (Įstatymo 2 str. 8 d., 127 str. 2 d.), o tai darys įtaką jos teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, į tai, kad pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai būtų suteikiama galimybė asmeniškai dalyvauti administraciniame procese skundžiant priimtus administracinius sprendimus, sprendžia, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti pareiškėjos šioje byloje skundžiamo Migracijos valdybos sprendimo, kuriuo ji įpareigojama išvykti iš Lietuvos, galiojimą. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius nurodytą sprendimą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

Kaip minėta, pareiškėja skundžia ir teismo nutartį atsisakyti įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą iki bus išspręstas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu sutinka su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi ir joje išdėstytais atsisakymo motyvais, todėl jų nekartos. Teismo vertinimu, Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimo dėl įpareigojimo išvykti sustabdymas yra pakankama priemonė pareiškėjos reikalavimams šioje byloje užtikrinti.

Dėl nurodytų motyvų pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties (adm. b. Nr. eI-8454-484/2016) dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo vykdymą ir pareiškėjos prašymą dėl šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkinti – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo Nr.10-SP9-65 galiojimą. Pareiškėjos atskirojo skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties (adm. b. Nr. eI-8401-484/2016) dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą, atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 70 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. Y. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties (adm. b. Nr. eI-8454-484/2016) dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir šį pareiškėjos prašymą tenkinti – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 10-SP9-65 „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietės R. Y. grąžinimo į Azerbaidžano Respubliką“ galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį (adm. b. Nr. eI-8401-484/2016) palikti nepakeistą.

Nutartį vykdyti skubiai. Nutarties kopiją siųsti ir nutartį pavesti vykdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                         Romanas Klišauskas

              Veslava Ruskan

              Skirgailė Žalimienė